Laiškas Jūratei

Romas Sadauskas

Laiškas Jūratei

Ateina kartą tokia diena: išsirengi į mokyklą pirmokas, o grįžti jau antrosios klasės mokinys. Sauliui taip buvo užvakar. Tą rytą jis, kaip ir kiti vaikai, dar nešėsi į mokyklą kuprinę su knygomis ir sąsiuviniais, bet mokytoja nieko neklausinėjo ir nieko neuždavė kitai dienai. Ji išdalino pažymių knygeles ir paklausė visų: kur kas atostogaus?

Pasirodė, kad dauguma vaikų vasarą kur nors išvažiuos iš miesto. Vienų laukia atostogos pas senelius kaime, kiti patrauks prie jūros, atsirado net ir tokių laimingųjų, kurie su tėveliais keliaus į pietus – ten, kaip žinoma, yra ne tik jūra, bet ir kalnai.

– Tai labai gerai, vaikai, – apsidžiaugė mokytoja. – Per atostogas mums negalima visiškai išsiskirti su knyga ir sąsiuviniu. Neužmirškite, ką per pirmuosius mokslo metus išmokome.

Ji pridūrė, kad žinanti, kaip nelengva atostogaujant mokytis. Skaityti knygą dar kartais užeina noras, bet jau rašyti – kažin. Kas kita – siųsti draugams laiškus, stengiantis ne tik naujienas papasakoti, bet ir gražiai, švariai, be klaidų parašyti. Siųsdamas atsakymą, draugas turi nurodyti, kokių klaidų laiške užtiko.

Mokytojos pasiūlymas visiems labai patiko, teliko tik susitarti, kas kam rašys, ir pasikeisti adresais. Tačiau susitarti, pasirodo, ne taip paprasta. Vaikai šaukė vieni per kitus, todėl teko įsikišti mokytojai. Ji rinko poras, kad laiškas keliautų ilgesnį kelią, kad vaikai vienas kitam rašytų iš skirtingų vietų.

– Pakartok, Jūrate, kur tu važiuosi atostogų, – paprašė mokytoja.

Mergaitė atsistojo ir paaiškino, kad ji niekur nevažiuos, pasiliks Vilniuje ir sykiu su mama lauks mažo broliuko.

– Tokiu atveju laiškus tau rašys Ignas, – tarė mokytoja. – Jis atostogaus pas dėdę girininką, turės apie ką papasakoti. Sėskis, Jūrate.

Tačiau mergaitė tebestovėjo. Mokytoja paklausė, gal ji turinti dar ką nors pasakyti, ir Jūratė paaiškino:

– Ignas tegu man nerašo. Man rašys Saulius.

Mokytoja dirstelėjo į Igną, paskui į Saulių, kuris visus mokslo metus, taip pat ir šiandien, sėdėjo su Jūrate viename suole, perėjo per klasę ir ėmė stebėti, kaip ore sklando mokyklos sargo balandžiai. Visi regėjo, kad ji, žiūrėdama pro langą, šypsosi, – vadinasi, ant Jūratės nesupyko.

– Sauliui nebūtina per atostogas rašyti, – paaiškino mokytoja, grįžusi prie savo stalo. – Saulius rašo beveik be klaidų, jo raidės lygios, taisyklingos...

– Būtina! – staiga garsiai užginčijo Jūratė, jau sėdėdama savo vietoje, ir užmetė akį į Saulių laukdama, kad tas patvirtintų – jis rašys!

Saulius susigūžė ir ėmė rakinėti automatinį plunksnakotį, tuo lyg rodydamas, kad į Jūratės ir mokytojos ginčą kištis neketina. Jūratė dar sykį į jį dėbtelėjo ir pasirėmusi delnuku smakrą apie kažką rimtai susimąstė.

Daugiau mokytoja neskirstė adresų, pasakė, kad vaikai terašą kas kam nori, ir palinkėjo sugrįžti visiems rudenį sveikiems, pailsėjusiems.