Mes gyvenam. Mes jaučiam

Perskaitykite rašytojos Vandos Juknaitės pokalbį su trimis berniukais – Janušu, Deividu ir Rimvydu.

Vanda Juknaitė. Norėčiau jūsų paklausti, bet bijau ką neatsargiai pasakyti.

Deividas. Jei bus klausimas skaudus, aš vis tiek į jį atvirai atsakysiu.

Janušas. Aš irgi būsiu atviras, nes, jei jau taip yra, nieko tu čia nepakeisi.

V. J. Kai vakar jūs skaitėte eilėraščius, skirtus neregiams, ten buvo daug tokių žodžių – „juoduma“, „naktis“. Ar tai, ką jūs išgyvenat, ką patys matot, yra tamsa?

Janušas. Aš manau, tai, ką mes patys matom tiesiog ta vidine akimi, tai tikrai nėra tamsa. Nors mes nematom išorinėm akim, bet mes matom vidine akimi. Ir ta vidine akimi mes matom labai daug. Labai daug. Mes gyvenam. Mes jaučiam. Mes jaučiam tą patį pasaulį, mes jaučiam jo dvelksmą. Būna, aišku, nesėkmių, būna ir blogybių visokių... bet man tas gyvenimas... aš jį tiesiog jaučiu. Ir, bent jau man, norisi gyventi, tiesiog gyventi.

Rimvydas. Tai, ką aš gyvenu, man tikrai nėra tamsa. Nors gal šiek tiek ir niūriau. Regintys vaikai, be abejonės, jie gali pamatyti daugiau, bet aš vis dėlto nepasiduodu. Aš vis tiek galvoju apie pasaulį gerai. Gerai, kad aš dar galiu vaikščioti, galiu nueiti su draugu į parduotuvę, paklausyti, ką šneka kiti žmonės, nesu kurčias. Aš dangaus, aišku, nepamatysiu, bet aš jį įsivaizduosiu, man apie dangų gali papasakoti kas nors. O jei matyčiau, bet negirdėčiau, na, vis tiek jau ne taip bus, ne tokia vaizduotė. Tu nematai, bet visa gali išgirsti žodžiais. Negirdėdamas tu nesuprasi taip tiksliai, ką tau mamytė sako. Kad ir kaip būtų, aš manau, kad aklumas tai nėra labai didelė netektis. Tu esi beveik kaip įprastas žmogus, tik truputėlį sunkiau gyventi. Nors ir nematai pasaulio, bet vis tiek gera gyventi.

Deividas. Man papasakoja apie kokį daiktą, ir aš jau bandau įsivaizduoti, kad ir apie žemę, na, pavyzdžiui, kad ji apvali. Bandau iš pasakojimų įsivaizduoti tą veiksmą, tą formą. Nors aš nematau, bet pasiruošęs žengti pirmyn ir nepasiduoti. Lankau visokius būrelius, užaugsiu, ir nemanau, kad čia labai blogai.

Iš V. Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“

Lietuvos aklieji Italijos žemėje.

Papasakokite, kaip neregiai vaikai prisipažino jaučiantys aplinką.
Kas, Rimvydo manymu, yra svarbiau – matyti ar girdėti? Kodėl jis taip mano?
Kurie žmogaus pojūčiai jums atrodo svarbiausi?
Kaip rašytojos šnekinti berniukai kalba apie gyvenimo džiaugsmą?
Ar jums teko bendrauti su neregiu? Papasakokite, kaip tai prisimenate.
Kokius jutimus pasitelkus nuotraukoje apžiūrima skulptūra?
Skaitėte pasakojimą apie įvairiaspalvį Čepkelių raistą, pamokymus skautams, kaip atidžiai stebėti aplinką, taip pat pokalbį su berniukais. Kas bendra tarp šių trijų tekstų?

Daugiau