Piemenėlių malda

• Senovėje, kai vaikams tekdavo piemenauti, jie daug ko norėdavo paprašyti iš supančios aplinkos. Prašydavo, kad saulelė sušildytų, kad nustotų merkti šalti rudens lietūs ir pan. Piemenėliai mokėjo daug maldelių ir giesmelių (pavyzdžiui, apie vaivorykštę), taip pat mokėjo kreiptis į miško gyvenimą prižiūrintį Miškinį, padedami ožio būrė, ar ilgai dar reikės piemenauti. Šis būrimas mena labai senus laikus.
  

​Senovinių maldelių vaikus pamokydavo tėvai ir seneliai, o vieno kito kerėjimo žodžius mažieji burtininkai susikurdavo patys.

​Būna, kad tuo pat metu lyja ir šviečia saulė. Tai deivė Laumė vienu savo margosios juostos (vaivorykštės) galu, įmerktu į upę, ežerą ar jūrą, traukia vandenį į Saulės išsekintą debesį. Kad vaivorykštė imtų trūkinėti, blėsti ir nustotų liję, reikia sukabinti du pirštus (smagurius) ir žiūrint į dangų sakyti būrimo žodžius:

Truku, truku, Dievuliuku,
​Laumės juostą,
​Kad Dievulis susijuostų.
​Tau pusė, man pusė,
​O Dievuliui galiukas.

Pradėjus uogauti ar grybauti, pirmoji nuskinta uoga, išrautas grybas metami ant žemės ir kalbama maldelė miško dievaičiui Miškiniui:

Miškinėli samanėli,
​Aš girelės nekertu,
​Lizdelių neplėšiu,
​Aš paukštelių nemušu,
​Man kelio nepastok,
​Manęs girioj nevedžiok,
​Namo grįžti nekliudyk.

Piemenys norėdami, kad greičiau pradėtų snigti ir baigtųsi ganymo laikas, atlieka ožio ceremoniją. Išrenka iš bandos balčiausią ožį ir atveda prie beržo. Du piemenys pačiumpa ožį už ragų, mažiausias piemenukas įsikimba į uodegą, ir visi tvirtai gyvulėlį laiko. Vyriausias piemuo įsiropščia į beržą ir sako magiškus žodžius:

Kad Dievulis duotų,
​Kaip šitas oželis baltas,
​Taip šią žemelę baltai sniegu apklotų,
​Tai mums ganyt nebereikėtų.

Jeigu ožys mekena, rėkia, piemenys džiaugiasi – jis maldauja pirmojo sniego, o jei ožiuojasi, nenori eiti namo, tik tyli ir prakaituoja – rudens darganas dar teks pakentėti.

• Mėlyna spalva pažymėtos maldelės dar vadinamos smulkiąja tautosaka. Jose daug daiktavardžių su priesagomis.