Aliuko mišios
- Jau kalbėjome apie piemenėlių maldeles ir burtažodžius. Piemenaudami jie daug ko susigalvodavo – pavyzdžiui, mišias laikyti. Mišios – tai bažnyčioje vykstančios pamaldos, kurioms vadovauja kunigas, tačiau būtinas tikinčiųjų bendruomenės dalyvavimas. Vaikų ir jaunimo rašytojas Stepas Zobarskas (1911–1984), prisimindamas savo vaikystės laikus, su šypsena aprašo piemenėlių mišias.
Aliuko mišios
Pirmoji dalis
Aliukas mąsto. Jam prisimena vienas paveikslas. Ten angelai neša kūdikį. Aplinkui plauko debesys. O viršuje – žilas, barzdotas Senelis, dangaus ir žemės Kūrėjas, laimina savo dosnia ranka. Gera būti šventuoju.
– Aš ir Mišias laikyti moku, – nei iš šio, nei iš to pasigiria piemuo.
– Na ir nemoki.
– Moku.
– O kas gi tave išmokė?
– Aš pats išmokau. Prisižiūrėjau bažnyčioj. Ir tave galiu išmokyti, jei tik nori.
Aliukui akys sužiba.
– Kaipgi laikysi Mišias, kad nėr altoriaus? – taria Aliukas jau nuolaidesniu balsu.
– Pasidarysim altorių.
Mišios abu berniukus vilioja. Piemuo tuoj suriša keturių berželių viršūnes, žalius lapus suglaudžia į kuokštus. Paskui nudrožia nedideles lazdeles ir įspraudžia tarp šakų – tai turi būti žvakės. Vidury altoriaus pastato kryžių. Pievoj priskina gėlių ir prikaišioja tarp berželio lapų.
Galvijai niekur neina. Karvės vidurdienį sugulė, avelės taip pat aprimo. Vaikams nereikia lakstyti. Jie gali niekieno netrukdomi puošti altorių ir iškilmėms ruoštis.
– Viskas būtų gerai, – sako patenkintas piemuo, – bet kur mes gausim arnotą? Aną dieną Raugalės Vytas buvo atsinešęs šilkinę skarą. Apsigaubėm tada ir laikėm Mišias.
– Ir aš galiu atsinešti. Žinau, kur mama padeda.
Aliukas greit parbėga namo ir atsirakina skrynią, kur pilna visokių rietimų priklota. Ilgai verčia drobinius audeklus, kol suranda skarą. Jos pakraščiai išsiuvinėti plačiais lapais. Ilgi kutai gražiai suklostyti. Pasiima ją, pasispaudžia po pažastim. Paskui pasiima taurelę, pripila vandens ir nusineša į laukus.
Piemuo apsigaubia skara taip, kad jos spurgai siektų purvinų kojų kulnis. Nusiima kepurę, susideda rankas ant krūtinės, atsistoja ir pradeda giedoti.
– Tu dūduok, vargonais grok, – moko piemuo atsigręždamas.
Aliukas atsiklaupia šalimais ir pradeda niūniuoti. Jis stengiasi prisiminti bažnyčios giesmes ir jas pamėgdžioti. Tylus pagirys skamba nuo jų balsų.
– Oooo, – gieda „kunigas“.
– Iiii, – atsako „vargonininkas“.
Iš knygos „Ganyklų vaikai“Altorius – stalas bažnyčioje, prie kurio kunigas aukoja šv. Mišias.
Arnotas – viršutinis kunigo apdaras, vilkimas per pamaldas.
Rietimas – suvyniotas audeklas.
- Kokį paveikslą prisiminė Aliukas?
- Kuo pasigyrė piemuo?
- Kur piemuo mokėsi aukoti mišias?
- Išsiaiškinkite, kokia altoriaus paskirtis.
- Iš ko ir kaip vaikai pasigamino altorių?
- Iš kur Aliukas parūpino arnotą?
- Kaip vaikai elgėsi per mišias?
Trakų bažnyčios altorius. | Apsigobęs arnotu, kunigas aukoja šv. Mišias. |
Užduotys
- Apibūdinkite nuotraukose matomą altorių ir kunigo apdarus. Jei esate matę kitokių altorių, papasakokite apie juos.
- Perskaitykite rašytojo Stepo Zobarsko tekste „Aliuko mišios“ paryškintus daiktavardžius. Ar pastebite, kad daiktavardžių galūnės įvairios?
Daiktavardžiai atsako į skirtingus klausimus: jie yra linksniuojami.
Šauksmininko linksnio daiktavardžiai į jokį klausimą neatsako. Šauksmininko linksniu mes kreipiamės, šaukiame. Pavyzdžiui: Aliuk, atnešk šilkinę skarą.
Įsidėmėkite: daiktavardis turi 7 linksnius.
Vardininkas | V. | kas? |
Kilmininkas | K. | ko (kieno)? |
Naudininkas | N. | kam? |
Galininkas | G. | ką? |
Įnagininkas | Įn. | kuo? |
Vietininkas | Vt. | kur (kame)? |
Šauksmininkas | Š. | – |
- Sąsiuvinyje susirašykite linksnius ir jų klausimus.
- Išlinksniuokite daiktavardžius skara, skrynia vienaskaita ir daugiskaita.
Linksniai | Klausimai | Vns. | Dgs. |
Vardininkas | žvakė | ||
Ko (kieno)? | |||
Naudininkas | žvakėms | ||
Ką? | žvakę | ||
Įnagininkas | žvakėmis | ||
Kur (kame)? | |||
– | žvake! | ! |