Aliuko mišios
- Tęskime pasakojimo skaitymą apie vaikų žaidžiamas mišias. O kaipgi tas vaikų mišias vertina suaugusieji?
Aliuko mišios
Antroji dalis
Tik po gero pusvalandžio gauna Aliukas „persirengti“ ir atsistoti prie altoriaus. Jo širdis prisitelkia džiaugsmo. Kaip tikras kunigas, jis iškelia taurę ir išgeria vandenį. Paskui susideda rankas, nuleidžia galvą. Bučiuoja gėles, pakelia akis aukštyn ir žiūri į šviesų, mėlyną dangų.
Ilgai ilgai jie sukiojasi prie kryžių, padarytų iš žalių berželių. Saulė jau nustojo šildžiusi. Oras vėsta. Jie ir galvijus užmiršo. Staiga kažkas nutveria Aliuką už ausies ir ima šaukti:
– Varly, kur tu nešioji mamos skarą?! Žiūrėk, į ką panaši: visa supurvinta, sudirbta.
Tai tėvo balsas. Piemuo pirmas atsipeikėja, pašoka ir kaip kiškis nudumia pas gyvulius, braidančius po vasarojų. Aliuką lyg kas šaltu vandeniu būtų perpylęs. Jis stovi bežadis, mirksi akutėm. O kai tėvas vis nesiliauja baręs, nebeišlaiko ir pradeda balsu raudoti.
– Mes... mes... Mišias norėjom laikyti.
– Mišias, – sako tėvas. – Aš jums parodysiu Mišias. Kunigai atsirado man! Marš namo! Palikau, kad trobas saugotum, o jis nežinia, ką prasimanė.
Aliukas bėga pirma, o tėvas eina iš paskos ir vis barasi. Rankoje nešasi suglamžytą ir supurvintą šilką.
Motina net žodžių barniui neranda. Pati geroji skara suvalkiota. Tuoktis važiuodama pirmą kartą buvo apsirišusi. Paskui tik per didžiąsias šventes ryšėdavo.
– Dovanokit! Dovanokit! Daugiau niekada taip nedarysiu, – kužda Aliukas, o ašaros rieda iš akių kaip pupos.
Jau temsta, bet piemuo vis dar nedrįsta namo ginti. Jis vaikštinėja paskui gyvulius: nori sočiai priganyti. Kai sesuo išeina su milžtuve ir ima šaukti, kad gintų bandą namo, jis atvaro galvijus, bet pats lieka už vartų. Bijo ir prisiartinti arčiau.
– Gana jau, gana, – ramina jį kieman išėjusi Aliuko motina. – Nebebarsiu. Ką padarysi, kas buvo – nebepataisysi. Tik žiūrėk, kad daugiau taip nepasikartotų.
Per vakarienę abu nusikaltėliai valgo tylėdami ir nė nepažvelgia vienas į kitą. Nuo jų širdžių kaip sunkus kalnas nuslinko didelė baimė. Išbarti, bet nebausti, jie keliasi nuo stalo. O tėvas prisikemša pypkę tabako, užsidega ir sako pusiau juokais:
– Mišias laikyti užsimanė, a! Kunigai man atsirado... ir sugalvok tiktai... varlių kojos!
Iš knygos „Ganyklų vaikai“Dailininkė Irena Daukšaitė-Guobienė
Vasarojus – pavasarį pasėti vasariniai javai.
Trobos – namai, sodybų pastatai.
Milžtuvė – kibiras, į kurį melžiamas pienas.
- Kodėl ir kaip persirengia Aliukas? Prisiminkite, kaip buvo apsirengęs piemuo.
- Kaip jaučiasi Aliukas, žaisdamas mišių aukojimą?
- Kaip manote, kodėl vaikai užmiršo galvijus?
- Kas nutraukė vaikų mišias?
- Kuo brangi mamos skara?
- Ką sako Aliuko mama, ramindama piemenį?
- Papasakokite, kas vyksta per vakarienę. Kaip jautėsi mišių dalyviai?
- Kaip jums atrodo, ar Aliuko tėtis smarkiai pyksta ant sūnaus ir piemens išdaigų? Kodėl vaikai pavadinami „varlių kojomis“?
- Pasvarstykite, kodėl vaikams buvo taip smagu žaisti mišias.
- Kurie Stepo Zobarsko pasakojimo „Aliuko mišios“ veikėjai laikytini pagrindiniais, o kurie antraeiliais?
Užduotys
- Tekste paryškinti žodžiai atsako į klausimą kas?
Daiktavardžiai, atsakantys į klausimą kas?, yra vardininko linksnio. Vardininko linksnis įvardija daiktus, reiškinius, veiksmų ir ypatybių pavadinimus.
Pavyzdžiui: kas? Aliukas, saulė, oras, ...
- Į sąsiuvinį nurašykite tekste paryškintų vardininko linksnio daiktavardžių vienaskaitą ir daugiskaitą. Sutartiniu ženklu pažymėkite jų galūnes.
Širdis – širdys, ...
- Paaiškinkite, kaip suprantate tekste pavartotus šiuos perkeltinės reikšmės žodžių junginius:
kaip kiškis nudumia, lyg kas šaltu vandeniu būtų perpylęs, ašaros rieda iš akių kaip pupos, nuo širdžių kaip sunkus kalnas nuslinko didelė baimė.
Vns. vardininkas | Dgs. vardininkas |
paukštis | |
žvėris | |
pilis | |
svečias | |
sūnus | |
ponia | |
kirpėjas | |
pušis | |
vėžys |
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"