Į Lietuvos senovę žvelgiame rašytojo akimis

1. Skaitydami stenkitės įsivaizduoti rašytojo sukurtus Lietuvos senovės vaizdus.

Vytautas V. Landsbergis

SENOLIO REGĖJIMAS

Galinėje kaimo troboje, rymančioje po dviem galingais medžiais, – liepa ir ąžuolu, – rusena blausi švieselė. Tai kaimo Senolio troba! To paties, kuris kasnakt kūrena židinio ugnį ir meldžiasi namų sergėtojai Gabijai.

Taip vyko per amžius, tai vyksta ir šiąnakt – stebėdamas rusenančias žarijas, Senolis skaito jų žybsniuose paženklintus dievų apsireiškimus. Jo rankose – gintaro karoliai. Sukdamas juos stipriais įdiržusiais pirštais, Senolis šnabžda:

Gabija Dievaite,
​Šventoji Ugnele,
​Pakelki garų,

Perkūno dukrele,
​Skaisčioji Gabele,
​Per naktį gabėki,
​Saulelę žadėki.

Šventoji Gabėta,
​Židinio ugnele,
​Aukuro liepsnele,

Šviesk mums,
​Būk su mumis,
​Gabija Dievaite.

Melsdamasis Senolis neužsnūsta, būdrauja – vis mesteli liepsnosna žiupsnelį linų sėmenų ar gabalėlį duonos, kad ugnelė pasisotintų. Tada vėl pavargusiu žvilgsniu dėbso į židinį.

Staiga būdrautojas sunerimsta – jis regi liepsnose atjojančius šarvuotų vyrų siluetus!

– Negali būti, – išsigandęs šnibžda Senolis, – nejau kryžiuočiai? Ar toli jie dar nuo mūsų kaimo?

Plyksteli malka, spragteli ir ant aslos iškrenta žarija. Senolis atsiklaupia ir įdėmiai apžiūri žaižaruojantį nuodėgulį, nenustodamas melstis:

Ir ima pūsti į žariją, murmėdamas sulig kiekvienu pūstelėjimu:

– Jie prie pat... Jiems kelio ligi pietų... Kelio ligi popietės...

Sulig paskutiniais žodžiais žarija mirkteli, subyra į smulkias daleles ir ima gesti.

– Viskas aišku, jiems iki mūsų – dar geras kelio galas!

Žilabarzdis įmeta židinin porą ąžuolinių pliauskų ir apsidairo: ant trobos sienų plevena neramūs židinio atšvaitai, primenantys mūšio vaizdus, o sausas malkų traškesys – tarsi degančių sodybų garsas.

– Gal prajos pro šalį nepastebėję? – sunerimęs murma jis. – Daug jų, kaip velnių... gerai ginkluoti, tolimam žygiui pasiruošę... Nelengva bus laimėti, jei pasuks link mūsų!