Tiriame tradicinius pasakojimus

1. Perskaitykite lietuvių padavimus.

PARŠEŽERIS

Buvusi lanka, kur tas ežeras yra. Žmonės šienavę. Šienaujant į tą lanką ir atėjęs iš laukų didžiausias paršas ir pradėjęs knisti. Žmonės žiūri – jis knisa ir knisa. Po kiek dienų ėmė ežeras ir nukrito. Sako, paršniokščia paršniokščia, sukas sukas – kriokesys didžiausias. Žmonės išlakstė. Ėmė tas ežeras ir nusileido. Nežino žmonės vardo, suėję ir šnekas:

– Vakar paršas kniso, kniso ir, matyt, iškniso.

Ir pavadino tą ežerą Paršežeriu.

ŠEDUVA

Seniau toj vietoj, kur dabar yra Šeduva, buvo apžėlęs miškų kraštas. Vieną kartą mergaitė tame miške grybavo. Begrybaujant atėjo elgeta ir prašo išmaldos. Mergaitė turėjo tiktai du baravyku. Išėmė iš krepšelio ir, duodama elgetai, sako:

– Še du, va.

Nuo to laiko tą vietą vadina Šeduva

VELNIO PAMESTAS AKMUO

Liutonių kaime, prie Žiežmarių, netoli Strėvos upės kranto, stovi didelis akmuo, kurį tik dešimt mergaičių, rankomis susikabinusios, gali apimti. Apie tą akmenį yra toks padavimas.

Velniai, susikibę keturiese, nešė tą akmenį Senųjų Trakų bažnyčios durims išlaužti, bet akmuo iškritęs jiems iš rankų ir dabar begulįs toje pačioje vietoje, įsmigęs į žemę.

• Kaip manote, kodėl šie pasakojimai buvo kuriami ir pasakojami?
• Kuo jie skiriasi nuo pasakų? Kurie vietovardžiai jums yra žinomi, girdėti?
• Išmokite papasakoti pasirinktą padavimą.