Pasakojimuose dalijamės prisiminimais

Bitė Vilimaitė

ŠIKŠNOSPARNIŲ VASARA

Į kaimą vasaroti atvažiavo Aušra. Jonukas atbėgo pasitikti net du kilometrus per pievas. Jis paėmė nešti pusseserės krepšelį, ir ėjo abu šnekučiuodamiesi per rugius.

Jonukas buvo susidomėjęs šikšnosparniais ir pasakojo Aušrai, kad ieško jų už langinių ir rūsiuose, drevėse, palėpėse, plyšiuose.

– Aš turiu nors vieną pamatyti, – karščiavosi Jonukas. – Tie, kurie skrenda medžioti vabzdžių prie vandens, tai kūdriniai šikšnosparniai. Kiti – ūsuotieji – skraido sutemus prie trobesių, tarp medžių...

Brolis pasakojo, yra šikšnosparnių, didelių kaip šuo.

– Oi !

– Jie gyvena šiltuose kraštuose, –nuramino Jonukas.

Jiedu jau ėjo per kaimą. Jonukas gaišo prie kiekvienos trobos, apžiūrinėjo langines ieškodamas miegančių šikšnosparnių.

...Tą vasarą Jonuko mama praminė „šikšnosparnių vasara“, nes vaikai nesiliovė jų ieškoję, – skraidančių žvėrelių. Jonuko brolis studentas papasakojo, kad šikšnosparnių patelės skraido kartu su vaikais – jie nagiukais laikosi įsikibę į motinų kailinukus.

Vaikai visur išlandžiojo, bet šikšnosparnių nerado. Liko neapžiūrėta tik bažnyčios varpinė. Ten reikėjo eiti dieną, nes tuo metu šikšnosparniai miega. Po šventorių vaikščiojo juodai apsirengęs žmogus. Jonukas su Aušra prasmuko pro jį ir ėmė kopti siaurais, paukščių apterštais varpinės laiptais. Tačiau juodasis žmogus, sugalvojęs pasekti juos, stovėjo apačioje ir reikalavo grįžti.

– Aš jį sulaikysiu, – kuštelėjo Jonukas Aušrai, – o tu lipk ir gerai apžiūrėk visus kampelius. Ir jis ėmė leistis žemyn, murmėdamas pasiteisinimo žodžius.

Tuoj nusileido ir Aušra švytinčiom akim.

– Aš mačiau! – suriko ji. – Aš mačiau šikšnosparnę ir du jos mažylius su gėlėtais marškinėliais!..