Skaitydamas pritaikau savo patirtį ir žinias

1. Ar turite žaislą, kuris jums labai brangus? Kodėl jį branginate?

Janas Sverakas

KUKIS IŠKELIAUJA Į PASAULĮ

(Pirmoji dalis)

Jei jau pasistatėte slėptuvę, kurios sienos iš čiužinių, o visa ji apdengta antklode, šaunu, kai kas nors ateina į kambarį ir jūsų ieško. Juk slėptuvės kaip tik tam ir statomos, kad žmogus jose pasislėptų ir nebūtų galima jo surasti. Kai jus šaukia, šiukštu neatsiliepkite, jums negalima judėti ir privalote saugotis, kad kur nors neišlįstų koja ar šiaip kas. Kaip tik tokioje saugioje slėptuvėje lindėjo Ondra. Jis buvo ne vienas: kartu slėpėsi per Kalėdas gauta Burbulė su lanksčiu straubliu ir Kukis, kuris visuomet eidavo su Burbule, nes buvo jos „vaikas“, o gal jie tiesiog mėgo vienas kitą.

Nė vienas iš trijulės net nekrustelėjo, kai į kambarį įėjo mama. Ondra ją stebėjo pro siaurą antklodės plyšį. Mama nešėsi juodą maišą, paskui save už straublio tempė dulkių siurblį.

– Kaip gali gyventi tokiame jovale? Privalai išmokti pats susitvarkyti. Nagi, pirmyn! – tarė, bet tai buvo tik bandymas.

Mama nežinojo, kur lindi Ondra, ir tiesiog norėjo, kad jis atsilieptų. Bet jeigu slepiesi, šitaip elgtis jokiu būdu negalima. Išsiduotum. Negalima krustelėti net tada, kai į maišą krinta spalvoto popieriaus skiautelės, iš kurių dar būtų galima ką nors sulipdyti, įvairiaspalviai flomasteriai, kurie vis dar gražūs, nors beveik nespalvina, ar į pistoletą panašus pagaliukas. Ondra negalėjo mamai paaiškinti, kam jam viso to reikia, – tai buvo beviltiška. Mama kalba greitai ir išraiškingai, visuomet visus įtikina. Tik be reikalo būtų išviliotas iš slėptuvės.

– O čia kas? – mama pasilenkė už stalo ir ištraukė kažkokio žaislo lūženas.

– Lėktuvas, – išsprūdo Ondrai ir šitaip jis išsidavė.

Nieko nepadarysi, prarasti to šviesomis blykčiojančio lėktuvo jis nieku gyvu nenorėjo. Nors lėktuvas be vieno sparno ir jau nekyla, bet burzgia, lyg ruošdamasis startui, ir vis dar turi sidabrinių bombų, na, ir apskritai – jo būtų gaila.

Mama pavartė rankose lėktuvą – šis blykstelėjo ir urgztelėjo varikliu. Jai pasirodė, kad aštrios briaunos, likusios nulūžus sparnui, pavojingos, ir tardama: „Jis juk sulaužytas – su juo nebežaisi“, įgrūdo lėktuvą į maišą.

Taigi atsitiko taip, kaip Ondra ir nujautė, – be reikalo leidosi aptinkamas. Mama vienu judesiu kilstelėjo antklodę ir ... slėptuvės kaip nebūta.

– Lankai mokyklą, o elgiesi kaip mažas vaikas, – tarė mama ir paėmė nuo lovos raudoną pliušinį žaislą. Ant paklodės liko žiupsnelis stambokų pjuvenų.

– Dievulėliau, šitas jau byra!

Apšiuręs meškiukas vis šypsojosi, nors jau senokai nebuvo raudonos spalvos, o iš vidaus per visas siūles lindo kamšalas.

– Tai Kukis! – tarė Ondra, lyg žaislas, turintis vardą, būtų įgijęs teisę į ypatingą elgesį su juo.

– Tu jau nepyk ant manęs, bet Kukis keliaus į pasaulį, – tarė mama ir atsisveikindama paglostė Kukiui nosį, tada įkišo į maišą.

Paskui griebėsi siurblio pjuvenoms susiurbti. Ondra pasinaudojo akimirka ir Kukį ištraukė iš maišo.

Mama tai pastebėjo.

– Ir vėl nori dusti? – pagraudeno prisėsdama ant lovos krašto. – Tau negalima turėti pliušinių žaislų. Jie kaupia dulkes, o tau nuo dulkių būna blogai.

Ondra visa tai žinojo, laikė Kukį saujoje ir klausėsi nuleidęs galvą.

– Pasilik Burbulę, ją galima išskalbti, o šito nušiurėlio tikrai nebereikia. Ir nekišk jo prie nosies!

Ondra atitraukė Kukį nuo veido ir lėtai, nenoromis atkišo mamai. Už tai buvo pabučiuotas į kaktą.