Pasakojimo laikas

1. Perskaitę pirmąjį sakinį stabtelėkite – susiraskite paminėtus pasakojimo veikėjus visos šeimos piešinyje. Kaip supratote, kas saugojo patį mažiausią šeimos narį?

Anė Katrinė Vestli

DINGO MORTENAS, PATS MAŽIAUSIAS

Tai atsitiko, kai Morteną saugojo Milė ir Mina. Buvo ankstus rytas, visi buvo ką tik papusryčiavę.

– Gal einam pauogauti mėlynių, – pasakė Milė. – Miške turbūt daugybė uogų.

Abi pasiėmė puodelius, paėmė Morteną už rankų ir išėjo į mišką.

– Toli neikite! – sušuko joms mama.

– Gerai, – atsakė Milė. – Nebijok, juk mes jau didelės. Mortenui irgi patiks uogauti. Mortenui labai daug kas patiko. Jis kas valandėlę sustodavo. Jei ant tako gulėjo akmuo, Mortenas būtinai norėdavo jį pakelti. Jei rasdavo kankorėžį, imdavo jį lupinėti, norėdamas pamatyti, kas yra viduje.

– Taip mes niekur nenueisime, – pasakė Mina. – Mortenai, ar negali judintis truputį greičiau?

– O! – sušuko Milė. – Jau matau mėlynių! Eikite šen!

– Mėlynės! – apsidžiaugęs sušuko Mortenas.

Jis nubėgo prie Milės, atsisėdo ant žemės ir ėmė valgyti uogas. Atsargiai skynė po vieną uogelę ir iš lėto, susimąstęs dėjo į burną.

– Paėjėkim dar truputį į mišką, – pasakė Milė. –Ten bus dar daugiau uogų. Eime, Mortenai!

Bet Mortenas nenorėjo niekur eiti. Jam patiko čia sėdėti ir skinti uogas.

– Na, gerai, sėdėk, – nusileido Mina, – mes paieškosime daugiau uogų. Bet žiūrėk, niekur iš čia neik, kol mes grįšime.

Milė nubėgo pas Miną. Čia uogų buvo labai daug. Bet juo toliau, juo uogų buvo daugiau. Jos ėjo vis gilyn į mišką. Jos valgė, rinko į puodelius, ir pagaliau abu puodeliai buvo pilni.

– Grįžkime pas Morteną, – pasakė Milė. – Turbūt ir jis prisivalgė. Juk visą laiką sėdėjo ir šveitė.

Jos grįžo ton vieton, kur paliko Morteną, bet Morteno ten nebuvo.

1. Aptarkite, kur ir kada aprašyta istorija vyko?
   • Ką galite pasakyti tiksliai (remdamiesi tekstu)?
   • Ką galite numanyti? Nuspėti?