Tema 4.6 (Gimtoji kalba 3 kl.)

Mikė ir Kikė atkeliauja į atodūsių liūną ir netikėtai susitinka su Trenktuke

  1. Kaip manote, kam pasakojimuose reikalingi dialogai? Nuomonę pagrįskite savo patirtimi ir pavyzdžiais.

Renata Šerelytė

MIKĖ IR KIKĖ ATKELIAUJA Į ATODŪSIŲ LIŪNĄ IR NETIKĖTAI SUSITINKA SU TRENKTUKE

Saulė jau leidosi į vakarus, o pelkėms nebuvo matyti nei galo, nei krašto. Kikė ir Mikė visai nusikamavo besižvalgydamos, ar nepamatys kur kokios trobelės. Didysis lagaminas, ant kurio jos sėdėjo, regis, irgi pavargo; nebelėkė pastriuokom, o sunkiai šlepsėjo didelėmis gauruotomis letenomis.

– Jis labai atsparus, – tarė Mikė. – Nieko jam neatsitiks.

Neatsitiks, – pritarė Kikė ir atsiduso.

Ji susirūpinusi apsižvalgė ir tarė:

– Nieko nebus. Reiks sustoti nakvynės čia, pelkėse. Jau temsta.

Aha, – pritarė Mikė. – Naktį joti baisu. Galime įkristi į akivarą.

Jos sustabdė lagaminą kiek sausesnėje vietoje, po kreivu berželiu. Susikūrė lauželį, pasisėmė iš akivaro vandens ir užsivirino arbatos.

Po šešto puodelio, didelio lyg tikras puodas, Kikė pasiglostė apvalų pilvelį.

– Ten diegia, – tarė ji nepatenkinta.

Mikė atsuko į ją stambią nosį.

Tikrai? nusistebėjo. – Gal netyčia šakutes prarijai? Vakar skaičiavau – poros trūksta...

Kikė abejodama pasižiūrėjo į savo pilvuką.

Mmmm ... – numykė ji.

– Ir vienas puodas dingo, – neatlyžo Mikė.

– Puodą galėjome pamesti kelionėje, – įsižeidė Kikė.

Mikė nespėjo nieko atsakyti – kažkas krūmuose atsiduso. Taip graudžiai, kad net sraigė būtų apsiverkusi.

Ai ! – suriko Mikė ir išvertė arbatą sau į skreitą.

Iš krūmų išlindo baisiausiai gauruota galva ir dvi tamsios akys, panašios į dideles slyvas.

Būtybė blyškiai nusišypsojo.

Nebijokite, – tarė liūdnai. – Aš, kaip matote, esu dar vaikas. Taigi nieko jums nepadarysiu.

– O kodėl turėtum ką nors padaryti? – tarė Mikė.

Būtybė gūžtelėjo pečiais.

Na, – tarė ji, – juk pelkės – tokia vieta, kur nieko gero nelauk.

– O mes visados laukiame, – atkirto Kikė, – Geriau pasakyk, kuo tu vardu.

Trenktukė, – atsiduso būtybė.

Ojėj, – tarė Kikė, – ir kurgi tu susitrenkei?..

– Šiandien – į stalą, – tarė būtybė. – Gerai, kad daug plaukų turiu. Neskaudėjo.

Iš knygos „Trenktukė, liūno vaikas“
​Dailininkė Irmina Dūdėnienė

  • Apie ką pasakojama skaitytoje ištraukoje? Kur ir kada vyksta veiksmas?
  • Kas ir su kuo kalbasi šioje ištraukoje?
  • Perskaitykite ištrauką vaidmenimis. Aptarkite:
    • Ką apie veikėjus sužinojome iš jų kalbos?
    • Ką apie veikėjus sužinojome iš autoriaus žodžių?

Autoriaus žodžiai skaitytojui padeda suprasti, kas ir kaip kalba.
​Užrašydami autoriaus žodžius atskiriame nuo veikėjo žodžių.

Pavyzdžiui:

Kikė susirūpinusi tarė:

– Reiks nakvoti čia, pelkėse.

arba

– Reiks sustoti nakvynės čia, pelkėse, susirūpinusi tarė Kikė.

  1. Kaip autoriaus žodžiai užrašomi? Palyginkite schemas ir raskite joms pavyzdžių skaitytame tekste.

Autoriaus žodžiai :

Veikėjo žodžiai .

Veikėjo žodžiai , autoriaus žodžiai .

Veikėjo žodžiai ? autoriaus žodžiai .

Užduotys

  • , –
  • ? –
  • :
  • ! –

Skrido kartą juodvarnis ir nešė savo vaiką per upę. Upės viduryje vaiko klausia 

Ar tu mane neši, kai būsiu senas?

Žinoma, kad nešiu.

Nemeluok suriko ir paleido varniuką į upę.

Neša kitą vaiką.

Ar tu mane neši, kai pasensiu vėl klausia.

Kaip aš tave nešiu, jei man reikės savo vaikus nešti atsakė varniukas.

Juodvarnis pernešė varniuką per upę, nes jis nemelavo.

Prašau palaukti