Pasakojimą plečiame veikėjų pokalbiais

Vytautė Žilinskaitė

...............

– Kosminis laivas „Sidabrinis kankorėžis“ paruoštas skrydžiui.

Žaislams net kvapą užėmė. Kas pašoko, kas loštelėjo, kas vos į laužą neįvirto.

– „Sidabrinis kankorėžis?! – kartojo vienas per kitą. – Paruoštas skrydžiui?! Į kur?

– Į Tandadriką, – atėjo atsakymas iš laivo.

Žaislai apstojo kopėtėles ir nerimastingai žvelgė į pilotą tarpduryje.

Tik lėlė Einora liko sėdėti šalia palikto laužo.

– Kas ta Tandadrika? Ir kur ji yra? – ištarė kiškis Kadrilis visiems rūpimą klausimą.

– Kur – negaliu tiksliai pasakyti, nes nesu ten buvęs, – atsakė pilotas Menesas. – Tačiau laivo valdymo sistema užprogramuota kelionei į planetą, vardu Tandadrika. Instrukcijoje parašyta, jog Tandadrika – žaidimų tėvynė, žaislų planeta.

– Žaidimų tėvynė?! – visi pakartojo vienu balsu. – Žaislų planeta?!

– Sakykit, – atsuko į pilotą užmerktas akis Einora, – ar Tandadrikoje yra žaislų gydyklos ir taisyklos?

– Turėtų būti, – atsakė pilotas Menesas. – Negali nebūti.

– Negali nebūti! – pakartojo Einora. – Turėtų būti, ir aš vėl atmerksiu akis... vėl šukuosiuos ilgus šilkinius plaukus... būsiu mylima ir ant rankų nešiojama...

– Tolima kelionė ne be nuotykių ir ne be pavojų, – įsisvajojo ir kiškis. – Norėčiau nieko nepabūgti, norėčiau nugalėti galingesnius už save, norėčiau visur būti pirmas... Sakykit, – paklausė pilotą, – ar kelionėje gali nutikti kas nors nepaprasta?

– O kaipgi? – atsakė pilotas. – Net kelionė į sąvartyną atnešė tiek netikėtumų, tai ką kalbėti apie skrydį per nežinomas begalines visatos erdves!

– Tai... ko laukiame? – nekantriai sumosavo ausimi Kadrilis. – Šokam į laivą ir – pirmyn!