Tema 1.2 (Istorija 11)

Istorijos rašymo istorija (1 tema)

Temos reikšmingumas

  • Istoriją dažniausiai rašo tam tikrą išsilavinimą turintys mokslininkai, humanitarai, tačiau taip buvo ne visada. Per pustrečio tūkstantmečio istorijos rašymas ir supratimas esmingai keitėsi, nebuvo vienodas.
  • Šiandien istorija suvokiama kaip humanitarinis mokslas, kuriam išskirtinai svarbus kritiškas turimos informacijos vertinimas. Vis dėlto anksčiau tai nebuvo taip svarbu. Viena vertus, istorijos rašymas, istoriogrãfija turėjo tikslą išskirtinių praeities žygdarbių pavyzdžiais atskleisti žmogaus didybę. Kita vertus, ypač Viduramžiais ir vėlesniais amžiais, istorijos supratimas ir pasakojimas labai priklausė nuo to, kokį vaidmenį joje atlieka Dievas, – istorijai itin didelę įtaką darė religija.
  • Kritiškas mąstymas šiandien vertinamas kaip vienas svarbiausių išsilavinusio žmogaus gebėjimų. Būtent istorijos mokslas išugdė išskirtinį santykį su bet kokiu informacijos šaltiniu. Tik XIX a., sąmoningai ir pabrėžtinai iškėlus istorijos šaltinių kritikos svarbą rašant istoriją, istorikai pradėjo save suvokti kaip mokslininkus. Istorija tapo mokslu, turinčiu visus mokslui būdingus bruožus.

Kaip istorijos rašymas buvo plėtojamas ir tapo neatskiriama Europos kultūros dalimi

Istorija, kaip ir bet kuris mokslas, turi į praeitį vedančias ištakas, užuomazgas. Taigi visi mokslai turi savo istoriją. Vis dėlto nė vienas mokslas neprasidėjo kaip sąmoningas ir kryptingas vieno asmens ar žmonių grupės bandymas sukurti tai, ką šiandien vadiname vienu ar kitu mokslu. Greičiau visa tai reikėtų įsivaizduoti kaip tam tikrus bandymus, kurių imtasi negalvojant, kas iš to išeis ir kur tai nuves. Visi mokslai, tiek matematika, fizika, filosofija, tiek filologija ir kiti, per šimtmečius, nuo savo ištakų iki šių dienų, labai pasikeitė. Kas šiandien suprantama kaip vienas ar kitas mokslas, praeityje buvo suprantama visiškai kitaip. Taigi pasikeitė ir istorija, kuri taip pat turi savo istoriją kaip mokslas. Čia ir išsiaiškinsime, kaip per 2 500 metų keitėsi istorijos rašymas ir kada istorija tapo naujovišku mokslu.

Antika: istorijos rašymo pradžia

VIII a. pr. Kr. gyvenęs senovės graikų poetas Homeras sukūrė du herojinius epus: Iliadą ir Odisėją. Pirmajame pasakojama apie graikų miestų-valstybių nesantaiką, kuri virto Trojos karu ir truko ne vienus metus. Antrajame pasakojama apie vieno iš šio karo dalyvių, Odisėjo, kelionę namo. Nors abiejuose kūriniuose ir vaizduojama tolima praeitis, šie meniški, ypač Iliada, tolimų ir jau legendomis virtusių praeities įvykių pasakojimai netapo istorijos rašymo pradžia. Tai galima paaiškinti keliais dalykais. Vienas iš svarbiausių bruožų, skiriančių juos ir keliais amžiais vėliau pradėtus rašyti istorijos kūrinius, yra griežta įvykių chronologija. Homero kūriniuose nėra atskleista, kada, kokiu istorijos laiku vyksta aprašomi įvykiai – jie paskendę legendinės praeities migloje. Galiausiai herojiniame epe šalia žmonių gyvena ir įvykių eigą veikia dievai.

V a. pr. Kr. pradėtiems rašyti ir iki šių dienų išlikusiems istorijos kūrinių tekstams būdingas ne tik aprašomų ir pasakojamų reiškinių bei įvykių tikrumas, jų chronologija, bet ir pačių įvykių istoriškumas – jų vyksmas laike ir erdvėje, kurioje veikia tikri asmenys. Aptarkime porą pavyzdžių. Tradiciškai istorijos tėvu laikomas V a. pr. Kr. gyvenęs senovės graikų istorikas Herodotas (484–430 m. pr. Kr.) (1.1 pav.).

1.1 pav. Herodoto biustas, romėniška graikiško originalo kopija, marmuras, Romà, IV a. pr. Kr.

Savo garsiojoje knygoje Istorija jis aprašė to meto senovės graikų apgyvendintų teritorijų kaimynus, tautas ir valstybes, jų valdovus, papročius ir tradicijas. Greičiausiai neatsitiktinai knygos pavadinimui Herodotas pasirinko senovės graikų kalbos žodį istorija, kuris reiškia tyrinėjimą, šio tyrinėjimo užrašymą, pasakojimą. Juk jis pats apkeliavo svečias šalis, savo akimis jas matė ir bendravo su jų gyventojais.

Vis dėlto galima sakyti, kad panašiu metu gyvenęs istorikas Tukididas (460–400 m. pr. Kr.) (1.2 pav.) kai kuriais atžvilgiais pralenkė kiek vyresnį, istorijos tėvu vadinamą Herodotą. Rašydamas savo gyvenamo laiko politinių įvykių, Spartos ir Atė karo ir abiejų valstybių istoriją Tukididas stengėsi kuo tikroviškiau pavaizduoti ne tik pačius įvykius, jų priežastis ir padarinius, bet ir juose veikusias istorines asmenybes. Ko gero, svarbiausia yra tai, kad jis išskirtinai kritiškai vertino informaciją, kurią gaudavo tiesiogiai iš liudininkų, ir ką pats matė ar girdėjo. Tukidido išsakytos mintys apie istorijos rašymą ir kritišką požiūrį į bet kurį informacijos šaltinį ir šiandien yra ne mažiau svarbios ir iškalbingos nei tada, kai jos buvo užrašytos (A šaltinis). Jei reikėtų apibūdinti, kuo skyrėsi Herodoto ir Tukidido rašyta istorija, vertėtų pabrėžti kelis dalykus. Herodotas daug dėmesio skyrė įvairių kraštų ir jų gyventojų gyvenimo būdui. Dabar sakytume, kad jo Istorija yra tarsi etnografinis kraštotyrinis įvairių tautų aprašymas. O Tukididas, nepamirštantis išskirtinai kritiškai vertinti savo informacijos šaltinių, itin išsamiai ir tikroviškai aprašė karą tarp Spartos ir Atėnų. Jo istorija kupina politinių ir karinių įvykių, kuriuose svarbiausia yra žmonių veiksmai ir sprendimai.

1.2 pav. Tukidido skulptūra šalia Áustrijos parlamento rūmų išraiškingai liudija šio senovės graikų istoriko svarbą Europos kultūrai, Viena, XIX a. pab.

Senovės graikų pradėtą istorijos rašymo tradiciją perėmė ir plėtojo senovės Ròmos valstybės istorikai. Daugiau nei tūkstantmetį gyvavusioje Romos valstybėje būta daugybės istorikų, rašiusių lotyniškai. Istorijos rašymas ir istoriniai tekstai tapo svarbia senovės Romos aristokratijos kultūros dalimi (1.3 pav.). Istorijos išmanymas, istorinių pavyzdžių žinojimas buvo išsilavinusios visuomenės dalies, aristokratijos lavinimosi pamatas. Istoriniai pavyzdžiai buvo nepakeičiami mokantis retorikos ir tobulinant retorinius įgūdžius. O patys istoriniai kūriniai turėjo suteikti nemirtingumą ir šlovę senovės Romos politikams, karvedžiams ir imperatoriams. Šiuose kūriniuose pateikiami istoriniai įvykiai, išskirtinė valstybinė veikla ar kariniai žygdarbiai turėjo jaunimui tapti pavyzdžiais ir pamokymais, kad nebūtų kartojamos praeityje padarytos klaidos. Neatsitiktinai būtent senovės Romos laikais, I a., gimė posakis „Istorija – gyvenimo mokytoja“ (lot. Historia magistra vitae). Šis posakis, iliustruojantis praktinį istorijos rašymo ir paskirties pobūdį, jau nebeegzistuojant Romos valstybei, tapo vėlesnių šimtmečių istorikų ir jų rašomų kūrinių idėjiniu pagrindu.

1.3 pav. Senovės graikų mitologijoje būta devynių mūzų, kurios globojo įvairius menus (pvz., lyriką, tragediją, komediją). Viena iš jų – Klėja – buvo istorijos rašymo, istoriografijos globėja. Romėnai perėmė iš graikų šią mūzų kaip meno globėjų tradiciją. Romėnų laikų mozaika vaizduoja Klėją, Vichtenas, Liùksemburgas, III a. vid.

Klausimai ir užduotys

  1. Paaiškinkite, kodėl Homero epai Iliada ir Odisėja nėra laikomi istorijos mokslo pradžia.
  2. Kuo panašūs ir kuo skiriasi Herodoto ir Tukidido istorijos pasakojimo būdai?
  3. Kokį vaidmenį senovės Ròmoje atliko istorijos mokslas? Kaip manote, ar šių dienų istorijos mokslas atlieka tokį pat vaidmenį? Savo nuomonę pagrįskite.
  4. Paaiškinkite posakį „Istorija – gyvenimo mokytoja“.

Viduramžiai: Dievo veikimas istorijoje

Pirmaisiais amžiais po Kristaus gimimo Romos imperijoje, o vėliau ir Europoje pradėjusi plisti krikščionybė buvo jėga, kuri padarė lemtingą įtaką tolesnei žemyno istorijai. Naũjos Europos valstybės – nuo Fránkų valstybės V a. pabaigoje iki Lénkijos karalystės X a. – kūrėsi skleidžiantis krikščionybei. Krikščionybė tapo Europos kultūros pamatu ir Viduramžiais atliko istorijos rašymo solo partiją. Tais laikais raštingi buvo tik Katalikų bažnyčios dvasininkai. Viduramžiais tik jie rašė istoriją. Plintant krikščionybei Vakarų Europoje buvo kuriami benediktinų vienuolynai, juose VII a. vienuoliai benediktinai pradėjo rašyti istoriją. Viduramžiais prie istorijos rašymo stipriai prisidėjo ir vyskupai. Be kitų istoriografijos žanrų (pvz., Viduramžių biografijos – šventųjų gyvenimų aprašymų), XII–XIII a. Europoje itin suklestėjo krònikos žanras. Kronikose griežtai laikomasi chronologijos, pamečiui aprašomi svarbūs įvykiai: valdovų žygiai, mūšiai, bažnyčių ir vienuolynų statybos, tačiau nebandoma jų susieti.

Krikščionių tikėjimas ir Bažnyčios mokymas persmelkė visą istorijos rašymą. Būtent Viduramžiais, VIII a., įsitvirtino laiko skaičiavimas ir žymėjimas prieš ir po Kristaus gimimo (1.4 pav.). Kristaus gimimas katalikiškai Europai tapo lūžiu žmonijos istorijoje. Neretai kronikose ar kituose to laiko istoriniuose kūriniuose buvo pradedama nuo pasaulio sukūrimo. Bibliniai siužetai tapo Viduramžių kronikininkų rašomos istorijos dalimi. Buvo vadovaujamasi Šventojo Rašto mokymu, kad šis pasaulis yra laikinas ir jo pabaigoje visų laukia Paskutinis teismas. Todėl manyta, kad žmonijos istorija baigsis Paskutiniu teismu, kai Dievas teis gyvuosius ir mirusiuosius (1.5 pav.).

1.4 pav. XVII a. pr. atminimo įrašas Anno Domini (Viešpaties metais). Tokių įrašų yra visoje katalikiškoje Viduramžių Europoje, ir ne tik kronikose.
1.5 pav. Pagal Viduramžių krikščionišką žmonijos istorijos sampratą, istorija turės baigtis paskutiniu teismu. „Paskutinis teismas“, dail. Štefanas Lochneris (Stephan Lochner), tapyba, apie 1435 m.

Nors ir buvo išsilavinę, istoriją rašantys Viduramžių kronikininkai ir istorikai, stokojo kritiškumo. Šiandien šį kritiškumo trūkumą reikėtų sieti su tvirtu tų laikų tikėjimu, kuriuo remtasi aiškinant vienus ar kitus reiškinius. Buvo tikima stebuklais, antgamtiniais veiksniais ir daugybę įvykių bandoma paaiškinti tiesioginiu Dievo veikimu, Dievo valia (B šaltinis). Rašydami tekstus ir naudodami jau parašytus istorinius veikalus kronikininkai dažnai tiesiog juos perrašydavo nesigilindami ir nekeldami klausimų, ar informacija, su kuria susiduria, patikima, ar autorius nėra padaręs klaidų, ar neprirašė išgalvotų, nebūtų dalykų. Vienas iš tokių Viduramžių istorikų, tiksliau, kronikininkų buvo su Lietuva susijęs Vokiečių ordino dvasininkas Petras Dusburgietis (XIII–XIV a. pr.). Jis aprašė Vokiečių ordino pirmųjų dešimtmečių veiklą rytiniame Báltijos jūros regione, ordino kovą su prūsais, žemaičiais ir lietuviais. Kaip ir kiti Viduramžių kronikininkai, jis pabrėžė Dievo veikimą istorijoje, nesuprantamus, sunkiai paaiškinamus reiškinius suvokė kaip stebuklus, o krikščionių kovą su pagonimis laikė palaiminta paties Dievo.

Nors tų laikų istoriografijai ir trūko kritiškumo, Viduramžių kronikininkai, istorikai parašė ir paliko daug nepaprastai vertingų tekstų, be kurių šiandieninis mūsų supratimas apie tuos laikus būtų itin menkas, skurdus. Šiandien istorikai juos skaito ir kritiškai vertina, lygina su kitais Viduramžių tekstais ir, jais remdamiesi, rašo Viduramžių istoriją.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl Viduramžiais tik Katalikų bažnyčios dvasininkai rašė istorinius tekstus?
  2. Apie ką buvo rašoma Viduramžių kronikose?
  3. Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip du esminius Viduramžių ir mūsų laikų istorinių tekstų skirtumus.

Ankstyvieji naujieji laikai: kritiškumo užuomazgos

Nors suvokiant ir rašant istoriją Dievo vaidmuo žmonijos istorijoje išliko, XV–XVI a., prasidėjus Renesansui, įvyko ne vienas pokytis. Be tekstų lotynų kalba, vis daugiau buvo rašoma nacionalinėmis kalbomis. XVI a. plintant švietimui, istoriją pradėjo rašyti jau ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai, išsilavinę miestiečiai ir kilmingieji. Naujai atradę Antikos autorių veikalus Renesanso intelektualai pradėjo atidžiai skaityti ir lyginti Antikos ir Viduramžių tekstus, įvairius tais laikais parašytus kūrinius. Šis lyginimas leido pastebėti, kad Antikoje ir Viduramžiais parašytų tekstų lotynų kalba labai skiriasi. Tokie pastebėti kalbiniai skirtumai skatino kritiškumą. Vis dėlto istorijai ir istorinėms žinioms vėl teko retorikos pagalbininkės vaidmuo. Į istoriją buvo žiūrima kaip į grožinę literatūrą, kurioje vaizdingai aprašomi atmintini praeities įvykiai, pasakojama apie praeityje svarbią valdovų, valstybės vyrų veiklą, šlovingus karo žygius. Iš istorijos turėjo būti mokomasi, o jos pavyzdžiais remiamasi gyvenime.

XVI–XVII a. pasirodė pirmieji Lietuvõs istorijos kūriniai. Svarbu tai, kad visuose juose Lietuvos istorijos pradžia ir lietuvių tautos kilmė pagrįsta legeñdomis. Beje, tai būdinga Viduramžiais ir Ankstyvaisiais naujaisiais laikais parašytų kilmingų giminių, genčių, tautų ar valstybių istorijai. Tokiose legendinėse tautos ar giminės kilmės istorijose buvo išgalvotų įvykių, siužetų, protėvių, atsikėlimo į gyvenamą teritoriją aplinkybių, netikrų legendinių asmenų. Pavyzdžiui, lietuviai buvo kildinami iš romėnų. Tai būdinga ne tik Lietuvos Metraščiui, parašytam XVI a. 3-iajame dešimtmetyje, bet ir vėlesniems kūriniams. Iš Mozūrijos, Lénkijoje, kilęs istorikas Motiejus Strijkovskis (1547–1593) lenkiškai parašė eiliuotą Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės istoriją, kurią sudarė pamečiui papasakoti svarbūs įvykiai. M. Strijkovskis kritiškai neįvertino ankstesnių legendų ir jų siužetus perkėlė į savo kūrinį. O istorikas Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609–1677) rašydamas lotynų kalba Lietuvos istoriją, kuri buvo išspausdinta 1650 m. Gdanske, rėmėsi ne tik M. Strijkovskio kūriniu ir Viduramžių kronikomis, bet ir kitais istorijos šaltiniais, įvairiais dokumentais (1.6 pav.). Jo istorijos rašymui būdingas literatūrinis, žodingas, neretai su tikrove prasilenkiantis svarbių religijos, politikos ir karybos istorijos įvykių vaizdavimas. A. Kojalavičiaus veikalas – tai pirmoji spausdinta Lietuvõs istorija.

1.6 pav. Antraštinis pirmosios spausdintos Lietuvos istorijos puslapis, Gdanskas, 1650 m.

Ankstyviesiems Lietuvos istorijos veikalams trūko kritiškumo. Buvo perpasakojamos legendos, kai kas pagražinama, spalvos sutirštinamos, kad veikalas padarytų didesnį įspūdį, kad pasakojimas būtų vaizdingesnis ir paveikesnis, o pateiktas pavyzdys būtų paveikus auklėjant, mokant jaunimą. Istorijos rašymas ir jos mokymas(is) buvo pagrįstas galimybe semtis iš jos įkvepiančių pavyzdžių. Ji buvo svarbi kilmingos visuomenės auklėjimo ir ugdymo priemonė. Šie prieš kelis šimtmečius parašyti kūriniai turi didelę istorinę vertę. Pirmiausia jie svarbūs tuo, kad leidžia pažinti, kaip mąstė to laiko išsilavinę žmonės, kaip suvokė savo tautos istoriją, kas jiems buvo svarbu ir verta minėti istoriniuose veikaluose.

Klausimai ir užduotys

  1. Išvardykite ne mažiau kaip tris istorijos rašymo pokyčius, vykusius prasidėjus Renesansui.
  2. Kaip manote, ar šių dienų istorikai, tiriantys Viduramžių Lietuvos istoriją, gali remtis M. Strijkovskio ir A. Kojalavičiaus-Vijūko veikalais? Savo nuomonę pagrįskite.
  3. Nurodykite ir apibūdinkite ne mažiau kaip du ankstyvųjų Lietuvos istorijos tekstų trūkumus.

XIX amžius: istorija tampa mokslu

XVI–XVIII a. rašyti istorijos kūriniai pasižymėjo žodingumu, neretai ir išgalvotais įvykiais ar itin šališkais vertinimais. Į istorinius veikalus buvo žiūrima kaip į kūrinius su daugybe pavyzdžių, iš kurių reikia mokytis ir kuriuos galima pasitelkti auklėjant jaunimą, ruošiant jį gyvenimui, politinei ar kitai svarbiai veiklai. Istorija nebuvo dėstoma kaip atskiras dalykas. Ji tebuvo universitetuose dėstomos retorikos, iškalbos meno, dalis. Tačiau ilgainiui istorija besidomintys išsilavinę žmonės, intelektualai pradėjo pastebėti, kad daugybės knygų, įvairiausių tekstų negalima imti už gryną pinigą, neretai tai tik kadaise gyvenusių istorikų svajonė ir išmonė. Toks supratimas pradėjo rastis XVIII–XIX a. pradžioje, kai imta suvokti, kad norint išmanyti istoriją nepakanka skaityti kadaise istorikų parašytus darbus, bet būtina istoriją studijuoti kaip atskirą dalyką, o istorijos šaltinių tyrinėjimas turi tapti istorijos studijų ir istorijos tyrimo pagrindu.

Šiame istorijos virsme mokslu XIX a. pirmuoju smuiku griežė Vokietijos intelektualai ir mokslo institucijos. Tyrinėdami įvairių laikotarpių istoriją jie pastebėjo, kad išsilavinę žmonės, rašytojai ir istorikai praeityje yra pridarę klaidų, prikūrę nebūtų dalykų... Vienas garsiausių ir didžiausią įtaką XIX a. istorijos mokslui padariusių istorikų buvo Frydricho Vilhelmo universiteto Berlýne (1.7 pav.) profesorius Leopoldas fon Rankė (Leopold von Ranke, 1795–1886). Jis iškėlė ir kruopščiais tyrimais pagrindė idėją, kad istorikas privalo rašyti istoriją remdamasis savo ištirtais ir kritiškai įvertintais istorijos šaltiniais. Veikiai, 1832 m., minėtame universitete buvo įkurtas istorijos seminaras. Jame studentai nagrinėjo ir tyrė istorijos šaltinius. Istoriją universitetuose imta studijuoti kaip atskirą dalyką, o istorikus rengti kaip ir kitų mokslų specialistus.

1.7 pav. Frydricho Vilhelmo universitetas Berlyne (šiandien Berlýno Humboldtų universitetas), XIX a. antra pusė. XIX a. 3-iajame dešimtmetyje šiame universitete istorijos profesoriaus pareigas pradėjo eiti Leopoldas fon Rankė, o vėliau, XIX a. antroje pusėje, su juo čia dirbo ir kiti garsūs istorikai, kurie padėjo istorijai įsitvirtinti kaip mokslui.

Lietuvojè, kuri po XVIII a. pabaigoje įvykusių Abiejų̃ Tautų̃ Respùblikos padalijimų atiteko carinės Rùsijos imperijai, buvo suprantama, kad Europoje istorija įgauna vis daugiau reikšmės kaip dalykas ir pripažinimo kaip mokslas. Tuo metu, XIX a. pradžioje, Vilniaus universitete dirbo lenkų kilmės istorikas profesorius Joachimas Lelevelis (Joachim Lelewel, 1786–1861). Jis domėjosi ir tyrinėjo ne tik Lénkijos karalỹstės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir pasaulio istoriją, rinko senas knygas ir žemėlapius. Dalis jo sukauptos kolekcijos šiandien saugoma Vilniaus universiteto bibliotekoje, o viena iš bibliotekos salių pavadinta jo vardu (1.8 pav.). Taip pat profesorius stengėsi paaiškinti, kuo užsiima istorikas, kas yra istorijos mokslas ir kaip istorija turi būti rašoma (C šaltinis).

1.8 pav. Joachimo Lelevelio salė Vilniaus universiteto bibliotekoje, fotografuota 2009 m.

Šiame istorijos įsitvirtinimo tarp kitų mokslų amžiuje Lietuvos istorijos mokslui itin svarbi istoriko Simono Daukanto (1793–1864) veikla. Be daugybės su lietuvių tautosaka susijusių veikalų, žodynų, 1822 m. jis parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių, kuri buvo išspausdinta tik 1929 metais. Europoje tai buvo itin vėlyva istorijos knyga, parašyta lietuvių kalba ir tik apie Lietuvos istoriją. Reikia nepamiršti, kad S. Daukantas gyveno ir kūrė tuo metu, kai Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Turint omenyje, kokiomis aplinkybėmis ir šalia kokių kultūrų bei kalbų vystėsi lietuvių raštija, ši pirmoji lietuvių kalba parašyta Lietuvos istorija turi išskirtinę vertę. Joje S. Daukantas siekė parodyti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis gyvavo senoji Lietuvos valstybė ir visuomenė. Jam buvo svarbu pabrėžti, kad itin reikšmingas valstybės ir visuomenės gyvenimo, jos bendruomenės kūrimo ir mąstymo veiksnys yra gimtoji kalba. Išskirtinę svarbą Lietuvos istorijoje, autoriaus supratimu, užėmė valstietija – žemdirbiai jo laikais sudarė didžiąją visuomenės dalį. Žinoma, daug dalykų jis dar vertino nekritiškai, tačiau šios knygos rašymas jau buvo Lietuvos istoriografijos lietuvių kalba pradžia.

Klausimai ir užduotys

  1. Ilgą laiką istorija nebuvo laikoma atskiru dalyku ir dažniausiai buvo priskiriama kitam universitetuose dėstomam dalykui. Kokiam? Kaip manote, kodėl taip buvo daroma?
  2. Kokius svarbiausius istorijos rašymo pokyčius lėmė XIX a. vokiečių mokslininkai, ypač L. fon Rankė?
  3. Kodėl S. Daukanto parašyta Lietuvos istorija laikoma gana vėlyva istorine knyga? Nurodykite aplinkybes, kurios galėjo lemti vėlyvą veikalo pasirodymą.

Darbas su šaltiniais

A ŠALTINIS. Senovės Graikijos istorikas Tukididas apie kritiškumą

Štai ką atradau apie senovės laikus. Sunkiai, nes ne kiekvienu liudijimu gali tikėti. Mat žmonės pasakojimus apie praeitį, nors tai ir būtų vykę jų krašte, vieni iš kitų perima netikrindami. ‹...›

Šitaip dauguma žmonių nesivargina aiškintis tiesos ir mieliau pasiima gatavus dalykus. ‹...›

O apie karo metu padarytus veiksmus nemaniau galįs rašyti tai, ką sužinojau iš pirmo pasitaikiusio liudininko, arba taip, kaip man pačiam atrodė, bet rašiau vien apie tuos, kuriuose pats esu dalyvavęs arba apie kuriuos, iš kitų sužinojęs, tiksliai viską ištyriau. Išsiaiškinti nebuvo lengva, nes įvykių dalyviai apie tuos pačius dalykus kalbėdavo ne vienodai, bet priklausomai nuo palankumo vienai arba kitai pusei ir nuo savo atminties. Klausytojams tai, kad čia nėra mitų, gali pasirodyti veikiau nepatrauklu, tačiau pakaks, jei norintieji aiškiai perprasti dalykus, įvykusius ar kada nors ateityje vyksiančius (mat tokie ir panašūs dalykai atitinka žmogaus prigimtį), manys, kad tai yra naudinga. Juk tai amžiams skirtas turtas, o ne čia pat prieš klausytojus pasirodyti sudėtas daiktas.

Tukididas, „Peloponesiečių ir atėniečių karas I. Archajologija“, iš sen. graikų k. vertė T. Aleknienė, Naujasis židinys-Aidai, 2017, Nr. 7, p. 50–51.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl, anot šaltinio autoriaus, ne kiekvienu liudijimu galima tikėti?
  2. Kodėl šaltinio autorius rašo, jog klausytojams dalykai gali būti nepatrauklūs?
  3. Kokius istorijos pažinimo šaltinius mini Tukididas? Kokiais šiandien naudojamais istorijos šaltiniais autorius nesinaudojo rašydamas istoriją?
  4. Kaip manote, ar Tukidido nurodyti istorijos rašymo bruožai svarbūs ir šių laikų istorikams, atliekantiems savo tyrimus?

B ŠALTINIS. XIII a. pabaigos – XIV a. pirmos pusės Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis apie krikščionių pasirengimą karui su prūsų gentimis

Kai garsas apie naują Kristaus Kryžiaus žygį nuskambėjo po visas Vokietijos karalystės [Šventõsios Ròmos imperijos] žemes, kai buvo paskelbtas naujas karas, kuriam Viešpats pasirinko Prūsijos žemę, kai buvo pažadėta naujo karo dalyviams atlaidų bei laisvių, subruzdo visi tie, kuriems širdis sujaudino Dievas, būtent šaunūs ir garsūs Vokietijos kariai; prisisegę prie peties kryžių, jie rengėsi į karą keršyti už Nukryžiuotojo Viešpaties kančias, kratydamiesi visko, kas galėtų trukdyti jų šventiems ketinimams. ‹...› Padedamas šių maldininkų, atvykusių į Torunę, magistras brolis Hermanas ir pastatė Kulmo pilį bei miestą Viešpaties Dievo 1232 metais toje vietoje, kur dabar yra senoji pilis.

Petras Dursburgietis, Prūsijos žemės kronika, iš lotynų k. vertė L. Valkūnas, Vilnius, 1985, p. 91.

Klausimai ir užduotys

  1. Kieno valia ir kieno garbei buvo vykdomas šaltinyje aprašomas karo žygis?
  2. Nurodykite šaltinyje atsispindinčius Viduramžiais būdingus istorijos rašymo bruožus.
  3. Ar šaltinyje pateikiami istoriniai faktai patikimi? Kodėl taip manote?

C ŠALTINIS. XIX a. Vilniaus universiteto profesorius istorikas Joachimas Lelevelis apie poreikį siekti istorinės tiesos

Rašant istoriją, viskas turi būti aprašyta smulkiai ir nuosekliai. Reikia atskleisti tiesą nešališkai, sąžiningai ir tiksliai, vengiant bet kokio melo, kuris galėtų ją suteršti, iškraipyti, susilpninti. Tiesa turi būti pasitelkiama tam, kad atspindėtų moralumą. Negalimi jokie meilikavimai, pagyros ar kandžios pašaipos, joks palankumas kokiai nors pusei. Viskas turi būti apsvarstyta ir išnagrinėta šaltai, ramiai ir be emocijų.

Iš lenkų k. vertė V. Volungevičius, pagal J. Lelewel, Historyka tudzież o łatwem i pozytecznem nauczaniu historyi, Wilno: Drukarnia XX. Pijarów, 1815, p. 54–55.

Klausimai ir užduotys

  1. Nurodykite istorijos rašymo bruožą, kurį aprašo šaltinio autorius.
  2. Kodėl, J. Lelevelio manymu, šis bruožas yra svarbus?
  3. Koks XIX a. istorijos rašymo pokytis atsispindi šiame šaltinyje?
  • Albertas Kojalavičius-Vijūkas
  • Petras Dusburgietis
  • Simonas Daukantas
  • Joachimas Lelevelis
  • Motiejus Strijkovskis

Sąvokos

  • Istoriogrãfija – istorijos įvykių vaizdavimas, istorinio pasakojimo kūrimas laikantis įvykių chronologijos. Laikui bėgant istoriografiją pradėta suvokti kaip istorinėmis temomis parašytus tekstus. Kai kada istoriografija vadinamas pats istorijos mokslas.
  • Krònika – istorinių įvykių vaizdavimo būdas, istorijos rašymo žanras, išplėtotas Viduramžiais. Dažniausiai kronikose buvo aprašomi svarbūs to laiko įvykiai: valdovų sprendimai ir žygiai, mūšiai, įvairūs išskirtiniai gamtos, politikos ir kiti reikšmingi reiškiniai ar įvykiai.
  • Legendà – literatūros žanras, pasakojimas, kuriame veikia išgalvotas asmuo ar asmenų grupė. Legenda siekiama sukurti senas asmens, giminės ar tautos tariamas istorines ištakas ir taip pabrėžti išskirtinį jų senumą, taigi kilmingumą. Viduramžiais ir Ankstyvaisiais naujaisiais laikais buvo kuriamos ne tik kilmingų asmenų ir giminių, bet ir tautų kilmės, neatmenamų ištakų legendos.
Prašau palaukti