Tema 1.4 (Istorija 11)

Istorijos tyrimas ir pasakojimas (3 tema)

Temos reikšmingumas

  • Kiekvienas mokslas pasižymi sunkiai aprėpiama sukauptų ir plečiamų žinių gausa bei tyrinėjamų dalykų įvairove. Todėl kiekvienos mokslo srities mokslininkas priverstas specializuotis – gilintis į vieną dalyką, nes negali aprėpti net ir vieno mokslo visumos ir visų jo tyrinėjamų sričių. Istorikas – ne išimtis.
  • Pirmiausia istorikas renkasi jį dominantį istorijos laikotarpį, pavyzdžiui, pirmosios Lietuvõs Respùblikos istoriją (1918–1940) ar sovietinį Lietuvos istorijos periodą (1944–1990). Tada nusprendžia, ką iš pasirinkto laikotarpio tyrinės: vidaus ar užsienio politiką, visuomenės ir šalies ūkio ar kultūros raidą. Taigi istorijos mokslas itin įvairus. Esama daugybės istorijos pasakojimo žanrų, o jų pasirinkimas priklauso ir nuo dabarties.
  • Istorikas, remdamasis istorijos tyrimu, kuria įvairiausius istorijos pasakojimus. Tačiau istoriko tyrimai, priešingai nei dažnai manoma, nėra atskirti nuo dabarties. Dabartis, jos reiškiniai daro įtaką istoriko pasirinkimams ir tyrimams. Todėl istorijos tyrimas ir istorijos pasakojimas glaudžiai susiję su dabartimi. Šioje dabarties ir praeities pynėje gyvena, sprendimus priima ir veikia ne tik istorikas, bet ir kiti asmenys, kurie sudaro visuomenę. Išsiaiškinkime, kokį vaidmenį istoriko darbe atlieka šiandiena ir joje kylantys sunkumai. Kokius istorijos pasakojimus kuria istorikai?

Dabarties reikšmė istoriko darbe

Dažnai gali susidaryti įspūdis, kad istorikas tyrinėja su šiandiena nieko bendro neturinčius dalykus. Toks požiūris toli gražu nėra nei tikslus, nei teisingas. Kiekvienas istorikas gyvena dabartyje, konkrečioje šalyje ir visuomenėje, kurioje esama įvairių visuotinių ir vietinių reikalų. Šioje socialinėje aplinkoje mokslininkas asmeniškai atsiliepia į jam ir visuomenei svarbius įvykius ir reiškinius. Dabartyje apmąstomi svarbūs, o kartais ir visa apimantys sunkumai neretai persmelkia istoriko mokslinius tyrinėjimus. Šis ryšys tarp dabarties ir praeities, tarp šiandienos reiškinių ir istoriko tyrinėjamų temų buvo ir tebėra, ir vienaip ar kitaip veikia istoriko darbo kasdienybę. Ką turime omenyje? Kad atsakytume į šį klausimą, pasitelksime du garsių Lietuvos istorikų pavyzdžius. Šiandien be jų neįsivaizduojamas Lietuvos istorijos mokslas. Jie ne tik buvo išskirtiniai istorijos mokslo specialistai, savojo amato meistrai, bet ir puikiai jautė gyvenamo laiko reiškinius, visuomenės ir valstybės poreikius ir suvokė savo pašaukimą.

1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, buvo pradėtos steigti institucijos, būtinos darniam valstybės ir visuomenės gyvenimui. Kadangi Vilnių ir Vilniaus kraštą užėmė Lénkija, viena iš tokių būtinų institucijų buvo lietuvių universitetas, kuriame turėjo būti plėtojamas mokslas ir, žinoma, vykdomi lituanistiniai tyrimai. Svarbiu tiriamu ir dėstomu dalyku tapo Lietuvos istorija. Nepriklausomoje Lietuvoje ji galėjo būti dėstoma ir tyrinėjama be svetimos carinių okupantų cenzūros. Būtent nepriklausomoje Lietuvoje išaugo istorikų karta, studijavusi Lietuvos Vytauto Didžiojo ir Vakarų Europos universitetuose. Vienas garsiausių tos kartos istorikų buvo Adolfas Šapoka (1906–1961) (3.1 pav.), kuris įsitraukė į valstybės ir visuomenės kūrimo darbus kaip mokslininkas ir švietėjas. Jis buvo garsiosios Lietuvos istorijos (1936) (3.2 pav.), kartais vadinamos Šapokos istorija, redaktorius ir vienas iš autorių.

3.1 pav. Istoriko A. Šapokos 100-osioms gimimo metinėms išleistas pašto ženklas, 2006 m.
3.2 pav. A. Šapokos redaguotos Lietuvos istorijos antraštinis puslapis, Kaũnas, 1936 m.

Šioje knygoje vaizduojama sudėtinga ir permaininga Lietuvos valstybės raida: susikūrimas, kova su Vokiečių ordinu, siekis išsaugoti savąjį valstybingumą unijoje su Lenkija, valstybingumo praradimas ir sunkus gyvenimas carinės Rusijos imperijos priespaudoje. Galiausiai – valstybingumo atkūrimas. Valstybė ir lietuvių tauta tampa svarbiausia istorijos pasakojimo tema. Anot A. Šapokos, Lietuvos istorija turi būti rašoma pabrėžiant lietuvių vaidmenį joje ir kelti pasididžiavimą savo tautos bei valstybės praeitimi ir dabartimi (A šaltinis). Istorija tapo jaunuomenės auklėjimo ir patriotizmo ugdymo kertiniu akmeniu.

Kitas itin išraiškingas pavyzdys, liudijantis dabarties svarbą istoriko tyrimų ir darbo kasdienybėje, yra istorikas Edvardas Gudavičius (1929–2020) (3.3 pav.). Dar sovietmečiu jis pradėjo tyrinėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės istoriją, tačiau to meto sąlygomis istorijos mokslas buvo itin ideologizuotas, negalėjo būti rašoma tiesiog Lietuvos istorija. Lietuvos kaip atskiros ir nepriklausomos valstybės istorija buvo ištrinta. Ji buvo vaizduojama tik kaip kažkoks darinys šalia „broliškos rusų tautos“ ir kaip sudėtinė Sovietų Sąjungos dalis. Istoriko darbas buvo įkalintas ideologinėse klišėse ir mediniuose teorijų trafaretuose, tad mokslininkas negalėjo, remdamasis istorijos šaltiniais ir samprotavimais, laisvai rašyti Lietuvos istorijos ir plėtoti tyrinėjamų temų, tokių kaip Lietuvos valstybingumas, diplomatija ar kilmingųjų istorija. Būtent istorikas E. Gudavičius XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo naujai, laisvai ir savitai aiškinti Lietuvos istoriją ir jos reiškinius. 10-ajame dešimtmetyje jis išplėtojo savo idėjas ir sukūrė Lietuvos europėjimo sampratą – Lietuva per krikštą (1387) įsiliejo į lotyniškosios Europos erdvę ir ilgainiui tapo neatsiejama šios civilizacijos dalimi (B šaltinis). Ši Lietuvos istorijos ir Lietuvos vietos pasaulio ir civilizacijų istorijoje samprata XX a. paskutiniame dešimtmetyje tapo Lietuvos valstybės ir visuomenės kertiniu akmeniu. Ji atliepė visuomenės ir valstybės poreikį pažinti savo dabartį ir nurodė ateities linkmę – Lietuva, jos istorija ir dabartis yra sudėtinė Vakarų Europos, lotyniškosios civilizacijos ir laisvojo pasaulio dalis.

3.3 pav. Istorikas Edvardas Gudavičius savo darbo kambaryje Vilniuje, apie 1990 m.

Taigi, galima teigti, kad A. Šapoka pabrėžė nacionãlinės istòrijos rašymo svarbą. Toks istorijos pasakojimas pagrindinį dėmesį sutelkia į politinius įvykius ir valstybingumo raidą, kovą dėl šalies nepriklausomybės ir savarankiškumo išsaugojimo. Nors E. Gudavičiaus kūrybinė ir mokslinė veikla buvo itin įvairi, iš daugybės jo paskelbtų tyrimų mums šiuo atveju itin svarbi jau minėta Lietuvos visuomenės europėjimo samprata. Toks tyrimas priklauso civilizãcijų istòrijos žanrui, kai analizuojama ilgalaikė konkretaus istorinio regiono raida, jam būdingi visuomeniniai, kultūriniai ar ekonominiai bruožai. Žinoma, tai toli gražu ne viskas, ką gali pasiūlyti istorijos pasakojimas.

Klausimai ir užduotys

  1. Kodėl dabartis svarbi istorikui, kuris nagrinėja praeities įvykius ir reiškinius?
  2. Nurodykite Lietuvos valstybės politines ir kultūrines aplinkybes, kurios buvo reikšmingos tyrimus atliekantiems istorikams A. Šapokai ir E. Gudavičiui.
  3. Kokie buvo svarbiausi A. Šapokos ir E. Gudavičiaus istorijos tyrinėjimai?

Istorijos pasakojimo įvairovė

Vakarų Europoje didėjo istorijos pasakojimo žanrų įvairovė. Demokratiškose ir laisvose visuomenėse istorikai turėjo galimybę laisvai tyrinėti istorijos šaltinius ir rinktis, kokį istorijos pasakojimą rašyti. Šį pasirinkimą galėjo riboti tik istoriko domėjimasis, žinios, pasaulėvaizdis ir vaizduotė. XIX–XX a. pirmojoje pusėje, be jau minėtos nacionalinės istorijos, svarbus buvo biografijos žanras – istorijos pasakojimas apie išskirtinę istorinę asmenybę (politiką, karvedį), jos veiklą ir gyvenamąjį laiką, pasirinkimus ir sprendimus, kurie turėjo didelę įtaką ištisoms valstybėms ir visuomenėms. XIX– XX a. pr. istorijos mokslui svarbiausios buvo valstybių, politinių įvykių ir garsių asmenybių temos ir šį istorikų susidomėjimą geriausiai išreiškė rašomos nacionalinės istorijos ir asmenybių biografijos. Tačiau XX a. antrajame ketvirtyje ir viduryje istorijos moksle įvyko esminių pokyčių. Istorikai ėmė kelti naujus klausimus, atsirado naujų istorijos pasakojimo žanrų.

Bene garsiausias XX a. antrosios pusės istorikas Fernanas Brodelis (Fernand Braudel, 1902–1985), tyrinėjęs civilizãcijų istòriją, daug dėmesio skyrė ne patiems istorijos įvykiams, bet gamtinei aplinkai, erdvei (3.4 pav.), kurioje tie įvykiai ir reiškiniai plėtojosi. Jo kuriamas istorijos pasakojimas apie civilizacijas itin vaizdingas ir kai kada gali priminti grožinės literatūros kūrinį. F. Brodelio pavyzdys puikiai parodo, kaip civilizacijų istorija susitelkia į istorijos pasakojimą apie dideles erdves (Viduržemio jūrą), istorinius regionus (Vakarų Europą, Centrinę Ameriką), jiems būdingas vertybes ir šimtmečius ar net tūkstantmečius trunkančius reiškinius (C šaltinis). Toks istorijos pasakojimas leidžia suvokti, kaip kūrėsi ir kuo ypatingos civilizacijos, tokios kaip senovės Egiptas, senovės Kinija ar senovės Romà. Civilizacijų istorijai priešinga yra lokãlinė istòrija. Ji atkreipia dėmesį į daug smulkesnius ir akivaizdesnius dalykus. Lokalinės istorijos kaip istorijos pasakojimo objektas yra nedidelė gyvenvietė ar bendruomenė, jos gyvenimas, ryšiai ir ją sudarančių narių ar visuomenės grupių bendravimas.

3.4 pav. Apie 1600 m. parengtas portulanas – navigacinis žemėlapis, kuriame pažymėti laivybai svarbūs objektai (krantų linijos, srovės, uostai, seklumos). Šio portulano viduryje pavaizduota Viduržemio jūra.

Reikia pasakyti, kad XX a. antrojoje pusėje istorijos mokslas, kaip ir apskritai visa visuomenė, sparčiai demokratėjo ir laisvėjo. Istorikai vis labiau kreipė dėmesį į istorijos šaltinius apie visuomenę, paprastus žmones, jų įpročius ir kasdienybę. Taip radosi naujų idėjų, naujų istorijos pasakojimų, buvo kuriamas naujas istorijos mokslo ateities vaizdas. Tai puikiai atskleidžia du pavyzdžiai. Būtent Viduramžių tyrinėtojas Emanuelis Le Rua Ladiuri (Emmanuel Le Roy Ladurie, g. 1929) (3.5 pav.) vienas pirmųjų parodė, kokios plačios kasdienýbės istòrijos tyrimo galimybės. Jis tyrinėjo vieno pietų Prancūzijos kaimo ir jo apylinkių kasdieninį gyvenimą: bendruomenės gyvenimo būdą, papročius, mitybą, tikėjimą (3.6 pav.).

3.5 pav. Emanuelis Le Rua Ladiuri – vienas garsiausių XX a. antrosios pusės prancūzų istorikų, fotografuota 2014 m.
3.6 pav. Pietų Prancūzij̀oje, Pirėnų kalnų šlaite, įsikūręs Montaju kaimas, kurio istoriją tyrinėjo Emanuelis Le Rua Ladiuri, fotografuota XXI a. pr.

Tokiame istorijos pasakojime svarbiausias dėmesys sutelkiamas į paprastą žmogų ir jo kasdieninę veiklą, įpročius. Istorijos mokslui vis labiau kreipiant dėmesį į kasdieninį paprasto žmogaus gyvenimą, XX a. 8-ajame dešimtmetyje vis dažniau imta domėtis tomis visuomenės grupėmis, kurios istorijos tyrimuose nebuvo sulaukusios dėmesio. Vis garsiau buvo kalbama apie lyčių nelygybę, tad susidomėta moters vaidmeniu ir vieta istorijoje. Šis susidomėjimas moterų gyvenimo ir padėties visuomenėje istorija virto į istorijos pasakojimo žanrą, kuris vadinamas lyčių̃ istòrija. Šiam istorijos pasakojimo žanrui svarbi vyriškumo ir moteriškumo sampratų kaita, vyro ir moters įtakos kasdienybei ir istorijai raida, lyčių santykiai istorijoje. Žinoma, didelis dėmesys lyčių istorijos pasakojime skiriamas istoriškai susiklosčiusiai lyčių nelygybei, moters vaidmens istorijoje vertinimui (3.7 pav.).

3.7 pav. Moterys aktyviai įsitraukė į Prancūzijos revoliucijos įvykius. Iš Paryžiaus į Versalio rūmus, Prancūzijos karaliaus rezidenciją, žygiuojančios moterys, graviūra, 1789 m.

Mokslinis tyrimas ir mokslo populiarinimas

Aptarėme istorijos pasakojimą ir jo žanrų įvairovę. Tačiau derėtų pabrėžti dar vieną jam būdingą dalyką – istorijos pasakojimą istorikas grindžia moksliniu tyrimu. Pakartokime: istorikas dirba su istorijos šaltiniais, juos tyrinėja ir kritiškai vertina, o kai sukaupia daug įvairios istorinės medžiagos, atrenka ir įvertina svarbią informaciją, jungia atskiras detales, kad vedamas savo vaizduotės, sukauptos patirties ir žinių sukurtų rišlų ir prasmingą tekstą. Koks bus istorijos pasakojimas, lemia istoriko turimos medžiagos interpretavimas. Taigi istorijos pasakojimas ir mokslinis tyrimas vyksta lygia greta. Visi minėti istorijos pasakojimo žanrai yra ir mokslinių tyrimų padariniai. Istorikas gerai išmano tiriamą dalyką, tikrina, kritiškai įvertina renkamą informaciją ir pateikia savo kruopštaus darbo vaisius: didelės apimties knygą, kurioje nagrinėja konkretų istorijos reiškinį, vaizduoja tam tikrą istorijos laikotarpį, ar straipsnį mokslo žurnale, kuriame spausdinami išskirtinai siaurų temų tekstai, dažniausiai skaitomi tik specialistų.

Tačiau ne kiekvienas istorinis tekstas, mūsų perskaitytas kasdienybėje, yra moksliniu tyrimu pagrįstas istorijos pasakojimas. Daugybės istorinių tekstų, ypač elektroniniu pavidalu, internete, skelbimas – tai istòrijos mókslo populiãrinimas. Dažnai istorijos mokslo populiarinimo tekstuose kai kurie dalykai supaprastinami, atsisakoma sudėtingesnių samprotavimų ir, žinoma, juose nerasime istorijos šaltinių aptarimo, nuorodų į naudotus šaltinius ir literatūrą. Tiek kitų mokslų, tiek ir istorijos mokslo populiarinimo tekstais siekiama įvairias mokslo temas atskleisti ne specialistams, bet kiek įmanoma didesnei visuomenės daliai. Tokie tekstai svarbūs savišvietai, pažinčiai su istorijos mokslo laimėjimais, atradimais ir idėjomis.

Klausimai ir užduotys

  1. Kokiomis pagrindinėmis priemonėmis naudojasi istorikas, atlikdamas mokslinį tyrimą? Nurodykite ir apibūdinkite mažiausiai penkias priemones.
  2. Paaiškinkite, kodėl šioje temoje aprašytus istorijos pasakojimo žanrus laikome mokslinio tyrimo padariniais.
  3. Kuo skiriasi moksliniais tyrimais pagrįstas istorijos pasakojimas ir istorijos mokslo populiarinimo tekstas?

TYRINĖKITE!

Pasidomėkite istorijos mokslo populiarinimo būdais šiandieninėje Lietuvoje. Raskite ir pasižymėkite leidinius (laikraščius, žurnalus ir t. t.), televizijos ir radijo laidas, paskyras socialiniuose tinkluose, kurios skleidžia istorijos mokslo populiarinimo tekstus. Įdomiausius pavyzdžius pristatykite klasės draugams.

DARBAS SU ŠALTINIAIS

A ŠALTINIS. Istorikas A. Šapoka apie istorijos reikšmę

Nereikia daug kalbėti, kad viso mūsų dabartinio gyvenimo, visos kovos dėl savarankiškumo vyriausias tikslas yra tautos gyvybės išlaikymo reikalas. Mūsų savigarba, tautinė ambicija reikalauja kovoti dėl vietos pasaulio tautų tarpe, grumtis dėl teisės užbrėžti pasaulio kultūros vaizde kuo žymesnį lietuvišką bruožą, tarti garsesnį lietuvišką žodį. Mes tokia pat tauta, kaip ir visos kitos, turim tokių pat teisių kaip ir daugmilijoninės tautos. ‹...› Reikia tik ugdyti atsparumą, kurį laiduoja tautiškas susipratimas, tautinės ambicijos, jautrumas, tautos meilė. Reikia, kad visi tie 2 milijonai su trupučiu jaustųsi esą vienos tautos nariai, laikytų ją sava, jos skriaudą laikytų savo skriauda, jos garbę sava garbe. Tik tada tauta yra sąmoninga, kada jos nariai laiko ją visais atžvilgiais sava.

O tam skiepyti ir ugdyti visada geriausia priemone buvo ir tebėra tautos istorija. ‹...› Kaip daro visos tautos, taip ir mes išauklėti tikrai sąmoningą, ryšį jaučiančią ir susiklausančią tautą galime tik padedami istorijos. ‹...›

Taigi besikuriančio mūsų istorijos mokslo uždavinys rasti (ir parodyti) lietuvius Lietuvoje.

Adolfas Šapoka, „Raskim lietuvius Lietuvos istorijoje“, Naujoji Romuva, Nr. 21, 1932, p. 481–482.

Klausimai ir užduotys

  1. Kokiomis priemonėmis istorikas siūlė lietuvius įsąmoninti, kad jie yra tokia pati tauta kaip ir kitos?
  2. Kokia, anot šaltinio autoriaus, tautos (nacionalinės) istorijos reikšmė?
  3. Kokį uždavinį istorijos mokslui kelia šaltinio autorius?
  4. Pasvarstykite, kokios dvi politinės aplinkybės lėmė poreikį kelti lietuvių tautos savivertę ir norą grumtis dėl lygių teisių.
  5. Nurodykite istorijos mokslo veikalą, kurį pavyko išleisti šaltinio autoriui pasirodžius šiam jo straipsniui.

B ŠALTINIS. Istorikas Edvardas Gudavičius apie ankstyvosios Lietuvos istorijos sunkumus ir išbandymus

Gal pati ryškiausia ankstyvojo lietuvių tautos laikotarpio savybė yra krikšto uždelsimas. Tai, žinoma, atskira didelė tema, bet praradimų virtinėje šis uždelsimas yra bene didžiausias praradimas. Lietuvių tautos atsilikimas prasitęsė, lietuviai liko už istorinio arealo, į kurį natūraliai gravitavo, ribų.

Lietuvių tautos kūrimosi ir įsitvirtinimo specifiką lėmė jos geografinė padėtis. Ji buvo labiausiai nutolusi nuo Europos istorinės raidos centrų. Ji vienintelė susidarė jau vėlyvaisiais viduramžiais, kitos Vidurio Europos rytinės dalies tautos [čekai, lenkai, vengrai] atsirado ankstyvųjų viduramžių pabaigoje. Visos Europos požiūriu šios [čekų, lenkų, vengrų] tautos buvo periferinės, o lietuvių tauta dar turėjo šią padėtį išsikovoti. ‹...› Lietuviai tokiomis sąlygomis vis dėlto įtvirtino savo, kaip tautos, egzistenciją. Visuotinės istorijos požiūriu tai labai didelis, gal net fenomenalus laimėjimas. Šio laikino laimėjimo viršūnė – krikščioniškoji Lietuvos karalystė XIII a. viduryje, deja, likusi tik istorijos epizodu.

Edvardas Gudavičius, „Lietuvių tautos ankstyvieji amžiai: laimėjimai ir praradimai“, Lietuvos europėjimo keliais, Vilnius: Aidai, 2002, p. 62.

Klausimai ir užduotys

  1. Kokią esminę Lietuvos istorijos savybę iškelia šaltinio autorius? Kodėl, anot jo, tai didžiausias praradimas?
  2. Kas lėmė lietuvių tautos kūrimosi specifiką (savitumą)?
  3. Koks laikinas lietuvių laimėjimas aptariamas šioje ištraukoje? Kodėl jį istorikas laiko laimėjimu?
  4. Kaip manote, ar teisus istorikas E. Gudavičius, esminį Lietuvos istorijos reiškinį vadindamas didžiausiu praradimu? Savo nuomonę pagrįskite.

C ŠALTINIS. Prancūzų istorikas Fernanas Brodelis apie Viduržemio jūros istoriją

Kas yra Viduržemio jūra? Daugybė dalykų vienu ir tuo pačiu metu... Tai jokiu būdu ne kraštovaizdis, ne jūra ir ne civilizacija. Tai nesuskaičiuojami kraštovaizdžiai, skirtingų jūrų susiliejimas, viena su kita susipynusių civilizacijų sankaupa. Keliaujant Viduržemio jūra, atsiveria atradimų įvairovė: Libanè – senovės Romos palikimas, Sardinijos saloje – priešistoriniai laikai, Sicilijoje – senovės graikų miestai, Ispãnijoje – arabų kultūros įtaka, Jugoslãvijoje – turkiškojo islamo pėdsakai. Visa tai galima būtų tęsti iki amžių glūdumos, iki Máltos megalitų ar Egipto piramidžių. ‹...›

Taip yra todėl, nes Viduržemio jūra yra labai sena kryžkelė – skirtingų kultūrų susidūrimo vieta. Tūkstantmečiais jos erdvėje tarp žmonių, nešulinių gyvulių, vežimų, prekių, laivų, idėjų, religijų ir skirtingo gyvenimo būdo vykę kultūriniai mainai praturtino jos istoriją. Čia nevalia pamiršti ir augalų. Jūs manote, kad jie yra Viduržemio jūros augalai. Tačiau, išskyrus alyvuoges, vynmedžius ir kviečius, kurie visi trys yra seni vietinės kilmės augalai, beveik visi kiti augalai kilę iš kraštų, esančių toli nuo jūros. Jei istorijos tėvas Herodotas, gyvenęs V a. pr. mūsų erą [prieš Kristų], šiandien keliautų šiame plačiame Viduržemio jūros regione, jis būtų labai nustebęs.

Iš prancūzų k. vertė V. Volungevičius, pagal Fernand Braudel, La Méditerranée: l'espace et l'histoire, Paris: Champs Flamarion, 1999, p. 8–9.

Klausimai ir užduotys

  1. Kokius istorinius atradimus, anot šaltinio autoriaus, galima padaryti keliaujant Viduržemio jūra?
  2. Kodėl Viduržemio jūroje ir teritorijose, kurių krantus skalauja ši jūra, yra tiek daug istorijos palikimo?
  3. Kas, anot istoriko, praturtino aptariamo regiono istoriją?
  4. Paaiškinkite, kodėl Herodotas labai stebėtųsi, jei šiais laikais keliautų po Viduržemio jūrą.

SĄVOKOS

Civilizãcijų istòrija – istorijos pasakojimo žanras, kai istorikas nagrinėja ilgalaikę didelės erdvės, konkretaus regiono istorijos raidą, jam būdingus ekonominius, visuomeninius ir kultūrinius bruožus, konkrečios civilizacijos (pvz., Antikos, Egipto, Vakarų civilizacijos) vertybinę sistemą.

Istòrijos mókslo populiãrinimas – siekis visuomenei suprantamai, aiškiai ir įdomiai, įvairiais pavidalais (knygomis, straipsniais ir kt.) pristatyti istorijos mokslo atradimus, supažindinti su naujausiais tyrimais, savitomis senų ir naujų istorijos temų interpretacijomis.

Kasdienýbės istòrija – istorijos pasakojimo žanras, kuriame svarbiausiu istoriko tyrimo objektu tampa kasdieniniai žmonių įpročiai, veikla, gyvenimo būdas, mityba.

Lyčių istòrija – istorijos pasakojimo žanras, XX a. 8-ajame dešimtmetyje tapęs atskira mokslinių istorijos tyrimų sritimi, kurioje nagrinėjama moterų vieta ir vaidmuo istorijoje, vyriškumo ir moteriškumo samprata, jos raida ir kaita.

Lokãlinė istòrija – istorijos pasakojimo žanras, kai susitelkiama į santykinai nedidelės erdvės (kaimo, valsčiaus) ir joje gyvenančios bendruomenės tyrinėjimą.

Nacionãlinė istòrija – istorijos pasakojimo žanras, kai istoriko dėmesys ir tyrimas sutelktas į konkrečios valstybės, jos raidos ir reiškinių nagrinėjimą, vertinimą, vaizdavimą.

Prašau palaukti