Temos reikšmingumas
- Seniausios valstybės žmonijos istorijoje kūrėsi toli gražu ne Europoje. IV tūkstantmetyje prieš Kristaus gimimą prie didžiųjų Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų upių atsirado pirmosios civilizacijos ir valstybės. Šiaurės Afrikoje, Nilo pakrantėse ir jo deltoje, kūrėsi Egipto karalystė. Kiek vėliau tarp Tigro ir Eufrato, vadinamojoje Mesopotamijoje, arba Tarpupyje, iškilo šumerų valstybė.
- Gamtinės sąlygos turėjo didelę reikšmę šių valstybių kūrimuisi. Pirmosios valstybės buvo upių slėnių valstybės, upes naudojančios savo gyvybiniams poreikiams tenkinti ir teritorijoms plėsti. Tokia valstybė pradėdavo kurtis iškilus turtingai šeimai, kuri sugebėdavo rasti sąjungininkų ir primesti savo valią aplinkinėms šeimoms, giminėms ir gentims. Per laiką ji įgydavo tokią galią ir valdydavo tokias plačias teritorijas, kad prireikdavo savų patikėtinių – valdininkų.
- Demokratinėse valstybėse valdžios teisėtumas priklauso nuo tautos, visuomenės valios. Tačiau ši šiuolaikiška valdžios samprata gana vėlyva. Senovės pasaulio pirmųjų valstybių valdovai kitaip suvokė savo galią ir valdžią. Visuomenė kitaip įsivaizdavo ją valdančius valdovus. Kas buvo šie valdovai ir kuo buvo pagrįsta jų galia ir reikšmė? Kuo rėmėsi jų valdžia, kai jie siekė valdyti milžiniškas teritorijas?
Dieviška valdovo ir jo galios kilmė
Kiekviena politinė santvarka turi tam tikrą ideologinį pamatą, sampratą, kuria remiantis aiškinamas ir pagrindžiamas valdžios teisėtumas, nusakoma, iš kur kyla ir kam priklauso aukščiausia valdžia. Vadinasi, kiekvienas asmuo ar asmenų grupė, kad išlaikytų ir išplėstų savo valdžią, siekia vienaip ar kitaip pagrįsti savo teisę į ją. Valdžios kilmė, jos šaltinis ir teisėtumas buvo aiškinami ir senovės pasaulio valstybių valdovų, kurie pirmiausia save laikė aukščiausia valdžia ir net pačia valstybe. Dėl beribės valdovo valdžios ir valdinių beteisiškumo šios valstybės dar senovės pasaulyje buvo pradėtos vadinti despotijomis (A šaltinis). Senosios graikų kalbos žodis despotija reiškia neribotą vieno visuomenei neatskaitingo asmens valdžią. Senovės graikai despotinėmis valstybėmis vadino visas į rytus ir pietryčius nuo Viduržemio jūros nusidriekusias valstybes, kurios kūrėsi prie didelių upių ir užėmė milžiniškas teritorijas. Senovės graikams šios valstybės Azijoje ir Šiaurės Afrikoje atrodė despotiškos, nes jų valdovai buvo kaip dievai, o visuomenė – beteisė masė. Bet tai, kad senovės graikai į rytus nuo jų įsikūrusias valstybes vadino despotinėmis, mažai ką pasako apie tų valstybių politinę struktūrą. Juk senovės graikams visi svetimtaučiai buvo necivilizuoti barbarai. Taigi kyla klausimas: kuo rėmėsi šias valstybes valdžiusių valdovų valdžia? Kaip jie patys save suvokė?
Ko gero, išraiškingiausias tokios senovės pasaulio valstybės pavyzdys – Egipto karalystė, valdoma faraòno (5.1 pav.), kuris buvo laikomas beveik dievu. Beje, žodis „faraonas“ reiškia „didieji rūmai“, „didieji namai“. Taigi, pradžioje šiuo žodžiu buvo vadinamas didelio ūkio šeimininkas, ponas. Per ilgą laiką šis žodis tapo titulu ir ėmė reikšti Egipto karalystės valdovą – įgavo daug didesnę svarbą. Faraonai ir jų valdininkija sukūrė faraono išskirtinumo ideologiją, kuri ilgainiui įsitvirtino ne tik pačių faraonų, bet ir visuomenės savimonėje. Egiptiečiai ne tik tikėjo, kad faraonas yra dievų ir žmonių tarpininkas, bet kartais jį net siejo su aukščiausiu savo dievu Horu. Buvo tikima, kad faraonas yra dieviškos prigimties, o jo valdžia remiasi dievų valia. Kadangi visuomenėje vyravo įsitikinimas, kad faraonas susijęs su dievų pasauliu, buvo manoma, kad jis yra visos tvarkos žemėje laidas, jo galioje žemės derlingumas ir su juo tiesiogiai susijusi visuomenės gerovė. Taigi faraonų valdžia rėmėsi jų pačių savimone ir žmonių tikėjimu, kad faraonas išreiškia dievų valią žemėje. Tačiau nereikėtų manyti, kad senovės Egipto faraono valdžia buvo kuo nors išskirtinė. Faraonai nebuvo vieninteliai valdovai, turintys beveik neribotą galią ir valdžią. Ir kitos senovės pasaulio visuomenės tikėjo savo valdovų išskirtinumu.
Prie tokių valdovų galima būtų priskirti ir vėliau gyvavusios Naujosios Babilonijos karalystės valdovą Nabuchodonosarą II (630–562 m. pr. Kr.) (5.2 pav.). Jis save kildino iš daugiau nei prieš pusantro tūkstančio metų gyvenusio akadų valdovo Naramsino, kuris manėsi kilęs iš dievų. Taigi Nabuchodonosaras II ne tik tvirtino esąs išskirtinės karališkos kilmės, bet ir suvokė save kaip pusdievį, dievų palikuonį. Galima sakyti, kad toks savęs suvokimas rodė jo milžiniškus siekius, kuriuos patvirtino valdymas. Valdant Nabuchodonosarui II Naujosios Babilonijos karalystės galia pasiekė viršūnę. Jo valdžia rėmėsi kariuomene. Jos padedamas Nabuchodonosaras II plėtė savo valstybės žemes tarp Viduržemio, Raudonosios ir Arabijos jūrų (5.3 pav.). Dalį užkariautų žemių gyventojų paversdavo vergais. Būtent valdant Nabuchodonosarui II buvo užkariauta Judėja, žydų gyvenama teritorija. Šis ir kiti Nabuchodonosaro II užkariavimai išraiškingai aprašyti Biblijoje, kuri yra svarbus senovės pasaulio pažinimo šaltinis (B šaltinis). Žinoma, Nabuchodonasaro II valdoma Naujosios Babilonijos valstybė nebuvo išskirtinė, greičiausiai ir kitos despotinės valstybės dalį užkariautų žemių gyventojų paversdavo vergais. Šiose valstybėse vergovė buvo paplitusi, beteisiai vergai statė didžiulius statinius, pavyzdžiui, zikuratus, kurie iškilo Nabuchodonosaro II laikais. Vergų pastatyti didieji senovės pasaulio statiniai buvo ir tebėra vieni iš tų išskirtinių reiškinių, kurie liudijo ir tebeliudija valdovo visagalybę. Galiausiai valdovo Nabuchodonosaro II išskirtinumą ir savimonę atskleidė garsusis Babilònas – Naujosios Babilonijos sostinė. Valdant Nabuchodonosarui II, Babilonè, be kitų įspūdingų statinių, buvo pastatyti išskirtiniai rūmai, kurie rodė nežemišką valdovo galią ir turtus.
Klausimai ir užduotys
- Kokias valstybes senovės graikai laikė despotinėmis? Kodėl?
- Paaiškinkite, kodėl despotinėse valstybėse valdovai save siejo su dievais.
- Ne mažiau kaip dviem įrodymais patvirtinkite arba paneikite teiginį, kad valdant Nabuchodonosarui II Naujosios Babilonijos karalystės galia pasiekė viršūnę.
- Paaiškinkite, kas padėjo despotui ne tik išlaikyti valdžią savo rankose, bet ir stiprinti valdomą valstybę.
- Pasinaudodami žemėlapiu (5.3 pav.) išvardykite dabartines valstybes, kurių teritorijose buvo įsikūrusi Naujosios Babilonijos karalystė.
Tikėjimas, kad valdovas iš dievų gavo valdžią ir pats yra dieviškos kilmės, padėjo įtvirtinti valdovo teisės valdyti valstybę ideologiją. Tačiau valstybei valdyti vien ideologijos nepakako, buvo būtina ir valdymo priemonė – griežtai suskirstytoje teritorijoje sklandžiai veikianti valdininkija, kuri rinktų mokesčius, telktų kariuomenę, planuotų ir įgyvendintų didelius statybos užmojus, pavyzdžiui, įrengtų drėkinimo sistemą ir kanalų tinklą.
Milžiniška valstybės teritorija ir valdininkija
Minėtų valstybių teritorijos, net ir šių dienų supratimu, buvo milžiniškos. Tačiau ne tik stulbina jų dydis, bet ir trikdo mintis, kaip tais laikais turint tuometines susisiekimo ir ryšio galimybes reikėjo prižiūrėti ir valdyti tokius didžiulius valstybės plotus. Kad ir kokia beribė buvo valdovo galia, vis dėlto jis turėjo remtis į ištikimus asmenis, tiksliau – valdininkiją, o valdininkų buvo visoje valstybės teritorijoje, net ir tolimiausiuose užkampiuose. Juk esminis klausimas, į kurį valdovas turėjo atsakyti, – kaip sujungti valstybės centrą su pakraščiais? Kaip sutvarkyti valstybės valdymą? Sunku įsivaizduoti, kad tokie dideli plotai dešimtmečius ar net šimtmečius galėjo būti vieno valdovo, vienos dinastijos rankose ar išlikti kaip viena valstybė, neprarandanti savo ribų? Valdovui milžiniškų plotų valdymas ir priežiūra nebuvo savitikslis, svarbiausia buvo jų gyventojai – duoklių ir mokesčių mokėtojai. Tai geriau suprasime pažvelgę į porą tokių valstybių ir patyrinėję jų naudotas valdymo priemones.
Faraonas nebuvo tas asmuo, kuris rūpinosi kasdieniniais valstybės valdymo reikalais. Vienas svarbiausių Egipto karalystės valdovo valdininkų buvo viziris. Buvo sakoma, kad jie yra valdovo ausys ir akys. Būtent viziris buvo atsakingas už valstybės iždą ir valdovo raštinę. Jis rėmėsi žemesniais pavaldžiais valdininkais, kurie buvo atsakingi už mokesčių surinkimą, ir raštininkais, kurie surašydavo mokamus mokesčius, skolas ir turtą. Šie valdininkai buvo atsakingi už mokesčių rinkimą atskirose valstybės dalyse, vadinamuosiuose nomuose, į kuriuos buvo suskirstyta visa Egipto karalystės teritorija. Nomus prižiūrėjo nomárchai. To laiko sąlygomis tokia administracinė teritorinė struktūra su skiriamais valdytojais leido veiksmingai valdyti valstybę. Taigi valstybės valdymas rėmėsi griežta administracine teritorine struktūra. Tokios struktūros svarbą senovės pasaulio valstybių valdyme patvirtina ir kitõs valstybės – senovės Pèrsijos – pavyzdys.
Senovės Persijos valstybės valdymas buvo paremtas centriniu griežtai suskirstytos teritorijos dalių administravimu. Valdant Darėjui I (550–486 m. pr. Kr.) (5.4 pav.), milžiniška senovės Persijos valstybė nusidriekė nuo Viduržemio jūros vakaruose iki Aralo jūros šiaurės rytuose ir Arabijos jūros pietryčiuose (5.5 pav.). Jo valdžia nuo valstybės centro nutolusiose teritorijos dalyse rėmėsi satrãpais. Jie atstovavo valdovui valstybės satrapijose – teritorijos dalyse, kurios skyrėsi dydžiu, gyventojų kalba, mokamais mokesčiais ir duoklėmis. Nors ir būta vidinių skirtumų, kuriuos pripažino ir prie kurių prisitaikė centrinė valdžia ir valdovas, ši senovės Persijos administracinė teritorinė struktūra tais laikais leido veiksmingai valdyti valstybę, rinkti mokesčius, prižiūrėti viešąją tvarką ir įgyvendinti teisingumą (C šaltinis). Taigi senovės pasaulio valstybės centrą su jos pakraščiais siejo griežtai į dalis suskirstytoje valstybėje veikiantys valdininkai.
Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad nors visos čia aptartos senovės pasaulio valstybės, jų teritorijos, valdymo struktūros ir valdovų titulai skyrėsi, kaip politiniai dariniai jos iš esmės buvo panašios ir tas panašumas leidžia mums kalbėti apie jų despotiškumą. Milžiniškose, be didesnių gamtinių kliūčių teritorijose šių valstybių valdovai sugebėjo savo rankose išlaikyti beveik beribę valdžią, ją galėjo veikti tik jų pačių valdininkai. Samprata, kad valdovo valdžia yra dievo valios apraiška, o neretai ir tikėjimas, kad valdovas pats yra dieviškos kilmės, buvo pagrindinė jo neginčijamos įtakos ir valdžios sąlyga bei šaltinis.
Klausimai ir užduotys
- Išvardykite svarbiausius senovės Egipto valstybės valdininkus. Koks buvo jų vaidmuo valstybės valdyme?
- Kodėl Persijos valdovas Darėjus I bareljefe (5.4 pav.) vaizduojamas aukštesnis ir didesnis už kitus?
- Kokie valdininkai padėjo Darėjui I valdyti didžiulę teritoriją? Koks buvo jų vaidmuo valstybės valdyme?
- Įsižiūrėkite į jums pateiktą žemėlapį (5.5 pav.) ir išvardykite dabartines valstybes, kurių teritorijose buvo Darėjaus I valstybė.
TYRINĖKITE!
Pasidomėkite, kaip Darėjus I susijęs su Maratono mūšiu.
DARBAS SU ŠALTINIAIS
A ŠALTINIS. IV a. pr. Kr. senovės graikų filosofas Aristotelis apie valstybių rytuose santvarką
Taigi, akivaizdu, kad tos santvarkos, kurios siekia bendros naudos, yra teisingos absoliutaus teisingumo požiūriu, o tos, kurios siekia tik valdančiųjų asmeninės naudos, visos yra klaidingos, jos yra nukrypimai nuo teisingų santvarkų, nes yra despotiškos, o valstybė yra laisvųjų bendrija.
Apibrėžus šiuos dalykus, kita užduotis yra ištirti santvarkas, kiek jų yra ir kokios jos, ir pirmiausia – teisingąsias iš jų, nes apibrėžus šias taps akivaizdūs ir nukrypimai.
Kadangi santvarka ir valdžia yra tas pat, o valdžia yra tie, kurie viešpatauja valstybėje, ir viešpataujančiais būtinai tampa arba vienas, arba keletas, arba dauguma, tai, kai vienas arba keletas, arba dauguma valdo bendros naudos labui, tos santvarkos būtinai yra teisingos, o tos, kai valdoma savo – arba vieno, arba keleto, arba daugumos – labui, yra nukrypimai ‹...›.
Aristotelis, Politika, iš sen. graikų k. vertė M. Strockis, Vilnius: Margi raštai, 2009, p. 146–147.Klausimai ir užduotys
- Kuo skyrėsi, anot Aristotelio, teisingos ir klaidingos valstybės?
- Kokią sąvoką vartoja Aristotelis neteisingoms santvarkoms apibūdinti?
- Kaip Aristotelis vertino valstybių rytuose santvarką? Atsakymą pagrįskite šaltinio citatomis.
- Kas, anot Aristotelio, yra valdžia?
- Pasvarstykite, kodėl šaltinio autorius teigia, jog „santvarka ir valdžia yra tas pat“.
B ŠALTINIS. Biblijoje daug vietos skiriama Nabuchodonosaro II Artimuosiuose Rytuose VI a. pr. Kr. vykdytiems užkariavimams
Zedekijas sukėlė maištą prieš Babilono karalių. Devintaisiais jo valdymo metais, dešimto mėnesio dešimtą dieną, atsitiko, kad Babilono karalius Nebukadnezaras su visa savo kariuomene atžygiavo prieš Jerùzalę ir apsupo ją, pastatydamas aplinkui apgulos įtvirtinimus. Miesto apgula tęsėsi iki vienuoliktųjų karaliaus Zedekijo metų. O tų metų ketvirto mėnesio devintą dieną, kai badas buvo prispaudęs miestą ir žmonės nebeturėjo duonos, buvo pralaužta miesto siena. ‹...›
Sugavę karalių [Zedekiją], jie nuvedė jį į Riblą, Hamato krašte, pas Babilono karalių, ir šis surengė jam teismą. Babilono karalius nubaudė mirtimi Zedekijo sūnus jo akyse. Taip pat Ribloje jis nužudė ir visus Judo didžiūnus. Tada Babilono karalius įsakė išlupti Zedekijui akis, uždėti grandines, išvaryti į Babiloną ir laikyti jį kalėjime iki mirties.
Penktojo mėnesio dešimtą dieną, – devynioliktaisiais Babilono karaliaus Nabukadnezaro metais, – karaliaus asmens sargybos vadas ir Babilono karaliaus palydos narys Nabuzaradanas atvyko į Jeruzalę. Jis sudegino VIEŠPATIES Namus, karaliaus rūmus ir visus Jeruzalės pastatus, – kiekvieno svarbesnio asmens namus. Be to, kaldėjų [babiloniečių] kariuomenė, buvusi su karaliaus asmens sargybos vadu, išgriovė visas sienas aplink Jeruzalę. Tada karaliaus asmens sargybos vadas Nabuzaradanas išvarė į tremtį kai ką iš beturčių, saujelę gyventojų, išlikusių mieste, ir perbėgusius pas Babilono karalių drauge su amatininkų likučiu. Tik kai ką iš kaimo žmonių karaliaus asmens sargybos vadas Nabuzaradanas tepaliko kaip vynuogynų darbininkus ir žemdirbius. ‹...›
Toks yra skaičius žmonių, kuriuos Nebukadnezaras išvarė į tremtį: septintaisiais savo valdymo metais – tris tūkstančius ir dvidešimt tris judėjus, aštuonioliktaisiais Nebukadnezaro metais – aštuonis šimtus trisdešimt du asmenis iš Jeruzalės, dvidešimt trečiaisiais Nabukadnezaro metais karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas ištrėmė septynis šimtus ir keturiasdešimt penkis judėjus – iš viso keturis tūkstančius šešis šimtus asmenų (Jer 52, 4–7, 9–16, 29–30).
Šventasis Raštas. Senasis ir Naujasis Testamentas, iš hebrajų, aramėjų ir graikų k. vertė A. Rubšys, Č. Kavaliauskas, Vilnius: Katalikų Vyskupų Konferencija, 2009, p. 1799–1800.Klausimai ir užduotys
- Kodėl, anot šaltinio, Nabuchodonosaras II puolė Jeruzalę?
- Kaip buvo nubaustas mūšį pralaimėjęs karalius Zedekijas? Ką tokia bausmė sako apie ją skyrusį asmenį?
- Kaip babiloniečiai pasielgė su Jerùzalės miestu ir jo gyventojais žydais?
- Ar šis istorijos šaltinis leidžia teigti, jog senovės rytų valstybių valdovai buvo despotai? Savo atsakymą pagrįskite.
- Kaip manote, ar Šventasis Raštas patikimas šaltinis tiriant senovės istoriją? Savo nuomonę pagrįskite.
C ŠALTINIS. Senovės graikų istorikas Herodotas apie Darėjo I valdymo pradžią
Darijus [Darėjas], Histapo sūnus, tapo karaliumi. Visi Azijos gyventojai, išskyrus arabus, buvo jo valdiniai. ‹...› Darijus vedė žmonas iš kilmingiausių persų šeimų: pirmiausia dvi Kyro dukteris Atosą ir Artistonę ‹...›, paskui – Smerdžio, Kyro sūnaus, dukterį vardu Parmė ir pagaliau Otano dukterį ‹...›. Darijaus galybė buvo beribė. Pirmiausia jis liepė iš akmens iškalti reljefą, vaizduojantį raitelį, ir šitaip užrašyti: „Darijus, Histaspo sūnus, tapo persų karaliumi...“ ‹...›
Tai padaręs, jis savo valdas padalijo į 20 sričių (persai jas vadina satrapijomis), paskyrė joms valdytojus ir nustatė, kokia gentis kokią duoklę jam privalo duoti, pridėdamas prie didesnių genčių gretimas mažesnes: prie vienų – vienas, prie kitų – kitas. Sritis ir kasmetines duokles paskirstė šitaip: kurie mokėjo sidabru, tiems buvo įsakyta duoti pagal Babilono talento, o kurie auksu – pagal Eubojos talento svorį. ‹...›
Štai kokią duoklę gaudavo Darijus iš Azijos ir kai kurių Libijos kraštų. Ilgainiui pradėjo plaukti duoklės iš helėnų salų ir Europos gyventojų (iki Tesalijos). Tą visą duoklę karalius laiko šitaip: visą metalą liepia ištirpinti ir supilti į molinius indus, o paskui – juos sudaužyti. Kai prireikia pinigų, karalius atkirsdina nuo viso gabalo tiek, kiek reikia.
Tokios buvo duoklių sritys. Nepaminėjau tik persų šalies, nes persai gyvena jokios duoklės nemokėdami. Kai kurioms tautoms nebuvo įsakyta duoklę mokėti – jos duodavo tik dovanas.
Herodotas, Istorija, iš sen. graikų k. vertė J. Dumčius, Vilnius: Mintis, 1988, p. 189–191.Klausimai ir užduotys
- Pirmasis Darėjo I įsakymas, anot šaltinio, buvo iškalti jo bareljefą. Pasvarstykite, kodėl jam tai galėjo būti labai svarbu.
- Nurodykite šaltinyje minimus Darėjo I valdymo bruožus, rodančius, jog jis buvo galingas valdovas.
- Kokius pakeitimus valstybėje įgyvendino Darėjas I savo valdymo pradžioje?
- Kodėl kitos šalys mokėjo Darėjui I duoklę ar nešė dovanas?
- Ar šis istorijos šaltinis leidžia teigti, jog senovės rytų valstybių valdovai buvo despotai? Savo atsakymą pagrįskite.
SĄVOKOS
Despòtija (sen. gr. despoteia – neribota valdžia) – senovės pasaulio valstybė, valdoma despoto, kuris, remdamasis savo išskirtine padėtimi, neretai suvokiamas kaip dieviškos kilmės, turėjo beveik neribotą valdžią. Azijoje ir Šiaurės Afrikoje įsikūrusias valstybes despotijomis pradėjo vadinti senovės graikai.
Faraònas – senovės Egipto valstybės valdovas.
Nomárchas – vienos iš senovės Egipto valstybės teritoriją sudariusių dalių (nomų) valdytojas, faraono vietininkas.
Satrãpas – vienos iš senovės Persijos valstybės teritoriją sudariusių dalių (satrapijų) valdytojas, karaliaus vietininkas.
Viziris – senovės Egipto valstybės aukščiausias valdininkas.