Šiuolaikinės politinės sistemos susikūrimas: liberalizmas, konservatizmas, socializmas (14 tema)

Politinės doktrinos, ideologijos pavadinimas liberalizmas kilo nuo lotyniško žodžio liberus (reiškiančio „laisvas“). Liberalizmo ištakos siejamos su XVII a. anglų politine filosofija (pirmiausia filosofo Džono Loko idėjomis) ir Apšvietos epochos skelbtomis nuostatomis. Žymiausi liberalizmo atstovai – Džonas Lokas (John Locke, 1632–1704) (14.1 pav.), Deividas Hiumas (David Hume, 1711–1776) (14.2 pav.), Adamas Smitas (Adam Smith, 1723–1790) (14.3 pav.), Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill, 1806–1873) (14.4 pav.).

Liberalizmas skelbė, kad žmonės gimsta lygūs, todėl ir jų teisės, ir galimybės veikti privalo būti vienodos. Tačiau esą kiekvienas individas, pasitelkęs savo protą ir sugebėjimus, gali iškilti visuomenėje ir, konkuruodamas su kitais piliečiais, pasiekti skirtingus rezultatus (14.5 pav.). Tokiu būdu visuotinės lygybės ir nelieka. Valstybės užduotis – sudaryti žmonėms tokias sąlygas, kad būtų galima naudotis savo laisvėmis ir kad valdžia ar kiti asmenys to nedraustų. Tarpusavio santykius apibrėžia įstatymai. Užtikrindama žmonių laisves, valstybė gali panaudoti savo turimas galias, tarp jų ir karines priemones.

14.5 pav. Trijų visuomenės koncepcijų schema

Liberalizmo ideologija remiasi asmens laisvės principu – jokie aktai, kad ir demokratiškiausiu būdu priimti, negali būti teisėti, jeigu pažeidžia individo laisvę. Ekonominiame gyvenime liberalai didelį dėmesį skyrė privačiai nuosavybei ir reikalavo laisvų amatų ir laisvos prekybos. Ypatingas dėmesys skirtas rinkos ekonomikai. Vadovautasi šūkiu „Leiskite veikti, leiskite vykti“ (pranc. Laissez faire, laissez passer). Valstybė turėjo apsaugoti privačią nuosavybę, tačiau negalėjo kištis į ekonominius santykius. A. Smitas (1 šaltinis) laikėsi nuostatos, kad ekonominės krizės išsisprendžia savaime. Kilus ekonominei krizei sumažėja darbo jėgos kaina, o silpnos įmonės bankrutuoja.

Liberalizmo idėjos įteisintos svarbiuose dokumentuose, pvz., JAV priimtame Teisių bilyje, anglų „Habeas Corpus Act“. Daugelyje Euròpos valstybių veikia liberalų partijos. Lietuvojè pirmoji liberalų partija įsteigta XX a. pabaigoje. Šiuo metu veikia net kelios liberalizmo idėjomis besivadovaujančios partijos: Lietuvos liberalų sąjūdis, Laisvės partija, „Laisvė ir teisingumas“.

Socializmas (lot. socialis „visuomeninis“) – tai ideologija, grindžiama beklase visuomene ir daugiau bendra nei privačia nuosavybe. Socializmo atsiradimui didelę įtaką padarė XVIII–XIX a. Euròpoje prasidėjęs pramonės perversmas. Dėl masinės pramoninės gamybos iškilo ir rimtų darbininkų problemų, tarp jų – masinis nedarbas, darbdavių išnaudojimas, sunkios darbo sąlygos.

Išskiriamos dvi socializmo formos: demokratinis ir revoliucinis. Revoliucinio socializmo pradininkai  – vokiečių filosofai Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas (Friedrich Engels) (14.7 pav.), jie savo idėjas išdėstė 1848 m. Lòndone išleistame Komunistų partijos manifeste (14.8 pav.). Jame daug dėmesio skirta kapitalizmo kritikai, aiškinama, kad šią santvarką pakeis socializmas. Autoriai pagrindiniu socializmo tikslu laikė beklasės komunistinės visuomenės, kurioje nebūtų nei išnaudotojų, nei vargšų, sukūrimą (14.9 pav.).

Komunistų partijos manifesto autoriai privačią nuosavybę laikė visų negerovių priežastimi ir siūlė ją panaikinti, t. y. paversti valstybės turtu. Dėl to darbininkai (proletarai) buvo raginami sukilti prieš turtinguosius – valdančiąją klasę (buržuziją) – ir ją nuversti jėga (14.5 pav., 3 šaltinis). K. Marksas ir F. Engelsas ragino viso pasaulio darbininkus, nepaisant jų tautybės, vienytis („Visų šalių proletarai, vienykitės!“) į vieną organizaciją ir kovoti su turtingaisiais, vadinamaisiais „darbininkų išnaudotojais“.

Pavykus klasių kovai tarp darbininkų ir turtingųjų, pergalę pasiekus darbininkams, Komunistų partijos manifesto autorių teigimu, galima pasiekti galutinę pergalę įvedant socializmą. Toje santvarkoje visi žmonės turėjo būti lygūs, turėti vienodas teises į išsilavinimą, socialinį aprūpinimą, įgyti tokias pat socialines garantijas. Visuomenei, kurioje nebus klasių, išnaudojimo, nereikės ir religijos, kurią K. Marksas ir F. Engelsas laikė „išnaudotojų tarnaite“.

XIX a. antroje pusėje atsirado demokratinis socializmas, jo žymiausiu atstovu laikomas vokietis Eduardas Bernšteinas (Eduard Bernstein, 1850–1932) (14.10 pav.). Demokratinis socializmas teigia, kad socializmą galima sukurti taikiu (evoliuciniu) demokratiniu būdu, laikantis reikalingų įstatymų. Tokiam socializmui nebūdingas smurtas, nelegali veikla. Demokratinio socializmo atstovai, priešingai nei K. Marksas ir F. Engelsas, atmetė revoliucinį kapitalistinės santvarkos žlugimą ir revoliuciją kaip kovos būdą.

Socializmo idėjos padarė didelį poveikį darbininkams. 1864 m. Lòndone įsteigtas I internacionalas – pirmoji tarptautinė socialistinė darbininkų organizacija. Vėliau Euròpoje pradėjo kurtis socialistinę ideologiją skleidžiančios politinės partijos: socialdemokratai, socialistai ir komunistai. Demokratiniam socializmui atstovavo socialdemokratai ir socialistai, o revoliuciniam socializmui – komunistai, kuriems Rusijoje 1917 m. spalį pavyko įvykdyti valstybės perversmą ir ateiti į valdžią. Šiais laikais demokratiniam socializmui atstovauja bet kurios Europos šalies socialdemokratai, kurie demokratinių rinkimų būdu siekia ateiti į valdžią. Lietuvoje socializmą pirmiausia išpažįsta seniausia Lietuvos socialdemokratų partija (plačiau žr. 27 vadovėlio temą).