Antanas Vaičiulaitis. „Rogės“ (2.7 tema)

1

Šita istorija įvyko anais giedriais laikais, kada žmogui nereikėjo bėgti septyniasdešimt mylių pasižiūrėti meškino ar elnio. Lokiai patys atvėžliodavo į sodžius, išvartydavo avilius ir grįždavo į savo laužus meduotais snukiais ir linksmi lyg kokie girtuokliai. Čia betgi kalbėsime ne apie stirnas, tetervinus ar meškas, o apie auksinės sielos Mẽdininkų vyskupą Kristupą ir apie jo roges. Visas atsitikimas, violetine stula suveržtas, trūni surašytas Gaũrės parapijoj, klebonijos aukšte.

2

Pro vyskupą Kristupą buvo jau prakūprinę daug žilų metų ir sugulę į dulkėtus savo grabus. Ir jis pats nebuvo toks eiklus kaip seniau. Per pamokslus apie pagoniškų stabų menkystę ir tikrojo Dievo šlovę gerklė jam vis dažniau užsikirsdavo. Kaip obelis po žieduoto pavasario ir brandžios vasaros leidžia ant savo šakelių susikloti snaigėms ir užsnūsta tyliam miege, taip ir jis nutarė pailsėti po ilgų darbo metų. Vyskupystę atidavė įpėdiniui, o pats, šarmotas nuo amžiaus ir sulinkęs nuo gerų darbų, nuvažiavo į vienuolyną, kur visi linksminosi, sulaukę tokios garbės. Džiaugėsi viršininkas, džiaugėsi broliukai – visi jie džiaugėsi: ir vartininkas, ir kalvis, kuris tą vakarą taip smogė kūju, kad lūžo kotas, o kibirkštys ištryško už pusės mylios. Anoji senė ragana, kuri būrė iš žolių, iš vėjo ir žvaigždžių ir buvo dešiniąja akim žliba, plepėjo, esą apakusi kaip tik nuo tų broliuko žiežirbų.

3

Vieną vakarą, kai į klevo viršūnę sutūpė būrys kuosų ir atstatė savo gūžius prieš vėją, kai už alyvų trililiavo patenkintas broliuko dailidės balsas, sode vaikščiojo vienuolyno viršininkas. Jis žiūrėjo ne tiek į savo brevijorių, kiek į dunksančias girias ir žioruojantį saulėleidį, nors nebuvo dar tiek sutemę, kad neįskaitytum raidžių. Jis mąstė, ką čia padovanojus vyskupui, kuris buvo kuklus lyg pienė šalia kelio ir net neparagavo ano saulėto vyno, kurio buvo atsiuntę kartūzai iš Prancūzijos. Per mūrinę tvorą, kuri Viešpaties tarnus gynė nuo pasaulio, jisai toli, baltose lygumose, išvydo juodą kuokštą, kuris štai krustelėjo ir per sniegus brido artyn: per pusnis klampojo ten senelis vyskupas. Jis buvo išėjęs į šerkšnu apibertas girias pasiklausyti Dievo tarp tų kuplių liepų ir lieknų pušų. Dabar jis grįžo žilas nuo metų ir paraudęs nuo žiemių vėjo. Pasikėlęs sutaną, apšilęs, jis pūškavo be kelio, per arimus ir pievas. Viršininkas, atsirėmęs į obelį, nuo kurios krustelėjus biro sniego žvaigždelės, matė, kaip vyskupas porą sykių suklupo ir skurdžiai kėlėsi, o į kalvelę ties tvora jis beveik rėpliojo, nes takas čia buvo nuslidinėtas čiuožusių broliukų.

Nedrąsiai sugirgždino senelis Kristupas sodo vartus ir, įėjęs į taką tarp erškėčių, purtė sniegą nuo sutanos.

Viršininkas jam tarė:

– Vyskupe, nuvargsite...

Anas jam atsakė:

– Miške, rodos, girdi patį Dievą šalia savęs tyliai ir galingai alsuojant. Vienišam genio kalenime jauti kažką stebuklingo ir jaukaus. Ir daviau sau žodį kasdien nukiūtinti į girias.

– Tokiam amžiuj!

– Mielas tėve! Ar nėra Šventam Rašte pasakyta: „Kalnai šokinėjo kaip avinai ir kauburiai kaip avinėliai.“ Taigi, brangusai, Aukščiausiojo galybė ir man suteiks dar tiek jėgų, kad galėsiu bėgioti ir šokinėti kaip tie pranašo ėriukai.

– Taip, – tarė viršininkas, žvelgdamas į danguj prasikalančias žvaigždes. – Viešpats padarė su mumis didžių dalykų: pasidarėme linksmi.

4

– Tėve, linksmam būti yra sunkiausia. Džiaugsmą reikia pirkti didele šventumo, aukojimosi ir meilės kaina.

Juodu žengė grikšinčiu sniegu į vienuolyną. Broliukas kalvėj daužė geležį ir giedojo. Medyje kiauktelėjo apsisapnavus kuosa ir vėl nutilo.

Susyk viršininkas tarė sau garsiai:

– Jau!

Ir iš džiaugsmo jis net suplojo delnu į brevijorių.

– Kas? – nustebo senelis Kristupas.

– Nė pats nežinau. Kartais mus pradžiugina kokia nors mintis taip staiga, kad jos net nespėji sugauti. Taip ir man dabar atsitiko.

5

O tačiau jis žinojo, dėl ko šūktelėjo aną žiemos vakarą sode. Ji lyg kokia šviesa nuplieskė: vyskupui reikia rogių!

Tik pagalvokit! Padarys vienarkles roges, su stirnų kailiuku ant kojų, su varpelio tintėjimu žiemos miškuose. Taip, važnyčios patsai vyskupas. Jis sėdės atsilošęs, retkarčiais botagu mostels arkliui, kuris karpys ausimis ir prunkš, įrietęs kaklą. Žmonės iš pirkių eis į kelią, maži vaikučiai rodys į senelį ir kuždėsis: „Vyskupas, vyskupas!“ O jisai prisiartins prie jų, laimins ir šnekėsis su jais, vyžotais baudžiauninkais. Ir kai išdrįsęs kuris jų prieis prie rogių, apčiupinės jas nuo pavažų ligi ienų, Dievo tarnas jiems sakys: „Tai vienuolyno dovana.“

6

„Broliukui dailidei rytoj liepsiu imtis darbo“, – pamąstė sau viršininkas, vyskupui nieko neužsimindamas.

Rytojaus dieną į vienuolyną užsuko grafas Tarvydas su dešimtine: maišais kviečių, gyvu jaučiu, tokiu narsiu, kad jį varė penki bernai, ir lokio kailiu, sumedžiotu rudenį Čiuplỹnės trakuose. Kitą dieną, keliaudamas į Mẽdininkus, vienuolyne sustojo Vilniaus vyskupo sekretorius Ksaveras, linksmas ir galingas kunigas. Jis ne tiek meldėsi ir Dievą garbino, kiek pilstė midų ir krimto zuikieną, ir vis pasakojo apie didžiojo kunigaikščio medžioklę, kurioj buvo nušauta eibė stirnų, šernų ir lapių – kas čia visus juos ir suskaitys! Paskui, baigiantis savaitei, apie Skuõdą pasirodė maras. Vienuoliai ištisas dienas ir naktis meldėsi ir pasninkavo. Pats viršininkas važinėjo po parapijas ir sakė pamokslus apie žmonių nuodėmes ir Viešpaties rūstybę, graudino savo klausytojus amžinomis kančiomis ir liepė jiems taisytis: sunaikinti stabus ir iš savo tarpo išmesti raganas bei kerėtojus; gal tada Dievas kylančią rykštę nukreips pro šalį.

7

Kai viršininkas grįžo ir vėl atsiminė roges, artinosi Užgavėnės. Jis broliui dailidei liepė šokti prie darbo.

Ir štai nuo ryto ligi vakaro broliukas dailidė tašė, obliavo, kalinėjo ir giedojo vis skardžiau ir skardžiau. Juo tolyn jis dirbo, juo nuostabesnių dalykų jo galvoj kilo. Ne, tai nebus kokios gramozdiškos šlajos, kurias tempia sulysęs ašvienis. Jo rogės žvilgės kaip provincijolo tabokinė, ir jose bus pilna visokių paveikslėlių. Vienam šone jis išdegino Lietuvõs karalaitį šv. Kazimierą su lelija rankoj, antroj pusėj – gauruotą lokį su medžiotoju ir trimis skalikais. Priešaky rogių tekėjo saulė su tiekos spindulių – akys raibo į juos pasižiūrėjus! Nemanykit, kad pavažos buvo pamirštos. Ne! Jose čiulbėjo dagiliai su sniegenomis ir skraidė šarkos. Jose tupėjo smulkios voveraitės su riešutu pirmagalinėse kojytėse ir nardė ūdros, ieškodamos grobio. Ir atrodė, kad rogėms nė žirgo nereikės: pakels jas į orą visi tie lokiai ir elniai, nuneš jas startos ir varnėnai, nuneš į patį dangų kaip pranašą Eliją anais laikais.

8

Atėjo ir pusiaugavėnis.

– Greičiau, broliuk, greičiau! – sakė viršininkas beveik diena iš dienos užsukdamas pasižiūrėti.

– Greičiau, broliuk! – jam kalbėjo vienuoliai.

– Greičiau, greičiau! – ragino jį ir virėjas, kai temstant rėtyje atnešdavo virtų pupų jam vakarienės.

Net ir varnos, sutūpusios obelų viršūnėse, kraipė galvas ir kvarksėjo:

„Greičiau, greičiau-čiau!“

Broliukas dailidė iš tikrųjų jau slinko prie galo. Tik jam reikėjo užpakalyje rogių nupiešti žuvį, krikščionybės ženklą, o tai bus ne kas kita kaip didžuvė, su dvišaka uodega ir su švirkščiančiu vandeniu iš galvos.

9

Išaušo diena, pilna mėlyno dangaus, kai medžiai nerimo, beatžengiant pavasariui. Vanduo gurgėjo upeliukuose, o žvirbliai krūmuose mušdamiesi rėkė. Ir kaip tik tą dieną rogės buvo ištrauktos iš pašiūrės ir nuvilktos į kalvę.

– Oplia! – tarė broliukas kalvis ir taip žiebė kūju, kad aplink stovėjusieji užsikimšo ausis.

Dirbo kalvis ištisą dieną ir naktį. Jis daužė raudoną geležį, lankstė ją ir giedojo vis garsiau ir garsiau. Kai, saulei tekant, viršininkas atėjo pas jį ir ketino priminti, kad nors valandėlę migteltų, didžiai nustebo, išgirdęs broliuką šaukiant ne apie Dievo garbę ir dangaus angelus, o apie lydekėlę, marių žuvelę, ir apie mergelę aukštam tėvo dvare.

– Vaikeli, gailėkis už nuodėmes! – įspėjo viršininkas jį. – Kas per dainos čia, kur tik Aukščiausiojo vardas gali skardėti!

Broliukas nusišluostė prakaitą nuo kaktos ir, pasirėmęs ant kūjo, žiūrėjo nuoširdžiu žvilgsniu, tarsi nieko nesuprasdamas.

– Na, sakyk: greit žadi apkaustyti?

– Rytoj.

10

Ir kalvis valandėlę snustelėjo čia pat, ant narų. Paskui vėl skambėjo geležis, švilpė dumplės, o sutemus kibirkštys pro kaminą virto kamuoliais lyg bitės iš avilio. Ir kai auštant broliukas baigė kaustęs, pats negalėjo atskirti, kur čia žarijos, kur geležis ir kur medis. Jis kaip matai užmigo, vos pasiekęs narus. Jis gulėjo nei lokys irštvoj, ir jo žiemos miegas būtų buvęs labai ilgas, bet iš kalvės jį ištraukė vienuoliai, kurie, sukilę ankstyvųjų mišių, sode išvydo gaisrą ir išgelbėjo žmogų, bet rogės taip ir žuvo ugnyje.

Labiausiai jų gailėjosi broliukas dailidė. Jam tiesiog ašaros liejosi per skruostus. Tai kas, jei šiemet nebūtų regėjęs važinėjantis jomis! Kalvos pernakt nutirpo, ir eglės atrodė tokios tamsiai žalios, kad net kvapą gniaužė, į jas pažvelgus. Pavasaris! Bet kas būtų buvę per kitas Kalėdas! Koks skridimas laukais rogėse!

Vyskupas Kristupas, auksinės sielos vyras, apie roges ir jas ištikusią nelaimę nieko taip ir nesužinojo: prieš kelias dienas vaikščiodamas jis nusišaldė, o tą pačią naktį, kada gaisras kilo, gera jo dvasia pasibeldė į dangų ir ten buvo su dideliu rykavimu priimta, giedant angelams ir šlovinant Viešpatį patriarchams.