Danutė Kalinauskaitė
Lietuvių prozininkė, eseistė Danutė Kalinauskaitė (g. 1959 m.) gimė ir augo Kaunè, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo redaktore įvairiose leidyklose, taip pat Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
1987 m. pasirodė pirmoji jos apsakymų knyga „Išėjusi šviesa“. Po ilgos pertraukos 2008 m. išleista trumposios prozos knyga „Niekada nežinai“ buvo apdovanota ne viena literatūrine premija. Naujausia novelių knyga „Skersvėjų namai“ (2015) buvo nominuota Metų knygos rinkimuose prozos kategorijoje. 2017 m. rašytoja tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate. 2023 m. išleistas istorinis romanas „Baltieji prieš juoduosius“.
Trumpuose, iš pirmo žvilgsnio kasdieniškuose „Skersvėjų namų“ pasakojimuose slypi, anot pačios autorės, „giluminė istorija“. Tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis paprasta tikrovė tampa tarsi magiška ir suteikia ypatingą prasmę veikėjų santykiams. Todėl tiems, kam patinka skaityti ir kas pasiryžęs priimti literatūros iššūkius, siūlome D. Kalinauskaitės novelę „Ilga kaip šimtmečiai diena“.
Šioje novelėje gausu kultūrinių užuominų, net kūrinio pavadinimas yra tiesioginė populiaraus sovietiniais laikais kazachų rašytojo Čingizo Aitmatovo romano pavadinimo citata. Dalis tų užuominų yra susijusios su jau tolstančiais sovietinio gyvenimo įvykiais. Kadangi novelės tekstas yra tankus, jį papildysime vienu kitu komentaru, kartais ir vizualiu.
Iš pirmo žvilgsnio novelėje nieko ypatingo neįvyksta – kartą tėvas ir sūnus išsiruošia į kelionę baidare su nakvyne, bet, atrodytų, kasdienį įvykį lydi dideli vidinio gyvenimo pokyčiai. Užbėgdami į priekį iš anksto patariame atidžiai stebėti, kaip keičiasi tėvo ir sūnaus santykiai.
„ILGA KAIP ŠIMTMEČIAI DIENA“
1
Jųdviejų baidarė slydo pro krantus su nulinkusiais vandenin gluosniais, „privačias valdas“, „atsargiai, piktas šuo“ ir lieptus, sulipusius į meldus. Praplaukė žveją brezentiniu lietpalčiu, paskui kitą, su jūrinike, dar vieną, tokį sfinksą, praplaukė rąstinį namelį ant kalvos ir plevėsuojančią vėliavą su sukryžiuotais baltais kaulais (piratai?), moterį, ji sėdėjo ant liepto – nuleidusi galvą šukavosi tuo sprandą ir plaukų šaknis apnuoginančiu judesiu – Edgaro Degas būdu... Slydo medžių šešėliais juodu vandeniu – veidrodžiu, kol už posūkių, seklumose jį sudaužydavo srovė, pro švendrus ir lelijas – žiedų dugnuose tarp sniego vainiklapių pritrupinta kietai virto grūsto kiaušinio trynio...
2
Pavargę ir išalkę išsirinko vietą stovyklavietei. Tėvas ir sūnus. Vienudu jie taip niekada niekur neplaukė, pernelyg užimtas, kaip dažniausiai būna, tėvo gyvenimas – visko čia, ko reikia ir ko nereikia (tik ką išmest?), kad būtų kada mokyti sūnų vyriškų yrių. Gal todėl dabar tas vaikas, jau paauglys, ką nors darydamas, kaldamas kokį kuoliuką, stengėsi atspėti tėvo norą, užbėgti už akių – įtikti, ir tėvui tai buvo malonu. Kartu tokią, ką čia slėpti, pagiringą dieną, kai nuo pat ryto saulė ir prievartinio optimizmo kupinas oras dirte diria odą, ir vargino. Keletą kartų jis, staiga sukilus įsiūčiui, pats žino – bergždžiausiam iš bergždžiausių, vos susilaikė nesuėmęs sūnaus už sprando, jaunučio kaklo, užleisto plaukais, ir nespustelėjęs taip, kad trakšteltų: „Kada tu, šunyti, pagaliau suaugsi? Ar aš sulauksiu?“
3
Kai darbas buvo baigtas ir abu sulindo palapinės vidun, į mažą brezentinę erdvę, juos pasitiko tai, kas ištinka užkopus į kalnus, maždaug 3000 metrų aukštyje, – išretėjusi atmosfera. Taip, namuose visiškai pakakdavo „aha“, „uhu“, „mam“, „tėt“, „nea“, kokių nors „kniau“, „miau“, ir viskas, kas reikia, pasakyta, o čia... Ištartas žodis, o dar labiau neištartas – užmeta kilpą, paskui kitą, ir tame tinkle, nelygaus tankio, nunertame iš žvilgsnių, retų žodžių, priešiškumo, susilaikymų, tylos, baigiantis dienai jau spurdėsite įkliuvę abu.
Sūnus šnopuodamas kuitėsi po savo krepšį, miegmaišį, kažką ten atrišinėjo, ir palapinės prieblanda tuoj prisipildė bręstančių liaukų kvapo, ne pagal metus didelių pėdų basumo, raumenų, sausgyslių tamprumo, puikiai suteptų sąnarių slankumo – kaip vilkiukas iš tankmės jis jau po truputį žvalgėsi į tėvo teritorijas, kitaip ir būti negali. O tavo, seno vilko, kaulai, raumenys ir sąnariai?.. Ne jie svarbiausia, vyras atlaidžiai sau šyptelėjo, – kažkas kita jo viduje jau kuris laikas buvo lyg iš stiklo. Dužo lengvai. Be menkiausių pastangų. Keista – net be jokio širdies skausmo...
4
Kad ir kaip būtų, vyriškis, kai tik prisimindavo, kad vaikai „iš principo“ negali augti kaip „nekarpoma gyvatvorė“, vis kartodavo:
– Žinai, aš labai nenorėčiau, kad tu tik trintumeisi gyvenime kaip koks suskis. Jei taip nori – kaip aš... Kad nieko nepasiektum. Atmink, nieko nėra blogiau, kaip PRASITRINT be jokio tikslo...
Kaip ir kiekvienas tėvas, jis išgyveno (šiek tiek), kad jo sūnus neturi ambicijų nei aspiracijų, aistros niekam – ta dabartinė karta... Bet štai jo klasės draugas, toks liaunas berniukas, žaidžiant kvadratą ar futbolą, kai kas nors atsivėdėjęs smūgiuodavo kamuolį, nesigėdydavo užsidengti pakaušio rankomis: „Žmonės, tik ne į gaalvą!“ Visi griūva iš koto, leipsta iš to dunduko juokais, o jis, vaikas, nuo mažų dienų žino, kas jam svarbiausia – galva. Galva ir tik galva. Jei nori tapti teisėju ar advokatu. Ir jis, aišku, taps, tokie tampa. O jo sūnus... Jo sūnus – motinos giminė, peštukų ir tešlagalvių. Vyriausiasis žmonos brolis, suaugęs į vyrą, kadaise paprašė savo tėvo: „Tėve, duok man dar porą metų, kad galėčiau daryti, ką noriu.“ Tėvas atsakė: „Imk, sūnau.“ To siausmo rezultatas – randas per visą kaktą, neilgai trukus ir kitas – įkypai veido, išmušti priekiniai dantys... Ar verta toliau pasakot?
5
Kur vyras su berniuku ir jo motina gyveno? Rajone už geležinkelio stoties. Dulkėtos alyvos, hidrantas, sandėliukai, mediniai daugiabučiai su „dainuojančiais“ laiptais, anglių ir pabėgių kvapo prisisunkę debesys, užtat biografijos: būrėjos veros, siuvėjos marytės, jos „marytės“ tik iš „lauko“, vilkėdamos chalatus su neužmirštuolių ir ramunių puokštelėm, o viduje, ypač kai užmina ant kamščio, – vezuvijai, pompėjos; kiemų mergaitės su paukščių lizdais plaukuose, dar užperėtom galvom, dar nenuvalgytom priekinių dantų karputėm, ragaujančios ledus iš atsargiai, labai atsargiai, kieminėjančio teisėjo rankų (savo kabinete už seifo su civilinėmis bylomis jis laiko šlepetes „zuikučius“, 43 dydžio, ir kai tik nebūna interesantų, užsirakinęs slapčiomis apsiauna); turgininkai su languotais krepšiais, kasdien, vos išaušus sutinusiam rytui, išeinantys į savo „barą“ (karą), apskaitininkės, buhalteriai, oranžiniai kelių remontininkai, tolimųjų reisų vairuotojai, pakaruokliai, pensininkai perkeliniais veidais, tas perkelis nesudėvimas, amžinojo audimo, nuomojantys kambarius studentai, jiems, kaip ir visais laikais, „per popierinės“ (meilei) sienos, čigonai (tik jauna pora, kone vaikai, bet už jos – visas taboras, sijonai „jurginai“, odinės striukės, geltonas riebus, per pirštus varvantis, „auksas“ iš vario; kad kokios, jau, žiūrėk, ir peilis po kaklu, ne toks žodis, na, užtenka ir „statmeno“ žvilgsnio į romą, ir kaklas – tavo), pora pagyvenusių vienuolių, kiaurom kojinėm violončelininkas – daugkartinis tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos pasididžiavimas ir garbė... To rajono, n-osios vietos vyriškio gyvenime, vaizdas, kai kur nors ilgėliau išvykdavo, atmintyje išplaukdavo kažkodėl – subendrintas, tarsi tai būtų labirintai, apšviesti raudonos šviesos, žinai, kad ją skleidžia stiklas, apsimetęs „rubinu“, bevertis, labai pigus daiktas, bet mokama ten visada kaip už gerą, tik tvirta valiuta: krauju ar tuo įkypu randu, mirtimi, dažnai beprasmiška, kaip žmonės sako, durna, bet už mažiau nė nebandyk išsipirkti... Taip, jų gatvelėj dar stovi hidrantas, iškirptas iš rudos pokarinio miesto nuotraukos, žiemą jis apšąla – apkreša ledu kaip vašku žvakė, moterys, įsispyrusios basnirčiom, garuojančios, plikom blauzdom, triušio puskailiniais, atbėga prisileisti vandens. Vakar penktą kartą (!) apvogė jų sandėliuką, išnešė stirtas surištų knygų, Kafką ir Hölderliną, dar šį tą iš pasaulinės klasikos, rašomąją mašinėlę „Erika“ ir dviračio pompą, daugiau nebebuvo ko – dviratis buvo išvarytas pirmuoju „ėmimu“. Vyriškis nuėjo pas spynų pardavėją skardiniame kioske, šis pasitiko šypsodamasis: vagystės – jo rutina, ką čia slėpti, ponas, labai maloni... To dar jaunyvo vyro visi iki vieno dantys – geležiniai, kai prasižioja („Čia, ponas, ne manas spynas“), burna sužioruoja kaip žaizdras. Jau pirmąją jų pažinties dieną jis tais ką tik iš žaizdro žodžiais pasipasakojo apie savo Niurką, „sožytelnicą“, kuri labai mėgsta (mėgo) prisegamas su gumytėmis kojines, ji apgaudinėdavo jį su trimis vyrais – toks karštas slaviškas kraujas, vieno jai niekada nebus gana, tad jis ją išvijo kaip stovi. Tik su „livčiku“. Be kojinių. Nes visas kojines jis sukarpė į miltus. Dabar ji susidėjus dar su kitu, stalium Viktoru pravarde Argentinietis, jis turi šešis kairės rankos pirštus, suaugusius antakius ir mūru apžėlusią krūtinę (pagal viską – ir nugarą), jie gyvena labai ankštai, „trys ant keturių“, o miega – spynininkas neslėpė piktdžiugos: jos galva – jo kojos. Berniuko tėvui akyse iškilo vaizdas: gauruotos satyro kojos šalia balto kaip juozapinė lelija moters veido. Pagaliau jie visi ten gauruoti, vagys ir plėšikai, paleistuviai – tie argentiniečiai ir neandertaliečiai...
6
– Aš nemyliu žmonių, – pasakė jis sūnui, kai jie ėjo laužui šakų. – Nemyliu kaip rūšies.
– Nemyli?.. Bet kodėl? Žmones mylėti reikia.
– Žmonės – didžiausi šios žemės parazitai. Kada nors tu tai suprasi. Gerai būtų, kad suprastum kuo anksčiau. O gal ir ne. Gal tu šito nesuprasi niekada...
– Tai ką tu tada myli, tėt? – paklausė sūnus, laupydamas beržo tošį. Tą „tėt“ nutęsė, nes išsigando, kad išsidavė – nusiminęs.
– Ką... Manau – uolienas. Mineralus. Paukščius. Drugius. Augalus ir gyvūnus. Akmenis.
– Akmenis?.. – pakartojo sūnus aidu.
– Taip, akmenis, nes jie laiko už dantų liežuvį.
...Jiedu susikūrė laužą. Ugnis prieblandoje švelniai iškirpo pievos ir miško apskritimą. Jo viduje jie pamažu juodo, kol virto šešėliais. Šnekėjosi. Apie ką? Nieko tokio. (Mokykla? Bet dar atostogos, tėt... Atostogos, taip... O pinigai? Ar jam užtenka tų „savarankiškų“ pinigų, su kuriais žmogus gali jaustis orus, ne koks skuduras, kuriuos jis duodąs savo sūnui kas trys mėnesiai? Žinoma. Absoliučiai... Abu žino, kad tai melas, bet meluoti tenka taip dažnai, dėl įvairių priežasčių, kad šitas melas, taip reikalingas abiem, vienam, tiesa, labiau, kur kas labiau nei kitam, ir tai taip pat žino abu, – joks melas... O draugai? Draugai... Hm, draugai... Ar jų išvis būna, tų tikrų draugų? Pagaliau kas yra tikri draugai? Ir t. t., ir pan.) Paskui – susipyko, gan smarkiai. („Jepikumatj... Matj, matj...“) Nesvarbu dėl ko. Vyriškis įtūžęs, bet neilgtrukus tik sudirgęs pakilo ir nuėjo į mišką dar malkų...
7
Grįžo – lyg niekur nieko, sakytum, net pakilios nuotaikos. Veido išraiškomis, mimika truputį panašus į Smoktunovskį tuo metu, kai jam jau buvo sudėti porcelianiniai dantys, o Hamletas – nebesugrąžinamai sudilęs praeityje. Išskėtė rankas. Įkvėpė oro. Šitie kvapai... Ne, tu pauostyk, gerai gerai pauostyk – miško laja, samanos, pušų spygliai, iškorijęs kamienas, grybiena... Sakau: gamta, motina gamta, vaikeli, yra viskas, tik ji šiame pasaulyje dar ką nors gali reikšti žmogui – neginčijamo ir tikro, o kitkas... Kada nors tu tai suprasi... Jis kalbėjo – kupinas patetikos – apie „visas tas formas“, išlikimo būdus, kovą už būvį...
Pasakojo – įkvėptas – apie vapsvas, lipdančias popierinius žibintus, žiaumojančias medžio dalelytę, maišančias su seilėmis, kol pasigamina popieriaus masę ir padaro iš jos stebuklą – japonišką žibintą... Apie vorus, iš savo pilvelių voratinkliams išleidžiančius vis kitokius šilko siūlus, kiekviename jų įverpta vis kita informacija: vieni saugai, kiti grobiui, treti... žodžiu, tie voratinkliai – knygos, tik žmogus, deja, jų, kaip ir daug ko šioje žemėje, neįgali skaityti... Ant smilgų kabančias seiliūges, pučiančias skaidrių išskyrų burbulus, kas nėra į juos sukišęs pirštų pievoje saulėtą dieną... Pailgą ir lanksčią kaip gyvatės kūnas žebenkštį pelių urvuose, šermuonėlių, kiaunių, šeškų, usūrinių šunų pėdsakus sniege, spiras, ženklus, kuriuos jie mums palieka... Lūšis, didžiausius mūsų plėšrūnus, elastingus jų judesius, gintarinių akių žvilgsnį... Pagaliau urvinę vapsvą – ji paralyžiuoja pasigrobto kirmino nervą ir, laikydama auką saugiai įkalintą, pavožtą akmenuku, maitina savo lervutę, kuri kasdien iš jo minta, vis pasitaupydama rytdienai, kad tas kirminas kuo ilgiau išliktų gyvas, nes kokia gi nauda iš nabašninko, ar ne? – tėvas griausmingai nusijuokė. – Palūkininkės, ką? Swedbankininkės, a? – jis kumštelėjo sūnų bandydamas prajukinti, jau truputį gailėjosi pasikarščiavęs, bet šis (užsispyręs kaip velnias – na, žinoma, motinos genai) tylėjo. Liepsnų atspindžiai žaidė jųdviejų veiduose... Staiga tėvas sugavo pasipainiojusią naktinę peteliškę, tarsi jį pats būtų susiradęs – argumentas, kurio kalbėdamas, regis, pritrūko, laikė spurdančią tarp smiliaus ir nykščio, galiausiai ši, aplaužytais sparnais, paleistu tryneliu, ištrūko, šlubčiodama bandė zigzagais skristi, kol metėsi į ugnį. Kas čia, a?.. – tėvas patrynė vieną į kitą išteptus pirštus. – Nagi! – prisimerkė, neva azartiškai, o iš tikrųjų kaip tas Smoktunovskis, kai jau nebetikėdavo tuo, ką vaidindavo. Sūnus gūžtelėjo pečiais:
– Nu, milteliai, rodos. Printerio...
– Dėmėtoji meškutė, vaikeli, ji įveikia tūkstančius kilometrų, kad pasiektų Afriką. Printerio milteliai... Jeptitararai...
8
Taip prabėgo jų diena. Su oda ir be odos. Su teatru ir be teatro. Su „jepikumatj“, užtat be didelių akibrokštų. Abu buvo išvargę. Kai sugulė ir pamažu nuščiuvo krebždesiai, nebečežėjo miegmaišiai, tik uodas tamsoje pasikabino ant alkano raudono savo balso siūlelio, tėvas paklausė sūnaus, ir tas klausimas, įprastas, vakarinis, buvo šiek tiek įsakymas:
– Na, graži buvo diena, ką?
– Nu graži, rodos... Uhu...
Ir vaikas iškart užmigo.
9
Vyriškis pabudo naktį, spaudė pūslę. Praskleidęs brezentą, ėmė rabždintis laukan – kelinta galėtų būti valanda?
Vos išlindusį, jį visu tūriu užgriuvo tamsa, kūniška, tokia, per kurią einant kelią reiktų prasikapoti mačete, bet jos lyg tyčia nėra po ranka... Žengė keletą žingsnių į nežinią, pilną šlamesių, traškesių, kuždesių, ir suprato, kad bijo. Sena kaip pasaulis baime: po kosmoso virš galvos, kuriam nei pradžios, nei pabaigos, padangte, po neįsivaizduojamais spiečiais galaktikų, po miriadais žvaigždžių, nutolusių šviesmečių šviesmečiais, nė vienas medis, akmuo, smilgos stiebas, vabaliukas, paimamas į delną, krutinantis ūselius, – nebuvo jo draugas. Eidamas nuo palapinės atsitrenkė į akmenį ir į blauzdikaulį smogė energija, akmeninė, pirmapradė, baisi. Danguje pasigirdo riksmas. Kranklys? Kalnų erelis? Ne, tai riktelėjo jo vaikystės namų stalo – maitintojo (ir kaip jis įsikraustė į dausas?) stalčius, kai jį užverdavai. Kadaise, tuoj po karo, tėvas ant to stalo tiesdavo milą, avikailius, vataliną, pamušalus, drobę, štapelį, vilną – rietimų rietimus, vyniodavo dulkančius jų gyvenimo kelius ir vieškelius, siūdavo ateitį, kurioje „nieko netrūks“, nei pieno, nei „riebalo“, o dešros griežinėliai nebebus „ostijos“, dabar toje ateityje, jau kadų kadais virtusioje praeitimi, – ir stovi, nežinodamas, kur toliau pasiduoti... O gal taip surinka sukdamasi blogai sutepta Žemės ašis? Tas riktelėjimas – akimirka, bet ji užtrunka šimtmetį, kol kaupinai prisipildo nepakeliamos pasaulio lengvybės: karo, maro ir bado, cunamių ir žemės drebėjimų, katerinų ir anatolijų, ugnikalnių išsiveržimų ir pelenų, juodų ir pilkų, ašarų ir džiaugsmo – iki kitos apsukos...
Nusilengvinęs grįžo į palapinę. Pripratus prie lauko tamsos, kuri vis dėlto nebuvo vienalytė – šviečiančios plaštakės, pasislėpusių žvėrelių žalios akys, judantys fosforiniai žolių laiškai, lapų šešėliai, – palapinėje buvo nors į akį durk.
Jis apgraibom susirado savo miegmaišį, sukišo kojas, taisėsi gulti. Staiga į nosį dūrė svetimumo kvapas, sakytum iš labai toli – žvėries urvo, šaltos ugnies, uolienų, mineralų šalčio, kažko neišvengiamo ir nepaliekančio iliuzijų. Tarytum dejonė... Šalta jo vaikui? – nusmelktas baimės atpažino savy rūpesčio priepuolį, kuris vyrus, laimei, ištinka tik labai trumpai, antraip jiems neliktų syvų kitkam, pačiam svarbiausiam, pareikalaujančiam iš jų visko, visų jėgų ir proto – būti „tiesiog“ vyrais. Teisėtai atleistais nuo pareigų, kurių gamta jiems ir neužkrovė. Skauda ką? Pilvą gal, paaugliams amžinai skauda pilvą – iš baimės, iš nervų... Vyriškis palapinės kišenėje sugraibė žiebtuvėlį, užžiebė...
10
Prie sienos, oloje, kalnų olos gilumoje, apšviestas lajinės žvakės, gulėjo jo sūnus. Šviesa strėlytėm tryško į drėgną, spragsinčią tamsą, ir tuos spindulius iškart aptraukdavo dulkės – dulsvam šviesos apskritime gulėjo senas žmogus. Senesnis už jį, tėvą. Mėtytas ir vėtytas, velėtas, jau nebeįdomus laikui, išmestas į krantą. Žilas. Veidas – pintis. Primerktos akys – revai su geliančiu skaudaus tiesumo žvilgsniu, tuo senatvės lazeriu, nuo kurio nepaslėpsi ničnieko, nei savo praeities, nei ateities. Kūnas – išgyvenęs viską, kas jam buvo skirta: subaigęs raumenis, sueikvojęs sąnarius, ištuštinęs kaulus, patelžtas ilgo ėjimo – kitaip ir būti negali... Plonytė kaip pergamentinis rūkomasis popierius oda, bet po ja juk dar plasta kažkas, gyvybė? Kraujas? Plasta – tik nurimęs... O randai? Turi būti. Argi kam pasiseka nugyventi gyvenimą be kokio rando? Tėvą sukaustė išgąstis – taip išsigąsta vaikas, užkluptas svetimame sode vagiliaujant. Ir apkurtino dundesys – nejaugi ji, jo hipertonikė, dar tokia begėdiškai (nusikalstamai!) jauna? Pajėgi kvailystei? Pagundai? Klaidai? Vilčiai pastvert kokią nutolstančią galimybę? Pradėti viską iš naujo? O jo žilas sūnus atlaidžiai – lyg savo vaikui, kuris dar ne ką vokia apie pasaulį („Kada nors, kai jau būsi tikrai suaugęs, tu galbūt suprasi...“), – tarė:
– Nepanikuok taip. Nesimuistyk... Tau dar liko šiek tiek. Dar pagyvensi... Tik žinok, yra laikas akmenis rinkti, yra laikas – lauk mėtyt. Tai jau mėtyk po truputį. Mėtyk... O aš... – jis staiga nusijuokė sausu biriu senuko juoku – trupiniais, barstomais balandžiams saulėtoje miesto aikštėje. – Aš visada... Net kai manęs šalia nebus, žinok, aš visada, gyvas ar miręs, TRINSIUOS kur nors netoliese...
11
Rytas išaušo lyg nuskalautas. Apie tokį gali sakyti – padovanotas. Švarus. Baltas popieriaus lapas – imk ir rašyk iš naujo, jei vakar buvai ką ne taip pripeckiojęs.
Jiedu vėl išplaukė. Baidarė slydo pro krantus su nulinkusiais medžiais, sodybas, lieptus, skardžius...
Sūnui prireikė nusišlapint, ir jie prisišvartavo prie molėto kranto. Nusičiurkšt buvo galima ir čia pat, į šalpusnius, bet jiedu, paėjėję tolyn nuo vandens, nesitarę ėmė kopti ant šlaito. Gervuogių pinklėse berniukas susibraižė blauzdas ir pametė peiliuką, bandė abu ieškot, veltui, tai tik ranka numojo. Apačioje, miške, liko išgraužta upės vaga, brūzgynai, išvartos su samanų barzdom, besiporuojantys laumžirgiai, mašalų ir muselių spiečiai – prižėlusi prakaituota pažastis.
Čia, aukštai, atsivėrė kitas pasaulis. Vaiskus ir grynas. Gluosniai, laikas – amžinasis laikas iš mažųjų olandų drobių – sruvo pro jų guotus. Nuo erdvės ir žiogų gaudė laukas, sklidinas šviesos. Ji virpėjo. Tėvas įkvėpė platybių esencijos. Dar niekada jo devynių kvadratinių metrų plaučiai su visomis alveolėmis, jei juos išskleistum į išklotinę, nebuvo taip susitraukę į vystyklo palutę – rūkaliaus, kuris visą gyvenimą švampė, juoda plaučių palutė... Bet kvapą jam užėmė ne dėl to. Kol jo berniukas saulėje prie medžio palaimingai užsimerkęs siusiojo (auksine čiurkšle), kažkas be garso prisiartino ir atsistojo jiems už nugaros, – siūbtelėjo vos juntama oro banga, tik ištiestos rankos atstumu, tuoj sualsuos į sprandą, skruzdės ėmė lakstyti nugara. Kas ten? „Neatsigręžk, – staiga išgirdo tėvas, ir to balso aidas atsimušė kaukolėje, – nėra jokio reikalo...“ Kai jie tylėdami leidosi šlaitu žemyn, įkandin, neužminta nė vieno jų kojos, vis sučežėdavo žolė. Juos sekė iki pat vandens...
12
Jau sėdant į baidarę, sūnus paklausė tėvo, lyg tarp kitko, beveik snausdamas, nes švytinčios vidudienio dulkelės, uždedančios daiktams aureoles, buvo apnešusios, svarino jo blakstienas, ir buvo sunku kėsti akis, kad nuvytum snūdą:
– Kas ten galėjo būti, tėt? Šeškas koks ar kiaunė? Žebenkštis? Šermuonėlis? Gal šuo? Usūrinis šuo? Lūšis? O gal tik paprasčiausias vėjas?
– Lūšis?.. Vėjas?.. Taip, Dievas... – atsiliepė tėvas.
Ir jiedu vėl išplaukė. Miestas, namai, jau čia pat. Keli posūkiai. Gali sakyti – keli vyriški yriai, nejau mudu jų pramokom, taip greit? – nė šimtas metų nepraėjo.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Ką mato keliautojai plaukdami upe? Kaip apie tai pasakojama? Ar pasakojimo pradžia atrodo rišli? [1]
- Patyrinėkite prancūzų tapytojo Edgaro Dega paveikslą ir sakinį, kuriame minimas šis dailininkas. Kadangi novelės pradžioje ir pabaigoje minimi dailininkų paveikslai tarsi įrėmina pasakojamą istoriją, užuominos turėtų būti svarbios. Kelkime hipotezę, kad frazę „šaknis apnuoginančiu judesiu“ galėtume laikyti raktiniais žodžiais, padedančiais geriau suprasti kūrinį. Aptardami novelę, mąstykite apie tai ir tikrinkite, ar hipotezė pasitvirtins. [1]
- Kuo ypatinga ši kelionė? [2]
- Raskite detalių, iš kurių galima suprasti tėvo savijautą. Kaip jis jaučiasi? [2]
- Kokie tėvo ir sūnaus santykiai aiškėja šiame epizode? [2]
- Paaiškinkite pasakymą, kad palapinėje yra „išretėjusi atmosfera“. Kuo skiriasi kasdieniai pokalbiai namuose nuo pokalbio atsidūrus dviese palapinėje? Kaip suprantate metaforą – ištartas žodis „užmeta kilpą“? [3]
- Trečio epizodo pirma pastraipa baigiasi netikėtai: tradiciniame pasakojime trečiuoju asmeniu atsiranda daugiskaitos antrasis asmuo („baigiantis dienai jau spurdėsite įkliuvę abu“). Kas tie „jūs“, su kuriais kalbasi pasakotojas? Interpretuokite šį pokytį. [3]
- Antroje epizodo pastraipoje akivaizdžiai matome tėvo ir sūnaus priešpriešą. Kokiu pagrindu ir kieno žvilgsniu stebint jie lyginami? [3]
- Tėvo ir sūnaus kūno palyginimas baigiasi pripažinimu, kad svarbiausia „kažkas kita jo viduje“. Kaip manote, apie ką čia kalbama? [3]
- Kaip suprantate pasakymą „vaikai <...> negali augti kaip „nekarpoma gyvatvorė“? Ko tėvas moko sūnų? Kodėl žodis PRASITRINT rašomas didžiosiomis raidėmis? [4]
- Kodėl palyginama sava giminė ir berniukas, kuris saugojo savo galvą? Kaip jums atrodo, kieno čia žodžiai: pasakotojo ar tėvo? [4]
- Aptarkite aplinkos, kurioje gyveno berniukas su tėvais, aprašymą. Atkreipkite dėmesį, kad aprašymas remiasi kontrastu tarp atrodymo ir tikrovės. Išrašykite pavyzdžių, rodančių, kad žmogus gyvena ne taip, kaip bando atrodyti. Pasvarstykite, apie kokį gyvenimą čia kalbama. [5]
- Ar šešto epizodo pradžios pokalbis susijęs su ankstesniu epizodu? Kodėl tėvas sako, kad „nemyli žmonių“? [5, 6]
- Kaip sūnus reaguoja į tėvo pareiškimus? [6]
- Aptarkite tėvo ir sūnaus pokalbį susikūrus laužą. Ar galima teigti, kad tėvo ir sūnaus santykius taip pat veikia principas „gyventi ir atrodyti“?
- Septinto epizodo pradžioje kalbama apie pakilią tėvo nuotaiką ir užsimenama apie sovietiniais laikais populiarų rusų aktorių Inokentijų Smoktunovskį, kuris jaunystėje vaidino Šekspyro Hamletą to paties pavadinimo filme.
- Įsiskaitykite į šią užuominą ir aptarkite, dėl ko ironizuojamas aktorius. [7]
- Susiekite ironiją su nusiraminusio ir grįžusio tėvo elgesiu. Kaip pasakotojas vertina tėvą?
- Kaip tėvas apibūdina gamtos pasaulį? Raskite raktinį žodį, iš kurio matyti, kodėl jį įkvepia gamta. [7]
- Pasvarstykite, ką sako apie abu veikėjus fragmentas su naktine peteliške. [7]
- Stebėkite, kaip pasakotojas komentuoja tėvo kalbą. Ar tikras tėvo juokas, karščiavimasis kalbant, azartas? Kodėl vėl prisimenamas aktorius I. Smoktunovskis? [7]
- Aštuntame epizode apibendrinama pirmoji keliautojų diena. Kokia pagrindinė novelės tema čia plėtojama? [8]
- Devintas ir dešimtas novelės epizodai patys paslaptingiausi ir turbūt svarbiausi. Dirbdami poromis arba grupėmis aptarkite pateiktus klausimus.
- Kodėl atsikėlęs naktį tėvas pajunta baimę? Stebėkite tėvo minčių eigą – nuo kokių buitinių įvykių iki kokių kosminių dramų šokinėja jo mintys? Kaip toks perspektyvų kaitaliojimas susijęs su „akimirkos, kuri užtrunka šimtmetį“ suvokimu? [9]
- Grįžęs į palapinę tėvas staiga pajunta „svetimumo kvapą“. Iš ko jis kyla (susiekite šį pojūtį su anksčiau tėvo išsakytomis vertybėmis)? [9]
- Nepaisant tėvo jaudulio, galbūt pirmąkart patiriamų tikrų jausmų, paskutinėje epizodo pastraipoje itin jaučiama pasakotojo ironija. Kas, kieno pasaulis čia ironizuojamas? [9]
- Koks posūkis ir kodėl įvyksta tėvo sąmonėje? Kas jam pasidaro svarbu? [9]
- Aptarkite tėvo viziją: žiūrėdamas į miegantį sūnų jis mato už save senesnį žmogų. Kas būdinga šiam skvarbiomis akimis į tėvą žvelgiančiam žmogui? [10]
- Tėvas senio kūne ieško randų. Prisiminkite novelės pradžioje išsakytą paaiškinimą, kaip atsiranda randai. Kodėl tėvą sukausto išgąstis galvojant apie randus? [10]
- Ką reiškia tėvą „apkurtinęs dundesys“? Tikėtina, kad frazė „jo hipertonikė“ reiškia dažniau ir smarkiau tvinkčiojančią širdį. Kokias galimybes nugyventų metų akivaizdoje pajunta tėvas? Kuri, jūsų manymu, jam galėtų būti svarbiausia? [10]
- Ką „žilas sūnus“ sako tėvui? Jo žodžiai yra tėvo kaltinimas ar guodimas? [10]
- Kokį rytą mato pabudę keliautojai? Kaip manote, ką reiškia pasakymas, kad rytas išaušo kaip baltas popieriaus lapas? [11]
- Kieno iniciatyva plaukdami namo veikėjai išlipa į krantą? Ką apie tėvo ir sūnaus santykius sako pasakotojo komentaras „nesitarę ėmė kopti į šlaitą“? Kaip galima interpretuoti jų kopimą aukštyn? [11]
- Palyginkite, kuo skiriasi erdvė apačioje, kur buvo palikta baidarė, ir aukštai, kur atsiveria kitas pasaulis. Kaip iš viršaus atrodo apačios pasaulis? Kuo jo vaizdą papildo olandų tapytojų peizažų priminimas? [11]
- Kodėl tėvui užima kvapą? [11]
- Raskite detalių, rodančių, kad sūnaus pasaulis tėvui tapo reikšmingas, gal net svarbesnis nei savas. [11]
- Kaip manote, ką pajuto tėvas sau už nugaros? Kieno žodžius jis išgirdo? [11]
- Kieno iniciatyva pradedamas pokalbis sėdant į baidarę? Ką tai sako apie veikėjus? [12]
- Kieno vardu sakomi žodžiai apie „vyriškus yrius“? Ar tai galėtų būti tėvo mintis, kad ir jam reikėjo mokytis „vyriškų yrių“? Atsakymą pagrįskite. [12]
Apibendriname
- Pasidomėkite, kaip tiksliai skamba ir ką reiškia Biblijos citata, sūnaus pasakyta tėvui: „... yra laikas akmenis rinkti, yra laikas lauk mėtyti.“ Susiekite šią mintį su tėvo gyvenimu.
- Kaip manote, kuris – tėvas ar sūnus – patiria pokyčių?
- Papasakokite, kokį įsivaizduojate tėvą. Ar jį galėtume priskirti tiems žmonėms, kurių jis prisipažino nekenčiantis? Kodėl jam iš pradžių nepavyksta bendrauti su sūnumi? Kada jis suvokia savo paklydimą? Kokios scenos laikytinos vidinio jo lūžio momentu?
- Apibūdinkite sūnų. Kas rodo jo išmintį? Kodėl tėvo vizijoje jis tampa gilesnes gyvenimo tiesas įžiūrinčiu žilu sūnumi?
- Kaip pasakotojas vertina abu veikėjus?
- Interpretuokite novelės veiksmo erdvę. Ką galėtų reikšti plaukimas upe ir kopimas į šlaitą, miesto ir gamtos pasaulio kontrastas?
- Aptarkite novelės laiką – kiek truko šis plaukimas – siedami su kūrinio pavadinimu. Jeigu skaitėte, pasidalykite įžvalgomis apie Č. Aitmatovo kūrinyje aprašomą laiką.
- Prisiminkite novelės aptarimo pradžioje iškeltą hipotezę, kad pirmos pastraipos frazę „šaknis apnuoginančiu judesiu“ galėtume laikyti raktiniais žodžiais. Kas ir kokias šaknis apnuogina šioje istorijoje? Argumentuokite.
- Koks esminis pokytis įvyko novelėje? Kurią veiksmo vietą ar vietas laikytumėte to pokyčio momentu?
- Kodėl galima sakyti, kad šios novelės pabaiga yra netikėta?
- Savais žodžiais papasakokite, apie ką kalbama šioje novelėje. Kokia jos pagrindinė mintis?
- Pažvelkite į šį kūrinį remdamiesi savąja gyvenimo patirtimi. Ar kurie nors čia aprašyto gyvenimo aspektai jums atpažįstami? Jei galite, papasakokite.
Diskutuojame
Paklusti ar pasipriešinti? Kaip vertinate paauglio galimybes daryti įtaką tėvams?
Rašome
Prisiminkite ir aprašykite situaciją, kai jums kas nors svarbaus atsitiko nepavykus arba, priešingai, pavykus susikalbėti.