Istorinės Lietuvos poetas
A. Mickevičiaus kūryba svarbi ne tik lenkų, bet ir lietuvių literatūrai, tautos kultūrai, mentalitetui. „Vienaip jį skaito lenkai, kitaip – lietuviai, bet ir vieni, ir kiti skaito kaip savą poetą.“ (Audronė Žentelytė)
Istorinės Lietuvos žemėje gimęs poetas brendo erdvėje, kurioje sugyveno skirtingos kultūros ir kalbos. Nors ir nelietuviškai, A. Mickevičius pirmas taip įtaigiai prabilo apie tėvynės Lietuvos meilę, išaukštino kūrybines tautos galias, laisvę mylintį ir už ją kovojantį žmogų. Jo kūriniai buvo itin svarbūs besiformuojančiai lietuvių literatūrai: jai poetas davė „herojišką Lietuvos praeities mitą, tautinių herojų galeriją, Lietuvos kraštovaizdžio poetinį etaloną“ (Vytautas Kubilius). Antanas Baranauskas atmintinai deklamuodavo ištisus „Pono Tado“ puslapius. A. Mickevičių kaip vieną savo literatūrinių orientyrų mini ir Maironis. Juozas Tumas-Vaižgantas sakė: „Aš mūsų Mickevičių mėgstu ir jį garbinte garbinu. Man tiesiog dantį gelia, kai skaitau jo vertimus...“
Iki Maironio suvokimą, kas yra tėvynė Lietuvà, formavo A. Mickevičiaus poetiniai kūriniai. „Gražinos“ ir „Konrado Valenrodo“ uždegantys posmai 1831 m. sukilimo dienomis skaitomi kaip atsišaukimai, vėliau – kaip lietuvių tautinio atgimimo poezija. Poemos „Konradas Valenrodas“ moto nuolat primindavo, kad už laisvę kovoti galima dvejopai – „reikia būti lape ir liūtu“ (Makiavelio mintis). XX a. vid. partizaninio karo dalyvius įkvėpdavo Konrado Valenrodo, kuris „meilę, laimę, dangų, visą klotį“ paaukojo kovodamas su pavergėjais, pavyzdys. Vilniuje, skvere prie Šv. Onos bažnyčios, A. Mickevičiui pastatytas paminklas – ypatinga vieta šių dienų lietuviams. Taigi talentingas lenkų poetas romantikas jau du šimtmečiai yra ir lietuvių kovų už laisvę istorijos dalis, pasak Tomo Venclovos, „Abiejų Tautų poetas“.
Kaip ir daugelis romantikų, A. Mickevičius tikėjo, kad poezija turi ypatingą reikšmę tautos būčiai. Jo kūriniai iš tiesų buvo itin reikšmingi – stipriai veikė mūsų patriotinę sąmonę ir kultūrą per visą XIX a., tebeveikia ir iki šiol. Sovietmečiu A. Mickevičiaus įtaką jautė jo kūrinių vertėjas poetas Just. Marcinkevičius. Jis taip apibendrina didžiojo lenkų romantiko reikšmę: „Neįmanoma iki galo įvertinti Adomo Mickevičiaus vaidmens ir poveikio mūsų literatūrai, dar daugiau – lietuvių mentalitetui, tautiniam charakteriui. Iki šiol nėra prozininko ir poeto, kuris tiek būtų davęs Lietuvai, kiek Mickevičius.“
Tiesa, kultūros istorijoje būta laikotarpių, kai A. Mickevičiaus poezija žavėtasi, būta, kai kirsta griežtai: svetimas genijus, neužsitarnavęs, kad labai juo domėtumėmės. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas apie Maironį rašė: „Gyvenimo gale jis buvo neginčijamas klasikas, bet drauge ir praėjusių laikų relikvija.“ Turbūt panašiai galima pasakyti ir apie A. Mickevičių: nuo daugelio istorinių ir kultūrinių aplinkybių priklauso, ar poetas vadinamas savu, ar svetimu dainiumi.
Apibendriname
- Skaitytų kūrinių ar jų ištraukų pavyzdžiais pagrįskite, kad Lietuvà – A. Mickevičiaus įkvėpimo žemė.
- Kokia tema sieja baladę „Romantika“ ir poemos „Vėlinės“ IV dalį? Kas ta tema abiejuose kūriniuose pasakoma?
- Kodėl A. Mickevičiaus „Vėlines“ galima vadinti viso gyvenimo kūriniu? Kokią asmeninę patirtį poemoje atskleidė poetas?
- Palyginkite žmogaus santykį su pasauliu poemose „Vėlinės“ ir „Ponas Tadas“.
- Remdamiesi A. Mickevičiaus sonetais, aptarkite, kodėl romantikas jaučiasi vienišas.
- Suformuluokite kelis teiginius, apibūdinančius A. Mickevičių kaip romantinį poetą.
Diskutuojame
- Grįžkime prie pirmos užduoties. Kaip manote, kodėl sovietinės barikados pradėtos laužyti prie garsiausio lenkų romantiko paminklo? Kokie A. Mickevičiaus kūriniai, kokios jų idėjos XX a. pab. galėjo būti aktualios lietuviams, įkvepiančios priešintis?
- Šiandien gyvenant laisvoje valstybėje, suprantama, kad primiršti kovų už nepriklausomybę šūkiai. Padiskutuokite, ar jums, XXI a. kartai, A. Mickevičiaus poezija kuriuo nors požiūriu patraukli, aktuali. O gal vadintumėte poetą „praėjusių laikų relikvija“?
- Prisiminkite J. V. Gėtės Faustą – tragedijos pradžioje moksliniu pažinimu nusivylusį mokslininką, kuris tuščiai vylėsi protu atskleisiąs pasaulio paslaptis. A. Mickevičiaus „Romantikos“ pasakotojas prikiša seniui, kad šis gina negyvą tiesą. Pasvarstykite, kas A. Mickevičiui ir kitiems romantikams yra negyvos, o kas – gyvos tiesos. Kaip pastarąsias galima atverti?
- Perskaitykite žurnale „Metai“ spausdintą atsiminimais paremtą eskizą „Adomas Mickevičius – poetų žudikas“. Remdamiesi šiuo tekstu ir savo išmanymu, pasvarstykite, kokią įtaką talentingo menininko kūryba daro kultūros (literatūros) raidai.
Tiriame
- Pasidomėkite, ar A. Mickevičius, devynerius metus gyvenęs Vilniuje ir Kaune, mokėjo ar suprato lietuviškai. Patyrinėkite įvairius šaltinius, pažiūrėkite dokumentinį filmą „Ar Adomas Mickevičius kalbėjo lietuviškai?“
- Gražina, Živilė, Aldona – trys turbūt geriausiai žinomos A. Mickevičiaus poetinių kūrinių veikėjos. Išsiaiškinkite, kur ir kokios šios moterys vaizduojamos. Patyrinėkite vardų kilmę. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje pažiūrėkite statistiką: ar tarp lietuvių šie vardai populiarūs?