Antano Baranausko gyvenimas ir darbai (9.1 tema)

Anykščių krašto „giesminykas“ Antanas Baranauskas (1835–1902) XIX a. literatūros panoramoje iškyla kaip ypatingos kūrybinės galios poetas, būtina viršukalnė tarp K. Donelaičio ir Maironio, o Lietuvõs romantizmo kontekste – tarp A. Mickevičiaus ir Maironio.

„Kalnai ant kalnų“, siūruojantys eglynai, pušynai, Šventóji ir jos kloniai – erdvus A. Baranausko vaikystės pasaulis. Būsimasis poetas ir vyskupas augo šviesioje, darbščioje, pamaldžioje vadinamųjų karališkųjų valstiečių šeimoje. Motina ir vyresnysis brolis apylinkėse garsėjo kaip puikūs giedotojai. Ir A. Baranauskas pasižymės šiuo talentu – kai kuriems savo kūriniams komponuos melodijas. Gyva anykštėnų šnekta, giesmės ir liaudies dainos, pasakojimai augino poetinį A. Baranausko talentą.

Guviam, neramios prigimties, itin gabiam, turinčiam puikią atmintį vaikui pradžios mokyklos mokytojas pranašavo arba didelę ateitį, arba katorgą. Iš tiesų jaunuolis anksti pajuto platesnių mokslo erdvių ilgesį. Deja, baudžiavinėje Lietuvojè valstiečių vaikui galimybės siekti mokslo buvo menkos: nedideliame ūkelyje šeima sunkiai vertėsi, augo dar keturi vaikai. Ne itin geros sveikatos, bet gabus mokslams sūnus nelinko prie ūkio darbų. Tėvai neturėjo lėšų jam lavinti, todėl išleido į Rumšiškių raštininkų mokyklą (1851–1853). Čia mokslas nemokamas, bet reikės atidirbti paskirtoje vietoje. Mokyta tik to, kas reikalinga valsčiaus raštininkui, nei kalbų ar literatūros, nei gamtos mokslų čia niekas nedėstė. Pasak A. Baranausko, žema kilmė ir tuščios kišenės buvo neįveikiama kliūtis siekiant išsilavinimo.

Rumšiškėse pradėtas rašyti dienoraštis patvirtina, kad būta didžiulio noro lavintis, turėta ir talentų:

Poezija ir eilės: Pradėjau eiliuoti nuo 1849 m. ir pamėgau.

Muzika: 1849 m. pats mokiausi groti klavikordu, 1850 m. smuiku, 1853 m. gitara ir armonika, bet gerai negroju jokiu instrumentu.

Tapyba: Pradėjau 1853 m., bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjau tobulintis.

Galima tik įsivaizduoti, kaip 17–18 metų jaunuolį liūdino šitie „negalėjau“, „neturėjau“. Antra vertus, dienoraštis liudija ir aštuoniolikmečio brandą: susikūręs elgesio taisykles, jis pasiryžta drausminti save, ugdyti savo moralumą. Čia pat svarbus tautinės savimonės įrodymas – nuostata melstis gimtąja kalba, „kad atsiminčiau, jog esu lietuvis“. 1853–1856 m. rašytas dienoraštis yra reikšmingas asmeninio gyvenimo ir apskritai to laiko dokumentas.

Baigęs raštininkų mokyklą, A. Baranauskas turėjo vykti ten, kur paskirtas, deja, vis toli nuo gimtinės: į Paprūsės miestelį Vainùtą, paskui į Raséinius, beveik po metų į Sẽdą, netrukus į Skuõdą. Visur vienodai skurdus atkampių Žemaitijos miestelių gyvenimas, nuobodžios pareigos ir nyki valdininkų kasdienybė. A. Baranauskas stengėsi išlikti orus, santūrus, nesitaikstyti su neteisybe, bet „juodos mintys“ vis tiek užklupdavo.

Galbūt ilgėdamasis platesnio išsilavinimo, kitokios kultūrinės aplinkos, remiamas ir skatinamas Praniauskų šeimos, A. Baranauskas apsisprendžia rinktis vienintelį prieinamą valstiečio vaikui, sulaukusiam 21 metų, kelią į mokslą – kunigų seminariją. 1856–1858 m. jis praleidžia lietuvių kultūros centre – Varniuose. Seminarijoje su draugais, pirmiausia talentingu anykštėnu Klemensu Kairiu, svarsto kalbos gaivinimo, bendrinės kalbos kūrimo projektus, seminarijos koridoriuose – kitų nuostabai – kalba lietuviškai. Taigi aiškiai stiprėja tautinis sąmoningumas. Seminarijoje A. Baranauskas turi daugiau galimybių lavintis – čia susipažįsta su A. Mickevičiaus „Konradu Valenrodu“, uždraustu platinti S. Daukanto „Būdu“, skaitydamas pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką – su garsiu vokiečių kalbininku Augustu Šleicheriu (August Schleicher). Dveji metai Varniuose – vidinės brandos ir kūrybinio pakilimo laikas, kai suvokiamas pašaukimas kurti savo krašto broliams, apsisprendžiama rašyti lietuviškai, bręsta poetiniai sumanymai.

A. Baranausko talento proveržis iš tiesų ypatingas: per dvejus trejus metus parašyti svarbiausi kūriniai, poeto vadinti giesmėmis: „Dainu dainelę“ (1857), „Anykščių šilelis“ (1858–1859), „Kelionė Petaburkan“ (1858–1859), „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva“ (1859), „Dievo rykštė ir malonė“ (1859). Lyriškos eilės buvo giedamos Aukštaitijoje kaip giesmės.

Gabus jaunuolis, baigęs seminariją, buvo išsiųstas toliau mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją (1858–1862), ją baigęs – į Miuncheno universitetą rengtis profesūrai. Užsienyje A. Baranauskas skyrė laiko savarankiškai tobulintis, lankė muziejus, bibliotekas, vasarą gilino žinias ir kituose universitetuose. Europoje jį pasiekė neramių sukilimo dienų atgarsiai – žinia apie dviejų brolių ištrėmimą dvylikai metų, apie bičiulio K. Kairio mirtį tremtyje Urale. A. Baranauskas panašaus likimo išvengė, nes buvo toli nuo Lietuvõs. Bet grįžusį jį lydėjo K. Kairio bylos šešėlis: kaip nepatikimas, neilgai tedirbo Peterburgo dvasinėje seminarijoje, buvo atleistas iš pareigų ir vyskupo M. Valančiaus skubiai parkviestas į Lietuvą.

Nutolus nuo gimtinės, dvasinės seminarijos aplinkoje išblėso kūrybinis pakilimas. Vieninteliu eilėraščiu „Ko gi skaudžia man širdelę“, sukurtu Miunchene 1863 m., poetas atsiliepė į įvykius Lietuvojè. Nuo tada poeto giesmė iš tiesų „nulūžo“.

1853 metų sausio 6 diena

Šiandien baigėsi 18[-ieji] mano gyvenimo metai. Ak, kokia tai man atmintina data! Kai savo mintyse atsigręžiu atgalios, arba į aštuoniolikos metų praeities laikus... Nebuvo manęs tada pasaulyje, aš nepažinau pasaulio, o jis manęs, tačiau pasaulis klestėjo be manęs, lygiai kaip ir dabar, kai aš užimu jo mažą dalį ir tariuosi esąs pagal Dievo paveikslą sukurta protinga būtybė. Savo kūdikystės amžiaus neatsimenu, ir tiktai atmintyje blykčioja pirma akimirka, kai Tėvai man kalbėjo, kad aš jau baigiu ketvirtus metus, ir nuo tada atsimenu kiekvieną savo gyvenimo akimirką, ir keturiolikos metų bėgis visas įrėžtas mano atmintyje, jo ir pats laikas nepajėgs jo išdildyti ir užtemdyti. Bet kas iš to, kad aš gyvenu pasaulyje, jei nejaučiu jokio malonumo gyventis? Skaitau poeziją ir kitus žmogaus genijaus kūrinius, kuriuose dažnai užsimenama apie laimę šioje žemėje ir šiame pasaulyje, apie nepalyginamą laimę, apie laimę, kurios aš šioje žemėje nematau, nes nėra. Skaitydamas tokius vaizduotės kūrinius, kuriuose svajojama apie tai, ko patys autoriai niekados nepažino, argi galiu tikėti laime, kurią tiek mano gyvenimo metų matau vien pačiame laimės vaizdinyje, nes pasaulyje jos nėr. Nė mažiausio šešėlio nepastebėjau. Spindėjo man iš tikrųjų tos išsvajotos laimės šešėlis, kol negalėjau išnarplioti savo jausmų galių, kol mano protą, sąmonę ir visus dvasios pojūčius varžė ankšti rėmai, tuo metu tas pasaulis stovėjo man akyse ir mintyse kaip džiaugsmo ir laimės šventovė, bet kai ta migla, dengianti pačią esmę, išnyko, jau daugiau nieko nematau pasaulyje, tiktai blyškius žiburėlius, kuriuos žmonės taip skubiai vejasi, regiu prieš save ir tai, kas pirma atrodė laimė, dabar tėra tiktai tušti sapnai, gyvenimas šioje žemėje, man atrodo, yra tarsi vilionė ir bematant išnykstantis sapnas. Ir todėl ypač praeitieji metai buvo man nelaimingi, nes jų pabaigoje svarstydamas ateitį išvydau ją dengiamą storiausio liūdesio šydo. Metai po metų, likau be mokslo, be apšvietos, artėja laikas, kai išvysiu save neaprėpiamos amžinybės angoje. Apie tai pagalvojus virpa plunksna rankoje... Su kuo pasirodysiu Tam, Kuris išsiuntė mane į savąjį vynuogyną? Ką gera nuveikiau nuo savo gimimo ligi šiolei? Ir ką dabar veikiu? Iš tikrųjų nieko, ir tai mane labiausiai gąsdina. Taigi pats sveikinu save, pradedantį devynioliktus metus, ir linkiu sau sveikatos, fizinės, moralinės arba intelektualinės ir dvasinės. Linkiu sau amžinos laimės, užbaigus mūsų gyvenimo tremties kelionę, linkiu sau sielos laisvės, arba kad protas valdytų pats save, savo aistras ir geidulius. Bet tai pranoksta mano prigimties jėgas, ir todėl, sėkme abejodamas, vadovu imuosi (šiems metams) tvirtą tikėjimą ir šaukiuosi Tavęs, o Viešpatie, kad teiktumeis uždengti mane savo gerumo skraiste, saugoti nuo visa pikta ir savo ranka paremti visose negalėse ir paskatinimais visada vesti į gera. Amen.