„Dainu dainelę“
Išlavinus ranką lenkiškai eiliuojant laiškus tėvui, pasveikinimus vardinių proga, vaizduojant nekasdienius įvykius – gaisrą ar potvynį, radosi ir pirmas reikšmingas poetinis kūrinys lietuvių kalba „Dainu dainelę“. A. Baranauskui buvo dvidešimt dveji.
UŽDUOTIS
Pirmiausia paklausykite Vytauto Kernagio įrašo ir pasidalykite įspūdžiais, koks Lietuvõs paveikslas iškyla vaizduotėje klausant giesmės.
DAINU DAINELĘ
- Dainu dainelę, savo giesmelę,
- Apie klapatus, vargelius
- Lietuvos krašto, ne teip iš rašto,
- Dainu senųjų žodelius.
- Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų
- Kalnai ir maži kalneliai.
- Tenai Lietuva par amžius buvo,
- Kaip sako mūsų seneliai.
- Ten miškai snaudė, ten meškas gaudė
- Kasdien lietuviai iš seno.
- Ūžė, braškėjo medžiai nuo vėjo
- Ten, kur lietuviai gyveno.
- Ant smėliakalnių, ant piliakalnių
- Ąžuolai švęsti kerėjo,
- Ir tie dievaičiai, kokiuos žemaičiai,
- Kokiuos lietuviai turėjo.
- Tol už Dauguvos kraštas Lietuvos
- Smolensko žemę apriečia,
- Už Dunojėlio, kur be šešėlio
- Saulelė žmogų apšviečia.
- Kijevos rusai, latviai ir prūsai,
- Gudai ir pikti totoriai,
- Lietuvą pažinę, vainiką pynė,
- Lietuvą dabino padoriai.
- Ir labai buvo plati Lietuva,
- Daug ana žemių ingijo.
- Žmonės laisvingi buvo turtingi,
- Niekur nebuvo vergijos.
- Vieni didžiūnai buvo galiūnai,
- Ant vyresnybės išrinkti,
- Ė kiti saldžios klausė jų valdžios,
- Visi mažiukais vadinti.
- Amžiai sukako, kaip seni sako,
- Ir kiteip virto Lietuva:
- Augo didžiūnai, augo galiūnai,
- Žmonės vergijon pakliuvo.
- Svietas suspaustas, prakaitu plaustas,
- Prapult ant amžių ketino.
- Gavo kantrybę, meilę, stiprybę,
- Kaip vierą šventą pažino.
- Ąžuolai griuvo, dievaičiai žuvo,
- Krito ne viena žinyčia,
- Po jais užstojo mokslo duotoja
- Lietuvoj Rymo bažnyčia.
- Upė Šventoja griekus mazgojo,
- Po krikštui žmonės nekalti;
- Skyrė bažnyčioj vyrus trinyčiai,
- Moteris – nuometai balti.
- Nors ponai spaudė, bažnyčia glaudė
- Lietuvos prastus žmoneles
- Po savo sparnu, kaip tikrus tarnus,
- Kaip tikras savo aveles.
- Amžiai sukako, kaip seni sako,
- Lietuvoj viso atsėjo:
- Jos nudraskyta ponystė krito
- Ir kraujo daugal pralėjo.
- Miškai išgriuvo, medžiai supuvo,
- Ir nuogi laukai atliko;
- Žėlimas pievų ir brąsvos javų
- Kasmet nualo, išnyko.
- Žmonės prispausti pradėjo jausti
- Dažnai ir badą, ir marą,
- Dievas gelbėjo ir pažadėjo,
- Kad nebus ponų ir dvarų.
- Štai diena aušta, naktis išlaužta
- Nyksta terp prastų žmonelių.
- Bet koks mum žodis tiesą parodys,
- Koks keliavedys ves kelią?
- Ant laiksvės leisti linksmi ir skaisti,
- Ko klausys Lietuvos žmonės?
- Kas mete laimės išmokys baimės
- Ir šventos Dievo malonės?
- Nesibijokim, nebėdavokim –
- Dievas, ko reikia mum, žino:
- Kad bus mum sunku, duot savo ranką
- Mum kožnam karte ketino.
- Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų
- Kalnai ir maži kalneliai:
- Ten tėvai mūsų, ten broliai mūsų,
- Ten gyven mūsų seneliai.
- Anykščių miestas, kalnais apriestas,
- Pakraščiais Šventos upelės,
- Lanko bažnyčią visų ūlyčių
- Kasnedėl visi žmonelės.
- Giesmėm ir maldom, net klausant saldu,
- Bažnyčios mūrus siaudina,
- Giesmėm malonės ir dėkavonės
- Dievišką širdį griaudina.
- Ūžia šileliai, kriokia upeliai
- Ir kalnai staugia terp vėjų;
- Pievos žaliuoja, girios linguoja –
- Auklėja kelio vedėją.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kas yra lyrinis subjektas? Kieno vardu jis prabyla? (1–8 eil.)
- Kurie kraštovaizdžio elementai simboliškai nurodo senosios Lietuvos didybę? (5–16 eil.)
- Aptarkite, koks istoriniame peizaže miškų ir medžių likimas, kokios jo prasmės. (39–44, 57–64 eil.)
- Kalbėdamas apie Lietuvą poetas vartoja prieveiksmius ten, tenai. Kaip manote, kodėl? Kokia Lietuva turima omeny? (7–26 eil.)
- Palyginkite A. Baranausko ir S. Daukanto vaizduojamą senovės Lietuvą. Ar abu rašytojai panašiai piešia tolimą praeitį?
- Ar įvardytos priežastys, kodėl, bėgant amžiams, pasikeitė Lietuvos gyvenimas? Kas pasikeitė? (33– 44 eil.)
- Kokios negandos ištiko „prastus žmoneles“? Kas sunkiuose varguose jiems gali padėti, palaikyti jų viltį? (49–64 eil.)
- Išnagrinėkite antrą eilėraščio dalį.
- Kokia laiko nuoroda pradedama? Kokios šios nuorodos prasmės?
- Kieno vardu kalbama?
- Kodėl keliami retoriniai klausimai yra reikšmingi tautai? (67–72 eil.)
- Kas, poeto požiūriu, gali būti tautos keliavedys? (73–76 eil.)
- Remdamiesi eilėraščio pradžia ir pãbaiga, papildykite ankstesnį atsakymą: kas dar gali būti kelio vedėjas?
- Kokius Lietuvos istorijos etapus išskiria poetas? Kokia keliavedžio paskirtis? Argumentuokite.
Ilgas dviejų dalių eilėraštis apima Lietuvos istoriją nuo mitinės senovės iki poeto dabarties ir numanomos šviesios ateities. Lyrinis subjektas iškyla kaip dainius, tautinės atminties saugotojas: „Dainu [dainuoju] senųjų žodelius.“ Jis yra tarpininkas, „senųjų“ žinią perduodantis adresatui.
A. Baranauskas eilėraštyje sukūrė įspūdingą gimtinės vaizdą, kuriame išryškinta vertikali linija: „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų / Kalnai ir maži kalneliai.“ Aukštyn besistiebiančios Lietuvos paveiksle sudėlioti svarbūs romantiniai akcentai: idealizuota senosios Lietuvos panorama su snaudžiančiais miškais, piliakalniais, šventais ąžuolais; begalinis laikas („Tenai Lietuvà per amžius buvo“), daukantiškas „aukso amžiaus“ motyvas („Žmonės laisvingi buvo turtingi, / Niekur nebuvo vergijos“). Tókia Lietuva didžiuojamasi: „Kijevos rusai, latviai ir prūsai, / Gudai ir pikti totoriai, / Lietuvą pažinę, vainiką pynė, / Lietuvą dabino padoriai.“ Bet galinga Lietuvos praeitis, mitinis „aukso amžius“, deja, jau seniai nugrimzdęs laiko tėkmėje.
Eilėraštyje nužymėta krintanti istorijos linija: pagoniškosios Lietuvos didybė, krikštas, valstybės žlugimas, baudžiavinės priespaudos stiprėjimas. „Prastiem žmonelėm“ vienintelė paguoda ir prieglobstis – Bažnyčia („Nesibijokim, nebėdavokim – / Dievas, ko reikia mum, žino“), su ja siejama ir viltis atgimti. Šis tikėjimas suprantamas, žinant, kokį svarbų kultūros darbą tuo laiku dirbo vyskupas M. Valančius ir jo vadovaujama Bažnyčia.
Su atgimimo galimybe A. Baranauskas sieja dvasinio vadovo klausimą: „Koks keliavedys ves kelią?“ Kas gali būti tautos dvasiniu vadovu? Remiantis eilėraščio kontekstu, galima numanyti, kad tai Bažnyčia arba tautos dainius, savo krašto išaugintas („Pievos žaliuoja, girios linguoja – / Auklėja kelio vedėją“), saugantis ir perduodantis istorinę tautos atmintį. Vienareikšmio atsakymo nėra, matyt, tautos keliavedys gali būti asmuo, jungiantis Dievo žodį ir tautos balsą. Taip eilėraštyje susiejami tautinės ir religinės kultūros klodai.
Eilėraštis, pradėtas dainos žodžiais „Dainu dainelę“, buvo skirtas dainuoti (melodiją sukūrė poeto bičiulis K. Kairys). Todėl jį sunku taisyklingai perskaityti, toks skaitymas, pasak Motiejaus Miškinio, užmuša jo dvasią. Aktualus turinys, perteiktas paprastais liaudies dainų, šnekamosios kalbos žodžiais, daininga melodija, lėmė kūrinio populiarumą. Jis plito po Anykščių kraštą kaip daina. Išspausdintas „Aušros“ pirmajame numeryje po J. Basanavičiaus prakalbos kaip programinis tekstas (tiesa, šiek tiek „pataisytas“), jis tapo visos Lietuvos tekstu.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"