Tema 9.4 (Literatūra 11)

„Anykščių šilelis“

UŽDUOTIS

A. Baranausko „Anykščių šilelis“ yra patekęs į Lietuvõs rekordų knygą kaip daugiausia vertimų į kitas kalbas sulaukęs lietuviškas poetinis tekstas. Toks rekordas įregistruotas dar 2009 metais. Poema išversta į dvi dešimtis kalbų: į vienas – visas tekstas (lenkų, rusų, anglų, latvių, vokiečių, ukrainiečių, esperanto, italų, ispanų ir kt.), į kitas – pirma dalis ar ištraukos (japonų, prancūzų, korėjiečių, totorių, norvegų ir kt.).
Kodėl šis XIX a. vid. kūrinys skaitomas ne tik Lietuvojè, bet ir kitose pasaulio šalyse? Kas įdomu poemoje mums ir kas patrauklu kitõs kalbõs, kitos kultūros ir mentaliteto žmonėms? Neišleiskime šių klausimų iš akių skaitydami ir nagrinėdami „Anykščių šilelį“.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Iš kokios dirvos prasikalė poemos daigas?

Žinomiausią kūrinį poemą „Anykščių šilelis“ A. Baranauskas parašė per dvejas vasaros atostogas, pirmą dalį – baigęs seminariją ir rengdamasis ilgam išvykti į Peterburgą, antrąją – grįžęs iš dvasinės akademijos atostogų į gimtuosius Anýkščius. Poema išspausdinta 1860–1861 m. Lauryno Ivinskio kalendoriuose.

Mintį sukurti didesnį kūrinį poetas buvo išsakęs K. Praniauskaitei: „Ilgesingoje puikioje giesmėje broliams / Iš storų praeities pelėsių prikelti / Tolimus mirusių amžių prisiminimus, / Juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu.“ Prikelti mirusių amžių prisiminimus, kitaip sakant, grąžinti, atkurti tai, ką sugriovė ar nusinešė tekantis laikas, XIX a. gana populiaru: rekonstrukcijos idėja persmelkia tiek literatūrą, tiek istoriją, kalbotyrą. Tokį romantinį sumanymą A. Baranauskas galėjo įgyvendinti tik pajutęs poetinį įkvėpimą, aistringą norą „vaizduote ir kalba susigrąžinti dingusią tikrovę, susigrąžinti pačią kalbą“ (Brigita Speičytė).

Paties A. Baranausko nurodyta tokia reikšminga paskata: iš tėvo išgirstas pušelių apibūdinimas „liemuo liemenį plaka, kaip nendrės siūruoja“ pasirodęs toks gražus, kad jį parūpo „giesmėn indėti“. Iš pajausto gimtosios kalbos gražumo ir prasikalęs „Anykščių šilelio“ daigas. Varnių kunigų seminarijoje A. Baranauskas poetinius kūrinius rašo gimtąja kalba. Be to, dar prieš rašydamas poemą jis renka tautosaką: „Vykdau savo pažadą surašyti Šventõsios upės apylinkėse, ypač Anykščiuosè, dainuojamų liaudies dainų natas. Tos melodijos nėra visai tokios, kaip jas dainuoja lietuvių jaunimas, nes nežinau paslapties, kaip išreikšti tą graudulį ir ilgesį, kuris sudaro tikrąjį liaudies dainų grožį.“ Šiuos jausmus – liūdesį, ilgesį – poetas bandys išreikšti savo giesmėje.

Poema palyginti nedidelė – 342 eilutės (K. Donelaičio „Metuose“ beveik trys tūkstančiai eilučių). „Anykščių šilelyje“, panašiai kaip ir eilėraštyje „Dainu dainelę“, A. Baranauskas aprėpia miško istoriją nuo pagoniškų laikų iki gyvenamojo meto, kada atsodintą šilelį teko ginti nuo caro pareigūnų savivalės (yra žinoma, kad poetas padėjęs žmonėms surašyti skundą dėl valdžios atimto ir negailestingai naikinamo miško). Miško likimo tema natūraliai susipina su krašto istorija ir metaforiškai nužymi dramatišką Lietuvos likimą.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Poemos kompozicija

Poemą sudaro dvi kompozicinės dalys, kurias jungia miško tema. Pirmoje dalyje vaizduojamas jau iškirsto, bet išsaugoto atmintyje miško grožis, gyvybingumas. Tiksliau – kaip tą grožį mato ir išgyvena žmogus. Taigi svarbus emocinis ir estetinis žmogaus santykis su gamta. Antrojoje fragmentiškai pasakojama miško istorija nuo seniausių laikų iki dabarties, kuri – „lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė“ – nepalieka vilčių atgimti. Šioje dalyje svarbi miško ir Lietuvos (lietuvių) likimo paralelė, todėl čia atgyja bendresnė – tautos – atmintis, pasiekianti dabartį per pasakojimus, giesmes. Taigi „Anykščių šilelio“ kompozicija paremta romantiniu praeities ir dabarties, vaizduotės ir tikrovės kontrastu.

Idealizuojamos praeities pasaulį įrėmina nykios dabarties, naikinimo vaizdai. Motyvas „visa prapuolę“ (tos pačios reikšmės yra kalnų kelmuotų, kelių apykreivių pušelių vaizdas) kartojamas pirmosios ir antrosios dalies pradžioje. Itin dramatiškai jis nuskamba poemos pabaigoje: „<...> toj pati galybė, ką miškus sugraužė, / Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.“ Taip išsiskleidžia apibendrinto visa reikšmės. Pradžioje regima dykynė išsiplečia iki širdies sunkumo, sopulio, palaužiančio kūrybines galias.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

ANYKŠČIŲ ŠILELIS [Pirma dalis]

UŽDUOTIS

Išklausykite kalbininko, profesoriaus Skirmanto Valento tarmiškai skaitomą „Anykščių šilelio“ pradžią. Pasidalykite įspūdžiais: ar buvo sunku suprasti tarminį tekstą, kaip vertinate skaitymo įtaigą ir pan.
Poemos „Anykščių šilelis“ iliustracija, dail. Petras Rauduvė, 1949 m.
  1. Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!
    ​Kas jūsų grožei senobinei tiki?
    ​Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
    ​Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
  1. ​Kai balto miško lapeliai šlamėjo
    ​Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
    ​Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
    ​Katrų čiulbančių teip ramu klausytis?
    ​Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
  1. Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
    ​Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
    ​Kelios pušelės apykraivės liko!..
    ​Skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą
    ​Kepina saulė nenaudingą plotą,
  1. In kurį žiūrint teip neramu regis:
    ​Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs,
    ​Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė,
    ​Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė!..
    ​ 
  1. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria;
  1. Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
    ​Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
    ​Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
    ​Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!
    ​Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
  1. Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
    ​Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
    ​Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
    ​Galvą in save traukia ir liula užliesti.
    ​Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia,
  1. Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia.
    ​Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų
    ​Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų.
    ​Voveruškų leikelės kur ne kur pro plyšį
    ​Iš po samanų marškos sarmatlyvai kyši.
  1. Čia paliepių torielkos po mišką išklotos,
    ​Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos,
    ​Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės,
    ​Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės,
    ​Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, –
  1. Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi.
    ​Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako
    ​Tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevičius sako.
    ​Čia nemunės iš kelmo, lepšiai terp alksnyno,
    ​Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno,
  1. Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti,
    ​Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti.
    Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,
    ​Jėg bėgdami par mišką galvijai išlaužia,
    ​Arba patys savaimi suglebę supūsta, –
  1. Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.
    ​Ė iš visų viršesnis auga baravykas,
    ​Valig dainuškos žodžių – „grybų pulkaunykas“:
    ​Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas
    ​Ant kieto, drūto koto bliūdas palivotas.
  1. Greit auga, ilgai esti giminių visokių:
    ​Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių.​
     ​
  1. Žali ėgliai kaip kvietkai po dirvonus keri;
    ​Terpu jų kiškiai guli, kropkos vaikus peri.
    ​Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
  1. Ir linijos parėjos skersai mišką šviečia.
    ​Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę,
    ​Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę
    ​Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį
    ​Terp liulančių paversmių pamėgo pavėnę.
  1. Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę
    ​Ir paliūnėm kur ne kur prieglaudą sau gavę.
    ​Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji:
    ​Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję,
    ​Čia visais lapais dreba epušės nusgandę;
  1. Kožnoj klaiką nekantrios žalktyčios atrandi.
    ​Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,
    ​Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,
    ​Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo,
    ​Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo
  1. Medžian gailysta virto – pati egle tapo,
    ​Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo.
    ​Ieva, gluosna ir blendis, grūšia, obelėlė;
    ​Savo seserį skundžia liekna sedulėlė.
    ​Vinkšnos, šaltekšniai, liepai ir nesuskaityti
  1. Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.
    ​Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta,
    ​Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta;
    ​Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta
    ​Nuo ligų ir padarų gydžia visą svietą.
  1. Ė mum, prastiem žmonelėm, tik žiūrėt patogu,
    Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu;
    ​Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla,
    ​Kai žiedų varške šakos obelų pražyla,
    ​Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone,
  1. Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni
    ​Tartum krauju Marčiupio pakalnes aptraukia
    ​Ir kai pliki stabarai pavasario laukia.
    ​Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos!
    ​Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos,
  1. Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja,
    ​Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja.
    ​Už pusvarsčio nesmato – toksai tankumynas!
    ​Nors nei laužais, nei šiekštom nežugriuvęs, grynas;
    ​Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę vietos,
     ​
  1. Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos.
    ​Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių,
    ​Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių:
    ​Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną,
    ​Jauti ramunes, čėbrus – žoleles dirvonų;
  1. Jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą,
    ​Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų
    ​Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi,
    ​Kožno karto kitokiu kvapu užsivelgsi.
    ​Čia samanos su brukniom šileliu užpluko;
  1. Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrūko.
    ​Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris:
    ​Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,
    ​Laukais, pievom atgauna. – Viduj pušynėlių
    ​Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių.
  1. Ir teip visa suminša, vėjeliu praskysta,
    ​Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta;
    ​Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę,
    ​Iš brangiausių kvepalų mišinį padarę,
    ​Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai,
  1. Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai,
    ​Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia,
    ​Kad jų skyrium nežymu, – ė tik širdį griaudžia.
     ​
  1. Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai,
    ​Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai.
  1. Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas
    ​Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
    ​Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
    ​Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
    ​Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
  1. Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
    ​Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,
    ​Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,
    ​Tada šilas nubunda, visa yra tyla,
    ​Prasideda pamažu šventa dienos byla.
  1. Kas ten šlama? – Ė vėju papūstas lapelis,
    ​Ėgi gūžtoj nubudęs sujuda paukštelis.
    ​Kas ten treška? – Ė vilkas: dieną mat ažuodžia,
    ​Iš naktinės medžionės par pakrūmes skuodžia.
    ​​Ėgi lapė int olą, žąsioką intskandus,
  1. Ėgi barsukas bėga, išlindęs iš landos;
    ​Ėgi linksmutė stirna par pušyną striuoksi;
    ​Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi;
    ​Ėgi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoji,
    ​Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja.
  1. Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis.
    ​Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis.
    ​Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoji,
    ​Ėgi srove teškena upelė Šventoja.
    ​Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena;
  1. Ėgi mat lizde starkus pamiškėj klegena;
    ​Ėgi antys „pry! pry! pry!“ priskridę int liūną;
    ​Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų:
    ​„Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus?
    ​Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?“
  1. Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas:
    ​Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.
    ​Skamba tik, skamba miškas: čia volungė Ievą
    ​Trotina: „Ieva, Ieva! neganyk po pievą!“
    ​Čia paupėj „ri-u! ri-u! ri-u!“ tilvikas sušuko,
  1. Čia vėl balsų visokių – lyg trūkte pratrūko.
    ​Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos;
    ​Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čižylos,
    ​Kėkštai, šarkos ir kitos vis saviškai gieda:
    ​Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda.
  1. Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas:
    ​Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyt, skalsus:
    ​Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos,
    ​Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos.
    ​Tie visoki balseliai teip krūvon suplaukia,
  1. Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia,
    ​Ir sutartinę taiso, ir teip gražiai dera:
    ​Siaudžia tik, tartum siaudžia – rentavimo nėra.
    ​Anei tų balsų ausis skyrium nepažįsta,
    ​Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta,
  1. Ir visoki žiedeliai teip terp savęs pinas, –
    ​Kad iš tolo tik regis gražus margumynas.
1858 m. Anykščiuosè
Poemos „Anykščių šilelis“ iliustracija, dail. Petras Rauduvė, 1949 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Aptarkite poemos pradžią. (1–18 eil.)
    1. Koks peizažas kuriamas įžangoje?
    2. Kas svarbiausia – plikų kalnų ir pakalnių vaizdas ar lyrinio subjekto būsena, išgyvenimai?
    3. Patyrinėkite poetinę sintaksę – kokiais sakiniais kalbama? Kodėl?
    4. Kokia išvardijimų ir kartojimų paskirtis?
    5. Ką pabrėžia palyginimai įžangos pabaigoje?
    6. Kokiais žodžiais nusakomos žmogaus būsenos? Kodėl jos tokios? Paieškokite sinonimų, kuriais būtų galima tikslinti, konkretinti įvardytas būsenas.
  2. Išnagrinėkite, kaip nuo matomos aplinkos pereinama į vidinę erdvę. (19–22 eil.)
    1. Kuris žodis nurodo, kad pasineriama į įsivaizduojamą pasaulį?
    2. Kaip pasikeičia žmogaus dvasios būsena?
  3. Aptarkite miško vaizdavimo nuoseklumą. (23–26 eil.)
    1. Kokį planą pateikia poetas?
    2. Ką nurodo veiksmažodžiai žiūri, uostai, klausai, jauti?
    3. Kodėl visi keturi sakiniai šaukiamieji? Ką patiria žmogus žiūrėdamas, klausydamas?
  4. Atidžiai perskaitykite miško vaizdų, kvapų, garsų aprašymus. Pasidalykite darbus grupėmis. Išnagrinėkite tekstą ir pasirenkite aiškinti.
    1. Kaip A. Baranauskas sukuria tikrovišką, ryškų uogų ir grybų paveikslą? (27–56 eil.)
      • Pasirinkite ir paaiškinkite kelis vaizdingus matomų augalų apibūdinimus.
      • Ar tokiam aprašymui reikalingas racionalus pažinimas? Pagrįskite.
      • Koks kalbančiojo emocinis santykis su atmintyje iškilusiais vaizdais?
      • Patyrinėkite, kaip juda žmogaus, besigrožinčio įsivaizduojamais reginiais, žvilgsnis?
    2. Kuo gražus krūmų ir medžių aprašymas? (57– 100 eil.)
      • Kokį krūmo ar medžio vaizdą kuria įspūdingos metaforos: „krūmai, žole barzdoti“, „putinai krauju varva“ ar kitos?
      • Kokie medžio ir žmogaus ryšiai atskleidžiami liaudies pasakų motyvais? Kaip tautosakinis kontekstas praturtina lakonišką eglės, drebulės ar sedulėlės apibūdinimą?
      • Ar galima teigti, kad pasakotojas ypač grožisi pušelėmis? Kokias emocijas ir kaip jis atskleidžia? (93–100 eil.)
      • Įsivaizduokite, kad turite nupiešti keturių metų laikų paveikslą. Įsiskaitykite miško skirtingais metų laikais aprašymą ir papasakokite, ką piešite, arba nupieškite. (85–92 eil.)
    3. Ką atskleidžia kvapų aprašymas? (101–124 eil.)
      • Paaiškinkite palyginimo „miškas kvėpuoja nelyginant žvėris“ prasmes.
      • Įrodykite, kad žmogaus vidujybėje iškilęs pasaulis stebėtinai darnus.
      • Ką išgyvena žmogus, vaizduotėje patirdamas tokį grožį, regėdamas darnų visų elementų susipynimą, net susiliejimą?
    4. Vienas gražiausių lyrinių poemos fragmentų – vidurnakčio tylos aprašymas. (125–130 eil.)
      • Kuo svarbu, kad kalbama ne pirmojo, bet antrojo asmens vardu – girdi?
      • Kaip sukuriamas ypatingos tylos įspūdis? Išnagrinėkite pirmo sakinio sandarą ir turinį.
      • Į ką įsiklauso žmogus – į save, į miško pasaulį, į begalinę visatą?
      • Ką jis patiria tokiomis akimirkomis? Kaip suprantate paskutinę fragmento eilutę?
    5. Miško garsų įvairovė. (131–168 eil.)
      • Kokiu nuoseklumu perteikiami miško garsai?
      • Kokią formą randa poetas, kad išvengtų monotoniško įvairiausių garsų išvardijimo?
      • Kaip manote, kokia anaforiškai kartojamos dalelytės ėgi (ė) paskirtis šiame tekste?
      • Kuo įdomios ir kuo svarbios aprašyme tautosakinės onomatopėjos?

Apibendriname

  1. Kaip poetas susieja pirmos dalies vaizdus? Kokios gamtos pasaulio ypatybės išryškinamos? Kokios kalbančio žmogaus emocijos jaučiamos? (169–176 eil.)
  2. Ką patiria į vaizduotėje ošiantį mišką įsižiūrintis, įsiklausantis žmogus? Kurie patirties momentai ypač svarbūs žmogaus būčiai, jo kūrybinėms galioms?
  3. Daktarė Audronė Žentelytė rašė, kad skaitant poemą išryškėja romantinis A. Baranausko užmojis – sukurti miško simfoniją. Kaip suprantate tokį metaforinį apibūdinimą? Ar juo nurodomas tik teksto muzikalumas (pvz., garsų sąskambiai, tikslūs rimai ir pan.)? Ar pirmos dalies vaizdus irgi galima sieti su simfonija?
  4. Žmogus, prisimindamas dykynės vietoje žaliavusį šilą, neužmiršo ir miške patirtų jausmų, ir ypatingos palaimos: „Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Kaip tekstu galėtumėte pagrįsti šitą nuorodą, kad į vaizduotėje atgaivintą šilelį grįžtama lyg į prarastąjį rojų?

Poema vaizduoja mišką, kurio tikrovėje nebėra, kuris atgyja, žaliuoja, ošia tik žmogaus atmintyje, tai yra vidinėje erdvėje. Prieš akis matoma dykynė sukelia skaudų tuštumos pojūtį. Sukrėstas žmogus stebėdamasis, negalėdamas suvokti ar rasti paaiškinimo, klausinėja, kur dingo visa, kas buvo gyva, gražu, įvairu. Augantis klausimų slėgis išsiveržia neviltinga asociacija su nusiaubtu pasauliu: „Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs, / Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė...“

Dramatišką įtampą sukuria buvusios miško puikybės ir saulės kepinamo nenaudingo ploto kontrastas. Taip iškeliama romantinė gyvybingos praeities ir merdinčios dabarties tema, ji toliau plėtojama poemoje. Ši dviejų pradų įtampa persmelkia ir žmogaus širdį: žvelgiant į pliką lauką, darosi „teip neramu“, priešingybė – miške patirta būties pilnatvė, atskleidžiama įvairiomis „ramu“ variacijomis (būdavo „teip ramu klausytis“, širdis „ramiai griaudžia“, „gražaus ramumėlio“).

Kaip atsvara nykiai dabarčiai, kaip žmogaus iššūkis naikinimo grėsmei iškeliamas atminties tvarumas, vaizduotės ir jausmo galia. Romantiškai, iš vidinių galių sutelkties, išauga gyvo šilelio paveikslas – uogų, grybų, krūmų, medžių, žvėrių ir paukščių, garsų ir tylos pasaulis. Perėjimas iš išorinės erdvės į vidinę nusakomas vienu žodžiu: „Miškan, būdavo, eini...“ Čia A. Baranauskas sąmoningai vartoja ypatingą praeities esamąjį laiką. Tai, kas būdavo, tampa esamybe: „Vat teip linksmina dūšią...“ Toje įsivaizduojamoje dabartyje žmogus žiūri, uosto, klauso, jaučia... Išvados, išreikštos keturiais trumpais žodžiais: gražu, miela, linksma, ramu, žymi idealų „aukso amžių“.

Besigrožintis įsivaizduojama tikrove žmogus gerai pažįsta mišką. Regimųjų įspūdžių aprašyme išskaičiuojami grybai, krūmai, medžiai, kol pritrūksta žodžių („Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti“) ar išmanymo („Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta“). Panašiai išvardijami ir kvapai, ir garsai. Bet racionalus rūšių išskaičiavimas, konkretus įvardijimas, patvirtinantis gyvybės įvairovę, yra ribotas. Esmingesnių išgyvenimų kyla, kai protas nebepajėgia ar nebespėja klasifikuoti, kai „visa suminša“, „krūvon suplaukia“, tai yra kai skirtingi pojūčiai susilieja, persidengia. Tada – jaučia žmogus – miškas kvėpuoja nelyginant mitinis žvėris, tampa šventove: „Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę, / Iš brangiausių kvėpalų mišinį padarę, / Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai, / Lyg kad skripkuoja, juokias, gieda, verkia gailiai...“ Toks darnios visumos, jos grožio pojūtis jaudina širdį („ė tik širdį griaudžia“). Pačių giliausių išgyvenimų žmogus patiria naktį, kai nurimsta juslės. Tada tirpsta šiapusybės ir anapusybės ribos, pajuntamas beribio pasaulio paslaptingumas, šventumas (girdi šventą medžių kalbą, žvaigždelių plevenimą). Tokios racionaliai nepaaiškinamų išgyvenimų, įsiklausymo į save ir pasaulį, atsivėrimo begalybei akimirkos ir asocijuojasi su rojumi.

Taigi poemoje kuriamas gražios, amžinai gyvos gamtos paveikslas, koks jis įsirašęs žmogaus ir tautos atmintyje. Todėl dažnai pasakojama apibendrintu „tu“ („Miškan, būdavo, eini...“) ar „mes“ („Ė mum, prastiem žmonelėm...“) vardu. Vadinasi, autorius atskleidžia žmonių patirtį, lietuvių ryšį su mišku, gebėjimą jausti, visa širdimi išgyventi gamtos grožį, šventumą. Ši tema toliau plėtojama antroje poemos dalyje pabrėžiant Lietuvos ir miško likimo bendrumą.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

ANYKŠČIŲ ŠILELIS [Antra dalis]

Poemos „Anykščių šilelis“ iliustracija, dail. Pranas Lapė, 1961 m.
  1. Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio
    ​Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
    ​Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
  1. Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
    ​Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino, –
    ​Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
    ​​Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
    ​Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia:
  1. Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,
    ​Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta.
    ​Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
    ​Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
    ​Lyg tarytum ramumas teip dūšion įslinko,
  1. Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
    ​Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
    ​Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
    ​Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko
    ​Kelios kreivos, nuskurdę pušelytės liko...
     ​
  1. Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo
    ​Teip daug širdyj išželia ramaus atminimo:
    ​Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja,
    ​Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja;
    ​Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti
  1. Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti;
    ​Tartum iš terpu puirių tokie kvapai kilo,
    ​Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo;
    ​Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško,
    ​Lyg dienai brėkštant viduj paniurusio miško;
  1. Jei ant šių plikų plotų, kai mislis ažlyja,
    ​Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, –
    ​Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio
    ​Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio,
    ​Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę
  1. Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę;
    ​Kai stuobriai, sieksniais drūti, amžiais įretėję,
    ​​Valig kalbos senelių, parėjos kyšėję,
    ​Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta,
    ​Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta,
  1. Ir netil pulkais meškos ir šernai perėta,
    ​Bet tankumos terp raistų ir žėbriai turėta!
     ​
  1. Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi,
    ​Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti.
    ​Maž ir vierą įvedęs Jagiela išskynė,
  1. Kad jau nebetarnautų dievaičiams tėvynė.
    ​Paskum po šias pakalnes ant seno stuobryno
    ​​​Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno:
    ​Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės;
    ​Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės.
  1. Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus
    ​Senobių palikimo gražius ąžuolynus.
    ​Liekni augę kaip mendrės, žaliavę kaip rūtos,
    ​Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos.
    ​Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio:
  1. Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio.
    ​Žili buvę kaip seniai, samanom apaugę,
    ​Stipri buvę ir stambūs kaip vyrai suaugę,
    ​Ė viežlyvi ir gražūs kaip mūsų jaunimas.
    ​Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas.
     ​
  1. Nuo Puntuko lig Šlavei ąžuolų daugybę
    ​Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę.
    ​Gyvendami vienybėj, dievaičiams intikę,
    ​Kurie daugal paminklų po miškus palikę.
    ​Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios,
  1. Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios
    ​Arba ažuverst upės; bet kaip tik išvydęs
    ​Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,
    ​Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs:
    ​Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys.
  1. Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,
    ​Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni.
    ​Ir šiuos čėsuos, nors žemė arklais nugaląsta,
    ​Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta,
    ​Ė dar dujen prie keliui dabar tebestovi;
  1. Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi.
    ​Šėnavoja juos žmonės, nei ratais netranko:
    ​Tūlas, ligos suspaustas, iš įžodžio lanko.
     ​
  1. Po lygumas ir slėnius traukęsis liepynas,
    ​Kai kur gojais apžėlęs, kai kur viškai grynas.
  1. Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu,
    ​Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu;
    ​Ir visiems žmonėms meilus ir patogus buvęs,
    ​Ir laimėtinas visas kaip tikras lietuvis.
    ​Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs.
  1. Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs,
    ​Ronas su brazdais gydęs, vočių traukęs ugnį;
    ​Iš liemenio dėl staunių ir lentas, ir dugnį,
    ​Iš karnų davęs vyžas dėl mūsų autuvo,
    ​Ir nei šakelės esą dykai nepražuvo:
  1. Dirbę karbijas, lankus arba tvėrę tvoras,
    ​Nuo šaknies lig viršūnei buvęs visas doras.
    ​Kai kur skroblynai buvę, bet skroblius išnyko,
    ​Tik skroblinės torielkos dar kur ne kur liko.
    ​Kai kur buvę visokių gan navatnų medžių:
  1. Ir su žiedais skujuotų, lapuotų bežiedžių;
    ​Tropnais vardais žiniuonys tuos medžius vadinę,
    ​Visus auklėję žmonės, ne visus pažinę.
     ​
  1. Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;
    ​Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
  1. Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
    ​Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę.
    ​Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,
    ​Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.
    ​Lietuvnykas po urvus sausus laužus kūręs.
  1. Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys.
    ​Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę,
    ​Jėg tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę,
    ​Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
    ​Teip visados raminęs, visados mylėjęs:
  1. Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs,
    ​Ir neprietelių mušti griūdamas padėjęs;
    ​Sunkioj dienoj duodavęs slaptus nuo baisybių,
    ​Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių,
    ​Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių,
  1. Kožnam mete dėl kožno – visokių gėrybių.
    ​Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę,
    ​Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę.
     ​
  1. Teip žmoneles, iš bado žievėm papenėtus,
    ​Kad užtiksiant pavietris! – ir labai pakrėtus.
  1. Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,
    ​Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs
    ​Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!
    ​Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“
    ​Su ašarom pirmieji truputį praskynę,
  1. Vaitodami jų vaikai teip gynę tėvynę;
    ​Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję,
    ​Proanūkiai vežimais miestelin vežioję;
    ​Po keturias dešimtis vežimų pardavę,
    ​Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.
  1. Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę.
    ​Ir teip ilgai aikvoję, – net kolei pristigę;
    ​Į tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:
    ​Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.
     ​
  1. Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę
  1. Ir terp savęs kaip broliai visi susižadę –
    ​Ažleist dirvas šileliui. Mat miško pasilgę,
    ​Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę,
    ​Žiūrėdami in kelmus. Mat lietuvių dūšios,
    ​Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios;
  1. Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta,
    ​Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta.
    ​Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta,
    ​Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.
    ​Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn dėta:
  1. Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta.
    ​Tai mat, miško pasilgę, auklėjo šilelį:
    ​Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį
    ​Ir, priugdę kaip meldo gražiausio pušyno,
    ​Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino.
  1. Ir saugojo kas diena kaip didžiausio labo:
    ​Ne til medžio, – nelaužė nei mažiausio žabo.
    ​Džiaugės Anykščiai, džiaugės, in šilą žiūrėjo,
    ​Svetimuos miškuos malkų pirktų važinėjo.
     ​
  1. Atvažiavo kučmeistras, šilą apžiūrėjo,
  1. Ravus ant kelių kasė, liesvinčius padėjo,
    ​Ir paganią ažgynė, ir grybaut ažgynė;
    ​Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė;
    ​Vyresnybei melavo; ė žmonėms, kai verkė,
    ​Nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė,
  1. Ir kas metai Anýkščius miško kuoptų varė;
    ​Išpūstėjęs iščinto, zasiekus padarė...
     ​
  1. Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti
    ​Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.
    ​Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,
  1. Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.
    ​Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,
    ​Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
1859 m. Anykščiuosè

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Įsiskaitykite į antros dalies pradžią. (177–192 eil.)
    1. Kodėl šį fragmentą galima laikyti abiejų poemos dalių jungtimi?
    2. Ar kalbama apie individualius žmogaus išgyvenimus, ar atskleidžiama bendruomenės patirtis?
    3. Pirmas fragmento sakinys nuspalvintas subjekto liūdesio: gražus ramumėlis, patogumas būdavo patiriamas. Patyrinėkite, kaip toliau plėtojama ramumo (ramu gali reikšti ir gẽra, malonu, jauku, gražu) tema.
    4. Kokiu gamtiniu palyginimu apibūdinamas lietuvio širdį užplūstantis ramumas? Kuri šio palyginimo dalis lengvesnė, kuri – sunkesnė? Kaip galima interpretuoti tokį ramumo išgyvenimą?
    5. Aptarkite, kokių pajautų šilelyje – rojuje – prisipildo žmogaus širdis.
    6. Kaip grožis paveikia žmogų? Ar galima šį išgyvenimą vadinti kãtarsiu (gr. katharsis – apvalymas, taurinimas)? Kodėl taip manote?
    7. Kokiais gamtiniais palyginimais atskleidžiama dvasios pilnatvė? Kuo svarbi ši būsena?
  2. Kaip poetas perteikia atminties ir vaizduotės galią? (195–216 eil.)
    1. Perskaitytos 22 eilutės – vienas sudėtinis sakinys. Išnagrinėkite jį: raskite pagrindinį sakinį (dvi eilutės) ir abipus jo šalutinius dėmenis.
    2. Šalutiniai sakiniai nurodo, kas likę galingų miškų vietoje: dabar – išsvilęs lydimas (195 eil.), seniau – apžėlę, apgriūti plotai, kelmuota žemė (209–211 eil.). Palyginkite, kuris vaizdas ir kodėl baisesnis.
    3. Kokia sąlyga būtina, kad miręs šilelis vėl atgytų? Pacituokite ir pakomentuokite.
    4. Kaip žmogaus vaizduotė prikelia matomus miško griuvėsius – supuvusius kelmus, plikus dirvonus?
    5. Palyginkite A. Baranausko (213–216 eil.) ir S. Daukanto („Būdo“ pradžia, p. 140) sukurtus legendinės praeities girių vaizdus. Kuo abu aprašymai panašūs? Raskite, kaip S. Daukantas sukuria įspūdį, jog susipynusios medžių šakos, viršūnės sudarė lyg stogą ar kupolą? Kokių prasmių turi šis motyvas, pakartotas ir A. Baranausko?
  3. Su kuo siejama miškų naikinimo pradžia? Šventus Lietuvõs medžius poetas lygina su senovės lietuviais – kuo jie buvę panašūs? (217–234 eil.)
  4. Atidžiai perskaitykite pasakojimą apie Lietuvos žemę praeityje. (253–290 eil.)
    1. Įrodykite, kad miškas ilgus amžius buvo lietuvio namai – maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis.
    2. Aptarkite, kaip lietuviai sugyvenę su mišku.
    3. Kokį senovės Lietuvos gyvenimo paveikslą kuria abu fragmentai?
  5. Išsiaiškinkite, kodėl suyra idealaus Lietuvos gyvenimo paveikslas. (291–336 eil.)
    1. Pakomentuokite įspūdingą miško personifikaciją (295–298 eil.). Kaip ir kodėl miškas pasiaukojo?
    2. Kodėl patys lietuviai ilgainiui iškirto mišką? (299–307 eil.) Kokie visuotiniai praradimai susiję su miško mirtimi? Aptarkite metaforų (313–317 eil.) prasmes.
    3. Anykštėnų atsodintą ir puoselėjamą šilelį ištiko dar tragiškesnis likimas (329–336 eil.). Kieno valia jis buvo sunaikintas? Kodėl šis naikinimo etapas baisiausias?
  6. Aptarkite baigiamąją poemos strofą (337–342 eil.).
    1. Pasvarstykite, kodėl vienąkart iškirstas miškas lieka gyventi giesmėje ir anykštėnai jį atsodina, bet antrą kartą tokia rekonstrukcija negalima.
    2. Kaip supratote, ką simbolizuoja „nulaužta giesmė“?
    3. Apmąstykite, kas lėmė šią skaudžią dramą. Visa naikinantis laikas? Pačių lietuvių dvasios menkėjimas? Išorinė galia?

Apibendriname

  1. Kokios miško reikšmės atskleidžiamos poemoje?
  2. Kokius lietuvio būdo, pasaulėjautos bruožus lėmė darnus ryšys su gamta?
  3. Išklausykite Skirmanto Valento paskaitą „Kaip ošia Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Aptarkite, ką naujo apie A. Baranauską sužinojote, kokie faktai ar kokios įžvalgos jums buvo ypač įdomios, ką įsiminėte.
  4. Palyginkite A. Mickevičiaus (poemos „Ponas Tadas“ ketvirtos knygos ištrauka, p. 133) ir A. Baranausko sukurtus miško vaizdus. Kokie motyvai panašūs? Kuo miško vaizdavimas skiriasi?
  5. A. Mickevičiaus poezija atskleidė romantiškai turtingą, prieštaringą žmogaus vidinį gyvenimą. Ar galima teigti, kad ir A. Baranauskui pavyko poetiniu žodžiu išreikšti subtilų jausmų pasaulį? Atsakymą pagrįskite.
  6. Kurie A. Baranausko „Anykščių šilelio“ ypatumai sietini su klasicizmo menu, kurie – su romantizmu?

Diskutuojame

Pasvarstykite, ką „Anykščių šilelis“ kalba šiandienos žmogui. Ką įdomaus, meniškai vertingo poemoje randa šių dienų skaitytojas? Kas patrauklu galėtų būti kitõs kalbõs, kitos kultūros ir mentaliteto žmonėms?

Lyrinė antros dalies įžanga apibendrina pirmoje dalyje atskleistą jausminę patirtį ir susieja abi poemos dalis. Abiejų dalių pradžioms bendras miško, kaip sakralios erdvės, motyvas: „<...> širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“ Šią jauseną patvirtina asmeninė ir kolektyvinė patirtis: gamtos grožis turtina žmogaus dvasią („dūšia kaip varpa pribrendus nulinko“), o būties pilnatvės ir šventumo pajautimas išlaisvina kūrybines galias. Tokią jausminę patirtį A. Baranauskas apibendrina vienu sakiniu: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“

A. Baranauskas tęsia S. Daukanto raštuose svarbią miško ir Lietuvos likimo temą. Istorikas įspūdingai vaizduoja girias: jos galingos, tamsios, gūdžios, neįžengiamos. Metaforiškai jos liudija lietuvių narsą, stiprybę, valstybės galią. A. Baranausko šilelis kitoks – tai „baltasai miškas“, driekęsis kalnais, viršūnėm rėmęs dangų. Poetas, net pasakodamas apie senuosius miškus, mini, kad medžiai buvę „viežlyvi ir gražūs“, liekni, aukšti, žali kaip rūtos ir pan. „Anykščių šilelyje“ miško šviesumas, gražumas siejamas su gyvybingumu. Gyvybės ir šviesos motyvai poemoje išryškinti, nes A. Baranauskui rūpi pabrėžti dvasinį žmogaus ir gamtos ryšį („lietuvių dūšios“ tik „viduj miško trąšios“, o dykynėje jos skursta).

Ilgaamžį ryšį atskleidžia dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Joje susipina miško ir tėvynės likimai. Ir miškas, ir tauta išgyveno didybės ir nuosmukio, klestėjimo ir nykimo (kovų, skurdo, bado, maro) laikus. Negandos, atrodo, tik sutvirtindavo broliškus ryšius. Šios temos kulminacija – herojiška miško auka. Poemoje miškas iškyla lyg kokia galinga, globianti, tautos būtį sauganti jėga. Todėl santarvės su gamtos pasauliu irimas yra pražūtingas: tautos dvasios nykimas tiesiogiai siejamas su miško naikinimu. Taigi žmogaus ir miško darna lemia būties džiaugsmą, gyvenimo gerovę (miškas tenkino visus gyvybinius lietuvio poreikius), jos irimas – menkėjimą, merdėjimą. Tai liudija tautos istorinė patirtis. Todėl antroje, „istorinėje“, dalyje daugiau reiškiasi ne jutimai, o žinojimas, jausmą keičia moralinis vertinimas.

Poemos pabaigos akcentai tragiški: „Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, / Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. / Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, / Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.“ Amžių tėkmėje miškas ne kartą buvo sunaikintas ar sunyko, bet vis atgydavo. Pirmos ir antros dalies pasakojimas žadina mintį, kad prisikėlimo galios slypi tautoje, jos atmintyje ir kūryboje. A. Baranauskas sukuria idealų žmogaus ir tautos laimingos būties modelį, bet jį mato tik praeityje. Dabartyje nelieka to, kas teikė palaimą. Sunyko ar buvo sunaikinti patys darnios būties pamatai. Po tragiško „Dabar visa prapuolę...“ poetas nebrėžia ateities perspektyvos.

Skaitant „Anykščių šilelį“, aiškiai pastebima, kaip tiksliai sukonstruota kūrinio visuma. Kartu su pasakotoju galima apžvelgti atminties prikeltą šilelį nuo samanų patalų iki dangų remiančių pušų, prisiminti miško (Lietuvos) istoriją nuo legendinių laikų iki gyvenamojo meto. Šį turinį išsaugojo individuali (pirma dalis) ir kolektyvinė sąmonė (antra dalis). Iš tiesų kompozicijos darna, nuosekliai sudėlioti aprašymai primena klasicizmo meno taisyklingumą. Taip pat jaučiama žmogaus nuostaba, tylus džiaugsmas ar elegiškas liūdesys, graudulys, gebėjimas išgyventi grožį. Žmogaus (tautos) suaugimas su gamta, patiriami emociniai, estetiniai išgyvenimai ir gamtos sakralumo pojūtis, pasaulio begalybės nuojautos, nusivylimas dabartimi ir praeities idealizavimas, rėmimasis tautos kūryba – tai romantinio kūrinio bruožai.

A. Baranauskas, kūrybos viršūnę pasiekęs jaunystėje, eilėraščiuose ir poemose atsiskleidžia kaip brandus poetas. Įtaigiu poetiniu žodžiu jis kalba apie tautos dvasios turtingumą, apie lietuvių būčiai esminį ryšį su gamta. Poetas teigia tautos dvasinių vertybių svarbą, laisvos, darnios būties grožį. Rašydamas apie ramumą, patiriamą miške, ir apie nerimą plikuose plotuose, apie dvasios turtus ir skurdą, A. Baranauskas užčiuopė bendresnes žmogaus buvimo pasaulyje problemas.

Lietuvos likimo, miško ir lietuvio ryšių temas XIX a. pab. tęs tautinio atgimimo poezija. Ir Maironis debiutuos „baranauskiškos“ tematikos eilėraščiu: „Miškas ūžia, girė gaudžia, / Vėjas medžių šakas laužo, / Nuliūdimas mane spaudžia...“ S. Daukantas istoriniais veikalais, A. Baranauskas poetine kūryba ilgam lietuvių literatūroje įtvirtino romantinę miško metaforą.

Rašome

Parašykite rašinį pasirinkta tema.

  • Kas įkvepia žmogaus kūrybines galias?
  • Kodėl be miško nulūžta giesmė?
  • Ar įmanoma grįžti į prarastąjį rojų?
  • Kodėl svarbu atminti praeitį?
  • Koks turėtų būti žmogaus ir gamtos ryšys?
  • Ar gamta tebėra žmogaus dvasios prieglobstis?
Anykščių šilelis apie 1958 m., Onos Sedelskytės nuotr.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų
Prašau palaukti