Tema 11.2 (Literatūra 11)

Tikrovės vaizdavimas iki realizmo

Nuo seniausių laikų tikrovės vaizdavimas domino menininkus, filosofus ir meno tyrėjus. Jau senovės graikai manė, kad menas gimsta mėgdžiojant ar imituojant tikrovę, o terminą mimesis, kilusį iš graikiško žodžio mimos (mėgdžiojantis aktorius, mimas), ir šiais laikais dažnai galima rasti straipsniuose apie klasikinį ar šiuolaikinį meną. Graikų filosofai teigė, kad mėgdžiojimas yra bet kokios kūrybos pagrindas, kad žmogaus prigimtyje slypi siekis mėgdžioti, todėl poetai, pradedant Homeru, yra gyvenimo tikrovės imituotojai. Norėdami geriau suprasti, kaip ir kokį gyvenimą nuo Antikos laikų iki XIX a. realistinių romanų vaizdavo Europos literatūra, prisiminkime skaitytus kūrinius.

Štai Homero poemų pasakotojas nė vieno paminimo dalyko nepalieka nuošaly – suteikia jam aiškių bruožų. „Iliadoje“ Hektoras prieš lemtingą mūšį su Achilu ateina atsisveikinti su žmona Andromache. Apimta skausmo ji dar spėja išpasakoti savo liūdną likimą, kaip Achilas nukovė jos tėvą, kaip su šarvais palaidojo, kaip žuvo broliai, kokia motinos lemtis. Net ištikti siaubo ar kovos įkaršty Homero veikėjai geba smulkmeniškai prisiminti įvairias detales, logiškai dėstyti mintis. Dėl tokio smulkmeniško pasakojimo epo įvykiai netenka įtampos, atrodo, kad veiksmas visai sustoja, tačiau būtent dėl daugybės smulkių detalių Homero epai kartais buvo vadinami realistiniais. Be to, epo herojai visai nesikeičia; žinome, kad Odisėjo sūnus Telemachas užaugo, nes praėjo dvidešimt metų, kai jį dar kūdikį paliko tėvas išplaukdamas į Trojos karą, tačiau ir Odisėjas, patyręs daugybę išbandymų ir, atrodo, įgijęs nemenkos patirties, ir jo žmona Penelopė yra tokie pat kaip tada, kai išsiskyrė. Antikos ir Viduramžių (pavyzdžiui, prancūzų „Rolando giesmė“) herojiniai epai yra aukštojo stiliaus kūriniai, idealizuojantys praeities įvykius, siekiantys sužadinti klausytojo nuostabą ir žavėjimąsi tolimu pasauliu. Nepaisant daugybės tikroviškų detalių, šie kūriniai toli nuo realizmo, nes juose gyvenimas vyksta tik aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, o visi kiti šiame gyvenime dalyvauja tik tarnaudami aristokratams, didikams, karvedžiams. Kaip visuomenės atvaizdas šis pasaulis yra sustingęs, nejudrus.

Personažų, atstovaujančių žemiausiam visuomenės sluoksniui, atsiranda Renesanso epochos literatūroje. V. Šekspyro tragedijose greta karalių, princų ir kunigaikščių pasirodo dvariškiai, tarnai, kareiviai, pasiuntiniai, auklės, tačiau visi veikėjai, kuriuos V. Šekspyras vaizduoja tragiškus ir iškilius, yra tik aukštos kilmės. Stilių – aukštojo ir žemojo – maišymas V. Šekspyro dramose labai ryškus. Tragizmas ir komizmas, didybė ir niekingumas daugumoje tragedijų glaudžiai supinti. Tragiški epizodai, kuriuose vaizduojami svarbūs valstybiniai reikalai, kaitaliojami su komiškomis liaudiškomis scenomis (prisiminkime Hamleto pokalbį su duobkasiais). Tačiau V. Šekspyras į kasdienę ir įprastą tikrovę nežvelgia rimtai; tragiškai jis traktuoja tik didikus, valdovus ir karalius, valstybės vyrus, karvedžius ir Antikos herojus. Scenoje pasirodanti prastuomenė, kareiviai ar kiti žemesniojo luomo veikėjai visada vaizduojami žemuoju stiliumi. Rašytojo dar nedomina liaudies gyvenimas su savo aistromis ir patiriamomis tragedijomis, jam visiškai nebūdinga smelktis į liaudies žmogaus sielą. Sunku įsivaizduoti V. Šekspyro pasaulyje tokią veikėją kaip J. V. Gėtės Margarita; tragiškas konfliktas, kylantis dėl suvedžiotos miestiečių luomo merginos, Ánglijos Renesanso literatūroje būtų neįmanomas dalykas.

Nuo Antikos laikų iki XVIII a. antros pusės literatūros kūriniuose nepaisant visų nuotykio ir stebuklo elementų vis tiek viešpatauja tvirta tvarka; pasaulyje esama aistrų ir konfliktų, bet nėra problemų. Dievas, karalius, garbė, meilė, luomas ir luominė laikysena yra nepajudinami ir nekelia abejonių, ir nei tragiškieji, nei komiškieji personažai nekelia mums klausimų, į kuriuos būtų sunku atsakyti. Nors pasaulyje ir vyksta tokia daugybė baisių ir keistų dalykų (Hamletas, Don Kichotas), tačiau gyvenimo rėmai yra tvirti ir nepajudinami, Renesanso rašytojų veikaluose nerasime, kad būtų mėginama šį gyvenimą tyrinėti ir praktiškai formuoti.

Prie realizmo artėjo J. V. Gėtė, ypač „Audros ir veržimosi“ sąjūdis, iškėlęs natūralaus žmogaus, maištingo genijaus idėją. Prisiminkime – švietėjai mėgo kritikuoti gyvenimo trūkumus, kandžia satyra pliekti visuomenės ydas, atskleisti žmogaus santykius su aplinka, net svarstyti socialinės tikrovės problemas. Tačiau net ir didysis J. V. Gėtė, gimęs miestiečio šeimoje ir augęs luominėje visuomenėje, savo idealą rėmė luominiais aristokratiniais vaizdiniais. Jam nerūpėjo, ar kada nors visuomenėje galėtų kas nors pasikeisti. Savo meto visuomeninio gyvenimo tikrovės J. V. Gėtė niekada nevaizdavo dinamiškai, nematė jos kaip bręstančių ir būsimų permainų užuomazgos. Jo nedžiugino mašinų technikos pažanga, didėjantis ir sąmoningas liaudies masių dalyvavimas viešajame gyvenime; jis pranašavo artėjantį dvasinio gyvenimo sulėkštėjimą („Fausto“ Prologas teatre), bet nematė nieko, kas galėtų atsverti tokį nuostolį.

Taigi iki pat XIX a. pr. reikšmingiausių veikalų autoriai, mėginę rimtai gilintis į savojo meto visuomenės gyvenimą, liko pusiau fantastikos ar idilės srityje; ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo paveikslą jie perteikia kaip sustingusį, asmeninio gyvenimo, žmogaus plačiąja prasme čia dar nėra.

Tyrinėti visuomenę – štai tikslas!

Realizmas, susiformavęs XIX a. pirmoje pusėje Prancūzijoje, įkūnijo visiškai naują požiūrį į literatūrą, siekiančią atvaizduoti gyvenimą. Realistų kūriniuose atsitiktiniai kasdienio gyvenimo personažai, priklausomi nuo savojo meto istorinių, politinių, socialinių aplinkybių, tampa problemiško, net tragiško vaizdavimo objektais. Taip rašytojai, visų pirma Onorė de Balzakas (Honoré de Balzac) ir Stendalis (Stendhal), suardė klasikinę hierarchinių – aukštojo ir žemojo – stilių taisyklę, pagal kurią kasdienę tikrovę su jos žemojo ir vidurinio luomo atstovais buvo galima vaizduoti tik komiškai, groteskiškai arba siekiant lengvos, malonios pramogos. Pasak literatūros tyrėjų, šie du rašytojai praskynė kelią šiuolaikiniam realizmui, kuris nuo to meto skleidėsi vis turtingesnėmis formomis, atitinkančiomis nuolat kintančią mūsų gyvenimo tikrovę.

Rašytojai realistai savo kūryboje kiekvieną veikėjus supančią aplinką suvokė kaip esminę, svarbiausią, kartais net demonišką vienovę, kuri neatsiejamai susijusi su žmogumi ir jį formuoja, daro įtaką jo pažiūroms, elgesiui, vertybėms; jie mėgino šį jausmą perteikti ir skaitytojui. Kiekviena gyvenamoji erdvė – kambarys, namas, laiptinė, aristokratės buduaras, benamio landynė, restorano salė ar lošimo namai – jiems tampa vieta, persmelkta žmonių moralės, juslinių patirčių, viešų ir slaptų troškimų, kur atsiskleidžia veikėjų charakteriai, bendravimo būdas, nuostatos, veikla ir lemtis. Literatūros kūrinys, anot jų, turi vaizduoti ne svajones ir fantazijas, o susitelkti vien į tikrovę, rodyti kasdienio gyvenimo scenas. Rašytojui realistui buvo keliami griežti reikalavimai. Išsamiausiai juos XIX a. vid. išdėstė Prancūzijoje leidžiamas žurnalas „Realizmas“:

  • menininkas turi tyrinėti tikrovę ir vaizduoti tik savo gyvenamąjį metą;
  • nevalia nieko iškreipti ir prikurti, veikėjai privalo būti rašytojo amžininkai ir iš įvairių socialinių sluoksnių;
  • svarbiausia atskleisti žmogaus aplinką, nes ji yra geriausiai matoma ir suprantama;
  • stengtis vaizduoti žmonėms būdingas, dažniausias aistras ir instinktus;
  • realistinio kūrinio centre – charakteris, kurį lemia aplinkybės, todėl išorės ir aplinkos aprašymai turi būti išsamūs ir teikti daug žinių;
  • realistinio kūrinio pasakotojas – beasmenė būtybė, kuri nei nuteisia, nei išteisina, tik, žvelgdama iš šalies, pateikia faktus;
  • reikia siekti, kad literatūra ne šiaip teiktų pramogą, o būtų naudinga ir pamokanti, todėl svarbu ne kopijuoti tikrovę, o atrinkti medžiagą ir ją sumaniai išdėstyti.

Nereikia kurti tariamų grožio idealų, teigia realizmo šalininkai, o vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra. Rašytojas turi tapti enciklopedistù ir būti puikiai susipažinęs bei išanalizavęs savo gyvenamojo meto mokslo ir moralės tendencijas. Svarbiausias kūrėjo bruožas – pastabumas, gebėjimas kantriai stebėti ne tik žmonių elgesį, bet ir smulkiausias jų aplinkos, fizinės išvaizdos, aprangos detales, nes išorė atskleidžia nematomą žmogaus pusę – charakterį, kuris randasi ne pats sau, nuo nieko nepriklauso, o yra suformuotas istorinių, socialinių, moralinių aplinkybių.

Nesunku numanyti, kad tokie literatūrinio vaizdavimo reikalavimai labiausiai tiko romanui – stambiausiam epiniam žanrui.

Realistinis romanas

XIX a. vid. realistiniam romanui, kaip epinės literatūros žanrui, atėjo aukso amžius. Didelės apimties, gana laisvos sandaros, dažniausiai prozinis kūrinys to meto rašytojui atvėrė neregėtas galimybes – joks poetas ar dramaturgas iki tol negalėjo sau leisti trijuose puslapiuose smulkmeniškai aprašinėti visuomenės papročių ar veikėjo išvaizdos.

To meto Europos politiniame gyvenime įsigali demokratijos principai, ekonomikoje didėja pramonės gamyba ir stiprėja kapitalo įtaka, įsivyrauja požiūris, kad pažinti tikrovę (net ir socialinę) galima tik remiantis gamtos mokslais ir jų metodais. Apimdamas visas šias gyvenimo sritis, romanas tampa svarbiausiu to meto epiniu žanru, savo forma suteikiančiu galimybę vaizduoti nuolat kintančią dabartį ir asmeninį žmogaus gyvenimą.

Didžiulį romano populiarumą lėmė ir palankus kritikos vertinimas. Šio žanro pasirodymą vadindami „literatūros revoliucija“, kritikai šmaikštavo, kad dar neseniai licėjų baigiantis jaunuolis sugebėjo parašyti tragediją, o šiandien, kai tragedija nebegyva, kiekvienas licėjininkas pradeda romanu, o dažnas mokslininkas romanu baigia.

Realistinis romanas pasiūlė naują požiūrį į žmogų ir pasaulį. Kaip minėta, Antikos ir klasicizmo literatūra žmogaus moralumą tiesiogiai siejo su jo visuomenine padėtimi, kilnūs veikėjai vaizduojami klasikinėje tragedijoje, o juokingi žemųjų visuomenės sluoksnių atstovai pašiepiami komedijose. XIX a. romanas atmeta tokį požiūrį. Jo veikėjas – besiformuojantis žmogus, ieškantis savęs ir savo vietos pasaulyje. Jis vedamas per kliūtis, nuotykius, pagundas, sielvartus, praradimus. Romano veiksmas plėtojamas ne viena, bet keliomis susipinančiomis linijomis, į veiksmą įtraukiami vis nauji veikėjai, atstovaujantys įvairiems visuomenės sluoksniams. Šitaip siekiama sukurti platų visuomenės gyvenimo vaizdą.

Realistinio romano rašytojui neberūpi stiliaus puošnumas, jis siekia tiksliai perteikti žmogaus išgyvenimus, mintis ir jo aplinką. Dėl to romanas sulaukė aštrios kritikos. Pradėjus vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra, rašytojų vaizdavimo objektu tapo ir žemieji visuomenės sluoksniai, o pagrindiniais personažais – asocialūs asmenys: vagys, valkatos, laisvo elgesio moterys. „Bjaurumo mokykla“ – taip pavadino realistinius kūrinius šios krypties priešininkai. Tačiau realizmo šalininkai atrėmė kaltinimus sakydami, jog realistai vaizduoja sugedusius papročius tik todėl, kad pati visuomenė yra nesveika. Šia prasme romanas tampa ne tik visuomenės gyvenimo veidrodžiu, bet ir visuomeninių bei moralinių problemų svarstymo arena.

Realistinį romaną, XIX a. vid. tapusį populiariausiu žanru visoje Europoje, imta vadinti „mokomąja knyga“, kuri priartina skaitytoją prie tiesos. „Dabar literatūriniai principai – tai visiška laisvė“, – drąsiai paskelbia epinio žanro gynėjai. Taip prasideda romano klestėjimo laikai. Žymiausi atstovai jau minėti O. de Balzakas ir Stendalis, dar Giustavas Floberas (Gustave Flaubert), Čarlzas Dikensas (Charles Dickens), Markas Tvenas (Mark Twain), Fiodoras Dostojevskis ir kiti.

Susidomėjimas savo meto tikrove, atidesnis įsižiūrėjimas į kasdienį gyvenimą buvo būdingas ne tik XIX a. literatūrai, bet ir tapybai. Vis daugiau randasi dailininkų, kurie siekia gyvenimą – žmones ir gamtą – vaizduoti teisingai, be iškraipymų ir puošmenų. Jų jau nedomina didikų ir aristokratų portretai ar senų laikų siužetai. Į jų paveikslus plūsteli nauji veikėjai – paprasti žmonės su savo darbais ir kasdiene ruoša. To meto dailėje vaizduoti tikroviškas valstiečių gyvenimo scenas buvo laikoma maištu, pasipriešinimu meno akademijose vyraujančiai nuomonei, kad reikia tapyti garbingus ir nusipelniusius asmenis arba išskirtines gyvenimo scenas. Vieni iš pirmųjų tokių dailės revoliucionierių buvo prancūzai Žanas Fransua Milė (Jean-François Millet) ir Giustavas Kurbė (Gustave Courbet).

Priešingai nei klasicizmo ar romantizmo dailininkai, šie menininkai stengėsi neatitolti nuo savo meto gyvenimo ir aprėpti kuo daugiau tikrovės sričių. Kaip ir rašytojai, jie siekė vaizduoti ne tik grožį, bet ir tiesą. Palyginkite du panašios tematikos, bet skirtingoms meno kryptims priklausančius paveikslus. Ž. F. Milė buvo ištikimas realizmo principams, Kanutas Ruseckas laikomas romantizmo dailininku. Aptarkite čia pateiktus jų kūrinius.

„Pjovėja“, dail. Kanutas Ruseckas, 1844 m.
„Varpų rinkėjos“, dail. Žanas Fransua Milė, 1857 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kas pavaizduota abiejuose paveiksluose? Kuo jų siužetai panašūs ir kuo skiriasi? Palyginkite paveikslų kompoziciją, veikėjus, nuotaiką.
  2. Kuris iš šių paveikslų natūralus, tarsi iš gyvenimo paimta atkarpa, kuris lyg sumodeliuotas? Pagrįskite remdamiesi paveikslo detalėmis.
  3. Įsivaizduokite, kad dailininkas yra šių istorijų pasakotojas. Ką apie valstiečių gyvenimą, darbą mums papasakoja Ž. F. Milė ir ką K. Ruseckas?
  4. Romantizmo dailininkai dažnai tapdavo poetais. Tikroviškas gyvenimo scenas jie apgaubdavo savo vizija, suteikdami kasdieniškam dalykui didingą prasmę, išaukštindavo arba sudramatindavo siužetus. Siekdami vaizduoti „dvasinį pradą“, jie didžiavosi savo tautos kultūra, gynė tautinę tapatybę. Romantikams nelabai rūpėjo, ar nupiešta taisyklingai, juos domino asociacijos ir emocinis poveikis. Meilė savo kraštui, jo istorijai, paprastų žmonių buitis, gimtinės peizažas – tai dažnos romantizmo tapybos temos. Remdamiesi šiais teiginiais, aprašykite K. Rusecko paveikslą „Pjovėja“. Įrodykite, kad tai nėra realistinis kūrinys.
  5. Raštu aptarkite Ž. F. Milė paveikslą „Varpų rinkėjos“. Savo rašinį baikite išvada: „Realizme nėra jokios retorikos, o tik tai, kas yra.“
  6. Paimkite kokį nors žurnalą ir aptarkite jo iliustracijas – kurios iš jų gali būti vadinamos realistinėmis? Kaip apibūdintumėte kitas iliustracijas? (Atkreipkite dėmesį į reklamines nuotraukas – jų vaizdinė medžiaga visuomet sudėtingesnė.
Prašau palaukti