Tema 11.3 (Literatūra 11)

Onorė de Balzakas. „Šagrenės oda“ (ištraukos) (11.2 tema)

Onorė de Balzakas

Onorė de Balzakas apie 1848 m.

XIX a. vid., 1850 m. rugpjūčio 21-ąją, prancūzų rašytojas Viktoras Hugo (Victor Hugo) prie savo kolegos, žymiausio tų laikų romanisto O. de Balzako kapo sakė kalbą: „Visos jo knygos sudaro vieną knygą, gyvą, puikią, gilią, kurioje gyvena ir juda baisi, klaiki ir kartu reali mūsų dabartis.“

Iš tiesų O. de Balzakas (1799–1850) ketino sukurti pasaulį, kuris konkuruotų su tikrove. Parašyti keletą šimtų romanų, juose pavaizduoti tris ar keturis tūkstančius veikėjų, kurie atstovautų visiems Prancūzijos visuomenės sluoksniams, – toks rašytojo sumanymas. Atskiri romanai, kuriuose buvo vaizduojamas tas pats personažas, turėjo sudaryti papročių, filosofinių ir analitinių etiùdų ciklus. Šį milžinišką kūrinį, kokio joks romanistas dar niekada nebuvo sumanęs, rašytojas pavadino „Žmogiškąja komedija“. Brandindamas idėją lenktyniauti su tobuliausiais kūriniais, O. de Balzakas iš anksto išdėstė savo „Žmogiškosios komedijos“ pobūdį ir principus:

„Papročių etiuduose“ bus pavaizduoti visi socialiniai reiškiniai, ir nė viena gyvenimo situacija, nė vienas veidas, nė vienas vyro ar moters charakteris, nė vienas gyvenimo būdas, nė viena profesija, nė vienas socialinis sluoksnis, nė viena Prancūzijos provincija, niekas iš to, kas yra vaikystė, senatvė, brandus amžius, politika, teisingumas, karas, nebus užmiršti.

Kai tai įgyvendinus žingsnis po žingsnio bus pavaizduota žmogaus širdies istorija, visapusiškai aprašyta visuomenės istorija – kūrinio pagrindas bus padėtas. Čia nebus vietos išgalvotiems faktams, čia matysime tik tai, kas visur vyksta.

O. de Balzakas – labai pastabus ir atidus rašytojas. Pro jo akis nepraslysdavo nė menkiausia smulkmena – nutrinto seno baldo ar puošnaus drabužio detalė leisdavo atkurti visas šeimininko ypatybes. Rašytojas klausėsi praeivių pokalbių, kvotė kariškius, kartą pusryčiavo net su budeliu, draugavo su katorgininku, išklausydavo aukštuomenės moterų skundus. Daug žinių sėmėsi iš to meto laikraščių ir įvairių knygų. Pavyzdžiui, aprašydamas vieno savo personažo pastangas pagaminti pigų popierių, tiksliai nupasakojo ankstesnių bandymų istoriją ir taip parodė nusimanymą apie popieriaus gamybą. Jo „Žmogiškosios komedijos“ romanuose randame išsamių žinių apie banko operacijas, architektūrą, antikvaro darbą, įvairių įstatymų, karo meno, madų aiškinimų. Visa to meto Prancūzijà Parỹžius, provincijos miesteliai, kaimai, teismas, kalėjimai – rado vietą rašytojo romanų puslapiuose.

Be to, O. de Balzakas nusipelnė literatūrai sukūręs ir pirmas pateikęs tipo teoriją: „Tipas, – rašoma vieno romano pratarmėje, – tai toks veikėjas, kuris aprėpia visų į save daugmaž panašių žmonių bruožus, tai jų apibendrintas pavyzdys. Taigi tarp tipo ir daugybės jo amžininkų visada atsiras sąlyčio taškų.“

O. de Balzakas ne kartą teigė, kad romanas – tai ne gyvenimas, „kūrinio tikrovė“ nesutampa su gyvenimo tikrove. Todėl „tikri faktai“, anot jo, turi būti sutirštinti, vienas veikėjas turėtų įkūnyti ryškiausius dešimties jo metų, luomo, profesijos žmonių bruožus. Tik tada jam bus įkvėpta gyvybė ir sukurtas tikroviškas paveikslas, kuris nebus atėjęs iš praeities, o savojo meto dabartyje gyvens tikrovišką, kasdienišką, kupiną istorinių procesų gyvenimą, kurį rašytojas traktuoja rimtai, net tragiškai. Tokio požiūrio į tikrovę, nepamirštant besikeičiančios istorijos, niekada nebūta literatūroje, nebūta ir tokio žmogaus, kuriam priskirtas savarankiškas socialinis vaidmuo ir atsakomybė. Kaip sakė O. de Balzako vieno romano pasakotojas, „žmones nudažo jų gyvenamų epochų šviesa“.

Rašytojas nesuspėjo įgyvendinti viso savo sumanymo – parašė septyniasdešimt keturis romanus, bet juose įkūnijo dalį svajonės – sukūrė savą pasaulį su šimtais peizažų, namų ir gatvių, kur gyvena du tūkstančiai veikėjų.

Romanas „Šagrenės oda“, pasirodęs 1831 m., sukėlė didžiulį skaitytojų susidomėjimą. Tai antras O. de Balzako romanas, kurį jis pasirašė tikruoju vardu (ankstesni bulvariniai romanai buvo pasirašinėjami slapyvardžiais). Šis kūrinys įtvirtino rašytojo literatūrinės šlovės pradžią.

Kūrinyje pasakojama istorija apie jauną talentingą vaikiną Rafaelį de Valenteną, kuris neturi nieko daugiau, tik galybę neįvykdomų norų ir nusivylęs gyvenimu yra pasiryžęs nusižudyti, tačiau netikėtai sendaikčių krautuvėje aptinka talismaną – senovinę laukinio asilo odą – šagrenę. Magiškas radinys išpildo kiekvieną troškimą, tačiau su kiekvienu patenkintu noru šagrenės oda traukiasi ir gyvenimas trumpėja. Rafaeliui priklauso pasaulis, jis gali viską ir nieko daugiau nebenori.

ŠAGRENĖS ODA (ištraukos) (I SKYRIUS)

I SKYRIUS

Talismanas

1829 metų spalio pabaigoje vienas jaunuolis įėjo į Karališkuosius rūmus tuo metu, kai pagal įstatymą, kuris globoja mokesčiais apdedamą aistrą, atidaromi lošimo namai. Ilgai nesvyruodamas, jis pasikėlė laiptais į lošimo kambarį, pažymėtą 36 numeriu.

– Malonėkite savo skrybėlę, pone! – sausu ir niurgzliu balsu sušuko jam išblyškęs senukas, lindėjęs šešėlyje už barjero, ir staiga atsistojo, rodydamas itin atgrasų savo veidą.

Kai jūs įeinate į lošimo namus, įstatymas pirmiausia iš jūsų atima skrybėlę. Gal tai Evangeliją ar Apvaizdą primenąs palyginimas? O gal tai greičiau yra būdas sudaryti su jumis pragarišką sutartį, reikalaujančią iš jūsų kokio nors užstato? O gal taip jūs esate verčiamas pagerbti tuos, kurie išloš jūsų pinigus? Gal policija, sekdama visas visuomenės srutų duobes, nori sužinoti jūsų skrybėlininko arba jūsų paties pavardę, jeigu ji įrašyta jūsų skrybėlės pamušale? Pagaliau gal norima išmatuoti jūsų kiaušą, kad būtų galima parengti mokslinę statistiką apie lošėjų protinius gabumus. Apie tai administracija visiškai nutyli. Bet atminkite – vos jūs žengiate pirmą žingsnį prie žaliojo stalo, jūsų skrybėlė jums jau nebepriklauso, lygiai kaip ir jūs nebepriklausote patys sau: lošime dalyvaujate jūs, jūsų turtas, jūsų skrybėlė, lazda ir apsiaustas. Jums išeinant, LOŠIMAS, grąžindamas jūsų daiktus, apčiuopiamomis patyčiomis parodys, kad jis šį tą jums dar palieka. Jeigu kartais jūs turėjote naują skrybėlę, tai savo kailiu patirsite, kad reikia įsitaisyti ir naują lošėjo kostiumą.

Nustebimas, atsiradęs jaunuolio veide, kai jis vietoj savo skrybėlės su aptrintais kraštais gavo popierinį numeriuką, aiškiai parodė dar nekaltą jo sielą, todėl senukas, tikriausiai nuo pat jaunystės skendėjęs azartiškuose lošėjų gyvenimo smagumuose, metė į jį drumstą, bejausmį žvilgsnį, kuriame filosofas būtų įžiūrėjęs prieglaudos skurdą, prasilošėlių valkatavimą, virtines protokolų apie savižudybes, amžinuosius katorgininkus, ištremtus prie Koacakoalkoso. Šis žmogus, kurio pailgas veidas buvo išblyškęs nuo maitinimosi vien prasta Darsė3 elatinos sriuba, atrodė išbalęs ir nepaprastai nukamuotas aistros. Jo raukšlėse slypėjo nuolatinių kančių pėdsakai: turbūt jis savo skurdų uždarbį pralošdavo tą pačią dieną, kai tik jį gaudavo. Panašiai kaip kuino, kurio nebeišjudina botago kirčiai, niekas jo nebejaudino: nei gūdžios viską praradusių lošėjų aimanos, nei jų nebylūs keiksmai, nei jų pamišę žvilgsniai – niekas jam nebedarė įspūdžio. Tai buvo įkūnytas LOŠIMAS. Jeigu tas jaunuolis būtų įsižiūrėjęs į šį liūdną cerberį, gal pats sau būtų taręs: „Jo širdyje nieko daugiau nebėra, tik kortų kaladė!“ Nepažįstamasis nepaklausė šio įsikūnijusio įspėjimo, kurį čia, be abejo, pastatė Apvaizda, lygiai, kaip ji parodo pasišlykštėjimo žymes ties kiekvienos landynės durimis. Jaunuolis ryžtingai įėjo į salę, kur aukso skambesys užburdavo ir apakindavo jausmus, apimtus godumo. Turbūt jaunuolį ten stūmė logiškiausia iš visų gražbyliškų Žano Žako Ruso frazių, kurios prasmė, atrodo, yra tokia: „Taip, aš suprantu, kad žmogus gali lošti, bet tik tada, kai tarp savęs ir mirties jis mato tik savo paskutinį ekiu.“

3 Žanas Darsė (Jean d᾽Arcet, 1725–1801) – prancūzų chemikas, išradęs būdą, kaip iš kaulų gaminti želatiną. Iš jos pagamintomis pigiomis, mažai maistingomis sriubomis mito neturtingieji.

Vakarais lošimo namų poezija esti vulgaroka, tačiau ji turi tiek pat pasisekimo, kiek ir kruvinos dramos. Salės esti pilnos žiūrovų ir lošėjų, nuskurdusių senių, kurie čia atsivelka pasišildyti, susijaudinusių veidų, orgijų, kurios prasideda vynu ir greitai baigiasi Senoje. Nors aistros čia gausu, bet pernelyg didelis vaidintojų skaičius kliudo jums žiūrėti stačiai į veidą lošimo demonui. Vakarais čia susidaro tikras ansamblis, kuriame rėkia visa trupė ir kuriame kiekvienas orkestro instrumentas traukia savo gaidą. Jūs pamatysite nemažai garbingų žmonių, čia beieškančių pramogų, už kurias jie apmoka, kaip mokėtų už spektaklio ar smaguriavimo suteiktą malonumą arba kaip pirktų pigias glamones kur nors skurdžioje palėpėje ir už jas tris mėnesius mokėtų aitriu apgailestavimu. Bet ar suprantate, koks turi būti žmogaus apsėdimas, koks jo veržlumas, kai jis nekantraudamas laukia, kol atidarys lošyklą? Tarp rytinio ir vakarinio lošėjo yra toks pat skirtumas, kaip tarp nerūpestingo vyro ir įsimylėjėlio, besikankinančio po savo mylimosios langu. Tik rytą pasirodo virpanti aistra ir skurdas su visa savo baisia nuogybe. Tuo metu galite pasigėrėti tikruoju lošėju, lošėju, kuris nevalgė, nemiegojo, negyveno, nemąstė – taip žiauriai jį čaižė nuolat dvigubinami sumų statymai, taip jis nusikankino nuo nekantrumo niežulio belaukdamas, kada pasitaikys trente et quarante. Tą prakeiktą valandą sutiksite akis, kurių ramumas gąsdina, veidus, kurie jus keri, žvilgsnius, kurie pakelia kortas ir jas ryja.

Taigi lošimo namai puikūs tik juose pradėjus lošti. Ispãnija turi bulių kautynes, Romà turėjo gladiatorius, o Parỹžius didžiuojasi Karališkaisiais rūmais, kurio erzinanti ruletė leidžia pasigėrėti čiurkšlėmis tekančiu krauju, tačiau negresiančiu sutepti parteryje sėdinčiųjų kojas. Žvilgtelėkite į tą areną. Užeikite! Kokia menkybė! Sienos, sulig žmogaus ūgiu apklijuotos taukuotu popieriumi, negaivina dvasios nė menkiausiu vaizdu. Jose nėra net vinies, kuri palengvintų nusižudyti. Parketas išdilęs, nešvarus. Pailgas stalas užima vidurį salės. Paprastos, šiaudinės kėdės, glaudžiai sustatytos aplink tą nuo aukso apsitrynusią gelumbę, rodo nuostabų abejingumą prabangai žmonių, žūstančių čia dėl turto ir prabangos. Ta žmogiškoji priešingybė pasireiškia visur, kur dvasia veržliai sukyla prieš pačią save. Įsimylėjęs nori savo mylimąją apgaubti šilkais, aprengti ją minkštais Rytų audiniais, bet ją glamonėja jis dažniausiai skurdžiame patale. Garbėtroška svajoja apie aukščiausią valdžią, vartydamasis vergavimo purve. Pirklys skursta drėgnoje, nesveikoje krautuvėje, statydindamas paveldėtojui sūnui erdvų rūmą, iš kurio pastarasis bus išvytas jam besibylinėjant su broliu. Pagaliau ar yra kas bjauresnio už pasismaginimo namus? Keista problema! Prieštaraudamas pats sau, apgaudinėdamas savo viltis esama sunkia padėtimi, o sunkią padėtį – neįvyksiančia ateitimi, žmogus visiems savo veiksmams suteikia jam būdingą nenuoseklumą ir silpnumą. Šioje žemėje nieko nėra tobulo, išskyrus nelaimę.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Romanas pradedamas jaunuoliui įeinant į lošimo namus ir beveik per penkiasdešimt puslapių skaitytojas nieko naujo nesužino apie pagrindinį veikėją. Į ką sutelktas pasakotojo dėmesys romano pradžioje?
  2. Su kokiais sunkumais susidurtumėte, jei reikėtų papasakoti šį epizodą? Kokį įspūdį kuria toks pasakojimas?
  3. Raiškiai perskaitykite trečią romano ištraukos pastraipą.
    1. Palyginkite šią pastraipą su romano pradžia: kaip keičiasi pasakojimo pobūdis? Kokios gramatinės formos atsiranda? Su kuo mezga pokalbį pasakotojas?
    2. Kodėl žodis lošimas rašomas didžiosiomis raidėmis? Kokia čia meninės raiškos priemonė ir ką ji sukuria tekste?
    3. Pasvarstykite, kam ir kodėl skirta ši pastraipa.
  4. Ketvirtoje pastraipoje susiduriame su seniu, lošimo namų rūbininku. Patyrinėkite, kaip kuriamas jo paveikslas.
    1. Kokia dominuojanti senio savybė? Kokios detalės ir meninės raiškos priemonės suteikia šiam paveikslui įtaigumo?
    2. Vienu dviem sakiniais charakterizuokite šį veikėją siedami turinį ir formą (koks senis ir kas tą rodo?).
    3. Šio veikėjo daugiau romane nesutiksite. Pasvarstykite, dėl ko rašytojui svarbu sukurti personažo, pasirodančio tik trumpame, kelias minutes trunkančiame epizode, tokį įtaigų paveikslą.
    4. Visažinis pasakotojas įspėja skaitytoją, kad jaunuolio, einančio į lošimo namus, laukia pražūtis, kartu išreiškia ir tokių namų vertinimą. Raskite šias užuominas ir jas aptarkite.
  5. Kokią pasakotojo nuostatą išryškina lošimo namų erdvės aprašymas?
  6. Kaip ištraukoje vertinami lošimo namai ir azartiniai žaidimai? Iš ko tai matome?
  7. Remdamiesi ištrauka paaiškinkite ir išplėtokite paskutinį sakinį: „Šioje žemėje nieko nėra tobulo, išskyrus nelaimę.“

[Jaunuolis pralošia paskutinius pinigus ir nusprendžia palikti šį pasaulį, kuriame gyvendamas jis, kad prasimuštų visuomenėje, dėjo daugybę niekais nuėjusių pastangų ir patyrė šimtus apviltų lūkesčių. Jis eina Paryžiaus gatvėmis lyg dykuma, stumdomas žmonių, kurių nemato, gatvės triukšme tegirdėdamas tik vieną mirties balsą. Nusprendęs, kad mirti vidurdienį negarbinga, jaunuolis užsuka į sendaikčių krautuvę tikėdamasis ten pasižvalgyti ir sulaukti vakaro. Parduotuvės lentynos apstulbina tokia gausa daiktų, jog atrodo, kad „viso pasaulio kraštai buvo čia sunešę po gabalą savo mokslo, po pavyzdį savo meno“. Galiausiai pirklys jaunuoliui parodo Rafaelio8 tapytą Kristaus atvaizdą.]

8 Rafaelis (Raffaello, 1483–1520) – vienas žymiausių visų laikų italų dailininkų, kūręs XVI a. pradžioje.

Tas atvaizdas įkvėpė norą melstis, mokė atleidimo, slopino egoizmą, žadino visas užsnūdusias dorybes. Turėdamas savybes, būdingas muzikiniam žavesiui, Rafaelio kūrinys apgaubė mus galingais prisiminimų burtais, ir jo triumfas buvo visiškas, – apie dailininką jūs užmiršote. Šviesos veikimas dar daugiau stiprino šį stebuklą, kartais atrodė, kad galva juda tolumoje, tartum debesyje.

– Tą drobę aš padengiau auksinėmis monetomis, – šaltai tarė pirklys.

– Na, ką gi, teks mirti! – sušuko jaunuolis, pabusdamas iš savo minčių, kurių paskutinė grandis jį vėl grąžino prie neišvengiamo likimo, nejuntamomis išvadomis priversdama atsisakyti paskutinės vilties, kurios jis griebėsi.

– Aha! Ne veltui aš tave įtariau! – pasakė senis, stverdamas jaunuolį už abiejų rankų ir kaip gniaužtuvais spausdamas jo riešus viena ranka.

Nepažįstamasis liūdnai šyptelėjo dėl to nesusipratimo ir ramiu balsu tarė:

– Nebijokite, pone! Aš kalbu apie savo gyvybę, ne apie jūsų. Kodėl gi neprisipažinti man nekaltai apgavus jus? – pridūrė jis, pažvelgęs į sunerimusį senį. – Belaukdamas nakties, kad galėčiau netrukdomas nusiskandinti, aš atėjau pasižiūrėti tamstos turtų. Kas neatleistų šio paskutinio malonumo mokslo ir poezijos žmogui?

Pirklys, su nepasitikėjimu klausydamasis tariamojo pirkėjo, perveriamu žvilgsniu tyrė jo rimtą veidą. Netrukus, nuramintas skausmingo balso gaidos, o gal tuose bespalvio veido bruožuose išskaitęs tamsų likimą, nuo kurio prieš tai sudrebėjo lošikai, jis paleido rankas, tačiau, dar ne visai nusikratęs įtarimo, kurį sukėlė šimtametė jo patirtis, jis lyg niekur nieko, tarsi norėdamas atsiremti, ištiesė ranką į spintelę ir, iš ten imdamas stiletą, tarė:

– Turbūt jūs jau treji metai esate neetatinis tarnautojas finansų įstaigoje ir vis dar negaunate algos?

Nepažįstamasis nenoromis šyptelėjo ir neigiamai papurtė galvą.

– Gal jūsų tėvas per smarkiai jums priekaištavo, kad atsiradote pasaulyje? Ar gal praradote garbę?

– Jei norėčiau prarasti garbę, tai nesiskirčiau su gyvenimu.

– Tai jus nušvilpė Fiunambulų teatre? O gal jūs priversti kurti kupletus, kad apmokėtumėte savo meilužės laidotuves? O gal sergate pinigų neturėjimu? Norite nuo sosto nuversti nuobodulį? Pagaliau kokia klaida skatina jus mirti?

– Neieškokite mano mirties akstino tose banaliose priežastyse, kurios daugumą stumia prie savižudybės. Kad nereikėtų jums atskleisti negirdėtų kančių, kurias sunku išreikšti žmonių kalba, aš pasakysiu tiek, kad atsidūriau giliausiame, bjauriausiame, skaudžiausiame skurde. Ir, – pridūrė jis balsu, kurio laukinis išdidumas prieštaravo ankstesniems žodžiams, – nesirengiu maldauti nei pagalbos, nei paguodos.

– Ehe!

Tie du skiemenys, kuriuos senis ištarė vietoje atsakymo, priminė tarškynės garsą. Paskui jis tęsė:

– Nespirdamas jus mane maldauti, neversdamas jus nurausti, neduodamas jums nei prancūzų santimo, nei Levanto parato, nei Sicilijos tareno, nei vokiečių helerio, nei rusų kapeikos, nei škotų fartingo, nei vienos sestercijos, nei vieno obolo senojo pasaulio, nei vieno piastro naujojo pasaulio, nesiūlydamas jums nieko nei auksu, nei sidabru, nei variu, nei popieriumi, nei banknotais, noriu jus padaryti turtingesnį, galingesnį ir įtakingesnį už kokį nors konstitucinį karalių!

Jaunuolis pamanė, kad senis suvaikėjo, apstulbęs jis nesiryžo nieko pasakyti.

– Atsigręžkite, – tarė senis staiga stverdamas lempą ir pasuko jos šviesą į sieną, priešais tą, kur kabėjo atvaizdas, – ir pažvelkite į šitą ŠAGRENĖS ODĄ.

Romano „Šagrenės oda“ iliustracija, dail. Anžas Lui Žanė ir Ferdinanas Žuberas, 1838 m.

Jaunuolis pašoko ir nustebo, pamatęs virš krėslo, kuriame jis sėdėjo, ant sienos pakabintą šagrenės gabalą, ne didesnį už lapės kailį, bet dėl neišaiškinamos iš pirmo žvilgsnio priežasties toji oda tirštoje tamsoje, kuri buvo parduotuvėje, skleidė tokius šviesius spindulius, kad ją buvo galima palaikyti nedidele kometa. Jaunuolis su nepasitikėjimu priėjo prie tariamojo talismano, kuris jį turėjęs apsaugoti nuo nelaimių, ir mintyse nusijuokė iš jo. Tačiau, pagautas visai suprantamo smalsumo, jis pasilenkė, kad apžiūrėtų odą iš visų pusių, ir netrukus surado natūralią to keisto švytėjimo priežastį. Juodas, lyg grūdeliais nusėtas šagrenės paviršius buvo taip rūpestingai nusvidintas ir nušlifuotas, jos vingriuoti ruoželiai buvo tokie ryškūs ir aiškūs, jog tos orientalinės odos iškilumose, tarsi granito briaunose, slypėjo maži židinėliai, nuo kurių skaidriai atsispindėjo šviesa. Jis matematiškai įrodė to reiškinio priežastį seniui, kuris, užuot atsakęs, klastingai nusišypsojo. Matydamas tą pranašumo šypsnį, jaunasis mokslininkas tarėsi esąs kokios apgaulės auka. Jis nenorėjo nusinešti į kapus dar vienos mįslės, todėl greitai pakreipė odą lyg vaikas, kuris skuba sužinoti savo naujo žaisliuko paslaptis.

– Aha! – sušuko jis. – Štai įspaustas ženklas, kuris Rytuose vadinamas Saliamono antspaudu.

– Jūs jį pažįstate? – paklausė pirklys, keliskart išpūtęs pro šnerves orą ir tuo išreiškęs daugiau minčių, negu būtų pasakęs iškalbingiausiais žodžiais.

– Ar yra pasaulyje toks mulkis, kuris patikėtų tąja chimera? – sušuko jaunuolis, įsižeidęs tuo nebyliu ir pilnu aitraus pasityčiojimo juoku. – Argi jūs nežinote, – pridūrė jis, – kad tik Rytų prietarai mato kažką šventa mistiškoje formoje ir melaginguose ženkluose tos emblemos, kuri tartum teikia pasakiškos galios? Šiuo atveju aš nesu naivesnis kalbėdamas apie sfinksus ar grifus, kurių buvimas tam tikra mitologine prasme yra galimas.

– Kadangi jūs – orientalistas, – tarė senis, – tai gal perskaitysite šią sentenciją?

Jis prinešė žibintą prie pat talismano, kurį jaunuolis laikė blogąja puse į viršų, ir atkreipė jo dėmesį į ženklus, įspaustus tos stebuklingos odos narveliniame audinyje taip, tarytum jie būtų susidarę dar ant gyvo gyvulio, kurį kadaise ši oda dengė.

– Prisipažinsiu, – susuko nepažįstamasis, – aš neatspėsiu, kuo pasinaudota taip giliai įspaudžiant šias raides laukinio asilo odoje.

Ir greitai atsigręžęs į retenybėmis apkrautus stalus jis ėmė lyg ko ieškoti akimis.

– Ko tamstai reikia? – paklausė senis.

– Kokio nors įrankio įpjauti šagrenei, kad pamatyčiau, ar raidės joje įspaustos, ar inkrustuotos.

Senis padavė nepažįstamajam savo stiletą. Šis, jį paėmęs, pamėgino įpjauti odą toje vietoje, kur buvo įrašyti žodžiai, tačiau, nupjovus ploną odos sluoksnelį, raidės vėl pasirodė tokios pat ryškios ir visai tolygios buvusioms paviršiuje, jog akimirką jis manė visai neįpjovęs odos.

– Levanto gamyba turi paslapčių, kurias ji viena težino, – tarė jis, kažkaip neramiai pažvelgęs į Rytų sentenciją.

– Taip, – atsakė senis, – geriau viskuo kaltinti žmones, o ne Dievą!

Paslaptingieji žodžiai buvo surašyti taip:

Tatai reiškė:
​JEIGU TU MANE TURI, TU TURĖSI VISKĄ. BET
​TAVO GYVENIMAS PRIKLAUSYS MAN. DIEVAS
​TAIP NORI. GEISK, IR TAVO GEIDIMAI
​BUS ĮVYKDYTI. BET SUDERINK SAVO
​NORUS SU SAVO GYVENIMU, JIS
​ČIA. NUO KIEKVIENO NORO
​AŠ MAŽĖSIU KAIP IR
​TAVO DIENOS. AR TU
​MANĘS NORI? IMK.
​DIEVAS IŠKLAUSYS
​TAVĘS. TEBŪNIE TAIP!

– Tai jūs laisvai skaitote sanskrito kalba, – tarė senis. – Gal jums teko keliauti po Persiją, Bengãliją?

– Ne, pone, – atsakė jaunuolis, smalsiai apčiupinėdamas simbolišką odą, dėl savo menko lankstumo panašią į metalinę plokštelę.

Senasis pirklys vėl pastatė žibintą ant kolonos, nuo kurios jį buvo paėmęs, metė į jaunuolį šaltos ironijos kupiną žvilgsnį, kuris tarytum sakė: „Jis jau nebegalvoja apie mirtį.“

– Ar čia išdaiga, ar paslaptis? – paklausė jaunas nepažįstamasis.

Senis palingavo galvą ir rimtai tarė:

– Nežinau, ką jums atsakyti. Aš siūliau galią, kurią teikia šis talismanas, iš pažiūros energingesniems žmonėms negu jūs, bet, pasijuokę iš mįslingos įtakos, kurią ši oda galinti turėti jų būsimajam likimui, jie nė vienas vis dėlto nenorėjo rizikuoti sudaryti sutartį, kurią taip lemtingai siūlo kažkokia nežinomoji galia. Aš galvojau taip, kaip ir jie, – paabejojau, susilaikiau ir...

– Ir net nepamėginote? – nutraukė jaunuolis.

– Mėginti! – atsakė senis. – O jūs nuo Vandomo kolonos ar mėgintumėte pulti žemyn? Ar galima sustabdyti gyvenimo srovę? Ar skirstė kas nors mirtį dalimis? Prieš įeidamas į šį kambarį, jūs buvote nutaręs nusižudyti, bet staiga jus sudomina kažkokia paslaptis, atitraukia nuo minties apie mirtį. Vaike! Argi bet kuri jūsų gyvenimo diena nepasiūlys jums dar įdomesnės mįslės negu ši? Klausykite, ką jums pasakysiu. Man teko matyti ištvirkusį regento dvarą. Tada aš kaip ir jūs gyvenau skurde, maldaudavau duonos kąsnio ir vis dėlto pasiekiau šimto dvejų metų amžiaus, pasidariau milijonierius: nelaimė davė man turtą, šiurkštumas mane išmokė. Aš keliais žodžiais atskleisiu didelę žmogaus gyvenimo paslaptį. Žmogus eikvoja save dviem instinktyviai atliekamais veiksmais, nuo kurių išsenka jo egzistencijos šaltiniai. Du veiksmažodžiai išreiškia visus tų dviejų mirties priežasčių pavidalus: NORĖTI ir GALĖTI. Tarp tu dviejų žmogaus veiklos ribų yra dar viena formulė, kurios laikosi išminčiai ir kuriai aš esu dėkingas už savo laimę ir ilgą gyvenimą. Norėti – mus degina, o galėti – ardo, bet ŽINOTI palieka mūsų organizmą amžinai ramybės būvyje. Taigi geidimas arba norėjimas manyje negyvi, užmušti minties, judėjimas arba galėjimas pasireiškia natūraliu mano organų veikimu. Trumpai tariant, aš savo gyvenimą įdėjau ne į širdį, kuri gali palūžti, ne į pojūčius, kurie atbunka, bet į smegenis, kurie nenusidėvi ir viską išgyvena. Nesaikingumas nėra palietęs nei mano dvasios, nei kūno. Tačiau aš esu matęs visą pasaulį. Mano kojos žengė per aukščiausius Azijos ir Amerikos kalnus, aš išmokau visas žmonių kalbas, gyvenau esant visokioms valdžioms. Aš skolinau pinigus kinui paimdamas užstatu jo tėvo kūną, miegojau arabo palapinėje pasitikėjęs jo žodžiu, pasirašinėjau sutartis visose Europos sostinėse ir be baimės palikdavau savo auksą laukinių palapinėje. Pagaliau aš viską pasiekiau, nes mokėjau viską niekinti. Vienintelis garbės dalykas man buvo – matyti. Ar matyti nereiškia žinoti?.. O žinoti, jaunasis žmogau, ar tai nėra tiesiog gėrėtis? Ar tai nereiškia atidengti tikrąją gyvenimo esmę ir ją giliai įžvelgti? Kas pasilieka iš medžiaginio turėjimo? Tiktai idėja. Tad spręskite, koks gražus turi būti gyvenimas žmogaus, kuris, pajėgdamas įspausti į savo mintis visas realybes, perkelia į savo dvasią laimės šaltinius ir semiasi iš jų tūkstančius idealų, apvalęs juos nuo žemiškojo purvo. Mintis yra raktas į visus lobius, ji suteikia jums šykštuolio džiaugsmus, bet be jo rūpesčių. Taip, tad aš plevenau viršum pasaulio, kuriame mano pomėgiai visada buvo dvasios džiaugsmai. Mano orgijos buvo įsižiūrėjimas į jūras, tautas, miškus, kalnus! Aš viską stebėjau, bet ramiai, nepažindamas nuovargio, aš niekada nieko negeidžiau, aš visko laukiau. Aš vaikštinėjau po pasaulį kaip po nuosavą sodą. Tai, ką žmonės vadina sielvartu, meile, garbe, laimės nepastovumu, liūdesiu, man visa tėra idėjos, kurias aš paverčiu svajojimais, užuot jas jautęs, aš jas išreiškiu, jas aiškinu, užuot leidęs joms ryti savo gyvenimą, aš paverčiu jas dramomis, jas vystau, padarau iš jų pramogą, tarsi vidiniu regėjimu skaityčiau romaną. Niekad nevarginęs savo organų, dar tebesu stiprios sveikatos. Mano siela paveldėjo visas neišeikvotas jėgas, mano galva turtingesnė už mano parduotuves. Čia, – tarė jis sušerdamas sau į kaktą, – štai čia yra tikrieji milijonai! Aš leidžiu savo maloniausias dienas protingai peržvelgdamas praeitį, prisimenu kraštus, landšaftus, vandenyno reginius, puikius istorinius paveikslus! Aš turiu įsivaizduotą seralį, jame valdau visas moteris, kurių nesu turėjęs. Dažnai aš vėl regiu jūsų karus, jūsų revoliucijas ir mąstau apie juos. O! Kaipgi galima labiau vertinti karštligišką, paviršutinį žavėjimąsi vienos ar kitos spalvos kūnu, apvalesnėmis ar mažiau apvaliomis formomis, kaip galima visas jūsų apviltų troškimų nelaimes labiau vertinti už kilniąją galią sukurti savyje ištisą visatą, už beribį džiaugsmą judėti nesurištam laiko, nevaržomam erdvės pančių, viską apglėbti, viską matyti ir, pasilenkus ties pasaulio kraštu, pateikti klausimų kitoms sferoms, kad pajustum Dievą! Čia, – šūktelėjo jis perkūno balsu, rodydamas šagrenės odą, – sujungti galėjimas ir norėjimas. Štai jūsų socialinės idėjos, jūsų besaikiai geismai, jūsų nesivaldymas, jūsų džiaugsmai, kurie žudo, jūsų sielvartai, kurie verčia gyventi per daug įtemptu gyvenimu, – nes juk skausmas galbūt tėra tik audringas pomėgis. Kas galėtų nustatyti tašką, kur gašlybė pavirsta skausmu ir kur skausmas dar tebėra gašlybė? Argi pati gyviausia idėjinio pasaulio šviesa neglamonėja žvilgsnio, kai švelniausia fizinio pasaulio tamsybė jį visada žeidžia? Ar išmintis nekyla iš žinojimo? Ir kas yra beprotybė, jei ne norų ar galėjimo nenuosaikumas?

– Na, taip! Aš ir noriu gyventi be saiko! – tarė nepažįstamasis, stverdamas šagrenės odą.

– Saugokitės, jaunasis žmogau! – neįtikėtinai gyvai sušuko senis.

– Aš buvau paskyręs savo gyvenimą mokslui ir minčiai, bet jie manęs net neišmaitino, – atsakė nepažįstamasis. – Aš nenoriu būti apgautas nei svedenborgiško24 pamokslo, nei jūsų orientalinio amuleto, nei jūsų gailestingų pastangų išlaikyti mane pasaulyje, kuriame egzistavimas man nebeįmanomas. Štai ką, – pridūrė jis, konvulsingai spausdamas rankoje talismaną ir žiūrėdamas į senį. – Aš noriu karališkai puikių pietų, bakchanalijos25, vertos šio šimtmečio, kuriame, sako, viskas ištobulėję! Tegul mano svečiai bus jauni, sąmojingi ir be prietarų, linksmi iki patrakimo! Tegul keičiasi vynas vienas už kitą stipresnis ir ugningesnis, kad nusigertume trejetui dienų. Tegul šią naktį papuošia karštos moterys! Noriu, kad pasileidimas, kliedintis ir staugiantis, savo ratais su ketvertu arklių nuneštų mus už pasaulio ribos ir išmestų nepažįstamon pakrantėn! Tegul sielos kyla į dangų arba maudosi purve, aš nežinau, ar kyla jos tada, ar smunka – man tatai vis tiek. Taigi aš įsakau šiai tamsiajai galybei sulieti man visus džiaugsmus į vieną džiaugsmą. Taip, man reikia paskutinį kartą apkabinti visus žemės ir dangaus džiaugsmus ir nuo jų numirti. Po girtuokliavimo aš taip pat geidžiu antikinių priapėjų, numirėlius prikeliančių dainų, ilgų, be galo ilgų pabučiavimų, kurių garsas praūžtų virš Paryžiaus kaip gaisro traškėjimas, pažadintų iš miego vedusius ir įkvėptų jiems deginantį karštį, kuris pajaunintų juos visus, dargi septyniasdešimtmečius!

24 Emanuelis Svedenborgas (Emanuel Swedenborg, 1688–1772) – švedų mokslininkas, filosofas, išradėjas, teologas, mistikas.
25 Bakchanãlija (lot. bacchanalia) – senovės romėnų šventė, skirta vyno ir linksmybės dievui Bakchui, kurioje iš pradžių galėdavo dalyvauti tik moterys ir joms buvo leidžiami tokie dalykai, kurie kasdieniame gyvenime būtų susilaukę pasmerkimo. Vėliau šventėse leista dalyvauti ir vyrams, ir nuo tada jos pamažu virto didžiulėmis masinėmis orgijomis. 186 m. pr. m. e. Ròmos senato sprendimu jos buvo oficialiai uždraustos.

Kvatojimas, išsiveržęs iš senio lūpų, jaunojo patrakėlio ausyse nuaidėjo lyg pragaro ūžesys, sustabdydamas jį taip įsakmiai, kad jis nutilo.

– Jūs manote, – tarė pirklys, – kad staiga prasivers mano grindys praleisdamos dosniai apkrautus stalus ir svečius iš kito pasaulio? Ne, ne, jaunasis vėjavaiki! Jūs pasirašėte sutartį, tuo viskas pasakyta. Dabar visi jūsų norai kuo tiksliausiai pildysis – bet iš jūsų gyvenimo sąskaitos. Jūsų dienų ratas, nustatytas šios odos, trauksis pagal jūsų geidimų stiprumą ir kiekį, pradedant menkiausiais ir baigiant nesaikingiausiais. Bramanas, iš kurio aš gavau šį talismaną, kadaise man paaiškino, kad užsimegsiąs paslaptingas ryšys tarp likimo ir norų to, kuris turės šią odą. Jūsų pirmasis noras yra vulgarus, aš galėčiau jį patenkinti, bet tegul tuo pasirūpina jūsų naujojo gyvenimo įvykiai. Galų gale juk jūs norėjote mirti? Na, ką gi! Jūsų nusižudymas tiktai atidėtas.

Nustebęs ir beveik įsižeidęs, kad šis keistasis senis su savo pusiau filantropiškais ketinimais, paaiškėjusiais šioje paskutinėje pajuokoje, vis dar iš jo tebesityčioja, nepažįstamasis sušuko:

– Pažiūrėsime, ar pasikeis mano likimas, kol aš eisiu krantine! Bet jeigu jūs nesityčiojate iš nelaimingojo, noriu, atsikeršydamas už tokią lemtingą paslaugą, kad jūs įsimylėtumėte šokėją! Tada jūs suprasite lėbavimo džiaugsmą ir galbūt iššvaistysite visas gėrybes, kurias taip filosofiškai tausojote.

Jis išėjo neišgirdęs, kaip senis giliai atsiduso, paskui perėjo visas to namo sales ir nusileido laiptais, lydimas pilnaskruosčio pardavėjo, kuris veltui stengėsi jam šviesti, jaunuolis bėgo kaip vagis, užkluptas nusikaltimo vietoje. Apakintas kažkokio svaigulio, jis net nepastebėjo neįtikėtino šagrenės liaunumo, kuri pasidarė minkšta kaip pirštinė, susisuko jo virpančiuose pirštuose ir sutilpo frako kišenėje, į kurią jis ją įkišo beveik nesąmoningai.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kam ir kokį poveikį daro dailės genijaus Rafaelio paveikslas? Kodėl galima sakyti, kad apie paveikslo įtaigumą kalbama apibendrintai?
  2. Kas išblaško paveikslo daromą įspūdį? Įrodykite, kad ištraukos pradžioje susiduria du pasauliai – dvasinis, susijęs su žmogaus vidiniu pasauliu, ir materialinis, kuriam svarbiau medžiaginės vertybės.
  3. Remdamiesi pirmiau skaityta ištrauka, paaiškinkite pasakymą, kad pirklio ištarta frazė jaunuolį „vėl grąžino prie neišvengiamo likimo“.
  4. Kodėl iš pradžių pirklys ir jaunuolis nesusikalba? Dėl ko senis nurimsta?
  5. Kokias žmogaus nuopuolio versijas kelia pirklys, kai galiausiai patiki nepažįstamojo noru baigti gyvenimą?
  6. Palyginkite, kokias savižudybės priežastis vardija senis ir dėl ko iš tiesų gyvenimą ketina baigti vaikinas. Pasvarstykite, kaip šį pokalbį galėtumėte susieti su senio noru atskleisti šagrenės odos paslaptį.
  7. Ar vaikinas patiki senio pažadu? Ką jis bando įrodyti?
  8. Raskite detalių, atskleidžiančių pirklio požiūrį į vaikiną. Koks tas požiūris?
  9. Interpretuokite paslaptinguosius žodžius, užrašytus ant šagrenės odos.
    1. Kaip manote, ką reiškia pakartota sakinių struktūra: Turėsi viską. Bet... Geidimai bus įvykdyti. Bet...
    2. Kodėl iš pirmo žvilgsnio žavus pasiūlymas perklausiamas: Ar tu manęs nori?
  10. Iš ko pirklys supranta, kad nepažįstamasis jau nebegalvoja apie mirtį?
  11. Pasvarstykite, kodėl nė vienas žmogus nepriėmė senio pasiūlymo? Kodėl pirklio tas nestebina, bet sukelia didelę nuostabą jaunuoliui?
  12. Kaip senis reaguoja į vaikino nustebimą? Ką apie pirklį sako jo kalbos pradžioje dažnos retorinės figūros ir užuomina apie Vandomo koloną?

Diskutuojame

Pasigilinkite į senojo pirklio kalbą ir grupėmis arba poromis išsiaiškinkite jo požiūrį.

  1. Savais žodžiais paaiškinkite būsenų norėti ir galėti įtaką žmogaus gyvenimui.
  2. Kokią alternatyvą senis pateikia šioms būsenoms? Kodėl pirklys ja vadovavosi visą savo gyvenimą?
  3. Remdamiesi tekstu pagrįskite, kad besaikiai troškimai ir prisirišimas prie materialių dalykų griauna žmogaus gyvenimą.
  4. Paaiškinkite pasakymą „Mintis yra raktas į visus lobius“.
  5. Savo kalbos pabaigoje senis netiesiogiai įspėja jaunuolį dėl šagrenės pražūtingo poveikio. Raskite tuos sakinius ir paaiškinkite, kur slypi įspėjimas.
  6. Kaip vaikinas vertina senio aiškinimą? Kodėl galėtume teigti, kad jis antikvaro pasakojimą priėmė asmeniškai ir neišgirdo svarbiausių dalykų?
  7. Ko geidžia ir kaip savo norą išreiškia jaunuolis?
  8. Kaip antikvarinės parduotuvės savininkas reaguoja į vaikino norus? Paaiškinkite pasakymą „Jūsų pirmasis noras yra vulgarus“.
  9. Ką turi omenyje senis sakydamas, kad nusižudymas tik atidėtas?

Apibendriname

  1. Pasvarstykite, kodėl iš pat pradžių senis ne atvirai, o tylomis ironiškai vertina jaunuolį. Ką jis galėtų žinoti ar suprasti ir numatyti daugiau nei jo jaunasis pašnekovas?
  2. Apibendrintai pasakykite, kokią svarbią žmogaus gyvenimo paslaptį atskleidžia senis.
  3. Įrodykite, kad ir senis, ir vaikinas kalba įsijautę, aistringai. Kokios meninės raiškos priemonės rodo jų kalbos jausmingumą?
  4. Kuriam iš šių veikėjų pritaria pasakotojas? Argumentuokite remdamiesi tekstu.

Diskutuojame

Pasikvieskite mokyklos psichologą ir surenkite diskusiją „Gyvenimo vertė“.

Galimi ir siauresni diskusijos aspektai.

  • Kas yra gyvenimo sunkumai ir kaip juos įveikti?
  • Dėl ko kyla baimės?
  • Ko tikiuosi iš žmonių, kuriuos myliu?

Diskutuodami mokysitės geriau pažinti save: išsiaiškinti asmeniškai svarbias vertybes ir idėjas, apsispręsti dėl jų, apmąstyti gyvenimo prasmę, išmokti suprasti ir tinkamai reikšti savo jausmus, rūpintis sveikata ir branginti gyvybę, pozityviai mąstyti, priimti gyvenimo iššūkius ir gebėti įveikti sunkumus.

Be to, diskusija padės argumentuotai reikšti savo požiūrį, pritaikyti turinį atsižvelgiant į situaciją.

Rašome

Pasirinkite temą ir parašykite tekstą paisydami pasirinkto žanro (laiško, dienoraščio arba esė, rašinio) reikalavimų.

  • Kuo vertinga draugystė?
  • Koks aš pats sau – nelaimėlis ar laimingas?
  • Kada gyvenimas yra vertingas?

[Išbėgęs iš senienų krautuvės jaunuolis sutinka draugus, kurie sakosi jau savaitę jo ieškoję, mat naujoji Prancūzijos valdžia, suprasdama propagandos svarbą visuomenei, nori finansuoti naują laikraštį.]

Tiriame

Ištraukoje, kurią skaitysite, ne kartą minimas Prancūzijos politinis įvykis Liepos revoliucija. Išsiaiškinkite, koks tai įvykis ir kodėl jis turėjo didelę įtaką to meto visuomenės gyvenimui. Skaitydami ištrauką stebėkite, kaip istorinio konteksto žinios padeda suprasti tekstą.

<...>

– Ir mes tavęs tikrai gailėjomės, – tęsė toliau savo tvirtinimą jo draugas. – Aš kalbu apie vieną kombinaciją, į kurią tave įtraukėme kaip pranašesnį žmogų, tai yra tokį, kuris moka su niekuo nesiskaityti. <...> Žodžiu, steigiamas laikraštis, turįs savo dispozicijoje28 kokius du ar tris šimtus tūkstančių frankų, siekiant sudaryti opoziciją, kuri patenkintų nepatenkintus, nekenkdama tautinei karaliaus-piliečio vyriausybei. Na, jeigu mes juokiamės iš laisvės lygiai taip, kaip ir iš despotizmo, iš religijos lygiai taip, kaip ir iš bedievybės, jeigu tėvynė mums – tai sostinė, kur idėjos keičiamos ir parduodamos po tiek ar tiek už eilutę, kur kiekviena diena atneša skanius pietus ir apsčiai spektaklių, kur knibžda paleistuvės, kur vakarienės baigiasi tik rytą, kur meilė nuomojama tik valandoms, kaip miesto karietos, jeigu Paryžius visada bus mieliausioji iš visu tėvynių, – džiaugsmo, laisvės, proto, gražių moterų, nenaudėlių ir gero vyno tėvynė, kur niekada per daug nejaučiama valdžios bizūno, nes stovima šalia tų, kuriuos ji laiko, tai mes, tikrieji dievo Mefistofelio sekėjai, sutikome pakeisti viešąją nuomonę, perrenginėti vaidintojus, prikalti prie vyriausybinio barako naujas lentas, duoti vaistų doktrinieriams, pakaitinti senus respublikonus, atnaujinti bonapartininkus ir aprūpinti maistu centrą, kad tik mums būtų leista juoktis in petto30 iš karalių ir iš tautų, vakare nesilaikyti ryto nuomonės ir linksmai gyventi pagal Panurgo31 pavyzdį arba more orientali32 – gulint ant minkštų pagalvių. Tos makaroninės ir juokdariškos karalijos vadžias mes numatėme skirti tau, todėl ir vedamės tave tiesiog pietų, kuriuos mums suruošė minėto laikraščio steigėjas, iš verslo pasitraukęs bankininkas, kuris nežinodamas, kur dėti auksą, sumanė keisti jį į sąmojį. Tave ten visi pasitiks kaip brolį, mes tave paskelbsime tų pažangių protų, kurių niekas negąsdina, kurių įžvalgumas atidengia Áustrijos, Ánglijos arba Rùsijos sumanymus anksčiau negu Anglija, Austrija ar Rusija ką nors sumano, karaliumi! Taip, mes tave skirsime visagaliu valdovu tų protinių jėgų, kurios pasauliui teikia tokius mirabo, taleiranus, pitus, meternichus, pagaliau visus tuos guvius krispenus, kurie tarpusavy lošia valstybių likimu, kaip paprasti žmonės lošia domino iš vyšninės stiklo. Mes tave nurodėme kaip didžiausią drąsuolį, pasirengusį grumtis su pasileidimu, su ta šlovinamąja pabaisa, su kuria trokšta grumtis visi stiprieji protai, taip pat mes dar tvirtinome, kad ta pabaisa tavęs lig šiol dar nėra nugalėjusi. Tikiuosi, tu neapvilsi mūsų pagyrimų. Taiferas, mūsų vaišintojas, žadėjo mums, kad mes toli pralenksime menkas mūsų nūdienių smulkiųjų Lukulų išgertuves. Jis toks turtingas, jog mažmožiams gali suteikti didybės, o ydoms – elegantiškumo ir dailumo... Ar girdi, Rafaeli? – pertraukdamas savo kalbą paklausė šnekėtojas.

28 Dispozı̇̀cija (lot. dispositio – išdėstymas, paskirstymas) – kieno nors žinia, valdžia, valia, teisė savarankiškai tvarkyti; struktūrinė teisės normos dalis, nustatanti tam tikrą elgesio taisyklę.
30 In petto (it.) – savyje, krūtinėje.
31 Panurgas – Rablės (Rabelais) satyrinio epo „Gargantiua ir Pantagriuelis“ veikėjas, pasileidėlis ir cinikas.
32 More orientali – Rytų papročių.

– Taip, – atsakė jaunuolis, ne tiek nustebęs tuo, kad pildėsi jo norai, kiek tuo, kaip natūraliai vienas su kitu pynėsi įvykiai.

Patikėti magijos įtaka jis negalėjo, bet jį stebino žmogaus likimo atsitiktinumai.

– Bet tu sakai „taip“, lyg galvotum apie savo senelio mirtį, – pastebėjo vienas jo bendrakeleivis.

– O! – atsakė Rafaelis tokiu naiviu tonu, jog tie rašytojai, jaunosios Prancūzijos viltis, nusijuokė. – Aš galvojau, mano draugai, kad mes štai rengiamės pavirsti dideliais apgavikais, lig šiol mes praktikavome nedorybę tarp dviejų išgėrimų, mąstėme apie gyvenimą būdami girti, vertinome žmones ir daiktus virškindami valgį. Būdami nekalti, kalbėdavome kaip akiplėšos, bet dabar, pažymėti įkaitinta politikos geležimi, įžengsime į didžiąją katorgą, kad joje netektume savo iliuzijų. Kas tiki tik velnią, tam leista gailėtis jaunystės rojaus, nekaltybės laiko, kai mes pamaldžiai kišdavome liežuvį kunigėliui, kad gautume švenčiausiąjį Viešpaties Jėzaus Kristaus kūną. Ak, mano mieli bičiuliai, jeigu mums buvo taip malonu daryti savo pirmąsias nuodėmes, tai todėl, kad tebeturėjome sąžinės graužimą joms pagražinti, suteikti joms pikantiškumo, skonio, o dabar...

– O dabar, – tarė pirmasis pašnekovas, – mums lieka...

– Kas? – paklausė antrasis.

– Nusikaltimas...

– Šis žodis aukštas kaip kartuvės ir gilus kaip Sena, – atkirto Rafaelis.

– O! Tu manęs nesupratai... Aš kalbu apie politinius nusikaltimus. Nuo šio ryto aš pavydžiu tik sąmokslininkams. Nežinau, ar ta fantazija išsilaikys ligi rytojaus, bet šįvakar, galvojant apie blyškų mūsų civilizacijos gyvenimą, vienodą kaip geležinkelio bėgiai, mano širdis vartosi iš pasišlykštėjimo. Mane jaudina nuo Maskvõs atsitraukiančiųjų nelaimės, „Raudonojo Korsaro“36 kančios, kontrabandininkų gyvenimas. Kadangi Prancūzijoje jau nebėra vienuolių karteziečių, tai man reikėtų bent kokios Botany Bay37, tos savotiškos ligoninės mažiesiems lordams Baironams, kurie, suglamžę gyvenimą lyg servetėlę po pietų, nieko daugiau nebesugalvoja, tik padegti savo kraštą, paleisti kulką į kaktą, organizuoti respublikonišką sąmokslą arba reikalauti karo...

36 „Raudonasis Korsaras“ – Fenimoro Kuperio (Fenimore Cooper) nuotykių romanas, pavadintas svarbiausiojo herojaus vardu.
37 Botany Bay – Botanikos įlanka Austrãlijoje, kur Ánglija buvo įsteigusi koloniją nusikaltėliams tremti.

– Emili, – karštai tarė kalbėtojui Rafaelio kaimynas. – Garbės žodis, jei ne Liepos revoliucija, būčiau pasidaręs kunigu, lindėčiau kaip galvijas kur nors provincijos užkampyje ir...

– Ir kasdien skaitytum brevijorių38?

38 Brevijõrius (lot. breviarium – trumpa apžvalga, santrauka) – katalikų maldų knyga, skirta kiekvienai liturginių metų dienai; mokslo veikalo santrauka.

– Taip.

– Ot pagyrūnas!

– O argi mes neskaitome laikraščių?

– Ne pro šalį žurnalistui. Bet tylėk, mes einame tarp minios prenumeratorių. Žinai, žurnalistika – šių dienų visuomenės religija, ir čia padaryta pažanga.

– Kaip?

– Aukštieji dvasininkai nė kiek neįpareigoti tikėti, ir liaudis taip pat...

Šitaip besišnekučiuodami, kaip ir pritinka padoriems vyrams, kurie seniai jau susipažinę su knyga „Deviris illustribus“39, jie priėjo namą Zubero gatvėje.

39 „Apie garsiuosius vyrus“ (Deviris illustribus) – italų poeto F. Petrarkos istorinis traktatas.

Emilis buvo žurnalistas, kuris nieko neveikimu išgarsėjo labiau negu kiti pasisekimais. Drąsus kritikas, sąmojingas ir kandus, jis turėjo visus privalumus, kuriuos tik leido turėti jo trūkumai. Atviras ir pašaipus, jis mesdavo tūkstantį epigramų į veidą draugui, kurį už akių drąsiai ir ištikimai gindavo. Jis tyčiojosi iš visko, net iš savo ateities. Amžinai būdamas be pinigų, jis, kaip ir visi žmonės, kuriems nestinga gabumų, skendėdavo neapsakomoje tinginystėje, vieną žodį, vertą visos knygos, sviesdavo pavydui tų žmonių, kurie į savo knygas nesugebėdavo įsprausti nė vieno gyvo žodžio. Dosnus pažadų, kurių niekada netesėdavo, jis iš savo pasisekimo ir garsumo pasidarė priegalvį miegoti, pasirengęs senatvėje pabusti prieglaudoje. Šalia viso to jis buvo draugas, ištikimas iki ešafoto, pagyrūnas ligi cinizmo, nuoširdus kaip vaikas ir dirbdavo tik užėjus ūpui arba iš būtino reikalo.

– Pasak mokytojo Alkofribo, ir mums teks gerokas gabalas linksmos puotos, – tarė jis Rafaeliui, rodydamas gėlių, kurios užtvindė laiptus žalumynais ir kvapais, dėžes.

– Mėgstu, kai vestibiulis iškūrentas ir papuoštas turtingais kilimais, – pastebėjo Rafaelis. – Prabanga, prasidedanti nuo vestibiulio, Prancūzijoje – retas dalykas. Jaučiu, kad čia pradedu atgimti.

– O ten, viršuje, išgersime ir pasijuoksime, vargšas mano Rafaeli. Ir dar kaip! – tęsė jis. – Tikiuosi, būsime nugalėtojai ir pražygiuosime per visas tas galvas.

Ir jis pašaipiu mostu parodė į svečius, įeidamas į auksu ir šviesomis žėrintį saloną, kur juos tuojau pasitiko patys įžymieji jauni Paryžiaus žmonės. Apie vieną jų buvo kalbama kaip apie naują talentą, kurio pirmasis paveikslas buvo lyginamas su Imperijos laikų tapybos garsenybėmis. Kitas išvakarėse drįso išleisti knygą, pilną naujų minčių, persunktą tam tikra literatūrine panieka ir atveriančią naujus kelius moderniškai mokyklai. Kiek toliau – skulptorius, kurio rūstumo kupinas veidas liudijo didelį genialumą, kalbėjosi su vienu tų šaltų pašaipininkų, kurie pagal aplinkybę arba niekur nenori matyti pranašumo, arba jį pripažįsta visur. Čia sąmojingiausias mūsų karikatūristas, gudrių akių ir kandaus liežuvio, gaudė epigramas, kad jas perteiktų pieštuko brūkštelėjimais. Ten jaunas ir drąsus rašytojas, geriau už kitus mokąs sugauti politinių idėjų esmę, keliais žodžiais glaustai išreikšti produktyvaus rašytojo mintis, kalbėjosi su poetu, kurio rašiniai paverstų dulkėmis visų praėjusių laikų kūrinius, jeigu jo talentas prilygtų jo neapykantai. Abu stengėsi nepasakyti tiesos ir nemeluoti kreipdamiesi vienas į kitą saldžiais pataikaujančiais žodžiais. Žymus muzikas pašaipiu si bemol balsu guodė jauną politikos veikėją, kuris neseniai nusirito nuo tribūnos ir jam nieko neatsitiko... Jauni rašytojai be stiliaus stovėjo greta jaunų rašytojų be idėjų, prozos kūrėjai, pilni poezijos, – šalia proziškų poetų. Vargšas sensimonistas, pakankamai naivus tikėti savo doktrina, iš gailestingumo taikino šias netobulas būtybes, matyt, norėdamas jas padaryti savo ordino vienuoliais. <...> Vaišintojas buvo susirūpinęs, bet kartu ir linksmas, kaip žmogus, kuris pralėbauja du tūkstančius ekiu. Jo akys kartais nekantriai nukrypdavo į salono duris, kviesdamos pavėlavusį svetį. Netrukus pasirodė storas žmogelis, kurį pasitiko pataikaujančių balsų ūžesys, – tai buvo notaras, kuris tik šį rytą baigė laikraščio įsteigimo reikalus. Juodai apsirengęs tarnas atidarė duris į erdvų valgomąjį, į kurį visi subruzdo eiti, be ceremonijų ieškodamiesi savo vietos už didžiulio stalo. Išeidamas iš salono, Rafaelis į jį žvilgtelėjo paskutinį sykį. Jo noras, be abejo, visiškai išsipildė. Kambarių sienos buvo išmuštos šilkais ir auksu. Nuo nesuskaitomos daugybės žvakių brangiuose sietynuose žibėjo smulkiausios paauksintų frizų detalės, dailiai iškalinėtas žalvaris ir prabangios baldų spalvos. Retos gėlės meniškai supintose iš bambuko žardinjerėse skleidė malonų kvapą. Viskas, taip pat drapiruotės, dvelkė akies neužgaunančiu puošnumu, visur buvo pilna poetiško grakštumo, ir visa tai stipriai veikė beturčio vaizduotę.

– Šimtas tūkstančių livrų pajamų – tikrai gražus priedas prie katekizmo. Su šitiek tai galima moralę paversti veiksmais! – tarė atsidusdamas Rafaelis. – O, ne! Mano dorybė nebevaikšto pėsčia. Bloga gyventi palėpėje, nešioti aptrintus drabužius, pilką skrybėlę žiemą ir būti skolingam namų sargui... Ak, kad taip pagyvenus tos prabangos prieglobstyje metus, pusę metų, nesvarbu! O paskui – mirti! Bent pažinsiu, išgersiu, prarysiu tūkstantį gyvenimų!

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip savojo meto visuomenę apibūdina Rafaelio, turinčio šagrenės odą, draugai?
  2. Ar jauni žmonės skiriasi nuo visuomenės, apie kurią kalba, ar yra tipiški jos atstovai? Ko iš tiesų jie siekia?
  3. Reikia gerai pažinti visuomenės gyvenimą, įvertinti istorines, politines aplinkybes, kad būtų galima išsikelti ambicingą tikslą – pakeisti viešąją nuomonę. Ar iš vaikinų kalbų matyti, kad visuomenė skaitys naująjį laikraštį? Ar jiems gali pasisekti?
  4. Kaip draugai apibūdina Rafaelį? Kodėl jam nori patikėti vadovavimą laikraščiui?
  5. Įsiskaitykite į Rafaelio atsakymą, pasirinkite teiginį, išreiškiantį jo požiūrį į tai, kas vyksta, ir pagrįskite jį remdamiesi tekstu.
    • Mes žengiame į pasaulį, kuriame prarasime net sąžinę.
    • Puiku, mes priversime pasaulį paklusti mums.
  6. Ką apie tuometinę Paryžiaus visuomenę sako brevijoriaus prilyginimas laikraščiams?
  7. Kaip pasakotojas apibūdina žurnalistą Emilį? Kodėl čia pateikiama jo charakteristika?
  8. Perskaitykite teksto dalį, kur pasakotojas pristato „įžymiąją publiką“, susirinkusią į puotą laikraščio steigimo proga.
    1. Kodėl šį aprašymą galima laikyti ironiško pasakojimo pavyzdžiu?
    2. Kokie žmonės – jų savybės, požiūris į save ir kitus – ironizuojami? Koks bendras svečių bruožas pabrėžiamas?
    3. Naudodamiesi šio aprašymo pavyzdžiais, paaiškinkite, kaip atsiranda ironija.
  9. Pakomentuokite ištraukos pabaigą – Rafaelio žodžius.
    1. Remdamiesi visa ištrauka, paaiškinkite įasmeninimą „Mano dorybė nebevaikšto pėsčia“.
    2. Koks Rafaelio požiūris į gyvenimą nusakomas šia fraze?

Apibendriname

  1. Pakartokite vadovėlio poskyrius „Tyrinėti visuomenę – štai tikslas!“ ir „Realistinis romanas“, iš jų pasirinkite du teiginius ir, remdamiesi aptarta ištrauka, juos pagrįskite.
  2. Remdamiesi ištrauka įrodykite teiginį, kad čia kalba realistinio romano pasakotojas.

ŠAGRENĖS ODA (ištraukos) (II SKYRIUS)

[II romano skyrius „Moteris be širdies“ skirtas pagrindinio veikėjo Rafaelio gyvenimui. Veiksmas tęsiasi toje pačioje puotoje, pavaizduotoje I skyriaus pabaigoje. Paveiktas svaigiųjų gėrimų Rafaelis savo draugui Emiliui atveria širdį – pasakoja savo gyvenimo istoriją iki to momento, kai jie atsidūrė bankininko surengtoje puotoje. Visažinis pasakotojas beveik išnyksta, lieka, panašiai kaip dramos kūrinyje remarkos, tik menkos nešališko pasakotojo pastabos; laikas, erdvė, veikėjai matomi ir vertinami Rafaelio.]

II SKYRIUS

Moteris be širdies

<...>

Kiek patylėjęs, Rafaelis tarė, nerūpestingai mostelėdamas ranka:

– Nežinau iš tikrųjų, ar ne nuo vyno ir punšo garų aš viską regiu taip aiškiai, kad galiu dabar peržvelgti visą savo gyvenimą kaip vientisą paveikslą, kuriame teisingai pavaizduotos figūros, spalvos, šešėliai, šviesos, pusšešėliai. Tas poetinis mano vaizduotės žaismas manęs nestebintų, jeigu jo nelydėtų savotiška panieka mano praeities kančioms bei džiaugsmams. Iš tolo žvelgiant, mano gyvenimas lyg susiaurėja nuo kažkokio dvasinio fenomeno. Ilgą ir lėtą kančią, kuri truko dešimtį metų, šiandien galiu pavaizduoti keliais sakiniais, kuriuose skausmas tebus mintis, o malonumas – filosofinė refleksija. Užuot jautęs, aš teisiu...

– Tu kalbi taip nuobodžiai, tartum siūlydamas plačią pataisą įstatymui, – tarė Emilis.

– Gali būti – sutiko neįsižeisdamas Rafaelis. – Taigi, kad nenaudočiau tavo ausų piktam, nepasakosiu apie pirmuosius septyniolika savo gyvenimo metų. Iki tol aš gyvenau kaip tu, kaip tūkstančiai kitų tą mokyklos ar licėjaus gyvenimą, kurio išgalvotos nelaimės ir tikrieji džiaugsmai sudaro mūsų atsiminimų žavesį. Tų daržovių, kurių mums duodavo kiekvieną penktadienį, ilgisi mūsų persisotinęs skonis taip, tartum nuo tų laikų mes jų nebūtume ragavę. Puikus gyvenimas – į jo vargus mes dabar žiūrime su panieka, o juk tie vargai išmokė mus dirbti...

– Pereik prie dramos, – tarė Emilis komiškai gailiu balsu.

– Kai aš baigiau mokyklą, – tęsė toliau Rafaelis, mostu reikalaudamas jam nekliudyti, – mano tėvas buvo labai griežtas. Apgyvendino mane kambaryje greta savo kabineto, guldavau vakare devyniomis, keldavau penkiomis rytą, jis norėjo, kad aš sąžiningai studijuočiau teisę: aš eidavau ir į paskaitas, ir pas advokatą, bet laiko ir erdvės dėsniai taip griežtai tvarkė mano žingsnius ir darbus, o tėvas per pietus taip smulkmeniškai reikalaudavo ataskaitos, kad...

– Kas man darbo dėl viso to? – pertraukė Emilis.

– O, kad tave velniai! – šūktelėjo Rafaelis. – Argi tu suprasi mano jausmus, jeigu nepapasakosiu tau tų kasdieninių įvykių, kurie paveikė mano sielą, pripratino ją prie drovumo, ir aš ilgai likau jaunuoliškai naivus? Taigi iki dvidešimt vienerių metų mane slėgė toks pat šaltas despotizmas, kaip kad vienuolyno regula. Kad suprastum, koks liūdnas buvo mano gyvenimas, galbūt užteks, jeigu pavaizduosiu tau savo tėvą: aukštas, išdžiūvęs, liesas, veidas – kaip peilio ašmenys, išblyškęs, trumpakalbis, gaižus kaip senmergė, priekabus kaip kanceliarijos viršininkas. Jo tėviškoji valia buvo pakibusi ties mano išdykusiomis ir linksmomis mintimis, pridengdama jas lyg švino gaubtu. Kai norėdavau jam išreikšti malonų ir švelnų jausmą, jis elgdavosi su manimi kaip su vaiku, kuris tuojau pasakys kvailystę, aš jo bijojau daug labiau negu kadaise bijodavau mūsų mokytojų, jam aš visada būdavau tik aštuonerių metų. <...> O! Jeigu tave net užmigdyti tektų, papasakosiu apie vieną baisiausią savo gyvenimo džiaugsmą, apie džiaugsmą, apginkluotą nagais, įsmingančiais mums į širdį, kaip įkaitinta geležis įsminga į nusikaltėlio petį. Buvau kartą puotoje pas tėvo pusbrolį hercogą de Navareną. Bet kad galėtum visiškai mane suprasti, pridursiu, jog vilkėjau aptrintą fraką, bjauriai pasiūtus pusbačius, vežikišką kaklaraištį ir panešiotas pirštines. Aš įsitaisiau kampe, kad galėčiau lig soties prisismaližiauti ledų ir atsigėrėti gražiomis moterimis. Tėvas pastebėjo mane. Jis davė pasaugoti savo piniginę ir raktus, šis pasitikėjimas mane labai nustebino, bet jo priežasties niekada neatspėjau. Už dešimties žingsnių nuo manęs keli žmonės lošė kortomis. Girdėjau, kaip skamba auksas. Man buvo dvidešimt metų. Aš troškau visai dienai pasinerti į nusižengimus, būdingus mano amžiui. <...> Aš galutinai tapau nenaudėlis. Neklausydamas, kaip ūžia ausyse, kaip smarkiai plaka širdis, išėmiau dvi monetas po dvidešimt frankų, kurias ir šiandien tebematau! Metai jose buvo nudilę, tik tebesivaipė Bonaparto atvaizdas. Įsidėjęs piniginę į kišenę, grįžau prie lošimo stalo suprakaitavusiame delne laikydamas dvi auksines monetas ir pradėjau lyg vanagas ties vištide suktis aplink lošėjus. Apimtas keisto nerimo, skubiai apsidairiau veriančiu žvilgsniu. Įsitikinęs, kad joks pažįstamas manęs nemato, pridėjau savo pinigus prie užstato vieno storo, linksmo žmogučio, už kurį prikalbėjau daugiau maldų ir apžadų negu jų padaroma jūroje trijų audrų metu. Paskui, stumiamas piktadarybės ar makiaveliško instinkto, kuris mano metuose buvo stebinantis, atsistojau prie durų žiūrėdamas į sales ir nieko ten nematydamas: mano dvasia ir žvilgsniai skraidė aplink lemtingą žaliąją gelumbę. Tą vakarą atlikau pirmą fiziologinį stebėjimą, kuris man davė įžvalgumą, leidusį suvokti ne vieną mūsų dvilypės prigimties paslaptį. Aš atgręžiau nugarą į stalą, kur buvo sprendžiama mano būsimoji laimė, – laimė galbūt juo didesnė, kad ji buvo nusikalstamo pobūdžio, nuo dviejų lošėjų mane skyrė žmonių siena, kurią sudarė keturių ar penkių žiūrovų eilė, balsų ūžesys kliudė man išskirti aukso skambesį, kuris maišėsi su orkestro garsais: nepaisydamas kliūčių ir perimtas aistros, kuri padeda mums nepastebėti erdvės ir laiko, aiškiai girdėjau lošėjų žodžius, žinojau, kiek kuris turi išlošęs akių, supratau skaičiavimus to, kuris atidengė karalių, lyg būčiau matęs jų kortas, žodžiu, už dešimties žingsnių nuo lošimo stalo aš blyškau nuo jo kaprizų. Staiga pro mane praėjo tėvas, ir tada aš supratau šventraščio žodžius: „Priešais jo veidą praėjo Dievo dvasia.“ Aš išlošiau. Pro spiečių žmonių, apgulusių lošėjus, vikriai, kaip ungurys pro tinklo skylę, prasiskverbiau prie stalo. Mano kančios virto džiūgavimais. Aš buvau lyg pasmerktasis, kuris, žengdamas mirties vieton, sutiko karalių. Bet atsitiko, kad kažkoks žmogus su ordinu pareikalavo trūkstamų keturiasdešimties frankų. Neramūs žvilgsniai įtariamai nukrypo į mane, aš išblyškau, prakaitas išmušė man kaktą. Atrodė, kad man buvo atkeršyta už tėvo apvogimą. Bet geraširdis storulis tikro angelo balsu tarė: „Tie ponai visi statė“, ir jis sumokėjo keturiasdešimt frankų. Aš pakėliau galvą ir triumfuodamas pažvelgiau į lošėjus. Įdėjęs atgal į tėvo piniginę iš jos paimtą auksą, savo laimikį pavedžiau šiam teisingam ir doram žmogui, kuris ir toliau išlošinėjo. Kai pamačiau turįs šimtą šešiasdešimt frankų, įsivyniojau juos į nosinę, kad grįžtant namo jie nejudėtų ir neskambėtų. Daugiau nebelošiau.

– Ką veikei prie lošimo stalo? – pasiteiravo tėvas, sėsdamas į fiakrą.

– Žiūrėjau, – atsakiau drebėdamas.

– O vis dėlto, – kalbėjo toliau tėvas, – nebūtų buvę nieko nepaprasta, jeigu savimeilė tave būtų pastūmėjusi šį tą užstatyti ant žaliosios gelumbės. Pasauliečių akyse tu esi jau tokio amžiaus, kad turi teisę daryti kvailystes. Todėl, Rafaeli, būčiau tau atleidęs, jeigu būtum pasinaudojęs mano pinigine...

Aš nieko neatsakiau. Namie atidaviau tėvui raktus ir pinigus. Įėjęs į savo kambarį, jis ištuštino piniginę ant židinio, suskaičiavo auksą, atsigręžė į mane malonia veido išraiška ir tarė atskirdamas kiekvieną sakinį ilgesne ar trumpesne, daugiau ar mažiau reiškiančia pauze:

– Mano sūnau, tau greitai bus dvidešimt metų. Aš patenkintas tavimi. Tau reikia paskirti tam tikrą pinigų sumą, kad išmoktum būti taupus, suprastum gyvenimo reikalus. Nuo šio vakaro aš tau duosiu po šimtą frankų kas mėnesį. Pinigus leisk savo nuožiūra. Še tau už pirmuosius tris šių metų mėnesius, – pridūrė jis, glostydamas aukso stulpelį, lyg norėdamas patikrinti sumą.

Prisipažįstu, norėjau pulti jam po kojomis, pareikšti, kad esu plėšikas, nenaudėlis ir – dar blogiau – melagis. Bet mane sulaikė gėda. Norėjau jį apkabinti – jis mane lengvai atstūmė.

– Dabar tu esi vyras, mano vaike, – tarė jis man. – Ką aš darau, yra paprastas ir teisingas dalykas, už kurį tu neprivalai dėkoti. Dėkoti man galima tik už tai, Rafaeli, – tęsė jis toliau švelniu, bet kupinu orumo tonu, – kad tavo jaunystę apsaugojau nuo nelaimių, kurios Paryžiuje žudo jaunus žmones. Nuo dabar mes būsime du draugai. Po metų tu būsi teisės daktaras. Turėjai pavargti ir pats su savim pakovoti, kol įgijai tvirtų žinių ir meilę darbui, ko taip reikia žmonėms, pašauktiems tvarkyti viešus reikalus. Pasistenk, Rafaeli, mane suprasti. Nenoriu iš tavęs padaryti nei advokato, nei notaro, bet valstybės vyrą, kuris būtų garbė mūsų vargšei giminei... Iki rytojaus! – pridūrė jis atleisdamas mane slaptingu mostu.

Nuo tos dienos tėvas ėmė dalytis su manimi savo planais. Aš buvau vienturtis sūnus, motinos netekau prieš dešimtį metų. Ne per daug brangindamas savo teisę – su špaga prie šono dirbti žemę – mano tėvas, beveik užmirštos Overnėje istorinės giminės galva, kadaise atvyko į Paryžių pamėginti laimės. Apdovanotas tuo proto mitrumu, kuris, jeigu jį dar lydi energija, žmones iš Pietų Prancūzijos taip greitai išskiria iš kitų, jis be didelės paramos sugebėjo gauti aukštą valstybinę tarnybą. Revoliucija netrukus sunaikino jo turtą, bet jis buvo vedęs merginą iš turtingų namų ir Imperijos laikais buvo atstatęs mūsų šeimos buvusį žibėjimą. Restauracija, kuri mano motinai grąžino nemažus turtus, tėvą visiškai sužlugdė. Supirkęs kadaise užsienyje nemažai žemių, kurias imperatorius buvo padovanojęs savo generolams, jis dešimtį metų kovojo su likvidatoriais ir diplomatais, su Prūsijos ir Bavarijos teismais, kad būtų pripažinta ginčijamoji teisė į tas nelemtąsias nuosavybes. Tėvas mane įstūmė į neišbrendamą labirintą tos ilgai užsitęsusios bylos, nuo kurios priklausė mūsų ateitis. Teismas galėjo nuspręsti mums grąžinti gautas pajamas, bet taip pat galėjo priteisti iš mūsų išreikalauti už 1814–1817 metais iškirstą mišką, tuo atveju motinos turto vos būtų užtekę mūsų vardo garbei išgelbėti. Ir taip tą dieną, kai tėvas, atrodė, lyg ir suteikė man laisvę, aš patekau į dar sunkesnį jungą. Turėjau kovoti lyg mūšio lauke, dirbti dieną ir naktį, lankyti valstybės valdininkus, stengtis užmigdyti jų sąžinę, bandyti juos sudominti savo reikalu, suvilioti juos pačius, jų žmonas, jų tarnus, jų šunis ir tą baisų amatą įvilkti į dailias formas, į malonius juokus. Tada supratau sielvartus, nuo kurių suvyto mano tėvelio veidas. Kone metus, atrodo, aš gyvenau aukštuomenės gyvenimą, tas švaistymasis ir mano pastangos užmegzti ryšius su įtakingais giminaičiais arba žmonėmis, kurie galėtų būti mums naudingi, reikalavo milžiniško darbo. Mano pramogos buvo vien teismo bylos, o pašnekesiai pranešimai. Iki to laiko aš buvau doras, nes negalėjau atsiduoti jaunystės aistroms, bet nuo tada, bijodamas, kad dėl kokio neapdairumo galiu prarasti tėvo arba savo turtą, pasidariau savo paties despotu, neišdrįsau leisti sau jokio malonumo, jokių išlaidų. Kol mes jauni, kol susidurdami su mumis žmonės ir daiktai dar neišplėšė iš mūsų to švelnaus jausmų žiedo, minties skaistumo, kilnaus sąžinės tyrumo, kurs niekada neleidžia taikstytis su blogiu, mes aiškiai jaučiame savo pareigas, garbė mumyse kalba garsiai ir priverčia savęs klausyti, mes esame atviri ir nenorime išsisukinėti – toks aš tada buvau. Aš pasiryžau pateisinti tėvo pasitikėjimą. Kadaise su malonumu iš jo pagriebiau menką pinigų sumą, bet dabar, vilkdamas kartu su juo jo reikalų, jo vardo, jo giminės naštą, slapta būčiau jam atidavęs visą savo turtą, savo viltis, kaip kad aukojau jam savo pomėgius ir net buvau laimingas ta auka. Todėl kai ponas de Vilelis42 tyčia mums pritaikė imperatoriaus dekretą dėl teisių netekimo ir mus sužlugdė, aš pasirašiau savo turto pardavimo aktą pasilikdamas tik vertės neturinčią salą Luaroje, kurioje buvo motinos kapas. <...>

42 Džozefas de Vilelis (Joseph de Villèle, 1773–1854) – Prancūzijos ministrų tarybos pirmininkas Restauracijos laikais.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kodėl Rafaelis primygtinai nori papasakoti draugui apie savo praeitį, ko jis siekia?
  2. Papasakokite, kokie Rafaelio ir jo tėvo santykiai.
  3. Kaip Rafaelis vertina savo tėvą?
  4. Kaip abu veikėjus charakterizuoja slaptas Rafaelio bandymas lošti? Kaip manote, tėvas apsimetė nežinąs apie paimtus pinigus ar iš tiesų neįtarė?
  5. Ar pasikeičia Rafaelio gyvenimas nuo tos dienos, kai tėvas ima su sūnumi dalytis savo planais? Argumentuokite.
  6. Paaiškinkite pasakymą „pasidariau savo paties despotu“. Pasidalykite patirtimi, jei kada teko patirti panašią būseną.
  7. Tekste yra vietų, kur Rafaelis kalba ne apie save, o apibendrintai, tarsi apie visus – savo kartą ar visuomenę. Raskite ir patyrinėkite tokius sakinius: kaip nuo kalbėjimo apie save pereinama prie apibendrinimų; kokios gramatinės formos keičiasi; ar tie sakiniai įtaigūs – skatina susimąstyti, pritarti ar ginčytis?
2010 m. filmo „Šagrenės oda“ scena, rež. Alainas Berlineris

Tokie, mano mielasis Emili, buvo įvykiai, kurie sulaužė mano likimą, pakeitė mano sielą ir mane dar jauną pastatė į pačią klaidingiausią visuomeninę padėtį, – tarė Rafaelis po trumpos pertraukos. – Giminystės ryšiai, nors ir silpnai, siejo mane su kai kuriais turtingais namais, į kuriuos neleido įžengti mano išdidumas, jeigu panieka ir abejingumas ir taip jau nebūtų uždarę man į juos durų. Nors buvau įtakingų asmenų, noriai padedančių svetimiesiems, giminaitis, aš neturėjau nei giminių, nei užtarėjų. Be atvangos sulaikoma nuo savo polėkių mano siela užsidarė savyje. Būdamas atviras ir nuoširdus, turėjau atrodyti šaltas ir užsidaręs, tėvo despotizmas nuslopino pasitikėjimą savimi, buvau drovus ir nevikrus, netikėjau, kad mano balsas gali turėti kokią nors jėgą, nepatikau pats sau, laikiau save bjauriu, gėdijausi savo žvilgsnio.

Nors vidaus balsas, stiprinąs talentingus žmones jų kovose, man šaukė: „Drąsiau! Pirmyn!“, nors vienumoje man staiga išryškėdavo mano jėgos, nors mane uždegdavo viltis lyginant naujų autorių kūrinius, kuriais gėrėjosi publika, su tais, kurie formuodavosi mano mintyse, aš abejojau savimi kaip vaikas. Aš buvau per didelės ambicijos auka, maniausi esąs skirtas dideliems darbams, o skurdau menkystėje. Man buvo reikalingi žmonės, o aš neturėjau draugų. Man reikėjo prasiskinti pasaulyje kelią, o aš buvau vienas, ne tiek iš baimės, kiek iš gėdos. Per tuos metus, kai tėvas mane buvo įstūmęs į aukštuomenės gyvenimo sūkurį, aš jame lankydavausi nepaliesta širdimi, skaisčia siela. Kaip visi suaugę vaikai, slapta ilgėjausi žavios meilės. Tarp savo vienmečių sutikau būrį pagyrūnų, kurie vaikščiojo užrietę nosį, taukšdami niekus, be baimės sėsdamiesi greta moterų, kurios man atrodė neprieinamiausios, jie kalbėdavo įžūliai, kramtydami lazdelės galą, maivydamiesi, niekindami pačias gražiausias moteris, tikindavo, kad jiems prieinama kiekviena lova, dėdavosi atsisaką pramogų, žiūrėdavo į pačias dorovingiausias ir droviausias moteris kaip į lengvą laimikį, atsiduodantį nuo vieno žodžio, nuo drąsesnio pirmo begėdiško žvilgsnio! Sakau tau švaria sąžine, padėjęs ranką ant širdies: iškovoti valdžią, susidaryti žymų vardą literatūroje man atrodė ne tokia sunki pergalė, kaip laimėti aukšto luomo, jaunos, protingos ir dailios moters palankumą. Žodžiu, mano širdies nerimas, mano jausmai, mano lūkesčiai nesiderino su visuomenės taisyklėmis. Drąsos aš turėjau, tačiau tik sieloje, ne elgesyje. <...> Dėl jausmo stiprumo mano žodžiai būdavo bereikšmiai, o tylėjimas pasidarydavo kvailas. Buvau, be abejo, per daug naivus tai dirbtinei visuomenei, kuri gyvena tik pasirodymui, mintis reiškia sutartomis frazėmis arba mados diktuojamais žodžiais. Be to, aš visiškai nemokėjau kalbėti nutylėdamas ir iškalbingai tylėti. Pagaliau, nors slėpiau savyje deginančią liepsną, nors turėjau sielą, su kuria moterys geidžia susitikti, nors buvau apimtas tos egzaltacijos, kurios jos trokšta, ir kupinas energijos, kuria giriasi kvailiai, visos moterys buvo su manim išdavikiškai žiaurios. Štai dėl ko aš naiviai gėrėjausi tais, kurie draugiškame pašnekesy gyrėsi savo pergalėmis, ir neįtariau juos meluojant. Aišku, aš klydau tikėdamasis rasti meilę, gimstančią iš vieno žodžio, norėdamas atrasti stiprią ir gilią aistrą tuščios ir lengvabūdės moters širdyje, išalkusios prabangos, apsvaigusios nuo tuštybės, – tą beribę aistrą, tą vandenyną, kuris audringai plakė mano širdyje. <...> Ne kartą iš nevilties norėjau nusižudyti.

– Koks tragiškas šis vakaras! – sušuko Emilis.

– Ak, nekliudyk man smerkti savo gyvenimo, – atsakė Rafaelis. – Jei tavo draugiškumas nepajėgia išklausyti mano elegijų, jei tu negali dėl manęs pusvalandį panuobodžiauti, tai miegok! Bet užtat neklausinėk apie mano savižudybę, kuri urzgia, stoja piestu, šaukia mane, ir aš ją sveikinu. Norint spręsti apie žmogų, reikia bent įsigilinti į jo mintis, nelaimes, žinoti, kas jaudina jį. Domėtis tik išoriniais gyvenimo įvykiais yra tas pats, kaip sudarinėti chronologines lenteles, kvailių istoriją.

Kartus tonas, kuriuo buvo ištarti tie žodžiai, taip sukrėtė Emilį, kad nuo šio momento jis paskyrė Rafaeliui visą dėmesį, žiūrėdamas į jį suglumusiu žvilgsniu.

– Bet dabar, – tęsė pasakotojas, – visi tie įvykiai iškyla kitoje šviesoje. Įvykių eiga, į kurią aš kadaise žiūrėjau kaip į nelaimę, galbūt išugdė manyje puikius sugebėjimus, kuriais vėliau aš tik didžiavausi. Ar ne filosofiniam smalsumui, besaikiam darbui, pamėgimui skaityti, kurie nuo septynerių metų amžiaus iki man įžengiant į pasaulį buvo užpildę mano gyvenimą, privalau dėkoti už lengvumą, kuriuo, jei galiu tikėti jumis, aš moku reikšti savo mintis ir žengti į priekį plačiu žmonijos mokslo lauku? Ar ne vienatvė, kuriai buvau pasmerktas, ar ne įprotis slopinti savo jausmus ir gyventi tik vidaus gyvenimu, leido man lyginti, mąstyti? Ar mano jautrumas, neprarastas pasaulio sūkuriuose, kurie susmulkina gražiausiąją sielą, paverčia ją skuduru, nesusikoncentravo pasidarydamas tobulu valios, aukštesnės už aistros troškimą, organu? Nepripažintas moterų, atsimenu, aš jas stebėdavau su visu atstumtos meilės įžvalgumu. Dabar suprantu: mano būdo nuoširdumas joms ir negalėjo patikti! Juk moterims reikia truputį veidmainystės, ar ne tiesa? Pakaitomis tą pačią valandą aš galiu būti vyras ir vaikas, menkystė ir mąstytojas, be prietarų ir prietaringas, o dažnai – ne mažiau moteriškas negu pati moteris, taigi ar jos neturėjo pagrindo mano naivumą laikyti cinizmu, minties tyrumą – palaidumu? Mano išsilavinimą jos laikė nuoboduliu, moterišką švelnumą – silpnumu. Nepaprastas mano vaizduotės gyvumas – ta poetų nelaimė – vertė jas mane laikyti būtybe, nemokančia mylėti, nepastoviu, neturinčiu energijos. Kai aš tylėdavau, atrodydavau idiotas, kai aš mėgindavau joms patikti, tai turbūt jas nugąsdindavau, ir moterys mane atstumdavo. Su karčiomis ašaromis ir giliu skausmu priėmiau pasaulio man ištartą nuosprendį. Ir šis sielvartas atnešė savo vaisių. Aš nutariau atkeršyti visuomenei, nutariau užvaldyti visų moterų sielą, pavergti jų protą, pasiekti, kad visi žvilgsniai nukryptų į mane, kai tarnas salono tarpduryje ištars mano vardą. Dar vaikystėje aš rengiausi įžymaus žmogaus vaidmeniui ir, suduodamas sau į kaktą, sakydavau kaip Andrė Šenjė43: „Čia šis tas yra!“ Tariausi jaučiąs savyje mintį, vertą išreikšti, sistemą, vertą išvystyti, žinias, kurias turiu išdėstyti. O, mano mielasis Emili, dabar, kai man sukako dvidešimt šešeri metai ir kai esu tikras, jog mirsiu nežinomas ir nepasidaręs meilužiu moters, apie kurią svajojau, leisk man tau papasakoti savo paikybes! Kas iš mūsų daugiau ar mažiau nelaikė savo norų realybe? Aš dažnai būdavau generolas, imperatorius, būdavau Baironas, paskui – niekas. Pažaidęs žmonių garbės viršūnėje, pastebėdavau, kad visi kalnai, visi sunkumai – dar prieš mane. Ta milžiniška manyje virusi savimeilė, tas tikėjimas lemtimi, kai kada virstantis genialumu, jeigu žmogus tik neleidžia, kad jo sielą draskytų gyvenimo smulkmenos taip lengvai, kaip spygliuoti krūmai išdrasko pro šalį einančioms avims kuokštus vilnų, – visa tai mane išgelbėjo. <...> Aš rizikavau mirti, kad gyvenčiau. Apribojęs kasdienines išlaidas tik tam, kas būtiniausia, aš nustačiau, kad trijų šimtų šešiasdešimt penkių frankų per metus turi užtekti kukliam pragyvenimui. Ir tikrai, tos menkos sumos man užteko pragyventi, kol laikiausi nusistatytos vienuoliškos drausmės.

43 Andrė Šenjė (André Chánier, 1762–1794) – prancūzų lyrikas, gabenamas į ešafotą už tai, kad pasisakė prieš terorą, suduodamas sau į kaktą sušuko: „O vis dėlto čia šis tas buvo!“.

– Negali būti! – sušuko Emilis.

– Aš taip išgyvenau beveik trejus metus, atsakė Rafaelis šiek tiek didžiuodamasis. Na, suskaičiuokim! tęsė jis. – Už tris  – duonos, už du – pieno, už tris – dešros, badu nenumirsi, o protas lieka ypač šviesus. Žinai, aš pastebėjau, kaip puikiai dieta veikia vaizduotę. Kambarys man kainavo tris sū per dieną, už tris sū išdegindavau per naktį alyvos, kambarį tvarkydavausi pats, marškinius vilkėjau flanelinius, kad skalbimui išeitų ne daugiau kaip du sū per dieną. Kūrenau akmens anglimis, kurių kaina, padalijus ją iš metinio dienų skaičiaus, niekada neprašokdavo dviejų sū dienai. Drabužių, baltinių, avalynės turėjo man užtekti trejiems metams – aš nutariau rengtis tik eidamas į viešas paskaitas ar į bibliotekas. Tas išlaidas sudėjęs, gauni aštuoniolika sū – du sū likdavo nenumatytiems reikalams. Aš neatsimenu, kad kada nors per tą ilgą darbo laiką būčiau perėjęs Meno tiltu arba pirkęsis vandens, eidavau jo parsinešti rytais iš Sen Mišelio aikštės fontano ties Grė gatvės kampu. O! Savo skurdą aš kenčiau išdidžiai. Kas nujaučia turėsiąs puikią ateitį, tas žengia savo skurdo kupinu gyvenimu taip, kaip nekaltasis, vedamas mirti, – jam ne gėda. <...>

Aš pradėjau rašyti du didelius veikalus. Komedija netrukus turėjo mane išgarsinti, padaryti turtingą ir atverti duris į tą pasaulį, į kurį norėjau grįžti naudodamasis karališkomis genialaus žmogaus teisėmis. Tame šedevre jūs visi pamatėte pirmą tik ką baigusio mokyklą jaunuolio klaidą, tikrą vaikišką nesąmonę. Jūsų pašaipos palaužė sparnus vaisingoms iliuzijoms, kurios nuo to laiko nebepabudo. Tik tu vienas, mielasis Emili, gydei gilią žaizdą, kurią kiti buvo padarę mano širdžiai. Tu vienas žavėjaisi mano „Valios teorija“, tuo ilgu veikalu, dėl kurio aš išstudijavau Rytų kalbas, anatomiją, fiziologiją, kuriam paskyriau didžiąją savo laiko dalį. Tas veikalas, jei neklystu, papildys Mesmerio46, Lavaterio47, Galio48, Biša49 darbus atverdamas naujus kelius mokslui apie žmogų. Čia ir baigiasi mano puikus gyvenimas, tas kasdieninis aukojimasis, pasauliui nežinomas šilkaverpio vikšro darbas, kurio vienintelis atpildas glūdi galbūt pačiame darbe.

46 Francas Mesmeris (Franz Mesmer, 1734–1815) – vokiečių gydytojas, sukūręs gyvulinio magnetizmo, vadinamojo mesmerizmo, teoriją.
47 Johanas Kasparas Lavateris (Johan Caspar Lavater, 1741–1801) – šveicarų teologas ir poetas. Jo fizionomikos teorija, aiškinanti, kaip iš žmogaus veido bruožų esą galima nustatyti jo būdą, anuomet turėjo daug šalininkų.
48 Francas Jozefas Galis (Franz Joseph Gall, 1758–1828) – austrų gydytojas, sukūręs frenologiją, tariamąjį mokslą žmogaus būdui pažinti iš jo kiaušo formos.
49 Ksavjė Biša (Xavier Bichat, 1771–1802) – prancūzų anatomas, fiziologas ir gydytojas, knygos „Bendroji anatomija“ autorius.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip save mato ir vertina Rafaelis? Sukurkite žodinį veikėjo portretą.
  2. Pasvarstykite (arba raskite atsakymą tekste), kodėl tikrojo Rafaelio, tokio, koks jis buvo, visuomenė nepriėmė.
  3. Kodėl Rafaelis ir atvirai, ir netiesiogiai daug kur kalba apie savivertę?
    1. ​Įvertinkite veikėjo savivertę.
    2. Remdamiesi romanu, pasvarstykite, ar savo vertės suvokimas žmogui padeda ar trukdo.
  4. Kokius ir kam skirtus veikalus parašo Rafaelis? Kuris veikalas jį išgarsina?

Tiriame ir diskutuojame

Rafaelis atvirai kalba apie savo dvasinę patirtį, kai kurios jo mintys aktualios ir šiais laikais. Pavyzdžiui, ambicijų klausimas.

  1. Pasitikrinkite žodyne, ką reiškia žodis ambicija, kokie galimi jo sinonimai, jų reikšmės (kad būtų aiškiau, galima susirašyti sinonimus greta ašies, skiriančios teigiamas ir neigiamas reikšmes).
  2. Aptarę žodžio reikšmes, remdamiesi romanu „Šagrenės oda“ kaip literatūriniu kontekstu, pasirenkite diskusijai „Turėti ar neturėti ambicijų?“ Galite rinktis iš galimų diskusijos klausimų.
    • Kada ambicijos griauna gyvenimą?
    • Ką reiškia tuščios ambicijos?
    • Ar ambicijos gali žmogui padėti?
    • Ką reiškia būti per didelių ambicijų auka?
  3. „Įvykių eiga, į kurią aš kadaise žiūrėjau kaip į nelaimę, galbūt išugdė manyje puikius sugebėjimus, kuriais vėliau aš tik didžiavausi“, – sako Rafaelis ir duoda pavyzdžių.
    1. Vadovaudamiesi priežasties ir pasekmės logika, surašykite tuos pavyzdžius.
    2. Pateikite savų pavyzdžių ir pasvarstykite, ar teisus Rafaelis.
  1. Paaiškinkite pasakymo „pastebėjau, kaip puikiai dieta veikia vaizduotę“ tiesioginę ir perkeltinę reikšmę. Raskite daugiau aforizmų, šmaikščių replikų ar įžvalgų ir pakomentuokite.

Apibendriname

  1. Kodėl žmogui svarbu atsiverti, išsipasakoti?
  2. Rafaelis analizuoja savo gyvenimo įvykius – bando suprasti, kodėl ir kuo jis tapo, jo pasakojimas yra savianalizės pavyzdys. Prisiminkite daugiau kūrinių, kuriuose veikėjai analizuoja savo gyvenimą, charakterį, ir pasvarstykite, kuo tokie kūriniai patrauklūs, ar jie mėgstami skaitytojų. Pasidalykite savo skaitymo patirtimi.
  3. Parašykite esė arba samprotavimo rašinį „Kodėl žmogui svarbu pažinti save?“.

II romano dalyje Rafaelis pasakoja ir apie dvi moteris, vienaip ar kitaip nulėmusias jo gyvenimą. Pirmoji yra jo nuomojamo būsto šeimininkės dukra Polina, kurią jis stengiasi matyti kaip seserį, nes bijo apvilti jos motinos pasitikėjimą, nors iš tiesų gėrisi ja kaip žavia mergaite ir kaip nepasiekiama mylimąja. „Pamilti jauną mergaitę arba leisti jai save mylėti – vadinasi, sudaryti tikrą vedybų sutartį, kurios sąlygos turi būti gerai išsiaiškintos, – samprotauja Rafaelis. – Žinoma, aš galėjau vesti Poliną, bet tai būtų buvusi beprotybė. Ar tai nebūtų reiškę švelnią ir nekaltą sielą įstumti į baisias nelaimes? Be to, savo gėdai prisipažįstu, aš nesuprantu meilės skurde. Ak! Tegyvuoja meilė šilkuose ir kašmyre, apsupta prabangos stebuklų, kurie taip puikiai ją puošia. Mano laimei, Prancūzijoje jau dvidešimt metų nebeturime karalienės, kitaip aš įsimylėčiau karalienę!“ Rafaelis tarėsi manąs, kad yra gimęs nepaprastai meilei ir pretendentė į „karalienės“ vietą greitai atsiranda. Tai gražiausioji Parỹžiaus moteris – turtinga, kerinti savo elegancija Teodora. „Ar nebuvo šis vardas, ši moteris visų mano geidimų simbolis, mano gyvenimo tikslas?“ – klausia savęs Rafaelis. Tačiau Teodora yra didžiausia Paryžiaus visuomenės mįslė – nors ji netekėjusi, laisva, be mylimojo, bet atsispirianti visiems Paryžiaus gundymams. Rafaeliui ji tampa visų vilčių, jo slaptų svajonių įkūnijimu ir kartu viso jo gyvenimo tragedija.

Kaip šios moterys lemia pagrindinio veikėjo gyvenimo posūkius, ar jis dar susitinka su jomis išėjęs iš puotos ir, svarbiausia, kas atsitinka su tik ką gauta likimo dovana – magiška šagrenės oda, kurios jėga Rafaelis kol kas netiki, sužinosite perskaitę visą romaną.

Romanas baigiamas trumpu epilogu. Perskaitę pasidalykite pirmu įspūdžiu: koks jums pasirodė tekstas, ar to tikėjotės skaitydami romaną ar jo ištraukas.

ŠAGRENĖS ODA (EPILOGAS)

– O kas atsitiko su Polina?

– Ak, Polina? Gerai. Ar jums teko kada nors tylų žiemos vakarą sėdėti prie savo namų židinio geismingai paskendus meilės ar jaunystės atsiminimuose ir stebėti, kaip ugnis išrašinėja ruoželius ąžuolinėje pliauskoje? Vienur nuo kaitros susidaro raudoni šachmatų lentos langeliai, kitur sužvilga aksomas, mažos mėlynos liepsnelės bėga, šokinėja ir žaidžia liepsnojančiame fone. Ateina nežinomas dailininkas, kuris pasinaudoja ta liepsna, tarp tų ugningų, violetinių ar purpurinių atspalvių su neperteikiamu meniškumu nupiešia antgamtinį, nematytai švelnų veidą, akimirkos reiškinį, kuris niekad nepasikartos: tai moteris vėjo sklaidomais plaukais, profiliu, kuris alsuoja nuostabia aistra, – ugnis ugnyje! Ji šypsosi, ji išnyksta, jūs daugiau jos nebematysite. Sudie, liepsnų žiede! Sudie, nepilnutinis, nelauktasis pradmuo, atėjęs per anksti ar per vėlai, kad galėtum pavirsti gražiu deimantu.

– O Polina?

– Nesuprantate? Pradedu iš naujo. Pasitraukite, pasitraukite! Ji atvyksta. Štai ji, iliuzijų karalienė, – moteris, pralekianti kaip pabučiavimas, gyva, kaip žaibas ir kaip žaibas trykštąs iš dangaus, nežemiškoji būtybė, perdėm dvasia, perdėm meilė. Ji įsisiautusi į kažkokį liepsningą kūną, arba gal jai liepsna akimirkai įkvėpė dvasią! Jos formų linijos tokios tyros, jog mums atrodo, kad ji ateina iš dangaus. Ar ji nespinduliuoja kaip angelas? Ar negirdite lengvo jos sparnų šlamėjimo? Lengvesnė už paukštį ji nusileidžia šalia jūsų, ir grėsmingos jos akys keri, jos romus, bet galingas alsavimas stebuklinga jėga traukia į save jūsų lūpas, ji bėga ir traukia jus kartu, ir jūs nejaučiate po savimi žemės. Norite tik vieną kartą savo jautria, karščiuojančia ranka perbraukti per jos snieginį kūną, sutaršyti jos plaukus, pabučiuoti jos žėrinčias akis. Jus apsvaigina kvapas, užburia kerinti muzika. Visi jūsų nervai virpa, jūs kupinas geismo, kupinas kančios. O, neapsakoma laimė! Jūs palytėjote tos moters lūpas ir staiga pabundate nuo aštraus skausmo. Oi, oi! Susitrenkėte galvą į savo lovos kampą, pabučiavote tamsų raudonmedį, šaltus paauksinimus, bronzą ar kokį nors varinį amūrą.

– Na, o Polina?

– Dar negana? Tai klausykite. Vieną gražų rytą jaunikaitis, išvykdamas iš Turo, įlipo į garlaivį „Anžero miestas“, rankoje jis laikė gražios moters ranką. Šitaip jiedu ilgai gėrėjosi gražiai pražydusiu migloje, ties plačiais Luaros vandenimis, baltu pavidalu, lyg vandens ir saulės vaisius ar debesų ir oro įnoris. Pasiversdama tai undine, tai silfide, toji kintanti būtybė skraidė oru, tarsi veltui ieškomas žodis, kuris šmėkščioja atmintyje ir kurio niekaip negali sučiupti, ji klaidžiojo tarp salų, lingavo galva pro aukštas tuopas, paskui pavirto milžinu, ir sutviskėjo tūkstančiai jos suknelės klosčių, sužibo aureolė, saulės apvesta aplink jos veidą, ji skriejo virš kaimų, virš kalvų ir, rodos, neleis garlaiviui praplaukti pro Jusė pilį. Galima buvo pamanyti, kad tai Gražiosios damos šmėkla nori apsaugoti savo kraštą nuo dabarties antplūdžio.

– Gerai, suprantu. Tai apie Poliną. O Teodora?

– O Teodora! Su ja susitiksite... Vakar ji buvo Biufonų teatre. Šį vakarą ji eina į operą, ji – visur. Ji, jeigu norite, – tai visuomenė.

Paryžius, 1830–1831 metai
​Vertė Jonas Norkus

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Iškelkite hipotezę, su kuo epiloge kalbasi pasakotojas; o galbūt čia nėra pasakotojo ir kalbasi du veikėjai?
  2. Kaip apibūdinama Polina?
    1. Kodėl pasakotojas tiesiogiai neatsako į klausimą, o kuria abstraktų vaizdą? Kokių simbolinių reikšmių tie vaizdai įgauna?
    2. Parašykite Polinos apibūdinimą suteikdami jai tuos bruožus, kuriuos įžvelgiate pasakotojo žodžiuose.
    3. Ar galima sakyti, kad Polina idealizuojama? Kodėl?
  3. Paaiškinkite Teodoros apibūdinimą. Ar galėtume jį interpretuoti kaip viso romano apibendrinimą? Argumentuokite.
  4. Pasvarstykite, kodėl Polinai epiloge skiriama trys pastraipos, o Teodorai – vos keli sakiniai.
  5. Jei perskaitytumėte „Epilogą“, bet nebūtumėte skaitę nė vieno „Šagrenės odos“ puslapio, ar galėtumėte sakyti, kad tai realistinio romano pabaiga? Argumentuokite.

Apibendriname

  1. O. de Balzako pasakotojas romano veiksmą nuolatos palydi moraliniais, istoriniais, ekonominiais, kultūriniais komentarais, kartais jų taip tiršta, kad skaitytojas tarsi pakliūva į virtualią XIX a. pirmos pusės Paryžiaus tikrovę. Paeksperimentuokite su tekstu: pasirinkite nedidelės apimties (pusę puslapio, puslapį) teksto ir išmeskite visus komentarus; paskaitykite, kas lieka. Ko netenka tekstas? O gal skaityti tik įdomiau? Padiskutuokite apie rašytojo teksto sodrumą.
  2. Prisiminkite arba pasižiūrėkite žodyne terminus: palyginimas, metafora, oksimoronas, įasmeninimas (personifikacija), ironija.
    1. O. de Balzako romanų ištraukose raskite šių meninės raiškos priemonių pavyzdžių ir siedami su artimiausiu kontekstu aptarkite rašytojo stiliaus talpumą, kai vienu sakiniu, fraze apibendrinamas koks nors visuomenės reiškinys, žmogaus gyvenimas ar charakterio bruožas.
    2. Pasirinkite vieną dvi menines priemones ir panaudokite jas kokiai nors savo patirčiai atskleisti; parašykite kelis sakinius – savos patirties įžvalgas.
  3. Pasiruoškite kontroliniam darbui.
    1. Dar kartą perskaitykite realizmo, kaip meno krypties, aprašymą. Pasirinkite du tris realizmo bruožus ir pasiruoškite aiškiai ir tiksliai juos pristatyti.
    2. Kiekvienam bruožui pagrįsti parinkite literatūrinių pavyzdžių iš O. de Balzako romanų. Atkreipkite dėmesį, kad komentuojant literatūros kūrinius svarbu ne tik kas, bet ir kaip pasakyta – siekite turinį su forma.

Rašome

Pasirinkite vieną iš O. de Balzako plunksnai priskiriamų aforizmų ir parašykite esė.

  • Pripažinęs savo silpnumą, žmogus tampa stiprus.
  • Išgėrę taurę malonumų iki dugno, ten randame daugiau žvyro negu perlų.
  • Dėkingumas įrodomas darbais.
  • Tiesa panaši į kartų gėrimą – nemalonaus skonio, bet užtat grąžina sveikatą.
Prašau palaukti