Giustavas Floberas
Giustavas Floberas (Gustave Flaubert, 1821– 1880) – vienas žymiausių XIX a. prancūzų romanistų. Vaikystę ir jaunystę praleido Ruano mieste, kur jo tėvas buvo garsus chirurgas. Slegiamas provincialios Ruano atmosferos ir buržuazinės aplinkos G. Floberas anksti susidomėjo romantikų kūryba ir pats pradėjo rašyti. Pirmieji jo bandymai buvo tipiškai romantiški, pilni kraujo, lavonų ir mėnulio apšviestų kapinių. Baigęs mokyklą išvažiavo studijuoti teisės į Parỹžių, bet studijų nebaigė ir vis labiau gilinosi į literatūrą.
1857-aisiais, po penkerių metų stropaus darbo, G. Floberas išleido savo garsiausią romaną „Ponia Bovari“. Šis kūrinys jam ne tik pelnė žinomumą, bet ir užtraukė bylą už tariamą viešosios moralės įžeidimą.
G. Floberas augo veikiamas romantinės literatūros, kaip rašytojas brendo romantizmo žlugimo ir realizmo, natūralizmo epochoje. XIX a. pab. jis netgi vadintas natūralistinės mokyklos vadu, bet šio titulo nemėgo. G. Flobero kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas tikrovės detalių aprašymui, kruopščiam veikėjų ir gyvenimo procesų vaizdavimui. Rašytojas siekė savito stiliaus ir tobulos formos, todėl rašė lėtai, ištisas dienas dailindamas vieną sakinį. G. Floberas padarė didelę įtaką jaunesniosios kartos rašytojams, ne veltui Gi de Mopasanas laikomas jo mokiniu.
Romanas „Ponia Bovari“
Romanas, laužantis literatūros kanonus. G. Flobero romanas išsiskiria iš to meto literatūrinės aplinkos, nes atvirai ir sąžiningai kalba apie ištvirkavimą, moterišką seksualumą, nepasitenkinimą nuobodžiu Prancūzijos provincijos gyvenimu. Už tai rašytojas sulaukė kaltinimų dėl socialinių normų laužymo, nusižengimo moralei.
Psichologizmas. G. Floberas atidžiai stebėjo ir neidealizuodamas vaizdavo romano veikėjų gyvenimą. Jis labiau nei kas kitas gilinosi į veikėjų minčių ir jausmų pasaulį, rodė to pasaulio pokyčius. Kurdamas pagrindinės veikėjos Emos Bovari charakterį rašytojas atskleidė laipsnišką jos grimzdimą į neviltį ir jos elgesio pasekmes. Šiuo romanu G. Floberas parodė, kad literatūra gali atskleisti sudėtingą žmogaus psichologiją ir asmeninių pasirinkimų padarinius.
Emos Bovari charakteris. Ema – sudėtingas, daugiasluoksnis charakteris. Rašytojas tyrinėjo jos svajones, vidinę suirutę ir troškimą patirti aistrą, nepaisant visuomenės gyvenimo normų. Jos nepasitenkinimas santuoka, meilės intrigos, siekis pasinerti į romantines fantazijas tuo metu buvo laikomi skandalingais. Šiame romane atsisakoma tradicijos moterį vaizduoti kaip nuolankią žmoną ir motiną. Visa tai buvo nauja ir paliko ryškų pėdsaką to meto literatūroje. Būtent dėl to Emos Bovari charakteris skatino ir kitus rašytojus išsamiau tyrinėti veikėjų moterų vidinį pasaulį.
Pagrindinis, bet ne teigiamas veikėjas. Emos Bovari pasirinkimai ir veiksmai lemia romano siužeto eigą ir tragiškus padarinius. Ydinga pagrindinė veikėja metė rimtą iššūkį to meto visuomenės moralės normoms ir literatūros tradicijai.
Kodėl romanas „Ponia Bovari“ laikomas realistiniu?
- Romano pasakojimas pagrįstas detaliu aplinkos, veikėjų išvaizdos ir vidinio pasaulio aprašymu.
- Romano veikėjai – įprasti įvairių socialinių sluoksnių provincijos miestelio gyventojai, vaizduojamas kasdienis jų gyvenimas.
- Romane nėra romantinio idealizavimo ar moralizavimo. Gyvenimas pateikiamas toks, koks yra, nesmerkiant veikėjų poelgių.
- Ema Bovari – savotiška antiherojė, turinti žmogiškų silpnybių, trūkumų. Tai atitinka realistinį individo kaip netobulos būtybės vaizdavimą.
Impresionizmas. Nors ši meno, literatūros kryptis nepadarė tiesioginės įtakos G. Flobero „Poniai Bovari“ – ji susiformavo dar po gero dešimtmečio, – romane galima rasti impresionizmo bruožų.
- Subjektyvus realybės suvokimas. Tapytojai impresionistai stengiasi fiksuoti praeinančių akimirkų įspūdį. G. Floberas, jautriai perteikdamas veikėjų nuotaikų kaitą, piešia nuo to priklausantį gamtos ir apskritai aplinkos vaizdą.
- Paveiksluose vaizduojamos kasdienio gyvenimo scenos, o ne didingi, mitologiniai siužetai. Romane taip pat atidžiai žvelgiama į kasdienio gyvenimo Prancūzijos provincijoje detales.
PONIA BOVARI (Pirmoji dalis)
[„Romanas apie nieką“ – taip G. Floberas apibūdino savo romaną „Ponia Bovari“, kuriame pasakoja apie jauną iš provincijos kilusią moterį, ištekančią už didesnių polėkių neturinčio kaimo gydytojo. Provincijos ramybė pagrindinės veikėjos netenkina, ji svajoja apie kur kas spalvingesnį, prašmatnesnį gyvenimą, bet to negali pasiūlyti ir didelių skrupulų neturintys du jos meilužiai. Romano pradžioje Ema su vyru dalyvauja ištaigingame pokylyje Vobjesaro pilyje, kur susirinkę aukštuomenės ponai ir ponios. Jos žvilgsnį prikausto pagyvenęs kunigaikštis, buvęs karalienės meilužis. Bet pažintį su romanu pradėkime nuo ištraukos, kurioje aprašomas Emos gyvenimas vienuolyno mokykloje.]
V
<...> Pripratusi prie ramių reginių, dabar ji, priešingai, dairėsi audringų įvykių. Ji mėgo jūrą tik dėl jos audrų, ir žaluma jai buvo miela tik tada, kai buvo išbarstyta tarp griuvėsių. Iš bet kurio daikto ji turėdavo būtinai ištraukti naudos sau pačiai; būdama veikiau jausminės nei meninės prigimties ir ieškodama ne reginių, o emocijų, ji atmesdavo kaip bergždžią dalyką visa, kas jos širdžiai neduodavo peno.
Į vienuolyną kas mėnesį atvažiuodavo vienai savaitei tokia senmergė skalbinių tvarkyti. Ją palaikė arkivyskupas, nes buvo kilusi iš senos bajorų giminės, netekusios turtų per revoliuciją; ji valgydavo drauge su vienuolėmis refektoriume, o po valgio, prieš grįždama prie darbo, pasilikdavo dar su jomis valandėlę paplepėti. Iš darbo kambario išsivogusios, dažnai atbėgdavo pas ją ir auklėtinės. Ji mokėjo daugybę praeitojo amžiaus meilės dainelių ir siūdama pusbalsiu jas dainuodavo. Ji papasakodavo visokių istorijų ir naujienų, parveždavo auklėtinėms iš miesto, ko kuri paprašydavo, o vyresniosioms nemačiomis skolindavo romanus, nes jų visada turėdavo prikyštės kišenėse; ji niekuomet be jų nebūdavo ir pati: atitrūkusi nuo darbo, rydavo juos ištisais skyriais. Tuose romanuose buvo tik meilė, meilužiai, meilužės, persekiojamos damos, nuošaliose pavėnėse alpstančios, paštavežiai, žudomi kiekvienoje stotyje; arkliai, kas puslapis nuvaromi iki paskutiniųjų; gūdžios girios, širdies sąmyšiai, priesaikos, raudos, ašaros ir bučiniai; laiveliai mėnesienoje, lakštingalos giraitėse; aukšti ponai, drąsūs kaip liūtai, romūs kaip avinėliai, dori kaip niekad nėra buvę, gražiai apsivilkę ir lieją ašaras lyg iš urnų. Ema, būdama penkiolikos metų, visą pusmetį terliojosi rankas tais palaikių skaityklų šlamštais. Vėliau, pasiskaičiusi Valterio Skoto, ji pamėgo istorinius dalykus ir ėmė svajoti apie senovines skrynias, skliautuotas menes ir klajojančius dainius. Jai magėjo gyventi kokioje senoje pilyje ir panėšėti į tas damas su ilgais korsažais, kurios dienų dienas rymodavo po gotikiniais skliautais ant akmeninių palangių ir delnu parėmusios smakrą žiūrėdavo, kaip laukais šuoliuoja ant juodo žirgo riteris su balta plunksna. <...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip suprantate Emos patiriamus pokyčius – kodėl jai dabar svarbūs tik „audringi įvykiai“? Ką tai reiškia?
- Kokiai kultūros ir literatūros epochai priklauso į vienuolyną atnešami romanai?
- Kaip Emos skaitomą literatūrą vertina pasakotojas? Atsakykite remdamiesi tekstu.
VII
<...>
Tuo tarpu garbingajame stalo gale vienas tarp tų visų moterų valgė kažkoks senis, pakumpęs ant pilnos lėkštės, vaikiškai prisirišęs po smakru servetę. Padažas varvėjo jam nuo lūpų. Jo akys buvo kraujais pasruvusios, vokai atvipę, nuo pakaušio karojo juodu kaspinu apvyturiuota kaselė. Tai buvo markizo uošvis, senasis kunigaikštis de Laverdjeras, buvęs grafo d`Artua favoritas dar tais laikais, kai važinėta medžioti pas markizą de Konflaną į Vodrejį; kalbėjo apie jį žmonės, kad jis buvęs karalienės Marijos Antuanetės meilužis tarp pono de Kuanji ir pono de Liozeno. Jis nugyveno triukšmingą gyvenimą, pilną dvikovų, lažybų, skandalų su moterimis; prašvilpė savo turtą ir įvarė į siaubą visą savo giminę. Tarnas už jo kėdės rėkdamas sakė jam į ausį, kaip vadinasi patiekalai, kuriuos kunigaikštis rodė pirštu kažką numykdamas, Emos akys pačios tolydžio krypo į tą senį su nukarusiom lūpom kaip į kokį nepaprastą ir didingą daiktą. Jis gyvenęs prie karaliaus dvaro, miegojęs karalienės lovoje!
Įpylė atšaldyto šampano. Kai Ema pajuto burnoje jo šaltį, visą kūną nukrėtė šiurpas. Ji niekuomet dar nebuvo mačiusi granatų, nevalgiusi ananasų. Net cukraus pudra, ir ta atrodė jai čionai baltesnė ir smulkesnė negu kitur.
Paskui damos išsiskirstė po savo kambarius persirengti pokyliui.
Ema atsidėjusi tvarkė visas savo tualeto smulkmenas tarsi aktorė prieš debiutą. Susišukavusi plaukus, kaip buvo pataręs kirpėjas, ji apsivilko ištiestą ant lovos barežo suknią. Šarliui veržė kelnių juosmuo.
– Kelniakilpės trukdys man šokti, – tarė jis.
– Šokti? – perklausė Ema.
– Taip!
– Ar tau galvoj negerai? Iš tavęs visi juoksis, sėdėk tiktai! Pagaliau, – pridūrė ji, – gydytojui labiau ir pritinka nešokti.
Šarlis nutilo. Jis vaikščiojo po kambarį laukdamas, kol apsitaisys Ema. Per jos pečius matė ją veidrodyje, žvakių apšviestais abiejų šonų. Juodos Emos akys atrodė dar juodesnės. Plaukų pluoštai, truputį apie ausis pagaubti, blizgėjo mėlynu atspalviu; šukuosenoje virpėjo ant liauno stiebelio rožė su dirbtiniais rasos lašeliais ant lapų galų. Jos suknia buvo pilkšvos šafrano spalvos, padabinta trimis rožių puokštėmis su žalumynais.
Šarlis norėjo pabučiuoti ją į petį.
– Atstok! – tarė ji. – Sulamdysi man.
Pasigirdo smuikų riturnelė ir ragų garsai. Lipdama laiptais žemyn, Ema vos ištvėrė nebėgusi tekina.
Kadrilis buvo jau prasidėjęs. Rinkosi daugiau svečių, darėsi ankšta. Ji atsisėdo ant suoliuko, netoli durų.
Pasibaigus kontradansui, ant parketo liko tik šen ten šnekučiuojančių vyrų būreliai ir tarnai su livrėjomis, nešini dideliais padėklais. Susėdusių moterų eilėje plasnojo tapytos vėduoklės, gėlių puokštės dangstė šypsenas, ir rankos su baltomis pirštinėmis, pro kurias žymu nagai ir kurios veržia riešus, sukiojo flakonus auksiniais kamščiais. Mezginiai, deimantinės segės, apyrankės su medalionais virpėjo ant korsažų, žėrėjo ant krūtinių, čiužėjo ant apnuogintų rankų. Neužmirštuolių, jazminų, granatų žiedų, varpų, rugiagėlių vainikai, kekės, šakelės puošė plaukus, kurie iš priekio buvo lygiai sušukuoti, o užpakaly susukti į kuodus. Motinos su raudonais turbanais ant galvų sėdėjo nejudėdamos savo vietose susiraukusios.
Kai kavalierius paėmė už pirštų galų ir abu jie stojo į eilę, laukdami pradedant groti, Emai širdis truputį suplazdėjo. Bet susijaudinimas veikiai išnyko, ir ji linguodama orkestro ritmu skriejo pirmyn, truputį kraipydama kaklą. Jos lūpos šypsojosi, girdint švelnius smuiko garsus, kai kitiems instrumentams nutilus jis pasilikdavo kartais griežti vienas; tada girdėdavosi, kaip žvanga luidorai, kuriuos lošikai netoliese žarstė ant kortų stalų gelumbės; paskui vėl viskas sukrusdavo iš karto: skardžiai sutrimituodavo kometas, kojos pagaudavo taktą, išsipūsdavo ir šnarėdavo suknios, rankos susiimdavo ir atsileisdavo; tos pačios akys čia nunirdavo prieš jus, čia vėl įsmigdavo į jūsų akis.
Gal penkiolika vyriškių nuo dvidešimt penkerių iki keturiasdešimties metų išsiskaidę tarp šokėjų ar šnekučiuoją tarpduriuose skyrėsi nuo visų kitų kažkokiais bendrais šeimyniniais bruožais, nors nei jų amžius, nei drabužiai, nei veidai nebuvo panašūs.
Jų visų frakai buvo geriau sukirpti ir atrodė pasiūti plonesnės gelumbės; sugarbanoti aplink smilkinius plaukai tviskėjo prašmatnesne pomada. Jų veidų spalva buvo turčių spalva – tai buvo tas baltumas, kurį palaiko nuosaikus rinktinių valgių režimas ir kuris ypač gerai atsimuša porceliano blyškumoje, blizgiame atlasų bangavime ir gražių baldų politūroje. Tų vyriškių kaklai judėjo laisvai, nes jie ryšėjo žemais kaklaraiščiais; ilgos žandenos krito ant atlenktų apykaklių; jie šluostėsi lūpas kvapiomis nosinėmis su išsiuvinėtomis didelėmis monogramomis. Tie iš jų, kurie jau buvo pradėję senti, atrodė jauni, o jaunųjų veiduose matėsi tam tikro brandumo. Jų žvilgsniai buvo abejingi ir reiškė kasdien pasotinamų jausmų ramybę; pro švelnią jų elgseną matėsi tas savotiškas brutalumas, kurio atsiranda nugalint pusėtinai lengvus dalykus, bet tokius, kurie mankština jėgą ir kutena žmogaus tuštybę, kaip kad grynakraujų arklių išjodinėjimas ar bendravimas su pasileidusiomis moterimis.
Per tris žingsnius nuo Emos vienas kavalierius mėlynu fraku ir jauna išblyškusi moteris, pasidabinusi perlų karoliais, kalbėjosi apie Itãliją. Ji šlovino Šventojo Petro bazilikos59 kolonų storumą, Tivolį, Vezuvijų, Kastelamarę ir Kasiną, Genujos rožes, Koliziejų mėnesienoje. O kita ausimi Ema klausėsi pasikalbėjimo, pilno nesuprantamų jai žodžių. Būrelis žmonių šnekėjo, apstoję visiškai dar jauną vyrą, kuris praeitą savaitę statė už Mis Arabelą ir Romulą ir laimėjo keturiasdešimt tūkstančių frankų už peršokimą griovio Ánglijoje. Kitas skundėsi, kad jo lenktynių ristūnai pradėję pernelyg tukti, trečias plūdosi, kad korektūros klaidos iškreipusios jo arklio vardą.
59 Šv. Petro bazilika Ròmoje – žymus Renesanso pastatas, prie kurio darbavosi daug garsių architektų ir kitokių menininkų, tarp jų – ir Mikelandželas (Michelangelo).
Pokylyje buvo tvanku, ėmė blykšti lempos. Svečiai traukė į biliardinę. Tarnas atsistojo ant kėdės ir išmušė du lango stiklus; išgirdusi dūžtant stiklą, ponia Bovari atsigręžė ir pamatė iš sodo prie langų prisiplojusius žiūrinčių kaimiečių veidus. Ji prisiminė Berto. Prieš jos akis stojosi ferma, dumblina kūdra, tėvas su palaidine po obelimis; ji išvydo ir save pačią, tokią, kokia buvo tada, kai pirštu laižydavo kamaroje grietinę nuo puodynių. Bet praėjęs gyvenimas, toks ryškus ligi tol, visai išnyko prieš šios akimirkos spindesį, ir jinai beveik abejojo, ar kada nors ten gyvenusi. Ji buvo čia, pokylyje, o aplinkui jai nebuvo nieko – tik tamsa. Kairėje rankoje laikė auksuoto sidabro kiaukutą ir prisimerkusi pamažu valgė iš jo maraskininius ledus60, palaikydama šaukštelį tarp dantų.
60 Maraskininiai ledai – ledai iš labai saldžių maraskino (angl. maraschino) vyšnių.
Viena dama šalia jos paleido iš rankų vėduoklę, ta nukrito ant grindų. Pro šalį ėjo vienas šokėjas.
– Gal malonėtumėt, pone, – tarė dama, – pakelti man vėduoklę. Ji nukrito už šios kanapos.
Ponas pasilenkė, ir Ema pamatė, kad jam tiesiant ranką į užkanapį jaunoji dama įmetė į jo skrybėlę kažką baltą, sulankstytą trikampėliu. Ponas, pakėlęs vėduoklę, pagarbiai įteikė ją damai; ši padėkojo jam, linktelėdama galvą, ir prikišo prie veido puokštę.
Po vakarienės, kurioje buvo daug Ispãnijos ir Reino vyno, dvi sriubos – vėžių ir migdolų, Trafalgaro pudingas ir įvairiausios šaltos mėsos, dubenyse apdėliotos virpančiais drebučiais, karietos ėmė viena po kitos išvažiuoti. Atskleidus kampelį muslininės užuolaidos buvo matyti, kaip tamsoje tolsta jų žibintai. Ant suoliukų svečių praretėjo; keli kortuotojai dar tebelošė; muzikantai gaivino liežuviu savo pirštų galelius. Šarlis snaudė, atsišliejęs nugara į vienas duris.
Trečią valandą ryto prasidėjo kotiljonas. Ema nemokėjo šokti valso. Visi jį šoko, net panelė d`Anderviljė ir pati markizė. Bebuvo tik namiškiai ir apnakvindinti svečiai, gal koks dvylika žmonių.
Ir štai vienas šokėjas, kurį kiti familiariai vadino Vikontu, su giliai iškirpta liemene, kaip nulieta ant krūtinės, priėjęs prie ponios Bovari, antrusyk vedė ją šokti užtikrindamas, kad jis jai pavadovausiąs ir su juo ji puikiausiai pataikysianti suktis.
Jie pradėjo iš lėto, paskui leidosi sparčiau. Jie sukosi. Lempos, baldai, apmušalai, parketas – viskas aplinkui sukosi tarsi diskas ant ašies. Šokant pro šalį durų, jos suknios apačia braukė jam per kelnes; jų kojos pynėsi; jis žvelgė iš viršaus į ją, jinai kėlė akis į jį; ją pradėjo imti kažkoks stingulys; ji stabtelėjo. Jie vėl pasileido šokti, ir Vikontas, smarkiau sukdamasis, nušokino ją į galą salės, kur, gaudydama kvapą, ji vos nepargriuvo ir turėjo net akimirką atsišlieti galva į jo krūtinę. Paskui jis nušokino ją iš lėto ligi jos vietos; jinai atsilošė, atsirėmė į sieną ir ranka prisidengė akis.
Atitraukusi ranką, pamatė vidury salono damą, sėdinčią ant taburetės, ir tris šokėjus, suklaupusius priešais ją. Dama pasirinko Vikontą ir vėl pasigirdo smuikai.
Visi žiūrėjo į juos. Jie šokdami tolo ir grįžo; ji stingri, nudelbusi smakrą; jis toks pat kaip ir pirmiau – loštelėjęs kiek atgal, atstatęs išlenktą alkūnę, atkišęs burną į priekį. Šitoji mokėjo šokti valsą! Jie šoko ilgai ir privargino visus žiūrinčiuosius.
Paskui, dar kiek pakalbėję ir pasakę vieni kitiems labą naktį ar, tikriau, labą rytą, svečiai išsiskirstė gulti.
Šarlis vilkosi laiptais kibdamas už turėklų – jam kojos buvo tiesiog susmigusios į kūną. Jis penkias valandas išstovėjo prie stalų žiūrėdamas, kaip lošia vistą, ir visai to lošimo nesuprasdamas. Užtat su pasigardžiavimu atsiduso, kai nusiavė batus.
Ema užsimetė ant pečių šalį, atidarė langą ir, pasirėmusi alkūnėmis, žiūrėjo.
Naktis buvo tamsi. Lynojo. Jinai įkvėpė drėgno oro; jis gaivino jai akių vokus. Pokylio muzika tebegaudė ausyse, ir ji kratėsi miego, norėdama prailginti iliuziją to prabangaus gyvenimo, su kuriuo teks netrukus skirtis.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip kuriamas kontrastas tarp senojo kunigaikščio aprašymo ir Emos žavėjimosi, kad jis „miegojęs karalienės lovoje“?
- Kaip manote, kieno žvilgsnis fiksuoja pokylio dalyvius: nešališkas pasakotojo ar susižavėjusios Emos?
- Kokios detalės išduoda Emos savijautą, šokant su Vikontu?
- Kaip Ema elgiasi su savo vyru? Ką toks elgesys leidžia manyti apie jų santykius?
Rašome
Įsivaizduokite trumpą Emos pokalbį su ją šokdinančiu Vikontu ir jį užrašykite.
[Po pokylio Ema vėl panyra į provincijos gyvenimo nuobodulį ir svajoja apie gyvenimą Parỹžiuje ir Vikontą.]
VIII
<...> Ji Tostuose. O jisai dabar Parỹžiuje. Ten! Koks jisai, tas Parỹžius? Koks didingas vardas! Jinai kartojo jį pusbalsiu, smagu buvo jį girdėti. Jos ausyse jis gaudė kaip didysis katedros varpas; jis liepsnojo prieš jos akis visur, net ir ant pomados puodynaičių etikečių.
Naktį, kai žuvies prekijai, dainuodami „Meirūnėlį“, pravažiuodavo pro jos langus, ji atbusdavo ir, klausydamasi kaustytų ratų dundesio, kuris išvažiavus už kaimo veikiai darydavosi vos girdimas ant negrįsto kelio, tardavo pati sau:
– Rytoj jie jau bus ten!
Ir sekdavo mintimis jiems iš paskos, kopdama kartu su jais prieškalnėmis ir lėkdama pakalnėmis, pravažiuodama kaimus, dumdama žvaigždžių šviesoje vieškeliu pirmyn. Po tam tikro neapibrėžto nuotolio visuomet pasirodydavo neaiški vieta, kurioje svajonė išsisklaidydavo.
Ji nusipirko Parỹžiaus planą ir piršto galeliu vaikštinėdavo po sostinę. Eidavo bulvarais, sustodama gatvių kampuose, tarpugatviuose, ties baltais namų keturkampiais. Akims pagaliau pavargus, užmerkdavo blakstienas ir tamsoje regėdavo dujinių žibintų šviesą supantis vėjuje ir karietų pakopas, triukšmingai išsiskleidžiančias ties teatrų peristiliais63.
63 Peristı̇̀lis (gr. peristylos – apsuptas kolonomis) – vidaus kiemas arba sodas, apjuostas dengta kolonada, galerija.
Ji užsisakė moterų žurnalą „Pintinė“ ir laikraštį „Salonų Silfa“; rijo visus premjerų, lenktynių ir pokylių aprašymus nieko juose nepraleisdama; sekė dainininkių debiutus, naujų krautuvių atidarymus. Ji žinojo naujas madas, gerų siuvėjų adresus, dienas, kuriomis vykstama į Bulonės mišką arba į operą. Skaitydama Eženą Siu64, ji išstudijavo ypač tas vietas, kur buvo aprašomas kambarių apstatymas; skaitydama Balzaką ir Žorž Sand, stengėsi bent vaizduote pritapti prie to gyvenimo, kurio sau geidė. Net eidama prie stalo valgyti, ji atsinešdavo knygą ir sklaidydavo jos puslapius, kol Šarlis, kalbindamas ją, valgydavo. Kad ir ką skaitydama, vis prisimindavo Vikontą. Ji gretino jį su pramanytais romanų personažais. <...>
64 Eženas Siu (Eugène Sue, 1804–1857) – prancūzų rašytojas, kelių populiarių romanų („Parỹžiaus paslaptys“, „Amžinasis žydas“ ir kt.) autorius. Romanuose vaizdavo kapitalistinio miesto žemųjų sluoksnių skurdą ir demoralizaciją, neretai įpuldamas į melodramatizmą ir sentimentalumą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip Ema bandė „gyventi“ Paryžiuje?
- Kuo Vikontas buvo artimas Emos skaitomų romanų veikėjams?
PONIA BOVARI (Antroji dalis)
[Apsilankęs pas gydytoją Šarlį Bovari vietinis dvarininkas Rodolfas pastebi jo žmoną.]
VII
<...>
– Ji labai meilutė! – kalbėjo sau vienas, – labai meilutė toji gydytojo žmona. Gražūs dantys, juodos akys, daili kojytė; laikosi kaip paryžietė. Iš kur atsirado tokia, po velnių? Kur jis ją iškasė, tas stuobrys?
Ponas Rodolfas Bulanžė buvo trisdešimt ketverių metų amžiaus, brutalaus temperamento, įžvalgaus proto, daug sukęsis apie moteris ir todėl gerai jas pažįstąs. Šioji jam patiko: jis galvojo apie ją ir apie jos vyrą.
– Jis turi būti labai kvailas ir, be abejo, gerokai jai atsipykęs. Panagės priskretusios, barzda trys dienos neskusta. Kol jis gurena per ligonius, ji ado kojines. Ir nuobodžiauja! O taip jai norėtųsi gyventi mieste, šokti kas vakarą polkutę! Vargšelė! Ir trokšta meilės kaip karpis vandens, gulėdamas virtuvėje ant stalo. Už trejetą galantiškų žodžių ji dievins tave, būk tikras! Ir kokia būtų švelnutė! Žavinga! Taip tai taip, bet kaip paskui ja nusikratyti?
Numatomi malonumai, susipynę su galimais nepatogumais, kontrasto keliu privertė jį pagalvoti apie savo dabartinę meilužę. Tai buvo viena jo išlaikoma Ruano aktorė; stabtelėjęs ties jos vaizdu, kurio net prisiminti jam buvo per akis gana, pagalvojo: „A! Ponia Bovari daug gražesnė ir ypač daug šviežesnė. Viržini iš tikro per daug pradėjo tukti. O tų jos džiūgavimų nuobodumas! Ir paskui, kas per godumas jūros vėžių!“
Laukuose buvo tuščia, ir Rodolfas girdėjo tik, kaip žolės čaižo jam vienodai per batus ir kaip tolumoje čirškia prigludę avižose žiogai; prieš akis stojosi Ema, apsivilkusi taip, kaip ją ką tik salėje matė, ir jis ėmė mintyse ją nuvilkinėti.
– Ne! Ji bus mano! – šūktelėjo smogdamas lazda į pastebėtą grumstelį.
Ir neatidėliodamas pradėjo planuoti, kokios politikos imsis. Jis savęs klausė:
– Kur susitikinėti? Kokiu būdu? Nuolat mažylė po kojom, tarnaitė, kaimynai, vyras, krūva įvairių ir nemažų rūpesčių. Ė, – tarė, – per didelė gaišatis.
Paskui pradėjo vėl iš pradžios:
– Akys smigte sminga į širdį. O tas blyškumas!.. Baisiai mėgstu išblyškusius moterų veidus!
Įkopęs į Argejo kalvą, galutinai nusistatė:
– Belieka ieškoti progų. Na ką, užeidinėsiu, nusiųsiu žvėrienos, paukštienos; jei reikės, duosiuos kraują nuleisti, susidraugausime, pakviesiu abu pas save… A! Po šimts pypkių! – pridūrė. – Netrukus juk paroda: ji ten bus, pamatysiu ją. Na, ir pradėsime, ir svarbiausia drąsiai – tai tikriausias kelias.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pagal ką Rodolfas vertina Emą? Kokie jos bruožai išskiriami?
- Kaip Rodolfas įsivaizduoja Emos gyvenimą?
- Ką nusprendžia Rodolfas? Kokius malonumus ir kokius nepatogumus jis numato?
[Rodolfas ir Ema susitinka miestelyje vykstančioje žemės ūkio mugėje. Gundymo žaidimas, į kurį įsitraukia abu, prasideda.]
VIII
<...>
– Ponia Bovari! – šūktelėjo Omė. – Bėgsiu pareikšti jai savo pagarbos. Gal jai bus malonu gauti vietą už aptvaro, po peristiliu.
Ir nebepaisydamas Lefransua, kuri šaukė jį atgal išklausyti, kaip buvo toliau, vaistininkas nutolo sparčiu žingsniu, su šypsena lūpose, ypač pasitempęs, sveikindamasis į dešinę ir į kairę, užimdamas plačiai vietos savo dideliais, iš užpakalio vėjo plazdinamais juodo frako skvernais.
Pamatęs jį iš tolo, Rodolfas paspartino žingsnį, bet, poniai Bovari pradėjus ilsti, vėl jį sulėtino brutaliai sakydamas jai su šypsena:
– Norėjau nuo to dručkio pabėgti – žinote, nuo vaistininko.
Jinai kumštelėjo jam alkūne.
„Ką tai turėtų reikšti?“ – pagalvojo jis ir eidamas žvilgčiojo į ją tiriamai akies kampučiu.
Jos profilis atrodė toks ramus, kad negalima buvo iš jo nieko įspėti. Aiškioje šviesoje kyšojo jis iš ovalios skrybėlaitės su blyškiais kaspinais, primenančiais nendrių lapus. Akys žiūrėjo iš po ilgų riestų blakstienų tiesiai prieš save ir, nors plačiai atviros, atrodė truputį primerktos dėl lėtai po švelnia oda pulsuojančio skruostuose kraujo. Nosies pertvara kiaurai persišvietė rausvai. Jos galva buvo kiek nulinkusi į šoną, ir tarp jos lūpų blykčiojo perlamutriniai baltų dantų galiukai.
„Nejau ji juoktųsi iš manęs?“ – galvojo Rodolfas.
Ema savo mostu tenorėjo įspėti, nes drauge su jais ėjo dar ponas Lerė, kartkartėmis vienu kitu žodžiu stengdamasis pritapti prie jų kalbos.
– Puikumas dienos! Visi išguro iš namų! Pučia rytų vėjelis!
Ir nors nei ponia Bovari, nei Rodolfas nieko jam neatsakinėjo, jis, pastebėjęs kokį mažiausią jų mostą, tučtuojau linko arčiau ir, keldamas ranką prie skrybėlės, klausė:
– Ar man ką sakote?
Priėjus kalvio namus, Rodolfas, užuot ėjęs tiesiai iki užkardos, staiga įsuko į takelį, kviesdamas drauge ponią Bovari, ir šūktelėjo:
– Sudiev, pone Lerė! Iki malonaus!
– Na ir vikriai tamsta jo nusikratei, – tarė jinai juokdamasi.
– O kam leistis, – tarė jis, – kad kiti liptų ant kulnų? Ir ypač dar šiandien, kai turiu laimę būti su tamsta.
Ema išraudo. Jis nebaigė sakinio ir nukreipė kalbą į tai, koks gražus oras ir kaip malonu bristi per žolę. Šen ten žydėjo saulučių atžalos.
– Kokios mielos gėlikės, – tarė jis, – visoms apylinkės įsimylėjėlėms pakaktų jų burti.
Ir pridūrė:
– O jei aš nuskinčiau vieną? Kaip manote?
– Nejau tamsta esi įsimylėjęs? – atsakė ji kosčiodama.
– Ė-ė! Ką gali žinoti, – atsiliepė Rodolfas.
Pievoje žmonių daugėjo, ir šeimininkės, eidamos pro šalį, kliudė žmones savo dideliais skėčiais, savo pintinėmis ir vaikiūkščiais. Kartais tekdavo trauktis iš tako prasilenkiant su kvepiančiomis pienu kaimo tarnaitėmis, kurios traukė ištisomis kirbinėmis su sidabriniais žiedais ant pirštų, mėlynomis kojinėmis ir plokščiais batais apsiavusios. Jos vaikštinėjo, susiėmusios už rankų ir pasiskleidusios per visą pievą, nuo epušių linijos iki pokylio palapinės. Bet jau buvo apžiūrai skirtas laikas, ir žemdirbiai vienas po kito ėjo į tokį kaip ir hipodromą, kurį juosė ilga, prie baslių pritvirtinta virvė.
Gyvuliai stovėjo nosimis į virvę ir sudarė nelygių pasturgalių vingiuotą eilę. Snūdžios kiaulės drybsojo, įsiknisusios šnipais į žemę; veršiai ir avys bliovė, karvės gulėjo, parietusios vieną koją, pavertusios pilvą ant žolės ir, lėtai gromuliuodamos, mirksėjo sunkiais vokais, o apie jas zirzė mašalai. Atsiraitę rankoves, arklininkai laikė už apynasrių piestu stojančius eržilus, kurie, išplėtę šnerves, žvengė į kumelių pusę. Nudelbtom galvom ir nukarusiais karčiais kumelės stovėjo ramiai, o kumeliukai arba gulėjo jų šešėliuose, arba kartais prieidavo pažįsti. Viršum tos ilgos ir banguojančios susigrūdusių kūnų voros kartais tarsi vilnies ketera iškildavo suplazdenę vėjuje balti karčiai arba pasimatydavo prasikišę aštrūs ragai ir bėgiojančių žmonių galvos. Nuošaliai, koks šimtas žingsnių toliau nuo virvėm papuoštos vietos, stovėjo nepajudėdamas, tarsi bronzinis, su antsnukiu ir geležine grandimi šnervėse didžiulis juodas bulius. Skarmaluotas berniukas laikė jį už virvės.
Tuo tarpu tarp dviejų gretų jau artinosi sunkiais žingsniais būrelis ponų, jie, sustodami prie kiekvieno gyvulio, žiūrinėjo jį ir paskui gana tyliai tarėsi tarp savęs. Vienas iš jų, atrodąs svarbesnis, eidamas užsirašinėjo kažką į knygą. Tai buvo komisijos pirmininkas ponas Derozerė iš Panvilio. Pamatęs Rodolfą, jis nuskubėjo prie jo ir meiliai tarė:
– Kaip čia, pone Bulanžė, atsitiko, kad jūs ne su mumis?
Rodolfas pažadėjo tuoj ateisiąs, bet pirmininkui pasišalinus pasakė Emai:
– Dievaži, neisiu: tamstos draugė atsveria jojo.
Kad ir pašiepdamas parodą, Rodolfas norėjo vis dėlto laisviau po ją pavaikščioti ir todėl rodė žandarui savo mėlyną garbės bilietą, o kartais net sustodavo ties kuriuo gražiu vienetu; ponia Bovari betgi nesidomėjo eksponatais. Jis netruko tai pastebėti ir ėmė juokauti iš Jonvilio damų tualetų, paskui atsiprašė už savo paties nerūpestingą apdarą. Dėvėjo jis tą prastų ir rinktinių dalykų nesuderintą mišinį, kuriame nenusivokėlis paprastai įžiūri kažkokios ekscentriškos būties apraišką, jausmų netvarką, meno tironiją ir ypač niekinimą visuomenės nuostatų – tatai jį arba žavi, arba siutina. Batistinių plisuotais rankogaliais marškinių krūtinė pūtėsi nuo vėjo iš pilkos cvilikinės liemenės, o plačiadryžės kelnės buvo iškeltos ligi kulkšnių ir kyšojo lakuotų batelių nankino viršai. Jų lakas buvo taip nublizgintas, kad jame atsispindėjo žolė. Jis spardė jais arklių mėšlą vieną ranką įsikišęs į švarko kišenę, o šiaudinę skrybėlę nusmaukęs ant šalies.
– Pagaliau, – pridūrė, – gyvenant kaime…
– Viskas veltui, – užbaigė Ema.
– Tikra teisybė! – pritarė Rodolfas. – Juk nė vienas iš tų puikių žmonių nenuvokia, kaip turi atrodyti geras frakas.
Ir jie ėmė kalbėti apie provincijos pilkumą, kaip jis smaugte smaugia žmogų, naikina iliuzijas.
– Todėl, – tarė Rodolfas, – aš baigiu grimzti liūdesyje.
– Tamsta! – nustebo Ema. – O aš maniau, kad tamsta labai linksmas.
– Taip! Iš pažiuros, nes būdamas žmonėse užsidedu juokdario kaukę; tačiau matydamas mėnesienoje kapines kiek jau kartų galvojau, ar ne geriau ir man būtų gulėti greta tų, kurie jau ten ilsis.
– Ką tamsta sakai! O draugai? – tarė ji. – Apie juos užmiršti!
– Draugai? Kokie? Kur jie? Kam rūpi mano likimas?
Pastaruosius žodžius tardamas, jis tyliai švilptelėjo.
Tačiau jiems teko persiskirti, nes iš užpakalio pūkštė žmogus, apsikrovęs kėdėmis. Reikėjo jį praleisti. Iš po kėdžių kalno matėsi tik klumpių galai ir į priešingas puses atkištų rankų pirštai. Tai buvo Lestibudua, duobkasys: jis vilko į minią bažnytines kėdes. Puikiai numatydamas, kur galima pelnytis, jis surado būdą pasinaudoti paroda; jo mintis sulaukė pasisekimo, ir nebesumanė nė kurį prašančiųjų pirma patenkinti. Mat kaitros nuvarginti kaimiečiai vienas per kitą griebė sau tas kėdes, kurių šiaudinės pynės buvo sukvipusios smilkalais, ir gavę sėdosi pagarbiai ant jų, atsiremdami į žvakių vašku apvarvėjusias atkaltes.
Ponia Bovari vėl paėmė Rodolfą už parankės, o jis tęsė tarsi pats sau:
– Taip! Daug ko man trūko! Visada vienišas! Ak! Kad gyvenime tikslą būčiau turėjęs, tikro jausmo sulaukęs, sutikęs ką… Kiek aš būčiau tam reikalui padėjęs energijos, būčiau viską nugalėjęs, visas kliūtis sutriuškinęs!
– O man atrodo, – pasakė Ema, – kad ne toks jau tamsta nelaimingas.
– Taip? Tamsta manai? – atsakė Rodolfas.
– Nes, šiaip ar taip… – tęsė ji, – tamsta esi laisvas.
Paabejojusi pridėjo:
– Turtingas.
– Nesijuokite iš manęs, – atsakė jis.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip Rodolfas nori pasirodyti Emai? Koks dedasi esąs?
- Kaip Rodolfą apibūdina pasakotojas aprašydamas jo aprangą?
- Kaip į vis drąsesnes Rodolfo replikas atsako Ema? Ar jai priimtinas šis žaidimas?
- Kokias Emos svajones atliepia jos pašnekovas?
- Pasvarstykite, kodėl vis labiau įsisiūbuojantį Emos ir Rodolfo pokalbį pertraukia staiga pasirodęs duobkasys Lestibudua su kėdėmis. Ar tai tikroviškas gyvenimo epizodas? O gal taip netiesiogiai parodomas ironiškas pasakotojo požiūris į šį pokalbį?
Rašome
Įsivaizduokite ir parašykite trumpą draugauti norinčių jaunuolių pokalbį, kurį pertraukia koks nors netikėtas įvykis ar pasirodęs asmuo.
[Emos ryšiai su Rodolfu stiprėja, jie randa naują progą susitikti – kartu išvyksta pajodinėti. Emos vyras nieko neįtaria, jis netgi skatina išvykas žirgais. Šis epizodas – po Emos pokalbio su vyru.]
IX
<...>
Nusikračiusi juo [vyru – aut. past.], užkopė į savo kambarį ir užsidarė.
Iškart ją apėmė tarsi koks kvaitulys. Akyse mirgėjo medžiai, keliai, grioviai, Rodolfas; juto dar jo glėbį, matė, kaip viršum jos virpa lapija, girdėjo nendres šnarant.
Bet žvilgtelėjusi į veidrodį nepažino savęs. Niekada jos akys nėra buvusios tokios didelės, juodos ir gilios. Kažkas nesuvokiamai švelnaus išsiliejo į veidą ir pakeitė jo išraišką.
Kartojo pati sau: „Meilužį turiu! Meilužį!“ Ta mintimi džiūgavo taip, kaip būtų galėjusi džiūgauti pasijutus antrąkart subrendusi. Ir jinai, vadinasi, paragaus pagaliau tų meilės džiugulių, to laimės drugio, kurių patirti jau buvo nebetekusi vilties. Ji įžengė į kažkokią stebuklingą šalį, kur viskas bus – aistra, ekstazė, siutas; melsva begalybė supo ją iš visų pusių; minties pridengtos, žiežirbavo jausmo viršūnės, o kasdieninis būvis kyšojo tik tų viršūnių pertrūkiuose, kažkur toli toli, šešėlyje, pačioje apačioje.
Prisiminė skaitytų knygų veikėjus, ir jausmingas neištikimų žmonių legionas ėmė jos atmintyje dainuoti žavinčiais seseriškais balsais. Ji pati pasijuto lyg tikroji įsivaizduotų paveikslų dalis, ji pasiekė tas ilgas jaunatvės svajones, nes atsidūrė tarp tų įsimylėjusių moterų, kurioms ji tiek pavydėjo. Be to, Ema jautė pasitenkinimą kerštu. Ar mažai buvo prisikentėjusi?! Bet dabar ji triumfavo, ir ilgai tramdyta meilė trykšte tryško džiugiai kunkuliuodama. Jinai gardžiavosi ja nesigrauždama, rami, nesumišusi.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl, jūsų nuomone, Ema save lygina su romanų veikėjomis? Ar taip ji teisinasi išduodama sutuoktinį, ar galima įžvelgti dar kokių nors motyvų?
- Apie kokį Emos kerštą kalbama? Kam ji keršija?
[Ema vis atkakliau ragina mylimąjį Rodolfą viską mesti ir pabėgti, išsivežti ją į kitus kraštus. Gulėdama lovoje greta vyro ji svajoja. Atkreipkite dėmesį, kaip į svajonių pasaulį įsiveržia realybė ištraukos pabaigoje.]
XII
<...>
Ema nemiegojo, tik dėjosi mieganti; ir kai jis svajodamas užmigo prie jos šono, ji sukruto kitaip svajoti.
Prieš savaitę ketvertas arklių šuoliais išvežė ją į naują šalį, iš ten jie nebegrįš. Jie važiuoja ir važiuoja susikabinę rankomis, nieko kits kitam nesakydami. Dažnai nuo kalno viršūnės staiga atsiveria koks nors nuostabus miestas su bokštais, tiltais, laivais, citrinmedžių guotais ir balto marmuro bažnyčiomis, kurių smailias varpines kepurėja gandralizdžiai. Kelias išklotas dideliais akmenimis, ir reikia važiuoti žingine; moterys raudonomis liemenėmis siūlo gėlių puokštes, imdamos jas iš gulinčių pakelėje krūvelių. Girdėti, kaip skamba varpai, rykauja mulai, dūzga gitaros, gurga fontanai, kurių vanduo dulkdamas gaivina krūvas vaisių, sudėliotų piramidėmis papėdėse blyškių statulų, besišypsančių pro trykštantį vandenį. Ir paskui vieną vakarą jie atvyksta į žvejų kaimą, kur palei uolotus krantus ir pirkias džiūsta vėjuje rudi tinklai. Ten tai jie ir apsistos gyventi: įsikurs žemame, plokščiu stogu namelyje palmės paunksmyje, vienos įlankos gilumoje, prie pat jūros kranto. Plaukios gondolomis, sūpuosis hamake: ir jų gyvenimas bus toks pat platus ir lengvas kaip ir jų šilkiniai drabužiai, ir toks šiltas, žvaigždėtas kaip tos mielos naktys, kuriomis jie žavėsis. Tačiau begaliniuose piešiamos sau ateities plotuose nesirodė nieko ypatinga: visos dienos, kad ir be galo puikios, buvo vienodos kaip vilnys ir liūliavo beribiame, darniame, melsvame ir saulėtame akiratyje. Bet lopšyje sukosėjo vaikas arba smarkiau suknarkė Bovari, ir Ema beužmigo paryčiui, aušrai balzginant langus, kai jaunuolis Žiustenas jau ėjo į aikštę vaistinės langinių atidaryti.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apibūdinkite Emos svajones. Kaip jos charakterizuoja šią veikėją?
- Kaip manote, pasakotojo ar Emos abejonę perteikia ši mintis: „Tačiau begaliniuose piešiamos sau ateities plotuose nesirodė nieko ypatinga…“?
[Sutartą išvykimo dieną Emą pasiekia žinia, kad Rodolfas atsisako kartu vykti. Norėdama baigti skaityti sukrečiantį laišką, Ema užlipa į savo namų pastogę.]
XIII
<...>
Ema pastūmė duris ir įėjo.
Nuo šiferinio stogo vertikaliai krito dusinantis karštis, kurs slėgė smilkinius ir slopino; ji nuslinko iki uždaros mansardos, atšovė skląstį, siūbtelėjo akinama šviesa.
Priešais, kiek akys apmatė per stogus, driekėsi atviri laukai. Apačioje, po kojomis, plytėjo tuščia miestelio aikštė, blizgėjo šaligatvio akmenys, namų vėtrungės nejudėjo; nuo gatvės kampo, iš apatinio aukšto, sklido kažkoks šaižus brūzgimas. Ten Binė tekino.
Ji atsirėmė į mansardos angos staktą ir, piktai šiepdamasi, ėmė skaityti laišką iš naujo. Bet juo ji stengėsi susikaupti, juo mintys labiau kriko. Ji matė jį lyg gyvą, girdėjo jo balsą, glėbė jį abiem rankom; ir koks širdies plakimas: paširdžius tarytum taranas daužė, smūgiai tolydžio dažnėjo ir trenkė nelygiais tarpais. Ji žvilgčiojo aplinkui geisdama, kad viskas nueitų skradžiai žemės. Kodėl viskam nepadaryti galo? Kas ją sulaiko? Juk ji laisva. Ir ji išsilenkė pro langą, ji žiūrėjo į grindinį ir kartojo:
– Nagi! Nagi!
Šviesos spindulys, kylantis tiesiai iš apačios, traukė ją visu kūno svoriu į prarają. Atrodė, kad aikštė svyruodama kyla sienomis į viršų, o grindys linksta žemyn kaip audros supamas laivas. Ji stovi visai prie krašto, beveik pakibusi, apsupta didžiulės erdvės. Siautė ją dangaus mėlynė, po tuščią galvą sūkuriavo oras, jai beliko tik pasiduoti, tik nusileisti. Tekintuvė brūzgė kaip brūzgusi, tarsi koks įnirtęs balsas vadino ją.
– Žmon! Žmon! – rėkė Šarlis.
Ji susilaikė.
– Kurgi esi? Eik šen!
Kai ji suprato, kad tik ką ištrūko iš mirties glėbio, apėmė toks siaubas, jog vos neapalpo; užsimerkė, paskui krūptelėjo: kažkokia ranka palietė jos rankovę. Tai buvo Felisitė.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite Emos aplinką ir jos pačios savijautą.
- Ką ji pajunta įėjusi į pastogę?
- Ką mato pro pastogės langą? Ką girdi? Kaip aiškintumėte įkyrų tekintuvės brūzgimą?
- Ema pasiruošusi nusižudyti. Ką ji mato žvelgdama iš pastogės į apačią? Kaip Emos savijauta keičia aplinkos suvokimą?
PONIA BOVARI (Trečioji dalis)
[Netikėtai nutrūkus ryšiams su Rodolfu Ema sunkiai suserga. Pasveikusi ji nenustoja svajoti apie didelę meilę. Prisidengdama fortepijono pamokomis Ema ima reguliariai lankytis Ruane – netoliese esančiame dideliame mieste. Šįsyk į Ruaną ji vyksta ieškoti Leono, naujojo savo meilužio. Stebėkite, kaip šis miestas atsiveria kupinos vilčių Emos akyse.]
V
<...>
Paskui staiga prieš akis atsiskleidžia miestas.
Nusileisdamas visas amfiteatru ir paskendęs rūke, jisai už tiltų miglotai platėja. Toliau jis pereina į plyną lauką, kuris, monotoniškai kildamas, siekia tolyje neaiškią balzgano dangaus ribą. Taigi, žiūrint nuo aukštumos, visas gamtovaizdis atrodo be judėjimo, tarsi nutapytas paveikslas; laivai nuleistais inkarais susispietę viename kampe, upė lanku apriečia žaliuojančias kalveles, pailgos salos – lyg didelės, juodos, stovinčios vandeny žuvys. Iš fabrikų dūmtraukių virsta didžiuliai, tamsiai rudi, pakraščiais susidraikę kamuoliai. Girdėti, kaip griaudėja liejyklose ir kaip skaidriai gaudžia varpai bažnyčiose, kurios stiepiasi per ūkus į aukštį. Bulvarų medžiai be lapų atrodo tarp namų kaip tankūs violetiniai krūmai, o lietaus nublizginti stogai įvairaus aukštumo kvartaluose mirga nevienodai. Kartais vėjas bloškia debesis į Sen Katrinos kalvą, kur jie tarsi oro bangos, susidavę į uolą, tyliai gura.
Emai kažkas svaiginamo išsiskiria iš tų ten susirinkusių būtybių, ir jinai jaučia savo sielą sklidinai prisipildžiusią, lyg šimtas dvidešimt tūkstančių širdžių, kur ten plasta, visos išsyk jai siųstų atodūsį tų aistrų, kuriomis ji taria jas kvėpuojant. Jos meilė auga nuo erdvės platybių ir prisipildo nerimo nuo to kylančio neaiškaus triukšmo. Ema ją lieja atgal aikštėms, bulvarams, gatvėms, ir senas normandiškas miestas plyti prieš jos akis kaip kokia didžiulė sostinė, kaip koks Babilonas, į kurį ji įvažiuoja. Abiem rankom įsirėmusi, ji išsilenkia pro langelį ir įkvepia vėjo; trejetas arklių dumia šuoliais, akmenys džeržga purve, diližanas supasi, ir Iveras iš tolo šaukia važiuojantiesiems, kad saugotųsi; tuo tarpu Ruano miestiečiai, išbuvę per naktį Gijomo miške, ramiai leidžiasi nuo kalno, susėdę į šeimynines savo brikeles.
<...>
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite miesto aprašymą. Kaip piešiamas peizažas, kokios detalės išryškinamos? Kaip miesto vaizdą papildo sklindantys garsai? Kaip manote, ar galima šį peizažą laikyti subjektyviu, matomu Emos akimis?
- Kaip paaiškintumėte Emos mintis apie jos ir miestiečių širdžių plakimą?
Tiriame
- Pasidomėkite, kuo ypatingas Babilono miestas. Kodėl Ruanas Emai primena Babiloną?
- Impresionistas Klodas Monė (Claude Monet) yra nutapęs seriją Ruano vaizdų. Atidžiai patyrinėkite paveikslą ir palyginkite su Emos vizija – artėdama prie Ruano ji taip pat mato bokštus. Atkreipkite dėmesį, kad romano tekste minimas žodis „paveikslas“.
[Slapčia susitikinėdama su Leonu ir naudodamasi savo vyro patiklumu Ema praskolina visą šeimos turtą, o gresiant varžytynėms prašo tiek Leono, tiek – labai nusižeminusi – Rodolfo pagalbos. Nesulaukusi paramos Ema nusinuodija. Tik tuomet vyrui paaiškėja visos žmonos paslaptys. Jis randa meilužių laiškus, jo turtas išparduodamas, bet svarbiausia, jis negali susitaikyti su mylimos žmonos netektimi.]
XI
<...>
Vieną dieną, vesdamas į Argejų parduoti arklį (paskutinį savo turtą), Bovari sutiko Rodolfą.
Pamatę vienas antrą, abudu išblyško. Rodolfas, kuris tebuvo atsiuntęs tik vizitinę kortelę su užuojauta, iš pradžių murmtelėjo tarsi kokį atsiprašymą, paskui padrąsėjo ir priėjo iki tokio įžūlumo (tai buvo karštą rugpjūčio dieną), kad pakvietė Šarlį į smuklę išgerti su juo alaus.
Atsisėdęs priešais, atsirėmęs alkūnėmis stalo, jis kalbėdamas žiautarojo cigarą, o Šarlis klajojo savo svajonėse, žiūrėdamas į veidą, kurį jinai mylėjo. Jam rodėsi, tarsi jis vėl mato dalelę jos pačios. Kaip nuostabu! Jis būtų norėjęs būti tuo žmogum.
Rodolfas nenutildamas kalbėjo apie javus, galvijus, trąšas ir kaišė banalybėmis visas spragas, pro kurias būtų galėjusi įsiterpti kokia užuomina. Šarlis jo nesiklausė; Rodolfas tai matė ir sekė, kaip ant jo veido atsispindi atsiminimai. Šarlio veidas vis labiau raudo, šnervės trūkčiojo, lūpos drebėjo; ir buvo net tokia akimirka, kai Šarlis, kupinas niaurios pagiežos, įbedė akis į Rodolfą; tasai staiga nutilo it nusigandęs. Bet tučtuojau Bovari veide vėl pasirodė tas pats liūdnas nuovargis.
– Aš ant jūsų nepykstu, – tarė jis.
Rodolfas tylėjo. O Šarlis, įrėmęs galvą į delnus, pakartojo išblėsusiu balsu, kuriame skambėjo begalinio skausmo rezignacija68:
68 Rezignãcija (pranc. résignation < lot. resignation) – nuolankumas, pasidavimas lemčiai, likimui.
– Ne, aš ant jūsų nebepykstu!
Ir pridūrė net skambų žodį, vienintelį kartą per visą savo gyvenimą:
– Čia kaltas likimas!
Rodolfas, kuris pats vedžiojo tą likimą už pavadžio, nusprendė, kad Šarlis tokioje padėtyje yra pernelyg jau geras, gal net komiškas ir truputį niekingas.
Kitą dieną Šarlis, nuėjęs į pavėnę, atsisėdo ant suolo. Pro groteles tryško kiek šviesos, vynuogių lapai piešė smėlyje šešėlius, kvepėjo jazminas, mėlynavo dangus, mašalai dūzgė apie žydinčias lelijas, ir Šarlis duso kaip jaunikaitis nuo užtvinusių širdį neaiškių meilės antplūdžių, kurie plaukė į jo priskaudintą sielą.
Septintą valandą mažytė Berta, seniai jau pasigedusi tėvo, atėjo šaukti jo pietų.
Jo atlošta galva rėmėsi pakaušiu į sieną, akys buvo užmerktos, burna iškvėpta, rankose – ilgas pluoštas juodų plaukų.
– Tėte, eikš gi! – tarė ji.
Ir manydama, kad tėvas taip su ja žaidžia, jinai stumtelėjo jį truputį. Jis nuvirto ant žemės. Jis buvo miręs.
Po trisdešimt šešių valandų atsiskubino Kanivė, vaistininko pakviestas. Jis padarė skrodimą ir nieko nerado.
Kai viskas buvo išparduota, liko dvylika frankų ir septyniasdešimt penki santimai, jie buvo sunaudoti apmokėti panelės Bovari kelionei pas močiutę. Toji moterėlė mirė tais pačiais metais; kadangi senelis Ruo buvo paralyžiuotas, tai mergaitę priglaudė pas save viena teta. Būdama pati beturtė, jinai siuntė Bertą duonos užsidirbti į medvilnės verpyklą. Po Bovari mirties trys gydytojai vienas po kito mėgino įsikurti Jonvilyje, bet dėl pono Omė nė vienas negalėjo ilgiau pabūti. O jo vaistinė lūžta nuo klientūros, valdžia jį gerbia, viešoji nuomonė jį globoja.
Jis ką tik gavo Garbės kryžių.
Vertė Juozas Urbšys irSofija Kymantaitė-Čiurlionienė
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite Rodolfo ir Šarlio Bovari pokalbį. Kodėl Rodolfas stengėsi kalbėti banalybes, o Šarlis žiūrėjo į jį ir nesiklausė?
- Kokiomis išvaizdos, elgesio, kalbėsenos detalėmis piešiamas psichologinis sugniuždyto Šarlio paveikslas?
- Kaip suprantate Šarlio Bovari žodžius „Čia kaltas likimas!“?
- Tragiška romano pabaiga rodo Emos pasirinkimų, veiksmų pasekmes. Ar galima sakyti, kad pasakotojas kaip nors vertina Emą Bovari?
Apibendriname
- Aptarkite Emos Bovari charakterį. Kodėl ją galima laikyti daugiasluoksniu, prieštaringu žmogumi? Kurios Emos paveikslo detalės jums atrodo patrauklios, į kurias žiūrėtumėte kritiškai?
- Kaip vertinate Emos polinkį gyventi svajonių pasaulyje?
- Dėl kokių priežasčių Ema laikoma moters išsilaisvinimo simboliu?
- Aptarkite Rodolfo ar kurio kito romano veikėjo charakterį. Paaiškinkite, kaip jis kuriamas, kaip dera veikėjo išvaizda ir vidinis pasaulis.
- Remdamiesi visu kūriniu pasvarstykite, ar jame yra teigiamų veikėjų. Atsakymą pagrįskite.
- Pasirinkite kurį nors romano epizodą ir įrodykite, kad G. Floberas gilinasi į veikėjų psichologiją ir siekia detaliai atskleisti jų vidinį pasaulį.
- Pateikite pavyzdžių, iliustruojančių, kad romane kuriami peizažai yra subjektyvūs, susiję su aplinką stebinčio veikėjo nuotaika. Pasvarstykite, kokią įtaką veikėjo nuotaika daro vaizdui.
- Argumentuotai įrodykite, kad romanas „Ponia Bovari“ yra realistinis kūrinys. Argumentus iliustruokite kūrinio citatomis.
Diskutuojame
- Padiskutuokite, kaip Emos siekis gyventi prabangiai, uždraustos aistros ir fantazijos, dažnai vedančios prie nusivylimo ir nepasitenkinimo, atliepia šių dienų vartotojiškos visuomenės laimės paieškas.
- Nepamatuotus Emos Bovari lūkesčius formavo skaitomi sentimentalūs romanai. Kokią įtaką XXI, informacijos, amžiaus visuomenei ir jos lūkesčiams daro medijos?
Rašome
Pasirinkite kurį nors romano veikėją – Emą Bovari, jos vyrą Šarlį, Rodolfą ar Leoną – ir parašykite jam literatūrinį laišką. Tai gali būti laiškas, kuriuo perspėjate, smerkiate, guodžiate, filosofiškai pasvarstote ar pažvelgiate į jų gyvenimus dar kitaip. Romane pasakojamus įvykius galite sieti ir su mūsų dienomis. Tegul šis laiškas būna jūsų pamąstymai perskaičius G. Flobero romaną „Ponia Bovari“.