Simbolizmas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje (14.4 tema)

Dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – žymiausias XX a. lietuvių menininkas. Jis gimė 1875 m. Varėnojè vargonininko šeimoje, užaugo Drùskininkuose. Mokėsi kunigaikščio Oginskio orkestro mokykloje Plùngėje, 1894–1899 m. studijavo Váršuvos muzikos institute, 1901–1902 m. – Leipcigo karališkojoje konservatorijoje. Sukūrė simfonines poemas „Jūra“, „Miške“. Apie 1902 m. susidomėjo daile, 1904–1906 m. mokėsi Váršuvos dailės mokykloje, lenkų neoromantinio judėjimo aplinkoje. Nuo 1907 m. apsistojo Vilniuje, įsitraukė į tautinio lietuvių atgimimo sąjūdį, dalyvavo Lietuvių dailės draugijos veikloje, vadovavo lietuvių chorui. 1908–1909 m. su pertraukomis gyveno Peterburge, suartėjo su moderniaisiais rusų dailininkais, dalyvavo jų parodose. Brandusis dailininko kūrybos laikotarpis truko labai trumpai – nuo 1906 iki 1909 metų. Intensyvus, sekinantis kūrybinis darbas, nuolatiniai materialiniai nepritekliai pakirto jo psichinę ir fizinę sveikatą. 1911 m. menininkas mirė.

M. K. Čiurlionis gilinosi į XIX a. pabaigos Europoje plitusias filosofijos, psichologijos idėjas, senovės Rytų religijas ir kultūrą. Jo kūryba formavosi veikiama simbolizmo. Pasak menotyrininkės Laimos Laučkaitės, mene jį traukė ne tai, kas matoma, o tai, kas nematoma – dvasinis pasaulis. M. K. Čiurlionio paveiksluose dominuoja gamtovaizdis, tačiau ne realistinis peizažas, o vizija, neretai papildyta senosios architektūros motyvais, mitologinėmis karalių, angelų figūromis. Šiomis vizijomis dailininkas siekė įminti būties paslaptis: visatos valdovo, kosmoso ir pasaulio atsiradimo, žmogaus gyvenimo kelio. Savo tapybos darbuose jis sukūrė savitą simbolizmo variantą, ryškiai išsiskiriantį Europos meno kontekste. M. K. Čiurlioniui kūryba – tai mąstymo, filosofinių klausimų nagrinėjimo būdas. Svarbiausia jos tema ir tikslas – žmogaus esmės, jo paskirties savo laike ir amžinybėje apmąstymas.

M. K. Čiurlioniui buvo artima dar Š. Bodlero ir kitų modernistų propaguota menų sintezės idėja. Tapybos ir muzikos jungtis tapo vienu svarbiausių šio menininko kūrybos bruožų. Muzika jam teikė paskatų tapybai, stiprino fantazijos polėkį. Savo laiškuose kalbėdamas apie lietuvių liaudies dainas M. K. Čiurlionis rašė, kad jų monotonija „panaši į amžiną jūros bangų judėjimą, ir girdi tarytum religišką ilgėjimąsi ir tylų nežemišką nuliūdimą“. Tapyboje M. K. Čiurlionis dažnai taikė muzikos kūrinio principus, sujungdamas šias dvi lygiavertes meno rūšis į vientisą paveikslą.

Lietuvių kultūros istorijai svarbus ir rašytinis M. K. Čiurlionio palikimas – jo laiškai, užrašai, straipsniai apie muziką ir dailę, keli nedidelės apimties literatūrinės kūrybos bandymai. Toliau pateiktas literatūrinės kūrybos fragmentas „Jūra“ ir trijų dalių paveikslų ciklas „Jūros sonata“.

JŪRA

Galinga jūra. Didi, beribė, neišmatuota. Visas dangus apgaubia savo mėlyne tavo bangas, o tu, didybės pilna, alsuoji tyliai ir ramiai, nes žinai, kad nėra ribų tavo galiai, tavo didybei, tavo būtis begalinė. Didi, galinga, puiki jūra! Naktį į tave žiūri pusė pasaulio, tolimos saulės tavo gelmėse skandina savo mirkčiojantį, paslaptingą, miegūstą žvilgsnį, o tu, amžinoji milžinų karaliene, alsuoji ramiai ir tyliai, žinai, jog tu viena esi, ir niekas tau ne valdovas.

Tu raukaisi, mėlyname tavo veide tartum nepasitenkinimas. Tu raukaisi? Argi tai rūstybė būtų? Kas drįstų, o nesuvokiama begalinėj didybėj jūra, kas drįstų prieš tave stoti? Ir ėjo iš jūros atsakymas, tyliai ūždamas, supdamas kranto žoles, kurios linguodamos kuždėjo: tai vėjas, vėjas, vėjas.

Menkysta vėjas – trumpalaikė tvermė, vėjas – benamis valkata, nykstąs, bespalvis, kurs staugdamas kaip niekingas šakalas bėga be tikslo, miškus niokodamas, dulkėse nardydamas, gaisrus įpūsdamas, senus kapinių kryžius griaudamas, vargšes trobeles draskydamas.

Lenkiasi jam liauni gluosniai, o kuklios gėlelės net prie žemės glaudžiasi, pabūgusios jo pykčio. Jos silpnutės ir menkos.

O tu raukais ir rūstinies, amžinoji milžinų karaliene, kuri ilsiesi tūkstančius amžių, nušviesta mirksinčių visatos saulių, visad šalta ir rami, tu nerimauji.

Ar todėl, kad tavo bangos nebe tavo valdžioj?

Vėjas jau valdo jas ir gena prieš save, kaip avelių kaimenę. Žiūrėk, žiūrėk, kaip visos noriai bėga su vėju, visos aliai vieną, o yra jų milijonai ir vis daugiau randasi. Sulaikyk nors vieną pavaldinę, karaliene.

Kokia baisi gauja! Nuo horizonto iki horizonto bangos, bangos, bangos...

Žiūrėk, tavo milžinai keliasi, bet jau ir jie nebe tavo valdžioj. Tu putoji, didžioji jūra!

Vėjas joms liepė sutrupinti uolas už šimtų mylių, ir jos bėga pasitikėdamos, kaukdamos ir daužo savo silpnas krūtines į šaltą akmenį ir žūva; naujos eilės kyla ir taip pat žūva. Vėjas atgena vis naujas gaujas, galop įkyri jam, ir, viską metęs, lekia tolyn švilpdamas.

O tu putoji, jūra, esi didi ir bejėgė.

Vėjo jau seniai nebėra. Tu rankioji savo bangas, savo liekanas, vargiai sulaikai jas ir graudžiai skundies, kaip vaikas. Ko skundies, jūra?

Ar tau gaila veikliųjų tavo bangų, iš kurių liko tik truputis putų ir nieko daugiau?

Nesigailėk jų! Vėl ateis laikas, ir papūs vėjas, iš kito krašto pakils naujos bangos, vėjas nugins jas, kur panorėjęs, ir tąsyk nestokos veiklių milžinų, iš kurių vėl teliks truputis putų ir nieko daugiau.

Muzikinių kūrinių formas dailininkas pritaikydavo tapybos kūriniams. Trijų dalių „Jūros sonata“ (1908) sudaryta kaip sonatos ciklas: pirma dalis – allegro – yra greito tempo; antra – andante – ramaus, lėto; trečia – finale – greito, pakilaus tempo. Jos perteikia skirtingas vandens stichijos nuotaikas, lemiančias valtelės-žmogaus likimą