Tema 15.2 (Literatūra 11)

Raineris Marija Rilkė

Raineris Marija Rilkė, 1913 m.

Raineris Marija Rilkė (Rainer Maria Rilke1875–1926) – vienas žymiausių naujosios vokiečių literatūros poetų, sulaukusių pasaulinio vardo ir pripažinimo už savo vienkartinio subtilumo, muzikalumo ir žmogiškos gelmės kūrybą, padariusią esminę įtaką visai moderniosios poezijos raidai. Šia prasme jis pagrįstai įrašytas didžiųjų Europos poetų eilėse.

Rilkė gimė Prãhoje, senoj kilmingų austrų giminėj. 1886–1890 m. lankė nemėgstamą kadetų mokyklą Sankt Peltene, Áustrijoje. Vėliau lankė lygiai nepatrauklią prekybos mokyklą Lince. 1892 m. grįžo Prahon ir baigė vidurinį mokslą. Nuo 1894 m. studijavo Miuncheno, Vienos ir Berlýno universitetuose.

1899 m. ir 1900 m., Lou Andreas Salomé sudomintas, Rilkė du kartus aplanko Rùsiją. Rytų mistika, neaprėpiamos stepės, keisti vienuoliai ir mirštąs Tolstojus palieka jaunam poetui neišdildomą įspūdį. Po šių kelionių atsiskleidžia tikrasis Rilkės poetiškas veidas ir braižas. Trumpam laikui nutraukęs savo klajoklišką buitį, 1900 m. veda skulptorę Klarą Vesthof, Rodeno mokinę, ir apsigyvena Vorpsvėdėje ir Brėmene. Pasirodo pirmasis Rilkės poetinio kredo rinkinys „Valandų knyga“ (1905 m.). Trijų dalių vienišojo maldaknygė ir asmeninio Dievo ieškojimas čia išsakytas meistriškais hipnotizuojančio muzikalumo posmais ir grandioziško bei intymaus mistiškumo vaizdais ir palyginimais, kuriems poetas medžiagos rado Rusijos stepėse ir šiaurės Vokietijos lygumose. Intensyvus domėjimasis tapyba ir apskritai daile aiškiai pastebimas kitoje svarbioje Rilkės poezijos knygoje „Vaizdų knyga“ (1902 m.). Forma rafinuotesnė, kondensuotais įvaizdžiais atskleidžiami aplinkos daiktai ir gyvoji gamta, giliai atveriama žmogiškoji egzistencija. Tuo pat metu pasirodo ir dvi svarbiausios Rilkės knygos apie dailę: „Vorpsvėdė“ (1903 m.) ir „Augustas Rodenas“ (1903 m.). Su ypatingu įžvalgumu ir meile parašyta pastaroji knyga apie Rodeną, kurio asmeniniu sekretoriumi Rilkė buvo 1905–1906 metais. 1907 m. išleidžiamas rinkinys „Naujieji eilėraščiai“ ir 1908 m. jo tąsa „Naujųjų eilėraščių kita dalis“. Abi knygos pasižymi auksakališka žodžio precizija ir vaizdų plastiškumu. 1910 m. išeina Rilkės prozos knyga „Maltės Lauridso Brigės užrašai“ – autobiografinio pobūdžio užrašai ir mąstymai vieno danų poeto, kuris sunkiai kovoja su savo neurasteniška prigimtimi ir slegiančia Parỹžiaus aplinkuma. 1911–1912 m. Rilkė, gyvendamas Duino pilyje, prie Adrijos jūros, parašo pirmąsias dvi iš savo garsiųjų elegijų ir subtilių religinių eilių knygą „Marijos gyvenimas“. Po šios knygos – ilgokas tylos periodas, kurį pats poetas savo draugams apibūdina: „Dabar manyje nutilo Dievas.“ Per šį skaudų laikotarpį Rilkė atlieka puikių vertimų iš įvairių svetimų kalbų ir laukia sugrįžtančios poetinės inspiracijos. Tiktai 1921 m., apsigyvenęs mažoje Šveicãrijos (Valė) kalnų apsuptoje Miuzo pilaitėje, Rilkė vienu palaimintu atsikvėpimu baigia savo ilgai nešiotas elegijas („Duino elegijos“, 1923 m.), prieš tai spėjęs parašyti dar vieną iš savo kapitalinių knygų „Sonetai Orfėjui“ (1922 m.). Abi paskutinės Rilkės knygos yra intensyvus poetinis katarsis ir modernaus žmogaus dialektika, paskutiniųjų amžinų klausimų ir galutinių atsakymų klausiant ir ieškant, nuolat gresiančio nykimo akivaizdoje. Žodžiais neapsakomus dalykus siekdamas užrašyti vieną vienintelį kartą ir įprasminti žemę, save ir savą kūrėjo būtį, Rilkė šiose nepamirštamose knygose paliko Vakarų pasauliui genialų vienišo klajotojo palikimą – raudą, išpažinimą ir odę kartu. 1926 XII 29 poetas mirė Šveicarijoje.

Pagal Henriką Nagį

Rainer Maria Rilke tarpukario epochoje buvo galbūt pats įtakingiausias Europos poetas. Tada juo labai domėtasi ir Lietuvoje (susidomėjimas neišblėso pokario laikais, žemininkų generacijoje, taip pat Vilniuje, tarp mano bendraamžių). Šiandien Rilke jau nėra toks visų mėgstamas kaip anuomet, bet lieka neginčijama XX a. literatūros figūra. Gimęs Prahoje, susijęs su austrų tradicija, Rilke priklauso visam vokiškai – ir ne tik vokiškai – kalbančiam pasauliui. Religinė, dažnai mistinė jo kūryba, perteikianti „koncentruotos realybės tylą“, panaikinanti atstumą tarp subjekto ir objekto, veikė ir tebeveikia ne vien literatūrą, bet ir filosofiją – Wittgensteiną, Heideggerį, Gadamerį. „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“, keli prozos veikalai, manau, yra stiprus vidinis patyrimas kiekvienam, kas juos bent kartą skaitė.

Pagal Tomą Venclovą

VIENATVĖ

Tartum lietus yra vienatvė.
​Ji keliasi nuo jūros prieš pat naktį,
​nuo lygumų, nuo tolimų, į platų,
​į savo dangų – į namus tikrus.
​Tada ant miesto krenta kaip lietus.

Apyaušrio valandomis jis ima lyti,
​kai visos gatvės pasitinka rytą,
​kai kūnai nieko neatradę tyliai
atsiskiria liūdni ir nusivylę,​
​kai žmonės neapkenčią vienas kito turi
​lovoj bendroj miegot, – tada į jūrą

atgal su upėmis vienatvė srūva.

Vertė Henrikas Nagys

UŽDUOTIS

Pirmoje eilutėje pateikiamas lietaus įvaizdžio iššifravimas. Toliau stebime lietaus ir vienatvės temų plėtojimą. Kai kalbama apie lietų, jis vadinamas vienatve (keičiasi net įvardžio giminė – „ji keliasi nuo jūros“). Antroje strofoje kalbama apie lietų, bet turima galvoje vienatvė („į jūrą / atgal su upėmis vienatvė srūva“). Pasekite šių temų susipynimą. Kodėl kalbant apie vienatvę paranku minėti lietų?

ALYVŲ SODAS

Tarp medžių visas pilkas kopė jis į kalvą,
​paskendęs pilkumoj alyvų dulkinų,
​ir panarino dulkių pilną galvą
​į karštas dulkes degančių delnų.

Galiausiai tai. Jau paskutinis mirksnis.
​Turėsiu eit – dabar, kai apanku.
​Kodėl tu nori iš manęs išgirsti,
​esi tu, jei tavęs nebetenku.

Neberandu tavęs. Nesi tu manyje
​nei kituose. Nei šitame akmenyje
​nėra tavęs. Aš vienas kelyje.

Aš vienišas likau, žmonių suėmęs gėlą,
​ją per tave sumažinti norėjau.
​Tavęs gi nebėra. Bevardė gėda…

Sakys vėliau, kad angelas atėjo.

Kodėl gi angelas? Ak, tai naktis
​atėjo medžių lapais iškilniai,
​per sapną sujudėjo mokiniai.
​Kodėl gi angelas? Ak, tai naktis.

Nebuvo ta naktis nepaprasta
​jų praslenka šimtai nepastebėtų.
​Miegojo šunes, vėso akmenys greta.
​Ak, laukė ji, liūdna ir prislėgta,
​kol vėlei rytas ją pakeis iš lėto.

Nelanko angelai tokių meldėjų,
​ir neateina didžios naktys pranašysčių.
​Prapuolantiems dar niekas nepadėjo,
​nusigręžia tėvai atsižadėję,
​ir išgena juos motinos iš įsčių.

Vertė Antanas Danielius

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Pasidomėkite, ką Biblijoje reiškia alyvų sodas ir kas jame įvyko.
  2. Šiame eilėraštyje kaitaliojamos kalbėjimo perspektyvos. Iš pradžių kalbama tarsi stebint Jėzų Kristų alyvų sode. Vėliau kreipiamasi į Viešpatį, nuaidi lyg ir Jo atsakas. Paskutinėse strofose vėl stebima iš šalies, o biblinė tema tarsi subuitinama. Kaip suprantate tokius poetinio kalbėjimo posūkius?
  3. Koks lyrinio subjekto santykis su dieviškumu atskleidžiamas eilėraštyje?

KARUSELĖ

Liuksemburgo parkas

Su stogu skrieja apvalus šešėlis,
​žirgai spalvoti sukasi ratu,
​visi visi iš tų keistų kraštų,
​kur atilsio nėra nė valandėlės.
​Nors įkinkytas į vežimą tas arklys,
​vienok prarast žvalumo nesirengia.
​Šalia raudonas piktas liūtas žengia
​ir baltas baltas atsargus dramblys.

Ir elnias čia, visai tarsi miške,
​tik pabalnotas, o nuo balno moja
​maža mergytė, mėlyna tokia.

Ant liūto gi berniukas baltas joja,
​rankutėm karčių laikos, nes žvėris
​dantis jam rodo ir, berods, riaumoja.

Ir baltas baltas atsargus dramblys.

Ir sukasi, ir lekia ant žirgų
​mergaitės šviesios, jau beveik išaugę
​iš tų linksmybių; ir tarytum laukia,
​žvilgsniu ieškodamos kažko kažkur…

Ir baltas baltas atsargus dramblys.

Ir viskas mirga, sukasi ir skrieja
​beprasmiškai visai – be atvangos.
​Raudona, žalia, pilka susilieja
​ūmai sušvinta profilis blyškus,
​ir šypsena tai mirga – priartėja,
​tai vėl nutolsta… Aklas vėjas
​žaidimas, kvapą gniaužiantis, svaigus…

Vertė Janina Degutytė

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Šis eilėraštis priklauso tam R. M. Rilkės poezijos etapui, kai jo dėmesio centre atsiduria daiktai. Eilėraščiui „Karuselė“ pasirenkama aiški, daiktiška tema – čia jungiasi vizualinis apibūdinimas ir apibendrinimas. Šitaip minimi daiktai tampa daugiareikšmiai. Karuselė eilėraštyje virsta apibendrintu gyvenimo įvaizdžiu.
  2. Kaip interpretuotumėte nuolatinį karuselės sukimąsi? Kokie formalūs eilėraščio bruožai sustiprina sukimosi ratu įspūdį?
  3. Iš ko suprantate, kad karuselės „personažai“ skirstomi į teigiamus ir neigiamus, keliančius baimę?
  4. Kaip suprantate mergaitės laukimą? Ko ji galėtų laukti?
  5. Kaip karuselės žaismą vertina iš šalies ją stebintis lyrinis subjektas (atkreipkite dėmesį į paskutinį eilėraščio sakinį)?
Miuzo pilis Šveicarijoje, kur Raineris Marija Rilkė parašė paskutines savo knygas: „Sonetai Orfėjui“ (1922) ir „Duino elegijos“ (1923)
Prašau palaukti