Žodyje išsaugotas miestas
Žydų literatūros klasikas Moišė Kulbakas gimė 1896 m. istorinėje Lietuvojè, Smurgáinių miestelyje, kuris garsėjo didikų Radvilų įkurta meškų dresavimo akademija bei sumaniais dervadegiais, odininkais ir sielių plukdytojais. Gausioje Kulbakų giminėje šiais amatais užsiimančių nestigo, ir tai teikė spalvingos medžiagos būsimo poeto lyrikai. M. Kulbakas augo religingoje žydų šeimoje ir įgijo tradicinį išsilavinimą – nuo chederio iki ješivos, tad ir eiliuoti pradėjo hebrajiškai. Tik vėliau kūrybai pasirinko jidiš kalbą. Pirmasis dvidešimtmečio poeto eilėraštis „Žvaigždutė“ („Šterndl“) pasirodė Vilniaus žydų literatūriniame žurnale ir tapo liaudies daina. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, M. Kulbako tėvai ir visi jo artimieji atsidūrė Minske, o jis pats mokytojavo Kaunè našlaičių prieglaudoje. Nuvažiavęs į Minską, ilgai ten neužtruko ir 1919 m. atvyko į Vilnių, atsivežė krūvą rankraščių ir viltį įsikurti šiame mieste. 1920 m. čia išėjo pirmoji M. Kulbako poezijos knyga „Dainos“ („Širim“).
Karo sumaištis bei politinės kovos buvo sujaukusios Vilniaus socialinį ir kultūrinį gyvenimą, ir be lėšų bei profesijos atvykusiam jaunuoliui teko patirti daug negandų. 1920 m. jis išvažiuoja į Berlýną ir mėgina įstoti į universitetą, tačiau ir ten jį lydi nesėkmė. Skursdamas ir versdamasis iš atsitiktinio uždarbio, Berlyne M. Kulbakas daug skaito, lanko teatrus ir parodas, susipažįsta su modernios jidiš ir Vakarų kultūros reiškiniais. 1923 m. jis grįžta į Vilnių kaip subrendęs kūrėjas, išmanantis ir miestelių žydų folklorą, ir Viduramžių mistiką, ir XX a. jidiš bei pasaulio literatūrą. Vilniuje M. Kulbakas gauna mokytojo vietą žydų gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, o visą likusį nuo darbo laiką skiria kūrybai. Vienas po kito pasirodo jo kūriniai: drama „Jokūbas Frankas“ (1923), romanai „Mesijas, Efraimo sūnus“ (1924), „Pirmadienis“ (1926). Periodikoje nuolat spausdinami eilėraščiai ir poemos, taip pat kritikos straipsniai apie žydų literatūrą. 1927 m. M. Kulbakas išrenkamas Pasaulinio žydų PEN centro prezidentu. Vilniuje poetas sukuria šeimą, susilaukia pirmagimio sūnaus Elijo. Vilniaus laikotarpį daugelis M. Kulbako kūrybos tyrinėtojų laiko pačiu sėkmingiausiu ir laimingiausiu. Kai 1928 m. M. Kulbakas apsisprendė persikelti pas savo artimuosius į Minską, laikraštyje „Vilner Tog“ („Vilniaus diena“) buvo rašoma:
Vı̇̀lnius netenka poeto, kuris įkvepia, kuris žaviose eilėse ir poemose apdainavo Lietuvõs gamtą, ypač Vilnių. Kulbako poema „Vilnius“ pats giliausias ir gražiausias kūrinys apie mūsų miestą.
Būtume neteisūs, jeigu poemą „Vilnius“ (1926) meninės vertės ar svarbos atžvilgiu kaip nors išskirtume iš kitų M. Kulbako kūrinių, nes autorius į pasaulį neišleido nė vienos nesubrandintos eilutės.
Pasitelkdamas švelnų eleginį verlibrą, netikėtas metaforas, drąsius apibendrinimus, poetas lakoniškai ir ekspresyviai piešia Vilniaus vaizdą. Tai miestas, kur žydai giliai įleidę šaknis ir kuris įsiskverbęs į žydų širdis, jų dvasios metafizines gelmes. Tas kilnus, sudvasintas miestas daug amžių buvo talmudinio mokslo centras, lėmė visą religinį žydų gyvenimą. Netgi didžiausias visų laikų Talmudo žinovas Vilniaus Gaonas – Rabi Elijahu – nebuvo atsitiktinis reiškinys. Jis tarsi simbolis paliudijo čia išaugusios žydų kultūros jėgą ir stiprybę. Vilnius – religinio ir pasaulietinio žydų gyvenimo centras, naujosios hebrajų ir jidiš raštijos lopšys, moderniųjų laikų visuomeniškumo formų puoselėtojas (čia gimė palestinofilų, sionizmo ir Bundo judėjimai), mokslo ir švietimo institutų, spaustuvių, bibliotekų, teatrų, šventovių, ligoninių, prieglaudų, maldos namų ir labdaros organizacijų konglomeratas. Nors Váršuva, Berlýnas ir kiti Europos miestai irgi tapo stambiais žydų gyvenimo centrais, nė vienas kitas miestas nesulaukė garbingo Jerùzalės vardo, tiktai Vilnius. Žydų tauta per daugybę tremties metų, kupinų sielvarto ir vargų, negalėjo susitaikyti su mintimi, kad jų kraštas ir sostinė yra prarasta. Liūdinti dvasia sukūrė legendą apie nežemišką Jeruzalę, kuri nebuvo sugriauta, bet persikėlė į dangų ir ten gyvuos iki tol, kol išmuš išsivadavimo valanda, o tada jau nusileis į žemę. Panašių mistiškų užmojų galima pajusti ir M. Kulbako poemoje, vaizduojančioje antrą žydų gimtąjį miestą šiaurėje – Lietuvõs Jerùzalę. Tai leidžia autoriui apibūdinti Vilnių kaip psalmyną, kaip maldų ir melodijų miestą, kur džiaugsmas ir liūdesys susikeičia vietomis, susipina, kur neturtas aukštesnio buvimo plotmėje įgyja kitą prasmę. O vienišame ir miegančiame mieste, kuriame budi kabalistas, iškyla kertiniai žmogaus ir Būties klausimai. Poeto nusiminimas pasiekia aukščiausią tašką, kai ir apsilankęs angelas neatneša nei sprendimo, nei paguodos. Toliau vėl grįžtama prie psalmyno įvaizdžio ir iškeliama religinio idealizmo galia, kurios neįveikia nei skurdas, nei kančia. Bet tremtyje nuvarginta siela kartais atbunka, užsisklendžia savyje ir nebepastebi išorinio grožio. Tada išaiškėja pragaištingas kontrastas tarp gražios Vilniaus gamtos, į miestą įtekančios Neriẽs – „persišviečiančios gražuolės“ – ir aklų geto langų. Pagaliau autorius, pakeliavęs koncentriniais minties takais – lyg siauromis Viduramžių kvartalo gatvelėmis, – vėl kartoja tamsaus talismano motyvą. Vilnius, telkiąs savyje visas dvasios galias, yra atgijimas ir apsigynimas nuo viso, kas pikta ir nedora, tai talismanas, įstatytas į Lietuvą lyg brangakmenis į žiedą. Dingsta graužusi sielą abejonė, išnyksta žmogų nuo aplinkos skyrusi riba ir suskamba džiugi sutapimo gaida: „Aš miestas esu!“ Poema baigiasi miesto plokštumą perkertančia vertikale, išvedančia skaitytojo žvilgsnį į erdvę ir žvaigždynus.
* * *
M. Kulbakas Minske, kaip buvo pratęs, iki užsimiršimo pasinėrė į kūrybą – parašė satyrinę poemą „Čaild Haroldas iš Dysnos“ (1933), šeimos kroniką „Zelmeniečiai“ (I d. – 1931, II d. – 1935), taip pat dramą „Plėšikas Boitrė“ (1936), kurią Maskvoje pastatė S. Michoelsas. Tačiau nei jo mintys, nei talentas nesiderino su sovietinių ideologų meno supratimu. Poetas buvo apšauktas „liaudies priešu“, apkaltintas, neva esąs antitarybinės organizacijos narys bei lenkų žvalgybos agentas, ir 1937 m. spalio 29 d. sušaudytas; 1956 m. reabilituotas). Nei kur jis buvo kalinamas, nei kur palaidotas, iki šiol nepavyko sužinoti.
M. Kulbako knygos buvo išimtos iš bibliotekų, jo vardas uždraustas minėti literatūros istorijoje ir enciklopedijose.
Taip totalitarinė sistema dar prieš Holokaustą susidorojo su jai neįtikusiu rašytoju.
Po kelerių metų plūstelėjęs nacizmo tvanas užliejo Europą, sunaikino čia sukurtą žydų civilizaciją bei kultūrą, kartu ir Lietuvos Jeruzalę.
Bet poeto žodis atsilaikė prieš įsisiautėjusią neapykantą, smurtą ir masines žudynes. Jame išsaugota pulsuoja ir žėri gyvybės kerinčiomis spalvomis – iš anapus laiko – Lietuvos Jeruzalė.
Alfonsas BukontasKLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl žydų kultūra Vilniui suteikė Jeruzalės vardą?
- Kokiomis istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis gyveno ir kūrė M. Kulbakas?
VILNIUS
1
Su talesu12 vaikšto kažkas tavo mūrais.
Naktį liūdėdamas vienišas budi mieste.
Įsiklauso: seni pereinami kiemai ir šventyklos
Aidi lyg apdulkėjus, užkimus širdis.
Tu esi psalmynas iš geležies ir iš molio;
Kiekviena siena – melodija, kiekvienas akmuo – malda,
12 Talèsas (jidiš tales, hebr. talit) – stačiakampio formos judėjų vyrų maldos šalis su dviem kutais, siuvamas iš įvairaus audinio. Manoma, juo siausdavosi tik rabinai ir išminčiai.
Kai liejasi mėnesiena į kabališkas gatves
Ir iškyla tavo stingdantis nuogas grožis.
Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo šventės – budynės,
Ir tavo paguoda – spinduliuojantis skurdas
Lyg priemiesty vasaros tylūs ūkai.
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Apipintas kerpėm ir samanom pilkom;
Kiekviena siena – pergamentas,
kiekvienas akmuo – šventas raštas,
Išdėlioti mįslingai ir praskleisti nakčia,
Kai ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.
2
Naktį liūdėdamas vienas budžiu aš mieste:
Nė garso aplink. Riogso namai – skudurų krūvos,
Vien kaži kur aukštai lajinė žvakelė laša ir mirksi, –
Tai kabalistas įsitaisęs palėpėje sėdi
Ir verpia kaip voras dulsvą gyvenimo siūlą:
– Ar yra kas nors tolimoj, gūdžioj tuštumoj,
Iš kur mes, apkurtę, atklystantį balsą išgirstam?
Ir stovi prieš jį švininis Razielis tamsoj
Senais, aptrintais pergamento sparnais,
Jo akiduobės pilnos voratinklių ir smėlio:
– Ne, nėra. Tiktai liūdesys, daugiau nieko nėra!..
Žvakė laša. Žalias žydas klausosi suakmenėjęs
Ir tamsį iš angelo akiduobių čiulpia.
Pastogė virš pastogės – kuproto padaro plaučiai,
Kuriais tas atsikvepia, snausdamas tarp kalvų.
O gal tu, mieste, esi kabalisto sapnas,
Skrendantis per žemę kaip vortinklis rudens pradžioj?
3
Tu esi psalmynas iš molio ir geležies,
Ir pasklidę klajoja tavo blunkančios raidės:
Moterys – lyg bandelės, vyrai – stangrūs kaip rąstai;
Žvarbios, slaptingos barzdos, pečiai lyg iškalti,
Ir akys, judrios, pailgos, kaip luotai upėj – – –
Tavo žydai prie sidabrinės silkės vėlumoj
Mušasi į krūtinę: o Dieve, nusidedam, nusidedam…
Spokso mėnulis pro langus tarytum balta akis –
Ten skarmalai boluoja sukabinėti ant virvės,
Lovose kūdikiai guli – geltoni, glitūs vikšrai,
Ir mergšių, jau pusiau nuogų, kūnai kaip lentos – – –
Rūstūs tavo žydai tarp gatvių, siaurų ir rūsčių:
Stingsta nebylios jų kaktos nei sinagogos sienos,
Ir antakiai samanoja – lyg virš tavo griuvėsių stogai.
Tu esi psalmynas, ant laukų parašytas,
Ir kaip varnas giedu tave mėnulio šviesoj,
Nes Lietuvoje saulė netekėjo niekada.
4
Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys
Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.
Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;
Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,
Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,
Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.
Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:
Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,
Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –
Tai Vilija atsikėlė, miglota ir vėsi.
Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –
Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,
Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.
O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos
Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.
Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,
Ir tylu, ir tylu – – –
5
Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!
6
Ir ant senos sinagogos sustiręs vandens nešėjas
Stovi ir barzdą užvertęs skaičiuoja žvaigždes.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip suprantate metaforas „kiekviena siena – pergamentas“, „kiekvienas akmuo – šventas raštas“?
- Pasitelkę įvairius šaltinius išsiaiškinkite, ką žydų kultūroje reiškia kabala, kabalistas ir litvakas.
- Iš kokių detalių dėliojamas apibendrintas Vilniaus žydo portretas?
- Kaip piešiamas Vilniaus peizažas? Kokios miesto detalės išryškinamos, kurioms suteikiama metaforinė reikšmė?
- Kokios kultūrinės realijos minimos šiame kūrinyje? Palyginkite įvadą „Žodyje išsaugotas miestas“ ir poemą „Vilnius“.
- Koks lyrinio subjekto santykis su miestu? Atkreipkite dėmesį į penktą poemos dalį.
- Pasvarstykite, kaip reikėtų suprasti simbolinę vandens nešėjo figūrą. Atkreipkite dėmesį, kad jam skirtos dvi eilutės yra pakartotos poemoje.