Neoromantikų įtaka vėlesnei lietuvių poezijai
Neoromantizmas ketvirtajame XX a. dešimtmetyje buvo ryškiausia ir įtakingiausia literatūrinė mokykla, sulaukusi ir oficialaus įvertinimo (už tris knygas paskirtos Valstybės premijos), ir kritikų pripažinimo, ir populiarumo tarp skaitytojų. Neoromantinės poetikos pėdsakų galime pastebėti daugelio ne tokių ryškių poetų (Stasio Santvaro, Stasio Anglickio, Jono Graičiūno, Kazio Inčiūros ir kt.) eilėraščiuose. Proza taip pat naudojosi neoromantikų patirtimi: jų stilistiką galime atsekti Antano Vaičiulaičio kūryboje, ypač „Valentinos“ veikėjų pokalbiuose atpažįstame J. Aisčio poezijos citatas.
Tam tikra ribine data, kai prasidėjo neoromantinės poetikos atoslūgis, galima laikyti 1935 metus. Tais metais išėjo pirmasis H. Radausko eilėraščių rinkinys „Fontanas“. Šis poetas paneigė romantinio pasaulio suvokimo tradiciją, lyrizmą pakeitė estetine distancija, skelbė meno laisvę nuo bet kokių ideologinių ar patriotinių tikslų. Tačiau jo eilėraščio estetizuotas, preciziškas vaizdas, eilėraščio-pasakos, paneigiančio realybės dėsnius, modelis akivaizdžiai išaugintas neoromantikų. Tiesa, neoromantikų įtvirtintais įvaizdžiais H. Radauskas neretai tiesiog žaidžia ar net juos ironizuoja.
Neoromantikų autoritetą pripažįsta ir jaunoji poetų karta, debiutavusi literatūrinėje spaudoje (dažnai – toje pačioje „Naujojoje Romuvoje“, išauginusioje ir neoromantikus) jau pačioje ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. Tai būsimieji žemininkai – Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis, Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tiesa, vėliau jie akivaizdžiai polemizuos su šia tradicija, tačiau ankstyvuosiuose eilėraščiuose dar pastebima neoromantinė stilistika. Dar vėlesnė išeivijos poetų, vadinamųjų bežemių, karta, nors ir vertins neoromantikus, išauginusius emigracinę lietuvių poeziją, atsiribos ir nuo romantinio jausmų išsakymo, ir nuo vėlyvajai J. Aisčio, B. Brazdžionio lyrikai būdingų patriotinių deklaracijų. Romane „Balta drobulė“ Antanas Škėma ironišku poeto Vaidilionio paveikslu taip pat atmeta deklaratyviai patriotišką B. Brazdžionio poziciją.
S. Nėries įtaka pastebima ankstyvojoje Eduardo Mieželaičio, Pauliaus Širvio, Janinos Degutytės lyrikoje. Kaip ribą, nuo kurios reikia eiti toliau, šios poetės kūrybą mini Judita Vaičiūnaitė. B. Brazdžionio, J. Aisčio poezijos intonacijas galima atpažinti ankstyvojoje Vytauto P. Bložės poezijoje. J. Aisčio parafrazių galima rasti Jono Juškaičio, Jono Strielkūno, Justino Marcinkevičiaus poezijoje.
Pažiūrėkime, kokį pėdsaką neoromantikų kūryba paliko kitų lietuvių poetų kūryboje.
Henrikas Radauskas
Henrikas Radauskas
BEGALINIS LIŪDESYS
Ant melsvo fono – žvaigždės blyškios.
Naktis kaip ašara šviesi.
O žemėj žydi baltos vyšnios
Ir begalinis liūdesys.
Pavasario gėlė tyli
Žolėj geltoną veidą slepia,
Pasaulis liejasi ir kvepia
Liūdnam mėnulio spinduly.
Danguj apalpę žvaigždės guli.
Naktis betikslė ir šviesi.
O, senas, virpantis mėnuli,
O, begalinis liūdesy!
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Raskite mėgstamų neoromantikų įvaizdžių.
- Kas šiame eilėraštyje liudija polemiką su neoromantine tradicija? Atsakymą argumentuokite.
Justinas Marcinkevičius
***
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.
Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: Lietuva.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokį J. Aisčio eilėraštį parafrazuoja Just. Marcinkevičius?
- Palyginkite abu tekstus: kokie motyvai juos sieja?