Gyvenimas
Henrikas Radauskas (1910–1970) gimė Krokuvoje (buvo vienas iš brolių dvynių), vaikystę praleido Gikonių kaime Pãnevėžio apskrityje. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima pasitraukė į Rùsiją. Grįžo jau į nepriklausomą Lietuvą. H. Radauskas mokėsi Pãnevėžio gimnazijoje. 1929 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją ir kurį laiką mokytojavo. 1930–1934 m. H. Radauskas Vytauto Didžiojo universitete studijavo lietuvių, vokiečių, rusų kalbas bei literatūrą, bet diplomo taip ir negavo. Studijų metais ir po studijų vertėsi įvairiais darbais – buvo bibliotekininkas, Klaipėdos radiofono pranešėjas, leidyklos redaktorius. 1944 m., artėjant sovietinei armijai, pasitraukė iš Lietuvõs. Antrojo pasaulinio karo pabaigą sutiko ir pirmuosius emigracijos metus praleido Vokietijoje. 1949 m. persikėlė į JAV. Čia dešimtį metų gyveno iš fizinio darbo: dirbo metalo fabrike, prekių sandėlyje, mažame fabrikėlyje lygino popierines gėles. 1959–1969 m. tarnavo Vãšingtono Kongreso bibliotekoje.
Tai sausi gyvenimo faktai, kurie vargu ar padės suprasti H. Radausko kūrybą. Poetas pergyveno du pasaulinius karus, pasitraukimą iš Lietuvos, pirmųjų emigracijos metų sunkumus, tačiau šių įvykių beveik neužfiksavo eilėraščiuose. 1945 m. pradžioje Berlýne, artėjant lemiamiems Antrojo pasaulinio karo mūšiams, H. Radauskas parašė grožį garbinantį eilėraštį „Šventė parke“:
Mes nuklystam į juodas alėjas,
Į pražydusių medžių kvapus,
Kur mėnulis liūdėdamas liejas, –
Kaip aliejus – į liepų lapus.
Kaip atsiminimuose apie poetą teigia jo draugas Jurgis Blekaitis, „ta galinga grožio nostalgija, ta trapi, bet jokio kalibro sviedinių nesudraskoma, nenuslopinama poetinė muzika ir yra Radausko atkirtis supančiam smurtui ir tamsai“.
„Menų alkoholikas“
Geriau suprasti H. Radausko kūrybą padeda ne sausi gyvenimo faktai, o jo asmenybė. Poetas neteikė didelės reikšmės išoriniams įvykiams. Jis buvo linkęs laikytis stebėtojo pozicijos. Menas poetą domino kur kas labiau nei gyvenimas. „Nusimano menuose“, – tai geriausia, ką H. Radauskas galėjo pasakyti apie žmogų. Jo paties nuomonė apie vieną ar kitą menininką dažniausiai buvo kategoriška, ir vargas tam, kas išdrįsdavo su juo ginčytis!
H. Radauskas mėgo baroko muziką, Volfgangą Amadėjų Mocartą (Wolfgang Amadeus Mozart), prancūzų impresionistų tapybą, bet susiraukdavo, jei kas imdavo girti Liudvigą van Bethoveną (Ludwig van Beethoven). Tarp jo mėgstamų rašytojų – rusų poetai Ana Achmatova, Borisas Pasternakas, Osipas Mandelštamas, vokiečių – Heinrichas Heinė (Heinrich Heine), Raineris Marija Rilkė, prancūzų – Polis Verlenas (Paul Verlaine), Giustavas Floberas (Gustave Flaubert) ir kiti. Tačiau poetas visiškai nevertino tokių pripažintų rašytojų kaip Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe). Iš lietuvių bene labiausiai kliūdavo S. Nėriai ir K. Borutai, o štai ankstyvąją B. Brazdžionio kūrybą geru žodžiu minėdavo – vertino ją dėl ištobulintos formos. Išeivijoje H. Radauskas laikosi tų pačių kūrybos principų, rašo tokius pat preciziškos formos eilėraščius, kaip ir Lietuvojè. Tad į jo kūrybą galima žiūrėti kaip į vientisą reiškinį (poetas T. Venclova apibūdino H. Radausko poeziją kaip stebėtinai vientisą ir drauge kiek vienodą).
JAV H. Radauskas išleido eilėraščių rinkinius „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955), rinktinę „Eilėraščiai“ (1965). Jau po poeto mirties išėjo paskutinių jo kūrinių rinktinė „Eilėraščiai, 1965–1970“ (1978).
„Vykstantis eilėraštis“
Vienas pagrindinių H. Radausko kūrybos bruožų – vadinamoji estetinė distancija. Jo kūryboje, kaip sakyta, neatsispindi asmeninio gyvenimo ar istorijos įvykiai, nekalbama apie asmeninius jausmus, tad beveik nėra ir poezijai įprasto lyrinio subjekto, lyrinio „aš“. Jį pakeičia pasakotojas, tarsi iš šalies, neretai su ironija stebįs pasakojamą istoriją. Neatsitiktinai, kalbėdami apie H. Radausko poeziją, turime pasitelkti prozą apibūdinančius terminus – anot literatūros kritiko Rimvydo Šilbajorio, tai poezija, kuri „ne yrà, o vyksta“. Todėl, norint suprasti šio poeto eilėraštį, reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kokia istorija pasakojama, kas jos veikėjai (o jie patys įvairiausi – pavyzdžiui, namo grįžtantis girtuoklis arba tarnaitė, sugyvinti peizažas, vakaras, pavasaris). Kaip teigia R. Šilbajoris, H. Radausko eilėraščiai apskritai yra „labai pilni daiktų. Medžiai, vaisiai, žiedai, stalai, vinys, gėlių krautuvės, mėsinės – visi svieto margumynai Radausko eilėraščiuose bendrauja tokiu ypatingu būdu, kad, išstūmę žodžius, reiškiančius jausmus ar idėjas, perima jų funkcijas, tampa daiktais-jausmais, daiktais-idėjomis. Mums kalba pats su savimi likęs pasaulis, o ne jį nusižiūrėjęs, jį suabstraktinęs poetas.“
Neretai H. Radausko poezija apibūdinama kaip teatriška. Joje esama su teatru susijusių įvaizdžių (pvz., pats teatras, scena, Arlekinas). Teatriškumas ryškus net eilėraščio struktūroje: mėgstamos dramatiškos, komiškos arba tragikomiškos aplinkybės, primenančios spektaklio ar filmo scenas, eilėraštyje galima išskirti scenografijos elementų („Tirštoj, itališkoj dangaus molynėj / Du medžiai rieda tartum rutuliai“, – eil. „Peizažas“); „Pro teatrinį dangų, blogai nutapytą, / Praskrido netikro angelo šešėlis“, – eil. „Lunatikas“).
Gamta ir kultūra
H. Radausko poezijoje gamtos vaizdas kuriamas visai kitaip nei romantinėje lyrikoje, kurioje gamta suvokiama visų pirma kaip žmogaus sielos atspindys, o peizažas liūdi ir džiaugiasi drauge su lyriniu subjektu. H. Radausko kūryboje gamta nėra ir grožėjimosi objektas. Ji, kaip ir daiktų pasaulis, šio poeto eilėraščiuose labai dinamiška, peizažas gali būti veikėjas („Nuo kalno upėn ritasi peizažas“, – eil. „Peizažas“), gamtos reiškinys gali tapti mitine arba pasakos būtybe (pvz., eilėraštyje „Sutemos“ debesys virsta su dieviška sfera susijusiais „balčiausiais gyvuliais“). Nerasime H. Radausko kūryboje ir kokių nors išskirtinių lietuviško peizažo elementų: dangus – itališkas arba „įtūžęs kaip Otelo“, miškuose laksto Panas ir ganosi vienaragiai.
Gamta poeto kūryboje apskritai neatskiriama nuo kultūros. H. Radausko poezijoje gausu tiesiogiai įvardytų kultūros įvaizdžių: graikų ir romėnų dievybių (pvz., Faunas, Apolonas, Jupiteris, Flora, Orfėjas, Prozerpina, kentaurai, chimeros), literatūros kūrinių personažų (pvz., Tristanas ir Izolda, Otelas ir Dezdemona), kompozitorių (pvz., Johanas Sebastianas Bachas (Johan Sebastian Bach), Antonijus Vivaldis (Antonio Vivaldi), Domenikas Skarlatis (Domenico Scarlatti), dailininkų (pvz., Janas Vermejeris (Jan Vermeer), El Grekas (El Greco), Edgaras Dega (Edgar Degas), Morisas Deni (Maurice Denis), filosofų (pvz., Benediktas Spinoza (Benedict de Spinoza) vardų, pasakų veikėjų (pvz., princai, karaliai), egzotiškų terminų ir svetimų kalbų žodžių (pvz., vivace, salto mortale21). Tačiau kultūros kontekstas ne visada tiesiogiai įvardijamas – eilėraštyje neminimas joks konkretus tapytojas ar paveikslas, o tik šmėsteli tapybos įvaizdis arba pats eilėraščio vaizdas kuriamas remiantis tapybos principais („Ant melsvo fono – žvaigždės blyškios, / Naktis kaip ašara šviesi“, – eil. „Begalinis liūdesys“). Poetas mėgsta žaisti stereotipiniais romantiniais įvaizdžiais ir juos ironizuoti – romantikų mėgstama žydra spalva tampa „mėlynų melodijų melais“ (eil. „Juk tai romantika“), o apsnūdę poetai romantikai rašo „šnerančią poemą apie miegą“ (eil. „Poetai romantikai“).
21 Vivace – gyvai, greitai (it.); salto mortale – mirtinas šuolis (it.).
Poetinės transformacijos principas
Dažna H. Radausko eilėraščių „istorija“ atskleidžia paties poeto požiūrį į kūrybą. Pasakojimas eilėraštyje prasideda tikrovės neigimu, išnykimu (dažnos mirties, net žudymo, žiaurumo metaforos). Tai tarsi išlaisvina kelią vaizduotei ir leidžia rastis kitai – poetinei – tikrovei, kurioje įmanomi visokie stebuklai. Taigi tikrovė transformuojama, pakeičiama į poetinę, pasakišką. Vienas iš pagrindinių vykstančio pasikeitimo požymių yra balsas, kurį įgauna pakeista tikrovė („Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, / Ir kanarėlė pradeda žydėti“, – eil. „Mūza“; saulė eilėraštyje „Skenduolė“ „pasineria į gailiai giedančius dažus“; žiema „pabyra brangiais metalais / Ir prabyla apaštalais“, – eil. „Žiemos darbai“).
„Aš nevedu tautos“
Kaip minėta, pasitraukimas iš tėvynės H. Radausko poezijoje beveik nepaliko jokio tiesioginio pėdsako. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos“ (eil. „Dainos gimimas“) – taip poetas pradeda pirmąjį išeivijoje išleistą eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje“. Šiomis eilutėmis H. Radauskas polemizuoja su B. Brazdžionio poeto pranašo pozicija (eil. „Šaukiu aš tautą“). Atrodo, kad eilėraštyje „Tėvynės vėjas“ turėtų būti kalbama apie gimtosios Lietuvõs ilgesį. Vis dėlto namų link čia pasuka ilgesį pajutęs Odisėjas. Mitas, menas, kultūros įvaizdžiai asmeninį jausmą padeda paversti apibendrinimu, leidžia kalbėti apie tai, kas apskritai būdinga žmogaus prigimčiai. Tačiau atviro filosofavimo ir filosofinės poezijos H. Radauskas nemėgo – jo nuomone, filosofija iš esmės svetima menui. Tiesa, vėlyvuosiuose eilėraščiuose (pvz., eil. „Fleita“) dažniau kalbama apie bėgantį laiką, mirtį, pabaigą. Tačiau kalbama ramiai ir su ironiška šypsena:
Bacho fleita gieda apie mirtį
Kaip apie pavasarį – ramiai.
Tarp modernizmo ir klasicizmo
„Iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium“, – taip kalboje, pasakytoje gavus Lietuvių rašytojų draugijos premiją (1956), H. Radauskas netiesiogiai apibūdino save. Poeto eilėraščiai griežtos, klasikinės formos – gebėjimą sklandžiai eiliuoti jis laiko vienu svarbiausių poeto privalumų. Eilėraščio kompozicija labai vientisa – joje nesunku išskirti atskiras dalis, pradžią, pabaigą, poetinio pasakojimo kulminaciją. Tiesiogiai nereiškiami asmeniniai jausmai, vyrauja vadinamoji estetinė distancija. Esama klasicizmui būdingų pasikartojančių įvaizdžių (tòpų), pavyzdžiui, metų laikų kaita. Visa tai galėtume sieti su klasicistine poetika. Tačiau eilėraščio vaizdas labai dinamiškas – viskas jame juda, keičiasi. Mėgstami ir proziški veikėjai (pvz., girtuoklis, blondinė, tarnaitė, sargas), erdvės detalės (pvz., paštas, patvorys). Tai jau modernizmo bruožai. Dėl šios skirtingos poetikos derinimo H. Radausko kūryba priskiriama neoklasicizmui – vienai iš modernizmo atšakų.
KALBA, PASAKYTA GAVUS LIETUVIŲ RAŠYTOJŲ DRAUGIJOS PREMIJĄ (ištrauka)
Kai ant popieriaus lapo krenta revolverio šešėlis
Tiek literatūros žinovų, tiek jos mėgėjų tarpe yra paplitusi visa eilė prietarų, liečiančių poeziją, apie kuriuos čia ir norėčiau pakalbėti.
Vienas iš tokių prietarų yra tvirtinimas, kad poezija būtinai turinti kažko mokyti, kažkur vesti. Kraštutinį šitos gražios teorijos realizavimą matom diktatūriniuose kraštuose, kur veikalų idėjinį turinį nustato diktatoriai ir jų padėjėjai, o nutarimų vykdymą prižiūri slaptoji policija. Šitokia sistema, kai rašytojui ant popieriaus lapo krenta policininko revolverio šešėlis, neabejotinai garantuoja aukštą idėjinį poezijos lygį, kuris betgi yra atvirkščiai proporcingas meniškai veikalų vertei.
Tačiau ne vien apie tokį „idėjingumą“ norėčiau čia kalbėti. Yra žmonių, dažniausiai ateinančių į literatūrą iš filosofijos, sociologijos ir panašių sričių, kurie tvirtina, kad vien tik idėjos (jie turi galvoj, jų pačių žodžiais, vien tiktai „aukštas“ idėjas) duoda egzistavimo teisę poezijai ir kad be jų eilėraštis tesąs tuščias barškalas. Šitokie žmonės – greta labai pagirtino veržimosi į aukštesnes sferas – parodo dar vieną dalyką: kad jie pro savo abstrakčias antipoetines teorijas nemato dviejų tūkstančių metų senumo poetinės praktikos; jie nemato, kad visoj poezijos istorijoj nuo Horacijaus ir didžiųjų japonų lyrikų iki pat mūsų dienų egzistavo poezija, apdainavusi grynai asmenišką džiaugsmą ir skausmą, pavasario dieną žydintį medį, upę, sniegą ar debesį. Tie vien tik „gilaus“ meno propagatoriai ypač nesmagiai pasijunta, kai juos užklausi, ar jie laiko menininkais didžiausius XIX–XX amžiaus tapytojus: Cezanne’ą, Renoirą ir Degas24, kurie visą gyvenimą tetapo balerinas, arklius, gėles ir obuolius, vandenį ir medžius. Juk buvo laikas, kada klestėjo teminė tapyba, kuri tačiau mūsų laikais turėjo užleisti vietą grynajam tapybos menui, ir jokie filosofų dejavimai čia nieko nepakeis.
24 Polis Sezanas (Paul Cézanne, 1839–1906) – prancūzų tapytojas, kurio kūryba padarė įtaką kubizmo formavimuisi, dažnai laikomas moderniojo meno tėvu. Pjeras Ogiustas Renuaras (Pierre Auguste Renoir, 1841–1919) – prancūzų tapytojas, vienas iš impresionizmo atstovų. Edgaras Dega (Edgar Degas, 1834–1917) – prancūzų menininkas, laikomas vienu iš impresionizmo pradininkų, tačiau pats tai neigęs.
Filosofinės ir kitokios idėjos
Negalima neigti, kad filosofinės ir kitokios idėjos gali būti poezijos objektu. Reikia tačiau neužmiršti, kokio didžiulio – sakytume, dvigubo – talento reikalauja tos rūšies poezija, kai poetas turi surasti naujas, dar niekieno neskelbtas idėjas (nes kokia gi prasmė kartoti kitų paskelbtas tiesas?) ir, be to, jas įvilkti į menišką formą. Pageidaujama taip pat, kad poezija „neužtemdytų“ filosofijos, o pastaroji neišdžiovintų poezijos. Faktas, kad tai labai retai pavyksta net dideliems talentams.
Tie, kurie reikalauja vien „gilios“ poezijos, manydami tuo ją kelią, iš tikro ją žemina, nes jie netiki poezijos galia: bet kokį, kad ir paprasčiausią, objektą transformuoti, iš kasdienybės iškelti į meno aukštumas.
Prancūzų literatūros ir meno teoretikas Weidle’is yra pasakęs: „Aš manau, kad poezija, kaip ir apskritai menas, tikslo neturi, kad jos prasmė yra tikslo neturėjimas, kad kai tik jinai ima siekti tikslo, ji kaip tik nustoja savo prasmės. Pirklio tikslas – ne prekiauti, o turtėti, pamokslininko tikslas – ne pamokslininkauti, o atversti, poeto tikslas – būti poetu. <…> Mūsų kultūroje tik poetas savo eilėse, dailininkas mene yra nuoseklūs nesiekdami tikslų; kai tik jie išsikelia tikslą, jie darosi panašūs į pamokslininką arba pirklį… Poezija yra be tikslo, bet būtent dėl to ji ir reikalinga. Mes esam įpratę sieti betiksliškumą su nereikalingumu, nes praktiškame gyvenime mes esam priversti veikti pagal tikslus. Bet vien tik betiksliu veiksmu žmogus gali save išreikšti ir dėl to toks betikslis veiksmas yra vienintelis tikras ir pilnutinai žmogiškas aktas, iki galo vertas žmogaus.“
Kiekvienam, kuris žino pacituotų žodžių autoriaus susidomėjimą metafizinėm problemom, dėl tos citatos negalės kilti jokių įtarimų. Weidle’is tik norėjo išvesti aiškią ribą tarp dviejų skirtingų sričių.
Poetas ir dabarties laikas
Su čia iškeltu klausimu gana glaudžiai rišasi ir kitas. Yra žmonių, manančių, kad poetas būtinai turi „žygiuoti su savo laiku“, tuo suprasdami, kad gyvenamasis laikas, visos jo nešamos naujovės turi atsispindėti poezijos kūrinyje. Faktas, kad viena iš tokių naujesniųjų srovių – futurizmas, kuris reikalavo, kad meno kūrinių objektas būtų mašina ir miestas, labai greitai išseko, nepalikęs po savęs beveik jokių žymių.
Tematikos naujumas
Priverstinis naujos tematikos reikalavimas – tai dar vienas prietaras. Poezijos temos palyginti negausios. Kai kas mėgino jas suvesti į tris ar keturias – gamta, meilė ir mirtis – su jų variantais. Kai kurie modernizmo mėgėjai pasipiktinę klausia: argi šiandie begalima rašyti apie rožes ir lakštingalas? Atsakymas: galima. Talentingi mūsų laikų poetai įrodo, kad tema nesensta, jei poetas moka surasti jai naujas formas ir naujus žodžius. Perdėtą naujumo pamėgimą gerai charakterizavo Hofmannsthalis27, pasakęs, kad mūsų laikais madoj esą seni baldai ir jauni neurozai.
27 Hugas fon Hofmanstalis (Hugo von Hofmannsthal, 1874–1929) – genialus austrų poetas ir dramaturgas, kurio kūryboje esama įvairių epochų literatūros stilistinių savybių.
Pravartu prisiminti, kad kitoj meno šakoj, būtent muzikoj, trys labai žymūs XX amžiaus kompozitoriai, kurie kartu yra ir didžiausi modernistai, – Stravinskis, Bartokas ir Hindemithas28 – atvirai deklaravo grįžimą į praeitį: atgal į Bachą, į baroką, į XVIII amžiaus klasicizmą.
28 Igoris Fiodorovičius Stravinskis (1882–1971) – rusų kompozitorius, padaręs didelę įtaką XX a. muzikai, pianistas, dirigentas. Bela Viktoras Janušas Bartokas (Bela Viktor Janos Bartók, 1881–1945) – žymus vengrų kompozitorius, pianistas. Paulius Hindemitas (Paul Hindemith, 1895–1963) – vokiečių kompozitorius, dirigentas, altininkas ir muzikos teoretikas.
„Šalti“ poetai
Kaip naujajai muzikai, taip ir naujajai poezijai kartais prikišama, kad ji esanti šalta, neskleidžianti malonios šilimos, kaip kad senais gerais laikais. O šitą priekaištą tegalima atsakyti, kad vadinamųjų „šaltų“ poetų būta visais laikais (pavyzdys – Horacijus) ir kad poezija privalo kurti estetines vertybes, o ne šildyti skaitytoją, kas jau yra grynai krosnies arba kai kurių gėrimų uždavinys. <…>
Naujas estetinis mikrokosmos
Kiekvienas tikras poetas visų pirma sukuria savo, vien tik jam charakteringų metaforų, vaizdų sistemą, savo metodą proziniams daiktų vardams paversti poetiniais simboliais, savo stilių ir savo kalbą. Tame naujo estetinio mikrokosmoso sukūrime ir glūdi jo reikšmė.
Vienas iš svarbiųjų naujosios poezijos pažymių – tegu ir ne visiems jos atstovams privalomas – yra vis didesnis iracionalių, taip pat fantastinių pradų veržimasis į poeziją. Reikia tačiau pasakyti, kad šitos rūšies poetinė kūryba dažnai pasiduoda klasikinei disciplinai ir dėl to visai įmanomas toks poeto apibūdinimas: iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium. <…>
JAV, 1956KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apie kokį prietarą, susijusį su poezijos samprata, kalba H. Radauskas savo kalbos dalyje, pavadintoje „Kai ant popieriaus lapo krenta revolverio šešėlis“? Kokiais teiginiais jis išsako savo požiūrį? Kaip paaiškintumėte šios kalbos dalies pavadinimą? Pagrįskite arba atmeskite teiginį, kad pavadinimu išsakomas ironiškas požiūris į vadinamąją angažuotą poeziją.
- Išrinkite teiginius, kuriais poetas nusako, jo nuomone, neigiamus poezijos bruožus. Apibūdinkite juos.
- Kokias poezijos savybes poetas laiko svarbesnėmis nei „idėjiškumas“? Kokiais pavyzdžiais jis grindžia savo požiūrį?
- Dalyje „Filosofinės ir kitokios idėjos“ H. Radauskas vėl kritikuoja vadinamąją idėjinę poeziją. Pagrįskite arba atmeskite teiginį, kad poetas kiek atlaidžiau vertina poezijos filosofiškumą nei politinį angažuotumą. Kas, poeto nuomone, gali „išgelbėti“, t. y. paversti meno kūriniu, filosofinę poeziją?
- Ką poetas laiko tikrąja poezijos paskirtimi? Atsakymą pagrįskite citata.
- „Poezija yra betikslė, bet būtent dėl to ji ir reikalinga“, – cituoja H. Radauskas meno teoretiko žodžius. Kaip galima paaiškinti šį paradoksalų teiginį, kurio viena pusė tarsi prieštarauja kitai?
- Kaip H. Radauskas vertina nuomonę, kad poetas turi „žygiuoti su savo laiku“?
- H. Radauskas teigia, kad nauja tema dar nelemia poezijos kokybės. Kas, poeto nuomone, ją lemia? Atsakymą pagrįskite.
- H. Radausko manymu, atsigręžimas į praeities tradiciją gali būti modernus. Kaip jūs vertinate tokį poeto požiūrį?
- Kaip suprantate H. Radausko minimą poezijos „šiltumą“ ir „šaltumą“?
- Ką poetas laiko svarbiausiu poezijos tikslu ir didžiausiomis jos vertybėmis? Kuri frazė tiksliausiai apibūdina jo paties poeziją?
- Apibendrindami sudarykite du sąrašus. Viename surašykite tas poezijos savybes, kurias poetas vertina neigiamai, kitame – tas, kurias vertina teigiamai. Kokie stiliaus ypatumai vertinami neigiamai? Apibūdinkite poeziją, kurią H. Radauskas atmeta kaip nevertingą. Jūs pritariate ar prieštaraujate tokiam poeto požiūriui? Kodėl?
PASAKA
Iš rinkinio „Fontanas“ (1935)
PASAKA
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,
Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,
Pro gnomų požemiuose suneštus turtus –
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Septynias mylias žengia vaiko koja.
Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.
Voras su trupiniu į dangų kelias.
Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas kvailys.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip suprantate pasakos ir pasaulio priešpriešą? Kokiais vaizdais ji kuriama?
- Koks lyrinio subjekto santykis su pasaka ir su pasauliu?
- Kokių pasakų siužetai minimi eilėraštyje? Kokia tema sieja visus šių pasakų fragmentus?
- Eilėraštyje ryškūs poetinio pasakojimo elementai. Aptarkite, kaip šis pasakojimas plėtojamas. Kurią vietą laikytumėte kulminacine?
- Kokią kūrybos sampratą mums siūlo šis eilėraštis?
FONTANAS
Ant cementinės urnos guli parke
Geltonas lapas. Didelis ruduo.
Fontano liūtui liejasi pro gerklę
Pasidabruotu upeliu vanduo.
Stambiais geltonais lapais liepos verkia.
Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.
O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,
Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip manote, kodėl šio eilėraščio pavadinimas suteiktas ir visam eilėraščių rinkiniui? Kokios H. Radausko kūrybos savybės ryškios šiame eilėraštyje?
- Aptarkite scenovaizdį, sukurtą pirmame sakinyje. Kuris (-ie) iš jame paminėtų trijų elementų priklauso kultūros, kuris (-ie) – gamtos pasauliui?
- Išrinkite ir kitus gamtos ir kultūros įvaizdžius. Kokios spalvos minimos? Kurios jų įvardijamos tiesiogiai, o kurios nusakomos metaforiškai?
- Pamąstykite, ar šį eilėraštį galima laikyti peizažinės lyrikos pavyzdžiu. Atsakymą pagrįskite.
- Kokių prasminių asociacijų kelia geltono lapo ant cementinės urnos vaizdas? Kurie dar eilėraščio įvaizdžiai paremia jūsų nurodytas reikšmes?
- Trumpame eilėraštyje net du kartus kalbama apie fontano liūtą, kuriam iš gerklės liejasi vanduo. Su kokiais aplinkos elementais sietinas fontanas ir liūtas? Kaip interpretuotumėte upeliu besiliejančio vandens vaizdą?
- Kaip susietumėte dvi paskutines eilėraščio frazes? Kodėl kalbančiajam atrodo, kad „klevas dreba kaip žvaigždė“? Kuo šis vaizdas primena impresionistinį piešinį?
- Palyginkite kalbančiojo žvilgsnį į aplinką eilėraščio pradžioje ir pabaigoje. Kur žvelgimo būdas ar santykis su pasauliu tradiciškesnis, kur – modernesnis? Paaiškinkite, kodėl.
- Apibendrinkite:
- Eilėraštyje kuriamas parko paveikslas labiau klasicistinis ar romantinis? Pagrįskite.
- Eilėraštyje nėra lyrinio subjekto, bet yra parką matantis ir apie jį pasakojantis žmogus. Ar skaitytojas gali suprasti kalbančiojo tiesiogiai neišsakytą aplinkos vertinimą? Paaiškinkite išsamiau.
- Apie ką eilėraštis „Fontanas“:
- apie rudenį parke, apskritai apie laiko tėkmę;
- apie rudenį stiprėjančią mirties nuojautą;
- apie žmogaus netikėtai atrastą aplinkos (ar akimirkos) grožį?
Diskutuodami grupėmis pasirinkite vieną atsakymą arba suformuluokite savo variantą. Pasirenkite jį argumentuoti.
DAINOS GIMIMAS
Iš rinkinio „Strėlė danguje“ (1950)
DAINOS GIMIMAS
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą.
Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pirmoje eilėraščio eilutėje H. Radauskas parafrazuoja B. Brazdžionio eilėraštį „Šaukiu aš tautą“ ir atmeta šio poeto siūlomą kūrybos supratimą. Nusakykite, koks tas atmetamas požiūris.
- Pirma eilėraščio eilutė parašyta kaip neigimas, kito požiūrio atmetimas (tai vienas iš nedaugelio H. Radausko eilėraščių, parašytų pirmuoju asmeniu). Tolesnis eilėraščio tekstas siūlo kitokią kūrybos sampratą.
- Pagrindinis eilėraščio „įvykis“ nusakytas jau pavadinime – tai poezijos („dainos“) gimimas. Aptarkite šio įvykio pradžią. Kas yra pasigirstančios melodijos „autorius“?
- Koks lyrinio subjekto santykis su šia melodija?
- Koks kūrybos ypatumas pabrėžiamas metafora „užrašau smėly“?
- Apibendrinkite: iš ko randasi poeto kūrinys?
- Kūryba pakeičia ir kuriantį žmogų, ir aplinkinį pasaulį. Pagrįskite šį teiginį.
- Ar šį eilėraštį galima laikyti požiūrio „menas menui“ manifestu? Atsakymą pagrįskite.
STRĖLĖ DANGUJE
Aš – kaip strėlė, kurią paleido vaikas
Į baltą obelį žaliam pajūry,
Ir debesis žiedų, tarytum gulbė,
Mirgėdamas į bangą nusileido,
Ir stebis vaikas, ir negali putų
Atskirti nuo žiedų.
Aš – kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas
Medžiotojas į praskrendantį arą
Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę,
Ir visą vakarą krauju užpylė,
Ir numirė diena.
Aš – kaip strėlė, kurią netekęs proto
Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
Paleido naktį į galingą dangų
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite eilėraščio kompoziciją.
- Kuo panašios visos trys eilėraščio strofos?
- Kuo jos skiriasi?
- Kokią slinktį įžvelgiate skaitydami vieną strofą po kitos?
- Koks vaizdas kuriamas pirmoje strofoje? Su kokiu laiku ar žmogaus gyvenimo tarpsniu jį sietumėte? Kodėl?
- Kaip paleista strėlė keičia pasaulį antroje strofoje? Kokių naujų spalvų, naujų motyvų randasi šiame paveiksle?
- Kuo paleistos strėlės veiksmas trečioje strofoje skiriasi nuo ankstesnių veiksmų? Koks pasaulis vaizduojamas šioje strofoje?
- Kaip suprantate eilėraščio pabaigą?
- Lyrinis subjektas lygina save su strėle, kuri, iššauta skirtingų personažų, arba keičia pasaulį, arba lieka klajoti „tarp šaltų žvaigždynų“. Pagrįskite arba atmeskite teiginį, kad taip H. Radauskas išsako savo požiūrį į kūrybą.
KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,
Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,
Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims…
O medžiuos dega tylios žvakės –
Baltuos žieduos rausvi taškai, –
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokie „personažai“ minimi eilėraštyje? Aptarkite, kaip juos veikia pavasaris.
- Kiek sakinių sudaro eilėraštį? Kodėl antras sakinys, atrodo, niekaip negali baigtis?
- Kaip apibūdintumėte eilėraščio vaizdą?
- Palyginkite, kuo gamtovaizdis šiame H. Radausko eilėraštyje skiriasi nuo (neo)romantikams įprasto.
- Kuo paskutinė šio eilėraščio strofa skiriasi nuo ankstesnių? Kaip manote, koks veikėjas slepiasi už įvardžio „tu“?
- Apibendrindami nusakykite pagrindines eilėraščio temas.
LAIŠKAI SAU PAČIAM
Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.
Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.
Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.
Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus – eiles rašau.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip lyrinis subjektas apibūdina savo buvimą pasaulyje? Koks jo santykis su žmonėmis? Kaip suprantate žodžius „einu be dangaus malonės“?
- Kuo eilėraštyje išsiskiria antra strofa? Koks lyrinio subjekto santykis su „kažin kur“ vykstančiais įvykiais?
- Trečioje strofoje kalbama apie žmogui tenkančius išbandymus. Kaip lyrinis subjektas juos vertina? Kaip šioje strofoje pasikeičia lyrinio subjekto kalbėjimo būdas?
- Eilėraštį galima laikyti individualizmo deklaracija. Pagrįskite arba atmeskite šį teiginį.
- Koks šio individualizmo, atsiribojimo nuo pasaulio tikslas? Kaip lyrinis subjektas suvokia kūrybą?
VAKARAS
Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.
Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.
Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.
Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Aptarkite lyrinio subjekto būseną. Kas ją sukelia?
- Kaip eilėraštyje kuriamas vakaro vaizdas?
- Interpretuokite eilėraščio pabaigą.
- Vakaro, saulėlydžio, nakties vaizdas, subjekto susimąstymas, jį regint, – mėgstamos poezijos temos. Palyginkite tris skirtingais laikotarpiais parašytus lietuvių poetų eilėraščius panašia tema: V. Mykolaičio-Putino „Rudenio naktį“, J. Aisčio „Rugpjūčio naktis“ ir H. Radausko „Vakaras“. Kuo panašios ir kuo skirtingos lyrinio subjekto būsenos šiuose eilėraščiuose?
BALTI MALŪNAI
Iš rinkinio „Eilėraščiai 1965–1970“ (1978)
BALTI MALŪNAI
Balti malūnai mala laiką,
Ir laikas byra ant kalnų,
Ir gruodžio šaltos rankos laiko
Bažnyčios bokštus už sparnų.
Ir jie paskristi nebegali,
Ir aš paeiti negaliu.
Ir kas dabar pasieks tą šalį,
Kur faunas miega tarp gėlių
Ir mėnuo groja rageliu?
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Koks metų laikas vaizduojamas eilėraštyje? Kas tai rodo?
- Eilėraštyje niekur tiesiogiai nepaminėtas sniegas. Iš ko galime suprasti, kad kalbama būtent apie jį?
- Kaip žiema ir sniegas veikia pasaulį ir lyrinį subjektą? Kokiomis meninėmis priemonėmis šis poveikis reiškiamas?
- Eilėraštyje ryškus ir kitas prasmės klodas: čia ne tik tapomas gražus žiemos vaizdas, bet ir kalbama apie laiko poveikį žmogui. Pagrįskite arba atmeskite šį teiginį.
- Kaip suprantate stebuklingą šalį, kuri minima eilėraščio pabaigoje? Koks kultūros kontekstas čia pastebimas?
VIENARAGIS
Iš flamandiško kilimo, blunkančio oro šilkinio,
Ar iš pasakos, kur sakalai ir alchemikai miega,
Jis iššoka, akim kaip žibuoklėm nušviesdamas pievą,
Ir nubėga per skambantį mišką – gražus vienaragis.
Sakalai nusigandę pro virpantį medį pakyla,
Ir alchemiškai braižo ant stiklo ugningą figūrą,
O heraldiški liūtai nuo skydo nušoka į žemę,
Ir jų aukso karūnos po pasakos orą pabyra.
Vienaragis įeina į juodą, užnuodytą upę,
Ir vanduo tartum stiklas giedrėja ir plaukdamas gieda,
O ištroškę žirgai ir lakštingalos vandenį geria,
Ir su naščiais nuo kalno atbėga prie upės merginos.
Vienaragis sužvengia, nuo kailio vaivorykštę krato,
Ir merginos rieškučiom žaibuojančius deimantus beria,
O jis grįžta per mišką į niekad nebuvusį laiką,
Kur kiti vienaragiai po liūdinčiu ąžuolu ganos.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Raskite šiame eilėraštyje kultūrinio konteksto detalių. Kas jas visas sieja? Kaip šios detalės gali padėti suprasti eilėraštį?
- Aptarkite vienaragio vaizdinį. Kuo jis išsiskiria iš aplinkos?
- Vienaragis eilėraščio pradžioje pakeičia erdvę. Kaip dėl to keičiasi abi erdvės – ir ta, iš kurios jis išeina, ir ta, į kurią ateina?
- Kurią vietą laikytumėte eilėraščio kulminacija? Kodėl?
- Kaip suprantate „niekad nebuvusį laiką“, į kurį eilėraščio pabaigoje grįžta vienaragis? Kodėl jis „nebuvęs“?
- Kokią nuotaiką sukelia eilėraštis?
- Tai bene paskutinis, kelios dienos prieš mirtį parašytas H. Radausko eilėraštis. Ar šis faktas patikslina eilėraščio interpretaciją?
Apibendriname
- H. Radauskas į lietuvių poeziją atėjo panašiu metu kaip ir neoromantikai. Ar šio poeto kūryboje esama bruožų, siejančių jį su neoromantikais? Jei taip – kokių? Kuo H. Radausko poezija skiriasi nuo neoromantikų kūrybos?
- Apibūdinkite H. Radausko poezijos lyrinį subjektą.
- Kokį pėdsaką Antrasis pasaulinis karas ir emigracija paliko poeto kūryboje? Apibūdinkite H. Radausko požiūrį į istoriją. Eilėraščiuose raskite citatų, atskleidžiančių šį požiūrį.
- Nusakykite, kaip H. Radauskas suvokia poezijos paskirtį.
- H. Radauskas buvo vadinamas „menų alkoholiku“. Kaip suprantate šį pasakymą? Kaip šis poeto asmenybės bruožas atsispindi jo kūryboje? Remkitės poeto kalba, pasakyta per Lietuvių rašytojų draugijos premijos įteikimą.
- Kaip manote, kodėl H. Radauskas, paprastai laikomas modernistu, kartais vadinamas neoklasicistu?
- Kokie bruožai būdingi H. Radausko eilėraščio formai, kalbai?
- Literatūros kritikas R. Šilbajoris yra pasakęs, kad H. Radausko poezija „ne yrà, o vyksta“. Kaip suprantate šį apibūdinimą?
- Kuo H. Radausko poezija primena prozai būdingą pasakojimą?
- Vienas pagrindinių H. Radausko poezijos bruožų – poetinės transformacijos principas. Kaip jį suprantate? Kokiomis poetinio vaizdo, poetinio pasakojimo savybėmis jis pasireiškia? Remkitės skaityta poeto kalba ir eilėraščiais.
Rašome
- Pasirinkite vieną iš vadovėlyje pateiktų H. Radausko eilėraščių ir parašykite jo interpretaciją. Remkitės jau aptartais klausimais, atkreipkite dėmesį į juose nepaminėtas detales. Galite rinktis ir konkretesnį eilėraščio interpretavimo aspektą. Pavyzdžiui, aptardami eilėraštį „Kaštanas pradeda žydėt“ apibūdinkite pavasario temą H. Radausko poezijoje ir palyginkite su Maironio ar kitų poetų eilėraščiais šia tema.
- Savarankiškai perskaitykite daugiau šiame skyriuje aptartų poetų eilėraščių ir parašykite vieno iš jų interpretaciją (350–400 žodžių).
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"