Tema 20.2 (Literatūra 11)

Michailas Bulgakovas. „Meistras ir Margarita“ (ištraukos) (20.1 tema)

Michailas Bulgakovas

Michailas Bulgakovas

Būsimas rašytojas, režisierius, aktorius, gydytojas Michailas Bulgakovas (1891–1940) buvo vyriausias septynių vaikų šeimoje. Jo abu seneliai iš motinos ir tėvo pusės buvo dvasininkai, tėvas – Teologijos seminarijos profesorius. Nors Michailas nepripažino ateistinės propagandos, nuo jaunystės religinius jausmus reikšdavo santūriai. Jo motina, mokytoja, itin išsilavinusi moteris, įskiepijo sūnui meilę literatūrai ir būsimas rašytojas pirmąjį apsakymą sukūrė būdamas septynerių. Jaunuolis žavėjosi literatūra, bet suaugęs pasirinko gydytojo profesiją. Kýjive su pagyrimu baigė medicinos universitetą, tačiau ir studijuodamas lankė teatro istorijos paskaitas, mokėsi aktoriaus meno. Po Spalio bolševikų perversmo nuolat mąstė apie emigraciją, bet gyveno Rùsijoje.

UŽDUOTIS

Parenkite rašytojo gyvenamojo laiko istorinio konteksto (1924–1940 m.) vizualizaciją: parinkite dokumentinių nuotraukų – kaip atrodė kultūros objektai, kuriuos po Spalio perversmo sunaikino bolševikai.

Istorinė ir politinė padėtis

Nuo pat vadinamosios Spalio revoliucijos slaptuose čekistų (vėliau – NKVD) įsakuose buvo įvardijami ne pavieniai piliečiai, o ištisos kategorijos žmonių, kuriuos reikia represuoti, o kuriuos – tiesiog sušaudyti be jokio teismo. Kad suimtieji pripažintų savo kaltę, komunistų partijos bei Sovietų Sąjungos vadovybė oficialiai įteisino „fizinio poveikio priemones“ – kankinimus, kad išgautų „prisipažinimus“ ir sužinotų „bendrininkų“ pavardes. Represuotų ir suimtų „tėvynės išdavikų“ žmonos gaudavo 5–8 metus lagerių, jų vaikai nuo penkiolikos metų buvo pripažįstami „socialiai pavojingais“ ir masiškai suimami. Nekaltų žmonių areštai 1935–1937 m. pasiekė iki tol neregėtą mastą – bendras represuotųjų skaičius siekė du milijonus. Vakarų istorinėje literatūroje anų metų Rusijos įvykiai dažnai vadinami Didžiuoju teroru, kartais – Didžiąja beprotybe, neturinčia racionalaus paaiškinimo.

Tuo metu masiškai buvo naikinami istoriniai ir kultūriniai paminklai, kurie neatitiko partinių ideologų schemų: modernistų menininkų darbai buvo neprieinami, iš bibliotekų buvo konfiskuotos rusų filosofų, emigrantų rašytojų knygos, kuriantys menininkai buvo persekiojami ir tildomi. Pusantro šimto žymių filosofų, istorikų, gamtininkų – Peterburgo ir Maskvos universitetų profesorių – atsidūrė tremtyje užsienyje. Buvo masiškai nacionalizuojamas bažnyčių turtas, rengiami dvasininkų teismai, bažnyčios ir pasaulietinės architektūros paminklai buvo vertinami kaip kenksmingi darbo liaudžiai, todėl naikinami. Vien Maskvoje per keletą metų buvo susprogdinta už visuomenės aukas pastatyta Kristaus Išganytojo cerkvė, sunaikinti Raudonieji ir Triumfo vartai, Stebuklų ir Prisikėlimo vienuolynai Kremliuje ir daugelis kitų paminklų (nuo 1930-ųjų buvo uždaryta 90 proc. bažnyčių).

Tokioje aplinkoje M. Bulgakovas pradėjo rašyti garsiausią savo romaną. Per neilgą gyvenimą (nesulaukė nė penkiasdešimties) jis sukūrė apie dvidešimt pjesių, keturis romanus ir penkias apysakas, daugiau nei 100 apsakymų ir feljetonų.

Rašytojas kritikavo sovietinę sistemą, ir tai neliko nepastebėta valdžios organų. Apysaka „Šuns širdis“ (1925) – groteskiška sovietinio gyvenimo satyra, sujungta su moksline fantastika, buvo uždrausta publikuoti. Kaip rašytojas jis buvo įtrauktas į tuometinį sovietų sistemos juodąjį sąrašą, kūriniai nespausdinami. Tai tęstis ilgai negalėjo ir M. Bulgakovas parašė Josifui Stalinui laišką, siūlydamas tris išeitis: jį, kaip rašytoją, sušaudyti, išmesti iš Sovietų Sąjungos arba duoti režisieriaus darbą. J. Stalinas davė darbą Maskvos dailės teatre. M. Bulgakovas ten tegavo režisieriaus asistento atlyginimą, tačiau jo pjesės nebuvo statomos, o tos, kurios sulaukdavo scenos, greitai buvo išimamos iš repertuarų.

Tragiškas romano likimas

Romano „Meistras ir Margarita“ likimas toks pat tragiškas, kaip ir jo pagrindinių herojų. Kūrinys buvo rašomas apie dvylika metų, bet taip ir liko nebaigtas. M. Bulgakovas, kaip ir jo Meistras, sunaikino rankraštį, tiesa, kitaip nei jo personažas, vėliau iš atminties jį atkūrė.

Pirma romano redakcija buvo visiškai nepanaši į tą „Meistro ir Margaritos“ versiją, kurią dabar skaitome. Nei Meistro, nei Margaritos joje nebuvo. M. Bulgakovas sugalvojo romaną apie šėtoną, kurį tuo metu vadino Astarotu, ir keliavo jis be savo įvairiaplaukės svitos. Didelio romano sumanymas rašytojui kilo 1928-aisiais, kai jam sukako 37-eri. Tačiau netrukus politinė įstaiga, prižiūrinti sovietinę kultūrą, gavo anonimo laišką, kuriame buvo pranešta apie M. Bulgakovo rašomą kūrinį, ir rašytojas sunaikino rankraštį. Praėjus metams M. Bulgakovas grįžo prie savo siužeto.

Antroje romano versijoje atsirado nauji herojai – Margarita ir Meistras. Darbas užsitęsė keletą metų, nes autoriui, kad pragyventų, teko pagal užsakymą rašyti pjeses, scenarijus bei libretus. Kūrinys tuo metu turėjo keletą pavadinimų: „Didysis kancleris“, „Šėtonas“ ir kt. Tik 1937-aisiais atsirado pavadinimas „Meistras ir Margarita“. M. Bulgakovas tada ėmėsi rašyti trečią kūrinio versiją.

Nujausdamas artėjančią mirtį rašytojas savo kūrinį pavadino saulėlydžio romanu. Sunkiai sirgdamas jis dirbo prie knygos kiek galėjo, nuolat taisė, kai ką keitė. Žmona išsaugojo ir perspausdino visus kūrinio variantus. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, romanas „Meistras ir Margarita“ pagaliau buvo išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, statomas teatruose, ekranizuojamas.

Katino Begemoto skulptūra Kyjive

Romano struktūra

Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, arba romanas romane, kur pirmasis – pasakojimas apie klastingo šėtono apsilankymą XX a. ketvirtojo dešimtmečio Maskvoje, antrasis – nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema – apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto konfliktą. Romane žaismingai derinami keli pasakojimo stiliai: šėtoniškas groteskas, biblinė epika ir sovietinio gyvenimo satyra. Šiame fantasmagoriškame pasaulyje subtiliai skleidžiasi jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė.

Išskirtinė romano ypatybė – trys skirtingi erdvės ir laiko klodai, kurie jungiami taip, jog susidaro vienalaikiškumo įspūdis: ir Maskvos, ir Jeršalaimo, ir Volando mistinio pasaulio įvykiai vyksta tuo pačiu metu. Romano veiksmas apima tik keturias dienas – tiek trunka šėtono, arba juodojo mago, gastrolės Maskvoje, – tačiau per šį laiką skaitytojas apsilanko ne tik M. Bulgakovo Maskvos įvairiose vietose, bet ir Biblijos laikų Jeruzalėje bei virtualioje Volando karalystėje.

Romano veiksmą geriau įsivaizduoti padės erdvės ir laiko schema.

MEISTRAS IR MARGARITA (ištraukos)

Tai kas gi tu?
​– Dalelė tos jėgos,
​Kuri, visiems be atvangos
​Darydama tik gera, blogo linki.
​Gėtė, „Faustas“

PIRMA DALIS

I skyrius

Niekada nekalbėkite su nepažįstamais

[1/21]

Karštą pavasario pavakarę prie Patriarcho tvenkinių pasirodė du piliečiai. Pirmasis – maždaug keturiasdešimtmetis, apsivilkęs pilka vasarine eilute, – buvo mažo ūgio, juodbruvas, gerai įmitęs, praplikęs, savo dailią laiveliu suplotą skrybėlę nešėsi rankoje, o jo švariai nuskustą veidą dengė neapsakomai dideli akiniai juodais rago rėmais. Antrasis – pečiuitas, rusvaplaukis jaunas garbanius nusmaukta ant pakaušio languota kepurike – vilkėjo margais marškiniais, baltomis suglamžytomis kelnėmis, avėjo juodais bateliais.

Pirmasis buvo ne kas kitas, kaip Michailas Aleksandrovičius Berliozas2, storo literatūros žurnalo redaktorius ir vienos iš stambiausių Maskvos literatūrinių asociacijų, sutrumpintai vadinamos MASSOLIT’u, valdybos pirmininkas, o jaunasis jo palydovas – poetas Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas, pasirašinėjantis Benamio4 slapyvardžiu.

Pasiekę vos sužaliavusių liepų pavėsį, rašytojai pirmiausia puolė prie margai dažytos būdelės su užrašu „Alus ir vanduo“.

Taigi reikia paminėti pirmą šio baisaus gegužės vakaro keistenybę. Ne tik palei būdelę, bet ir visoje alėjoje, nusidriekusioje lygiagrečiai su Malaja Bronaja gatve, nebuvo nė vieno žmogaus. Tuo metu, kai, rodės, nebėr kuo nė kvėpuoti, kai saulė, įkaitinusi Maskvą, smigo pro sausas miglas kažkur už Sodų žiedo – niekas nesiglaudė po liepomis, niekas nesėdėjo ant suolelių, alėja buvo tuščia.

[2/21]

– Duokit narzano, – paprašė Berliozas. 

– Narzano nėra, – atsakė moteris būdelėje ir kažkodėl įsižeidė.

– O alaus? – kimiu balsu pasiteiravo Benamis.

– Alaus atveš pavakare, – atsakė moteris.

– O ko turit? – paklausė Berliozas.

– Abrikosų gėrimo, tik jis šiltas, – tarė moteris.

– Na duokit, duokit, duokit!..

Abrikosų gėrimas suputojo geltona puta, ir oras pakvipo kirpykla. Literatai atsigėrę tučtuojau ėmė žagsėti, užsimokėjo ir susėdo ant suolelio veidais į tvenkinį ir nugaromis į Bronaja gatvę.

Tada atsitiko antrasis keistas dalykas, liečiantis vien Berliozą. Jis ūmai nustojo žagsėjęs, jo širdis dunkstelėjo ir akimirksnį kažkur prasmego, paskui grįžo į vietą, tačiau su įbesta buka adata. Sykiu Berliozą be jokios priežasties apėmė tokia smarki baimė, jog jis panūdo bėgti iš čia neatsigręždamas.

Berliozas gailiai apsižvalgė, nesuprasdamas, kas jį išgąsdino. Jis išblyško, nosine nusišluostė kaktą, pagalvojo: „Kas čia man daros? Šitaip niekada nėra buvę… širdelė kliba… pervargau. Matyt, reikia viską mesti velniop ir dumt į Kislovodską…“

[3/21]

Ir čia įkaitęs oras prieš jį sutirštėjo, ir iš to oro susiformavo be galo keistos išvaizdos permatomas pilietis. Ant mažos galvutės žokėjiška kepurėlė, striukas languotas švarkelis iš oro… Pilietis gal sieksnio didumo, bet siaurų pečių, neapsakomai liesas, o fizionomija, prašom įsidėmėti, pašaipi.

Berliozo gyvenimas klostėsi taip, kad jis nebuvo įpratęs prie neįtikimų reiškinių. Dar labiau išblyškęs jis išpūtė akis ir suglumęs pagalvojo: „To negali būti!..“

Deja, tatai buvo, ir ilgasis kiaurai permatomas pilietis, neliesdamas žemės, sūpavosi prieš jį kairėn dešinėn.

Berliozą suėmė toks siaubas, kad jis užsimerkė. O kai atsimerkė, išvydo, kad viskas baigėsi, reginys išsisklaidė, languotasis pilietis dingo, o kartu ir buka adata iššoko iš širdies.

– Velniai rautų! – šūktelėjo redaktorius. – Žinai, Ivanai, nuo karščio manęs ką tik vos apopleksija netrenkė! Mačiau net kažką panašaus į haliucinaciją… – jis pabandė šyptelėti, bet akyse tebetvyksčiojo išgąstis, rankos virpėjo. Tačiau pamažu jis nusiramino, pasivėdavo nosine ir, gana žvaliai ištaręs: „Taigi…“ – pratęsė kalbą, kuri buvo nutrūkusi, gaivinantis abrikosų gėrimu.

[4/21]

O kalbama buvo, kaip vėliau sužinota, apie Jėzų Kristų. Mat redaktorius buvo prašęs poetą parašyti eiliniam žurnalo numeriui didelę antireliginę poemą. Ivanas Nikolajevičius tokią poemą parašė, ir itin greitai, deja, redaktorius anaiptol nebuvo ja patenkintas. Pagrindinį savo poemos veikėją, tai yra Jėzų, Benamis nupiešė labai tamsiomis spalvomis, ir vis dėlto, redaktoriaus nuomone, visą poemą reikėjo rašyti iš naujo. Ir štai dabar redaktorius skaitė poetui lyg ir paskaitą apie Jėzų, norėdamas atskleisti pagrindinę poeto klaidą.

Sunku pasakyti, kas konkrečiai pakišo koją Ivanui Nikolajevičiui – ar jo talento galia, ar visiškas rašomo dalyko neišmanymas, – tačiau jo Jėzus išėjo stačiai kaip gyvas, kadaise gyvenęs Jėzus, tik, tiesa, visais neigiamais bruožais apsagstytas.

O Berliozas norėjo įrodyti poetui, kad svarbiausia ne tai, koks buvo Jėzus, ar geras, ar blogas, o tai, kad tasai Jėzus, kaip asmuo, niekada neegzistavo pasaulyje ir kad visi pasakojimai apie jį – gryniausia išmonė, paprastų paprasčiausias mitas.

[5/21]

Būtina pabrėžti, kad redaktorius buvo apsiskaitęs žmogus ir savo kalboje labai sumaniai rėmėsi senovės istorikais, pavyzdžiui, žymiuoju Filonu Aleksandriečiu ir didžiai mokytu Juozapu Flavijum, kurie niekada, nė vienu žodžiu, neužsiminė apie Jėzaus buvimą. Demonstruodamas solidžią erudiciją, Michailas Aleksandrovičius išdėstė poetui, beje, ir tai, kad pastraipa garsiųjų Tacito „Analų“ penkioliktoje knygoje, 44-ame skyriuje, kur kalbama apie Jėzaus nukryžiavimą, – yra ne kas kita, kaip suklastotas vėlesnis intarpas.

Poetas, kuriam viskas, ką pasakojo redaktorius, buvo naujiena, įdėmiai klausėsi Michailo Aleksandrovičiaus, įbedęs į jį savo žvitrias žalias akis, ir tik retkarčiais žagtelėdavo, pašnibždomis keikdamas abrikosų gėrimą.

– Nėra nė vienos Rytų religijos, – kalbėjo Berliozas, – kurioje, kaip įprasta, nekalta mergelė nepagimdytų pasauliui dievo. Nesugalvodami nieko naujo, krikščionys lygiai taip pat susikūrė savo Jėzų, kurio iš tikrųjų niekada nėra buvę. Štai čia reikėtų ieškoti atspirties taško…

[6/21]

Skardus Berliozo tenoras sklido tuščioje alėjoje, ir juo giliau Michailas Aleksandrovičius brovėsi į tankmę, kurion, nebijodamas nusisukti sprando, gali brautis tik labai išsilavinęs žmogus, juo daugiau įdomių ir naudingų dalykų sužinojo poetas ir apie egiptiečių Ozyrį, maloningąjį dievą, Dangaus ir Žemės sūnų, ir apie finikiečių dievą Tamuzą, ir apie Marduką, ir net apie mažiau žinomą rūstųjį dievą Viclipuclį, kurį kitados garbino actekai Mèksikoje.

Ir štai kaip tik tuo metu, kai Michailas Aleksandrovičius pasakojo poetui apie tai, kaip actekai lipdė iš tešlos Viclipuclio figūrėlę, alėjoje pasirodė pirmas žmogus.

Vėliau, kai, atvirai šnekant, jau buvo per vėlu, įvairios žinybos pateikė savo suvestines su šio žmogaus aprašymu. Jas gretindamas, negali atsistebėti. Štai vienoje iš jų sakoma, kad tas žmogus buvo žemo ūgio, auksiniais dantimis ir šlubčiojo dešine koja. Antroje – kad žmogaus būta milžino, jo dantų karūnėlės buvusios iš platinos, o šlubčiojęs jis kaire koja. Trečioji lakoniškai praneša, kad ypatingų žymių žmogus neturėjo.

Tenka pripažinti, kad visos tos suvestinės nieko vertos.

[7/21]

Pirmiausia: jokia koja aprašytasis nešlubčiojo ir buvo nei mažo, nei milžiniško ūgio, o paprasčiausiai aukštas. Jei kalbėsime apie dantis, tai kairėje pusėje karūnėlės buvo platininės, o dešinėje – auksinės. Jis vilkėjo brangia pilka eilute, avėjo užsienietiškais eilutės spalvos pusbačiais. Pilką beretę buvo šauniai nusismaukęs ant ausies, po pažastimi nešėsi lazdą, kurios juodoje buoželėje buvo išdrožta pudelio galva. Iš pažiūros – keturiasdešimt su viršum metų. Burna kažkokia kreiva. Švariai nusiskutęs. Brunetas. Dešinioji akis juoda, kairioji kažkodėl žalia. Antakiai juodi, bet vienas aukščiau už kitą. Žodžiu – užsienietis.

Eidamas pro suolelį, ant kurio sėdėjo redaktorius ir poetas, užsienietis šnairai į juos dėbtelėjo, sustojo ir staiga atsisėdo ant gretimo suolo, per du žingsnius nuo bičiulių.

„Vokietis“, – pamanė Berliozas.

„Anglas, – pamanė Benamis, – kad jam ir nekaršta su pirštinėm.“

O užsienietis apmetė akimis aukštus namus, kvadratu apstojusius tvenkinį, ir buvo matyti, kad šią vietą jis regi pirmą sykį ir kad ši jį sudomino.

[8/21]

Jis įsmeigė žvilgsnį į viršutinius aukštus, kurių languose akinamai atsispindėjo lūžinėjanti ir amžiams paliekanti Michailą Aleksandrovičių saulė, paskui nukreipė jį žemyn, kur stiklai į vakarą buvo pradėję tamsėti, nežinia ko atlaidžiai šyptelėjo, prisimerkė, rankas pasidėjo ant buoželės, o smakrą – ant rankų.

– Tu, Ivanai, – kalbėjo Berliozas, – labai gerai ir satyriškai pavaizdavai, pavyzdžiui, Dievo sūnaus Jėzaus gimimą, tačiau svarbiausia juk tai, kad dar pirm Jėzaus gimė visas būrys Dievo sūnų, tokių kaip finikiečių Adonis, frigų Atis, persų Mitras. O trumpai tariant, nė vienas iš jų negimė, ir nė vieno nebuvo, taip pat ir Jėzaus, tad reikia, kad tu, užuot vaizdavęs jo gimimą ir, tarkime, Trijų Karalių apsilankymą, aprašytumei paikus gandus apie šitą apsilankymą… Antraip iš tavo pasakojimo išeina, kad jis tikrai gimė!..

Čia Benamis pabandė atsikratyti jį kamuojančio žagsulio ir sulaikė kvapą, bet dėl to žagtelėjo dar smarkiau ir garsiau, ir tą akimirką Berliozas nutilo, nes užsienietis ūmai pakilo ir žengė rašytojų link.

Tie nustebę pažvelgė į jį.

– Prašom atleisti, – prisiartinęs prašneko tasai su užsienietišku akcentu, bet nedarkydamas žodžių, – kad aš, nebūdamas su jumis pažįstamas, drįstu… tačiau jūsų mokslingo pokalbio tema tokia įdomi, kad…

[9/21]

Jis mandagiai nusiėmė beretę, ir draugams neliko daugiau kas daryti, tik atsistoti ir pasisveikinti.

„Ne, veikiau prancūzas“, – pamanė Berliozas.

„Lenkas?..“ – pamanė Benamis.

Reikia pridurti, kad užsienietis, vos prabilęs, poetui pasirodė tiesiog pasibjaurėtinas, o Berliozui veikiau patiko, na, galbūt ne patiko, o… kaip čia pasakius… tarkim, sudomino…

– Gal leisite prisėsti? – mandagiai paprašė užsienietis, ir bičiuliai nejučiomis prasiskyrė; užsienietis mikliai įsispraudė tarp jų ir bemat įsitraukė į pokalbį.

– Jeigu aš gerai nugirdau, jūs teikėtės sakyti, kad Jėzaus nebuvo pasaulyje? – paklausė užsienietis, nukreipęs į Berliozą savo kairiąją žalią akį.

– Jūs gerai nugirdote, – pagarbiai atsakė Berliozas, – aš taip ir sakiau.

– Ak, kaip įdomu! – sušuko užsienietis.

„Kokio velnio jam reikia?“ – pagalvojo Benamis ir suraukė kaktą.

– O jūs sutikote su savo pašnekovu? – pasiteiravo nepažįstamasis, atsisukęs dešinėn į Benamį.

– Šimtu procentų! – patvirtino šis, mėgstantis įmantrius ir vaizdingus posakius

[10/21]

– Nuostabu! – sušuko nekviestas pašnekovas ir, kažkodėl vogčia apsidairęs ir pritildęs savo žemą balsą, tarė: – Atleiskite už įkyrumą, bet jeigu teisingai supratau, jūs, be to, dar ir Dievo netikite? – jis išgąstingai išplėtė akis ir pridūrė: – Prisiekiu, aš niekam nesakysiu.

– Taip, mes netikime Dievo, – šyptelėjęs dėl tokio inturisto išgąsčio atsakė Berliozas, – bet apie tai galima kalbėti visai atvirai.

Užsienietis atsilošė į suolelio atkaltę ir paklausė, net žvygtelėjęs iš smalsumo:

– Jūs – ateistai?!

– Taip, mes – ateistai, – su šypsena atsakė Berliozas, o Benamis supykęs pagalvojo: „Tai prikibo, užjūrio pempė!“

– Ak, kaip žavinga! – suspigo keistasis užsienietis ir ėmė sukioti galvą, žvelgdamas čia į vieną, čia į kitą literatą.

– Mūsų šalyje ateizmas nieko nestebina, – diplomatiškai mandagiai paaiškino Berliozas, – dauguma mūsų gyventojų seniai tapo sąmoningi ir nebetiki pasakomis apie Dievą.

[11/21]

Tada užsienietis iškrėtė tokį pokštą: atsistojo ir nustebusiam redaktoriui paspaudė ranką, drauge pasakydamas:

– Leiskite jums iš visos širdies padėkoti!

– Už ką jūs jam dėkojat? – sumirksėjęs pasidomėjo Benamis.

– Už itin svarbią žinią, kuri man, keliautojui, nepaprastai įdomi, – reikšmingai iškėlęs pirštą, paaiškino užsienietis keistuolis.

Matyt, svarbi žinia keliautojui padarė tikrai didelį įspūdį, nes jis išgąstingai nužvelgė namus, tarytum bijodamas išvysti kiekviename lange po ateistą.

„Ne, jis ne anglas…“ – pamanė Berliozas, o Benamis svarstė: „Kur jis taip išsimiklino kalbėti rusiškai, štai kas įdomu!“ – ir vėl suraukė kaktą.

– Bet leiskite jus paklausti, – kurį laiką neramiai mąstęs, prabilo svečias iš užsienio, – o kaip tada su Dievo būties įrodymais, kurių, kaip žinia, yra lygiai penki?

– Deja, – apgailestaudamas atsakė Berliozas, – visi tie įrodymai beverčiai, ir žmonija seniai juos padėjo į archyvą. Sutikite, kad proto sferoje joks Dievo būties įrodymas nėra įmanomas.

[12/21]

– Šaunu! – suriko užsienietis. – Šaunu! Jūs žodis žodin pakartojote senojo nenuoramos Imanuelio18 mintį tuo klausimu. Bet štai koks kuriozas: jis triuškinte sutriuškino visus penkis įrodymus, o paskui, tarytum tyčiodamasis pats iš savęs, sukūrė savo šeštąjį įrodymą!

– Kanto įrodymas, – maloniai šyptelėjęs paprieštaravo išsilavinęs redaktorius, – taip pat neįtikimas. Ne veltui Šileris19 sakė, kad Kanto samprotavimai šiuo klausimu gali patenkinti tik vergus, o Štrausas20 stačiai juokėsi iš to įrodymo.

Berliozas kalbėjo, o pats tuo metu galvojo: „Ir vis dėlto, kas jis per vienas? Ir iš kur jis taip gerai kalba rusiškai?“

– Už tokius įrodymus ne pro šalį būtų tą Kantą imti ir išsiųsti trejetui metelių į Solovkus! – visiškai netikėtai tėškė Ivanas Nikolajevičius.

– Ivanai! – suglumęs sukuždėjo Berliozas. Tačiau pasiūlymas išsiųsti Kantą į Solovkus ne tik neapstulbino užsieniečio, bet net sužavėjo jį.

– Žinoma, žinoma, – sušuko jis, ir kairioji žalia jo akis, nukreipta į Berliozą, blykstelėjo, – jam ten tinkamiausia vieta! Juk anąsyk sakiau jam per pusryčius: „Jūsų valia, profesoriau, bet sugalvojot nei šį, nei tą! Gal tai ir protinga, bet pernelyg nesuprantama. Iš jūsų šaipysis.“

[13/21]

Berliozas išpūtė akis. „Per pusryčius… Kantui?.. Ką jis paisto?“ – pagalvojo.

– Tačiau, – kalbėjo toliau svetimšalis, nesutrikdytas Berliozo apstulbimo ir kreipdamasis į poetą, – išsiųsti jį į Solovkus neįmanoma dėl tos priežasties, kad jis jau daugiau nei šimtas metų yra persikėlęs į kur kas tolimesnius kraštus negu Solovkai, ir, patikėkit, ištraukti jį iš ten nieku gyvu negalima!

– O gaila! – atsiliepė įžūlusis poetas.

– Ir man gaila, – pritarė nepažįstamasis, blyksėdamas akimi, ir vėl prabilo: – Bet man štai kas rūpi: jeigu Dievo nėra, tai kyla klausimas, kas tada valdo žmogaus gyvenimą ir apskritai visus žemiškus reikalus?

– Žmogus pats ir valdo, – paskubomis atšovė Benamis į šį, reikia pripažinti, ne visai aiškų klausimą.

[14/21]

– Atleiskit, – maloniai atsiliepė nepažįstamasis, – tačiau, norint valdyti, mažų mažiausiai reikia turėti tikslų planą kokiam nors bent kiek ilgėlesniam laikui. Leiskit paklausti, kaip žmogus gali valdyti, jeigu ne tik nepajėgia sudaryti nors kokio planelio, kad ir juokingai trumpam laikui, sakysime, tūkstančiui metų, bet negali būti tikras net ir dėl savo rytdienos? Ir tikrai, – čia nepažįstamasis atsigręžė į Berliozą, – pamėginkit įsivaizduoti, kad, tarkim, jūs pradedat valdyti, tvarkyti ir kitus, ir save, apskritai, taip sakant, pajuntate skonį ir staiga išaiškėja, kad sergate… kche… kche… plaučių sarkoma… – čia užsienietis saldžiai nusišypsojo, tarsi mintis apie plaučių sarkomą būtų suteikusi jam malonumo, – taigi, sarkoma, – prisimerkęs kaip katinas pakartojo jis skambų žodį, – ir štai jūsų valdymas baigtas! Joks kitas likimas, išskyrus savąjį, jūsų jau nebedomina. Artimieji pradeda jums meluoti, jūs, nujausdamas kažką negera, lekiate pas mokytus gydytojus, paskui pas šarlatanus, kartais net pas burtininkes. Ir pirmasis, ir antrasis, ir trečiasis žingsnis visai beprasmiškas, jūs pats tai suprantate. Ir viskas baigiasi tragiškai: tas, kas dar taip neseniai tarėsi kažką valdąs, staiga sustingęs atsiduria medinėje dėžėje, ir jį supantys žmonės, suprasdami, kad iš gulinčio nieko nepeš, sudegina jį krosnyje. O būna ir dar blogiau: susirengia žmogus važiuoti į Kislovodską, – čia užsienietis pusiaumirka žvilgtelėjo į Berliozą, – menkniekis, rodos, bet ir to negali padaryti, nes nežinia kodėl paslysta ir palenda po tramvajumi! Nejaugi sakysite, kad pats šitaip pasitvarkė? Argi ne teisingiau būtų manyti, kad šitaip patvarkė kažkas kitas? – ir nepažįstamasis keistokai sukikeno.

[15/21]

Berliozas be galo atidžiai klausėsi nemalonios šnekos apie sarkomą ir tramvajų, jį ėmė kamuoti kažkokios neramios mintys. „Jis ne užsienietis! – galvojo jis. – Koks keistas subjektas… bet sakykit, kas jis per vienas?“

– Jūs, matau, norite užsirūkyti? – netikėtai kreipėsi nepažįstamasis į Benamį. – Kokius papirosus mėgstate?

– O jūs ką, visokių turit? – niūriai paklausė poetas, kuris buvo pabaigęs papirosus.

– Kokius mėgstate? – pakartojo nepažįstamasis.

– Na, „Mūsų markę“, – piktai atsakė Benamis.

Nepažįstamasis bemat išsitraukė iš kišenės portsigarą ir atkišo Benamiui:

– „Mūsų markė“!

Ir redaktorių, ir poetą labiausiai nustebino ne tai, kad portsigare buvo kaip tik „Mūsų markė“, o pats portsigaras. Jis buvo milžiniškas, tauriausio aukso, o jį praveriant dangtelyje balkšvai melsva liepsna blykstelėjo trikampis briliantas.

Skirtingos mintys toptelėjo literatams. Berliozui: „Ne, užsienietis!“, o Benamiui: „Velniai rautų! A?“

Poetas ir portsigaro šeimininkas užsirūkė, o nerūkantis Berliozas atsisakė.

„Reikės jam atsikirsti šitaip, – nusprendė Berliozas, – žinoma, žmogus mirtingas, niekas to nė neginčija. Bet svarbu tai, kad…“

[16/21]

Tačiau, jam nespėjus ištarti šių žodžių, prašneko užsienietis:

– Žinoma, žmogus mirtingas, bet tai dar būtų pusė bėdos. Blogai, kad jis kitąsyk miršta ūmai, štai kur visas pokštas!

„Kažkaip kvailai pakreipta kalba…“ – pagalvojo Berliozas ir atkirto:

– Na, čia tai jau perdedate. Aš gana tiksliai žinau, ką veiksiu šį vakarą. Savaime suprantama, jei Bronaja gatvėje man ant galvos nenukris plyta…

– Plyta šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrenta, – pamokomai pertarė jį nepažįstamasis. – O jums, patikėkite manimi, ji tikrai negresia. Jūs mirsite kitokia mirtimi.

– Gal jūs net žinote kokia? – su visai pagrįsta ironija pasiteiravo Berliozas, įsiveldamas į kažkokį tikrai kvailą pokalbį. – Ir pasakysite man?

– Mielai, – atsiliepė nepažįstamasis. Jis nužvelgė Berliozą, lyg ketindamas siūti jam eilutę, suburbėjo pro dantis kažką panašaus į: „Viens, du… Merkurijus antruose namuose… mėnulis pasislėpė… šeši – nelaimė… vakaras – septyni“, – ir garsiai džiūgaudamas paskelbė: – Jums nupjaus galvą!

[17/21]

Benamis įrėmė paklaikusias iš pykčio akis į palaidaliežuvį nepažįstamąjį, o Berliozas, kreivai šyptelėjęs, paklausė:

– O kas tokie? Priešai? Interventai?

– Ne, – atsakė pašnekovas, – rusė, komjaunuolė.

– Hm… – suerzintas nepažįstamojo tauškalų sumykė Berliozas. – Atleiskit, bet tuo jau sunku patikėti.

– Prašom ir man atleisti, – atsakė užsienietis, – bet tai tiesa. Beje, norėčiau paklausti, ką jūs šį vakarą veiksite, jeigu ne paslaptis?

– Ne paslaptis. Pirmiausia užsuksiu į Sodų gatvę, o dešimtą vakaro MASSOLIT’e posėdis, kuriam aš pirmininkausiu.

– Ne, to jau niekaip negali būti, – griežtai atkirto užsienietis.

– O kodėl?

– Todėl, – atsakė užsienietis ir prisimerkęs pažvelgė į dangų, kuriame, nujausdami atslenkančią vakaro vėsą, be garso nardė juodi paukščiai, – kad Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet ir paliejo jį. Taigi posėdis neįvyks.

Visai suprantama, kad dabar po liepomis stojo tyla.

– Atsiprašau, – patylėjęs prašneko Berliozas, žvilgčiodamas į niekus tauškiantį užsienietį, – o kuo čia dėtas saulėgrąžų aliejus… ir kokia Anuška?

[18/21]

– Saulėgrąžų aliejus čia dėtas štai kuo, – staiga prabilo Benamis, matyt, nusprendęs nekviestam pašnekovui paskelbti karą, – ar jums, pilieti, kartais neteko lankytis pamišėlių ligoninėje?

– Ivanai!.. – negarsiai šūktelėjo Michailas Aleksandrovičius.

Tačiau užsienietis visai neįsižeidė ir kuo linksmiausiai nusikvatojo.

– Teko, teko, ir ne kartą! – krykštavo jis, nenuleisdamas rūsčios akies nuo poeto. – Kur tiktai aš nesu buvęs! Gaila, nesusipratau paklausti profesoriaus, kas yra šizofrenija. Tad jūs, Ivanai Nikolajevičiau, kaip nors jau pats jo pasiteiraukit.

– Iš kur jūs žinot mano vardą?

– Ivanai Nikolajevičiau, meldžiamasis, kas jūsų nepažįsta?

Užsienietis išsitraukė iš kišenės vakarykštį „Literatūros laikraščio“ numerį, ir Ivanas Nikolajevičius išvydo pirmame puslapyje savo atvaizdą, o po juo – savo eilėraščius. Bet tas dar vakar širdį glostęs šlovės ir populiarumo ženklas šįkart visai nepradžiugino poeto.

– Atsiprašau, – tarė jis, ir jo veidas aptemo, – ar negalėtumėte minutėlę luktelėti? Noriu pasakyti draugui porą žodžių.

– O, mielai! – sušuko nepažįstamasis. – Čia, po liepomis, taip gera, o aš, beje, niekur neskubu.

[19/21]

– Štai kas, Miša, – sušnibždėjo poetas, nusitempęs Berliozą į šalį, – ne inturistas jis, o šnipas. Rusų emigrantas, atsidanginęs pas mus. Paprašyk parodyti dokumentus, antraip paspruks.

– Sakai? – sunerimęs šnibždėjo Berliozas, o tylom pagalvojo: „O juk teisybė!..“

– Patikėk manim, – sušnypštė jam į ausį poetas, – jis apsimeta kvaileliu, norėdamas šį tą iš mūsų išpešti. Girdi, kaip puikiai jis kalba rusiškai, – poetas kalbėjo vis šnairuodamas į nepažįstamąjį, kad šis nepaspruktų, – eime sulaikysime jį, antraip pabėgs…

Ir poetas timptelėjo Berliozą už rankos prie suolelio.

Nepažįstamasis nebe sėdėjo, o stovėjo palei suolą ir laikė rankose kažkokią knygelę tamsiai pilkais viršeliais, storą voką iš storo popieriaus ir vizitinę kortelę.

– Atleiskite, kad ginčo įkarštyje pamiršau prisistatyti. Štai mano vizitinė kortelė, pasas ir kvietimas atvykti konsultuoti į Maskvą, – oriai pratarė nepažįstamasis, skvarbiu žvilgsniu žiūrėdamas į abu literatus.

Šie sutriko. „Po velnių, viską girdėjo…“ – pagalvojo Berliozas ir mandagiu mostu davė suprasti, kad dokumentų rodyti nėra reikalo. Kol užsienietis kišo juos redaktoriui, poetas suspėjo nužiūrėti užsienietiškomis raidėmis kortelėje įrašytą žodį „profesorius“ ir pirmą pavardės raidę – „W“.

– Labai malonu, – tuo metu murmėjo suglumęs redaktorius, o užsienietis įsidėjo dokumentus į kišenę.

[20/21]

Taip buvo atkurti normalūs santykiai, ir visi trys vėl susėdo ant suolelio.

– Tai jūs, profesoriau, pakviestas pas mus kaip konsultantas? – paklausė Berliozas.

– Taip, kaip konsultantas.

– Jūs vokietis? – pasiteiravo Benamis.

– Ar aš?.. – pasitikslino profesorius ir ūmai susimąstė. – Taip, ko gera, vokietis… – tarė jis.

– Bet ir rusiškai kalbate puikiai, – pasakė Benamis.

– O aš apskritai poliglotas ir moku labai daug kalbų, – atsakė profesorius.

– O kokia jūsų specialybė? – susidomėjo Berliozas.

– Aš – juodosios magijos specialistas.

„Še tau!..“ – šmėstelėjo mintis Michailo Aleksandrovičiaus galvoje.

– Ir… ir jus, kaip šios srities specialistą, pakvietė pas mus? – sumikčiojęs paklausė jis.

– Taip, kaip šios srities specialistą, – patvirtino profesorius ir paaiškino: – Jūsų valstybinėje bibliotekoje aptikti autentiški dešimtame amžiuje gyvenusio mago Herberto Aurilakiečio rankraščiai. Ir šit aš turiu juos išnarplioti. Aš – vienintelis specialistas pasaulyje.

[21/21]

– Aa! Jūs istorikas? – su didžiu palengvėjimu pagarbiai paklausė Berliozas.

– Istorikas, – patvirtino mokslininkas ir pridūrė nei į tvorą, nei į mietą: – Šį vakarą prie Patriarcho tvenkinių nutiks įdomi istorija!

Redaktorius ir poetas vėl be galo nustebo, o profesorius pasimojo juodu arčiau ir, kai jie palenkė galvas, sušnibždėjo:

– Turėkit omeny, kad Jėzus buvo.

– Suprantat, profesoriau, – dirbtinai šyptelėjęs atsiliepė Berliozas, – mes gerbiame jūsų nepaprastas žinias, tačiau patys šiuo klausimu esame kitos nuomonės.

– O kam čia tos nuomonės! – atsakė keistasis profesorius. – Jis tiesiog buvo, ir viskas.

– Bet juk reikia kokių nors įrodymų… – buvo bepradedąs Berliozas.

– Ir įrodymų nereikia, – atsakė profesorius ir prašneko negarsiai, kažkodėl net be akcento: – Viskas paprasta: užsimetęs baltą apsiaustą <…>

Benamis (akt. Dainius Gavenonis) ir Volandas (akt. Dainius Kazlauskas) spektaklyje „Meistras ir Margarita“, rež. Oskaras Koršunovas, 2000 m.
2 Berliozas – autorius panaudojo prancūzų kompozitoriaus Hektoro Berliozo (Hector Berlioz, 1803–1869) pavardę ne vien dėl siužetinio dviprasmiškumo. Romano tema siejasi su H. Berliozo „Fantastine simfonija“, ypač su jos dalimis „Eisena link bausmės vietos“ ir „Raganų puota“.
4 Benamis – slapyvardis Bezdomnyj išverstas į lietuvių kalbą, norint išsaugoti humoristinį koloritą, o padarytas pagal tais laikais populiarų ideologinį trafaretą Gorkij (kartus), Bednyj (vargšas), Golodnyj (alkanas).
18 Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724–1804) – Apšvietos filosofas, klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas.
19 Fridrichas Šileris (Friedrich Schiller, 1759–1805) – vokiečių poetas ir dramaturgas.
20 Frydrichas Davidas Štrausas (Friedrich David Strauss, 1808–1874) – vokiečių teologas, knygos „Jėzaus gyvenimas“ autorius.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Glaustai papasakokite I skyriaus siužetą ir pasidalykite pirmu skaitymo įspūdžiu: buvo (ne)įdomu, siužetas kuo nors nustebino ar atrodė įprastas?
  2. Apibūdinkite pasakotoją. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad jis yra suinteresuotas pasakotojas, žino, kas netrukus įvyks, ir užuominomis skaitytojui kelia įtampą.
  3. Atlikite tyrimą „Ateistinė propaganda Sovietų Sąjungoje“. Parenkite trumpą (3–4 min.) pristatymą susiedami tyrimo temą su romano I skyriumi.
  4. Paaiškinkite sąvoką tikėjimo laisvė. Remdamiesi romano I skyriumi ir istoriniu kontekstu pasvarstykite, kokį tikėjimo pasirinkimą turėjo romano veikėjai.
  5. Ką apie poetą Benamį sako jo siūlymas filosofą I. Kantą išsiųsti į Solovkus?
  6. Skyriaus pabaigoje šmėsteli šnipo, kuris stengiasi sužinoti ir perduoti valstybės, pramonės, mokslo paslaptis, seka kitų veiklą ir įduoda atitinkamoms įstaigoms, tema. Remdamiesi istoriniu vaizduojamų įvykių kontekstu pasvarstykite, ar tai rašytojo išmonė, ar to meto valstybės, kurioje vyksta veiksmas, realijos.
  7. Iš kokių detalių galima numanyti, kad „profesorius konsultantas“ nėra žemiška būtybė?
  8. Sukurkite žodinį (arba nupieškite) vieno iš trijų veikėjų portretą ir neįvardydami jo pristatykite per pamoką – pasitikrinkite, ar draugai atpažins. Išrinkite tiksliausią apibūdinimą.

II skyrius

Poncijus Pilotas

[1/32]

Užsimetęs baltą apsiaustą raudonu kaip kraujas pamušalu, šiūruojančia kavaleristo eisena ankstų pavasario mėnesio nisano keturioliktos dienos rytą į dengtą kolonadą, jungiančią Erodo Didžiojo rūmų sparnus, išėjo Judėjos prokuratorius Poncijus Pilotas.

Užvis labiausiai pasaulyje prokuratorius nekentė rožių aliejaus kvapo, ir viskas dabar pranašavo bjaurią dieną, nes tasai kvapas persekiojo prokuratorių nuo pat saulėtekio. Prokuratoriui atrodė, kad rožių kvapą skleidžia kiparisai ir palmės sode, kad prakeiktas rožių dvelksmas sumišęs su odos ir sargybinių kvapu. Nuo rūmų gilumoje esančių flygelių, kur įsikūrė kartu su prokuratoriumi atžygiavusi į Jeršalaimą Dvyliktojo Žaibasvaidžio legiono pirmoji kohorta, trenkė dūmeliu, atplaukusiu į kolonadą per aukštutinę sodo aikštelę, ir su kartokais dūmais, liudijančiais, kad centurijų virėjai jau užkaitė pietus, buvo sumišęs vis tas pats tirštas rožių kvapas. „O dievai, dievai, už ką mane baudžiate?.. Taip, nėra abejonės! Tai ji, vėl ji, nenugalima, baisi liga hemikranija, dėl kurios skauda pusė galvos… nuo jos nėra vaistų, nėra išsigelbėjimo… mėginsiu nejudinti galvos.“

[2/32]

Ant mozaikinių grindų šalia fontano jau buvo paruoštas krėslas, ir prokuratorius, į nieką nežiūrėdamas, atsisėdo ir ištiesė ranką į šoną. Sekretorius pagarbiai į tą ranką įdėjo pergamento skiautę. Nepajėgdamas nuslėpti skausmingos grimasos, prokuratorius šnairomis greitai peržvelgė raštą, grąžino pergamentą sekretoriui ir vos ne vos pratarė:

– Tardomasis iš Galilėjos? Tetrarchui27 bylą siuntėte?

– Taip, prokuratoriau, – atsakė sekretorius.

– O ką jis?

– Jis atsisakė spręsti šią bylą ir Sinedriono mirties nuosprendį persiuntė jums tvirtinti, – paaiškino sekretorius.

Prokuratoriaus skruostas trūktelėjo, jis tyliai pasakė:

– Atveskite kaltinamąjį.

Ir beregint iš sodo aikštelės į balkoną po kolonomis du legionieriai atvedė ir pastatė prieš prokuratoriaus krėslą maždaug dvidešimt septynerių metų žmogų. Tas žmogus buvo apsivilkęs senučiu ir sudriskusiu melsvu chitonu. Galva pridengta baltu gobtuvu su dirželiu per kaktą, o rankos surištos už nugaros. Po kaire akimi buvo didelė mėlynė, lūpų kampas pradrėkstas ir apkrešėjęs krauju. Atvestasis nerimastingai ir smalsiai pažvelgė į prokuratorių.

[3/32]

Tas patylėjo, paskui pusbalsiu paklausė aramėjiškai:

– Tai tu kurstei žmones sugriauti Jeršalaimo šventyklą?

Taip sakydamas, prokuratorius sėdėjo it akmeninis, tik lūpos vos vos krutėjo tardamos žodžius. Prokuratorius buvo kaip akmeninis, nes bijojo pajudinti pragariško skausmo deginamą galvą.

Žmogus surištomis rankomis truputėlį pasilenkė į priekį ir prabilo:

– Gerasis žmogau! Patikėk…

Bet prokuratorius, kaip ir anksčiau nejudėdamas ir nė trupučio nepakeldamas balso, tuojau pertraukė jį:

– Tai tu mane vadini geruoju žmogum? Klysti. Jeršalaime visi šnibždasi, kad aš – nuožmus siaubūnas, ir tai tikra tiesa, – ir tuo pačiu monotonišku balsu pridūrė: – Pašaukit centurioną Žiurkiamušį.

Visiems pasirodė, kad balkone aptemo, kai pirmosios centurijos centurionas Markas, pramintas Žiurkiamušiu, atsistojo prieš prokuratorių. Žiurkiamušis buvo visa galva aukštesnis už patį aukščiausią legiono kareivį ir tokių plačių pečių, kad visiškai užstojo dar neaukštai pakilusią saulę.

[4/32]

Prokuratorius kreipėsi į centurioną lotyniškai:

– Nusikaltėlis vadina mane „geruoju žmogum“. Išveskite jį valandėlei iš čia ir paaiškinkite, kaip reikia kalbėti su manimi. Bet neluošinkit.

Ir visi, išskyrus nejudantį prokuratorių, palydėjo žvilgsniu Marką Žiurkiamušį, kuris mostelėjo ranka suimtajam, rodydamas, kad tas turi sekti jam įkandin.

Žiurkiamušį apskritai visi vien dėl ūgio lydėdavo žvilgsniais, kur tik jis pasirodydavo, o tie, kas matė jį pirmąkart, dar ir dėl to, kad centuriono veidas buvo sužalotas: jo nosį kažkada suknežino germano kuoka.

Sunkūs Marko batai nukaukšėjo mozaika, surištasis nuėjo paskui jį be garso, kolonadoje stojo visiška tyla, ir buvo girdėti, kaip sodo aikštelėje šalia balkono burkuoja balandžiai ir vanduo fontane dainuoja savo įmantrią ir malonią dainą.

Prokuratorius panoro atsikelti, pakišti smilkinį po srove ir taip apmirti. Bet jis žinojo, kad ir tai jam nepadės.

[5/32]

Išvedęs suimtąjį iš po kolonų į sodą, Žiurkiamušis paėmė rimbą iš bronzinės statulos papėdėje stovinčio legionieriaus rankų ir, nesmarkiai užsimojęs, sušėrė suimtajam per pečius. Centuriono judesys buvo atsainus ir lengvas, bet surištasis akimirksniu lyg pakirstom kojom pargriuvo žemėn, ėmė gaudyti kvapą, jo veidas išblyško, o akys susidrumstė. Markas kaire ranka lengvai, kaip tuščią maišą, truktelėjo aukštyn nugriuvusį, pastatė jį ant kojų ir prašneko sniaukrodamas, neaiškiai tardamas aramėjiškus žodžius:

– Romos prokuratorių vadinti igemonu. Kitų žodžių nesakyti. Stovėti ramiai. Ar supratai mane, ar tvoti dar kartą?

Suimtasis susvyravo, bet susivaldė, veidas atgavo pirmykštę spalvą, jis įkvėpė oro ir atsakė kimiu balsu:

– Supratau tave. Nemušk.

Po minutės jis vėl stovėjo prieš prokuratorių.

Pasigirdo blausus ligotas balsas:

– Vardas?

– Mano? – skubiai atsišaukė suimtasis, visa esybe išreikšdamas pasiruošimą atsakinėti aiškiai ir daugiau neužsitraukti rūstybės.

[6/32]

Prokuratorius negarsiai tarė:

– Savąjį aš žinau. Neapsimesk kvailesniu, negu esi. Tavo.

Ješua, – skubotai atsakė suimtasis.

– Pravardę turi?

Ha Nocri.

– Iš kur kilęs?

– Iš Hamalos miesto, – atsakė suimtasis, galvos mostu parodydamas, kad ten, dešinėje, kažkur toli šiaurėje, yra Hamalos miestas.

– Kokios padermės?

– Tiksliai nežinau, – paskubom atsakė suimtasis, – savo tėvų neprisimenu. Žmonės sakė, kad mano tėvas buvo siras…

– Kur pastoviai gyveni?

– Neturiu pastovaus būsto, – droviai atsakė suimtasis, – keliauju iš miesto į miestą.

– Tai galima pasakyti ir trumpiau, vienu žodžiu – valkata, – tarė prokuratorius ir paklausė: – Giminių turi?

[7/32]

– Neturiu. Esu vienas pasaulyje.

– Moki raštą?

– Taip.

– O dar kokią nors kalbą, be aramėjų?

– Moku. Graikų.

Išpurtęs vokas kilstelėjo aukštyn, kančios miglele apsitraukusi akis įsmigo į suimtąjį. Kita akis liko užmerkta.

Pilotas prašneko graikiškai:

– Tai tu ruošeisi sugriauti šventyklos pastatą ir kurstei žmones?

Suimtasis vėl pagyvėjo, jo akyse išnyko išgąstis, ir jis prabilo graikiškai:

– Aš, gera… – čia siaubas šmėstelėjo suimtojo akyse, nes jis vos neužsimiršo. – Aš, igemone, niekada gyvenime nesiruošiau griauti šventyklos pastato ir nieko neįkalbinėjau imtis šito beprasmiško darbo.

Prie žemo stalelio palinkusio, parodymus užrašančio sekretoriaus akyse pasirodė nuostaba. Jis pakėlė galvą, tačiau kaipmat vėl ją nusvarino prie pergamento.

[8/32]

– Daugybė visokių žmonių suplaukia į šitą miestą per šventes. Tarp jų būna magų, astrologų, pranašautojų ir žmogžudžių, – monotoniškai kalbėjo prokuratorius, – o pasitaiko ir melagių. Tu, pavyzdžiui, melagis. Aiškiai užrašyta: kurstė sugriauti šventyklą. Taip liudija žmonės.

– Tie gerieji žmonės, – prabilo suimtasis ir, skubiai pridėjęs: – igemone, – kalbėjo toliau: – nieko nesimokė ir supainiojo viską, ką aš kalbėjau. Aš apskritai pradedu būgštauti, kad ši painiava tęsis labai ilgai. Ir tik todėl, kad jis neteisingai užrašinėja mano žodžius.

Stojo tyla. Dabar jau abi skausmo kupinos akys piktai žvelgė į suimtąjį.

– Kartoju tau, bet paskutinį kartą: liaukis apsimetinėjęs pamišėliu, plėšike, – tarė Pilotas minkštu ir monotonišku balsu, – apie tave parašyta nedaug, bet užtektinai, kad galėtume tave pakarti…

– Ne, ne, igemone, – visas įsitempęs, trokšdamas įtikinti, kalbėjo suimtasis, – vis vaikšto, vis vaikšto toks vienas su ožio odos pergamentu ir be paliovos užrašinėja. Bet aš kartą žvilgtelėjau į tą pergamentą ir pasibaisėjau. Ničnieko, kas ten parašyta, aš nekalbėjau. Aš maldavau jį: dėl Dievo meilės, sudegink savo pergamentą! Bet jis išplėšė jį man iš rankų ir pabėgo.

[9/32]

– Kas toks? – bodėdamasis paklausė Pilotas ir palietė ranka smilkinį.

Levis Matas, – noriai paaiškino suimtasis, – jis buvo mokesčių rinkėjas, ir aš pirmąkart jį sutikau kelyje į Betfagę, tenai, kur kampu į kelią remiasi figmedžių sodas, ir įsišnekėjau su juo. Iš pradžių jis elgėsi su manim nedraugiškai ir net įžeidinėjo mane, tai yra manė, kad įžeidinėja, vadindamas mane šunimi, – čia suimtasis šyptelėjo, – man asmeniškai tas žvėrelis visai neatrodo toks blogas, kad įsižeisčiau dėl to žodžio…

Sekretorius liovėsi užrašinėjęs ir paslapčia žvilgtelėjo nustebęs, bet ne į suimtąjį, o į prokuratorių.

– … tačiau, pasiklausęs manęs, jis suminkštėjo, – pasakojo toliau Ješua, – galų gale metė ant kelio pinigus ir pasakė, kad keliaus su manimi…

Pilotas šyptelėjo vienu lūpų kampu, apnuogindamas gelsvus dantis, ir prabilo, pasisukęs visu kūnu į sekretorių:

– O, tas Jeršalaimo miestas! Ko tik čia neišgirsi. Mokesčių rinkėjas, jūs girdit, metė pinigus ant kelio!

Nežinodamas, ką atsakyti, sekretorius nusprendė pakartoti Piloto šypseną.

[10/32]

– O jis pasakė, kad nuo šiol pinigams jaučiąs neapykantą, – paaiškino Ješua keistą Levio Mato elgesį ir pridėjo: – Ir nuo to laiko jis tapo mano palydovu.

Vis dar išsišiepęs, prokuratorius žiūrėjo į suimtąjį, paskui į saulę, ryžtingai kylančią aukštyn virš raitelių statulų hipodrome, po dešinei išsidriekusiame toli apačioje, ir staiga, apimtas kažkokios šleikščios kančios, pagalvojo, kad paprasčiausia būtų išvyti iš balkono tą keistą plėšiką, ištarus tik du žodžius: „Pakart jį.“ Išvyti ir sargybą, pasitraukti iš kolonados į rūmus, liepti užtemdyti kambarį, kristi į guolį, pareikalauti šalto vandens, gailiu balsu pasišaukti šunį Bangą, pasiskųsti jam hemikranija. Ir mintis apie nuodus staiga lyg pagunda šmėstelėjo plyštančioje nuo skausmo prokuratoriaus galvoje.

Drumstomis akimis jis žiūrėjo į suimtąjį ir kurį laiką tylėjo, su didžiausiu vargu mėgindamas prisiminti, kodėl negailestingoje rytmetinėje Jeršalaimo saulėkaitoje stovi prieš jį areštantas sumuštu veidu ir kokius niekam nereikalingus klausimus dar teks jam užduoti.

– Levis Matas? – kimiu balsu paklausė ligonis ir užsimerkė.

– Taip, Levis Matas, – pasiekė jį aukštas kamuojantis balsas.

[11/32]

– O ką tu vis dėlto kalbėjai apie šventyklą miniai turgavietėje?

Tardomojo balsas, rodos, smigte smigo Pilotui į smilkinį, neapsakomai jį kamuodamas, ir tas balsas bylojo:

– Aš, igemone, kalbėjau, kad sugrius senojo tikėjimo šventovė ir iškils nauja tiesos šventovė. Pasakiau taip, kad būtų suprantamiau.

– Kodėl gi tu, valkata, turguje kiršinai žmones, kalbėdamas apie tiesą, apie kurią neturi supratimo? Kas yra tiesa?

Ir čia prokuratorius pagalvojo: „O dievai! Aš klausinėju jį to, ko teisme visai nereikia… Mano protas manęs neklauso…“ Ir dar kartą jam pasivaideno taurė su tamsiu skysčiu. „Nuodų man, nuodų!

Ir vėl jis išgirdo balsą:

– Tiesa pirmiausia tai, kad tau skauda galvą, ir skauda taip smarkiai, kad tu lyg koks silpnadvasis galvoji apie mirtį. Tau kančia ne tik kalbėti su manim, tau sunku net į mane žiūrėti. Ir dabar aš, nors man labai dėl to liūdna, nenorom esu tavo budelis. Tu nepajėgi net galvoti apie ką nors ir svajoji tik apie tai, kad ateitų tavo šuo, matyt, vienintelis padaras, prie kurio esi prisirišęs. Bet tavo kančios tuoj pasibaigs, galvą nustos skaudėti.

Sekretorius išsprogino akis į suimtąjį ir nebaigė rašyti žodžio.

[12/32]

Pilotas pakėlė iškankintas akis į suimtąjį ir pamatė, kad saulė jau aukštai virš hipodromo, kad spindulys prasiskverbė į kolonadą ir šliaužia prie numintų Ješuos sandalų, o tas traukiasi nuo saulės.

Prokuratorius pakilo nuo krėslo, suspaudė rankomis galvą, ir jo pageltusiame skustame veide pasirodė siaubas. Bet, sukaupęs valią, jis tučtuojau įveikė jį ir vėl susmuko krėslan.

O suimtasis tuo tarpu toliau kalbėjo, bet sekretorius nieko daugiau neužrašinėjo, tik, ištempęs it žąsinas kaklą, stengėsi nepraleisti nė vieno žodžio.

– Na štai, viskas ir baigėsi, – kalbėjo suimtasis, užjaučiamai žvilgčiodamas į Pilotą, – ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Patarčiau tau, igemone, kurį laiką palikti rūmus ir pasivaikščioti pėsčiam po apylinkes, kad ir po sodus Heleono kalne. Audra prasidės, – suimtasis pasisuko, prisimerkė prieš saulę, – vėliau, vakarop. Pasivaikščiojimas būtų tau labai naudingas, o aš su malonumu tave palydėčiau. Man į galvą atėjo kelios naujos mintys, kurios, manau, galėtų tau būti įdomios, ir aš mielai pasidalinčiau jomis su tavim, juo labiau kad tu man atrodai labai protingas žmogus.

Sekretorius mirtinai pabalo ir netyčia numetė ritinėlį ant grindų.

[13/32]

– Bėda ta, – niekieno nestabdomas toliau kalbėjo surištasis, – kad tu per daug užsidaręs ir galutinai praradai tikėjimą žmonėmis. Juk negalima, sutik, prisirišti tiktai prie šuns. Tavo gyvenimas skurdus, igemone, – ir čia kalbantysis išdrįso nusišypsoti.

Sekretorius dabar svarstė tik vieną dalyką: ar tikėti, ar netikėti savo ausimis. Teko tikėti. Tada jis pabandė įsivaizduoti, kokia siaubinga forma išsilies ūmaus prokuratoriaus įsiūtis po tokių negirdėtai įžūlių suimtojo šnekų. Bet šito įsivaizduoti sekretorius nepajėgė, nors gerai pažinojo prokuratorių.

Tada nuaidėjo trūkčiojantis, prikimęs lotyniškai prabilusio prokuratoriaus balsas:

– Atriškite jam rankas.

Vienas sargybinių trinktelėjo ietimi, perdavė ją kitam, priėjo ir atrišo virves. Sekretorius pakėlė ritinėlį, nutaręs kol kas nieko nerašyti ir niekuo nesistebėti.

– Prisipažink, – tyliai graikiškai paklausė Pilotas, – tu esi didis gydytojas?

– Ne, prokuratoriau, aš ne gydytojas, – atsakė suimtasis, su malonumu trindamas nuspaustą ir patinusį tamsiai raudoną riešą.

[14/32]

Rūsčiai, iš padilbų Pilotas varstė akimis suimtąjį, ir tos akys jau nebuvo drumzlinos, jose pasirodė visiems pažįstamos kibirkštys.

– Aš nepaklausiau tavęs, – tarė Pilotas, – tu, ko gero, ir lotynų kalbą moki?

– Taip, moku, – atsakė suimtasis.

Gelsvi Piloto skruostai nuraudo, ir jis paklausė lotyniškai:

– Kaip sužinojai, kad aš norėjau pasišaukti šunį?

– Labai paprastai, – atsakė lotyniškai suimtasis, – tu vedžiojai ranka ore, – suimtasis pakartojo Piloto gestą, – lyg norėdamas paglostyti, o lūpos…

– Taip, – tarė Pilotas.

Abu patylėjo, paskui Pilotas užklausė graikiškai:

– Vadinasi, tu gydytojas?

– Ne, ne, – gyvai atsakė suimtasis, – patikėk, aš ne gydytojas.

[15/32]

– Na gerai. Jei nori slėpti, slėpk. Tai neturi tiesioginio ryšio su byla. Vadinasi, tu tvirtini, kad neraginai griauti… arba padegti, ar dar kaip kitaip sunaikinti šventyklos?

– Aš, igemone, nė vieno neraginau tokiam darbui, kartoju. Nejau aš panašus į silpnaprotį?

– Tu tikrai nepanašus į silpnaprotį, – tyliai atsakė prokuratorius ir šyptelėjo kažkokia baisia šypsena, – tad prisiek, kad to nebuvo.

– Kuo nori, kad aš prisiekčiau? – labai pagyvėjęs paklausė atrištasis.

– Na, kad ir savo gyvybe, – atsakė prokuratorius, – ja prisiekti pats laikas, žinok, kad ji kabo ant plaukelio!

– Ar tik nemanai, kad tu ją pakabinai, igemone? – paklausė suimtasis. – Jei taip, tai tu labai klysti.

Pilotas sudrebėjo ir iškošė pro dantis:

– Aš galiu tą plaukelį nukirsti.

[16/32]

– Ir vėl klysti, – maloniai šypsodamasis ir prisidengdamas delnu nuo saulės, atkirto suimtasis, – sutik, kad plaukelį nukirsti tikriausiai gali tik tas, kas ant jo pakabino gyvybę.

– Na, na, – nusišypsojęs pasakė Pilotas,dabar aš neabejoju, kad dykinėjantys Jeršalaimo žiopliai sekiojo tau iš paskos. Nežinau, kas pakabino tavo liežuvį, bet pakabintas jis gerai. Beje, sakyk: ar tiesa, kad tu atsibeldei į Jeršalaimą per Sūzų vartus raitas ant asilo, lydimas plikšių minios, riksmais sveikinusios tave lyg kokį pranašą? – čia prokuratorius parodė į pergamento ritinėlį.

Suimtasis suglumęs pažvelgė į prokuratorių.

– Kad aš nė asilo neturiu, igemone, – pasakė jis. – Atėjau į Jeršalaimą tikrai per Sūzų vartus, bet pėsčias, lydimas tik vieno Levio Mato, ir niekas manęs nesveikino, nes niekas manęs Jeršalaime dar nepažinojo.

– Ar tu nepažįsti, – vėl paklausė Pilotas, nenuleisdamas akių nuo suimtojo, – tokio Dismo, paskui – Gesto ir dar – Bar Rabano?

[17/32]

– Šitų gerųjų žmonių aš nepažįstu.

– Tikrai?

– Tikrai.

– O dabar tark man, kodėl be paliovos kartoji: „gerieji žmonės“? Gal tu visus taip vadini?

– Visus, – atsakė suimtasis, – blogų žmonių pasaulyje nėra.

– Pirmą kartą girdžiu, – pasakė Pilotas šyptelėjęs, – bet galbūt aš menkai pažįstu gyvenimą! Galite toliau neužrašinėti, – tarė jis sekretoriui, nors šis ir taip nebeužrašinėjo, ir vėl kreipėsi į suimtąjį: – Apie tai tu veikiausiai perskaitei kokioje nors graikiškoje knygoje?

– Ne, aš savo protu priėjau.

– Ir tu tai skelbi?

– Taip.

[18/32]

– O štai, sakykim, centurionas Markas, pravardžiuojamas Žiurkiamušiu? Ar jis geras?

– Taip, – atsakė suimtasis, – jis, tiesa, nelaimingas žmogus. Nuo to laiko, kai gerieji žmonės jį sužalojo, jis tapo žiaurus ir šiurkštus. Įdomu būtų sužinoti, kas jį sužalojo?

– Mielai galiu papasakoti, – atsiliepė Pilotas, – nes pats viską mačiau. Gerieji žmonės puolė jį kaip šunys mešką. Germanai apkibo jo sprandą, rankas ir kojas. Pėstininkų manipulas pakliuvo į spąstus, ir jei iš sparno nebūtų prasiveržusi kavaleristų turma, o jai vadovavau aš, – tau, filosofe, nebūtų tekę kalbėtis su Žiurkiamušiu. Tai nutiko per mūšį prie Idistavizo, Mergelių Slėnyje.

– Jei taip su juo pasišnekėjus, – staiga svajingai pasakė suimtasis,esu tikras, kad jis smarkiai pasikeistų.

– Manau, – atsakė Pilotas, – kad nelabai apsidžiaugtų legiono legatas, jei tu sugalvotum kalbėtis su kuriuo nors jo karininku ar kareiviu. Beje, mūsų visų laimei, taip neatsitiks, aš pirmas tuo pasirūpinsiu.

[19/32]

Tuo metu kolonadon šaute įšovė kregždė, apsuko ratą po auksuotais skliautais, nusileido žemiau, vos neužkliudė smailiu sparnu nišoje stovinčios varinės statulos veido ir dingo už kolonos kapitelio. Galbūt ji sumanė tenai sukti lizdą.

Jai skraidant, jau prablaivėjusioje ir atlėgusioje prokuratoriaus galvoje gimė formulė. Ji buvo tokia: igemonas išnagrinėjo valkataujančio filosofo Ješuos pravarde Ha Nocri bylą ir nusikaltimo joje neįžvelgė. Visų pirma neįžvelgė nė mažiausio ryšio tarp Ješuos veiksmų ir neseniai Jeršalaime įvykusių riaušių. Valkataujantis filosofas pasirodė esąs pamišėlis. Todėl prokuratorius nusprendė nepatvirtinti mirties nuosprendžio, kurį suimtajam paskelbė Mažasis Sinedrionas. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad beprotiškos utopistinės Ha Nocri kalbos gali sukelti bruzdesius Jeršalaime, prokuratorius ištremia Ješuą iš Jeršalaimo ir įkalina jį Stratono Cezarėjoje prie Viduržemio jūros, kaip tik ten, kur yra ir prokuratoriaus rezidencija.

Beliko padiktuoti tai sekretoriui.

[20/32]

Kregždės sparnai purptelėjo igemonui virš galvos, paukštis šovė link fontano taurės ir išskrido laisvėn. Prokuratorius pakėlė akis į suimtąjį ir pamatė, kad šalia jo švyti dulkių stulpas.

– Viskas apie jį? – paklausė Pilotas sekretorių.

– Deja, bet ne, – nelauktai atsakė sekretorius ir padavė prokuratoriui kitą pergamento skiautę.

– Kas dar? – paklausė Pilotas ir susiraukė.

Kai skaitė raštą, jo veidas dar labiau persimainė. Ar čia tamsus kraujas plūstelėjo į sprandą, ar kas kita atsitiko, bet pageltusi oda pasidarė tamsiai raudona, o akys tarytum įdubo.

Matyt, dėl to paties kraujo, suplūdusio į smilkinius ir ėmusio tvinkčioti juose, kažkas atsitiko ir prokuratoriaus regėjimui. Jam pasivaideno, kad suimtojo galva kažkur nuplaukė, o jos vietoje atsirado kita. Ant tos nuplikusios galvos buvo retadantis auksinis vainikas. Kaktoje gumšojo odą ėdanti apvali opa, ištepta tepalu. Įdubusi bedantė burna su atvipusia apatine kaprizinga lūpa. Pilotui pasirodė, kad išnyko rausvos balkono kolonos ir Jeršalaimo stogai tolyje, ir viskas aplinkui nuskendo vešlioje Kaprėjos sodų žalumoje. Ir klausai atsitiko kažkas neįprasta: tarytum tolyje būtų negarsiai ir grėsmingai užgroję trimitai ir labai aiškiai nuaidėjęs balsas, išdidžiai niūkiantis pro nosį žodžius: „Įstatymas apie didenybės įžeidimą…“

[21/32]

Praskriejo trumpos, nerišlios ir neįprastos mintys: „Žuvęs!“, paskui – „Žuvę!..“ O tarp jų kažkokia visai paika apie būtinai ateisiantį – kam?! – nemirtingumą, kažkodėl sukėlusi nepakeliamą maudulį.

Pilotas pasitempė, nuvijo šalin tą reginį, grįžo žvilgsniu į balkoną ir vėl išvydo suimtojo akis.

– Klausyk, Ha Nocri, – prabilo prokuratorius, kažkaip keistai žiūrėdamas į Ješuą: prokuratoriaus veidas buvo grėsmingas, bet akys neramios, – ar tu kada nors kalbėjai ką nors apie didįjį cezarį? Atsakyk! Kalbėjai?.. Ar… ne… kalbėjai? – Pilotas nutęsė žodelį „ne“ truputį ilgėliau, negu pridera teisme, ir žvilgsniu pasiuntė Ješuai kažkokią mintį, kurią tarytum norėjo įteigti suimtajam.

– Tiesą sakyti lengva ir malonu, – tarstelėjo suimtasis.

– Man nesvarbu, – prislopintu piktu balsu atsiliepė Pilotas, – ar tau malonu, ar nemalonu sakyti tiesą. Bet tau teks ją pasakyti. Bet sakydamas pasverk kiekvieną žodį, jei nenori sulaukti ne tik neišvengiamos, bet ir kankinamos mirties.

Niekas nežino, kas atsitiko Judėjos prokuratoriui, tačiau jis leido sau pakelti ranką, lyg užsidengdamas nuo saulės spindulio, ir iš po tos rankos, kaip iš po skydo, pažvelgti į suimtąjį su kažkokia užuomina.

[22/32]

– Taigi, – tarė jis, – atsakyk, ar pažįsti tokį Judą iš Kiriato ir ką būtent tu jam kalbėjai, jeigu tik kalbėjai, apie cezarį?

– Buvo taip, – noriai ėmė pasakoti suimtasis, – užvakar vakare prie šventyklos susipažinau su vienu jaunuoliu, pasivadinusiu Juda iš Kiriato miesto. Jis pasikvietė mane į savo namus Žemutiniame Mieste ir pavaišino…

– Geras žmogus? – paklausė Pilotas, ir šėtoniška ugnis blykstelėjo jo akyse.

– Labai geras ir smalsus žmogus, – patvirtino suimtasis, – jis nepaprastai domėjosi mano mintimis, labai svetingai mane priėmė…

– Šviestuvus įžiebė… – pro dantis tuo pačiu tonu kaip ir suimtasis prakošė Pilotas, o jo akys tuo metu žybčiojo.

– Taip, – truputėlį nustebęs, kad prokuratorius tiek daug žino, kalbėjo toliau Ješua, – ir paprašė mane išdėstyti savo pažiūras į valstybės valdžią. Tas dalykas jį ypač domino.

– Ir ką tu pasakei? – paklausė Pilotas. – O gal tu pareikši, kad pamiršai, ką kalbėjai? – bet Piloto balse jau pasigirdo neviltis.

[23/32]

– Tarp kitų dalykų sakiau, – pasakojo suimtasis, – kad bet kokia valdžia yra žmonių priespauda ir kad ateis toks laikas, kai nebeliks nei cezarių, nei jokios kitos valdžios. Žmogus pasieks tiesos ir teisingumo karalystę, kur jokia valdžia apskritai nebus reikalinga.

– Toliau!

– Toliau nieko nebuvo, – tarė suimtasis, – įbėgo žmonės, surišo mane ir nuvedė į kalėjimą.

Sekretorius, stengdamasis nepraleisti nė žodžio, greitomis rašė pergamente.

– Žmonėms pasaulyje nebuvo, nėra ir niekada nebus didingesnės ir nuostabesnės valdžios kaip imperatoriaus Tiberijaus valdžia! – prigesęs ir prarėktas prokuratoriaus balsas sugaudė visu garsu.

Prokuratorius kažkodėl su neapykanta žiūrėjo į sekretorių ir sargybinius.

– Ir ne tau, pamišęs plėšike, samprotauti apie ją! – ūmai Pilotas suriko: – Išvesti sargybą iš balkono! – paskui, pasisukęs į sekretorių, pridūrė: – Palikite mane su nusikaltėliu dviese, čia valstybinis reikalas!

[24/32]

Sargybiniai pakėlė ietis ir, ritmingai trinksėdami kaustytomis kaligomis, išėjo į sodą, o paskui sargybą išėjo ir sekretorius.

Kurį laiką tylą balkone trikdė tik čiurlenantis fontano vanduo. Pilotas matė, kaip virš vamzdelio taurėje išsipučia vandens kaupas, kaip lūžta jo kraštai, kaip krinta srovelėmis žemyn.

Pirmasis prašneko suimtasis:

– Matau, kad įvyko kažkokia bėda dėl to, ką aš kalbėjau tam jaunuoliui iš Kiriato. Nujaučiu, igemone, kad jam atsitiks nelaimė, ir man jo labai gaila.

– Manyčiau, – keistai šyptelėjęs atsakė prokuratorius, – kad pasaulyje esama žmogaus, kurio tau reikėtų labiau gailėtis negu Judos iš Kiriato ir kuriam bus kur kas blogiau negu Judai!.. Taigi šaltas ir apsigimęs budelis Markas Žiurkiamušis, žmonės, kurie, kaip aš matau, – prokuratorius parodė į sužalotą Ješuos veidą, – mušė tave už pamokslus, plėšikai Dismas ir Gestas, su savo sėbrais nužudę keturis kareivius, ir pagaliau šlykštus išdavikas Juda – visi jie gerieji žmonės?

– Taip, – atsakė suimtasis.

– Ir ateis tiesos karalystė?

– Ateis, igemone, – tvirtai atsakė Ješua.

[25/32]

– Ji niekados neateis! – staiga suriko Pilotas tokiu baisiu balsu, kad Ješua atšlijo. Taip prieš daugelį metų Mergelių Slėnyje Pilotas rėkė savo raiteliams: „Kirsk juos! Kirsk juos! Milžinas Žiurkiamušis įkliuvo!“ Jis dar spūstelėjo nuo komandų prarėktą balsą, šaukdamas taip, kad girdėtųsi sode: – Plėšike! Plėšike! Plėšike!

O paskui daug tyliau paklausė:

– Ješua Ha Nocri, ar tiki kokius nors dievus?

– Dievas vienas, – atsakė Ješua, – aš tikiu jį.

– Tai pasimelsk jam! Ir kuo karščiau pasimelsk! Nors, – Piloto balsas užslopo, – tai nepadės! Žmonos neturi? – kažkodėl ilgesingai paklausė Pilotas, pats nesuprasdamas, kas jam darosi.

– Ne, aš vienas.

– Šlykštus miestas… – kažkodėl burbtelėjo prokuratorius ir nusipurtė, lyg būtų sužvarbęs, o rankas pasitrynė lyg plaudamasis. – Sakau tau, geriau būtų buvę, jei tave būtų papjovę prieš susitikimą su Juda iš Kiriato.

– O tu paleistum mane, igemone, – sunerimusiu balsu staiga paprašė suimtasis, – matau, kad mane nori užmušti.

[26/32]

Piloto veidą iškreipė mėšlungis, jis atgręžė į Ješuą karščiuojančius akių baltymus, išvagotus raudonų gysliukių, ir tarė:

– Nejau galvoji, kad Romos prokuratorius paleis žmogų, kalbėjusį tai, ką tu kalbėjai? O dievai, dievai! O gal tu manai, kad aš noriu atsidurti tavo vietoje? Aš nepritariu tavo mintims! Ir paklausyk: jei nuo šios minutės tu ištarsi bent vieną žodį, užkalbinsi ką nors, saugokis manęs! Kartoju tau: saugokis!

– Igemone…

– Tylos! – suriko Pilotas ir paklaikusiu žvilgsniu palydėjo į balkoną vėl atskridusią kregždę. – Šen visi! – šūktelėjo Pilotas.

O kai sekretorius ir sargyba grįžo į savo vietas, Pilotas pranešė, kad patvirtina mirties nuosprendį, paskelbtą nusikaltėliui Ješuai Ha Nocri Mažojo Sinedriono susirinkime, ir sekretorius visa tai užrašė.

Po akimirkos prieš prokuratorių jau stovėjo Markas Žiurkiamušis. Jam prokuratorius įsakė atiduoti nusikaltėlį slaptosios tarnybos viršininkui ir sykiu perduoti jam prokuratoriaus potvarkį, kad Ješua Ha Nocri būtų atskirtas nuo kitų nuteistųjų, taip pat, kad slaptosios tarnybos kareiviams, grasinant sunkia bausme, būtų uždrausta apie bet ką kalbėtis su Ješua arba atsakinėti į bet kokius jo klausimus.

[27/32]

Markui davus ženklą, Ješuą apsupo sargybiniai ir išvedė iš balkono. 

<…>

Prokuratorius pradėjo kalbą, pakviesdamas vyriausiąjį kunigą į balkoną, kur buvo galima pasislėpti nuo negailestingos kaitros, bet Kaipa mandagiai atsiprašė ir paaiškino negalįs to padaryti šventės išvakarėse. Pilotas užsimetė gobtuvą ant savo vos vos praplikusios galvos ir pradėjo šneką. Kalbėjosi jiedu graikiškai.

Pilotas pasakė išnagrinėjęs Ješuos Ha Nocri bylą ir patvirtinęs mirties nuosprendį.

Tad mirties bausme, kuri turi būti įvykdyta šiandien, nuteisti trys plėšikai – Dismas, Gestas, Bar Rabanas, – na, ir šitas Ješua Ha Nocri. Pirmieji du, sumanę kurstyti žmones maištauti prieš cezarį, jėga paimti Romos valdžios atstovų, tad apie juos čia, savaime aišku, kalbos nebus. Kiti du, Bar Rabanas ir Ha Nocri, sučiupti vietinės valdžios ir nuteisti Sinedriono. Pagal įstatymą, pagal paprotį vieną iš tų dviejų nusikaltėlių reikės paleisti laisvėn šiandien prasidedančių Velykų švenčių proga.

Taigi prokuratorius norįs sužinoti, kurį iš dviejų nusikaltėlių ketina paleisti Sinedrionas: Bar Rabaną ar Ha Nocri?

[28/32]

Kaipa linktelėjo, parodydamas, kad klausimas aiškus, ir atsakė:

– Sinedrionas prašo paleisti Bar Rabaną.

Prokuratorius puikiai žinojo, kad kaip tik taip jam atsakys vyriausiasis kunigas, bet jo uždavinys buvo pavaizduoti, kad toks atsakymas jį stebina.

Pilotas atliko tai labai meistriškai. Antakiai išdidžiame veide kilstelėjo aukštyn, prokuratorius su nuostaba pažiūrėjo tiesiai į akis vyriausiajam kunigui.

– Prisipažinsiu, kad tokio atsakymo nesitikėjau, – ramiai prabilo prokuratorius, – bijau, kad čia nesusipratimas.

Pilotas paaiškino. Romos valdžia visai nesikėsinanti į vietinės dvasininkų valdžios teises, bet šiuo atveju aiškiai įvykusi klaida. Ir Romos valdžia, žinoma, suinteresuota, kad ši klaida būtų ištaisyta.

Iš tiesų: Bar Rabano ir Ha Nocri nusikaltimai nesulyginami. Antrasis, neabejotinai pamišęs žmogus, kaltas tuo, jog sakė paikas kalbas ir kiršino žmones Jeršalaime ir kai kuriose kitose vietose, o pirmojo pečius slegianti daug sunkesnė kaltė. Tasai ne tik atvirai kurstė maištauti, bet dar užmušė ir sargybinį, mėginusį jį sulaikyti. Bar Rabanas kur kas pavojingesnis už Ha Nocri.

[29/32]

Taigi, atsižvelgdamas į visas tas aplinkybes, prokuratorius prašąs vyriausiąjį kunigą peržiūrėti sprendimą ir paleisti laisvėn tą iš dviejų nuteistųjų, kuris mažiau pavojingas, o toks, be abejonės, yra Ha Nocri. Tai kaip?

Kaipa pažvelgė Pilotui tiesiai į akis ir tyliu, bet tvirtu balsu pasakė, kad Sinedrionas kruopščiai išnagrinėjo bylą ir antrąkart praneša ketinąs išlaisvinti Bar Rabaną.

– Ką? Nepaisant mano prašymo? Prašymo žmogaus, kurio lūpomis kalba Romos valdžia? Kunige, pakartok trečią kartą.

– Ir trečią kartą mes pranešame, kad paleidžiame Bar Rabaną, – tyliai pasakė Kaipa.

Viskas buvo baigta, daugiau neliko ko šnekėti. Ha Nocri išnyks amžiams, ir nebus kam pagydyti baisių prokuratoriaus skausmų, nuo kurių nėra jokių vaistų, išskyrus mirtį. Tačiau ne šita mintis dabar sukrėtė Pilotą. Vis tas pats nesuprantamas maudulys, jau pirma apėmęs jį balkone, persmelkė visą jo esybę. Jis išsyk ėmė ieškoti kokio nors paaiškinimo, ir tas paaiškinimas buvo keistas: prokuratoriui lyg ir atrodė, kad jis apie kažką nebaigė šnekėtis su pasmerktuoju, o galbūt kažko nenugirdo.

[30/32]

Pilotas nuvijo tą mintį, ir ji dingo akimirksniu, kaip ir buvo atsiradusi. Ji dingo, o maudulys liko nepaaiškintas, nes jo juk negalėjo paaiškinti blykstelėjusi kaip žaibas ir tuoj užgesusi kažkokia trumpa kita mintis: „Nemirtingumas… atėjo nemirtingumas…“ Kieno nemirtingumas atėjo? To prokuratorius nesuprato, bet mintis apie šitą mįslingą nemirtingumą privertė jį pašiurpti saulėkaitoje.

– Gerai, – tarė Pilotas, – tebūnie taip.

Jis apsižvalgė, apmetė akimis aplinkinį pasaulį ir nustebo, išvydęs permainą. Išnyko rožėmis apkibęs krūmas, išnyko kiparisai, supą viršutinę terasą, išnyko granato medis ir balta statula žalumynuose, ir patys žalumynai. Vietoj to dabar plūste plūdo kažkokia tamsiai raudona putra, joje susiūbavo ir kažkur ėmė plaukti vandens augalai, o su jais kartu nuplaukė ir pats Pilotas. Dabar jį nešė, smaugdamas ir degindamas, pats baisiausias įtūžis – bejėgiškumo įtūžis.

– Ankšta man, – tarė Pilotas, – ankšta man!

Šalta drėgna ranka jis trūktelėjo sagtį ant apsiausto apykaklės, ir ta nukrito ant smėlio.

<…>

[31/32]

[Poncijus Pilotas, neslėpdamas apmaudo, vyriausiajam kunigui Kaipai leidžia suprasti, kad šis gailėsiąsis pasmerkęs mirčiai taikų filosofą ir pamokslininką. Tarp abiejų valdžios vyrų kyla konfliktas, bet Pilotas, iš Kaipos pajutęs grėsmę, išsigąsta ir nurimsta. Netrukus miesto aikštėje bruzdant tūkstantinei miniai prokuratorius paskelbia išlaisvinto nusikaltėlio vardą. Vengdamas pažvelgti į nuteistųjų pusę, Pilotas pasuka atgal į rūmus.]

Vienišas karys, stovintis tuščiame aikštės plote su gairele rankoje, įspėdamas sumojavo ja, ir prokuratorius, legiono legatas, sekretorius ir sargybiniai sustojo.

Kavalerijos ala vis smarkėjančia risčia įlėkė į aikštę, skubėdama perkirsti ją pakraščiu, aplenkti žmonių sambūrį ir skersgatviu palei akmeninę sieną, apaugusią vynuogienojais, trumpiausiu keliu nušuoliuoti Plynkalnio40 link.

[32/32]

Risčia jojantis mažas kaip berniukas ir tamsus kaip mulatas alos vadas siras, susilyginęs su Pilotu, kažką laibu balsu riktelėjo ir išsitraukė iš makšties kardą. Nartus juodas suplukęs arklys pasibaidė, šoktelėjo piestu. Įgrūdęs kardą makštin, vadas šniojo rimbu arkliui per sprandą, sutramdė jį ir nušuoliavo į skersgatvį, pereidamas į šuoliavimą. Paskui jį po tris gretoje ėmė lėkti dulkių debesies apgaubti raiteliai, į viršų šokčiojo lengvų bambukinių iečių smaigaliai, pro prokuratorių plaukė po baltais tiurbanais itin tamsūs veidai su linksmai prašieptais žybčiojančiais dantimis.

Ligi pat dangaus keldama dulkes, ala įsiveržė į skersgatvį ir paskutinis pro Pilotą prašuoliavo kareivis su saulėje tviskančiu trimitu už nugaros.

Prisidengęs nuo dulkių ranka ir nemaloniai raukydamasis, Pilotas žengė toliau, link vartų į rūmų sodą, o jam iš paskos žengė legatas, sekretorius ir sargybiniai.

Buvo maždaug dešimta valanda ryto.

Spektaklis „Meistras ir Margarita“, rež. Oskaras Koršunovas, 2000 m.
27 Tetrãrchija (gr. tetrarcia – keturvaldystė) – Romos imperijos valdymo sistema. Valdžią dalijosi keturi tetrarchai: du vyresnieji ir du žemesnio rango.
40 Plynkalnis, arba Golgota (aram. gulgulta – kaukolė) – NT minimas kalnas, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Į kokį kontekstą mus nukelia II skyriaus pavadinimas? Kuo skiriasi skaitytojo, pirmąkart išgirdusio šį vardą ir atpažinusiojo Poncijų Pilotą, suvokimas?
  2. Iš kokių detalių atpažįstate biblinį kontekstą?
  3. Apibūdinkite prokuratorių. Ar, jūsų manymu, jis stiprus žmogus? Argumentuokite.
  4. Kaip Ješua kalbasi su Pilotu? Kuris iš jų – prokuratorius ar suimtasis – labiau pasitiki savimi? Iš ko sprendžiate?
  5. Paieškokite internete medžiagos apie apaštalą Matą ir palyginkite su Levio Mato istorija, minima romane. Kodėl, jūsų manymu, ji čia svarbi?
  6. Teisindamasis, kad nieko nekurstė griauti šventyklas, Ješua sako: „Sugrius senojo tikėjimo šventovė ir iškils nauja tiesos šventovė.“ Paaiškinkite šio posakio prasmę.
  7. Kaip Ješua įrodinėja, kad jis kalba tiesą? Kokia pagrindinė Ješuos stiprybė?
  8. Pasvarstykite, ar didžioji Ješuos gyvenimo filosofija yra tragiška. Argumentuokite.
  9. Neišgelbėjus Ješuos, prokuratorių apima keista nuojauta, kelianti šiurpą. Remdamiesi tekstu iškelkite hipotezę, kokios nuojautos galėtų persekioti Poncijų Pilotą, ir pasidalykite įžvalgomis diskutuodami.

Diskutuojame

  1. Kai kurie mokslininkai, tyrinėjantys grožinę literatūrą, teigia, kad norint suprasti kūrinį reikia žinoti tiek pat, kiek žino jo autorius. Ar pritariate šiai minčiai? Argumentuokite.
  2. Pasvarstykite, koks turėtų būti kūrinys, kad tekstas pagautų skaitantįjį. Ar skaitytojui keliami kokie nors reikalavimai? Pateikite pavyzdžių iš savo skaitymo patirties.

Rašome

  1. Atidžiai perskaitykite tekstą ir, pasirinkę klausimą ar kelis, pratęskite.

Poncijus Pilotas vadinamas „nuožmiu pabaisa“, jis giriasi šia pravarde, nes tiki, kad pasaulį valdo jėgos dėsnis. Piloto praeityje – puikus kario gyvenimas, kupinas kovos ir pavojų. Jame išgyvena tik stiprieji, kurie nepažįsta baimės ir abejonių, gailestingumo ir užuojautos. Pilotas žino, kad nugalėtojas visada vienas, kad negali turėti draugų, tik priešus ir jį supančius pavydžius žmones. Jis niekina minią, abejingai kai kuriuos siunčia į mirtį, nėra žmogaus, su kuriuo jis norėtų tiesiog pasikalbėti. Jis žino, koks silpnas žmogus yra prieš bet kokią pagundą, nesvarbu, ar tai būtų pinigai, ar šlovė. Vienintelė būtybė, prie kurios jis prisirišęs, tai ištikimas ir atsidavęs šuo. Pilotas yra tikras: pasaulis remiasi smurtu ir galia.

Ir štai likimas jam duoda progą…

  • Kodėl prokuratorius, savo nuostabai, su Ješua elgiasi kitaip nei su kitais suimtaisiais?
  • Kodėl Poncijaus Piloto galvoje gimsta mintis išteisinti Ješuą, bet jis patvirtina kitką, nei buvo nusprendęs? Ar kaltas tik galvos skausmas?
  • Kas sieja Ješuą ir prokuratorių?
  • Kokia proga nepasinaudoja prokuratorius ir kodėl?
  1. Sekretorius paklusniai dirba savo darbą ir neištaria nė žodžio, tačiau iš jo mimikos, žvilgsnio, elgesio detalių matyti, kad yra apstulbintas. Kodėl sekretorius taip reaguoja? Kokios Piloto reakcijos jis tikisi ir ką mato? Apie ką galėtų mąstyti sekretorius? Pamėginkite sukurti jo vidinį monologą ar dialogą su savimi.

Tiriame

  1. Dar kartą pasižiūrėkite, kaip baigiamas pirmas skyrius ir pradedamas antras, kas sieja antro skyriaus pabaigą ir trečio pradžią, ir pasakykite, kieno akimis matomi įvykiai Poncijaus Piloto rūmuose. Įvertinkite netikėtą II skyriaus pasakotoją-veikėją ir palyginkite su I skyriaus pasakotoju.
  2. Romane Jeršalaimo įvykiai pateikiami skirtingais būdais:
    • XVI skyriuje „Bausmė“ poetas Ivanas Benamis Ješuos nukryžiavimą sapnuoja beprotnamyje, kur atsidūrė nepavykus pagauti užsienio šnipo, nes niekas juo netiki;
    • XIX skyriuje „Margarita“ šėtono Volando asistentas Azazelas duoda Margaritai skaityti ištrauką iš Meistro rankraščio;
    • XXV skyriuje „Kaip prokuroras bandė išgelbėti Judą iš Kiriato“ Margarita perskaito atgimusius rankraščius mylimojo bute-rūsyje, tęsia skaitymą XXVI skyriuje „Laidojimas“ ir baigia XXVII skyriaus pradžioje. 

Pasvarstykite, kodėl tik biblinė istorija perteikiama skirtingų pasakotojų. Kaip interpretuotumėte tokį požiūrių kaitaliojimą?

III skyrius

Septintasis įrodymas

[1/11]

– Taip, buvo maždaug dešimta valanda ryto, gerbiamasis Ivanai Nikolajevičiau, – tarė profesorius.

Poetas persibraukė ranka per veidą, tarytum ką tik nubudęs iš miego, ir išvydo, kad prie Patriarcho tvenkinių vakaras.

Vanduo tvenkinyje pajuodo, ir jo paviršiumi jau slydo lengva valtelė, ir girdėjosi irklų plekšėjimas ir kažkokios pilietės kikenimas valtelėje. Alėjose ant suolelių atsirado publikos, bet ir vėl tik kitose trijose kvadrato kraštinėse, o ne čia, kur sėdėjo mūsų pašnekovai.

Maskvos padangė tarsi išbluko, aukštybėje visai aiškiai buvo matyti mėnulio pilnatis, tiktai kol kas dar ne auksinė, o balta.

Kvėpuoti pasidarė kur kas lengviau, ir balsai po liepomis dabar skambėjo švelniau, kaip visada vakarais.

„Kas čia dabar atsitiko, aš nė nepastebėjau, kaip jis spėjo suregzti ištisą istoriją, – nustebęs pagalvojo Benamis, – štai jau ir vakaras! O gal ne jis čia pasakojo, gal aš paprasčiausiai užsnūdau ir viską susapnavau?“

[2/11]

Bet tenka manyti, kad vis dėlto pasakojo profesorius, antraip reikėtų įtarti, kad lygiai tą patį sapnavo ir Berliozas, nes šis, įdėmiai žvelgdamas profesoriui į veidą, pasakė:

– Jūsų pasakojimas, profesoriau, be galo įdomus, nors jis anaiptol nesutampa su evangeliniais pasakojimais.

– Atleiskite, – atlaidžiai šyptelėjęs, atsiliepė profesorius, – jau kas kas, o jūs turėtumėt žinoti, kad ničnieko, kas aprašyta Evangelijose, iš tikrųjų niekuomet nėra buvę, ir jeigu mes imsime remtis Evangelijomis kaip istorijos šaltiniu… – jis dar sykį šyptelėjo, ir Berliozas nuščiuvo, nes lygiai tą patį pats kalbėjo Benamiui, kai jiedu ėjo Bronaja gatve Patriarcho tvenkinių link.

– Teisybė, – tarė Berliozas, – tačiau bijau, kad niekas negalėtų patvirtinti, jog visa tai, ką jūs mums pasakojote, vyko iš tikrųjų.

– O ne! Kai kas galėtų patvirtinti! – ūmai prašnekęs laužyta kalba, nepaprastai tvirtai atsakė profesorius ir staiga paslaptingai pasimojo abu bičiulius arčiau savęs.

[3/11]

Šie palinko prie jo iš abiejų pusių, ir profesorius, jau be jokio akcento, kuris, velniai žino kodėl, čia pradingdavo, čia vėl atsirasdavo, tarė:

– Noriu pranešti… – jis išgąstingai apsižvalgė ir prašneko pašnibždomis, – kad aš pats visuose tuose įvykiuose dalyvavau. Ir balkone buvau šalia Poncijaus Piloto, ir sode, kai jis tarėsi su Kaipa, ir ant pakylos, tiktai slapta, taip sakant, inkognito, todėl prašau jus – niekam nė žodžio, absoliuti paslaptis!.. Tss!

Stojo tyla, ir Berliozas išblyško.

– Kiek… kiek laiko jūs Maskvoje? – virpančiu balsu paklausė jis.

– Ogi ką tik štai šią minutę ir atvykau į Maskvą, – atsakė sutrikęs profesorius.

Ir tiktai dabar bičiuliai susigriebė kaip reikiant pažvelgti jam į akis ir įsitikino, kad kairioji žalia jo akis visai paklaikusi, o dešinioji – tuščia, juoda ir negyva.

[4/11]

„Štai ir paaiškėjo viskas! – pagalvojo suglumęs Berliozas. – Atvažiavo pamišęs vokietis arba ką tik išsikraustė iš proto čia, prie Patriarcho tvenkinių. Tai bent nuotykis!“

Iš tikrųjų viskas paaiškėjo: ir neįtikėtini pusryčiai su velioniu profesorium Kantu, ir paikos kalbos apie saulėgrąžų aliejų ir Anušką, ir pranašystės, jog bus nukirsta galva, ir visa kita – profesorius buvo pamišęs.

Berliozas beregint sumetė, ką reikia daryti. Atsilošęs į suolo atkaltę, jis ėmė už profesoriaus nugaros merkti akį Benamiui – girdi, nesiginčyk su juo, – bet sutrikęs poetas šitų ženklų nesuprato.

– Taip, taip, taip, – kalbėjo susijaudinęs Berliozas, – o ką, visai galimas daiktas! Viskas įmanoma – ir Poncijus Pilotas, ir balkonas, ir kiti panašūs dalykai… O jūs atvykote vienas ar su žmona?

– Vienas, vienas, aš visada vienas, – graudžiai atsakė profesorius.

[5/11]

– O kur jūsų daiktai, profesoriau? – pasalūniškai kamantinėjo Berliozas. – „Metropolyje“? Kur jūs įsikūrėte?

– Aš? Niekur, – atsakė pusprotis vokietis, savo paklaikusia žaliąja akim ilgesingai klydinėdamas po Patriarcho tvenkinius.

– Kaip? O… kur jūs gyvensite?

– Jūsų bute, – staiga lyg niekur nieko atšovė beprotis ir pamerkė akį.

– Man… man labai malonu, – sumurmėjo Berliozas, – bet, tiesą sakant, pas mane jums bus nepatogu… O „Metropolyje“ nuostabūs kambariai, tai pirmaklasis viešbutis…

– O velnio irgi nėra? – staiga linksmai užklausė ligonis Ivaną Nikolajevičių.

– Ir velnio…

– Neprieštarauk, – vos krutindamas lūpas sukuždėjo Berliozas, pasislėpęs už profesoriaus nugaros ir mimika rodydamas ženklus poetui.

[6/11]

– Nėra jokio velnio! – visų tų paistalų išmuštas iš vėžių, šūktelėjo Ivanas Nikolajevičius ne tai, ką reikėjo. – Tai prisvilo! Baikit psichuoti.

Beprotis prapliupo taip juoktis, kad iš liepos virš jų galvų purptelėjo žvirblis.

– Na, čia jau visai įdomu, – tirtėdamas iš juoko, pratarė profesorius, – kas čia dabar pas jus – ko tik paklausi, vis nėra ir nėra! – jis ūmai liovėsi kvatojęs ir, kaip visai įprasta psichiniams ligoniams, puolė į kitą kraštutinumą – suirzo ir rūsčiai riktelėjo: – Vadinasi, nėra?

– Nusiraminkit, nusiraminkit, nusiraminkit, profesoriau, – stengdamasis nejaudinti ligonio, sumurmėjo Berliozas, – jūs čia minutėlę pasėdėkite su draugu Benamiu, aš tik sulakstysiu už kampo, skambtelėsiu telefonu, o paskui mudu palydėsime jus, kur tik panorėsite. Juk jūs nepažįstate miesto…

[7/11]

Reikia pripažinti, kad Berliozo planas buvo teisingas: reikėjo nusigauti iki artimiausio telefono automato ir pranešti į užsieniečių biurą, kad štai, girdi, iš užsienio atvykęs konsultantas šiuo metu sėdi prie Patriarcho tvenkinių ir jo būklė aiškiai nenormali. Taigi būtina imtis priemonių, kitaip velniaižin kokių nemalonumų gali sulaukti.

– Skambtelėsit? Ką gi, skambinkite, – liūdnai sutiko ligonis ir staiga karštai paprašė: – Bet meldžiu jus atsisveikindamas, patikėkite nors tuo, kad velnias egzistuoja! Daugiau jūsų nė neprašau. Turėkite omeny, egzistuoja dar ir septintas įrodymas, ir pats tikriausias! Jums tas įrodymas tuojau bus pateiktas.

– Puiku, puiku, – apsimestinai meiliai kalbėjo Berliozas ir, pamerkęs akį sutrikusiam poetui, kurio nė kiek nedžiugino mintis, jog teks saugoti pakvaišusį vokietį, pasileido link to išėjimo iš Patriarcho tvenkinių, kuris yra Bronaja gatvės ir Jermolajaus skersgatvio sandūroje.

O profesorius kaipmat lyg ir pasveiko, nušvito.

– Michailai Aleksandrovičiau! – šūktelėjo jis Berliozui įkandin.

[8/11]

Tasai krūptelėjo, atsigręžė, bet nurimo pagalvojęs, kad jo vardą ir tėvavardį profesorius taip pat žino iš kokių nors laikraščių… O profesorius šūktelėjo, sudėjęs delnus laiveliu:

– Jei įsakysite, aš liepsiu tuojau pat išsiųsti telegramą jūsų dėdei į Kýjivą!

Berliozą vėl nukrėtė drebulys. Iš kur beprotis žino apie dėdę Kýjive? Juk apie tai jokiuose laikraščiuose tikrai neparašyta. Ėhė, ar tik nebus Benamio teisybė? O jeigu jo dokumentai suklastoti? Ak, koks keistas subjektas… Skambinti, skambinti! Tuoj pat skambinti! Mikliai jį perkąs!

Ir nieko daugiau nesiklausydamas, Berliozas nuskubėjo tolyn.

Prie pat išėjimo į Bronaja gatvę priešais redaktorių nuo suolelio pakilo tiksliai tas pats pilietis, kuris pirma, spiginant saulei, buvo išniręs iš tvankios kaitros. Tiktai dabar jo kūnas buvo nebe iš oro, o normalus, apčiuopiamas, ir besileidžiančiose sutemose Berliozas aiškiai įžiūrėjo, kad jo ūsiukai tarsi vištos plunksnos, akutės mažos, ironiškos ir priegirtės, o languotos kelnikės taip aukštai sukeltos, kad matyti nešvarios baltos kojinės.

[9/11]

Michailas Aleksandrovičius vos neatšlijo atatupstas, bet nusiramino pagalvojęs, kad čia tik kvailas sutapimas ir kad apskritai dėl tokių dalykų nėra kada sukti sau galvos.

Turniketo ieškote, pilieti? – girgždančiu tenoru pasidomėjo languotasis tipas. – Prašom čionai! Kaip tik ir pateksite kur reikia. Iš jūsų už paslaugą priklausytų buteliukas… sveikatai pataisyti… buvusiam regentui! – subjektas maivydamasis plačiu mostu nusiplėšė savo žokėjišką kepurėlę.

Berliozas nė nesiklausė, ką tauškia kaulytojas ir pamaiva regentas, pribėgo prie turniketo, pastvėrė jį ranka. Suktelėjęs jau buvo bežengiąs ant bėgių, bet jam į akis švystelėjo balta ir raudona šviesa: stiklinėje dėžutėje užsidegė užrašas „Saugokis tramvajaus!“

Tuoj ir atlėkė tasai tramvajus, sukantis naujai nutiesta linija iš Jermolajaus skersgatvio į Bronaja gatvę. Išniręs iš už posūkio ir atsidūręs tiesioje gatvėje, jis ūmai sutvisko iš vidaus elektros šviesomis, sukaukė ir padidino greitį.

[10/11]

Nors jam ir negrėsė pavojus, atsargusis Berliozas nusprendė grįžti atgal už užtvaros, jis perkėlė ranką ant sukamųjų vartelių, žengė atatupstas. Bet tą akimirksnį jo ranka slystelėjo ir nusprūdo, koja tarytum ledu čiuožtelėjo nuožulniu grindiniu žemyn, bėgių link, antroji koja išlėkė į orą, ir Berliozas atsidūrė ant bėgių.

Mėgindamas ko nors nusitverti, Berliozas nugriuvo aukštielninkas, neskaudžiai trinktelėjo pakaušiu į grindinį ir spėjo pamatyti aukštybėse, tačiau kairėje ar dešinėje – jis jau nesuvokė, – paauksuotą mėnulį. Jis spėjo pasisukti ant šono, nežmoniškai staigiu judesiu tą patį mirksnį pritraukdamas kojas prie pilvo, ir pasisukęs išvydo nesulaikomu greičiu į jį lekiantį iš siaubo baltut baltą moters vairuotojos veidą ir jos raudoną skarelę. Berliozas nesuriko, tačiau aplink jį spigiais moterų balsais suklykė visa gatvė. Vairuotoja trūktelėjo elektrinį stabdį, vagonas smigo nosimi į žemę, paskui ūmai šoktelėjo į viršų ir žvangėdami iš langų pažiro stiklai. Tą akimirksnį Berliozo smegenyse kažkas beviltiškai suriko – „Nejaugi?..“ Dar kartą, jau paskutinį, šmėstelėjo mėnulis, bet jau sutrupėjęs į gabalus, o paskui stojo tamsa.

[11/11]

Tramvajus užlėkė ant Berliozo, ir pro Patriarcho alėjos tvorelės apačią ant grįstos atšlajos nuskriejo kažkoks apvalus tamsus daiktas. Nusiritęs nuo tos atšlajos, jis pasišokinėdamas nubildėjo Bronaja gatvės grindiniu.

Tai buvo nupjauta Berliozo galva.

Volandas ir Berliozas (akt. Vaidotas Martinaitis) spektaklyje „Meistras ir Margarita“, rež. Oskaras Koršunovas, 2000 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip į išgirstą pasakojimą apie Ješuą ir Poncijų Pilotą reaguoja Berliozas? Kas jį išgąsdina?
  2. Ką ir kam skuba pranešti Berliozas, nusprendęs, kad jų pašnekovas yra beprotis?
  3. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad poetas Benamis ir redaktorius Berliozas kalbėdami su atvykėliu nereaguoja gyvai, autentiškai, bet vadovaujasi savuoju žinojimu, kaip reikia elgtis ir vertinti aplinką. Ką tai sako apie šiuos Maskvos gyventojus?
  4. Paaiškinkite skyriaus pavadinimą – koks yra septintasis įrodymas?
  5. Šio skyriaus pasakotojas užsienietį vadina tai profesoriumi, tai ligoniu. Nuo ko tai priklauso? Ar galėtume jį laikyti neutraliu, įvykius stebinčiu iš šalies, ar perimančiu Berliozo suvokimą ir vertinimą? Kokių prasmių tai suteikia tekstui?

[Ištiktas šoko poetas Ivanas Benamis ima dėlioti įvykių grandinę ir ūmai jį persmelkia mintis, kad dėl visų šių tragiškų įvykių kaltas nepažįstamas pašnekovas, kuris, pasirodo, esąs visai ne profesorius ar beprotis, o šnipas ir žmogžudys. Įtarimą sustiprina ir kitas trumpakelnis ponas, netikėtai atsiradęs dar prieš Berliozo žūtį, ir staiga nežinia iš kur išdygęs katinas, didelis, juodas, beje, žingsniavęs stačias ant užpakalinių kojų. Poetas puola jų gaudyti, tačiau trijulė išsiskiria ir Benamiui lieka tik stebėti katino pastangas važiuoti tramvajumi pirma susimokėjus už bilietą. Jį apstulbina konduktorės elgesys: ši šaukdama, kad katinams negalima važiuoti tramvajais, visai nesistebi, kad tas gyvūnas ruošiasi mokėti.

Poetas Benamis, supratęs, kad Maskvoje apsilankė šėtonas su savo palydovais, blaškosi po miestą, kol galiausiai išvežamas į psichiatrijos ligoninę, nes jo kalbos visiems kelia juoką. MASSOLIT’o kabinete Michailo Aleksandrovičiaus Berliozo laukia dvylika (!) literatų, o tuo tarpu žuvusiojo bute apsigyvena minėta trijulė. Berliozo buto kaimynui, varjetė teatro direktoriui Stiopai Lichodejevui (tuo metu pasiturinčių Maskvos gyventojų nacionalizuotuose erdviuose butuose gyvendavo kelios šeimos), vyriausiasis svečias prisistato kaip juodosios magijos profesorius Volandas. Netrukus Lichodejevas akimirksniu nudanginamas į Jaltą, Krymo kurortą, o teatre jau ruošiamasi magijos seansui. Pasirodo, ir sutartis dėl būsimų gastrolių pasirašyta, ir skelbimai jau iškabinti. Veltui varjetė teatro finansų direktorius Rimskis bando susisiekti su direktoriumi, kad tas paaiškintų, kas čia vyksta, – lyg tyčia sugenda visos telefonų linijos.

Magijos seansas prasideda dviratininkų akrobatiniais pasirodymais, tačiau visi nekantraudami laukia antros vaidinimo dalies.]

XII skyrius

Juodoji magija ir jos demaskavimas

[1/16]

<…>

Vienintelis žmogus, kurio visiškai nedomino Džiuli šeimos dviračių meno stebuklai, buvo Grigorijus Danilovičius Rimskis. Jis vienui vienas sėdėjo savo kabinete, kramtė plonas lūpas, o jo veidu kartkartėm perbėgdavo traukuliai. Taip nepaprastai dingus Lichodejevui, dabar netikėtai dingo ir administratorius Varenucha.

Rimskis žinojo, kur Varenucha išėjo, tačiau jis išėjo… ir nesugrįžo! Rimskis traukė pečiais ir patyliukais šnibždėjo:

– Bet už ką?!

Keistas dalykas: toks veiklus žmogus kaip finansų direktorius, žinia, galėjo, nesukdamas sau galvos, paskambinti tenai, kur iškeliavo Varenucha, ir paklausti, kas jam atsitiko, tačiau ligi pat dešimtos valandos vakaro jis negalėjo prisiversti šitaip padaryti.

Dešimtą valandą, verste prisivertęs, Rimskis pakėlė telefono ragelį ir tuoj pat įsitikino, kad jo telefonas tyli. Kurjeris pranešė, kad sugedo ir visi kiti telefonai pastate. Šis, aišku, nemalonus, tačiau ne antgamtinis įvykis finansų direktorių kažkodėl galutinai prislėgė, tačiau sykiu ir nudžiugino: nebereikėjo skambinti.

Tuo metu, kai virš finansų direktoriaus galvos užsidegė ir sumirksėjo raudona lemputė, signalizuojanti, kad prasidėjo pertrauka, įėjo kurjeris ir pranešė, kad atvyko svetimšalis artistas. Finansų direktorius kažkodėl visas sutirtėjo ir rūškanas it debesis nuėjo į užkulisius sutikti gastrolieriaus, nes daugiau nebuvo kam jo sutikti.

[2/16]

Į didžiulį persirengimo kambarį iš koridoriaus, kuriame jau čirškė signaliniai skambučiai, visokiom dingstim kaišiojo galvas smalsuoliai. Buvo matyti iliuzionistai ryškiais chalatais, su čalmom ant galvų, čiuožėjas balta megzta striuke, baltas nuo pudros skaitovas ir grimuotojas.

Visus stulbino atvykusios įžymybės nepaprastai ilgas neregėto kirpimo frakas ir tai, kad jo akis dengė juoda kaukė. Tačiau didžiausią nuostabą kėlė du juodojo mago palydovai: languotas ilgšis su perskilusia pensnė ir juodas riebus katinas, kuris, įžengęs į persirengimo kambarį ant užpakalinių kojų, kuo ramiausiai išsidrėbė ant sofos, šnairuodamas į atidengtus grimavimosi lampionus.

Rimskis pasistengė nutaisyti šypseną, nuo to jo veidas dar labiau surūgo ir pasidarė piktas. Finansų direktorius linktelėjo magui, tyliai sėdinčiam šalia katino ant sofos. Rankų vienas kitam jiedu nepadavė. Užtat languotasis plevėsa pats prisistatė Rimskiui, pasivadinęs „ponulio padėjėju“. Ši aplinkybė nustebino finansų direktorių, nemaloniai nustebino: sutartyje padėjėjas visai nebuvo minimas.

Gana nenatūraliai ir sausai Grigorijus Danilovičius pasiteiravo nežinia iš kur atsidanginusį languotąjį, kur artisto aparatūra.

– Deimantėli skaisčiausias, brangusis pone direktoriau, – blerbiančiu balsu atsakė mago padėjėjas, – mūsų aparatūra visada su mumis. Štai jinai! Ein, cvei, drei! – ir, spragtelėjęs palei Rimskio ausį gumbuotais pirštais, staiga ištraukė katinui iš užausio auksinį Rimskio laikrodį, kuris ką tik gulėjo finansų direktoriaus liemenės kišenaitėje po užsegtu švarku su įverta kilputėn grandinėle

[3/16]

Rimskis nejučia susigriebė už pilvo, žiūrovai aiktelėjo, o pro durų tarpą žvilgčiojęs grimuotojas patenkintas krenkštelėjo.

– Jūsų laikrodėlis? Prašom atsiimti, – familiariai šyptelėjęs tarė languotasis ir atkišo sutrikusiam Rimskiui nešvarų delną su jo nuosavybe.

– Su tokiu į vieną tramvajų geriau nelipti, – linksmai šnibžtelėjo skaitovas grimuotojui.

Bet katinas iškrėtė pokštą, dar įspūdingesnį nei numeris su svetimu laikrodžiu. Ūmai pašokęs nuo sofos, jis ant užpakalinių kojų nuėjo prie grimavimosi staliuko, priekine letena ištraukė iš grafino kamštį, prisipylė stiklinę vandens, atsigėrė, vėl užkimšo grafiną ir ant stalelio numestu skudurėliu nusišluostė ūsus.

Dabar niekas net neaiktelėjo, visi tik išsižiojo, o grimuotojas susižavėjęs pralemeno:

– Klasiška!

Tuo metu trečią sykį neramiai sučerškė skambučiai, ir visi, susijaudinę, nujausdami išvysią įdomų numerį, ėmė virsti lauk iš persirengimo kambario.

Po minutės žiūrovų salėje užgeso lempos, tvykstelėjo rampa, raudona spalva apšviesdama uždangos apačią, ir, praskleidęs audeklą, šviesiame plyšyje priešais publiką pasirodė apkūnus ir linksmas kaip kūdikėlis žmogus skustu veidu, suglamžytu fraku ir ne itin švariais marškiniais. Tai buvo Maskvoje visiems puikiai pažįstamas konferansjė Žoržas Bengalskis.

[4/16]

– Na, piliečiai, – kūdikiškai šypsodamasis prašneko Bengalskis, – dabar jūs išvysite… – čia Bengalskis pertraukė pats save ir prašneko kitu tonu: – Matau, kad į trečiąją dalį prisirinko dar daugiau žiūrovų. Šiandien pas mus pusė miesto! Prieš keletą dienų netikėtai susitinku gatvėje bičiulį ir sakau jam: „Kodėl neužsuki pas mus? Vakar pas mus buvo pusė miesto.“ O jis man ir sako: „O aš gyvenu kitoj pusėj!“ – Bengalskis padarė pauzę, laukdamas juoko protrūkio, tačiau niekas nenusijuokė, ir jis varė toliau: – Taigi jūs išvysite juodosios magijos seansą, kurį pademonstruos įžymus artistas iš užsienio mosjė Volandas! Na, mes visi puikiai suprantame, – Bengalskis nutaisė gudrią šypsenėlę, – kad jokios magijos pasaulyje nėra ir kad tai tik prietarai, o maestro Volandas paprasčiausiai yra puikiai įvaldęs iliuzionistų techniką, ir jūs tuo įsitikinsite pamatę pačią įdomiausią dalį, tai yra šios technikos demaskavimą, o kadangi mes visi kaip vienas balsuojame ir už techniką, ir už jos demaskavimą, tai pakviesime scenon poną Volandą!

Šitaip pasvaičiojęs, Bengalskis suglaudė abiejų rankų delnus ir, pakėlęs juos virš galvos, ėmė moti link šviesaus plyšio, ir uždanga tyliai šlamėdama atsiskleidė iki galo.

Mago pasirodymas drauge su ilgšiu padėjėju ir katinu, išėjusiu į sceną ant užpakalinių kojų, labai patiko publikai.

– Krėslą, – negarsiai paliepė Volandas, ir akimoju nežinia kaip ir iš kur scenoje atsirado krėslas, į kurį magas atsisėdo, – sakyk, mielasis Fagotai, – kreipėsi Volandas į savo languotąjį juokdarį, turėjusį, be Korovjovo, matyt, dar ir kitą vardą, – kaip manai, juk Maskvos gyventojai gerokai pasikeitę?

[5/16]

Magas nužvelgė nuščiuvusią publiką, apstulbintą krėslo atsiradimu iš niekur.

– Tikrai taip, mesire, – negarsiai atsakė Fagotas Korovjovas.

– Teisybę sakai. Miestiečiai smarkiai pasikeitė iš išorės, beje, kaip ir pats miestas. Apie drabužius nėra ko ir kalbėti, bet štai pasirodė tie… kaip jie… – tramvajai, automobiliai…

– Autobusai, – pagarbiai pasufleravo Fagotas.

Publika įdėmiai klausėsi jų pokalbio, manydama, kad tai yra magijos stebuklų preliudija. Užkulisiuose grūdosi artistai ir scenos darbininkai, tarp jų veidų buvo matyti sunerimęs ir pablyškęs Rimskio veidas.

Scenos pakraštyje stypsančio Bengalskio fizionomijoje pasirodė suglumimas. Jis kilstelėjo antakį ir pasinaudodamas pauze prašneko:

– Artistas iš užsienio reiškia savo susižavėjimą Maskva, išaugusia techniniu požiūriu, taip pat ir maskviečiais, – čia Bengalskis porą kartų šyptelėjo, iš pradžių parteriui, o paskui balkonui.

Volandas, Fagotas ir katinas pasuko galvas konferansjė pusėn.

– Argi aš reiškiau susižavėjimą? – paklausė magas Fagotą.

– Ne, mesire, jokio susižavėjimo jūs nereiškėte, – atsakė tasai.

– Tai ką šis žmogus šneka?

– Jis paprasčiausiai meluoja! – skardžiu balsu, girdint visam teatrui, paaiškino languotasis padėjėjas ir, kreipdamasis į Bengalskį, pridūrė: – Sveikinu jus sumelavus, pilieti.

Iš balkono pliūptelėjo juokas, o Bengalskis krūptelėjo ir išsprogino akis.

[6/16]

– Bet mane, žinoma, domina ne tiek autobusai, telefonai ir kitokia…

– Aparatūra! – pasufleravo languotasis.

– Visai teisingai, dėkoju, – dusliu balsu lėtai kalbėjo magas, – o daug kartų svarbesnis klausimas: ar pasikeitė šitų miestiečių vidus?

– Taip, tai visų svarbiausias klausimas, pone.

Užkulisiuose susispietę žmonės ėmė žvalgytis ir gūžčioti pečiais. Bengalskis stovėjo išraudęs, o Rimskis perbalęs. Bet čia, tarytum pajutęs bręstantį sąmyšį, magas tarė:

– Brangusis Fagotai, mudu užsiplepėjome, o publika pradeda nuobodžiauti. Parodyk pradžiai jiems kokį paprastą pokštelį.

Salė su palengvėjimu sušlamėjo. Fagotas ir katinas nuėjo rampos pakraščiu į priešingas puses. Fagotas spragtelėjo pirštais, padaužiškai subliuvo:

– Trys, keturi! – sugavo ore kaladę kortų, supašė ją ir ilga juosta švystelėjo katinui. Katinas sugriebė tą juostą ir metė atgal. Atlasinė gyvatė čirkštelėjo, Fagotas lyg paukštytis išsižiojo ir visą ją, kortą paskui kortą, prarijo.

Tada katinas nusilenkė, brūkštelėjo kairiąja užpakaline letena į grindis ir sukėlė neapsakomus plojimus.

– Šaunu, šaunu! – susižavėję klykė užkulisiai.

O Fagotas dūrė pirštu į parterį ir paskelbė:

– Ta malka, gerbiamieji piliečiai, dabartės yra septintoje eilėje pas pilietį Parčevskį, kaip tik tarp trirublės ir šaukimo į teismą dėl alimentų pilietei Zelkovai.

[7/16]

Žmonės parteryje sujudo, ėmė stotis, ir galiausiai kažkoks pilietis, kurio pavardė tikrai buvo Parčevskis, apstulbęs ir paraudęs kaip vėžys, išpešė iš piniginės kaladę ir ėmė mosuoti kortomis, nežinodamas, ką su jomis daryti.

– Pasilikit kaip atminimą! – sušuko Fagotas. – Ne veltui vakar per vakarienę sakėte, kad jūsų gyvenimas Maskvoje būtų nepakeliamas, jeigu ne pokeris.

– Senas triukas, – tarė kažkas balkone, – tasai parteryje iš tos pačios kompanijos.

– Jūs taip manote? – suklykė Fagotas ir prisimerkęs pažvelgė į balkoną. – Tada ir jūs su mumis iš vienos gaujos, nes kaladė jūsų kišenėje!

Balkone kilo bruzdesys, ir pasigirdo džiaugsmingas balsas:

– Tikrai! Jo kišenėje! Štai, štai… Stop! Bet čia červoncai!

Parteryje sėdintys žiūrovai atsigręžė atgal. Balkone kažkoks sutrikęs pilietis rado savo kišenėje perjuostą, lyg tiesiai iš banko, pluoštelį su užrašu „Vienas tūkstantis rublių“.

Kaimynai užgulė jį, o jis apstulbęs krapštė nagu juostelę, bandydamas susivokti, ar červoncai tikri, ar kažkokie užburti.

– Dievaži, tikrų tikriausi! Červoncai! – džiaugsmingai šūkavo žmonės balkone.

– Ir su manim suloškit tokiomis kortomis, – linksmai paprašė kažkoks storulis parterio viduryje.

– Avek plezir! – atsiliepė Fagotas. – Bet kodėl tiktai su tamsta? Visi mielai dalyvaus žaidime! – ir sukomandavo: – Prašom žiūrėti aukštyn!.. Vienas! – jo rankoje atsirado pistoletas, jis sušuko: – Du! – pistoletas nukrypo aukštyn. Jis sušuko: – Trys! – žybtelėjo liepsna, driokstelėjo šūvis, ir tuoj pat iš po kupolo, sklandydami tarp trapecijų, į salę ėmė kristi balti popierėliai.

[8/16]

Jie sukosi ore, pleveno į šalis, pluoštais leidosi į balkoną, orkestrą ir sceną. Po kelių sekundžių vis gausėjantis pinigų lietus pasiekė kėdes, ir žiūrovai ėmė gaudyti popierėlius.

Į viršų kilo šimtai rankų, žiūrovai žvelgė pro popierėlius į apšviestą sceną ir matė tikrų tikriausius ryškiai regimus vandens ženklus. Jokių dvejonių nekėlė ir kvapas: tai buvo didžiai malonus, su niekuo nepalyginamas ką tik išspausdintų pinigų kvapas. Iš pradžių linksmybė, o paskui apstulbimas apėmė visą teatrą. Visur aidėjo žodis „červoncai“, buvo girdėti krykštaujant „ak, ak!“ ir linksmai kikenant. Daugelis, sustoję ant kėdžių, gaudė vinklius, įnoringus popierėlius.

Milicininkų veidai pamažėle pradėjo tįsti, o artistai be ceremonijų ėmė landžioti iš užkulisių.

Pirmojo aukšto ložėje pasigirdo balsas: „Ko griebi! Čia mano! Virš manęs leidosi!“ ir kitas balsas: „O tu nesistumdyk, nes aš tave kad stumtelsiu!“ Ir staiga nuaidėjo antausis. Kaipmat ložėje pasirodė milicininko šalmas, kažkas buvo išvestas iš ložės.

Apskritai sujudimas didėjo, ir nežinia į ką visai tai būtų pavirtę, jeigu Fagotas nebūtų staiga pūstelėjęs aukštyn ir sustabdęs pinigų lietaus.

Du jaunuoliai, linksmai ir reikšmingai susižvalgę, pakilo iš vietų ir tiesutėliai patraukė į bufetą. Teatras gaudė, visų žiūrovų akys blizgėjo iš susijaudinimo. Taip, taip, nežinia į ką visa tai būtų pavirtę, jeigu Bengalskis nebūtų sukaupęs paskutinių jėgų ir sukrutėjęs. Stengdamasis kaip nors valdytis jis iš įpratimo patrynė rankas ir skambiu balsu šitaip prašneko:

– Taigi, piliečiai, mes su jumis matėme vadinamą masinės hipnozės atvejį. Grynai mokslinis eksperimentas, puikiai įrodantis, kad jokių stebuklų ir jokios magijos nėra. Tad paprašysime maestro Volandą demaskuoti šį eksperimentą. Tuojau jūs, piliečiai, išvysite, kaip šitie tariami pinigai dings lygiai taip pat ūmai, kaip ir atsirado.

[9/16]

Jis ėmė ploti, tačiau plojo vienut vienas, jo veide tuo metu žaidė pasitikėjimo kupina šypsena, tačiau akyse to pasitikėjimo nesimatė, jos veikiau maldaute maldavo.

Publikai Bengalskio kalba nepatiko. Stojo visiška tyla, kurią sutrikdė languotasis Fagotas.

– O čia vėlei vadinamojo melo atvejis, – pareiškė jis skardžiu ožio tenoriuku, – pinigėliai, piliečiai, tikri!

– Bravo! – kažkur aukštai krioktelėjo bosas.

– Beje, šitas tipas, – Fagotas parodė į Bengalskį, – man įgriso. Visą laiką kaišioja savo dvylekį kur nereikia, trukdo melagingom šnekom seansą! Ką čia jam padarius?

– Galvą nusukti! – tarė kažkas rūsčiai balkone.

– Ką jūs pasakėte? A? – Fagotas beregint pasigavo tą kvailą pasiūlymą. – Galvą nusukti? Idėja! Begemotai! – suriko jis katinui. – Pirmyn! Ein, cvei, drei!!

Ir įvyko neregėtas dalykas. Juodi katino plaukai pasišiaušė, jis klaikiai sukniaukė.

Paskui susirietė į kamuoliuką ir kaip pantera šoko Bengalskiui tiesiai ant krūtinės, o nuo krūtinės – ant galvos. Urgzdamas katinas putniomis letenomis įsikibo į retoką konferansjė ševeliūrą ir šiurpiai sustaugęs dviem trūktelėjimais nurovė galvą nuo storo sprando.

Pustrečio tūkstančio žiūrovų suriko kaip vienas. Kraujas iš nutrauktų arterijų fontanu ūžtelėjo aukštyn ir apliejo antkrūtį ir fraką. Begalvis kūnas kažkaip nerangiai sutabalavo kojomis ir atsisėdo ant grindų. Salėje pasigirdo isteriški moterų klyksmai. Katinas padavė galvą Fagotui, tas iškėlė ją už plaukų ir parodė publikai, o galva širdį veriančiu balsu suriko ant viso teatro:

– Daktarą!

[10/16]

– Ar tu dar tauzysi visokius niekus? – rūsčiai paklausė Fagotas raudančią galvą.

– Daugiau taip nedarysiu! – sugargė galva.

– Dėl Dievo meilės, nekankinkite jo! – staiga pro triukšmą ir gaudesį pasigirdo moteriškas balsas iš ložės, ir magas atsisuko to balso pusėn.

– Tai kaip, piliečiai, gal dovanot jam, ar ką jau? – paklausė Fagotas, kreipdamasis į salę.

– Dovanoti! Dovanoti! – pasigirdo iš pradžių paskiri ir daugiausia moteriški balsai, o paskui jie susiliejo į vieną chorą su vyriškais.

– Ką įsakysite, mesire? – paklausė Fagotas kaukėtąjį magą.

– Ką gi, – susimąstęs prašneko tasai, – žmonės kaip žmonės. Mėgsta pinigus, tačiau taip visada buvo… Žmonija mėgsta pinigus, nesvarbu, iš ko jie padaryti – iš odos, iš popieriaus, iš aukso ar bronzos. Na, lengvabūdžiai… ką darysi… ir gailestingumas retsykiais pasibeldžia į jų širdis… paprasti žmonės… Po teisybei, panašūs į ankstesnius… tik butų problema juos pagadino… – ir garsiai įsakė:Uždėkite galvą.

Katinas, kruopščiai prisitaikęs, užvožė galvą ant sprando, ir ji išsyk atsidūrė savo vietoje, tarytum nė nebūtų buvusi iš ten pajudinta. O svarbiausia, ant sprando neliko nė menkiausio rando. Katinas brūkštelėjo letenomis per Bengalskio fraką ir plastroną, ir dingo kraujo pėdsakai. Fagotas pastatė sudribusį Bengalskį ant kojų, įgrūdo į frako kišenę pakelį červoncų ir išstūmė jį iš scenos, palydėdamas žodžiais:

– Dinkit iš čia! Be jūsų bus linksmiau!

Pastėrusiu žvilgsniu dairydamasis į šalis ir šlitinėdamas, konferansjė nusliūkino tik ligi ugniagesių posto, ir ten jam pasidarė bloga. Jis gailiai suspigo.

[11/16]

– Mano galva, mano galva!

Kartu su kitais prie jo puolė Rimskis. Konferansjė verkė, rankomis kažką gaudė ore, murmėjo:

– Atiduokit man galvą! Atiduokit galvą! Pasiimkit butą, pasiimkit paveikslus, tik atiduokit galvą!

Kurjeris nubėgo ieškoti gydytojo. Buvo bandyta Bengalskį paguldyti persirengimo kambaryje ant sofos, tačiau jisai nesidavė, ėmė blaškytis. Teko iškviesti greitąją. Kai nelaimingasis konferansjė buvo išvežtas, Rimskis nudūmė atgal į sceną ir išvydo, kad ten vyksta nauji stebuklai. Beje, gal tuo metu, o gal truputėlį anksčiau magas su savo nudryžusiu krėslu pradingo nuo scenos, ir, reikia pasakyti, kad publika to visai nepastebėjo, nes buvo suviliota nepaprastų dalykų, kuriuos scenoje demonstravo Fagotas.

O Fagotas, išvijęs nukentėjusį konferansjė, paskelbė:

– Dabartės, kai išgujome tą niektauzą, atidarysime parduotuvę damoms!

Ir beregint scenos grindis nuklojo persiški kilimai, atsirado didžiuliai veidrodžiai, iš šonų apšviesti žalsvais vamzdeliais, o tarp veidrodžių – vitrinos, kuriose smagiai nustebinti žiūrovai išvydo įvairiausių spalvų ir fasonų paryžietiškas sukneles. Vienose vitrinose buvo drabužiai, o kitose kūpsojo šimtai moteriškų skrybėlaičių, su plunksnomis ir be plunksnų, su sagėmis ir be sagių, šimtai batelių – juodų, baltų, geltonų, odinių, atlasinių, zomšinių, su dirželiais, su blizgučiais. Tarp batelių gulėjo futliarai kvepalų, kalnai rankinukų iš antilopės odos, iš zomšos, iš šilko, o tarp jų – didžiausios krūvos pailgų auksinių dėžučių, kuriose paprastai laikomi lūpų dažai.

[12/16]

Velniai žino iš kur išdygusi rudaplaukė mergina juoda vakarine suknele, visai daili mergina, jei ne kaklą bjaurojantis keistas randas, išniro tarp vitrinų ir šeimininkiškai nusišypsojo.

Fagotas su saldžia šypsenėle pranešė, kad firma absoliučiai nemokamai keičia senus moteriškus drabužius ir avalynę į paryžietiškas sukneles ir batelius. Tą patį pasakė ir apie rankinukus, kvepalus bei visa kita.

Katinas užpakaline letena ėmė brūžuoti į grindis, o priekinės gestais taikėsi pamėgdžioti šveicorių, atidarantį duris.

Prikimusi mergina truputėlį švepluodama, tačiau gana saldžiu balsu užtraukė kažkokią nelabai suprantamą, bet, sprendžiant iš moterų veidų parteryje, didžiai gundančią dainelę:

– Herlen, Šanel numeris penki, Micuko, Narcis Nuar, vakarinės suknelės, kokteilių suknelės…

Fagotas darkėsi, katinas lankstėsi, mergina atidarinėjo stiklines vitrinas.

– Prašom! – plyšojo Fagotas. – Nesidrovėkite, be ceremonijų!

Publika bruzdėjo, tačiau eiti į sceną kol kas niekas nesiryžo. Galiausiai dešimtoje parterio eilėje pakilo kažkokia brunetė ir, nutaisiusi tokią šypseną, lyg jai, girdi, būtų į viską nusispjauti, nuėjo per salę ir užlipo šoniniais laipteliais į sceną.

– Bravo! – suriko Fagotas. – Sveikinu pirmąją viešnią! Begemotai, kėdę! Pradėsime nuo apavo, madam.

Brunetė atsisėdo į krėslą, ir Fagotas bemat išvertė priešais ją ant kilimo visą glėbį batelių.

Brunetė nusiavė dešinę koją, pasimatavo alyvų spalvos batelį, patrepsėjo į kilimą, apžiūrėjo kulniuką.

– Ar nespaus? – paklausė susimąsčiusi.

[13/16]

Įžeistas Fagotas sušuko:

– Ką jūs, ką jūs! – o katinas apmaudžiai kniauktelėjo.

– Aš imu šitą porą, mosjė, – tarė brunetė, oriai audamasi ir antrą batelį.

Senieji brunetės batai nuskrido už užuolaidos, įkandin pasuko ir ji pati, lydima rudaplaukės merginos ir Fagoto, kuris nešė ant pakabų kelias madingas sukneles. Katinas trainiojosi aplinkui, lindo padėti, dėl didesnio šaunumo pasikabinęs ant kaklo centimetrą.

Po minutės iš už užuolaidos pasirodė brunetė, apsivilkusi tokia suknele, kad per visą parterį nuošė atodūsis. Nuostabiai pagražėjusi drąsioji moteris sustojo priešais veidrodį, pakraipė apnuogintu petim, pasitaisė plaukus ir išsilenkė, mėgindama žvilgtelėti sau už nugaros.

– Firma prašo tamstą paimti atminimo dovanėlę, – tarė Fagotas ir padavė brunetei pradarytą dėžutę su flakonu.

– Mersi, – išdidžiai padėkojo brunetė ir nusileido laipteliais į parterį. Kol jinai ėjo taku, žiūrovai strykčiojo iš vietų, taikėsi pačiupinėti dėžutę.

Čia dingo publikos drovumas, iš visų pusių į sceną paplūdo moterys. Pro sujaudintų žmonių klegesį, kikenimą ir atodūsius pasigirdo vyriškas balsas: „Aš tau draudžiu!“ ir moteriškas: „Despotas, miesčionis! Išsuksit man ranką!“ Moterys pradingdavo už užuolaidos, numesdavo ten savo drabužius ir išeidavo naujai persirengusios. Ant taburečių su auksuotomis kojytėmis sėdėjo ilga damų greta, energingai trepsinti į kilimą naujai apautomis kojomis. Fagotas klupinėjo palei jas, darbavosi metaliniu šaukštu, katinas, stenėdamas po batų ir rankinukų našta, sliūkino nuo vitrinos prie taburečių ir atgal, mergina subjaurotu kaklu čia pasirodydavo, čia dingdavo ir taip įsismagino, kad jau išvien ėmė tarškėti prancūziškai, ir keisčiausia buvo tai, kad jos marmėjimą iš pusės žodžio suprato visos moterys, netgi tos, kurios nemokėjo nė žodžio prancūziškai.

[14/16]

Visus nustebino į sceną prasibrovęs vyras. Jis pareiškė, kad jo žmona serganti gripu ir todėl jis prašąs kokio nors daiktelio, kurį jai galėtų parnešti. Įrodymui, kad esąs tikrai vedęs, pilietis buvo pasiruošęs pateikti pasą. Rūpestingojo vyro kalba buvo sutikta kvatojimu, Fagotas suriko tikįs juo kaip pats savim net be paso ir įteikė piliečiui dvi poras šilkinių kojinių, o katinas pridėjo nuo savęs dėžutę su lūpų dažais.

Pavėlavusios moterys veržėsi į sceną, nuo scenos garmėjo laimingosios su išeiginėm suknelėm, drakonais išmargintom pižamom, griežto kirpimo vizitiniais kostiumėliais, užsivožusios vieną akį pridengiančias skrybėlaites.

Tada Fagotas pranešė, kad dėl vėlaus laiko po vienos minutės parduotuvė uždaroma ligi rytojaus vakaro, ir scenoje kilo neapsakomas sąmyšis. Moterys paskubomis, nesimatuodamos stvarstė batus. Viena tarytumei audra įsiveržė anapus užuolaidos, nusimetė savo kostiumėlį, stvėrė pirmą pasitaikiusį drabužį – šilkinį didžiulėmis puokštėmis chalatą – ir dar spėjo sugriebti porą dėžučių kvepalų.

Lygiai po minutės pokštelėjo pistoleto šūvis, veidrodžiai dingo, prasmego vitrinos ir taburetės, kilimas ir užuolaida ištirpo ore. Paskiausiai dingo didžiulis senų drabužių ir batų kalnas, scena vėlei pasidarė tvarkinga, tuščia ir plika.

Ir štai tuomet į įvykius įsimaišė naujas veikėjas.

Iš ložės Nr. 2 nuaidėjo malonus, skardus ir labai reiklus baritonas:

– Pilieti artiste, vis dėlto pageidautumėm, kad jūs žiūrovų akivaizdoje nedelsiant demaskuotumėte savo triukų techniką, ypač triuką su pinigais. Taip pat pageidautumėm, kad į sceną sugrįžtų konferansjė. Žiūrovai sunerimę dėl jo likimo.

Baritonas priklausė ne kam kitam, o šio vakaro garbės svečiui Arkadijui Apolonovičiui Semplejarovui, Maskvos teatrų Akustinės komisijos pirmininkui.

[15/16]

Arkadijus Apolonovičius sėdėjo ložėje drauge su dviem damom: viena jų buvo jau senyva, brangiai ir madingai apsirengusi, antroji – jaunutė, dailutė, apsirengusi kukliau. Pirmoji, kaip netrukus paaiškėjo rašant protokolą, buvo Arkadijaus Apolonovičiaus žmona, o antroji – jo tolima giminaitė, pradedanti ir vilčių teikianti artistė, atvykusi iš Saratovo ir gyvenanti Arkadijaus Apolonovičiaus ir jo žmonos bute.

– Pardon, – atsiliepė Fagotas, – atleiskite, bet čia nėra ko demaskuoti, viskas aišku.

– Ne, malonėkite! Demaskuoti tiesiog būtina. Antraip jūsų žavūs numeriai paliks slogų įspūdį. Žiūrovų masės reikalauja paaiškinti.

– Žiūrovų masės, – pertraukė Semplejarovą įžūlusis juokdarys, – lyg ir visai nieko nereikalavo? Tačiau, atsižvelgdamas į jūsų, Arkadijau Apolonovičiau, didžiai gerbiamą pasiūlymą, aš imsiuosi demaskavimo. Bet prieš tai leiskite pademonstruoti dar vieną trumpą numeriuką?

– Kodėl gi ne, – globėjišku tonu atsakė Arkadijus Apolonovičius, – bet būtinai demaskuokite!

– Klausau, klausau. Taigi leiskite paklausti, kur jūs, Arkadijau Apolonovičiau, buvote vakar vakare?

Sulig šiuo nemandagiu ir bemaž chamišku klausimu Arkadijaus Apolonovičiaus veidas persimainė, ir net labai persimainė.

– Arkadijus Apolonovičius vakar vakare buvo Akustinės komisijos posėdyje, – be galo oriai pareiškė Arkadijaus Apolonovičiaus žmona, – tačiau aš nesuprantu, kokį ryšį tatai turi su magija.

– Oi, madam, – pritarė Fagotas, – aišku, kad nesuprantate. O dėl posėdžio jūs baisiausiai klystate. Išvykęs į minėtą posėdį, kuris, tiesą sakant, vakar nebuvo šaukiamas, Arkadijus Apolonovičius atleido savo šoferį ties Akustinės komisijos pastatu prie Skaidriųjų tvenkinių (visas teatras nuščiuvo), o pats autobusu nuvažiavo Jelochovo gatvėn į svečius pas klajojančio rajoninio teatro artistę Milicą Andrejevną Pokobatko ir svečiavosi pas ją maždaug keturias valandas.

– Ai! – skausmingai kažkas aiktelėjo visiškoje tyloje.

Jaunoji Arkadijaus Apolonovičiaus giminaitė ūmai nusikvatojo žemu ir baisiu balsu.

[16/16]

– Viskas aišku! – suriko jinai. – Aš jau seniai įtariu. Dabar suprantu, kodėl ši menkysta gavo Luizės vaidmenį!

Ir, staiga užsimojusi, trumpu ir storu violetiniu lietsargiu tvojo Arkadijui Apolonovičiui per galvą.

Nedorėlis Fagotas, arba Korovjovas, subliuvo:

– Štai, gerbiamieji piliečiai, jums ir demaskavimas, kurio taip troško Arkadijus Apolonovičius!

– Kaip drįsai, nenaudėle, paliesti Arkadijų Apolonovičių? – visu milžinišku ūgiu pakilusi ložėje, rūsčiai paklausė Arkadijaus Apolonovičiaus žmona.

Antras šėtoniško juoko pliūpsnis išsiveržė iš jaunosios giminaitės lūpų.

– Kas jau kas, – atsiliepė ji kvatodama, – o aš tikrai išdrįsiu paliesti! – ir antrąsyk sausai terkštelėjo lietsargis, atšokęs nuo Arkadijaus Apolonovičiaus galvos.

– Milicija! Suimkit ją! – tokiu siaubingu balsu suspiegė Semplejarovo žmona, kad daugeliui salėje apmirė širdis.

O čia dar katinas liuoktelėjo prie rampos ir suriaumojo ant viso teatro žmogaus balsu:

– Seansas baigtas! Maestro! Skelkite maršą!

Apdujęs dirigentas, nesusivokdamas, ką darąs, mostelėjo lazdele, ir orkestras ne užgrojo, ir ne trenkė, ir ne žiebė, o iš tiesų, anot šlykščių katino žodžių, skėlė kažkokį neįtikėtiną, neapsakomai nešvankų maršą. <…>

Ir galėjai matyti, kad scena ūmai ištuštėjo, o sukčius Fagotas ir įžūlusis katinas Begemotas ištirpo ore, stačiai pradingo, kaip anksčiau kad buvo dingęs magas sykiu su nudryžusiu krėslu.

Benamis, Katinas Begemotas (akt. Arūnas Sakalauskas) ir Berliozas spektaklyje „Meistras ir Margarita“, rež. Oskaras Koršunovas, 2000 m.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip su varjetė šeimininkais elgiasi atvykę svečiai? Kokį įspūdį jie stengiasi sudaryti?
  2. Pakomentuokite konferansjė elgesį. Už ką, jūsų manymu, jis baudžiamas? 
  3. Kokį esminį klausimą vaidinimo pradžioje iškelia Volandas? Kokiu būdu jis į jį atsako?
  4. Volando eksperimento kulminacija – parduotuvė damoms. Kaip jos išlaiko šį egzaminą?
  5. Įsivaizduokite – jei varjetė spektaklis vyktų šiais laikais, kaip elgtųsi publika?
  6. Romane visa, kas gaunama iš šėtono, netrukus išnyksta, pavirsta plėnimis. Interpretuokite šią metaforą.
  7. Varjetė afišos skelbia, kad profesoriaus pasirodymas skirtas magijai demaskuoti. Ką iš tiesų demaskuoja Volandas?
  8. Pasvarstykite, kodėl romanas pradedamas epigrafu – citata iš J. V. Gėtės „Fausto“. Kokia mintimi rašytojas nori užkrėsti savo romano skaitytojus? Ar pasiduodate šiai provokacijai?

[Tuo metu, kai varjetė teatre publika siaučia iš džiaugsmo gaudydama Volando mėtomus pinigus, psichiatrijos ligoninėje į poeto Ivano Benamio palatą iš balkono įsėlina nepažįstamas žmogus. Tokiomis keistomis aplinkybėmis skaitytojas supažindinamas su kitais dviem pagrindiniais kūrinio veikėjais – Meistru ir Margarita. Meistrą matome čia ir dabar jautriai besikalbantį su poetu Benamiu, Margarita iškyla kaip ryškiausias Meistro vaizdinys, istorijos, prasidėjusios prieš metus, herojė. Šioje dalyje matome dar vieną laiko ir erdvės – prisiminimų – plotmę.]

Savarankiškai perskaitykite romano XIII skyrių „Herojaus pasirodymas“ ir atlikite užduotis.

  1. Kodėl Meistras greitai suvokia, kad poetas iš tiesų kalbėjosi ne su užsienio agentu, o su šėtonu?
  2. Apibūdinkite Meistro savijautą: kaip jis vertina savo padėtį, ką mąsto apie ateitį?
  3. Su kokiu pasauliu susiduria Meistras, baigęs rašyti romaną apie Poncijų Pilotą? Ką reiškia jo žodžiai: „Aš išėjau į gyvenimą su romanu rankose ir tada mano gyvenimas baigėsi“?
  4. Šiame skyriuje Meistras prisimena patį baisiausią savo gyvenimo laiką, negrįžtamai pakeitusį jo likimą, tačiau apie tai tiesiogiai nieko nepasakoja. Tik istorija besidomintis skaitytojas iš kai kurių detalių galėtų suprasti, ką tuo metu patyrė Meistras. Pavyzdžiui, kai jis sako Ivanui, kad viduržiemio naktį „apsivilkęs tą patį paltą, tik be sagų“ stovėjo gūždamasis nuo šalčio savo kiemelyje, o pro jo buto langą girdėjosi patefono muzika, atsiveria visa Meistro tragedija: NKVD kalėjime iš kalinių rūbų buvo išpjaunamos visos sagos, todėl aišku, iš kur Meistras grįžta namo, tačiau jo mažame butelyje jau gyvena kitas žmogus, beje, įskundęs Meistrą dėl rašomo romano. Kas dar, be šių detalių, rodo skaudžią veikėjo patirtį?
  5. Iškelkite dvi hipotezes, kodėl Meistras atsisako savo pavardės. Viena jų galėtų remtis istoriniu kontekstu, kita – romantiniu. Kuri ir kodėl labiau įtikina? Argumentuokite remdamiesi romano (arba šio skyriaus) tekstu.
  6. Niūriame istorinių realijų fone iškyla Meistro ir Margaritos meilė, kurią literatūros kritikai dažnai vadina romantine. Pasidomėkite sąvoka romantinė meilė ir pasvarstykite, ar pasakodamas Meistras romantizuoja santykius su mylimąja.

ANTRA DALIS

Romano antra dalis pradedama skyriumi „Margarita“. Savarankiškai perskaitykite XIX skyrių ir pasirenkite diskusijai.

  1. Margarita gyvena apsupta prabangos, pertekliaus, bet… yra nelaiminga. Ko reikia žmogui, kad būtų laimingas? Kas apskritai yra laimė?
  2. Volando pasiuntinys Azazelas Margaritos gyvenime pasirodo tada, kai ji yra nusivylusi, iškankinta laukimo, ketinanti, jei nesuras Meistro, nusižudyti, dėl jo pasiryžusi viskam. Prisiminkite J. V. Gėtės Faustą – kokią akimirką jis kelia nuodų taurę? Kas nuo tragiškos baigties sulaiko Faustą ir kas – Margaritą? Ar galima įžvelgti sąsajų?
  3. Padiskutuokite, kas yra nusivylimas. Kaip šią būseną galima įveikti? Prisiminkite V. Šekspyro Hamletą, J. V. Gėtės personažus ir kitus skaitytų kūrinių veikėjus. Kaip šią problemą sprendžia literatūros herojai?

[Azazelas pakviečia Margaritą į Volando rengiamą kasmetinį Didįjį pokylį, kuriame ji sutinka būti puotos karaliene. Jie atvyksta į spėjusį pagarsėti Sodų gatvės butą Nr. 50, prie kurio nuo pat kiemo vartų budi vienodai apsirengę vyrukai, bet pro juos svečiai praeina nematomi. Bute aklinoje tamsoje Margarita kopia ilgais plačiais laiptais, paskui atsiduria didelėse rožėmis išpuoštose salėse su lediniais baseinais ir kolonomis, marmurinėmis sienomis, iš kurių trykšta vynas. Stebėdamasi, kaip visa tai gali sutilpti Maskvos bute, Margarita apskrieja visas sales, kol galiausiai vidurnaktį prasideda pokylio svečių eisena, kurios priekyje eina „ponas Žakas su žmona“, „vienas įdomiausių vyrų“, „pinigų padirbinėtojas, valstybės išdavikas, bet visai neblogas alchemikas“, išgarsėjęs tuo, kad nunuodijo karaliaus meilužę. Prieš Margaritą praeina ne tik įsivaizduojami nusikaltėliai, bet ir tikri visų laikų ir tautų piktadariai. Daugelis jų sveikina pokylio karalienę, rodo jai pagarbą bučiuodami kelį ir spygauja iš laimės gavę bent kiek jos dėmesio. Margarita, padedama Korovjovo, Azazelo ir katino Begemoto, susipažįsta su mirusiųjų pasaulio svečiais stengdamasi visiems vienodai šypsotis, kol jos dėmesį patraukia jauna graži moteris, tačiau „neramių, įkyriai lakstančių akių“. Korovjovas papasakoja jos istoriją, kad jau daugelį metų pabudusi mergina randa ant staliuko padėtą nosinę, kuria uždusino savo nesantuokinį kūdikį; ji visaip bandė ta nosine atsikratyti – „ir krosnyje degino, ir upėje skandino, bet niekas nepadeda“. Išvydusi Margaritą, mergina ima mechaniškai kartoti savo vardą „Frida, Frida! aš vardu Frida, o karaliene“.

Galiausiai Margaritos jau nebedomina nei Gajus Cezaris52, nei Mesalina, nei karaliai, hercogai, kavalieriai, savižudžiai, pakaruokliai, sąvadautojai, budeliai ar skundikai. Jai linksta kojos, didžiausias kančias kelia dešinysis kelis. Ji dar kartą apskrieja sales, kuriose bruzda svečiai, ir šurmulyje vėl pastebi apgirtusios moters veidą su apdujusiomis, bet vis dar maldaujančiomis akimis. „Frida!“ – prisimena vienintelį vardą Margarita.

Ūmai svečių minios ima tirpti, kolonos subyra, šviesos užgęsta, nebelieka nei fontanų, nei gėlių. Pasidaro kaip buvę – kukli juvelyro našlės svetainė, kurioje neseniai gyveno Berliozas, o dabar ant lovos sėdi Volandas, netoliese nusivilkę frakus prisėda ir jo palydovai. Visi laukia vakarienės.]

52 Gajus Julijus Cezaris (Gaius Iulius Ceaser, 100–44 m. pr. Kr.) – senovės Romos valstybės veikėjas, karvedys, rašytojas, kilęs iš patricijų Julijų giminės.

XXIV skyrius

Meistro išvadavimas

[1/10]

Linksmoji vakarienė tęsėsi. Žvakės kandeliabruose apgargėjo, po kambarį vilnydama sklaidėsi sausa, kvapi židinio šiluma. Prisivalgiusią Margaritą apėmė palaimos jausmas. Ji žvelgė, kaip pilkšvi dūmų ratilai nuo Azazelo cigaro plaukia židinio link ir kaip katinas mėgina pagauti juos špagos galu. Ji niekur nenorėjo eiti, nors, jos manymu, jau buvo vėlu. Sprendžiant iš visko, artėjo šešta valanda ryto. Pasinaudojusi pauze, Margarita kreipėsi į Volandą ir nedrąsiai tarė:

– Man jau turbūt metas… Vėlu.

– Kur jūs taip skubate? – mandagiai, bet sausai paklausė Volandas.

Kiti tylėjo, apsimesdami be galo susidomėję cigaro dūmų ratilais.

– Taip, metas, – galutinai dėl to sutrikusi, pakartojo Margarita ir atsigręžė, lyg ieškodama pelerinos ar apsiausto. Staiga ji ėmė drovėtis savo nuogumo. Ji pakilo iš užstalės. Volandas tylėdamas pakėlė nuo lovos savo palaikį apskretusį chalatą, o Korovjovas užmetė jį Margaritai ant pečių.

– Dėkoju jums, mesire, – vos girdimu balsu tarė Margarita ir klausiamai pažvelgė į Volandą. Tasai mandagiai ir abejingai šyptelėjo.

Baisi nykuma kažkaip akimoju suspaudė Margaritai širdį. Ji pasijuto apgauta. Buvo matyti, kad niekas neketina jos apdovanoti už paslaugas per pokylį, kaip niekas nemėgino jos ir sulaikyti. O jai buvo visai aišku, kad eiti iš čia nebėra kur. Akimirką šmėkštelėjusi mintis, kad teks grįžti į namus, sukėlė jos širdyje didžiausią neviltį. Gal reikia pačiai paprašyti, kaip gundydamas patarė Azazelas Aleksandro sode? „Ne, nieku gyvu“, – tarė ji pati sau.

[2/10]

– Viso gero, mesire, – pasakė ji balsiai, o tylomis galvojo: „Kad tik ištrūkčiau iš čia, o tada jau nueisiu prie upės ir nusiskandinsiu.“

– Sėskitės, – staiga įsakmiai tarė Volandas.

Margaritos veidas persimainė, ji atsisėdo.

– Gal norėtumėte ką nors pasakyti atsisveikindama?

– Ne, mesire, nieko nenoriu, – išdidžiai atsakė Margarita, – išskyrus tai, kad mielai padarysiu viską, ką paliepsite, jeigu tik esu dar jums reikalinga. Aš nėmaž nepavargau ir smagiai pasilinksminau per pokylį. Ir jeigu tas pokylis tebetruktų, aš mielai atstatyčiau savo kelį, kad jį galėtų pabučiuoti tūkstančiai pakaruoklių ir žmogžudžių, – Margarita žvelgė į Volandą lyg pro rūko šydą, jos akyse tvenkėsi ašaros.

– Teisingai! Visai teisingai! – baisiu balsu skardžiai suriko Volandas. – Taip ir reikia!

– Taip ir reikia! – lyg aidas pakartojo Volando svita.

– Mes jus išbandėme, – toliau kalbėjo Volandas, – niekada nieko neprašykite! Niekada ir nieko, ypač tų, kurie už jus stipresni. Patys pasiūlys ir patys viską duos. Sėskitės, išdidi moterie, – Volandas nuplėšė Margaritai nuo pečių sunkų chalatą, ir ji vėl atsidūrė šalia jo ant lovos. – Na, Margo, – vėl prašneko Volandas švelnesniu balsu, – ko jūs pageidaujate už tai, kad šiandien pabuvote pokylio šeimininke? Ko norite už tai, kad visą pokylį praleidote nuoga? Kiek kainuoja jūsų kelis? Kokių nuostolių padarė jums mano svečiai, kuriuos ką tik pavadinote pakaruokliais? Sakykit! Ir šįsyk sakykit viską nesivaržydama: juk aš siūlau.

[3/10]

Margaritos širdis ėmė daužytis, ji sunkiai atsikvėpė, stengėsi susivokti.

– Na, drąsiau, drąsiau! – skatino Volandas. – Žadinkit savo fantaziją, išjudinkit ją! Jau vien už būtinybę matyti, kaip buvo nužudytas tas niekšų niekšas baronas, žmogų verta apdovanoti, ypač jei tas žmogus – moteris. Na?

Margaritai užgniaužė kvapą, ji jau buvo betarianti šventai širdyje saugomus ir iš anksto paruoštus žodžius, bet staiga išbalo, prasižiojo ir išsprogino akis. „Frida! Frida! Frida! – suvaitojo jos ausyse kažkieno įkyrus maldaujamas balsas. – Aš vardu Frida!“ – ir Margarita užsikirsdama prašneko:

– Vadinasi… aš galiu paprašyti… vieno dalyko?

– Pareikalauti, pareikalauti, mano dona, – atsakė Volandas, supratingai šypsodamasis, – pareikalauti vieno dalyko!

Ak, kaip mikliai ir aiškiai pabrėžė Volandas pačios Margaritos pasakytus žodžius – „vieno dalyko“!

Margarita dar kartą atsiduso ir tarė:

– Aš noriu, kad Fridai daugiau nebebūtų paduodama nosinė, kuria ji uždusino savo kūdikį.

Katinas pakėlė akis į dangų ir garsiai atsiduso, tačiau nieko nepasakė, tikriausiai prisiminė per pokylį nusuktą ausį.

– Kadangi absoliučiai neįtikima, – prašneko Volandas šyptelėjęs, – jog šita kvaiša Frida jums būtų įbrukusi kyšį – juk tatai nesiderintų su jūsų karališku orumu, – aš stačiai nebežinau, ką daryti. Man turbūt nieko daugiau nelieka, tik prisirinkti skudurų ir užkamšyti jais visas miegamojo skyles!

[4/10]

– Apie ką jūs kalbate, mesire? – suglumo Margarita, išklausiusi šituos tikrai nesuprantamus žodžius.

– Visiškai su jumis sutinku, mesire, – įsikišo į pokalbį katinas, – žinoma, skudurų, – ir jis susierzinęs trenkė letena į stalą.

– Aš apie gailestingumą kalbu, – paaiškino savo žodžius Volandas, nenuleisdamas nuo Margaritos liepsningos akies. – Retkarčiais jis visai netikėtai ir klastingai įsibrauna pro siauriausius plyšiukus. Štai aš ir kalbu apie skudurus.

– Ir aš apie tą patį kalbu! – šūktelėjo katinas, bet dėl viso pikto pasitraukė nuo Margaritos ir prisidengė rausvu kremu ištepliotomis letenomis smailas ausis.

– Drožk iš čia, – tarė jam Volandas.

– Bet aš dar negėriau kavos, – atsiliepė katinas, – kaipgi išeisiu? Nejaugi, mesire, šventinę naktį svečiai prie stalo skirstomi į dvi rūšis? Vieni – pirmo, o kiti, kaip sakė tasai liūdnasis šykštuolis bufetininkas, – antro šviežumo?

– Tylėk, – įsakė jam Volandas ir paklausė Margaritą: – Sprendžiant iš visko, jūs nepaprastai geras žmogus? Didžiai dorovingas žmogus?

– Ne, – ryžtingai atšovė Margarita, – žinau, kad su jumis šnekėtis galima tik atvirai, todėl atvirai ir sakau: aš esu lengvabūdė. Paprašiau pasigailėti Fridos tik todėl, kad per neatsargumą įžiebiau jai tvirtą viltį. Ji laukia, mesire, ji tiki mano galia. Ir jeigu ji liks apgauta, aš atsidursiu siaubingoje padėtyje. Nerasiu ramybės visą gyvenimą. Nėra kas daryti! Taip jau išėjo.

[5/10]

– A, – tarė Volandas, – suprantu.

– Vadinasi, jūs tai padarysite? – tyliai paklausė Margarita.

– Nieku gyvu, – atsakė Volandas, – matote, brangioji karaliene, čia įvyko mažytė painiava. Kiekviena žinyba privalo rūpintis savo reikalais. Nesiginčysiu, mūsų galimybės gana didelės, jos kur kas didesnės, negu mano kai kurie nelabai įžvalgūs žmonės…

– Tikra teisybė, kur kas didesnės, – neiškentęs įkišo trigrašį katinas, matyt, didžiuodamasis tomis galimybėmis.

– Tylėk, velniai tave griebtų! – sudraudė jį Volandas ir vėl kreipėsi į Margaritą: – Tiesiog nėra prasmės daryti tai, kuo užsiima kita, kaip aš sakiau, žinyba. Taigi, šito aš nedarysiu, padarysite jūs pati.

– Argi mano valia išsipildys?

Azazelas pašaipiai dirstelėjo žvairąja akimi į Margaritą, nežymiai papurtė rusvaplaukę galvą ir prunkštelėjo.

– Nagi darykite, varge tu mano, – burbtelėjo Volandas ir, pasukęs gaublį, įsistebeilijo į kažkokią detalę jo paviršiuje. Matyt, jis vienu metu ir kalbėjosi su Margarita, ir domėjosi dar kažkuo.

– Na, Frida, – pakuždėjo Korovjovas.

– Frida! – šaižiai suriko Margarita.

Durys atsilapojo, į kambarį įbėgo išsitaršiusi, nuoga moteris paklaikusiomis akimis, tačiau visiškai išblaivėjusi, ir ištiesė rankas į Margaritą, o toji didingai tarė:

– Tau dovanojama. Nosinė prie lovos daugiau nebus dedama.

[6/10]

Pasigirdo Fridos klyksmas, ji griuvo ant žemės ir išsitiesė kryžiumi priešais Margaritą. Volandas mostelėjo ranka, ir Frida dingo iš akių.

– Ačiū, likite sveiki, – tarė Margarita ir pakilo.

– Tai ką, Begemote, – prašneko Volandas, – nepulsim pelnytis iš nepraktiško žmogaus poelgio šventinę naktį, – jis atsisuko į Margaritą, – taigi šito neimsim domėn, juk aš ničnieko nedariau. Ko jūs norėtumėt sau?

Stojo tyla, kurią nutraukė Korovjovas, sušnibždėjęs Margaritai į ausį:

– O deimantine dona, šįsyk patariu būti protingesnei! Juk antraip fortūna gali išslysti iš rankų.

– Aš noriu, kad man tuoj pat, šią sekundę, būtų sugrąžintas mano mylimasis, meistras, – pasakė Margarita, ir jos veidą iškreipė mėšlungis.

Tuomet į kambarį įsiveržė vėjas, žvakių liepsnelės kandeliabruose palinko, sunki užuolaida nučiuožė į šalį, atsivėrė langas ir tolimose aukštybėse pasirodė pilnas mėnulis, bet ne priešaušrio, o vidurnakčio mėnulis. Nuo palangės ligi grindų nusidriekė žalsvas mėnesienos takas, kuriame pasirodė naktinis Ivanuškos svečias, vadinąs save meistru. Jis vilkėjo savaisiais ligoninės drabužiais – chalatu, šlepetėmis ir juoda kepuraite, su kuria nesiskirdavo. Jo neskustą veidą buvo iškreipusi grimasa, jis baikščiai it pamišėlis šnairavo į degančias žvakes, o mėnesienos srautas kunkuliavo aplink.

[7/10]

Margarita iš karto jį pažino, suvaitojo, skėstelėjo rankomis ir pribėgo artyn. Ji bučiavo jo kaktą ir lūpas, glaustėsi prie šeriuoto skruosto, ir ilgai tramdytos ašaros dabar upeliais sruvo jai per veidą. Ji ištarė tik vieną žodį, kartojo jį be jokios prasmės:

– Tu… tu… tu…

Meistras atstūmė ją nuo savęs ir kimiu balsu pasakė:

– Neverk, Margo, nekankink manęs. Aš sunkiai sergu, – jis įsitvėrė ranka į palangę, sakytum ketindamas šokti pro langą ir sprukti, išsišiepė, žvelgdamas į sėdinčius užstalėje, ir suriko: – Margo, man baisu! Vėl prasidėjo haliucinacijos…

Verksmas smaugė Margaritą, ji šnibždėjo, springdama žodžiais:

– Ne, ne, ne… nieko nebijok… aš su tavim… aš su tavim…

Korovjovas mikliai ir nepastebimai stumtelėjo meistrui kėdę, ir tasai susmuko ant jos, o Margarita suklupo, prisiglaudė prie ligonio ir taip nurimo. Susijaudinusi ji net nepastebėjo, kad dabar jau yra ne nuoga, kad vilki juodu šilkiniu apsiaustu. Ligonis nuleido galvą ir paniurusiu liguistu žvilgsniu žiūrėjo į grindis.

– Taip, – ilgokai patylėjęs, prabilo Volandas, – neblogai apdorotas, – ir įsakė Korovjovui: – Duok tam žmogui ko nors išgerti, riteri.

Margarita drebančiu balsu ėmė prašyti meistrą:

– Išgerk, išgerk. Bijai? Ne, ne, tikėk manim, jis tau padės.

Ligonis paėmė stiklinę ir išgėrė tai, kas joje buvo, tačiau jo ranka suvirpėjo, ir tuščia stiklinė sudužo prie jo kojų.

[8/10]

– Šukės laimę neša! – sušnibždėjo Korovjovas Margaritai. – Žiūrėkit, jis po truputį atsipeikėja.

Iš tiesų, ligonio žvilgsnis pasidarė jau ne toks išgąstingas ir neramus.

– Margo, čia tikrai tu? – paklausė mėnesienos atneštas svečias.

– Nurimk, čia aš, – atsakė Margarita.

– Dar! – įsakė Volandas.

Kai meistras ištuštino antrą stiklinę, jo akys pasidarė gyvos ir protingos.

– Na, dabar kitas reikalas, – tarė Volandas prisimerkęs, – dabar pasikalbėsim. Kas jūs toks?

– Aš dabar niekas, – atsakė meistras, ir šypsena iškreipė jo burną.

– Iš kur jūs čia atkakote?

– Iš sielvarto namų. Aš – psichinis ligonis, – paaiškino ateivis.

Tų žodžių Margarita neištvėrė ir vėl pravirko. Paskui nusišluosčiusi ašaras ji suriko:

– Siaubingi žodžiai! Siaubingi žodžiai! Jis meistras, mesire, įspėju jus. Išgydykit jį, jis to vertas!

– Ar žinote, su kuo dabar kalbate? – paklausė atklydėlį Volandas. – Pas ką svečiuojatės?

– Žinau, – atsakė meistras, – mano kaimynas beprotnamyje buvo tasai berniokas, Ivanas Benamis. Jis man apie jus pasakojo.

[9/10]

– Kaipgi, kaipgi, – atsiliepė Volandas, – turėjau malonumo susitikti su tuo jaunikaičiu prie Patriarcho tvenkinių. Jis manęs paties vos neišvarė iš proto, įrodinėdamas, kad manęs nėra! Bet jūs, manau, tikite, kad čia tikrai aš?

– Tenka tikėti, – tarė ateivis, – nors, žinoma, kur kas ramiau būtų laikyti jus haliucinacijos vaisiumi. Atleiskite, – susizgribęs pridūrė meistras.

– Na, jeigu jums ramiau, tai ir laikykite, – mandagiai atsakė Volandas.

– Ne, ne! – išgąstingai prašneko Margarita ir ėmė purtyti meistrą už peties. – Atsipeikėk! Prieš tave tikrai jis!

Katinas ir čia kyštelėjo savo trigrašį:

– O aš iš tiesų panašus į haliucinaciją. Atkreipkite dėmesį į mano profilį mėnesienoje, – katinas nupėdinęs atsistojo mėnesienos take ir ketino dar kažką sakyti, bet buvo paprašytas patylėti, ir burbtelėjęs: – Gerai, gerai, tyliu jau, tyliu. Būsiu nebyli haliucinacija, – nutilo.

– Sakykit, o kodėl Margarita vadina jus meistru? – paklausė Volandas. Šis šyptelėjo ir tarė:

– Tai atleistina silpnybė. Ji pernelyg geros nuomonės apie romaną, kurį aš parašiau.

– Apie ką romanas?

– Romanas apie Poncijų Pilotą.

[10/10]

Tuo metu vėl sulingavo ir ėmė šokinėti žvakių liežuvėliai, ant stalo subarškėjo indai, Volandas pratrūko griausmingu juoku, tačiau tas juokas nieko neišgąsdino ir nenustebino. Begemotas kažkodėl ėmė ploti.

– Apie ką? Apie ką? – prašneko Volandas, liovęsis juoktis. – Šiais laikais? Ar tai galimas daiktas! Nejau neradot kitos temos? Duokite žvilgtelti, – Volandas ištiesė ranką delnu į viršų.

– Apgailestauju, bet negaliu to padaryti, – atsiliepė meistras, – nes sudeginau jį krosnyje.

– Atleiskit, nepatikėsiu, – tarė Volandas, – negalimas daiktas. Rankraščiai nedega, – jis atsisuko į Begemotą ir paliepė: – Na, Begemote, duokš romaną.

Katinas akies mirksniu stryktelėjo nuo kėdės, ir visi išvydo, kad jis tupėjo ant storos rankraščių šūsnies. Viršutinį egzempliorių katinas nusilenkęs padavė Volandui. Margarita sudrebėjo ir, vėl ligi ašarų susijaudinusi, sušuko:

– Štai jis, rankraštis! Štai jis!

Ji puolė prie Volando ir susižavėjusi pridūrė:

– Visagalis, visagalis!

Volandas paėmė į rankas paduotąjį egzempliorių, pakraipė jį, padėjo į šalį ir tylomis įbedė nebesišypsančias akis į meistrą. Tačiau šį nežinia kodėl apėmė liūdnumas ir nerimas, jis atsistojo, iškėlė rankas ir krūpčiodamas ėmė murmėti, kreipdamasis į mėnulį aukštybėse:

– Net mėnesėtą naktį nėra man atilsio… Kam sutrikdėt mano ramybę? O dievai, dievai…

Katinas Begemotas, Benamis, Volandas, Berliozas ir Korovjovas (akt. Eimutis Kvoščiauskas) spektaklyje „Meistras ir Margarita“, rež. Oskaras Koršunovas, 2000 m.
Azazelas (akt. Julius Žalakevičius), Korovjovas, Margarita (akt. Aldona Bendoriūtė) ir Katinas Begemotas spektaklyje „Meistras ir Margarita“, rež. Oskaras Koršunovas, 2000 m.

[1/5]

<…>

– Dabar visi palikite mane vieną su jais, – paliepė Volandas, linktelėjęs meistro ir Margaritos pusėn.

Volando įsakymas buvo beregint įvykdytas. Valandžiukę patylėjęs, Volandas kreipėsi į meistrą:

– Vadinasi, į Arbato rūsį? O kas rašys? O svajonės, įkvėpimas?

– Aš nebeturiu nei svajonių, nei įkvėpimo, – atsakė meistras, – ir niekas manęs nebedomina, išskyrus ją vieną, – jis vėl padėjo ranką Margaritai ant galvos, – esu palaužtas, man nyku, aš noriu į rūsį.

– O jūsų romanas? Pilotas?

– Nekenčiu to romano, – atsakė meistras, – per daug dėl jo iškenčiau.

– Meldžiu tave, – gailiu balsu paprašė Margarita, – nekalbėk taip. Už ką tu mane kankini? Juk žinai, kad aš visą savo gyvenimą paaukojau šitam tavo darbui.

O paskui ji dar pridūrė, kreipdamasi į Volandą:

– Neklausykite jo, mesire, jis pernelyg iškamuotas.

– Bet juk reikia ką nors aprašinėti? – kalbėjo Volandas. – Jeigu jūs išsėmėte prokuratoriaus temą, tai imkitės vaizduoti kad ir šitą Aloizijų.

[2/5]

Meistras šyptelėjo.

– Tokio rašinio Lapšenikova nespausdins, beje, man ir neįdomu.

– O iš ko gyvensite? Juk teks skursti.

– Mielu noru, – atsakė meistras, prisitraukė Margaritą prie savęs, apkabino ją per pečius ir pridūrė: – Ji ateis į protą, paliks mane…

– Nemanau, – prakošė pro dantis Volandas ir kalbėjo toliau: – Vadinasi, žmogus, sukūręs Poncijaus Piloto istoriją, danginasi į rūsį, ketindamas tenai smaksoti prie lempos ir skursti?

Margarita atšlijo nuo meistro ir prašneko labai karštai:

– Aš padariau viską, ką galėjau, pakuždėjau jam į ausį pačią didžiausią vilionę. Tačiau jis atsisakė.

– Aš žinau, kad jūs jam pakuždėjote, – atsakė Volandas, – tačiau tai ne didžiausia vilionė. Noriu pasakyti, – kreipėsi jis šyptelėjęs į meistrą, – kad tas romanas dar pridarys jums siurprizų.

– Labai liūdna, – atsakė meistras.

– Ne, ne, ne liūdna, – tarė Volandas, – nieko baisaus jau nebus. Na, Margarita Nikolajevna, viskas padaryta. Ar turite man kokių nors pretenzijų?

– Ką jūs, oi, ką jūs, mesire!

[3/5]

– Tąsyk priimkite iš manęs atminčiai, – tarė Volandas ir ištraukė iš po pagalvės nedidelę auksinę pasagėlę, nusagstytą deimantais.

– Ne, ne, nei už ką!

– Norit su manim ginčytis? – šyptelėjęs paklausė Volandas.

Kadangi jos apsiaustas buvo be kišenių, Margarita susivyniojo pasagą į servetėlę ir užrišo ją mazgeliu. Tuo metu kažkas ją apstulbino. Ji žvilgtelėjo į langą, kuriame švietė mėnulis, ir tarė:

– Bet vieno dalyko aš vis dėlto nesuprantu… Kaip čia dabar – visą laiką vidurnaktis ir vidurnaktis, juk jau seniai turėjo būti rytas?

– Šventinį vidurnaktį malonu truputėlį ir sulaikyti, – atsakė Volandas. – Na, linkiu jums laimės.

Margarita pamaldžiai ištiesė abi rankas į Volandą, tačiau neišdrįso prie jo prisiartinti, tik tyliai šūktelėjo:

– Likite sveiki! Likite sveiki!

– Iki pasimatymo, – tarė Volandas.

[4/5]

Ir juodu apsiaustu vilkinti Margarita kartu su ligoninės chalatu apsisiautusiu meistru išėjo į juvelyro našlės buto koridorių, kur degė žvakė ir lūkuriavo Volando svita. Jiems einant koridorium, Hela nešė lagaminą, kuriame buvo romanas ir menkas Margaritos Nikolajevnos turtas, o katinas padėjo Helai. Prie durų Korovjovas nusilenkęs atsisveikino ir pradingo, o kiti išėjo palydėti ant laiptų. Ten buvo tuščia. Kai jie kirto trečiojo aukšto aikštelę, kažkas minkštai dunkstelėjo, tačiau niekas neatkreipė dėmesio. Prie laukujų šeštosios laiptinės durų Azazelas pūstelėjo aukštyn, ir, vos išėję į kiemą, kurio neapšvietė mėnulis, jie išvydo priebutyje miegantį ir, matyt, kietai miegantį žmogų auliniais batais ir kepure, o netoli durų stovinčią juodą mašiną su užgesintais žibintais. Už priekinio stiklo dūlavo kovarnio siluetas.

<…>

Dingo ir kieme stovėjusi mašina. Grąžinęs Volando dovaną Margaritai, Azazelas atsisveikino su ja, pasidomėjo, ar jai patogu sėdėti, Hela skambiai pabučiavo Margaritą, katinas pakštelėjo jai į ranką, palydovai pamojavo meistrui, kuris it negyvas susmuko pačiame sėdynės kampe, mostelėjo kovarniui ir kaipmat ištirpo ore, nė nemanydami vargti ir kopti į viršų laiptais. Kovarnis įjungė žibintus ir pasuko į vartus pro tarpuvartėje kietai įmigusį žmogų. Ir juodos didelės mašinos žiburiai pradingo tarp kitų žiburių triukšmingoje ir niekad neužmingančioje Sodų gatvėje.

[5/5]

Po valandos viename iš Arbato skersgatvių, mažo namelio pusrūsyje, priekiniame kambaryje, kur viskas atrodė taip, kaip ligi tos baisiosios praėjusių metų rudens nakties, prie pliušine staltiese uždengto stalo, ant kurio stovėjo lempa su gaubtu, o greta – vazelė su pakalnutėmis, sėdėjo Margarita ir tyliai verkė nuo patirtų sukrėtimų ir laimės. Ugnies apgadintas sąsiuvinis gulėjo prieš ją, o šalia kūpsojo nepaliestų sąsiuvinių krūvelė. Namelyje buvo tylu. Gretimame mažame kambarėlyje ant sofos, užklotas ligoninės chalatu, kietai miegojo meistras. Jis alsavo ramiai ir be garso.

Paverkusi Margarita viename iš nepaliestų sąsiuvinių susirado tą vietą, kurią skaitė prieš pasimatymą su Azazelu prie Kremliaus sienos. Margarita nenorėjo miego. Ji švelniai glostė rankraštį lyg mylimą katę ir vartė jį rankose, apžiūrinėdama iš visų pusių, čia atsiversdama titulinį puslapį, čia pačią pabaigą. Ūmai ją persmelkė siaubinga mintis, kad visa tai tik burtai, kad tučtuojau sąsiuviniai pradings iš akių, kad ji atsidurs savo namų miegamajame ir kad atsibudusi turės eiti skandintis. Tačiau tai buvo paskutinė baisi mintis, jos ilgų kančių atgarsis. Niekas nepradingo, visagalis Volandas tikrai buvo visagalis, ir Margarita, kiek tik norėdama, nors ligi pat aušros galėjo šlaminti puslapius, apžiūrinėti juos, bučiuoti ir vis iš naujo skaityti žodžius:

– Tamsa, atslinkusi nuo Viduržemio jūros, apgaubė prokuratoriaus nekenčiamą miestą… Taip, tamsa…

Vertė Algimantas Mikuta

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip jaučiasi Margarita pasibaigus Volando puotai? Kodėl slepia savo savijautą?
  2. Pasvarstykite, kodėl Margarita užgniaužia vienintelį savo norą – susigrąžinti Meistrą.
  3. Kokiomis aplinkybėmis šiame skyriuje dar kartą pasirodo Frida? Kokius Margaritos bruožus atskleidžia ši istorija?
  4. Kokia Meistro, sugrąžinto iš psichiatrijos ligoninės, būsena? Kaip suprantate Volando repliką „neblogai apdorotas“?
  5. Ar Meistras atgauna sveiką nuovoką? Pagrįskite remdamiesi jo dialogu su Volandu.
  6. Atrodo, Volandas žino viską. Tad kodėl jis klausia Meistro, apie ką jo romanas?
  7. Pasakymas „rankraščiai nedega“ – viena dažniausiai cituojamų M. Bulgakovo romano frazių. Pasvarstykite, kokia jos prasmė.
  8. Literatūros kritikai sako, kad šis M. Bulgakovo romanas kelia daug ir įvairių diskusijų, bet jo pabaigą galima medituoti visą gyvenimą. Iš tiesų romane matome dvi pabaigas. Paskutiniame skyriuje „Atleidimas ir amžinas prieglobstis“ susilieja erdvės, laikas nustoja egzistuoti, o veiksmas tęsiasi į amžinybę; susipina ir trys svarbiausios romano plotmės: filosofinė (Poncijus Pilotas ir Ješua), meilės ir kūrybos (Meistras ir Margarita), satyrinė (Volandas ir jo svita Maskvoje). Epiloge pasakojama, kaip klostėsi įvykiai, kai Volandas su savo palyda paliko miestą. Aptarkite romano pabaigą.
    1. Ar Meistras laimi? Ką už patirtas kančias gauna jis ir Margarita? Kaip tai galėtume interpretuoti?
    2. Ar galima teigti, kad žemėje Meistras paliko mokinį, praregėjusį Ivaną Ponyrevą, buvusį poetą Benamį? Argumentuokite.
    3. Kokia, jūsų manymu, romano pabaiga – optimistinė ar pesimistinė? Įžvalgas pagrįskite remdamiesi tekstu.

Apibendriname

MEISTRAS

  1. Remdamiesi M. Bulgakovo gyvenimo faktais pasvarstykite, ar Meistro paveikslą galėtume laikyti autobiografiniu.
  2. Paaiškinkite teiginį: romane kitų to laikotarpio rašytojų veikla priešinama Meistro kūrybai, jis laikomas tiesos nešėju.
  3. Kai kurių romano vertintojų nuomone, Meistro asmenybė yra dvilypė: jis išsilavinęs, plačios erudicijos, apdovanotas dievišku talentu menininkas ir kartu bejėgis, lengvai pažeidžiamas, iš prigimties išsiblaškęs, menkai pažįstantis gyvenimą žmogus. Kokį Meistrą jūs įsivaizduojate?

MARGARITA

  1. Kaip ir kodėl Margaritos ir Meistro pažintis pakeičia jųdviejų gyvenimą?
  2. Pasvarstykite, kodėl šėtonas Volandas Margaritą kviečia būti puotos karaliene. Kodėl šios veikėjos, kaip ir Ješuos, nepaveikia blogio jėgos?
  3. Kokia atrodo Margarita – menininko mūza ar jo globėja ir saugotoja? Argumentuokite.

VOLANDAS

  1. Šėtonizmo, velniavos, kaip visuomeninės sistemos, motyvas dominuoja M. Bulgakovo kūryboje ir ypač sustiprėja, kai vaizduojamas sovietinis prievartos pasaulis. „Bulgakovui mūsų tikrovė iš tiesų yra fantastiška velniava, kurioje autorius negali egzistuoti“, – rašė vienas sovietinis kritikas apie 1925-uosius, dar tada, kai net nebuvo pradėtas romanas „Meistras ir Margarita“. Kokia Volando atvykimo į Maskvą misija? Ką atskleidžia maskviečių susidūrimas su piktosiomis jėgomis? Ar Volandas randa atsakymą į savo klausimą, ar pasikeitė miestiečių vidus?
  2. Remdamiesi skaitytomis knygomis, filmais, kuriuose veikia piktosios jėgos, palyginkite tradiciškai įsivaizduojamo šėtono ir Volando paveikslus.
  3. Kaip Volando ir jo svitos siužetinė linija rašytojui padėjo įkūnyti porevoliucinės Maskvos satyrinį, groteskinį paveikslą?

Rašome

  1. Pagrindinė romano problema yra bailumas. Pilotas neturi drąsos užstoti nekaltą Ješuą, Meistras nedrįsta kovoti už savo įsitikinimus, Maskvos gyventojai iš baimės skundžia vienas kitą. Ar įmanoma istorinių įvykių sūkuryje išlikti žmogumi, išsaugoti sveiką protą, nesileisti į kompromisus su sąžine? Žmoguje išsikerojęs bailumas, pasak M. Bulgakovo, pakeitė pasaulio istorijos eigą, pasmerkė sovietų valstybės gyventojus vegetuoti po tironijos jungu. Baimė nugalėjo sveiką protą ir žmonės susitaikė.

Pasirinkite temą ir parašykite samprotavimo arba probleminį rašinį.

  • Ar bailumas žmogui trukdo gyventi?
  • Ar menininkas gali suderinti kūrybą ir baimę?
  • Kur kompromisai su sąžine gali nuvesti žmogų?
  • Ar istorinio laiko žiaurumai gali pateisinti žmogaus elgesį?
  • Ar yra nekintančių moralinių kriterijų, ar jie keičiasi priklausomai nuo mirties ar valdžios baimės?

Pasitelkite savo patirtį, įgytą per istorijos pamokas, išvykas, ekskursijas, skaitant knygas ar žiūrint filmus, vaizduojančius totalitarinę visuomenę (pvz., Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“ ir kt.), ir sukurkite istorinės asmenybės ar kūrinio personažo vidinį monologą, kuriame atsiskleistų ir baimė, ir pastangos ją įveikti.

  1. Romane svarbi tiesos ir teisingumo problema. Veikėjai praranda tiesos nuovoką, nebežino, ar gina savo ar kieno nors įpirštą nuomonę. O gal tiesų yra daug? Ar gali prievartos visuomenėje egzistuoti daug tiesų? „Meistro ir Margaritos“ autorius tarsi sako: net jei Maskvoje pasirodys pats velnias su savo pragariška palyda, kompetentingi autoritetai ir ideologijos teoretikai, kaip ir MASSOLIT’o pirmininkas Berliozas, vis tiek ras racionalų paaiškinimą, neprieštaraujantį K. Markso, F. Engelso, V. Lenino ir J. Stalino mokymams, ir įtikins visus, taip pat ir tuos, kurie patyrė piktųjų dvasių poveikį. Taigi rašytojas išreiškia valdžios gebėjimą paaiškinti bet kokius nepaaiškinamus gyvenimo reiškinius, net masines represijas. O štai Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn 8). Ar už tokią tiesą kovoja Volandas, kai baudžia vagis, kyšininkus, prisitaikėlius? Parašykite probleminio rašinio dėstymo pastraipą.
  • Teisingumas, M. Bulgakovo supratimu, neapsiriboja bausme ir atpildu. Kas, jūsų manymu, yra teisingumas?
  • Ar įmanoma suderinti teisingumą ir meilę?
  • Pagrįskite arba paneikite Viktoro Hugo mintį: būti geram kur kas lengviau, nei būti teisingam.
  1. Tikėjimo problema taip pat persmelkia romano puslapius, ji glūdi ir Volando žodžiuose: „Kiekvienam bus atlyginta pagal tikėjimą.“ Kuo tiki Berliozas (jo tikėjimas, toks atkaklus ir be kompromisų, greičiausiai subliūkšta)? Kuo tiki Poncijus Pilotas ir mirti jo pasiųstas Ješua? O varjetė teatro lankytojai? Romanas skatina skaitytoją susimąstyti, kuo jis tiki ir kodėl. Poetas Benamis, praradęs sveiką nuovoką ir vejamas Volando palydos, klaidžioja būtent po tas Maskvos vietas, kur buvo sunaikintos bažnyčios. Galbūt taip iškeliama naujojo pasaulio bedieviškumo arba moralinio žmogaus nuopuolio problema?
  • Pasvarstykite, kodėl sovietų valstybėje buvo persekiojami kunigai ir tikintieji, naikinamos bažnyčios, draudžiamas religinis menas. Kodėl religija pavojinga totalitariniam režimui?
  • Kodėl demokratinėje valstybėje svarbu ginti žmogaus tikėjimo laisvę?
  • Kokios dvasinės atramos, jūsų manymu, svarbios XXI a. žmogui?
  1. Tikėjimo problema mus atveda prie amžinų gėrio ir blogio klausimų. Skaitytojas skatinamas apsibrėžti šias sąvokas. Ir M. Bulgakovo, ir mūsų laikais daugelis jų reikšmes painioja, iškraipo dėl kitų įtakos, gyvenimo aplinkybių ar patirties stokos. Taigi romanas skatina susimąstyti apie savo veiksmų motyvus, pasekmes ir prasmę. Galbūt paaiškės, kad mes patys esame atsakingi už tas pasaulio bėdas ir perversmus, kurie mums nepatinka. Galbūt be Volando pamokų mes patys tiesiog nesugebame ir nenorime keistis?

Diskutuojame

Pasirinkite temą ir, remdamiesi romanu, surenkite diskusiją.

• Ar žmogus turi pasirinkimo laisvę?

• Ar iš tiesų blogis turi būti patrauklus, kad juo sektų?

• Kas lemia žmogaus gyvenimą – aplinkybių sutapimas, atsitiktinumai, iš anksto paskirta lemtis ar pasirinkti idealai, vertybinės nuostatos?

• Jei žmogaus gyvenimas priklauso nuo lemties, ar jis gali būti atsakingas už kitus ir užtikrinti jų ateitį?

• Ar blogis yra visagalis?

Romano kelionė po kino ir teatro pasaulį

  1. Romaną „Meistras ir Margarita“ į sceną yra perkėlęs režisierius Oskaras Koršunovas (scen. aut. Sigitas Parulskis). Eseistas, filosofas Leonidas Donskis spektaklio recenzijoje „Rekviem dvidešimtajam amžiui“ rašo:
Ir kai tik kas nors nusprendžia deginti pavojingus rankraščius arba paskelbia, jog žino atsakymus į visus didžiuosius žmogaus egzistencijos ir dramatiškos istorijos klausimus, tai yra ženklas Volandui, jog jam atėjo laikas pasivaikščioti šaunaus naujojo pasaulio miestų gatvėmis.
    1. Pamėginkite paaiškinti recenzijos pavadinimą susiedami jį su citata. Kaip spektaklį interpretuoja L. Donskis?
    2. Pažiūrėkite O. Koršunovo pastatymą (prieigą rasite internete) ir pasidalykite įžvalgomis.
  1. 2024-ųjų pradžioje kino pasaulyje pasirodė nauja Michailo Lokšino, JAV gyvenančio rusų kilmės režisieriaus, „Meistro ir Margaritos“ ekranizacija. Pirmieji filmo vertinimai buvo geri, tačiau, Rusijos pareigūnams ir propagandistams atkreipus dėmesį į karui su Ukraina besipriešinančio kūrėjo darbą, imta reikalauti režisierių ir kino fondą, finansavusį projektą, nubausti. Prasidėjo aršus filmo puolimas kaltinant jį „satanizmo ir terorizmo propaganda“.
    1. Pasvarstykite, kaip filmo atsiradimo istorija gali sietis su romano „Meistras ir Margarita“ įvykiais ir su M. Bulgakovo biografija bei istoriniu laiku.
    2. Pažiūrėkite M. Lokšino filmą (su anglų kalbos titrais) ir padiskutuokite apie literatūros kūrinių ekranizaciją.
Prašau palaukti