Ernestas Hemingvėjus. „Atsisveikinimas su ginklais“ (ištraukos) (20.2 tema)

6

[Savanoriu į karą išėjęs sanitarinio dalinio leitenantas Henris, grįžęs iš fronto, aplanko ligoninėje dirbančią anglę medicinos seselę Ketriną Barkli, su kuria neseniai susipažino.]

Dvi dienas važinėjau, apžiūrinėdamas postus. Kai grįžau namo, buvo vėlu, ir tik kitą vakarą pasimačiau su mis Barkli. Jos nebuvo sode, ir aš turėjau laukti ligoninės raštinėje, kol ji nulipo žemyn. Kambary, kuriame buvo įrengta raštinė, pasieniais ant dažytų medinių postamentų stovėjo daug marmurinių biustų. Jų buvo pristatyta ir vestibiulyje priešais raštinę. Tokia jau marmuro ypatybė, – jie visi atrodė vienodai. Skulptūra man visuomet keldavo nuobodulį, tik bronza šiek tiek traukė akį. Tačiau marmuriniai biustai priminė kapines. Beje, vienos gražios kapinės yra Pizoje. Daugiausia blogų skulptūrų galima prisižiūrėti Genujoje. Ta vila anksčiau priklausė kažkokiam vokiečiui, ir biustai jam tikriausiai kainavo labai brangiai. Mane tik domino, kas juos darė ir kiek už juos buvo sumokėta. Bandžiau išsiaiškinti, ar čia buvo šeimos nariai, ar šiaip kas, bet jie visi buvo vienodi, klasikinio stiliaus. Nieko negalėjai apie juos pasakyti.

Aš sėdėjau ant kėdės, laikydamas rankoje kepurę. Mes turėjome nešioti plieno šalmus net Goricijoje, bet jie buvo nepatogūs ir atrodė per daug teatrališkai mieste, iš kurio nebuvo evakuoti civiliai gyventojai. Aš jį užsidėdavau, važiuodamas į postus, ir netgi turėjau anglišką dujokaukę. Mes tuomet jau buvome pradėję jas gauti. Tai buvo tikros kaukės. Taip pat buvo reikalaujama, kad mes vaikščiotume su automatiniais revolveriais; juos turėjo nešiotis gydytojai ir sanitarinių dalių karininkai. Aš jutau revolverį, atsišliejęs į kėdės atlošą. Kas nesinešiojo revolverio, galėjo būti suimtas. Rinaldis revolverio vietoj dėklą prisikimšdavo tualetinio popieriaus. Aš savąjį nešiojausi ir jaučiausi smarkiai apsiginklavęs, kol neteko iš jo šaudyti. Tai buvo 7,65 kalibro „Astros“ sistemos revolveris trumpu vamzdžiu, ir, nuspaudžiant nuleistuką, jis taip staigiai pašokdavo, kad pataikyti nebuvo nė mažiausios vilties. Mokydamasis šaudyti, aš taikydavau žemiau ir bandydavau sulaikyti juokingai trumpo vamzdžio trūkčiojimą, pagaliau taip išmokau, kad iš dvidešimt pėdų tik per vieną jardą prašaudavau pro taikinį, ir tada supratau, kaip juokinga nešiotis revolverį, ir greitai pamiršau jį, ir jis tabalavo iš užpakalio ant diržo, nesukeldamas man jokių kitų jausmų, kaip tik šiokią tokią gėdą, kai sutikdavau anglų ar amerikiečių. Dabar sėdėjau ant kėdės, ir budėtojas kreiva akimi žvilgčiojo į mane iš užstalės, ir aš, laukdamas mis Barkli, apžiūrinėjau marmurines grindis, postamentus, ant kurių stovėjo biustai, ir freskas ant sienų. Freskos buvo neblogos. Visos freskos geros, kai jos pradeda luptis ir byrėti.

Aš pamačiau Ketriną Barkli, ateinančią per vestibiulį, ir atsistojau. Ji neatrodė aukšta, kai ėjo prie manęs, tačiau buvo labai graži.

– Labas vakaras, misteri Henri, – tarė ji.

– Labas vakaras, – tariau aš. Budėtojas klausėsi, sėdėdamas už stalo.

– Prisėsim čia ar eisim į sodą?

– Einam į lauką. Ten vėsiau.

Aš nuėjau paskui ją į sodą, budėtojas žiūrėjo įkandin mūsų. Kai mes ėjome žvyro takeliu, ji tarė:

– Kur jūs buvot?

– Aš buvau išvažiavęs į postus.

– Ir negalėjot man nė laiškelio atsiųsti?

– Ne, – tariau aš. – Nepavyko. Maniau, kad greit grįšiu.

– Vis dėlto reikėjo man pranešti, brangusis.

Mes pasukome iš alėjos ir vaikščiojome tarp medžių. Aš paėmiau ją už rankų, sustojau ir pabučiavau.

– Ar negalėtume kur nueiti?

– Ne, – tarė ji. – Mes galime vaikščioti tik čia. Jūsų ilgai nebuvo.

– Šiandien trečia diena. Bet dabar aš sugrįžau.

Ji pažvelgė į mane.

– Ir jūs mane mylit?

– Taip.

– Jūs sakėt, kad mane mylit, juk taip?

– Taip, – sumelavau aš.

Anksčiau aš jai to nebuvau sakęs.

– Ir jūs mane vadinsit Ketrina?

– Ketrina.

Mes paėjome dar truputėlį ir sustojome po medžiu.

– Sakykit: „Aš sugrįžau pas Ketriną naktį.“

– Aš sugrįžau pas Ketriną naktį.

– O, brangusis, jūs sugrįžot, tiesa?

– Taip.

– Aš jus labai myliu, ir tai buvo baisu. Jūs daugiau neišvažiuosit?

– Ne. Aš visuomet sugrįšiu.

– O aš taip jus myliu. Padėkit vėl čia savo ranką.

– Aš nebuvau jos atitraukęs.

Aš pasukau ją taip, kad bučiuodamas matyčiau jos veidą, ir pamačiau, kad ji užsimerkus. Aš pabučiavau jos užmerktas akis. Pagalvojau, kad ji, turbūt, truputį pamišusi. Man buvo vis tiek. Aš negalvojau, kuo tai baigsis. Tai buvo geriau, negu kiekvieną vakarą vaikščioti į viešuosius namus, skirtus karininkams, kur merginos kariasi tau ant kaklo, ir, kai nebūna viršuje su kitais karininkais, norėdamos parodyti savo prisirišimą, užsimaukšlina tavo kepurę priekiu į užpakalį. Aš žinojau, kad nemyliu Ketrinos Barkli, ir nė nemaniau jos mylėti. Tai buvo lošimas, kaip ir bridžas, tik kortų vietoj čia buvo žodžiai. Kaip ir lošdamas bridžą, turi apsimesti, kad loši iš pinigų ar ko nors kito. Nė vienas neužsiminėm, iš ko lošiama. Man tai buvo vis tiek.

– Būtų gerai kur nors nueiti, – tariau aš. Man, kaip ir visiems vyrams, buvo sunku labai ilgai myluotis stovint.

– Nėra kur, – tarė ji. Ji atsitokėjo, lyg iš kito pasaulio sugrįždama.

– Pasėdėkim čia valandėlę.

Mes atsisėdom ant plokščio akmeninio suoliuko, ir aš laikiau Ketrinos Barkli ranką. Ji nesileido apkabinama.

– Jūs labai pavargęs? – paklausė ji.

– Ne.

Ji žiūrėjo žemyn, į žolę.

– Kvailą žaidimą mes pradėjome.

– Kokį žaidimą?

– Neapsimeskit kvailiuku.

– Aš ir neapsimetu.

– Jūs toks mielas, – tarė ji. – Ir stengiatės žaisti kuo geriau. Bet tai vis dėlto bjaurus žaidimas.

– Ar jūs visuomet atspėjate kitų mintis?

– Ne visuomet. Bet jūsų žinau. Jums nėra reikalo apsimesti, kad mane mylite. Šiam vakarui pakaks. Apie ką dar norėtumėt pakalbėti?

– Bet aš tikrai jus myliu.

– Nemeluokit, kai nėra jokio reikalo. Jūs labai puikiai suvaidinot, ir dabar viskas gerai. Matot, aš ne beprotė. Tik kartais man valandėlei užeina.

Aš suspaudžiau jos ranką.

– Brangioji Ketrina.

– Dabar tai skamba labai juokingai: „Ketrina.“ Jūs ne visuomet vienodai tai ištariat. Bet jūs labai malonus. Jūs labai geras.

– Tai sako ir mūsų kapelionas.

– Taip, jūs labai geras. Ateisit manęs aplankyti?

– Žinoma.

– Ir jums nėra reikalo sakyti, kad mane mylit. Dabar užteks. – Ji atsistojo ir ištiesė ranką. – Labanakt.

Aš norėjau ją pabučiuoti.

– Nereikia, – tarė ji. – Aš baisiai pavargus.

– Vis dėlto pabučiuokit mane, – tariau aš.

– Brangusis, aš labai pavargus.

– Pabučiuokit mane.

– Jūs labai norit?

– Taip.

Mes pasibučiavom, ir ji staiga ištrūko.

– Nereikia. Labanakt, brangusis.

Mes priėjome prie durų, ir aš žiūrėjau, kaip ji įžengė į vidų ir nuėjo per vestibiulį. Man patiko stebėti jos judesius. Ji dingo vestibiuly. Aš nuėjau namo. Naktis buvo karšta, ir kalnuose tebevyko mūšiai. Aš mačiau atošvaistes virš San Gabrielės.

Stabtelėjau prie Vila Rosos. Langinės buvo uždarytos, bet viduje vis dar netilo triukšmas. Kažkas dainavo. Aš nuėjau į savo kambarį. Rinaldis parsirado, kai aš rengiausi.

– Aha, – tarė jis. – Reikalai nesiklosto sklandžiai. Beibis sumišęs?

– Kur tu buvai?

– Vila Rosoje. Labai patartina, beibi. Mes visi dainavom. O kur tu buvai?

– Buvau užėjęs pas anglus.

– Ačiū dievui, kad aš nesusidėjau su anglais.

Mes priėjome prie durų, ir aš žiūrėjau, kaip ji įžengė į vidų ir nuėjo per vestibiulį. Man patiko stebėti jos judesius. Ji dingo vestibiuly. Aš nuėjau namo. Naktis buvo karšta, ir kalnuose tebevyko mūšiai. Aš mačiau atošvaistes virš San Gabrielės.

8

Kitą dieną sužinojome, kad naktį aukštupy prasidės puolimas, ir mes turėjome nuvažiuoti ten su keturiomis mašinomis. Niekas tiksliai nieko nežinojo, nors visi kalbėjo, tvirtai įsitikinę, rodydami savo strategines žinias. Aš sėdėjau pirmajame automobilyje ir, kai mes važiavome pro anglų ligoninę, liepiau šoferiui sustoti. Kiti automobiliai sulėtino greitį. Aš išlipau ir įsakiau šoferiams važiuoti toliau ir, jei mes nepasivysime, palaukti mūsų sankryžoje prie Kormonoso kelio. Aš nuskubėjau alėja ir, įėjęs į priimamąjį, paprašiau iškviesti mis Barkli.

– Ji budi.

– Ar negalėčiau valandėlei jos pamatyti?

Pasiuntė sužinoti sanitarą, ir ji atėjo kartu su juo.

– Aš sustojau pasiteirauti, kaip jūs jaučiatės. Man pasakė, kad jūs budite, ir aš paprašiau jus iškviesti.

– Aš visai sveika, – tarė ji. – Turbūt vakar mane buvo iškankinusi kaitra.

– Man reikia eiti.

– Aš valandėlę išeisiu drauge.

– Ir jūs jaučiatės visai gerai? – paklausiau, kai mudu išėjome.

– Taip, brangusis. Jūs ateisit šį vakarą?

– Ne. Išvažiuoju į Plavos aukštupį, kur įvyks spektaklis.

– Spektaklis?

– Nemanau, kad kas rimta.

– Kada grįšit?

– Rytoj.

Ji kažką atsegė ir nusiėmė nuo kaklo. Ji įdėjo man tą daiktą į ranką.

– Tai šventas Antanas, – tarė ji. – Ir ateikit rytoj vakare.

– Jūs ne katalikė?

– Ne. Bet sako, kad šventas Antanas labai padeda.

– Aš saugosiu jį dėl jūsų. Sudie.

– Ne, – tarė ji, – ne sudie.

– Klausau.

– Būkit geras ir atsargus. Ne, čia negalima manęs pabučiuoti. Negalima.

– Klausau.

Aš atsigręžiau ir pamačiau ją stovint ant laiptų. Ji pamojavo, ir aš pasiunčiau jai bučinį. Ji vėl pamojavo, ir paskui alėja pasibaigė, ir aš įsėdau į sanitarinį automobilį, ir mes nuvažiavome. Šventas Antanas buvo mažame balto metalo medalione. Aš atidariau medalioną ir iškračiau jį į delną.

– Šventas Antanas? – paklausė šoferis.

– Taip.

– Ir aš turiu. – Jis atitraukė dešiniąją ranką nuo vairo, atsegė munduro sagą ir ištraukė jį iš po marškinių. – Matot?

Įdėjau savo šventą Antaną atgal į medalioną, suklosčiau ploną auksinę grandinėlę į kamuoliuką ir viską įsikišau į kišenę.

– Jūs jo neužsikabinat ant kaklo?

– Ne.

– Verčiau užsikabinkit. Juk tam jis ir skirtas.

– Gerai, – tariau aš.

Aš atsegiau auksinės grandinėlės sagtelę, užsikabinau ją ant kaklo ir vėl užsegiau. Šventasis kabojo ant munduro, ir aš atsisegiau mundurą, atsisagsčiau marškinių apykaklę ir nuleidau šventą Antaną po marškiniais. Važiuodamas jaučiau ant krūtinės jo metalinę dėžutę. Netrukus pamiršau jį. Po sužeidimo jo neberadau. Matyt, kas pasiėmė tvarstomajame punkte.

Pervažiavę tiltą, leidomės dideliu greičiu ir netrukus kelyje pamatėme dulkes, sukeltas kitų mašinų. Kelias pasisuko, ir mes pamatėme visus tris automobilius, kurie atrodė visai maži, o dulkės kilo iš po ratų ir draikėsi tarp medžių. Mes pavijome juos, pralenkėme ir pasukome į kelią, kylantį į kalnus. Važiuoti vilkstine gana malonu, kai sėdi pirmoje mašinoje, ir aš atsilošiau sėdynėje ir stebėjau apylinkes. Mes buvome kalnų papėdėje, visai netoli upės kranto, ir, kai kelias pakilo, šiaurėje pasirodė aukšti kalnai, kurių viršūnės vis dar buvo snieguotos. Aš atsigręžiau ir pamačiau tris automobilius, kopiančius į viršų, dulkių atskirtus vienas nuo kito. Mes pralenkėme ilgą apkrautų mulų koloną, šalia jų ėjo varovai su raudonomis feskomis. Tai buvo bersaljerai.

<…>

9

Kelias buvo sausakimšai prisigrūdęs mašinų ir žmonių, iš abiejų pusių stovėjo skydai iš šiaudų ir kukurūzų stiebų, uždengti plaušinėmis, todėl atrodė, kad tai įėjimas į cirką arba laukinių gyvenvietę. Mes lėtai važiavome tuo plaušiniu tuneliu ir pagaliau išnėrėme į tuščią nuvalytą plotą, kur anksčiau stovėjo geležinkelio stotis. Kelias čia išraustas žemiau upės kranto, ir krante visa pakele buvo iškasti blindažai, kuriuose lindėjo pėstininkai. Leidosi saulė ir, pažvelgęs aukštyn pakrante, kitoje upės pusėje virš kalvų pamačiau žvalgybinius austrų aerostatus, juoduojančius saulėlydy. Mes sustabdėme automobilius už plytinės griuvėsių. Krosnyse ir keliose giliose duobėse buvo įrengti tvarstomieji punktai. Sutikau tris pažįstamus gydytojus. Pasikalbėjęs su majoru, sužinojau, kad, prasidėjus puolimui, kada sužeistieji bus sunešti į automobilius, atgal turėsime važiuoti užmaskuotu keliu iki pagrindinio kelio išilgai keteros, kur įrengtas postas ir kur kitos mašinos lauks sužeistųjų. Kad tik nebūtų spūsties kelyje, pasakė jis. Kito kelio nebuvo. Jis buvo užmaskuotas, nes iš kito kranto jį matė austrai. Čia, plytinėje, nuo šautuvų ir kulkosvaidžių ugnies mus saugojo upės krantas. Per upę ėjo tik vienas apgriautas tiltas. Artilerijai pradėjus šaudyti, bus nutiestas kitas tiltas, o dalis kariuomenės perbris už upės vingio, kur negilu. Majoras buvo mažutis, su užriestais ūsais. Jis dalyvavo kare Libijoje ir turėjo dvi juosteles už sužeidimus. Jis pasakė, kad jeigu viskas pasibaigs laimingai, jis pristatys mane apdovanoti. Aš pasakiau, kad tikiuosi, jog viskas pasibaigs laimingai, ir padėkojau už rūpestingumą. Paklausiau, ar yra didelis blindažas, kuriame galėtų prisiglausti šoferiai, ir jis pasiuntė kareivį jo man parodyti. Nuėjau su juo prie blindažo, kuris buvo labai gerai įrengtas. Šoferiai buvo patenkinti blindažu, ir aš juos ten palikau. Majoras pakvietė išgerti su juo ir dar dviem karininkais. Mes išgėrėme romo, ir visi buvo labai draugiški. Lauke temo. Paklausiau, kada turi prasidėti puolimas, ir jie atsakė, kad tuojau sutemus. Aš grįžau pas šoferius. Jie sėdėjo blindaže ir kalbėjosi, ir kai įėjau, jie nutilo. Padalijau jiems po pakelį cigarečių „Makedonija“, nelabai prikimštų cigarečių, iš kurių byrėjo tabakas ir prieš rūkant reikėdavo užsukti galus. Manjera uždegė žiebtuvėlį ir davė visiems ugnies. Žiebtuvėlis buvo fiato radiatoriaus formos. Aš papasakojau jiems, ką girdėjau.

– Kodėl, čia važiuodami, nematėme posto? – paklausė Pasinis.

– Jis buvo tuoj už posūkio.

– Tame kelyje bus velniavos, – tarė Manjera.

– Austrai duos mums garo, kad juos kur.

– Galimas dalykas.

– Kaip čia užvalgius, leitenante? Kai prasidės, nebus kada apie tai nė pagalvoti.

– Tuoj eisiu pažiūrėti, – tariau aš.

– Mums pasilikti čia ar galima išeiti?

– Geriau pasilikit.

Aš vėl nuėjau į majoro blindažą, ir jis pasakė, kad greit atvažiuos lauko virtuvė ir šoferiai gaus davinį. Katiliukus jis paskolins, jeigu jie neturi savų. Aš atsakiau, kad tikriausiai turi. Grįžau ir pasakiau šoferiams, kad ateisiu jų pašaukti, kai tik pristatys maistą. Manjera išreiškė viltį, kad jį pristatys prieš prasidedant susišaudymui. Kol aš buvau, jie tylėjo. Jie visi buvo mechanikai ir neapkentė karo.

Aš išėjau pažiūrėti automobilių ir sužinoti, kas darosi aplinkui, o po to grįžau ir atsisėdau blindaže drauge su keturiais šoferiais. Mes sėdėjome ant žemės, atsirėmę į sieną, ir rūkėme. Lauke buvo beveik tamsu. Žemė blindaže buvo šilta ir sausa, ir aš atsirėmiau pečiais į sieną ir atpalaidavau visus raumenis.

– Kas eina į ataką? – paklausė Gavucis.

– Bersaljerai.

– Tik bersaljerai?

– Taip atrodo.

– Čia per maža kariuomenės tikrai atakai.

– Ši ataka, turbūt, skirta atitraukti dėmesiui nuo tos vietos, kur prasidės tikras puolimas.

– O kareiviai, einą į ataką, žino tai?

– Manau, kad ne.

– Žinoma, ne, – tarė Manjera. – Jie neatakuotų, jei žinotų.

– Atakuotų, – tarė Pasinis. – Bersaljerai kvaili.

– Jie drąsūs ir drausmingi, – tariau aš.

– Jie petingi ir sveiki. Bet jie vis tiek kvailiai.

– O grenadieriai aukšti, – tarė Manjera. Tai buvo sąmojis.

Visi nusijuokė.

– Jūs buvot, tenente⁵⁹, kai jie atsisakė atakuoti, o paskui kas dešimtą sušaudė?

– Ne.

– Tai tiesa. Išrikiavo ir atskaičiavo kas dešimtą žmogų. Juos sušaudė karabinieriai.

– Karabinieriai, – tarė Pasinis ir nusispjovė. – Bet grenadieriai – visi šešių pėdų aukščio. O atsisakė atakuoti.

– Kad taip visi atsisakytų, pasibaigtų karas, – tarė Manjera.

– Jie ne todėl atsisakė. Jie bijojo. Visi karininkai buvo iš kilmingų šeimų.

– Kai kurie karininkai puolė vieni.

– Du karininkus, kurie nenorėjo atakuoti, nušovė seržantas.

– Dalis eilinių taip pat ėjo į ataką.

– Kurie ėjo, tų nerikiavo, kai šaudė kas dešimtą.

– Vienas iš tų, kuriuos sušaudė karabinieriai, buvo iš mūsų miesto, – tarė Pasinis. – Stambus, gražus, aukštas jaunuolis, tiko į grenadierius. Nuolat Ròmoje. Nuolat su merginomis. Nuolat su karabinieriais. – Jis nusijuokė. – Dabar prie jo namo pastatė sargybinį su durtuvu, ir niekas negali aplankyti jo motinos ir seserų, o tėvas neteko pilietinių teisių ir netgi negali balsuoti. Įstatymas jų nebegina. Bet kas gali ateiti ir pasiimti, ką tinkamas.

– Niekas neitų į ataką, jei nebijotų, kad taip gali atsitikti ir jų šeimoms.

– Taigi. Alpių šauliai eitų. Viktoro Emanuelio pulkas eitų. Taip pat kai kurie bersaljerai.

– Bersaljerai irgi bėgo. Dabar jie stengiasi tai pamiršti.

– Be reikalo leidžiat mums taip kalbėti, tenente. Evviva l‘esercito!⁶⁰ – sarkastiškai tarė Pasinis.

– Žinau tas jūsų kalbas, – tariau aš. – Bet kol jūs sėdit prie vairo ir atliekat savo pareigą…

– … ir nekalbat to, kitiems karininkams girdint, – užbaigė Manjera.

– Man atrodo, kad mes turime kariauti ligi galo, – tariau aš. – Karas nesibaigs, jei viena pusė nustos kovojus. Bus tik blogiau, jei mes nustosime kovoti.

– Blogiau negali būti, – pagarbiai tarė Pasinis. – Nieko nėra blogesnio už karą.

– Pralaimėjimas blogesnis.

– Netikiu, – vis dar pagarbiai tarė Pasinis. – Ką reiškia pralaimėti? Važiuosim namo.

– Priešai eis paskui jus. Atims iš jūsų namus. Paims jūsų seseris.

– Netikiu, – tarė Pasinis. – Taip jau ir eis paskui kiekvieną. Tegu kiekvienas gina savo namus. Tegu neišleidžia seserų iš namų.

– Pakars jus. Ateis ir privers vėl būti kareiviu. Ne sanitariniame transporte, o pėstininkų daliny.

– Visų iškarti juk negali.

– Svetima valstybė neprivers kariauti, – tarė Manjera. – Per pirmą susirėmimą visi išbėgios.

– Kaip čekai.

– Jūs, matyti, nežinot, ką reiškia būti nukariautiems, ir todėl galvojat, kad tai nebloga.

– Tenente, – tarė Pasinis. – Kiek suprantam, jūs mums leidot kalbėti. Tai klausykit. Nieko nėra blogesnio už karą. Mes sanitariniame daliny net negalime įsivaizduoti, kaip baisu kariauti. Kai žmonės suvokia, koks baisus yra karas, jie nebegali jo sustabdyti, nes išeina iš proto. Yra žmonių, kurie niekad to nesupras. Yra žmonių, kurie bijo karininkų. Štai tokie ir kariauja.

– Aš žinau, kad karas baisus, bet mes turim kariauti ligi galo.

– Galo nėra. Karas neturi galo.

– Ne, galas yrа.

Pasinis papurtė galvą.

– Niekas karo nelaimės pergalėmis. Na, tegu mes paimsim San Gabrielę? Na, tegu paimsim Karsą, Monfalkonę, Triestą? Na, o dar ką? Matėt šiandien visus tuos tolimuosius kalnus? Nejaugi jūs manot, kad mes juos visus galime paimti? Tik tuomet, jei austrai nustos kariavę. Viena pusė turi nustoti. Kodėl mums nenustoti? Jei jie pasieks Itãliją, jie bus nuvargę ir paliks ją. Jie turi savo tėvynę. Bet ne, būtinai reikia kariauti.

– Jūs tikras oratorius.

– Mes galvojam. Mes skaitom. Mes ne valstiečiai. Mes mechanikai. Tačiau netgi valstiečiai, ir tie ne tokie kvaili, kad tikėtų karu. Visi nekenčia šito karo.

– Kraštą valdo klasė, kuri yra kvaila ir nieko nesupranta, ir niekad nesupras. Štai kodėl mes kariaujame.

– Jie dar ir pelnosi iš karo.

– Daugelis iš jų net nesipelno, – tarė Pasinis. – Jie per daug kvaili. Jie tai daro šiaip sau. Iš kvailumo.

– Na, užsičiaupkim, – tarė Manjera. – Mes per daug išsiplepėjome, net leitenantui.

– Jam tai patinka, – tarė Pasinis. – Mes jį atversim į savo tikėjimą.

– Bet dabar jau užsičiaupkim, – tarė Manjera.

– Ar mums duos pagaliau valgyti, tenente? – paklausė Gavucis.

– Eisiu pažiūrėti, – tariau aš.

Gordinis pakilo ir išėjo kartu su manimi.

– Gal reikia ką padaryti, tenente? Gal ką padėti? – Jis buvo tyliausias iš visų keturių.

– Eime kartu, jei norit, – tariau aš, – ir ten sužinosim.

Lauke buvo tamsu, ir ilgi prožektorių spinduliai klydinėjo virš kalnų. Mūsų fronte buvo naudojami didžiuliai prožektoriai, įtaisyti sunkvežimiuose, ir kartais, pravažiuodamas naktį arti fronto linijų, matydavai sunkvežimį, stovintį netoli kelio, karininką, reguliuojantį šviesas, ir išsigandusią komandą. Mes perėjome plytinės kiemą ir sustojome prie pagrindinio tvarstomojo punkto. Prie įėjimo iš lauko pusės buvo padaryta mažutė žalių šakų pastogė, ir tamsoje nakties vėjas šiureno saulės išdžiovintus lapus. Viduje degė šviesa. Majoras, atsisėdęs ant dėžės, kalbėjosi telefonu. Vienas iš medicinos tarnybos kapitonų pasakė, kad ataka atidėta valandai. Jis pasiūlė man stiklą konjako. Aš apžvelgiau iš lentų sukaltus stalus, šviesoje tviskančius instrumentus, dubenis ir užkimštus butelius. Gordinis stovėjo užpakaly manęs. Majoras pasitraukė nuo telefono.

– Tuoj prasidės, – tarė jis. – Nuspręsta neatidėti.

Aš pažvelgiau į lauką, buvo tamsu, ir austrų prožektorių šviesos slankiojo kalnais už mūsų. Kurį laiką vis dar buvo ramu, paskui užpakaly pradėjo šaudyti iš visų pabūklų.

– Savoja, – tarė majoras.

– O kaip su sriuba, majore? – tariau aš. Jis neišgirdo. Aš pakartojau.

– Dar neatvežė.

Atlėkė didelis sviedinys ir sprogo plytinės kieme. Dar vienas sprogo, ir per sprogimo triukšmą galėjai išgirsti mažesnį triukšmą, sukeltą plytų ir purvo, kurių lietus byrėjo ant žemės.

– Ar neturit ko užvalgyti?

– Turim truputį pasta asciutta⁶¹, – tarė majoras.

– Duokit, ką turit.

Majoras kažką paliepė sanitarui, kuris dingo užpakalinėje pastato dalyje ir sugrįžo su metaliniu dubeniu, pilnu šaltų virtų makaronų. Aš perdaviau jį Gordiniui.

– O sūrio neturit?

Majoras nenorom vėl kažką pasakė sanitarui, kuris nėrė atgal į olą ir išlindo su ketvirčiu balto sūrio.

– Dėkui, – tariau aš.

– Geriau dabar neikit.

Lauke kažkas pastatė kažką prie įėjimo. Vienas iš sanitarų, atnešusių tą naštą, įkišo galvą į vidų.

– Neškit jį šen, – tarė majoras. – Kas čia dabar? Gal norit, kad patys dar ir pasiimtume?

Sanitarai paėmė žmogų už rankų ir kojų ir įnešė į vidų.

– Perpjaukit rankovę.

Jis laikė pincetą su marle. Kiti du gydytojai nusivilko milines.

– Išeikit, – tarė majoras sanitarams.

– Einam, – tariau Gordiniui.

– Geriau palauktumėt, kol nustos šaudyti, – tarė majoras per petį.

– Žmonės alkani, – tariau aš.

– Na, kaip norit.

Mes perbėgom plytinės kiemą. Sviedinys sprogo visai paupy. Kito negirdėjome, kol staiga trenkė prie pat mūsų. Abu prisiplojome prie žemės ir, kuomet blykstelėjo, užuodėme parako kvapą, ir per sprogimo trenksmą išgirdome, kaip zvimbia skeveldros ir bumbsi krintą plytgaliai. Gordinis pakilo ir nubėgo link blindažo. Aš nusekiau iš paskos, nešinas sūriu, kurio lygų paviršių buvo nuklojusios plytų dulkės. Blindaže sėdėjo trys šoferiai, atsišlieję į sieną, ir rūkė.

– Štai jums, patriotai, – tariau aš.

– Kaip automobiliai? – paklausė Manjera.

– Stovi kaip stovėję.

– Išsigandot, tenente?

– Velniškai išsigandau, – tariau aš.

Išsiėmiau peilį, atlenkiau, nušluosčiau ašmenis ir nuskutau nešvarų sūrio paviršių. Gavucis padavė man dubenį su makaronais.

– Valgykit, tenente.

– Ne, – tariau aš. – Statykit ant žemės. Valgysim visi kartu.

– Šakučių nėra.

– Velniam jos reikalingos, – tariau aš angliškai.

Aš supjausčiau sūrį į gabalus ir padėjau ant makaronų.

– Slinkitės arčiau, – tariau aš. Jie prisislinko ir laukė. Sukišau pirštus į makaronus ir ėmiau traukti. Atsiskyrė gabalas.

– Kelkit aukščiau, tenente.

Pakėliau ranką sulig pečiais, ir makaronai pakibo. Aš nuleidau juos į burną, įsiurbiau ir lūpomis sugavau jų galus, sukramčiau, atsikandau sūrio, sukramčiau ir gurkštelėjau vyno. Vynas atsidavė surūdijusiu metalu. Aš grąžinau gertuvę Pasiniui.

– Neskanus, – tarė jis. – Per ilgai buvo gertuvėje. Aš vežiojau ją automobily.

Jie valgė, prikišę smakrus prie pat dubens, užversdami galvas, įtraukdami makaronų galus. Dar kartą prisikimšau burną, atsikandau truputį sūrio ir užgėriau vynu. Lauke kažkas krito ir sudrebino žemę.

– Keturi šimtai dvidešimt milimetrų arba minosvaidis, – tarė Gavucis.

– Kalnuose nebūna keturių šimtų dvidešimties milimetrų, – tariau aš.

– Jie turi didžiuosius škodos pabūklus. Aš mačiau sviedinių išraustas duobes.

– Trys šimtai penkių milimetrų.

Mes valgėme toliau. Pasigirdo kostelėjimas, paskui garsas, primenąs garvežio šnypštimą, kai jis pradeda važiuoti, ir po to sprogimas, kuris vėl sudrebino žemę.

– Blindažas ne per giliausias, – tarė Pasinis.

– Čia tai buvo didelis minosvaidis.

– Taip, sere.

Aš baigiau valgyti savo sūrį ir gurkštelėjau vyno. Per triukšmą išgirdau kostelėjimą, po to čuch-čuch-čuch-čuch, paskui kažkas žybtelėjo, lyg būtų atsidariusios iki galo aukštakrosnės durys, ir pasigirdo staugimas, pradžioje baltas, paskui raudonas ir vis raudonesnis, raudonesnis vėtros sūkury. Aš bandžiau atsikvėpti, bet negalėjau ir pajutau, kad ištrūkau pats iš savo kūno ir lekiu, lekiu, lekiu visą laiką, vėtros nešamas. Aš išlėkiau greitai, manęs neliko, ir jutau, jog esu miręs ir jog klaidinga manyti, kad miršti, ir tiek. Paskui pradėjau plaukti ore, bet, užuot judėjęs į priekį, jutau, kad slenku atgal. Aš atsikvėpiau ir atsigavau. Žemė buvo išrausta, ir prie mano galvos gulėjo suskaldyta medinė sija. Mano galva drebėjo, ir aš išgirdau kažką verkiant. Man pasigirdo, jog kažkas šaukia. Bandžiau pajudėti, bet negalėjau judėti. Girdėjau, kaip iš kulkosvaidžių ir šautuvų šaudo per upę ir išilgai upės. Kažkas garsiai pliaukštelėjo, ir aš pamačiau, kaip šviečiantieji sviediniai iškilo ir sprogo, skleisdami baltą šviesą, mačiau kylančias raketas ir girdėjau sprogstančius sviedinius, visa tai per vieną akimirką, paskui visai arti manęs kažkas tarė: „Mamma mia! O, mamma mia!“⁶² Aš pradėjau tampytis ir rangytis ir pagaliau ištraukiau kojas, apsiverčiau ir paliečiau jį. Tai buvo Pasinis, ir, kai aš jį paliečiau, jis suriko. Jo kojos buvo atgręžtos į mane, ir tamsoje, blykstelėjus šviesai, pamačiau, kad jos sutriuškintos aukščiau kelių. Viena koja buvo visai nutraukta, o kitą prilaikė sausgyslės ir kelnių skarmalai, ir šlaunis traukėsi ir krūpčiojo, tarsi nepriklausytų kūnui. Jis įsikando ranką ir sudejavo: „O, mamma mia, mamma mia!“, o paskui: „Dio ti salvi, Maria.⁶³ Dio ti salvi, Maria.“ O Jėzau Kristau, nušaukite mane, nušaukite mane, mamma mia, mamma mia, skaisčiausioji mergele Marija, nušaukite mane. Pasigailėkit! Pasigailėkit! Pasigailėkit! O Jėzau, skaisčioji Marija, pasigailėkit! O-o-o-o. Paskui springdamas: „Маmmа, mamma mia.“ Netrukus jis nurimo, kandžiodamas ranką, o šlaunis vis dar trūkčiojo.

– Porta feriti!⁶⁴ – sušukau aš, prisidėjęs delnus prie burnos. – Porta feriti!

Bandžiau prislinkti arčiau Pasinio, norėdamas uždėti jam ant kojų turniketą, bet negalėjau pakrutėti. Pabandžiau vėl, ir mano kojos truputį pajudėjo. Pasiremdamas alkūnėmis, jau galėjau slinkti atbulas. Pasinis dabar tylėjo. Aš atsisėdau šalia jo, atsegiau savo mundurą ir pabandžiau atplėšti marškinių apačią, bet jie neiro, ir aš praplėšiau jų kraštą dantimis. Tuomet prisiminiau jo autus; aš mūvėjau vilnones kojines, o Pasinis dėvėjo autus. Visi šoferiai dėvėjo autus. Bet Pasiniui liko tik viena koja. Vyniodamas autus, pamačiau, kad daryti turniketą nebėra jokios prasmės, nes jis buvo jau miręs. Aš patikrinau, ar tikrai jis miręs. Tačiau reikėjo išsiaiškinti, kur kiti trys. Kai atsisėdau, galvoje kažkas sujudėjo, tarsi tai būtų lėlės akių svareliai, ir užgavo iš vidaus akis. Pajutau, kaip per kojas perėjo šiluma, ir jos buvo šlapios, ir batuose buvo šilta ir šlapia. Supratau, kad esu sužeistas, ir pasilenkiau, paliesdamas ranka kelį. Kelio ten nebuvo. Ranka nuslinko toliau, ir kelis buvo žemiau, nusuktas į šoną. Nusišluosčiau ranką į marškinius, ir iš kažkur vėl pamažėli ėmė lietis balta šviesa; aš pažvelgiau į koją ir išsigandau: „O dieve, – tariau aš, – išvaduok mane iš čia!“ Tačiau žinojau, kad čia turi būti dar trys. Šoferiai buvo keturi. Pasinis užmuštas. Kažkas paėmė mane už pažastų, ir dar kažkas pakėlė mano kojas.

– Turi būti dar trys, – tariau aš. – Vienas užmuštas.

– Tai aš, Manjera. Mes buvome nuėję neštuvų, bet jų neradom. Kaip jūs jaučiatės, tenente?

– Kur Gordinis ir Gavucis?

– Gordinis punkte, jam tvarsto žaizdą. Gavucis jus laiko už kojų. Kabinkitės man už kaklo, tenente. Ar jūs sunkiai sužeistas?

– Į koją. O kas Gordiniui?

– Nieko ypatingo. Tai buvo minosvaidžio sviedinys.

– Pasinis užmuštas.

– Taip. Užmuštas.

Netoliese sprogo sviedinys, ir jie abu krito ant žemės ir išmetė mane.

– Atsiprašau, tenente, – tarė Manjera. – Laikykitės man už kaklo.

– Ko gero, jūs vėl mane išmesit.

– Tai iš išgąsčio.

– Jūs nesužeisti?

– Mes abu truputį sužeisti.

– Gordinis gali vairuoti?

– Kažin.

Kol pasiekėme punktą, jie dar kartą mane išmetė.

– Šunsnukiai, – tariau aš.

– Atsiprašau, tenente, – tarė Manjera. – Daugiau nemėtysim.

Prie tvarstomojo punkto daug tokių, kaip aš, gulėjo ant žemės tamsoje. Sanitarai nešė sužeistuosius į vidų ir vėl išnešdavo lauk. Aš mačiau šviesą, sklindančią iš tvarstomojo punkto, kai prasiskleisdavo užuolaidos. Mirusieji buvo sudėti vienoje pusėje. Gydytojai dirbo, atsiraitoję rankoves iki pečių, ir buvo kruvini kaip mėsininkai. Trūko neštuvų. Kai kurie sužeistieji dejavo, bet dauguma buvo ramūs. Vėjas šiureno pastogės durų lapus virš tvarstomojo punkto, ir naktis darėsi šalta. Visą laiką ateidavo sanitarai, padėdavo ant žemės neštuvus, iškraudavo juos ir vėl nueidavo. Kai tik aš patekau į tvarstomąjį punktą, Manjera atsivedė felčerį, ir tas sutvarstė man abi kojas. Jis pasakė, kad į žaizdas pateko daug purvo ir todėl kraujo nutekėjo nedaug. Kai tik galės, jis paims mane apžiūrėti. Jis grįžo į vidų. Gordinis negalės vairuoti, tarė Manjera. Jam sutriuškintas petys ir sudaužyta galva. Iš pradžių jis nesijautė blogai, bet dabar petys sustiro. Jis sėdi prie mūrinės sienos. Manjera ir Gavucis išvažiavo, prisikrovę mašinas sužeistųjų. Jie galėjo vairuoti visai lengvai. Atvažiavo anglai su trimis mašinomis, kuriose buvo po du sanitarus. Prie manęs priėjo vienas iš šoferių; jį atvedė Gordinis, kuris atrodė labai išbalęs ir nuvargęs. Anglas pasilenkė prie manęs.

– Jūs labai sužeistas? – paklausė jis. Tai buvo aukštas vyras, užsidėjęs akinius plieniniais rėmeliais.

– Į kojas.

– Tikiuosi, nesunkiai. Norit cigaretę?

– Ačiū.

<…>

11

[Sužeistą Henrį ligoninėje aplanko jo karinio dalinio kapelionas. Čia pateikiama jų pokalbio ištrauka. Pirmoji replika Henrio.]

<…>

– Jūs turit karininko laipsnį. Ir aš karininkas.

– Iš tikrųjų aš ne karininkas. O jūs netgi ne italas. Jūs svetimšalis. Bet jūs artimesnis karininkams negu eiliniams.

– Kodėl?

– Man sunku paaiškinti. Yra žmonių, kurie nori karo. Šioje šalyje daug tokių. Yra ir tokių, kurie nenori karo.

– Tačiau pirmieji verčia juos kariauti.

– Taip.

– Ir aš padedu jiems.

– Jūs svetimšalis. Jūs patriotas.

– O tie, kurie nenori karo? Ar gali jie tai sustabdyti?

– Nežinau.

Jis vėl pažvelgė pro langą. Aš stebėjau jo veidą.

– Argi kada galėjo sustabdyti?

– Jie neorganizuoti ir negali pasipriešinti, o kai susiorganizuoja, jų vadai juos išduoda.

– Vadinasi, tai beviltiška?

– Nieko nėra beviltiško. Tačiau kartais aš negaliu tikėtis. Aš visuomet stengiuosi tikėtis, bet kartais negaliu.

– Gal pasibaigs karas.

– Reikia tikėtis.

– Ką jūs tuomet veiksite?

– Jei bus įmanoma, grįšiu į Abrucus.

Jo tamsus veidas staiga nušvito iš laimės.

– Jūs mylit Abrucus?

– Taip, aš myliu tą kraštą.

– Tuomet būtinai ten važiuokit.

– Aš būčiau per daug laimingas, jei galėčiau tenai gyventi ir mylėti Dievą, ir jam tarnauti.

– Ir būti gerbiamas, – tariau aš.

– Taip, ir būti gerbiamas. O kodėl gi ne?

– Žinoma. Jūs turit būti gerbiamas.

– Tai nesvarbu. Bet ten, mano krašte, visi supranta, kad žmogus gali mylėti Dievą. Tai nėra nešvankūs juokai.

– Suprantu.

Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

– Jūs suprantat, bet jūs nemylit Dievo.

– Ne.

– Jūs visai jo nemylit? – paklausė jis.

– Aš jo kartais bijau naktimis.

– Jūs turite jį pamilti.

– Aš nedaug ką temyliu.

– Ne, – tarė jis. – Netiesa. Tos naktys, apie kurias jūs man pasakojot. Bet tai ne meilė. Tai tik aistra ir geidulys. Kai myli, norisi padaryti ką nors gero. Norisi pasiaukoti. Norisi pasitarnauti.

– Aš nieko nemyliu.

– Jūs pamilsit. Aš žinau, kad pamilsit. Tuomet jūs būsit laimingas.

– Aš esu laimingas. Aš visuomet buvau laimingas.

– Tai visai kas kita. Jūs negalit to suprasti, kol nepatyrėte.

– Gerai, – tariau aš. – Jei kada suprasiu, jums pasakysiu.

– Aš per ilgai sėdžiu ir per daug šneku. – Jis gerokai sunerimo.

– Ne. Neišeikit. O moteries meilė? Jei aš nuoširdžiai pamilčiau kokią moterį, ar būtų taip pat?

– To nežinau. Aš niekad nesu mylėjęs moteries.

– O savo motiną?

– Taip, motiną aš tikriausiai mylėjau.

– Jūs visuomet mylėjot Dievą?

– Nuo pat mažens.

– Taip, – tariau aš. Nebežinojau, ką sakyti. – Jūs dar jaunas, – tariau aš.

– Taip, aš jaunas, – tarė jis. – Bet jūs mane vadinat tėvu.

– Iš mandagumo.

<…>

14

[Henris pervežamas į ligoninę Milane, ten guli vienas palatoje. Čia jį aplanko Ketrina.]

<…> Išgirdau kažką ateinant koridorium. Pažvelgiau į duris. Tai buvo Ketrina Barkli.

Ji įėjo į kambarį ir priėjo prie lovos.

– Sveikas, brangusis, – tarė ji.

Ji buvo žvali, jauna ir labai graži. Pagalvojau, kad dar niekad nesu matęs tokios gražios merginos.

– Sveika, – tariau aš.

Kai tik ją pamačiau, tuoj supratau, kad esu įsimylėjęs. Viskas apsivertė manyje. Ji pažvelgė į duris, pamatė, kad nieko nėra, tuomet atsisėdo ant lovos krašto, pasilenkė ir pabučiavo mane. Aš prisitraukiau ją, pabučiavau ir pajutau, kaip plaka jos širdis.

– Mieloji, – tariau aš. – Kaip puiku, kad tu atvažiavai.

– Tai buvo ne taip sunku. Sunkiau bus čia pasilikti.

– Tu turi pasilikti, – tariau aš. – O, tu nuostabi. – Aš krausčiaus iš proto dėl jos. Negalėjau patikėti, kad ji iš tikrųjų čia, ir stipriai glaudžiau ją prie savęs.

– Nereikia, – tarė ji. – Tu dar nepasveikęs.

– Aš sveikas. Eikš pas mane.

– Ne. Tu dar silpnas.

– Aš stiprus. Tikrai. Prašau.

– Tu mane myli?

– Tikrai myliu. Aš einu iš proto dėl tavęs. Eikš pas mane, prašau.

– Girdi, kaip plaka mūsų širdys?

– Kas man tos širdys? Aš noriu tavęs. Aš einu iš proto.

– Tu tikrai mane myli?

– Nekalbėk visą laiką to paties. Eikš pas mane. Prašau, labai prašau, Ketrina.

– Na, gerai, bet tik valandėlei.

– Gerai, – tariau aš. – Uždaryk duris.

– Tau negalima. Tu neturi…

– Eikš. Nekalbėk. Eikš pas mane.

Ketrina sėdėjo ant kėdės prie lovos. Koridoriaus durys buvo atviros. Šėlas praėjo, ir man buvo taip gera, kaip niekad gyvenime.

Ji paklausė:

– Dabar tiki, kad tave myliu?

– O, tu mano mieloji, – tariau aš. – Tu turi pasilikti. Jie negali tavęs iškelti. Aš beprotiškai tave įsimylėjęs.

– Mes turime būti nepaprastai atsargūs. Tai buvo tikras pamišimas. Taip negalima.

– Naktį galima.

– Mes turime būti nepaprastai atsargūs. Tu turi būti atsargus prie žmonių.

– Aš būsiu atsargus.

– Tu turi. Mano mielasis. Juk tu mane myli, tiesa?

– Nekalbėk vis to paties. Tu nežinai, kaip tai mane skaudina.

– Daugiau nebeklausinėsiu. Aš nenoriu tau įkyrėti. Dabar man jau reikia eiti, brangusis.

– Tuoj sugrįžk.

– Kai tik galėsiu, ateisiu.

– Sudie.

– Sudie, mielasis.

Ji išėjo. Dievas mato, aš nenorėjau jos įsimylėti. Aš nieko nenorėjau įsimylėti. Tačiau Dievas mato, kad aš įsimylėjau ir gulėjau lovoje Milano ligoninės palatoje, ir mano galva buvo pilna visokiausių minčių, ir pagaliau įėjo mis Geidž.

– Atvyksta gydytojas, – tarė ji. – Jis skambino iš Komo.

– Kada čia bus?

– Jis atvažiuos vakare.

<…>

30

[Pagijęs Henris grįžta į frontą. Netrukus italų kariuomenė ima trauktis. Kartu su besitraukiančiųjų minia Henris atsiduria prie tilto per Taljamento upę.]

<…>

Prieš švintant mes pasiekėm Taljamento krantą ir nusileidome palei patvinusią upę prie tilto, per kurį ėjo visas judėjimas.

– Turėtų įsitvirtinti prie tos upės, – tarė Pianis. Tamsoje atrodė, kad upė smarkiai patvinusi. Vanduo sūkuriavo ir buvo plačiai išsiliejęs. Medinis tiltas buvo beveik trijų ketvirčių mylios ilgio, ir upė, kuri paprastai tekėjo siauromis srovėmis plačia akmenuota vaga tilto apačioje, dabar beveik siekė medinius grįstus. Mes nužingsniavome pakrante ir įsimaišėme į minią, kuri stūmėsi per tiltą. Aš lėtai slinkau per lietų, vos keletą pėdų nuo patvinusios upės, spaudžiamas minios, beveik priplotas prie artilerijos sviedinių dėžės, žiūrėjau į šalį ir stebėjau upę. Dabar, kai nebegalėjome laisvai žingsniuoti, pasijutau labai pavargęs. Pagyvėjimo nebuvo, einant per tiltą. Pagalvojau, kas būtų, jei lėktuvas bombarduotų tiltą dienos metu.

– Piani, – tariau aš.

– Aš čia, tenente. – Kamšaty jis buvo pasislinkęs truputį į priekį. Niekas nesikalbėjo. Visi stengėsi kuo greičiau pereiti tiltą, kiekvienas galvojo tik apie tai. Mes beveik jau perėjome. Tilto gale iš abiejų pusių stovėjo su žibintais karabinieriai ir karininkai. Aš mačiau jų siluetus dangaus fone. Kai priėjome arti jų, pamačiau, kaip vienas iš karininkų parodė į žmogų kolonoje. Karabinierius nuėjo atvesti jo ir sugrįžo, laikydamas žmogų už peties. Jis nuvedė jį į šalį nuo kelio. Mes beveik atsidūrėme priešais juos. Karininkai įdėmiai apžiūrinėjo kiekvieną žmogų minioje, kartais kažką pasakydami vienas kitam, išeidami į priekį apšviesti kieno nors veido. Dar kažką sulaikė, prieš mums susilyginant su jais. Aš mačiau tą žmogų. Tai buvo papulkininkis. Aš pamačiau žvaigždutes ant rankovės, kai jie apšvietė jį. Jo plaukai buvo žili, jis buvo mažutis ir storas. Karabinieriai nutempė jį už karininkų. Kai mes atsidūrėme priešais juos, aš pamačiau, kaip vienas ar du iš jų sužiuro į mane. Paskui vienas parodė į mane ir kažką pasakė karabinieriui. Aš pamačiau, kad karabinierius suka į mano pusę, stumiasi kolonos pakraščiu link manęs, paskui pajutau, kaip jis sugriebė mane už pakarpos.

– Ką tai reiškia? – tariau aš ir trenkiau jam per veidą. Aš pamačiau jo veidą po skrybėle, užriestus ūsus ir kraują, srūvantį per žandą. Dar vienas nėrė į minią link mūsų.

– Ką tai reiškia? – tariau aš. Jis neatsakė. Jis laukė progos sugriebti mane. Aš užkišau ranką už nugaros, mėgindamas išsitraukti revolverį.

– Ar nežinai, kad neturi teisės liesti karininko?

Antrasis sugriebė mane iš užpakalio ir taip patraukė ranką, kad vos neišnarino. Aš pasisukau drauge su juo, ir pirmasis sugriebė mane už sprando. Aš spardžiau jam į blauzdas ir kairiu keliu pataikiau į paslėpsnį.

– Nušaukit jį, jei priešinasi, – išgirdau kažką sakant.

– Ką tai reiškia? – aš bandžiau šaukti, bet mano balsas skambėjo negarsiai. Jie mane nutempė į kelio pakraštį.

– Nušaukit jį, jei priešinasi, – tarė karininkas. – Nuveskit jį.

– Kas jūs tokie?

– Karo žandarmerija, – tarė antrasis karininkas.

– Kodėl jūs manęs nepaprašėt prieiti, užuot paleidę ant manęs tuos lėktuvus?

Jie neatsakė. Jie nė neturėjo atsakyti. Jie buvo karo žandarmerija.

– Nuveskit jį prie kitų, – tarė pirmasis karininkas. – Matot, jis kalba itališkai su akcentu.

– Su tokiu pat, kaip ir tu, niekše, – tariau aš.

– Nuveskit jį prie kitų, – tarė pirmasis karininkas.

Jie nuvedė mane pro karininkus į šalį nuo kelio, kur prie kranto stovėjo būrelis žmonių. Kai mes ėjome, toje pusėje pasigirdo šūviai. Aš pamačiau blykstelėjimus ir išgirdau šūvių garsus. Mes priėjome prie būrelio. Ten vienas prie kito stovėjo keturi karininkai, ir priekyje, tarp dviejų karabinierių, kažkoks žmogus. Kiek atokiau stovėjo kitas būrelis žmonių, saugomas karabinierių. Dar keturi karabinieriai, pasirėmę šautuvais, stovėjo šalia karininkų, kurie tardė. Tai buvo karabinieriai su plačiakraštėmis skrybėlėmis. Du, kurie mane atvedė, pastūmė mane prie būrelio, laukiančio tardymo. Aš pažiūrėjau į karininkų tardomą žmogų. Tai buvo storas, žilas, žemas papulkininkis, paimtas iš kolonos. Tardytojai kvotė itin sumaniai, šaltai ir santūriai. Taip moka daryti italai, kurie šaudo, žinodami, kad į juos niekas nešaudys.

– Kokios brigados?

Jis pasakė jiems.

– Pulko?

Jis pasakė jiems.

– Kodėl jūs ne su pulku?

Jis pasakė jiems.

– Jūs žinot, kad karininkas visada turi būti savo daliny?

Jis žinojo.

Tardymas buvo baigtas. Prašneko antrasis karininkas:

– Tai jūs ir tokie, kaip jūs, įleido barbarus į šventąją tėvynės žemę.

– Atsiprašau, – tarė papulkininkis.

– Dėl tokių, kaip jūs, išdavystės mes praradome pergalės vaisius.

– Ar jūs kada nors traukėtės? – paklausė papulkininkis.

– Italai niekados neturi trauktis.

Mes stovėjome lietuje ir klausėmės. Mes stovėjome priešais karininkus, o tardomasis stovėjo priekyje ir truputį į šalį nuo mūsų.

– Jei jūs ruošiatės mane sušaudyti, – tarė papulkininkis, – prašau šaudyti iš karto ir daugiau nebekamantinėti. Toks tardymas yra kvailas. Jis persižegnojo. Karininkai pasikalbėjo. Vienas kažką parašė bloknoto lapelyje.

– Paliko savo dalinį, turi būti sušaudytas, – tarė jis.

Du karabinieriai nuvedė papulkininkį ant upės kranto. Jis ėjo per lietų, senas žmogus, vienplaukis, tarp dviejų karabinierių. Aš nežiūrėjau, kai jie šaudė jį, bet girdėjau šūvius. Jie vėl ėmė kažką tardyti. Tas karininkas irgi buvo atsiskyręs nuo savo dalinio. Jam nebuvo leista aiškintis. Jis verkė, kai iš bloknoto lapelio skaitė nuosprendį, verkė, kai vedė, ir, kol klausinėjo kitą, sušaudė jį. Jie skubėjo tardyti kitą, kai šaudė prieš tai apklaustą žmogų. Tokiu būdu buvo aišku, kad jie čia nieko negali padaryti. Aš nežinojau, ar laukti man tardymo, ar bėgti dabar. Buvo aišku, kad aš vokietis italų uniforma. Aš mačiau, kaip dirbo jų smegenys, jeigu jie iš viso turėjo smegenis ir jeigu jos dirbo. Jie visi buvo jauni vyrai, ir jie gelbėjo savo tėvynę. Antroji armija buvo pertvarkoma prie Taljamento. Jie šaudė majoro ir aukštesnio laipsnio karininkus, atsiskyrusius nuo savo dalinių. Kartu jie naikino ir vokiečių agitatorius italų uniformomis. Jie buvo su plieno šalmais. Tik du iš mūsų turėjo plieno šalmus. Keli karabinieriai taip pat dėvėjo juos. Kiti karabinieriai buvo užsidėję plačiakraštes skrybėles. Mes juos vadinome lėktuvais. Mes stovėjome lietuje, ir mus po vieną vedė tardyti ir šaudyti. Iki šiol jie sušaudydavo kiekvieną, kurį tardydavo. Tardytojai kvotė nuostabiai bešališkai ir baisiausiai paisydami teisingumo. Taip elgiasi žmonės, kurie daro ką tinkami su kitų gyvybėmis, patys nebūdami mirties pavojuje. Dabar jie tardė apkūnų linijinio pulko pulkininką. Dar tris karininkus atvedė pas mus.

– Kur jūsų pulkas?

Aš pažvelgiau į karabinierius. Jie žiūrėjo į naujai sulaikytus. Kiti žiūrėjo į pulkininką. Aš nėriau, prasmukau tarp dviejų sargybinių ir, palenkęs galvą, leidausi į paupį. Prie pat kranto suklupau ir pliumptelėjau į vandenį. Vanduo buvo labai šaltas, ir aš stengiausi kuo ilgiau neiškilti. Aš jutau, kaip mane neša srovė, ir tol buvau pasinėręs, kol man pasirodė, kad jau niekada nebepajėgsiu iškilti. Iškilęs atsikvėpiau ir tučtuojau vėl pasinėriau. Daug prisivilkus ir su batais buvo lengva išbūti pasinėrusiam. Kai iškilau antrą kartą, pamačiau priekyje rąstą, priplaukiau prie jo ir laikiausi jo viena ranka. Aš paslėpiau už jo galvą ir net nepažvelgiau į kitą pusę. Aš nenorėjau matyti kranto. Šūviai buvo girdėti, kai aš bėgau, ir šaudė, kai iškilau pirmą kartą. Aš girdėjau juos, kai plaukiau beveik vandens paviršiumi. Dabar šūviai nutilo. Rąstas suposi, srovės nešamas, ir aš viena ranka laikiausi jo. Pažvelgiau į krantą. Atrodė, kad jis labai greitai slenka atgal. Upėje plaukė daug medžių. Vanduo buvo labai šaltas. Mes praplaukėm krūmais apaugusią salą. Aš laikiausi už rąsto abiem rankom, ir jis mane nešė upe. Kranto dabar nebesimatė.

34

[Pabėgęs Henris slapstosi. Paaiškėja, kad Ketrina nėščia. Jie apsigyvena netoli sienos su Šveicãrija esančio miestelio viešbutyje. Norint patekti į Šveicariją, reikia perplaukti ežerą, matomą pro viešbučio langą.]

<…>

Naktis viešbutyje, mūsų kambary, kur už durų ilgas tuščias koridorius ir mūsų batai prie durų, storas kilimas ant mūsų kambario grindų, už langų šnara lietus, o kambary šviesu, malonu ir jauku, paskui šviesa užgęsta ir džiaugiesi lygiomis paklodėmis ir patogia lova, jausdamas, kad sugrįžai namo, jausdamas, kad nesi vienas, kai pabundi naktį, kad čia pat yra žmogus, kuris niekur neprapuolė, – daugiau nieko kito nebuvo. Pavargę mes užmigdavom, ir kai nubusdavom, tai nubusdavom abu, todėl niekada nesijautėm vieniši. Kartais vyras nori pabūti vienas, ir moteris taip pat nori pabūti viena, ir kiekvienam skaudu pagalvoti, kad kitas gali tai justi, jeigu jie myli vienas kitą, bet aš galiu nuoširdžiai pasakyti, kad mes niekad to nepajusdavom. Mes galėjome jaustis vieni, kai buvome kartu, vieni tarp kitų. Taip man buvo pirmą kartą. Aš pažinau daug merginų, bet visada buvau vienišas, ir tokia vienatvė – baisiausia. Tačiau dabar mes niekad nebūdavom vieniši ir niekad nebijodavom, kai būdavom drauge. Aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, kad viskas kitaip, kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, nes tada to nebėra, ir jei žmogus pasijutai vienišas, tai naktį vienatvė ypač baisi. Tačiau su Ketrina tarp dienos ir nakties beveik nebuvo jokio skirtumo, tik naktį buvo dar net geriau. Kai žmonės atneša tiek daug drąsos į šį pasaulį, pasaulis, norėdamas juos palaužti, turi užmušti juos, žinoma, jis ir užmuša juos. Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresni palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša. Jis užmuša pačius geriausius ir pačius švelniausius, ir pačius drąsiausius, kurie tik pasitaiko. O jei tu nesi nei šioks, nei toks, gali būti ramus – jis tave irgi užmuš, tik per daug neskubėdamas.

Aš prisimenu, kaip nubudau rytą. Ketrina tebemiegojo, ir saulės šviesa sklido pro langą į vidų. Lyti nustojo, ir aš išlipau iš lovos ir priėjau prie lango. Apačioje plytėjo sodai, dabar pliki, bet gražūs savo taisyklingumu, žvyruoti takeliai, medžiai, akmeninė tvora palei ežerą, saulės apšviestas ežeras ir kalnai už jo. Aš stovėjau prie lango ir žiūrėjau pro jį, o kai atsigręžiau, tai pamačiau, kad Ketrina jau nubudusi ir žiūri į mane.

– Tu jau atsikėlei, brangusis? – tarė ji. – Ar ne puiki diena?

– Kaip tu jauties?

– Labai gerai. Mes puikiai praleidome naktį.

– Nori valgyti?

Ji norėjo valgyti. Aš taip pat, ir mes pusryčiavome lovoje, spalio saulei šviečiant pro langą, ir aš buvau pasidėjęs padėklą sau ant kelių.

– Nori paskaityti laikraštį? Ligoninėje tu visuomet skaitydavai laikraštį.

– Ne, – tariau aš. – Dabar nebenoriu.

– Buvo taip blogai, kad tu nebenori net skaityti apie tai?

– Aš nebenoriu skaityti apie tai.

– Gaila, kad manęs nebuvo su tavim. Dabar aš irgi viską žinočiau.

– Aš papasakosiu tau, jei kada nors tai susigulės mano galvoje.

– Tačiau ar tavęs nesuims, pamatę be uniformos?

– Mane, turbūt, sušaudytų.

– Tuomet mums negalima čia pasilikti. Mums reikia išvažiuoti iš čia.

– Aš jau truputį galvojau apie tai.

– Mes išvažiuosim. Brangusis, negalima taip kvailai rizikuoti. Papasakok, kaip tu atvažiavai iš Mestrės į Milaną.

– Aš atvažiavau traukiniu. Tuomet tebebuvau uniformuotas.

– Ar tai nebuvo pavojinga?

– Nelabai. Aš turėjau seną leidimą. Mestrėje jame ištaisiau datą.

– Brangusis, tave gali suimti čia kiekvienu metu. Aš to nenoriu. Kvaila taip elgtis. Ką mes darysim, jei tave suims?

– Negalvokim apie tai. Man jau nusibodo apie tai galvoti.

– Ką tu darytum, jeigu jie ateitų tavęs suimti?

– Nušaučiau juos.

– Matai, koks tu neprotingas. Aš tau neleisiu išeiti iš viešbučio, kol mes išvažiuosim.

– Kur mums važiuoti?

– Susimildamas, nebūk toksai, brangusis. Mes važiuosim ten, kur tu panorėsi. Tiktai sugalvok tokią vietą, kad mes tuoj pat galėtume išvažiuoti.

– Anapus ežero – Šveicãrija, galėtume plaukti tenai.

– Tai būtų puiku.

Vėl ėmė niaukstytis, ir ežeras ėjo tamsyn.

– Aš norėčiau, kad nereiktų visą laiką gyventi kaip nusikaltėliui, – tariau aš.

– Brangusis, nebūk toksai. Juk tu ne taip seniai gyveni kaip nusikaltėlis. Ir mes niekad daugiau negyvensime kaip nusikaltėliai. Mūsų gyvenimas bus puikus.

– Aš jaučiuosi kaip nusikaltėlis. Aš pabėgau iš kariuomenės.

– Brangusis, susimildamas, būk protingesnis. Tu nepabėgai iš kariuomenės. Juk tai tik italų kariuomenė.

Aš nusijuokiau.

– Tu šauni mergina. Gulkim dar. Man labai gera lovoje.

Truputį vėliau Ketrina tarė:

– Tu nesijauti kaip nusikaltėlis, a?

– Ne, – tariau aš. – Kai esu su tavim, nesijaučiu.

– Tu toks kvailutis, – tarė ji. – Bet aš jau tave prižiūrėsiu. Ar nenuostabu, brangusis, kad man nesidaro bloga rytais?

– Puiku.

– Tu net nesupranti, kokią puikią turi žmoną. Bet tai nesvarbu. Aš išvešiu tave kur nors, kur tavęs niekas negali suimti, ir mes puikiai gyvensime.

Važiuojam tučtuojau.

– Važiuosim, brangusis. Kur tu tik nori ir kada tik nori.

– O dabar apie nieką negalvokim.

– Gerai.

36

Naktį šėlo audra, ir nubudęs išgirdau, kaip lietus čaižo langus. Lietaus lašai tiško pro atvirą langą į vidų. Kažkas pasibeldė į duris. Nenorėdamas prižadinti Ketrinos, aš labai tyliai nuėjau prie durų ir atidariau. Tai buvo barmenas. Jis buvo su paltu ir rankoje laikė šlapią skrybėlę.

– Man reikia pasišnekėti su jumis, tenente.

– Kas atsitiko?

– Labai svarbus reikalas.

Aš apsižvalgiau. Kambaryje buvo tamsu. Ant grindų prie lango pamačiau klaną.

– Prašom į vidų, – tariau aš. Paėmęs už rankos, nuvedžiau ji į vonią; užrakinau duris ir uždegiau šviesą. Aš atsisėdau ant vonios krašto.

– Kas atsitiko, Emilijau? Turit kokių nemalonumų?

– Ne aš, bet jūs, tenente.

– Taip?

– Rytą ketina jus suimti.

– Taip?

– Aš atėjau jums pasakyti. Aš buvau mieste ir išgirdau šnekant kavinėje.

– Aišku.

Jis stovėjo priešais mane su šlapiu paltu, su šlapia skrybėle rankoje ir tylėjo.

– Kodėl nori mane suimti?

– Dėl kažkokių karo reikalų.

– Jūs nežinot – dėl kokių?

– Ne. Bet aš žinau, kad anksčiau žmonės matė jus karininko uniforma, o dabar jūs čia neuniformuotas. Po tokio atsitraukimo jie kiekvieną gali suimti.

Aš galvojau valandėlę.

– Kada jie ateis manęs suimti?

– Rytą. Tiksliai nežinau kada.

– Ką jūs man patarsit?

Jis padėjo skrybėlę į praustuvo kriauklę. Ji buvo labai šlapia, ir nuo jos ant grindų varvėjo vanduo.

– Jeigu jūs nenusikaltot, jums nėra ko bijotis. Tačiau niekad nemalonu būti suimtam, o ypač dabar.

– Aš nenoriu, kad mane suimtų.

– Tada važiuokit į Šveicariją.

– Kaip?

– Su mano valtele.

– Ežere audra, – tariau aš.

– Audra jau praėjo. Bangos dar didelės, bet jūs nusiirsite.

– Kada mums plaukti?

– Tuojau pat. Jie gali jus suimti anksti rytą.

– Ką daryti su daiktais?

– Susikraukit. Tegu jūsų žmona apsirengia. Aš pasirūpinsiu daiktais.

– Kur jūs būsite?

– Aš lauksiu čia. Aš nenoriu, kad mane kas pamatytų vestibiulyje.

Aš atidariau duris, privėriau jas ir įėjau į miegamąjį. Ketrina buvo nubudusi.

– Kas yra, brangusis?

– Nieko ypatinga, Kete, – tariau aš. – Ar nenorėtum tuojau pat apsirengti ir plaukti valtele į Šveicariją?

– O tu nori?

– Ne, – tariau aš. – Aš norėčiau grįžti į lovą.

– Kas atsitiko?

– Barmenas sako, kad ketinama rytą mane suimti.

– O barmenas nepamišęs?

– Ne.

– Tuomet prašau paskubėti, brangusis, ir eik rengtis, tuojau vykstam. – Ji atsisėdo ant lovos krašto. Ji dar buvo mieguista. – Ar barmenas vonioje?

– Taip.

– Tuomet aš nesiprausiu. Prašau nusigręžti, brangusis, ir aš kaipmat apsirengsiu.

Aš pamačiau jos baltą nugarą, kai ji vilkosi naktinius marškinius. O paskiau nusigręžiau, nes ji to prašė. Ji buvo bepradedanti storėti nuo nėštumo ir nenorėjo, kad aš į ją žiūrėčiau. Aš apsirengiau, klausydamas, kaip lietus šnara už lango. Aš nelabai turėjau ką krautis.

– Mano lagamine daug vietos, Kete, jeigu tau reikia.

– Aš beveik jau viską susidėjau, – tarė ji. – Brangusis, aš labai kvaila, bet sakyk, kodėl barmenas vonioje?

– Tss… Jis laukia, kad galėtų nunešti mūsų lagaminus.

– Koks jis geras!

– Jis senas mano bičiulis, – tariau aš. – Kartą vos jam nenusiunčiau pypkinio tabako.

Aš pažvelgiau pro atvirą langą į tamsią naktį. Aš nemačiau ežero, tik tamsą ir lietų, bet vėjas buvo aprimęs.

– Aš pasiruošusi, brangusis, – tarė Ketrina.

– Gerai. – Aš priėjau prie vonios durų. – Štai lagaminai, Emilijau, – tariau aš. Barmenas paėmė abu lagaminus.

– Jūs labai geras, kad mums padedat, – tarė Ketrina.

– Menkniekis, ledi, – tarė barmenas. – Man malonu jums padėti, tik nenorėčiau susilaukti nemalonumų. Klausykit, – tarė jis man, – aš nusileisiu su daiktais užpakaliniais laiptais ir nueisiu prie valties. O jūs išeikit taip, lyg eitumėt pasivaikščioti.

– Puiki naktis vaikščioti, – tarė Ketrina.

– Blogesnės nakties nė būti negali.

– Visa laimė, kad aš turiu skėtį, – tarė Ketrina.

Mes perėjome vestibiulį ir nusileidome storu kilimu užtiestais laiptais. Apačioje, prie laiptų, savo kontoroje sėdėjo portjė. Jis nustebo, pamatęs mus.

– Nejaugi jūs ketinate išeiti? – tarė jis.

– Taip, – tariau aš. – Mes einam pasižiūrėti audros ežere.

– Jūs neturite skėčio, sere?

– Ne, – tariau aš. – Mano apsiaustas neperšlampamas. Jis pažvelgė į jį su nepasitikėjimu.

– Aš duosiu jums skėtį, sere, – tarė jis. Jis išėjo ir grįžo, nešinas didžiuliu skėčiu. – Truputį didokas, sere, – tarė jis. Aš padaviau jam dešimties lirų banknotą. – O, jūs per daug geras, sere. Labai jums dėkui, – tarė jis.

Jis atidarė duris, ir mes išėjome į lietų. Jis nusišypsojo Ketrinai, ir ji nusišypsojo jam.

– Neužtrukit audroje, – tarė jis. – Jūs peršlapsit, sere ir ledi. – Jis buvo jaunesnysis portjė ir kalbėjo angliškai, tarsi pažodžiui versdamas.

– Greitai sugrįšim, – tariau aš.

Mes nuėjome takeliu po milžinišku skėčiu, o paskui per tamsų šlapią sodą į kelią, perėjome kelią ir nužingsniavome krūmais apsodinta paežerės alėja. Vėjas dabar pūtė nuo kranto. Tai buvo šaltas, drėgnas lapkričio vėjas, ir aš žinojau, kad kalnuose sninga. Ėjome krantine pro nišose pririštus laivelius į tą vietą, kur turėjo būti barmeno valtis. Vanduo prie krantinės buvo tamsus. Barmenas išėjo iš už medžių.

– Lagaminai valtyje, – tarė jis.

<…>

37

<…> 

Aš yriausi visą naktį. Pagaliau man taip pritrynė delnus, kad vos galėjau suspausti irklus. Keletą kartų vos nesusikūlėme į krantą. Aš plaukiau arti kranto, bijodamas paklysti ežere ir prarasti laiko. Kartais mes priplaukdavome taip arti, kad matydavome eiles medžių, kelią palei krantą ir toliau kalnus. Lietus nustojo, vėjas išvaikė debesis, ir, išlindus mėnuliui, atsigręžęs pamačiau ilgą tamsų Kanstanjolos iškyšulį, putotą ežerą ir mėnulį virš aukštų snieguotų kalnų. Paskui debesys vėl uždengė mėnulį, dingo kalnai ir ežeras, tačiau dabar buvo daug šviesiau negu pirma, ir mes matėme krantą. Aš mačiau jį labai aiškiai ir pasukau toliau, kad muitinės sargybiniai nepastebėtų valties, jeigu jie būtų ant Palancos kelio. Kai mėnuo vėl pasirodė, mes pamatėme baltas vilas kalnų atšlaitėse ir baltą kelią tarp medžių. Aš visą laiką yriausi.

Ežeras praplatėjo, ir kitoje pusėje, kalnų papėdėje, pamatėme žiburių; tai turėjo būti Lujinas. Aš pamačiau pleišto pavidalo tarpą tarp kalnų kitame krante ir pagalvojau, kad tai Lujinas. Jeigu taip, tuomet mes plaukėme greitai. Aš įkėliau irklus į valtį ir atsiguliau aukštielninkas. Aš labai labai pavargau beirkluodamas. Gėlė rankas, pečius ir nugarą, ir mano delnai buvo pritrinti.

– O jei aš išskleisčiau skėtį? – tarė Ketrina. – Vėjas pūs į jį ir varys valtį.

– Tu sugebėsi vairuoti?

– Tikriausiai.

– Pasibruk irklą po pažastim, prispausk jį prie valties krašto ir vairuok, o aš laikysiu skėtį.

Aš nuėjau į valties galą ir parodžiau jai, kaip laikyti irklą. Paėmiau didžiulį skėtį, kurį man davė portjė, ir, atsisėdęs veidu į valties priekį, išskleidžiau jį. Jis išsiskleidė su trenksmu. Aš laikiau jį už kraštų, apžergęs rankeną, kurią užkabinau už suoliuko. Skėtis smarkiai išsipūtė nuo vėjo, ir aš, iš visų jėgų laikydamas jo kraštus, pajutau, kaip valtis nėrė į priekį. Skėtis veržėsi iš rankų. Valtis plaukė greitai.

– Mes šauniai plaukiam, – tarė Ketrina. Aš mačiau tiktai skėčio stipinus. Išsipūtęs skėtis traukė, ir aš jutau, kaip mes lekiame kartu su juo pirmyn. Aš įsispyriau kojomis ir dar tvirčiau įsikibau į skėtį, bet staiga kažkas sutraškėjo; vienas stipinas trenkė man per kaktą, aš mėginau sugriebti vėjo plėšiamą skėčio kraštą, bet tuo metu viskas su trenksmu išsivertė kita puse, ir aš sėdėjau apžergęs suplėšyto skėčio kotą, nors ką tik laikiau jį kaip išsipūtusią burę. Aš atkabinau rankeną nuo suoliuko, padėjau skėtį į valties dugną ir grįžau pas Ketriną paimti irklo. Ji kvatojo. Ji nutvėrė mane už rankos ir vis dar kvatojo.

– Kas čia tau? – Aš paėmiau irklą.

– Tu atrodei toks juokingas su šituo prietaisu.

– Įsivaizduoju.

– Nepyk, brangusis. Tai buvo baisiai juokinga. Tu atrodei dvidešimties pėdų aukščio ir taip nuoširdžiai laikei skėčio kraštus… – Ji užspringo iš juoko.

– Aš irsiuos.

– Pailsėk ir išgerk. Tokia puiki naktis, ir mes jau taip toli nukeliavom.

– Aš noriu pasukti valtį prieš bangas.

– Aš duosiu tau gurkšnelį. O paskui atsikvėpk valandėlę, brangusis.

Aš pakėliau irklus, ir mes taip plaukėme. Ketrina atidarė lagaminą. Ji padavė man butelį konjako. Aš ištraukiau kamštį su kišeniniu peiliuku ir gerokai gurkštelėjau. Konjakas buvo malonus ir stiprus, šiluma išsisklaidė po visą kūną, ir aš pasijutau sušilęs ir linksmesnis. – Puikus konjakas, – tariau aš. Mėnuo vėl pasislėpė, tačiau krantas matėsi. Priekyje buvo kitas iškyšulys, toli įlindęs į ežerą.

– Ar tu nesušalai, Kete?

– Aš jaučiuos kuo puikiausiai. Tik kojos truputį nutirpo.

– Išsemk vandenį ir tada galėsi ištiesti kojas.

Aš vėl pradėjau irkluoti, klausydamasis įkabų girgždėjimo, vandens pliuškenimo ir skardinės brūkščiojimų po galiniu suoliuku.

– Duok man skardinę, – tariau aš. – Aš noriu gerti.

– Ji labai nešvari.

– Bus gerai, aš išsiskalausiu ją.

Aš išgirdau, kaip Ketrina skalauja skardinę už valties krašto. Paskui ji padavė man ją pilną vandens. Mane troškino nuo konjako, ir vanduo buvo kaip ledas, toks šaltas, kad man sugėlė dantis. Aš pažiūrėjau į krantą. Mes artėjome prie ilgojo iškyšulio. Priešais įlankoje matėsi žiburiai. 

<…>

[Henris ir Ketrina sėkmingai perplaukė ežerą. Atsidūrę Šveicarijoje jie kurį laiką ramiai gyveno, bet neilgai trukus atėjo laikas gimdyti. Gimdymas užsitęsė, buvo labai sunkus – iškilo pavojus Ketrinos gyvybei. Henris stengėsi nuolat būti ligoninėje prie Ketrinos.]

41

<…>

O dabar aš sėdėjau koridoriuje, laukdamas žinių apie Ketrinos būklę. Sesuo vis nesirodė, todėl po valandėlės priėjau prie durų, atsargiai pravėriau jas ir žvilgtelėjau į vidų. Iš pradžių nieko neįžiūrėjau, nes koridoriuje degė ryški šviesa, o palatoje buvo tamsu. Paskui pamačiau prie lovos sėdinčią seserį ir Ketrinos galvą ant pagalvės, ir visą ją, tokią plokščią po paklode. Sesuo pridėjo prie lūpų pirštą, atsistojo ir atėjo prie durų.

– Kaip ji jaučiasi? – paklausiau aš.

– Gerai, – tarė sesuo. – Jūs eitumėt pavakarieniauti, o paskui grįžkite, jei norite.

Aš nuėjau koridoriumi, nusileidau laiptais, išėjau pro ligoninės duris ir nužingsniavau per lietų tamsia gatve į kavinę. Viduje buvo šviesu, ir daug žmonių sėdėjo prie staliukų. Aš neradau laisvos vietos, ir prie manęs priėjo kelneris, paėmė šlapią mano paltą ir skrybėlę ir parodė kėdę prie staliuko priešais pagyvenusį žmogų, kuris, skaitydamas vakarinį laikraštį, gurkšnojo alų. Aš atsisėdau ir paklausiau kelnerį, koks šiandien plat du jour⁶⁵.

– Troškinta veršiena, bet jau išsibaigė.

– Ko galėčiau gauti?

– Kiaušinienės su kumpiu, omleto su sūriu arba choucroute⁶⁶.

– Aš valgiau choucroute per pusryčius, – tariau aš.

– Teisingai, – tarė jis. – Teisingai. Jūs valgėte choucroute per pusryčius.

Tai buvo vidutinio amžiaus žmogus su rūpestingai užšukuota plike. Jo veidas buvo malonus.

– Ko jūs norėtumėt? Kiaušinienės su kumpiu ar omleto su sūriu?

– Kiaušinienės su kumpiu, – tariau aš. – Ir alaus.

– Šviesaus?

– Taip, – tariau aš.

– Prisimenu, – tarė jis. – Jūs gėrėte šviesų per pusryčius.

Aš suvalgiau kiaušinienę su kumpiu ir išgėriau alų. Kiaušinienė su kumpiu buvo apvaliame dubenėlyje – apačioje kumpis, viršuje kiaušinienė. Ji buvo labai karšta, ir pirmą kąsnį turėjau užgerti alumi, kad atvėstų burna. Aš buvau gerokai išalkęs ir paprašiau dar. Išgėriau keletą bokalų alaus. Aš nieko negalvojau, tik skaičiau laikraštį, kurį priešais laikė stalo kaimynas. Rašė apie prasilaužimą anglų fronte. Pastebėjęs, kad aš skaitau kitą laikraščio pusę, kaimynas sulankstė laikraštį. Aš ketinau paprašyti kelnerį laikraščio, bet nepajėgiau susikaupti. Kavinėje buvo karšta ir tvanku. Daugelis lankytojų pažinojo vienas kitą. Kai kas lošė kortomis. Kelneriai sukinėjosi tarp staliukų, nešdami iš baro gėrimus. Įėjo du vyrai ir negalėjo rasti vietos. Jie sustojo priešais mano staliuką. Užsisakiau dar vieną alaus. Aš dar negalėjau išeiti. Grįžti į ligoninę buvo anksti. Stengiausi negalvoti ir būti visiškai ramus. Vyrai pastoviniavo, tačiau niekas nepakilo, ir jie išėjo. Aš dar išgėriau alaus. Ant staliuko susirinko krūvelė lėkštučių. Žmogus priešais mane nusiėmė akinius, įsidėjo juos į futliarą, sulankstė laikraštį, įsikišo į kišenę ir dabar laikė rankoje likerio taurelę, dairydamasis po kavinę. Staiga supratau, kad reikia eiti. Pašaukiau kelnerį, sumokėjau, užsivilkau paltą ir, užsidėjęs skrybėlę, išėjau pro duris. Aš nuėjau per lietų į ligoninę.

Viršuje sutikau seserį, ateinančią koridoriumi.

– Aš ką tik skambinau jums į viešbutį, – tarė ji. Kažkas nutrūko manyje.

– Kas atsitiko?

– Misis Henri buvo kraujoplūdis.

– Galiu įeiti?

– Ne, ne dabar. Pas ją gydytojas.

– Tai pavojinga?

– Labai pavojinga.

Sesuo įėjo į palatą ir uždarė duris. Aš sėdėjau koridoriuje. Viduje jaučiau tuštumą. Aš negalvojau. Aš negalėjau galvoti. Aš žinojau, kad ji miršta, ir meldžiausi, kad nemirtų. Išgelbėk ją. Dieve, išgelbėk ją. Aš viską padarysiu, ką tu liepsi, tik išgelbėk ją. Pasigailėk, pasigailėk, pasigailėk, gerasis Dieve, išgelbėk ją. Gerasis Dieve, išgelbėk ją. Pasigailėk, pasigailėk, pasigailėk, išgelbėk ją. Dieve, išgelbėk ją nuo mirties. Aš viską padarysiu, ką tu liepsi, tik išgelbėk ją. Tu pasiėmei kūdikį, tačiau išgelbėk ją… niekis, kad tu pasiėmei kūdikį, tačiau išgelbėk ją. Prašau tave, gerasis Dieve, išgelbėk ją nuo mirties.

Sesuo atidarė duris ir pamojo man pirštu. Aš nuskubėjau paskui ją į palatą. Ketrina nepakėlė akių, kai aš įėjau. Priėjau prie lovos. Gydytojas stovėjo kitoje lovos pusėje. Ketrina pažvelgė į mane ir šyptelėjo. Aš pasilenkiau prie lovos ir pravirkau.

– Vargšeli tu mano, – tarė Ketrina labai tyliai. Jos veidas buvo pilkas.

– Viskas gerai, Kete, – tariau aš. – Greitai bus viskas gerai.

– Greitai aš mirsiu, – tarė ji; paskui patylėjo ir tarė: – Aš nekenčiu mirties.

Aš paėmiau jos ranką.

– Neliesk manęs, – tarė ji. Aš paleidau jos ranką. Ji nusišypsojo. – Vargšeli tu mano! Liesk mane, kiek tik nori.

– Viskas bus gerai, Kete. Aš žinau, kad viskas bus gerai.

– Aš ketinau parašyti tau laišką, jeigu kas atsitiktų, bet taip ir neparašiau.

– Nori, kad pakviesčiau kunigą ar šiaip ką nors?

– Tiktai tave, – tarė ji. Paskui, kiek palaukusi: – Aš nebijau. Man tik bjauru mirti.

– Jums negalima tiek daug kalbėti, – tarė gydytojas.

– Gerai, – tarė Ketrina.

– Nori ko nors, Kete? Duoti tau ką nors?

Ketrina nusišypsojo.

– Ne, – paskui, kiek palaukusi: – Tu neprasidėsi su kita mergina ir nekalbėsi su ja taip, kaip su manimi? Tiesa?

– Niekada.

– Tačiau aš noriu, kad tu turėtum merginų.

– Man nereikia jų.

– Jūs per daug kalbate, – tarė gydytojas. – Jums negalima kalbėti. Misteris Henris turi išeiti. Vėliau jis galės sugrįžti. Jūs nemirsit. Nekalbėkit kvailysčių.

– Gerai, – tarė Ketrina. – Aplankysiu tave naktimis, – tarė ji. Jai buvo labai sunku kalbėti.

– Prašau išeiti iš palatos, – tarė gydytojas. Ketrina mirktelėjo man; jos veidas pasidarė dar pilkesnis.

– Aš pabūsiu koridoriuje, – tariau aš.

– Nesirūpink, brangusis, – tarė Ketrina. – Aš nė kiek nebijau. Tai tik bjauri išdaiga.

– Tu mano brangioji, mano drąsioji.

Aš laukiau koridoriuje. Laukiau ilgai. Iš palatos išėjo sesuo ir prisiartino prie manęs.

– Madame Henri labai silpna, – tarė ji. – Aš bijau dėl jos.

– Ji mirė?

– Ne, bet ji be sąmonės.

Matyti, kraujoplūdžiai sekė vienas po kito. Neįmanoma buvo jų sustabdyti. Aš įėjau į palatą ir stovėjau prie Ketrinos, kol ji mirė. Visą laiką ji buvo be sąmonės, ir mirtis ilgai neužtruko.

Koridoriuje aš kreipiausi į gydytoją:

– Ar dar reikia ką šiąnakt padaryti?

– Nieko. Nieko nereikia daryti. Gal palydėti jus į viešbutį?

– Ačiū, ne. Aš pabūsiu čia.

– Aš žinau, kad kalbėti nėra apie ką. Aš nesugebėsiu pasakyti…

– Taip, – tariau aš. – Kalbėti nėra apie ką.

– Labanakt, – tarė jis. – Vis dėlto gal palydėti jus į viešbutį.

– Ačiū, ne.

– Daugiau nieko negalima buvo padaryti, – tarė jis. – Operacija parodė…

– Aš nenoriu apie tai kalbėti, – tariau aš.

– Aš norėčiau palydėti jus į viešbutį.

– Ačiū, ne.

Jis nuėjo koridoriumi. Aš sugrįžau prie palatos durų.

– Dabar negalima, – tarė viena iš seserų.

– Ne, galima, – tariau aš.

– Dar negalima.

– Išeikit, – tariau aš. – Ir jūs taip pat.

Tačiau, išprašęs jas, uždaręs duris ir užgesinęs šviesą, aš supratau, kad viskas beprasmiška. Tai buvo lyg atsisveikinimas su statula. Netrukus išėjau ir, palikęs ligoninę, nužingsniavau per lietų į viešbutį.

Vertė Gabrielė Bekerytė ir Romualdas Lankauskas