Johano Volfgango Gėtės gyvenimas ir kūryba (3.1 tema)

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang Goethe, 1749–1832) – vokiečių literatūros klasikas, mokslininkas, asmenybė, žavėjusi amžininkus plačiais užmojais, įvairiais interesais.

J. V. Gėtė gimė ir užaugo Frankfurte prie Maino. Iš tėvų paveldėjo prieštaringus bruožus: gyvenime jis stebins tai olimpine ramybe, gebėjimu atsiriboti, net abejingumu, tai užsidegimu, aistringa meile gamtos tyrinėjimams ar menui. Tėvų namuose guvus berniukas mokosi įvairių dalykų, bet nesistemingai, lyg žaisdamas (vėliau rašytojas ne kartą pripažins: „Sistemingas darbas man nuobodus ir nepakenčiamas“, beje, iki senatvės taip ir kurs – lengvai ir daug, bet nesistemingai). Jis daug skaito iš turtingos tėvo bibliotekos, pamėgsta teatrą, pats vaidina mėgėjų spektakliuose.

Šešiolikos metų jaunuolį tėvas išsiunčia į Leipcigą studijuoti teisės. Ir Leipcige, ir vėliau tęsdamas studijas Strasbūre jaunasis J. V. Gėtė nesižavi teisės mokslais – jis klauso literatūros paskaitų, lanko užsiėmimus Meno akademijoje, tobulina piešimo įgūdžius. Jį vilioja gyvenimo malonumai, įkvėptas meilės išgyvenimų, kuria emocingus eilėraščius.

Strasbūre susipažįsta su J. G. Herderiu, „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio įkvėpėju. Susižavėjęs maištingomis „audrininkų“ idėjomis, svarstymų apie tautos dvasią paskatintas, J. V. Gėtė pagal Viduramžių legendą sukuria pirmą istorinę vokiečių dramą „Gecas fon Berlichingenas“ apie nusigyvenusį riterį, kovotoją už teisingumą, išdidų, laisvą žmogų. Rašytojo vardą išgarsina romanas „Jaunojo Verterio kančios“ – J. V. Gėtė įrodo, kad vokiečių kalba galima rašyti kūrinius, nenusileidžiančius geriausiems prancūzų literatūros pavyzdžiams.

Per šį audringą ir kūrybingą kelerių metų laikotarpį J. V. Gėtė daug keliauja, bendrauja su naujais žmonėmis, nuolat įsimyli ir pabėga, o patirtus meilės išgyvenimus išlieja jausmingomis eilėmis, be to, pradeda rašyti „Fausto“ fragmentus. J. V. Gėtę tuo laiku draugas apibūdina taip: „Jis labai talentingas, tikras genijus, ir žmogus su charakteriu, nepaprastai gyvos vaizduotės, todėl dažniausiai kalba vaizdais ir palyginimais. Jis karštai reiškia visas emocijas, tačiau gerai moka ir valdytis. Jo mąstysena tauri; jis nieko nepaiso ir elgiasi, kaip jam užeina, visai nesirūpindamas, ar kitiems tai patinka, ar tai madinga, ar papročiai tai leidžia. Nekenčia bet kokios prievartos.“

1775 m. prasideda naujas gyvenimo laikotarpis – J. V. Gėtė atvyksta į Veimarą, greitai tampa jaunojo hercogo Karlo Augusto fon Hardenbergo (Karl August von Hardenberg) artimiausiu draugu ir patikėtiniu. Abu mėgsta linksmintis – šėlioti per naktis, lėbauti su valstiečiais, vaidinti dvaro pasilinksminimuose. J. V. Gėtė entuziastingai imasi ir politinės veiklos, tikisi reformomis pagerinti nedidelės skurdžios hercogystės gyvenimą. Savo favoritą hercogas paskiria slaptuoju valstybės patarėju, ministru, išrūpina jam kilmingojo titulą – nuo šiol Johanas Volfgangas fon Gėtė. J. G. Herderis apie jį rašo: „Taigi dabar jis tikrasis slaptasis tarėjas, Iždo prezidentas, Karo kolegijos prezidentas, statybos ir kelių statybos prižiūrėtojas, jis taip pat directeur des plaisirs (iš pranc. pramogų rengėjas), dvaro poetas, autorius gražių iškilmių, dvaro operų, baletų, maskaradinių eitynių, įrašų, meno kūrinių ir t. t. <...>“ Šiuo metu J. V. Gėtė nutolsta nuo „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio, rašo proginius kūrinėlius dvaro pasilinksminimams, tyrinėja gamtos mokslus – biologiją, anatomiją, mineralogiją.

Per dešimtį metų J. V. Gėtei viskas įgrysta. Atgaivą nuo nusibodusių pareigų ir kūrybinės krizės jis randa Itãlijoje. Čia dvejus metus grožisi gamta ir Antikos kultūros palikimu, daug tapo, šį tą rašo. Į Veimarą grįžta pamiršęs „audrininkų“ linksmybes, susižavėjęs klasikinio meno grožiu, harmonija. Atsikrato ir valdymo rūpesčių. Jis suvokia esąs menininkas, klasikos tobulumas jam tampa sektinu pavyzdžiu. Ròmoje ir grįžęs į Veimarą J. V. Gėtė rašo draminius kūrinius, sukuria eilėraščių ciklą „Ròmos elegijos“, baigia auklėjamąjį romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“.

Veimare įvyksta du svarbūs susitikimai. Vienas – su dvidešimt trejų metų siuvėja Kristiana Vulpijus (Christiane Vulpius). Užsimezga meilės romanas, gimsta sūnus Augustas, bet tik jam užaugus J. V. Gėtė ves mylinčią ir atsidavusią Kristianą.

Kitas svarbus įvykis – pažintis su F. Šileriu. Dviejų tuo laiku didžiausių Vokietijos rašytojų draugystė mezgasi sunkiai, bet abiem suteikia kūrybinių impulsų. F. Šilerio nuolat skatinamas, J. V. Gėtė pagaliau baigia ir išleidžia „Fausto“ pirmąją dalį (1808).

Senstantis J. V. Gėtė rašo autobiografinę knygą „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ – kuria savo gyvenimo legendą. Gyvenimo įvykiai pasakojami taip, kad netemdytų genijaus šlovės, mefistofeliškųjų atspalvių sąmoningai vengiama. Aštuoniasdešimtmetis rašytojas baigia „Fausto“ antrąją dalį (1831).

Paskutinius metus J. V. Gėtė nugyvena išdidžiai, su olimpine ramybe žvelgdamas į aplinką. Miršta žmona, hercogas K. A. von Hardenbergas, vienintelis sūnus Augustas, ir rašytojas neretai jaučiasi vienišas. Jo didžiuliai namai jau virtę muziejumi – per ilgą gyvenimą prisipildę brangių relikvijų, garbės diplomų, meno kūrinių, gamtamokslinių kolekcijų. J. V. Gėtė daug kuo domėjosi, ypač jį traukė gamtos mokslai. Siekdamas atskleisti gamtos, žmogaus prigimties paslaptis, jis drąsiai imdavosi tos srities, kuri pasirodydavo įdomi. Deja, senatvėje, kaip ir Faustas, jis ištaria: „Iš visų savo gamtos tyrinėjimų nieko daugiau nelaimėjau, tik įsitikinau, kad nieko nežinau.“

Taigi J. V. Gėtė turėjo nemenkų ambicijų, siekė būti pripažintas kaip mokslininkas, kaip valdžios žmogus, teatro direktorius. Poetinė kūryba – tik viena, dažnai ne svarbiausia laikyta veiklos sritis. Bet būtent poetiniai kūriniai pranoko J. V. Gėtės botaniko, biologo, spalvų tyrinėtojo ar ministro garbę. Jie, ypač „Faustas“, geriausiai atskleidžia kūrybingą ir prieštaringą asmenybę. Šis kūrinys, kaip rašo Donatas Sauka, „užkabinęs amžinai reikšmingą žmogaus būties mįslę“, yra viena svarbiausių knygų Europos literatūroje.