Tema 3.3 (Literatūra 11)

Siužeto ištakos

Europos kultūroje yra siužetų, kurie vadinami amžinaisiais. Jie paprastai keliauja po įvairių kraštų literatūras, kitas meno šakas, pavyzdžiui, Odisėjo, Don Žuano ar Don Kichoto istorijos. Tokiu amžinuoju siužetu tapo ir Viduramžių tautosakoje plitęs pasakojimas apie žmogaus ir velnio sandėrį (prisiminkime rašytojo Kazio Borutos romaną „Baltaragio malūnas“). Geriausiu bandymu panaudoti šį siužetą laikomas J. V. Gėtės „Faustas“.

Faustas – istorinis asmuo, alchemikas, astrologas, magas, XVI a. pr. klajojęs po Vokietiją. Martynas Liuteris (Martin Luther) jį laikė piktosios dvasios įrankiu, o paprasti žmonės mėgo tokius netikrus pranašus. Dar jam gyvam esant, pradėjo sklisti legendos apie stebukladario daktaro sutartį su velniu. Įtarimus kurstė ir pats Faustas, sakydavęs, kad velnias – jo svainis. Legendos išpopuliarino Fausto istoriją. XVI a. pab. Frankfurte išleista pasakojimų apie Faustą knyga, anglų dramaturgas, V. Šekspyro pirmtakas Kristoferis Marlou (Christopher Marlowe) parašė dramą „Tragiškoji daktaro Fausto istorija“. XVII a. keliaujantys aktoriai pagal K. Marlou dramą vaidino Fausto istoriją Vokietijos miestų aikštėse. Ji gana populiari ir XVIII amžiuje. J. V. Gėtės jaunystės laikais Faustas – mėgstamas lėlių teatro personažas, komiška figūra, neretai smerkiama dėl sandėrio su velniu ir juodosios magijos. Faustiškąja tema kūrė ir „audrininkai“ – juos žavėjo žmogaus siekis peržengti savo prigimties ribas.

J. V. Gėtės „Faustas“ radosi tiek iš knygų ir lėlių vaidinimų (jie vaikui paliko nepamirštamą įspūdį), tiek iš gyvenamojo meto tikrovės, tiek iš savos patirties. Jį rašytojas kūrė beveik šešiasdešimt metų: nuolat grįždavo prie kūrinio, papildydavo naujomis scenomis, motyvais, veikėjais, apmąstydavo tuo metu rūpimus klausimus, atskleisdavo patirtus išgyvenimus. Galima sakyti, kad J. V. Gėtė sukūrė „Faustą“ visu savo gyvenimu.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Formos ypatumai

Ilgai rašomas, atidedamas ir vėl prisimenamas kūrinys išėjo sudėtingas, margas. Jį sudaro trys įžangos: „Paskyrimas“, „Prologas teatre“, „Prologas danguje“ – ir dvi didelės dalys, sudėtos iš daugelio scenų. „Fauste“ pinasi skirtingi vaizdavimo būdai, įvairios žanrinės formos: čia randame lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, dramatiškų dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių, šmaikščių epigramų. J. V. Gėtė laisvai jungia aukštąjį ir žemąjį stilių, poetinę ir gatvės kalbą.

J. V. Gėtė savo kūrinį pavadino tragedija (vadinamas ir filosofine poema). Kūrinio veiksmo įtampą lemia skirtingų požiūrių, principų, idėjų sankirtos, ieškančio žmogaus nerimas, abejonės, nepasitenkinimas.

Nuoseklus išorinis veiksmas nėra labai svarbus, autorius nevaržo jo vietos ir laiko dėsniais: veiksmas vyksta danguje ir žemėje, sapne ir tikrovėje, skliautuotame Fausto darbo kambaryje ir Valpurgijos naktį kalnuose, katedroje ir kalėjime, skurdžiame merginos kambarėlyje ir germanų imperatoriaus rūmuose. J. V. Gėtė Veimaro hercogo rūmuose rengė pasilinksminimus, mėgo maskaradus – jo kūrinio audinys, suaustas iš įvairaus turinio ir stilistikos epizodų, primena kaukių balių. Tai ypač pasakytina apie antrąją dalį, kur vaizduojamas ir maskaradas. Tikroviškus ir fantastinius epizodus sieja pagrindiniai veikėjai ir pagrindinės temos (žmogaus prigimties, žmogaus gyvenimo esmės ir paskirties).

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Tematika

„Fauste“ J. V. Gėtė svarsto sudėtingus pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių klausimus, siekia įminti būties mįslę, mąsto apie pasaulio sandarą. Pagrindinio veikėjo monologuose vis grįžtama prie neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro aprėpti būties begalybę, patirti gamtos paslaptis ir menkų žmogaus galimybių („žemės kirmino“ skirtis). Iš kiekvieno savo gyvenimo epizodo jis tikisi daugiau, nei gyvenimas gali duoti. Dėl to kyla nepasitenkinimas, nusivylimas, o šie jausmai skatina Faustą eiti tolyn, ieškoti naujų potyrių. Palaimos, pasitenkinimo būsena jam – siekiamybė. Bet sustoti neįmanoma, nes už vieno pažinimo veriasi ir vilioja kitas. Taigi Fausto gyvenimas – nesibaigianti kelionė, atradimų, džiaugsmo akimirkų ir praradimų, nusivylimų kaita. Faustiškojo tipo žmogui kiekviena išsipildymo akimirka žadina naujus troškimus. Jo nepabaigiami ieškojimai atskleidžia nuolatines žmogaus pastangas tobulėti, nesitenkinti tuo, kas pasiekta.

Dinamiškas Fausto ieškojimų kelias susijęs su Europos kultūros raida. Tai, ką patyrė Europos civilizacija, vienaip ar kitaip paliko žymę J. V. Gėtės kūrinyje. Todėl čia rasime ir Antikos, ir Viduramžių, ir Renesanso, ir Šviečiamojo amžiaus, ir romantizmo veikėjų, vaizdinių, idėjų. Taigi Faustą galime pažinti kaip Europos kultūros žmogų.

„Faustas“, sugėręs įvairią rašytojo patirtį, aprėpiantis daug temų ir motyvų, nėra lengvai paaiškinamas kūrinys. Pasak literatūrologo Silvestro Gaižiūno, Faustas gali būti laikomas Šiaurės kultūros simboliu, per kurį vokiečiai, o paskui ir kitos tautos įprasmina pačias aktualiausias įvairiems laikams bendražmogiškas problemas.

Toliau pateikiamas dramos ištraukas vertė Antanas A. Jonynas.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

FAUSTAS (ištraukos). Prologas teatre

Direktorius, Poetas, Komikas

[1/8]

Jūs pasistengdavot abudu visados
​Padėti man, kai spaudė bėdos.
​Manau, kad galime ir vokiečių kraštuos
​Iš savo amato sėkmės tikėtis.
​Tereikia mažmožio – įtikti miniai,
​Juk vis dėlto gyvename iš jos.
​Scena jau paruošta, sukaltos vinys –
​Nors tiesiai imk ir lipk ant pakylos.
​Žiūrovai laukia šventės ir išplėtę
​Akis ją tikisi išvysti kuo guviau.
​Vieni niekai jų dvasią apžavėti,
​Nors taip sutrikęs aš dar nebuvau:
​Jų skonis, aišku, vulgarus ir prastas,
​Bet apsiskaitę ponai neprastai.
​Mums reiktų to, kas turi naują prasmę
​Ir būtų perteikta šviežiai, bet paprastai.
​Kas gali būti maloniau už spūstį,
​Kai nekantraujančių žmonių minia
​Prie mūsų balagano ima grūstis
​Ir braunasi pečiais ir krūtine?
​Kai žmonės plūsta, veržiasi kaip jūra,
​Nors dar nė ketvirtos nėra, šviesu,
​Lyg išbadėję prie kepyklos durų
​Dėl bilietėlio grumias prie kasų –
​Juk tai vien tavo nuopelnas, poete!
​Tik tu kaip draugas man gali padėti!

[2/8]

POETAS

O, liaukis man kalbėjęs apie minią!
​Aš amą prarandu vos ją pamatęs,
​Ji tik į sumaištį įtraukia begalinę
​Tarytum kunkuliuojantis verpetas.
​​Tu pakylėk mane dangaus mėlynėn,
​Kuri poetui tyrą džiaugsmą žada,
​Kur Viešpaties palaimintam kampely
​Ir meilė, ir draugystė skleistis gali.

Mintis dar tik formuojasi, tik sklando,
​Plevena droviai širdyje giliai,
​O mes paskubomis išrėkti bandom –
​Ir ją sutraiško kasdienybės gaivalai.
​Dažnai tik tai, kas daugel metų brendo,
​Išreikšta gali būti tobulai.
​Kas spindi – tą akimirka paglemžia,
​O tikras menas pasilieka amžiam.

KOMIKAS

Tos jūsų aimanos dėl amžinybės!
​Jei aš ja rūpinčiaus, tai žmogui,
​Kuris šiandieną pokštų tikis,
​Kas liktų? Reikia juoko – duokim!​
​Juk smagūs įvykiai, nutikę dabarty,
​Manau, taipogi šio bei to verti.
​Kas moka prisitaikyt prie minios,
​To publikos kaprizai nesuglumins,
​Ir kuo daugiau žiūrovų atkulniuos,
​Tuo paprastesnis pokštas juos išjudins.
​Gabumų, aišku, niekas neatstos,
​Tačiau jei turite fantaziją neblogą,
​Pridėkit proto, išmonės, aistros
​Ir negailėkit sąmojo bei juoko.

[3/8]

DIREKTORIUS

Ko reikia žmogui? Paganyt akis,
​Tad pirmenybę veiksmui teikia jis.
​Kai vienas epizodas veja kitą,
​O publika vos vyksmą sekti spėja,
​Jūs tampat burtininkais nematytais,
​Jie jaučias jus beveik įsimylėję.
​Kadangi publika marga, tai reginys
​Taip pat tik margas tiks kiekvieno skoniui,
​Juk būtent sau kažką atradęs pasakys,
​Kad vakaras jam pralėkė maloniai.
​Galų gale ar man mokinti jus,
​Kaip valgį padalint į kąsnelius:
​Įdėkit, kad ragu išeitų vykęs,
​Truputį išmonės, šiek tiek teisybės,
​Ir jus draskys minia į skutelius.

POETAS

Nejaučiat patys, kokį blogį sėjat!
​Man kaip kūrėjui net klausytis gėda –
​Jūs rašliavai nevykėlių mėgėjų
​Jau, regis, skiriat tikro meno vietą.

[4/8]

DIREKTORIUS

Toks priekaištas – pigus akių dūmimas.
​Žmogus, kuris iš tikro darbo imas,
​Sau tinkamiausią instrumentą renkas –
​Nelygu kokį medį skaldyt tenka.
​Pažvelkit, kam jūs rašote daugiausia –
​Vieni – iš nuobodumo apsiblausę,
​Kiti – pakilę nuo taukuoto stalo,
​Treti – o tai jau apskritai blogiausia –
​Suriję šūsnis įvairių žurnalų.
​Jie tik smalsumo tuščio genami, iš dyko
​Buvimo renkas lyg į kaukių balių,
​Šmėžuoja damos – mat savuosius kykus
​Viešumoje pademonstruoti gali...
​Poete, nusileiskit į tikrovę,
​Gana klejot aukštybėse dausų!
​Jūs įdėmiau pažvelkit į žiūrovą –
​Jis abejingas ir nevėkšla iš tiesų!
​Tas po spektaklio kortom lošti sės,
​Ano – glėbys meilužės naktį laukia,
​Taip ir norėtųs pasakyt visiems –
​Kuriem galam kankinti mūzas, drauge?
​Sakau – sumeskite krūvon bet ką,
​Ar verta dailinti kiekvieną frazę?
​Jiems per paini net ir mintis paika,
​Todėl užtenka vien priblokšti dvasią – – –
​Bet kas jums? Įkvėpimas ar ekstazė?

[5/8]

POETAS

Nutilk, pasiieškok kitų vergų!
​Poeto teisės šventos, ir vargu
​Ar jis kada, paklusęs tavo valiai,
​Jas lengvabūdiškai niekams švaistyt pradės.
​Kur slypi kerinčios kūrėjo galios?
​Kokiais keliais jos prasismelkia lig širdies?
​Argi ne sąskambiais, kuriais siela poeto
​Su šiuo pasauliu geba susilieti?
​Kai abejingai verpia savo giją
​Ratelį amžiais sukanti gamta,
​Kada neharmoningoj kūrinijoj
​Viena esybė nuolat niaujas su kita,
​Kieno dėka ratelis bėga lygiai
​Ir gaiviai užburia ritmu švelniu,
​Ir jungias padriki garsai vienybėn,
​Skambėdami akordu prakilniu?
​Kieno valia kaip vėtra aistros šėla?
​Saulėlydžio žara pilna rimties?
​Kas dar galėtų taką savo mielai
​Pavasario gėlių žiedais nutiest?
​Kieno dėka pavirsta į šlovingą
​Vainiką didvyriui šakelė paprasta?
​Kas vienija dievus ir sergėja Olimpą?
​Žmogaus galia, poeto atskleista.

[6/8]

KOMIKAS

Tad ją ir panaudokite kaip dera
​Ir duokit valią savo įkvėpimui
​Lyg kokią meilės avantiūrą tveriant:
​Štai netikėtas jų susitikimas...
​Jausmai... Paskui jau viskas lyg savaime:
​Klasta, rapyros, vėl jie džiaugias laime...
​Sužadėtuvės... Vėl kančia... Neranda vietos...
​Ir taip toliau, žodžiu – yra libretas.
​Štai tokią pjesę mums ir parašykit!
​Žmonių kasdienėj buityje pasikapstykit!
​Visi kažkaip gyvena, bet retai
​Kuris įžvelgia tiek, kiek tu matai.
​Paveikslui nesuteikite per daug aiškumo,
​Daugiau apgaulės nei tikroviškumo –
​Geriausias gėrimas iš to užsimaišys,
​Ir jį mielai praris pasaulis šis.
​Auksinis žiedas dabarties jaunimo
​Su dėkingumo virpuliu klausys
​Šio kūrinio tarytum apreiškimo,
​Ir gaubs švelnius jų veidus ilgesys,
​Ir gal ne vienas baugščiai suvirpės,
​Kažką pajutęs kertėje širdies.
​Jie moka dar ir juoktis, ir raudoti,
​Dar gerbia polėkius, pilni vilties, –
​Patyrusiem nedaug ką galim duoti,
​Tačiau ateinanti karta juk patikės!

[7/8]

POETAS

O, kad anuos laikus grąžinus,
​Kai vien į ateitį žvalgiaus,
​Kai įkvėptų dainų šaltinis,
​Atrodė, trykšti nesiliaus,
​Kai žemės ūkanos man sklaidės
​Ir skleidės pumpurų gelmė,
​Kai slėnių žydinčiom gėlėm
​Ilgai gėrėdavaus apkvaitęs...
​Aš nieko neturėjau, bet nestigo
​Tiesos troškimo ir iliuzijų skaistybės.
​Kas sugrąžins kančios palaimą,
​Siekimą paslaptis pažint,
​Aistringą meilę, neapykantą bebaimę,
​Kas man jaunystę sugrąžins!

KOMIKAS

Jaunystės reikia, mielas drauge, tik tada,
​Kada prispaudžia priešas mūšy,
​Tada, kai su netramdoma aistra
​Prie tavo kaklo glaudžiasi meilužė,
​Tada, kai tu eini lenkčių,
​Ir nugalėt varžovą reikia,
​Arba kai siautėji lig paryčių,
​Geri ir lėbauji be saiko,
​Bet tam, kad meiliai virpintum stygas
​Ir melodingą skambesį išgautum,
​Kad pasirinkęs temą, į lankas
​Protu nebesuvaldomas nenukeliautum,
​Kaip tik praverčia patirtis visa,
​Juk reikia laiko, kad pasiektum tobulumo,
​O kad senatvėj suvaikėjam – netiesa,
​Tiktai pamatom, kokie visad buvom.

[8/8]

DIREKTORIUS

Labai prasmingas žodžių srautas,
​Tačiau veiksmai taip pat svarbu.
​Gal laikas liautis gražbyliauti
​Ir metas kibti prie darbų.
​Kiek galima tuščiai plepėti –
​Tik dirbant polėkis ateis.
​Jei norit išgarsėt, poete,
​Nepasikliaukit vien kerais.
​Pats žinot, apie ką mes kalbam –
​Gėrimas turi trenkt į galvą;
​Taigi jau šiandien ruošk statinę,
​Kurion rytoj supilsi vyną.
​Diena pralėks lyg jos nebuvę,
​O įkvėpimas nepasikartos,
​Tad jeigu sukas žodis ant liežuvio,
​Ryžtingai stverk, kol nepražuvo,
​Kaip vagį griebk už pakarpos.
​Teatruos šiandien, puikiai žinom,
​Pats velnias nieko nesumos,
​Todėl nesukit sau galvos
​Dėl įrengimų ir mašinų:
​Jei norit – plūs šviesa dangaus,
​Siaus stichijos, žėruos žvaigždynai,
​Vanduo, ugnis, aukšti kalnynai,
​Žvėrių ir paukščių – kiek kas pageidaus.
​Pakaks šiam balagane vietos
​Viskam, ką pavaizduot norėtųs, –
​Keliaukit sau per jūras ir žemes,
​Ir, jeigu norite, iš rojaus skriekit
​Tiesiog į pragaro gelmes.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Perskaitykite vaidmenimis „Prologą teatre“. Kaip manote, kodėl veikėjai nėra individualizuoti, kodėl jie pavadinti profesiją, užsiėmimą nurodančiais žodžiais?
  2. Šis prologas – poleminė scena. Dėl ko diskutuoja trys scenos veikėjai?
  3. Dirbdami grupėmis išsiaiškinkite kiekvieno veikėjo požiūrį ir baikite pildyti lentelę.

Požiūris į

Direk­torius

Poetas

Komikas

teatro ir apskritai meno paskirtį

Įtikti miniai, pasiūlyti pramogą, nustebinti, priblokšti žiūrovą.

meno kūrinio vertę

Menas kalba apie nekas­dienius, idealius dalykus. Ilgai bran­dintas meno kūrinys įgyja tobulumo žymę, todėl yra vertingas, išlieka amžiams. Menas suteikia pasauliui prakilnios darnos, grožio.

menininką

Meni­ninkas pasižymi fantazija, nestokoja nei proto, nei jausmų, sąmo­jingas. Jis mato, suvokia daugiau nei paprasti mirtingieji.

  1. Suformuluokite išvadas.
    1. Kurių veikėjų požiūriai į meną ir jo kūrėją panašūs? Kokį meną jie pripažįsta ir vertina?
    2. Kaip Direktorius vertina žiūrovus? Kokiais žodžiais juos apibūdina? Ko, jo nuomone, publika ateina į teatrą?
    3. Kodėl Direktoriaus požiūris piktina Poetą: „Nutilk, pasiieškok kitų vergų!“ Kodėl ir kam Poetas nenorėtų vergauti?
    4. Paaiškinkite Poeto žodžius: „Jūs rašliavai nevykėlių mėgėjų / Jau, regis, skiriat tikro meno vietą.“ Ką veikėjas vadina rašliava, o ką – tikru menu?

Diskutuojame

  1. J. V. Gėtė, priešindamas skirtingus požiūrius, prologe svarsto meno vertės klausimus. Šiandien, XXI a., mus kasdien supa kultūra, kuriama masiniam vartotojui, jos įtaka stipri kaip niekada anksčiau. Ar jūs pritartumėte nuomonei, kad populiarioji kultūra (literatūra) nėra vertinga? Kodėl taip manote? Ruošdamiesi diskutuoti, perskaitykite žurnale „Metai“ skelbtą diskusiją apie lietuvių populiariąją literatūrą „Populiariosios literatūros suvešėjimas“, išklausykite radijo pokalbį su sociologu, kultūros tyrinėtoju, poetu Artūru Tereškinu.
  2. Gajus požiūris, kad populiarioji kultūra menkesnė už aukštąją kultūrą. Kaip manote, ar jos egzistuotų viena be kitos? Kokiais pranašumais pasižymi viena ir kita kultūra (literatūra)?
  3. Šiandien aktuali ne tik populiariosios kultūros, bet apskritai meno tema. Filosofo Arvydo Šliogerio nuomonė pesimistiška: menas mirė. Tapytojas Mindaugas Skudutis pritaria: „Jeigu nuo šiuolaikinio meno kūrinių nuimsime etiketę menas, liks 90 proc. dramblio mėšlo.“ Pasidairykite po MO muziejaus kolekciją. Padiskutuokite, kas jums yra menas. Ar šiuolaikinis menas iš tiesų neturi jokios išliekamosios vertės?

Tiriame

Ne vieno menininko gyvenimo istorija liudija, kad kūrybos pripažinimas ateina ne iš karto, neretai gerokai vėluodamas. Antai XIX a. pab. niekas nepirko Vinsento van Gogo paveikslų – šiandien jie vertinami dešimtimis milijonų. Skaitydami J. V. Gėtės „Faustą“ pamąstykite, ar ši tragedija anais laikais galėjo būti laikoma populiariosios literatūros kūriniu, tenkinančiu paprastų skaitytojų skonį.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Prologas danguje

Johano Volfgango Gėtės iliustracija „Faustui“

Dievas, Jo dangiškoji kariauna.
​Vėliau – Mefistofelis, Trys arkangelai

[1/5]

RAPOLAS

Visatos choro begalybėj
​Per amžius saulė gaus ir gaus,
​Nubrėžtame kely ją lydi
​Griausmingi sąskambiai dangaus.
​Įgauna angelai beribių
​Jėgų, gėrėdamiesi ja;
​Šlovingų tvarinių didybė
​Vis ta pati ir vis nauja.

GABRIELIUS

Net nebejaučia savo greičio,
​Kai sukas žemė skriedama,
​Dienų žėrėjimą pakeičia
​Naktų grėsminga gūduma;
Uolų granitas aiži, gūra​
​Putotam jūros ošime,
​Ir sukas akmenys ir jūra
​Kartu su skriejančia žeme.

MYKOLAS

Viena per kitą audros pliekia
​Ir maišo jūrą su krantais,
​Apraizgo visa, ką pasiekia,
​Tūžmingais negandų tinklais.
​Grėsmingai niokodami kerta
​Žaibai trenksmu iš debesų, –
​Bet nesiliaujam, Dieve, garbint
​Tavų užmanymų šviesių.

[2/5]

VISI TRYS

Tai angelams jėgų beribių
​Per amžius teikia danguje,
​O Tavo tvarinių didybė
​Vis ta pati ir vis nauja.

MEFISTOFELIS

Štai, Dieve, aš ir vėl esu greta,
​Klausk, ko geidi, ir pabandysiu atsakyti.
​Juk šiaip jau savo palankumo niekada
​Neskyrei man mažiau nei visai svitai.
​Nepyk, bet prakilniai kaip šitos dvasios
​Giedoti liaupsių taip ir neišmokau,
​Juoba iš mano lūpų tokios frazės
​Tau, jei mokėtum juoktis, keltų juoką.
​Nedaug nutuokiu apie sandarą visatos,
​Tačiau žmogaus vargai man aiškiai matos:
​Mažasis žemės viešpats liko vertas
​Tik tiek, kiek buvo vertas vos sutvertas.
​Manau, kur kas lengviau tam vargšui klotųs,
​Jei jam nebūtum kibirkšties šventos įžėręs,
​Mat savo protą jis temoka panaudoti,
​Kad elgtųs žvėriškiau, nei elgias žvėrys.
​Nepykit, bet kai pažiūriu į žmogų,
​Galiu palygint jį nebent su žiogu –
​Tik strapalioja nenustygdamas po žolę
​Ir savo seną giesmę traukia uoliai.
​Kad bent akimirkai nurimtų žolėje
​Ir liautųs nosį kaišiojęs! Deja!

[3/5]

DIEVAS

Jau viską pasakei, ką sugalvojai?
​Tu amžinai tik skundies ir dejuoji.
​Nejaugi žemėj nieko gero nematai?

MEFISTOFELIS

Deja, ten viskas nuolatos ne taip.
​Prisižiūrėjęs tų žmonių kančios,
​Aš nejučia ir pats blogai jaučiuos.

DIEVAS

Pažįsti Faustą?

MEFISTOFELIS

Daktarą?

DIEVAS

Jisai
​Tarnauja man.

MEFISTOFELIS

Savotiška tarnystė!
​Jis manos dangiška mana pramisti,
​Vis metasi į tolumas bekraštes,
​Aistros apsėstas, regis, tuoj pasius;
​Nurimtų tik dangaus žvaigždes nuraškęs
​Ir žemės įgeidžius patenkinęs visus,
​Ir nors nerimstantis jo protas blaškos,
​Bet niekados pasotintas nebus.

[4/5]

DIEVAS

Jis, aišku, klaidžioja, bet ieško kelio,
​Ir jeigu pasikliaus manim – klejonės baigsis;
​Juk sodininkas iš pačių pirmų lapelių
​Jau atpažįsta, koks bus medžio vaisius.

MEFISTOFELIS

Kertu, kad šitą naivų sutvėrimą
​Galiu nuvest klaidžiausiu takeliu,
​Tik duokite man savo sutikimą.

DIEVAS

Aš nieko tau uždrausti negaliu,
​Kol jis dar gyvas. Ir kol jis dar ieško,
​Tol renkasi iš daugelio kelių.

MEFISTOFELIS

Esu dėkingas jums, juk mato Viešpats,
​Kad tarp negyvėlių jaučiuos nejaukiai –
​Mane labiau rausvi skruosteliai traukia.
​Kažkaip nemiela prie lavono prisiliest,
​Man, kaip tai katei, reik gyvos pelės.

DIEVAS

Gerai jau, imkis jo, kai panorėsi.
​Atplėšk jį nuo gaivių šaltinių,
​Tempk pragarmėn ir, jeigu sugebėsi,
​Gėrėkis, jį palikęs tankumynuos.
​Tačiau jaučiu – tau teks gėdingai pripažinti,
​Kad žmogų net ir klystkeliuos tamsiuos
​Ne taip jau paprasta ir lengva paklaidinti.

[5/5]

MEFISTOFELIS

Na ką gi, tuoj išvysim, kas teisus.
​Tokių lažybų aš pralošt nepratęs.
​Tiesiog matau, kaip jau keroja medis,
​O aš triumfuodamas raškau vaisius.
​Jis džiaugsis, dulkes man laižydamas nuo batų,
​Kaip mano prosenelė žvilganti gyvatė.

DIEVAS

O štai tada galėsi ir ateiti,
​Ir aš mielai atversiu tau duris.
​Iš dvasių, nusiteikusių tik neigti,
​Mane mažiausiai trikdo šelmis juokdarys.
​Žmogaus ryžtu neverta pasikliauti –
​Jis linkęs mėgautis ramybe pataluos,
​Todėl džiaugiuosi, kad veržies pasitarnauti
​Ir jį kaip kipšas spausi prie veiklos.

O jums, dangaus vaikai tikrieji,
​Derėtų šlovint tvarinius Kūrėjo!
​Kas amžiais tvyro, vyksta ir gyvena,
​Apgaubkit savo meile ir dvasia,
​O tai, kas dar tik efemeriškai plevena,
​Išsaugokit neblėstančiose mintyse.

Dangus užsiveria, arkangelai išsiskirsto

MEFISTOFELIS

likęs vienas

​Tie pokalbiai su senuku išties malonūs,
​Su juo sutart ir pasitart pavyksta švelniai.
​Tikrai smagu, kai toks garbingas ponas
​Taip žmogiškai pasišneka su velniu.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Prologo remarkos įvardija veikėjus, bet nėra jokių erdvės ar laiko nuorodų. Pabandykite įsivaizduoti, kokioje aplinkoje vyksta ši scena. Aprašykite ar nupieškite įsivaizduojamą scenovaizdį.
  2. Prologas pradedamas arkangelų giesmėmis, šlovinančiomis visatos kūrėją.
    1. Palyginkite, kaip kalba arkangelai ir kaip scenoje pasirodęs Mefistofelis.
    2. Patyrinėkite, koks pasaulio vaizdas skleidžiasi arkangelų giesmėse.
  3. Apibūdinkite Dievą ir Mefistofelį, jų santykius.
    1. Palyginkite, koks Dievas ir velnias vaizduojami liaudies sakmėse, pasakose ir kokie jie J. V. Gėtės kūrinyje.
    2. Ar Mefistofelis panašus į biblinį velnią gundytoją?
    3. Kaip manote, kodėl J. V. Gėtė primena biblinę pirmosios nuodėmės istoriją, pirmąjį žmogaus nuopuolį?
    4. Kaip Dievas ir velnias bendrauja vienas su kitu?
    5. Kodėl Dievas į Mefistofelio prašymą atsiliepia: „Aš nieko tau uždrausti negaliu“?
    6. Tiek tautosakinėje, tiek biblinėje tradicijoje įsitvirtinusi samprata, kad šios dvi gėrio ir blogio jėgos yra nesutaikomos. Bet jos neabejotinai reikalingos viena kitai: abi dalyvauja pasaulio kūrimo mite. Pasvarstykite, ar J. V. Gėtė nutolsta nuo šios tradicijos.
  4. Prologo centras – Dievo ir Mefistofelio lažybos dėl žmogaus gyvenimo prasmės. Patyrinėkite, kaip apie žmogų kalba Mefistofelis.
    1. Ar jis tiki ir pasitiki žmogumi, kaip protinga būtybe?
    2. Ką jis vadina mažuoju žemės viešpačiu? Su kokios epochos požiūriu netiesiogiai polemizuojama?
    3. Kokį žmogaus gyvenimą regi Mefistofelis?
    4. Kokia jo paskirtis akcentuojama prologe?
  5. Ką svarbaus apie žmogų ir jo gyvenimą teigia Dievas?
    1. Ar Dievas idealizuoja žmogų?
    2. Kokią žmogaus teisę jis besąlygiškai pripažįsta?
    3. Kokia, Dievo požiūriu, žmogaus gyvenimo esmė?
    4. Ką jis pasako sodininko vaizdiniu: „Juk sodininkas iš pačių pirmų lapelių / Jau atpažįsta, koks bus medžio vaisius“?
  6. Ką iš prologo sužinome apie Faustą? Kaip jo užmojus vertina Mefistofelis ir kaip Dievas?
  7. Kodėl Dievas leidžia gundyti Faustą, nuvesti jį klystkeliais? Ko siekia šituo sprendimu?
  8. Prologe sakoma, kad žmogus – Dievo tarnas. Kodėl Mefistofelis tikisi laimėti lažybas?
  9. „Prologe danguje“ užmezgamas veiksmas, ryškėja svarbiausios tragedijos problemos. Kokių klausimų tolesnėms scenoms kelia Dievo ir velnio pokalbis? Suformuluokite 3–5 kūrinyje apmąstomas problemas.
  10. Dirbdami poromis suformuluokite 2–3 esmines prologo idėjas, tiksliai jas užrašykite, pavyzdžiui: J. V. Gėtės požiūriu, žemiškoje kelionėje žmogus neapsaugotas nuo ..., jis pats turi išbandyti ..., patirti ... . Būties esme J. V. Gėtė laiko ..., nes ... .
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Tragedijos pirma dalis. Naktis

Dramos „Faustas“ iliustracija, dail. Eženas Delakrua, 1828 m.

Ankštas kambarys su aukštais gotikiniais skliautais.
​Faustas, pilnas nerimo, sėdi savo krėsle prie pulto

[1/3]

FAUSTAS

Tataigi! Svarūs mokslo vaisiai –
​Ir filosofijos vingrybes gliaudau,
​Ir medicinos moksluose, ir teisėj,
​Deja, net teologijoje susigaudau;
​Tiek sukaupiau savy, tačiau
​Likau kvailys kaip ir anksčiau.
​Esu magistras, daktaro traktatą
​Sukurpęs, jau veik dešimt metų
​Vedžiodamas už nosies studentus
​Bet kaip juos mokau ko paklius,
​Ir pats matau, kad nieko mums žinot neskirta!
​Vien ši mintis sugniaužia širdį.
​Žinau, protu man niekad neprilygo
​Tie daktarai, magistrai, advokatai ir šventikai,
​Atsižadėjau abejonių, skrupulų visų,
​Ir man nei pragaro, nei velnio nebaisu,–
​Bet kas iš to, jei džiaugsmo nerandu,
​Kam apsimest, kad viską suprantu,
​Kam apsimesti tuo, kurs moka
​Atverst ir geresniu paversti žmogų?
​Gyvenimas nevertas šuns buities,
​Net jei šlovės vainiką kas išties
​Arba pasiūlys pinigų ir turtų!
​Todėl aš ir imuosi burtų,
​Šaukiuosi dvasios paspirties,
​Kad man atvertų paslaptis būties,
​Kad, veltui nesidėdamas esąs
​Išminčius, dėstantis neaiškias sau tiesas,
​Patirčiau, kaip man tampa pažinus
​Daiktų vidinis sąryšis painus,
​Pasaulio pagrindus ir priežastis išvysčiau,
​O ne tuščiai žodynus knisčiau.

[2/3]

Juk visa tai – kankynė tik.
​O pilnatie, dar vienąsyk
​Pasižiūrėk, kaip lig gaidžių
​Aš čia, tarp popierių, budžiu;
​Nužvelk, bičiuli nebylus,
​Užgrioztus knygomis stalus!
​O, kad galėčiau pasileist
​Kalnais, mėnulio nušviestais,
​Su dvasiom siausti tarp uolėtų grotų,
​Klajot po miglą pievų ūkanotų
​Ir nusiplaut rasa nuo kūno
​Tą glitų tvaiką mokytumo!

O varge! Aš dar vis šitoj skylėj?
​Siauruos nuspalvintuos languos
​Užlūžę saulės spinduliai
​Net nepasiekia šios landos.
​Tarp dulkių, knygų išminties bedantės,
​Tarp pergamentų, kuriuos ėda trandys,
​Kur lig viršaus, po akmeniniais skliautais,
​Aprūkę stirtos rankraščių sukrautos,
​Retortos, tigliai, buteliukai,
​Dar protėvių liesti daiktai,
​Seniai nereikalingi ūkiui, –
​Štai koks pasaulis tavo, štai!

[3/3]

Ir tu dar klausi, ko širdis
​Iš baimės gūžias nejučia?
​Ko gniuždo aistrą neviltis,
​Ko stingdo polėkius kančia?
​Užuot gėrėjęsis svaigia
​Gyvybe Dievo tvarinių,
​Trūniji plėkstančiam tvaike
​Tarp tų skeletų dulkinų.

Bėk! Ir neatsigręžk atgal!
​Nejaugi kelio neparodys
​Ši paslapčių pilna knyga,
​Kur glūdi Nostradamo žodis?
​Klausyk, ką šnabžda tau gamta,
​Ką tau žvaigždynų raštai skelbia,
​Ir atsivėrus visata
​Padės išgirsti dvasių kalbą.
​Tuščiai viliesi vien protu
​Tuos ženklus magiškus aprėpti.
​Jau dvasių šnaresį juntu.
​Ar girdite? Meldžiu jus, atsiliepkit!

Atsiverčia knygą ir išvysta makrokosmo3 ženklą <...>

3 Makrokòsmas (gr. makrokosmos – didelis pasaulis) – 1. didžiųjų kosmoso erdvės kūnų (planetų, žvaigždžių) pasaulis; 2. visas žmogaus jutimų apčiuopiamas pasaulis.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kur ir kokiu laiku vyksta šios scenos veiksmas? Kuo svarbios tokios veiksmo aplinkybės?
  2. Įsivaizduokite, kad esate teatro dailininkas ir jums reikia sukurti šio epizodo scenografiją. Nupieškite ar kitokia technika pavaizduokite Fausto darbo kambarį. Paieškokite detalių, kurios praskleistų Fausto pasaulį, galėtų tapti jo ženklais.
  3. Kokia nuotaika apėmusi Faustą? Kaip jis reiškia savo jausmus?
  4. Ką, skaitydami pirmąją monologo dalį, sužinote apie veikėją?
    1. Kokius mokslus studijavo Faustas?
    2. Kodėl jis jaučiasi esąs kvailys kaip ir anksčiau?
    3. Kokį autoriaus požiūrį į mokslinio pažinimo galimybes atpažįstate?
    4. Pasvarstykite, ką reiškia neviltingi Fausto žodžiai „nieko mums žinot neskirta“.
  5. Raiškiai perskaitykite tris strofas nuo „Juk visa tai…“
    1. Apibūdinkite Fausto dabartinį gyvenimą. Kokiomis raiškos priemonėmis atskleidžiamas kasdienybės nykumas, menkumas?
    2. Apie ką svajoja, ko trokšta Faustas? Ar jo svajonės lengvai įgyvendinamos? Kodėl?
  6. Pažiūrėkite Eimunto Nekrošiaus režisuoto „Fausto“ I veiksmo pradžią (12–20 min.). Kokią Fausto būseną perteikia aktorius? Kaip, kokiais būdais?

[1/6]

Įdėmiai tyrinėja ženklą

Kaip sklandžiai susipynus visuma,
​Kokia tvarkinga sąveikų darna!
​Erdvių būtybės, nepaliaudamos dalintis
​Tarpusavy šviesos auksiniais indais,
​Tarp žemės ir dangaus gelmių nebyliai
​Plevendamos tai leidžiasi, tai kyla,
​Ir harmoningai visuma visatos spindi!

Koks reginys! Tačiau tik reginys, deja!
​Kada suvoksiu aš, kas glūdi gamtoje?
​Kur užrakinti gyvasties šaltiniai,
​Maitinę dangų su žeme kartu?
​Nejau nelemta prisiliest prie tų krūtų,
​Kurios numaldo troškulį ir atgaivina?

[2/6]

Nusivylęs varto knygą ir išvysta žemės dvasios ženklą

Šis ženklas daug labiau patinka man!
​Jaučiu, kaip vis naujų jėgų įgaunu
​Ir svaigt imu tarsi nuo vyno jauno –
​Tu, žemės dvasia, man atrodai artima.
​Stiprėja ryžtas prieš pasaulį kilti
​Ir nešti žemei neviltį ir viltį,
​Ir, jeigu lemta laivo pražūtį patirti,
​Be baimės atlaikyti vėjų kirtį.
​Jau niaukstosi dangus –
​Mėnulio nematyt –
​Štai lempa gęsta!
​Štai dūmai! – Spinduliai raudoni
​Man apie galvą sukas. – Šiurpas,
​Padvelkęs iš viršaus žemyn,
​Tuojau sugriebs!
​O dvasia! Trokštu ir jaučiu – tai tu sklendi...
​Ateik! Ateik!
​Kaip blaškosi širdis!
​Kaip drasko širdį
​Jausmai, kurių neteko dar patirti!
​Jaučiu, kaip tau visa esybe atsiduodu.
​Ateik! Ateik – nors tai gyvybę man kainuotų!

[3/6]

Paima knygą ir paslaptingai ištaria dvasios ženklo burtažodį.
​Plyksteli rausva liepsna, ir iš jos pasirodo Dvasia

DVASIA

Šaukei mane?

FAUSTAS

nusigręždamas

Koks reginys kraupus!

DVASIA

Į mano sferų erdvę broveis godžiai,
​Maldaudamas, kad aš susiviliočiau,
​Ir štai...

FAUSTAS

O siaube! Kaip norėčiau aš pabust!

[4/6]

DVASIA

Visad meldei išvysti mano veidą,
​Išgirsti balsą ir pažvelgti į akis.
​Štai aš ir čia! Tai ko dabar drebi?
​Nejau stiprybė antžmogį apleido?
​Kur dingo polėkių aistra gaivi?
​Kur tas, visatą tveriantis savy,
​Ją puoselėjęs kaip relikvijas šventąsias
​Ir taręsis prilygstantis mums, dvasioms?
​Kur dingo Faustas, kurio balso aš klausiaus,
​Kuris ieškojo pašnekovo, sau lygaus?
​Nejau tai tu, nuo vieno mano kvapo
​Visa esybe virpantis kaip lapas?
​Kaip kirminas, kuriuo bet kas pasišlykštės?

FAUSTAS

Manai, kad pasitraukt turiu? Tu klysti!
​Taip, Faustas aš, ir tau prilygstu!

[5/6]

DVASIA

Būties sūkury,
​Verpetuos buities,
​Aš kylu ir leidžiuos,
​Tai šen, tai čia,
​Be laiko, be skaičiaus,
​Mirtis ir pradžia,
​Ámžinos jūros
​Dienos ir naktys,
​Gyvenimo siūlus
​Audžiančios staklės;
​Ir laiko staklėms be perstojo ūžiant
​Aš audžiu Dievui gyvą drabužį.

[6/6]

FAUSTAS

Veiklos dvasia, pajėgianti išvysti
​Erdves pasaulio, tu tokia man artima!

DVASIA

Tik tam prilygsti, kas tavy įvyksta,
​Tačiau ne man.

Išnyksta

FAUSTAS

sukrėstas

Ne tau?
​Tai kam?
​Aš, pagal Dievo atvaizdą sutvertas,
​Tavęs nevertas?
​<...>

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kuo Faustui imponuoja makrokosmo ženklas? Ką supranta simbolinį visatos ženklą tyrinėjantis Faustas ir ko negali suvokti, patirti?
  2. Kodėl Faustas ryžtasi iškviesti žemės dvasią?
  3. Įsiskaitykite dvasios monologą „Būties sūkury...“. Kokius būties dėsnius ji simbolizuoja? Kuo Faustas jaučiasi jai artimas?
  4. Kodėl po susitikimo su žemės dvasia Faustas lieka dar labiau sukrėstas? Ar galima teigti, kad jis suvokia žmogaus prigimties dvilypumą?
  5. Palyginkite, kokius pasaulio gyvavimo dėsnius atskleidžia arkangelų giesmės prologe, makrokosmo ženklas, žemės dvasia. Ar šie dėsniai galioja ir žmogaus gyvenimui?

[1/6]

[Išnykus žemės dvasiai, Fausto mintis pertraukia asistentas Vagneris]

VAGNERIS

Žinau, kad menas amžinas, tačiau
​Koks trumpas kelias skirtas žmogui!
​Štai darbą stengiesi atlikti kuo kruopščiau,
​Tačiau širdy ir sąmonėj baugoka.
​Visokiom priemonėm kapstais į priekį,
​Kad prie pirmų šaltinių prisiirtum,
​Ir šiaip ne taip pusiaukelę pasiekęs
​Matai, kad jau atėjo laikas mirti.

FAUSTAS

Tie pergamentai! Argi jie šventa versmė,
​Kad amžiams troškulį galėtų numalšinti?
​Ar gali atgaivinti sielą mintys,
​Netrykštančios iš jos pačios gelmės?

VAGNERIS

Atleiskite, bet kaip yra puiku
​Nugrimzt į dvasią praeities laikų,
​Išvysti, ko išminčiai andai siekė
​Ir kaip toli mes pažengėm į priekį.

FAUSTAS

Kurgi jau ne! Pačias žvaigždes sugriebiam!
​Nuo praeities laikų, brangus kolega,
​Ne mums nuplėšti antspaudus septynis;
​Tai, ką laikų dvasia jūs laikot esant,
​Tereiškia tik pačių rašeivų dvasią,
​Kur tie laikai kaip nytys susipynę.
​Ir ko tik ten prinarpliota nėra!
​Nulūši sprandą, pažiūrėt sumanęs,
​Kažkokia sendaikčiais užgriozta kamara
​Arba iš viso gatvės balaganas
​Su jam pritaikytomis frazėm nemirtingom,
​Kurios tiktai lėlių burnom ir tinka.

[2/6]

VAGNERIS

Tačiau žmogus! Visatos begalybė!
​Juk paslaptis šitas pažinti reikia!

FAUSTAS

Pažinti! Na ir kas šiam žody slypi?
​Ar žino kas, koksai tikrasis vardas vaiko?
​Reti išminčiai, kur kažką pažino
​Ir naiviai tuo pasidalyti ryžos,
​Jausmus ir pažiūras išsakę kvailai miniai,
​Nuo seno mirdavo ant laužo ar ant kryžiaus.
​Tačiau, sakyčiau, metas gult, vėlu.
​Pakaks, drauguži, jau beveik naktis.

VAGNERIS

O man atrodo, kad pernakt galiu
​Sėdėt, tokias gilias mintis gvildenant.
​Į mokslus kibus su aistra, sunku sustoti:
​Nors daug žinau, bet viską norisi žinoti.

Išeina

FAUSTAS

vienas

Užsispyrimo tas keistuolis nepristinga.
​Į šlamšto krūvą godžiai įsiraus
​Ir knisas, bene ras ką nors gudraus,
​O randa kokį slieką – ir laimingas!

[3/6]

Ir šis žmogelis turi teisę prasižiot,
​Kai dvasių atspindžiai aplinkui riba?
​Tiek to, šį kartą reikia tik dėkot
​Tam varganiausiam iš visų būtybių,
​Jisai išgelbėjo nuo proto sumaišties
​Ir leido kiek nuo abejonių atsipūsti.
​To milžino akivaizdoj išties
​Turėjau tikras gnomas pasijusti.

Aš, gyvas Dievo atvaizdas, kuris
​Jau manės amžinas tiesas palietęs
​Ir savo žemišką drabužį žemėn sviedęs,
​Savim dangaus skaistybėje besigėrįs, –
​Kaip aš galėjau taip puikybėn pasikelt!
​Maniaus turįs net cherubinams valios
​Ir sau atrodžiau vos ne visagalis,
​Gamtos arterijomis sruvo mano galios,
​Ir tik griausmingas žodis parbloškė atgal.

[4/6]

Nevertas aš su tavimi lygiuotis!
​Jėgų pakako tik tave atsivilioti,
​O sulaikyti – per menka jėga.
​Laiminga nuopuolio minutė,
​Didybės ir kančios pilna,
​Į neišvaizdžią žemės būtį
​Tu žiauriai grąžinai mane.
​O viltys, polėkiai, užsimojimai platūs,
​Turiu juos tramdyt ar paklust? Kas atsakys?
​Deja, ir mūsų aistros, ir mes patys
​Dažniausiai esame kliūtis.

Tauriausi potyriai, širdy vos prasivėrę,
​Išsklinda rūpesčių pritvinkusiam ore;
​Kai prasimanom šiokio tokio gėrio,
​Aukštesnis gėris rodos chimera.
​O polėkiai, suteikiantys gyvenimui vertės,
​Atgrumba nuo kasdienės sumaišties.

Vaizduotės skrydžiuos kartais mintimis
​Pakylame lig amžinybės plotų,
​Bet greitai susitraukia kambarys
​Nuo kasdienybės rūpesčių vienodų.
​Ir net nepastebim, kaip įpročio angis
​Širdies kertėj giliai susirangys
​Ir tau nei džiaugtis, nei svajot neleis;
​Vis rodysis pavidalais naujais:
​Tai žmoną, tai vaikus primins, tai ūkį,
​Baisu ir gaisro, ir nuodų,
​Imi drebėt dėl dar tik būsiančių bėdų
​Ir net dėl to, ko apskritai negali būti.

[5/6]

Ne Dievas aš, ir nėr ko įsijausti;
​Aš kirminas, kuriam tik dulkes rausti,
​Jomis kvėpuoju ir jomis mintu,
​Kol žūsiu po paklydėlio padu.
​Argi ne dulkės visa, ką liečiu,
​Suspaustas tarp šitų aukštų lentynų,
​Tas visas turtas, ėdamas trandžių,
​Tevertas būti pavadintas sąvartynu.
​Ir čia sulaukt atsakymų tikiuos?
​Ką sužinosiu iš gausybės knygų –
​Kad žmonės žemėje kentėjo visados,
​O laimė – retas prabangos dalykas?
​Ko, kaukole, šiepies? Bandai paguost,
​Kad ir tavy kadaise mintys lydės,
​Ieškojai džiaugsmo ir kentei varguos,
​O siekdama tiesos niekingai klydai?
​Bepiga jums šaipytis nuolatos,
​Bedvasiai prietaisai ir instrumentai,
​Turėjot būti mano raktai, bet gamtos
​Spynos man atrakint jumis nelemta.
​Pro tuos vartus nei įsilaužt, nei prisibelst,
​Gamta nenori savo paslapčių atverti,
​Ir kol pati ji gaubto nepakels,
​Tol nepadės nei dantračiai, nei svertai.
​Tie prietaisai, neliečiami seniai,
​Nebent gal tėvo kažkada naudoti,
​Tie smulkiai prirašyti ritiniai,
​Trūnijantys ir nuodegom pajuodę!
​Geriau praūžęs būčiau juos draugų būry,
​Negu dabar jie slėgtų mano protą!
​Ką iš tėvų paveldėjęs turi,
​Jau vien juos gerbdamas turėtum panaudoti.
​Beprasmis turtas lyg našta bjauri;
​Naudokis tuo, ką mirksnis duoda!
​<...>

[6/6]

[Nusivylęs Faustas kelia prie lūpų nuodų taurę. Bet ji lieka neišgerta – į niūrų kambarį atsklidę Velykų giesmės garsai išbudina gyvybės, gyvenimo instinktą. Giesmė priminė ne vien jaunystę, nušviestą tyro jausmo, bet ir nuolatinę gyvybės bei mirties kovą: „Kristus palaidotas / Kėlės iš kapo...“]

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Kaip Faustas vertina Vagnerį: gerbia savo asistentą, ironiškai į jį žvelgia? Atsakymą pagrįskite.
  2. Apibūdinkite Faustą ir Vagnerį kaip du žmogaus, du mokslininko tipus.
    1. Ką ir kaip stengiasi pažinti Vagneris? Ką Faustas?
    2. Ar tie patys dalykai dviem tyrinėtojams teikia pasitenkinimą? Ką, kalbėdamas apie Vagnerį, Faustas vadina sliekų rankiojimu?
    3. Kaip manote, apie kokius išminčius, kurie, savo „pažiūras išsakę kvailai miniai“, mirė „ant laužo ar ant kryžiaus“, užsimena Faustas? Ar priskirtumėte jį ir Vagnerį prie retų išminčių?
    4. Kodėl Faustas vadina Vagnerį žmogeliu, vargingiausia būtybe? Ar pritariate tokiam vertinimui?
  3. Padiskutuokite, kurį mokslininko tipą labiau vertina visuomenė.
  4. Faustas, likęs vienas, apmąsto susitikimą su žemės dvasia. Kodėl šis susitikimas sukėlė dvasios sumaištį?
  5. Ką Faustas mąsto apie žmogaus gyvenimą?
    1. Kuo žmogus didis?
    2. Kodėl jo viltims, polėkiams nelemta išsipildyti? Kas dėl to kaltas?
    3. Kokius žmogaus būties dėsnius suvokia Faustas?
    4. Ar jis siūlo receptą, kaip gyventi, jei gyvenimas beprasmis?
  6. Remdamiesi pateiktomis citatomis ir scenos nagrinėjimu, aptarkite Fausto požiūrį į save: „Gyvas Dievo atvaizdas“ – „Ne Dievas aš“ – „Aš kirminas, kuriam tik dulkes rausti“.
  7. Pakomentuokite Fausto dvilypumą, remdamiesi ir šiuo jo prisipažinimu Vagneriui.
    ​​ 
    ​Esi apsėstas tik vienos aistros,
    ​Ir, Dieve duok, kitų tau nepatirti!
    ​Many dvi sielos grumias nuolatos! –
    ​Viena kitos norėtų atsiskirti;
    ​Viena, pilna troškimų ir geismų,
    ​Už žemiškos, šiurkščios būties kabinas;
    ​Antroji kyla lig pačių esmių
    ​Ir nyra į giliausius vandenynus.
     ​
  8. Apibendrinkite, kokias pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių problemas kelia J. V. Gėtė scenoje „Naktis“.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Siekių ir galimybių sankirtos

Pirmosiose scenose Faustas – nebejaunas mokslininkas, magistras, daktaras, sukaupęs daug įvairių mokslų žinių, knyginės išminties, bet tuo pasibodėjęs. Jokie mokslai jam neatskleidė būties paslapčių, nematomų daiktų ir reiškinių sąsajų. Todėl veikėjas sarkastiškai kalba apie „glitų tvaiką mokytumo“. Faustui mokslas neparodė, kur glūdi „užrakinti gyvasties šaltiniai“. Nusikratęs „išminties bedantės“, jis svajoja pajusti gyvybingą gamtos dvasią. Tad jam ir reikalinga žemės dvasia, simbolizuojanti gyvybines gamtos galias, amžiną gyvybės ir mirties, šviesos ir tamsos kaitą, nuolatinį atsinaujinimą. Deja, burtais iššaukęs žemės dvasią, Faustas lieka suniekintas (jis, Dievo kūrinys, neprilygsta jai) ir nusivylęs. J. V. Gėtės požiūriu, žmogaus ir gamtos santykiai prieštaringi: gyvendamas gamtoje, žmogus lieka jai svetimas, gamta vis dėlto neatskleidžia savo paslapčių.

Kūrinio veikėjas – sudėtinga ir prieštaringa asmenybė („Many dvi sielos grumias nuolatos!“). Jam nesvetimi žemiški džiaugsmai, aistros, tačiau svarbesnė kita jėga – dieviškoji kibirkštis. Faustas, apimtas didžių polėkių, aistringų siekių, yra priešingybė Vagneriui, kuris nepavydi „niekam skrydžio meno“. J. V. Gėtė ironizuoja Vagnerio aklą pasitikėjimą knyginėmis tiesomis, autoritetais, jo ribotą mąstymą. Dviejų veikėjų kontrastas pabrėžia Fausto neramų protą, abejones, siekį brautis prie esminių dalykų. Faustas nesitenkina tuo, ką žino, nes negali sau atsakyti į pagrindinius klausimus, lieka neišspręsta kankinanti dilema: kas yra žmogus – „gyvas Dievo atvaizdas“ ar „kirminas, kuriam tik dulkes rausti“?

Faustas žino, kad žmonės visados siekė laimės ir kentėjo, ieškojo ir klaidžiojo. Bet dvasios „polėkiai, suteikiantys gyvenimui vertės, / Atgrumba nuo kasdienės sumaišties“. Žmogaus vaizduotę, mintis, svajones nuolat slopina kasdienio gyvenimo rūpesčiai, varžo įvairios priedermės, moralės normos, įpročiai. Tai, kas tikrai vertinga, virsta dulkėmis. „Argi ne dulkės visa <...>?“ – klausia Faustas, žvelgdamas į gausybę knygų. Dulkių motyvas žymi menkumą, laikinumą. Kaukolė, V. Šekspyro Hamletui bylojanti apie visa ko praeinamybę, čia irgi primena, kad per amžius žmogui skirta vargti, kentėti, ieškoti, klysti ir kad visada baigtis ta pati: „Ko, kaukole, šiepies? Bandai paguost, / Kad ir tavy kadaise mintys lydės <...>“ Suvokęs, kad žmogui nelemta pakilti „galingam amžinybės skrydžiui“, Faustas vis dėlto negali susitaikyti su tokia skirtimi.

Dramos „Faustas“ iliustracija, dail. Eženas Delakrua. Apie 1828 m.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Fausto darbo kambarys

[Nusivylęs gyvenimu, bet vėl prisikėlęs gyventi Faustas išsiveržia iš savo niūraus būsto, išeina pasivaikščioti už miesto vartų, kur Velykų rytą linksminasi valstiečiai, miestelėnai, studentai. Džiaugsminga pavasario bei Viešpaties prisikėlimo šventės nuotaika apima ir Faustą. Iš pasivaikščiojimo abu su Vagneriu grįžta lydimi juodo šuns. Kambaryje pudelis atvirsta į Mefistofelį.]

[1/4]

<...>

MEFISTOFELIS

besisklaidant dūmams išeina iš už židinio apsivilkęs klajojančio studento drabužiais

Kas atsitiko? Nuolankiai pasitarnausiu.

FAUSTAS

Klajojantis studentas? Pokštas vykęs!
​Tai šit kas slėpėsi po kailiu tuo?

MEFISTOFELIS

Tebus pasveikintas garbingas vyras!
​Jūs privertėt gerai paprakaituot.

FAUSTAS

Kuo tu vardu?

MEFISTOFELIS

Maniau, tai nesvarbu
​Tam, kuris domisi ne pavadinimais, o dėsniais,
​Ir rūpinas ne laikinu rūbu,
​O bando įsigilinti į esmę.

[2/4]

FAUSTAS

Bet tamstų aplinkoj pats vardas
​Gerai nusako esmę kartais.
​O ten, kur puikiai žino būdą jūsų,
​Jus laiko pražudytoju, apgaviku, valdovu musių.
​Tai kas esi?

MEFISTOFELIS

Dalis jėgos, kuri
​Tik blogio siekia, tačiau jos darbai geri.

FAUSTAS

Man paprasčiau paaiškint reiktų.

MEFISTOFELIS

Esu dvasia, kuri įpratus neigti.
​Ir ne be pagrindo. Nes visa, kas sutverta,
​Tikrai pasigailėjimo neverta.
​Tad nieko tokio, jeigu nieko ir neliks.
​Taigi tikroji mano prigimtis –
​Mirtis, griovimai, nuodėmės visokios,
​Vienu žodžiu pasakius – blogis.

FAUSTAS

Matau – tu visas, o sakais „dalis“ esąs.

[3/4]

MEFISTOFELIS

Tai, ką sakau, yra kukli tiesa.
​Pilnam puikybės žmogui visada
​Atrodo, kad jisai – jau visata.
​O aš – dalis tamsos, dalis dalies,
​Kuri kadaise buvo visa ir pagimdė šviesą,
​Išdidžią šviesą, kuri motinos nakties
​Nepaisydama įžūliai jos vieton gviešias,
​Bet tai tik tuščias, nieko vertas siekis,
​Nes ji pati be kūno – niekis,
​Ji kūno vergė, ji priklausoma nuo jo,
​O kūnas pagyrūniškai ja puošias;
​Ji laikina, ir man telieka pasvajot,
​Kaip dings kartu su kūnais ir jos grožis.

FAUSTAS

Dabar matau, kokiais darbais verties!
​Ir visumos nesugebėdamas aprėpti
​Bandai smulkiom kiaulystėm atsigriebti?

[4/4]

MEFISTOFELIS

Bet pasiekimai net ir čia menkos vertės.​
​Kad ir kokių sumanymų griebiuos,
​Tačiau pasaulis, tas nevėkšla negrabus,
​Įsivaizduoja esantis Kažkas prieš Nieką,
​Išsprūsta ir toksai kaip buvęs lieka, –
​Žemės drebėjimus ir potvynius siunčiau,
​Siaučiau gaisrais ir liūtimis, tačiau
​Kada prakeiktą padermę žmonių ir gyvių
​Nuniokoju jau, rodos, baisiai,
​Sunaikinu jų begalinę begalybę –
​Jie vėl iš naujo dauginas ir veisias.
​Sausra, drėgmė, kaitra ar šaltis –
​Jie mezga pumpurus ir gemalus brandina
​Ir žemėj, ir ore, ir vandenyne –
​Juk tai tegali įtūžį sukelti.
​Jei ne naikinanti liepsnos galia,
​Kas likčiau aš išvis galų gale?

FAUSTAS

Vadinas, prieš gyvybės ryžtą,
Kur viską sutveria aplink,​
​Bandai šėtono kumščiu švysčiot
​Ir juo klastingai grasini?
​Verčiau jau imtumeis ko kito,
​Tamsybių sumaišties sūnau!

MEFISTOFELIS

Ir tai galėsim apsvarstyti,
​Bet dar suspėsime, manau.
​Gal jau galėčiau šiuosyk dingti?
​<...>

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Perskaitykite Mefistofelio autocharakteristikas. Remdamiesi jomis ir „Prologo danguje“ pokalbiu, apibūdinkite šį personažą.
    1. Kaip Mefistofelis pats nusako savo esmę?
    2. Paaiškinkite Mefistofelį apibūdinančių prieštarų (blogio siekia, tačiau darbai geri; dalis tamsos, „kuri kadaise buvo visa ir pagimdė šviesą“) prasmes.
    3. Su kuo ir kokiais įrankiais nuolat kovoja velnias?
    4. Ar jam pavyksta įveikti savo didžiausią priešą? Kodėl?
    5. Kaip Mefistofelis kalba apie žmogų?
  2. Kaip šioje scenoje elgiasi Faustas? Koks jo požiūris į velnią?
  3. Faustui Mefistofelis pasirodo kaip keliaujantis studentas. Jis gali keisti kaukes, svarbiausia – kas po jomis slepiasi. Pasvarstykite, kokių simbolinių reikšmių įgyja Mefistofelio paveikslas.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Fausto darbo kambarys

Faustas (akt. Vladas Bagdonas) ir Mefistofelis (akt. Salvijus Trepulis). 2006 m. spektaklis „Faustas“, rež. Eimuntas Nekrošius

Faustas, Mefistofelis

[1/13]

FAUSTAS

Kas čia? Prašau! Kam vėl manęs ten reikia?

MEFISTOFELIS

Tai aš.

FAUSTAS

Įeik.

MEFISTOFELIS

Pakviesk dar trečiąsyk.

FAUSTAS

Sakau, įeik.

MEFISTOFELIS

Štai taip. Tikiuosi, kad esi
​Su manimi pasikalbėti nusiteikęs!
​O taip besišnekant, žiūrėk, ir veikiai
​Prasisklaidys tave apnikęs ilgesys.
​Pasižiūrėk, kaip aš išsidabinęs:
​Apsiaustas iš standžiausio šilko gryno,
​Raudonas švarkas aukso apdarais,
​Už skrybėlės – raštuota plunksna gaidžio,
​Špaga prie šono, nušveista gerai!
​Išsidabink ir tu, kaip siela geidžia,
​Įkvėpk gyvenimo pilnatvės pagaliau –
​Kiek galima iš knygų duoneliaut?

[2/13]

FAUSTAS

Kaip besipuoščiau, nepajėgsiu atitrūkt
​Nuo nykumos, kuri man širdį ėda.
​Esu per senas, kad kvailioti terūpėtų,
​Bet dar ne senis, kad gyvenčiau be aistrų.
​Ko iš pasaulio dar galiu tikėtis? –
​Susivaldyk! Tu privalai atsižadėti! –
​Nuo mažumės tos amžinos dainos
​Klausykis, kol visai išūš ausis,
​Nepasitaiko nė mielos dienos,
​Kai tau kas nors to neprimins, nepasakys.
​Baisėdamasis pabundu rytais
​Ir vos ne verkdamas galvoju apie dieną,
​Žinodamas, kad ji ir vėl ateis,
​Tačiau nei vieno noro neišpildys, anei vieno,
​Kad ji kiekvieną nuojautą palaimos
​Pagieža ir pavydu sunaikins,
​Kiekvieną gyvą judesį palaidos
​Ir nusiviepdama purve sumins.
​Naktis ateina, ir su nerimu guluos,
​Ir ne lengviau, o tik sunkiau man daros;
​Sapnai atsiveja ir smaugia pataluos,
​Blaškaus išpiltas prakaito košmaruos.
​O Tas, kurį gali visa esybe jaust,
​Tik mano sieloje ir sąmonėje veikia;
​Deja, jis neištrūksta iš vidaus
​Ir galios jokiam veiksmui nesuteikia;
​Man nepakeliama našta būties,
​Gyvent man per sunku, geidžiu mirties.

[3/13]

MEFISTOFELIS

Bet laukiama viešnia mirties nelaiko nieks.

FAUSTAS

Palaimintas, kas laurais vainikuotas
​Ją pasitinka mūšio sūkury,
​Kuris ją randa įkarštyje puotos
​Arba svaigiam mergaitės bučiny!
​Išvydęs dvasią ir suvokęs jos jėgas,
​Jų apžavėtas – jau galėjau būti miręs.

MEFISTOFELIS

Bet, jeigu neapsirinku, tąnakt kažkas
​Kaip tik ir neišgėrė eliksyro.

FAUSTAS

Tu dar ir šnipas? Niekad nemaniau.

MEFISTOFELIS

Žinau ne viską, bet kai ką žinau.

[4/13]

FAUSTAS

Nors, sielos sumaišty išgirdus
​Pažįstamus varpų garsus,
​Mažų dienų jausmai pakirdo
​Ir ryžtas tapo per baisus,
​Prakeikiu melą nežabotą
​Su meilikaujančia klasta,
​Kurie kerais apraizgę protą
​Uždaro sielvarto karste!
​Tebūna prakeikta puikybė,
​Kuria dabinas dvasios skurdas,
​Tos akinančios regimybės,
​Tik pojūčiam apgaut sukurtos!
​Tebus prakeikta, kas iliuzijomis klota,
​Tuščios šlovės niekingu siekimu;
​Prakeikiu pasitenkinimą godų,
​Gerovę ūkio, šilumą namų;
​Tarnavimą Mamonai7, aukso veršiui,
​Tą beatodairišką aistrą praturtėt
​Ir jausti neribotą turto valdžią!
​Prakeikiu vyno svaigulį taurėj!
​Prakeikiu meilę, trokštančią pakilti,
​Pasiekt ekstazėje aukščiausią tobulybę!
​Tikėjimą prakeikiu! Ir prakeikiu viltį,
​Tačiau visų pirmiausia – tai kantrybę!

[5/13]

DVASIŲ CHORAS

neregimas

O varge!
​Jau aižėja,
​Griūva, jau žus
​Nuo smūgių galingų
​Pasaulis gražus!
​Tai pusdievis jį sunaikino!
​Mes imam
​Ir liekanas nešam į niekur,
​Apverkti belieka
​Jų grožį.
​Tu, žemėj stipriausias,
​Ar tu pasiruošęs?
​Iš naujo
​Jį vėl atstatyk,
​Šį kartą puikesnį – jau savo širdy!
​Pradėk, ar girdi,
​Gyvenimą naują,
Ir dainos širdies​
​Tave telydės
​Jame viešpataujant!

MEFISTOFELIS

Mano mažieji,
​Linksmybių mėgėjai.
​Nepaisant jų amžiaus,
​Tos pastabos brandžios.
​Kilk priekin, į viršų,
​Vienatvę pamiršęs,
​Neleisk smegenims ir kaulams kalkėti –
​Tave į pasaulį jie kvietė.

[6/13]

Gal pagaliau kančiom svaigintis liaukis,
​Blaškytis tarsi vanago naguos –
​Nors tau dažnai ir neprilygsta daug kas,
​Bet tarp žmonių ir tu – toks pat žmogus.
​Matau, be reikalo jau baimintis imi,
​Mes nesimurdysim tarp padugnių visų.
​Galbūt didžiausias tarp didžiausių ir nesu,
​Bet nesuklysi, pasikliovęs manimi.
​Aš nuolat būsiu po ranka, o mano draugėj
​Tu jausiesi užtikrintai ir saugiai,
​Aš būsiu tarnas ir ginklanešys,
​Ir neprailgs tau kelias šis.

FAUSTAS

O kokio atlygio tikėtis drįsti?

MEFISTOFELIS

Kam spręsti, jei gali nuspręsti ryt.

FAUSTAS

O ne! Žinau, kad velnias egoistas,
​Ir jeigu imasi kam gera padaryt,
​Sau sugebės naudos iš to išknisti.
​Sakyk išsyk, ir nebekvaršinsim galvos,
​Nes lauk paskui iš tokio tarno painiavos.

[7/13]

MEFISTOFELIS

Aš čia tarnausiu tau ištikimai
​Ir tavo norus vykdysiu be išimčių,
​Tačiau kai susitiksime tenai,
​Turėsi atsilygint tuo pačiu.

FAUSTAS

Menkai terūpi man, kas bus tenai –
​Lai iš pasaulio lieka pelenai
​Arba nauji pasauliai atsiranda.
​Aš čia esu; ir mano laimė, ir kančia
​Su manimi gyvena čia,
​O kai ateis mirtis bergždžia,
​Tebūna taip, kaip būti lemta,
​Todėl visai nerūpi išsiaiškint,
​Ko ten tikėtis – meilės ar kančios,
​Ar apskritai kas nors ką nors ten reiškia,
​Ar skirias ten viršus nuo apačios.

MEFISTOFELIS

Smagu girdėti žmogų šitaip manant,
​Juoba kad laukia nuotykis smagus.
​Žiūrėk ir džiaukis išmonėmis mano,
​Tuojau patirsi, ko nematė joks žmogus.

[8/13]

FAUSTAS

Ir ką gi man pasiūlyt velnias žada?
​Ar tu ir į tave panašūs kada nors supratot,
​Ko siekia ir kur veržias mūsų protas?
​Didžiuojies valgiais, kurie nieko nepasotins,
​Raudonu auksu, kuris nuolat pro pirštus
​Iš rankų sprūsta lyg sidabras gyvas,
​Sėkmės neatnešančiom kortom ir lošimais,
​Gražuolėm, kurios glaudžias prie šalies
​Ir tuo metu šnairuoja į kaimyną,
​Šlovės akimirkom, kurios tuoj pat išblės
​Kaip meteoras amžinybės vandenyne.
​Tais vaisiais, kur vos paliesti supus,
​Ir medžiais, kraunančiais ir metančiais lapus!

MEFISTOFELIS

Tokiais užsakymais nesutrikdysi anei kiek,
​Nors šitoks turtas irgi ne pro šalį.
​Bet su laiku, gerasis drauge, patikėk,
​Dar klius ir gardesnių kąsnelių.

FAUSTAS

Jeigu kada nurimęs krisiu patalan,
​Tegu tuoj pat ateina galas man!
​Išvydęs, kad netrokštu nieko siekti,
​Kad aš patenkintas ir pats sau patinku,
​Galėsi piktdžiugiškai nusišiepti –
​Aš pasiduodu ir savęs nebetenku.
​Duok ranką!

[9/13]

MEFISTOFELIS

Sukirsta!

FAUSTAS

Puiku!
​Jei mano lūpos kada nors ištartų:
​„Sustok, akimirka žavi!“ –
​Gali sukaustyt grandine iš karto,
​Ir ką tik nori, tą daryt su manimi.
​Lai aidi gausmas gedulo varpų,
​Rodyklės nukrenta ir laikrodžiai sustoja!
​Nuo šiol tu laisvas, aš tampu vergu
​Ir laikas man daugiau nebegalioja.

MEFISTOFELIS

Dar pagalvok. Aš nepamiršiu nieko.

FAUSTAS

Jei pasakyta – nebesigailėkim.
​Neverta sau po laiko priekaištaut.
​Kada nustoji augt – vergauti lieka.
​Koks skirtumas – kam nors kitam ar tau.

MEFISTOFELIS

Jau šiandien pat kviečiu į puotą rūmuos –
​Norėčiau daktarui suteikt žavių minučių.
​Tik iš pradžių – kad nebeliktų neaiškumų –
​Vertėtų brūkštelt keletą eilučių.

[10/13]

FAUSTAS

Tau reikia dar ir parašo, pedante?
​Tik tiek tevertini tu vyro žodį?
​Manai, kad gali priesaika pasenti
​Ir liautis nepatvirtinta galioti?
​Nejau manai, kad popierinė skiautė
​Galėtų suvaldyt pasaulio srautą?
​Aš tai vadinčiau kliedesiu gailiu –
​Ar nuo klastos koks popierius apsaugo?
​Tik suvokimas to, kas privalu,
​Suteikia ryžto netekčiai ir aukai.
​Vien pergamentais pasikliauti negali,
​Tai šmėkla, netgi žvilgsnio neverta.
​Juk žodis miršta plunksnos smaigaly,
​Tiktai puikybę reiškia vaškas ir oda.
​Koks parašas nebūtų tau per menka?
​Ant vario, marmuro ar pergamento? –
​Tava valia, ką nori, pasirinki.
​Skaptu rašyti, grifeliu, tušu?

MEFISTOFELIS

Kam reikia iškilmingų parašų?
​Be reikalo draskais taip įnirtingai.
​Bet kokia skiaute pasitenkinti galiu.
​Pasirašyk man kraujo šlakeliu.

FAUSTAS

Kaip nori – aš galiu pabūt kvailiu,
​Jei tau šita kvailystė reikalinga.

MEFISTOFELIS

Matai, bet kraujas – truputį kas kita.

[11/13]

FAUSTAS

Neabejok, aš nepažeisiu sutarties.
​Kaip tik prie to, kas čia pasirašyta,
​Visom jėgom ir trokštu priartėt.
​Kvailai puikybėn kėliausi tada;
​Esu kaip tu, ir tuo belieka pasiguost.
​Buvau teisingai vertas dvasios pašaipos,
​Ne man suvokti, kas yra gamta.
​Kokios niekingai menkos mūsų tiesos!
​Ilgai dar knygų prisiliest bjaurėsiuos.
​Tad leisk panirti į aistros
​Kančias, išlaisvink kūniškumą,
​Kuris bet kokiam malonumui,
​Bet kokiam geismui atsiduos!
​Geidžiu ištrūkt į šėlsmą laiko,
​Į įvykių verpetą klaikų!
​Patirt palaimą, aitrų skausmą,
​Pasisekimo ir kartėlio jausmą,
​Te viskas mainos, bet kartu su manimi;
​Tik nuolat veikdamas jautiesi žmogumi.

MEFISTOFELIS

Tikslus ir mastą juk renkiesi pats.
​Jei pakeliui paklius gardesnis kąsnis,
​Nesivaržykit, griebkit kur didesnis,
​Tam turit laisvą valią ir rankas.
​Tik sugebėkit tuo pasinaudoti!

[12/13]

FAUSTAS

Ne, ne linksmybių reikia mano sielai.
​Aš noriu svaiguliui skausmingam atsiduoti,
​Kančios palaimai ir saldžiam kartėliui.
​Išgijusi nuo godulio žinių,
​Širdis nuo skausmo nebenori atsitverti,
​Ir tai, kas skirta padermei žmonių,
​Pati patirti trokšta ir įvertint,
​Pasiekt viršūnę ir į dugną nusileist,
​Aprėpt kančias ir džiaugsmą, visą būtį,
​Ir susiliejusi su jais ir virtus jais
​Kartu su jais galų gale ir žūti.

MEFISTOFELIS

O, patikėkit tuo, kuris jums sako,
​Per tūkstantmečius paragavęs daug ko,
​Kad joks žmogus nuo vygės iki grabo
​Nespės suvirškint šito seno raugo!
​Tą visą visumą visatos
​Aprėpia tik Aukščiausiojo akis,
​Jai amžinoj šviesybėj matos,
​Ko mums išvysti nepavyks,
​Mums sutemose sukas ratas,
​Kur po nakties diena ir vėl naktis.

FAUSTAS

Bet aš to noriu!

[13/13]

MEFISTOFELIS

Ką gi, vilkis,
​Tačiau būties akimirka trumpa,
​O kelias ją pažinti – ilgas.
​Tikiuos, pravers ir parama menka.
​Bandyk įsivaizduot esąs poetas
​Ir, pasitelkęs jo fantazijas taurias,
​Atradęs savo smegeninėj vietos,
​Sukrauk į ją vertybes įvairias:
​Narsumą liūto ir jo galią,
​Ir elnio grakštųjį eiklumą,
​Suderink švedo atkaklumą
​Su temperamentu italo.
​Jei rasi būdą sutalpint į vieną kūną
​Taurumą kilnų ir niekingą klastingumą,
​Gebėsi jam jaunos aistros įpilti
​Ir dar priversi jį ką nors pamilti, –
​Aš su tokiu ir pats susipažinčiau
​Ir jį Mikrokosmu vadinčiau.

FAUSTAS

O jeigu ne, jei pasirodys, kad visi
​Troškimai siekti šios karūnos
​Neišsipildo ir niekingai griūna?

MEFISTOFELIS

Ką padarysi, tu tik tas, kas tu esi.
​Gali sau vaikščiot ant kotùrnų ar kojūkų,
​Į milijonus garbanų susukt peruką,
​Tačiau paliksi tas, kas tu esi.
​<...>

7 Mamona (gr. mammōnas < aram. mamona – turtas, gausumas) – senovės sirų turto ir pelno dievas.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Pasak režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, „Mefistofelį prišaukia Fausto mintys. Dažnai prisišauki tai, ką galvoji. Jei mintys šviesios, pritrauki šviesą, jei tamsios, – užgriūva tamsa. Faustas pritraukia Mefistofelį, ne atvirkščiai. Tai Fausto problemos. Tam tikru požiūriu Mefistofelis jau yra Fauste.“ Ar pritartumėte požiūriui, kad Faustas pats prisišaukia Mefistofelį? Padiskutuokite grupėje ir pagrįskite savo nuomonę.
  2. Kodėl Mefistofelis ir vėl pasirodo Fausto darbo kambaryje? Ko jis siekia šioje scenoje?
  3. Faustas nusivylęs gyvenimu: „Man nepakeliama našta būties, / Gyvent man per sunku, geidžiu mirties.“ Kaip ir V. Šekspyro Hamletas, Faustas mąsto apie gyvenimo beprasmybę. Kodėl abu veikėjai svarsto – būti ar nebūti? Ar jų priežastys tokios pačios? Aptarkite jas siedami su epochos kontekstu.
  4. Išvardykite kelis dalykus, kuriuos prakeikia Faustas. Kodėl tarp jų sako pirmiausia prakeikiąs kantrybę?
  5. Aptarkite Fausto ir Mefistofelio sandėrį.
    1. Dėl kokių sąlygų jie sutaria?
    2. Kaip suprantate sutartą lemtingą ribą „Sustok, akimirka žavi!“? Kada Faustas pripažintų pralaimėjęs? Kaip jis pats nusako šią akimirką?
    3. Kodėl jo nebaugina perspektyva tapti velnio vergu?
  6. Ko tikisi Faustas iš šios sutarties? Ko trokšta jo širdis, „išgijusi nuo godulio žinių“? Ar jis tiki velnio galimybėmis patenkinti karščiausius žmogaus norus?
  7. Kaip Mefistofelis vertina Fausto troškimus, didingus siekius? Kokie jo argumentai? Ar galėtumėte paprieštarauti skeptiškai nusiteikusiam velniui?
  8. Pažiūrėkite spektaklio „Faustas“ I veiksmo pabaigą, 11–12 paskutinių minučių – sutarties sceną.
    1. Pasirašydamas krauju, Faustas kurį laiką vienas scenoje, nekalba. Talentingas aktorius Vladas Bagdonas kitais būdais turi atskleisti personažo būseną. Iš ko žiūrovas ją pajunta?
    2. Sukurkite Fausto monologą, atskleidžiantį, ką jis išgyvena parduodamas savo sielą.
  9. Remdamiesi skaitytomis scenomis, palyginkite Mefistofelio ir Fausto požiūrį į gyvenimą.
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Sustok, akimirka žavi!

Sutarties su velniu scena savotiškai apibendrina ankstesnius epizodus ir pakreipia įvykius nauja linkme. Šioje scenoje aktyvesnis yra Mefistofelis: jis ragina griebti gyvenime kuo didesnį kąsnį, žada Faustą džiuginti išmone, nuotykiais, siūlosi „suteikt žavių minučių“. Mefistofelis siekia įtraukti Faustą į margą gyvenimo sūkurį, sugundyti malonumais ir taip įrodyti žmogaus menkumą, taigi jis skuba vykdyti sumanymą, kurį girdėjome prologe.

Mefistofelio komentarai nestokoja proto aštrumo, blaivaus vertinimo. Po ilgų patetiškų Fausto monologų žavi sąmojingos velnio replikos, nors jis kandžiai ironiškas, ciniškas. Jis be skrupulų tramdo Faustą: „Gal pagaliau kančiom svaigintis liaukis“, „Nors tau dažnai ir neprilygsta daug kas, / Bet tarp žmonių ir tu – toks pat žmogus.“ Mefistofelis negailestingai ironizuoja Fausto didybės maniją, demaskuoja jo išsisukinėjimą. Kritiškas žvilgsnis yra atsvara nevaržomam Fausto polėkiui. J. V. Gėtė mėgsta priešinti skirtingus požiūrius, pabrėžti tamsos ir šviesos kontrastą.

Scenos pradžioje Faustas vėl kalba apie nusivylimą racionaliu pažinimu, knygine išmintimi, kurią vertino švietėjai. Studijuodamas įvairius mokslus, jis nepriartėjo prie gyvenimo paslapčių. Vadinasi, racionalaus pažinimo galimybės išnaudotos. Galbūt jis išplės žmogiškojo pažinimo ribas padedamas Mefistofelio? Dabar ima viršų žemiškoji Fausto prigimtis, vilioja jutiminės patirties galimybė. Todėl jis reikalauja: „Išlaisvink kūniškumą.“ Pavargęs nuo dvejonių ir nevilties, Faustas trokšta patirti gyvenimo malonumus, pasiduoti aistroms: „Aš noriu svaiguliui skausmingam atsiduoti, / Kančios palaimai ir saldžiam kartėliui.“ Tai, „kas skirta padermei žmonių“, jis turi išgyventi pats. Kitos išeities nėra, nes „kada nustoji augt – vergauti lieka“.

Išdidus, pasitikintis savimi Faustas ironiškai vertina Mefistofelio pasiūlymus, abejoja, ar šis sugebės patenkinti jo troškimus. Vis dėlto jis parduoda sielą už galimybę patirti laimę. Jis ryžtasi pradėti naują gyvenimą, į kurį ves Mefistofelis. Faustas – veiklos žmogus ir ryžtingai renkasi savo kelią. Tai bus dar vienas pažinimo, augimo etapas. Tai jo iššūkis žemiškajai žmogaus skirčiai. Literatūrologas D. Sauka knygoje „Fausto amžiaus epilogas“ dažnai cituojamą J. V. Gėtės aforizmą taip komentuoja: „Es irrt Mensch, solang er strebt“ („Klysta žmogus, kol jis ko siekia“). Tai aukščiausios instancijos – Viešpaties lūpomis duota išankstinė indulgencija klystančiajam. Ne žemės kurmis, o siekiantis ir klystantis gali jaustis teisus. Faustas apdovanotas siekimo valia. Faustas – laisvas ir išdidus žmogus. Sandėrį su velniu pasirašo ne likimo auka, o greičiau jo išrinktasis.“

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Gatvė. Vakaras. Sodas

[Toliau veiksmas vyksta Leipcige, Auerbacho rūsyje, kur Mefistofelis atveda Faustą pasiausti, paskui – raganos virtuvėje. Paslaptingas raganos balzamas atjaunina Faustą, ir šis tarytum iš naujo pradeda gyvenimą.

Sutikęs gatvėje Margaritą, jis leidžiasi į viliojantį meilės nuotykį. Lyriškai vaizduojamas bundantis meilės jausmas, pakilus palaimos, džiaugsmo išgyvenimas.]

Gatvė

[1/6]

Faustas. Pro šalį eina Margarita

FAUSTAS

Gal aš galėčiau dailiajai panelei
​Pasiūlyt ranką palydėt bent dalį kelio?

MARGARITA

Nei aš panelė, nei dailiausia iš dailių,
​O rasti kelią ir viena galiu.

Ištrūksta Faustui iš rankų ir nueina

FAUSTAS

Koks grožis šito kūdikio, dangau,
​Vienoj esybėj jo negali būt daugiau!
​Tokia skaistybe dvelkia, ir sykiu
​Koksai padykėliškas žvilgesys akių.
​O kaip užmiršt jos skruostų duobutes,
​Jos lūpų liniją, jos judesį kiekvieną!
​Kaip ji koketiškai primerkė akutes,
​Kaip kilstelėjo nuostabias blakstienas,
​Ir kaip mokėjo taikliai atsikirst –
​Ne, tokio grožio neįmanoma pamiršt!

[2/6]

Pasirodo Mefistofelis

Mergytė turi būti mano, ir prašyčiau
​Tuo pasirūpinti.

MEFISTOFELIS

Kuri?

FAUSTAS

Ji ką tik buvo šičia.

MEFISTOFELIS

Ak, ta? Ji grįžta iš bažnyčios,
​Kur gavo dvasiško tėvelio išrišimą.
​Aš prie klausyklos nugirdau netyčia –
​Ji dar visai nekaltas vaikas,
​Ji nuodėmės net nepažino,
​Todėl ir mano galios jos neveikia.

FAUSTAS

Bet ji beveik penkioliktus jau baigia!

[3/6]

MEFISTOFELIS

Tu panašus į seną paleistuvį;
​Vos pumpurėlį besiskleidžiantį išvys –
​Garbės ir padorumo kaip nebuvę,
​Visas gudrybes pasitelks, bet nuraškys;
​Derėtų kartais ir susilaikyt, beje.

FAUSTAS

Kalbi, lyg būtum pats ne prieš – deja,
​Matai, kad nebe tavo nosiai.
​Sakau trumpai, nors suprantu, kad tau sunku:
​Arba dar šiąnakt aš su ja susitinku,
​Arba nutraukiam sutartį ir aš skiriuosi.

MEFISTOFELIS

Galvok, užuot iš karto ėmęs svaičiot!
​Juk reikia bent poros savaičių,
​Kad aplinkybes nuodugniai iššniukštinėtum.

FAUSTAS

Užtektų man ir nepilnos dienos,
​Jeigu nelaukčiau velnio paramos,
​O tu pradingtum, susiradęs ramią vietą.

[4/6]

MEFISTOFELIS

Dabar jau šnekate kaip koks prancūzas;
​Neužsigaukite, bet leiskite paklaust:
​Ką tikitės patirti malonaus,
​Jei taip užgriūsit – ir panelė jūsų?
​Smagu įdėjus bent kruopelę meno:
​Laiškeliai meilūs, pasimatymai slapti,
​Susitikimai parke pilnaty,
​Kaip moko tūkstančiai kvailų romanų.

FAUSTAS

Man apetito žadint nebereikia.

MEFISTOFELIS

Tiek to, jei jau rimtai, tai šito vaiko
​Tau suvedžiot taip greitai neišeis,
​Nors tu dar šiąnakt būt su ja ruošeis.
​Staigus puolimas čia naudos neduos,
​Teks imtis ir gudrybės, ir klastos.

[5/6]

FAUSTAS

Aš trokštu savo angelo, ką nors daryk!
​Aš noriu atsidurt jos kambary!
​Duok kokį daiktą jos – skarelę, raištį
​Ar bent segtuką! Man sunku čia gaišti!

MEFISTOFELIS

Jei taip jau nori patikėti, kad jaučiu
​Tą visą gelmę nerimo kančių,
​Tai paskubėkim, ir nelaukę vėlumos
​Netrukus atsirasim jos namuos.

FAUSTAS

Aš ją išvysiu? Apkabinsiu?

MEFISTOFELIS

Jos nebus,
​Ji pas kaimynę bus išbėgusi svečiuotis;
​Vienatvėj dar padirginsi jausmus,
​Jos aplinka pasigrožėsi iki soties
​Ir pasvajosi apie laukiančius džiaugsmus.

[6/6]

FAUSTAS

Jau einam?

MEFISTOFELIS

Palūkėk, dar per anksti.

FAUSTAS

Tik neužmiršk jai dovanėlės sulakstyt.

Nueina

MEFISTOFELIS

Išsyk ir dovanos? Sumanymas neprastas!
​Po žemėmis visokio turto tiršta;
​Užkasti užkasa, o išsikast – pamiršta.
​Belieka vargšui velniui išsikasti.

Išeina

Vakaras

[1/5]

Mažas tvarkingas kambarėlis

MARGARITA

pindama ir surišdama kasas

Man taip smalsu, taip sužinoti knieti,
​Kas ten mane norėjo palydėti?
​Taip mandagiai priėjo prie manęs;
​Iš karto matos, kad kilmingos giminės,
​Tą iš manierų, iš laikysenos suprasi –
​Juk ne kiekvienas elgtųsi taip drąsiai.

Išeina

Mefistofelis ir Faustas

MEFISTOFELIS

Na, eikš vidun, tiktai tyliau truputį.

FAUSTAS

kiek patylėjęs

Išeik, aš noriu vienas čia pabūti.

MEFISTOFELIS

Retai kur pamatysi taip švaru kaip čia.

[2/5]

FAUSTAS

žvalgydamasis aplink

Tai tu, saldžioji prieblanda, slapčia
​Tą šventenybę saugai apkabinus?
​Kaip širdį degina aistrų saldi kančia,
​Ir tik vilties rasa ją apmalšina!
​Kaip viskas dvelkia čia ramybe ir tvarka,
​Tyla pritvinkus pamaldžiausio nuolankumo;
​Kokia pilnatvė slypi šiam varge
​Ir kiek šioj celėj tvyro dvasingumo!

Krenta į odinį krėslą prie lovos

Leisk pasėdėt, šeimos senasis soste;
​Kadaise prosenius savam glėby laikei,
​Kai jie įkrisdavo čia atsipūst ir pasiguosti,
​Ir juos ratu apspisdavo vaikai.
​Gal čia mieliausia, šviesdama putliais skruosteliais,
​Kalėdų dovanas atradusi po eglute,
​Susidrovėjus išbučiuodavo rankas seneliui.
​Tauri pilnatvė sklando šiam bute!
​Kaip artima čia mano sielai ir jauku!
​Ta staltiesė, išlyginta ant stalo,
​Asla, tvarkingai pabarstyta smėliuku!
​Taip viskas miela ir kasdieniška be galo.
​Ak, dieviškos turėtų būti tos rankutės,
​Pavertę rojum šitą varganą kamputį!
​O čia!

[3/5]

Kilsteli lovos užtiesalą

Palaimos šiurpas perbėga per širdį;
​Atrodo, taip stovėčiau visada,
​Žiūrėdamas į guolį, kur gamta
​Tą angelą vienatinį pagimdė!
​Čia augo kūdikis! Nevikriai ropštės
​Ir tėvus džiugino šypsniu žaviu;
​Tai čia šventi audėjo pirštai kruopščiai
​Išaudė skaistų atvaizdą dievų!

O tu? Kas atvedė tave į šiuos namus?
​Ko toks sutrikęs tu ir neramus?
​Ko tau čia reikia? Ko taip širdį kausto?
​Nebegaliu tavęs pažinti, vargšas Faustai!
​Gal ši ramybės ir taikos atmosfera
​Sutramdė tavo polėkius ir geismą?
​​Gal mūsų nuotaikų kaita tėra
​Tik įnoringas vėjo žaismas?

Jei šią akimirką ji pasirodytų staiga,
​Kas tavo nuodėmę išpirkt galėtų?
​Visa puikybė taptų apgailėtinai menka,
​Ant kelių pultum, kaisdamas iš gėdos.

[4/5]

MEFISTOFELIS

Vikriau judėk! Jinai jau sukasi kieme.

FAUSTAS

Aš niekad nebegrįšiu čia. Eime!

MEFISTOFELIS

Buvau tau paieškot dailios skrynelės;
​Pusėtinai sunki, kad ją kur galas.
​Įkišiu aš ją vis dėlto į spintą,
​Dėl to, manau, blogiau tikrai nebus;
​Įsivaizduoju, kaip jinai nušvinta
​Aptikus ten sugrūstus daikčiukus.
​Vaikai yra vaikai, jiems kad tik gaut.

FAUSTAS

Nebežinau, ar verta.

[5/5]

MEFISTOFELIS

Še tai tau! Gal ją panorai pasilikti sau?
​Tada patarčiau jūsų gašlenybei
​Nebetrikdyti mano kasdienybės.
​Aš čia tampausi ir jo įgeidžių klausau!
​Nesitikėjau tokio godulio patirti!
​Sukuosi visas, varginu rankas –

Padeda skrynelę į spintą ir užrakina dureles

Greičiau iš čia! Jos žingsniai girdis! –
​Bandau palenkti jauną širdį
​Jo valiai ir jausmams, o jam tai kas?
​Tik kėpso sau – ir argi pasakysi ką? –
​Lyg žengt į auditoriją norėtų,
​O ten jo apsireiškiančio ilgėtųs
​Kokia nors Fizika su Metafizika!
​Greičiau iš čia!

Abu išeina.

<...>

Sodas

[1/10]

Margarita už parankės su Faustu;
​Marta su Mefistofeliu vaikščioja po sodą

MARGARITA

Jaučiu, kad ponas tik iš gailesčio manim
​Taip domitės ir atidžiai išklausot.
​Kelionėse jūs nuolat su žmonėm,
​Todėl išgirstate dalykų įvairiausių;
​Juk žmogui, kuris tiek pasaulio matė,
​Tikriausiai nuobodu klausyt tą patį.

FAUSTAS

Man vienas tavo žvilgsnis, vienas žodis
​Daugiau pasako, nei visi pasaulio protai.

Bučiuoja Margaritai ranką

MARGARITA

Ak, ką jūs, nebučiuokit mano rankų!
​Jos tokios šiurkščios ir sugrubusios, žiūrėkit.
​Namuos visokius darbus dirbti tenka.
​Mama be darbo nė minutei nepalieka.

Nueina tolyn

[2/10]

MARTA

Taip ir keliaujat, pone, visą laiką?

MEFISTOFELIS

Toks amatas, anądien – ten, o šiandien – čia!
​Vos spėjai apsiprast – išvykti reikia,
​O skirtis kartais nemaža kančia.

MARTA

Jaunystėj rodos: ko daugiau bereikia,
​Gali visur kaip vėjas įsiveržti;
​Bet būk gudrus, kad pergudrautum laiką:
​Kai pamatai, jog viengungiu teks karšti,
​Tai nelinksmai tokia mintis nuteikia.

MEFISTOFELIS

Į ateitį pažvelgus iš tiesų baugu.

MARTA

Tad verta, pone, susirūpinti laiku.

Nueina tolyn

[3/10]

MARGARITA

Tikrai, ko nematai, to ir nebus!
​Tiesiog jūs esat mandagus žmogus.
​Bet turit juk draugų, kiek suprantu,
​Jums artimų, kurie protu jums lygūs.

FAUSTAS

Brangioji! Tai, ką mes vadiname protu,
​Dažnai tėra tik gražbylystė ir tuštybė.

MARGARITA

Nejau?

FAUSTAS

Tebus palaimintas naivumas,
​Negalintis suvokti, ko jis vertas!
​Juk nekaltybė, nuolankus romumas –
​Tai talentas, dosnios gamtos sutvertas.

MARGARITA

Tik vieną mirksnį į mane pasižiūrėkit,
​O aš jau jūsų nepamiršiu niekad.

[4/10]

FAUSTAS

Namuos dažniausiai vienai būti tenka?

MARGARITA

Taip, nors ūkelį turim menką,
​Bet rūpesčių prie jo pakanka.
​Tarnaitės mes nelaikom; šluoju, verdu,
​Mezgu ir siūnu, dirbu nuo pat ryto,
​Mama tokia reikli; kiekvieną kartą
​Žiūrėk, kad viskas būtų padaryta.
Nepasakysi, kad be galo skurdom,​
​Veikiau gyvename geriau negu kiti:
​Po tėčio liko šiokio tokio turto –
​Namukas, sodas miesto pakrašty.
​Dabar palygint ramios dienos man atėjo –
​Broliukas armijoj,
​Sesutė, vargšė, mirus.
​Kiek daug su ja aš rūpesčių turėjau,
​Tačiau galiu tik džiaugtis, juos patyrus.
​Koks mielas buvo kūdikėlis mažas!

FAUSTAS

Kaip tikras angelas, jei buvote panašios.

[5/10]

MARGARITA

Tėvelis jos nespėjo pamatyti.
​Pasiligojusi po gimdymo mamytė
​Labai iš lėto atsigavo, po truputį,
​Teko globoti ją ir sesės aukle būti.
​Turėjau iš galvos išmest net mintį,
​Kad ją mama galės pati maitinti;
​Auginti seserį reikėjo vienai,
​Ją girdžiau vandeniu praskiedus pieną,
​Ant mano rankų, užsūpuota jaukiai,
​Ji žaidė, krykštavo ir augo.

FAUSTAS

Įsivaizduoju, kaip tai nuostabu.

MARGARITA

Bet kartais, būdavo, iš nuovargio drebu.
​Sesutės lopšį nakčiai ant grindų
​Pasistatau prie lovos, vos pravirks mažytė –
​Ir aš iš karto pabundu;
​Tai ją pagirdyt reikia, tai šalia pasiguldyti,
​Tai, jei nerimsta, ją iš lovos išsikėlei
​Ir supk ant rankų kiaurą naktį kambarėly,
​O rytą laukia neskalbti jos drabužėliai;
​Paskui į turgų, su ruoša kuities,
​Ir taip diena dienon viena sukies.
​Bet kaip skaniai tada suvalgai duonos riekę
​Ir net nepajunti, kaip griūni miego.

Nueina tolyn

[6/10]

MARTA

Oi kaip nelengva vargšei moteriškei
​Sutramdyt užkietėjusį viengungį.

MEFISTOFELIS

Manau, kad panaši į jus nesunkiai
​Jį sugebėtų pažaboti ir surišti.

MARTA

O jeigu taip neslapukaudama paklausiu:
​Ką nors širdy juk turite tikriausiai?

MEFISTOFELIS

Pasaulio auksas ir sidabras neatstos
​Jaukių namų ir meilės šilumos.

MARTA

Man regis, būtent jos kaip tik ir stinga.

MEFISTOFELIS

Kur nuvyksti, visur gražiuoju pasitinka.

[7/10]

MARTA

Ne, aš apie rimtus jausmus kalbu.

MEFISTOFELIS

Su moterim negali būt juokų.

MARTA

Jūs nesuprantate manęs!

MEFISTOFELIS

Labai graudu,
​Tačiau kad jūs meili – tiek suprantu.

Nueina tolyn

FAUSTAS

Tai tu mane, mieloji, pažinai,
​Vos tiktai mes įėjome čionai?

MARGARITA

Argi nematėte, kaip nuraudau iš karto?

[8/10]

FAUSTAS

Tikiuos, kad neįsižeidei giliai,
​Kai užsipuoliau gatvėj įžūliai,
​Tave užklupęs prie bažnyčios vartų?

MARGARITA

Aš sutrikau, aš taip esu nepratus,
​Mane gerai pažįsta čia visi.
​Dar pamaniau, gal mano elgesy
​Ką nors negero ar nepadoraus pamatėt?
​Gal aš atrodžiau kaip kokia mergiotė,
​Kurią gali viens du ir suvilioti?
​Bet ką čia slėpti! Nežinau kodėl, bet pajutau –
​Tas vyras gali man visai patikti.
​Kaip ten bebūtų, ant savęs labiau pykau,
​Kad negaliu ant jūsų smarkiai pykti.

FAUSTAS

Mieloji...

MARGARITA

Ak, nereikia...

Nusiskina ramunę ir vieną po kito skabo lapelius

[9/10]

FAUSTAS

Kas čia bus? Gal puokštės?

MARGARITA

Tai tik žaidimas...

FAUSTAS

Koks?

MARGARITA

Jūs imsit juoktis.

Pešioja lapelius ir šnabžda

FAUSTAS

Ką ten šnabždi?

MARGARITA

pusbalsiu

Nemyli... Myli... Ne...

FAUSTAS

Būtybe dangiška!

[10/10]

MARGARITA

šnabžda toliau

Nemyli... Myli...
​Nemyli...

Nuplėšdama paskutinį lapelį, džiaugsmingai

Myli!

FAUSTAS

Myli! Štai žinia,
​Kurią dievai žiedų kalba tau tyli!
​Tave jis myli! Supranti? Tave jis myli!

Suima ją už abiejų rankų

MARGARITA

Aš visa drebu!

FAUSTAS

O nevirpėk! Te mano akys
​Ir rankos prisiliesdamos pasako,
​Ko jokie žodžiai niekada neapsakys:
​Aš noriu visas atsiduot ir jaust palaimą,
​Per amžius, amžiams, amžinai!
​Taip, amžinai tai turi tęstis, amžinai, be galo,
​Be galo, nes tenai – tik neviltis!

Margarita suspaudžia jam rankas, paskui išsilaisvina iš jų ir nubėga. Faustas kurį laiką stovi sutrikęs, po to nuseka jai iš paskos
​<...>

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Aptarkite Fausto išgyvenimų kaitą.
    1. Kodėl Faustas iš pirmo žvilgsnio susižavi Margarita? Ar dėl to kaltas nepaprastas merginos grožis? Grąžintos jaunystės užsidegimas? Mefistofelio klasta?
    2. Kaip paaiškintumėte Margaritos kambarėlyje nelauktai kilusias abejones: „O tu? <...> Ko toks sutrikęs tu ir neramus?“
  2. Apibūdinkite Margaritą.
    1. Papasakokite apie jos kasdienybę.
    2. Kokią Margaritą atskleidžia pokalbiai su Faustu?
    3. Kuo šios paprastos mergaitės gana uždaras pasaulėlis patrauklus Faustui?
  3. Kodėl Mefistofelis negali patenkinti visų Fausto, užsidegusio aistra Margaritai, užgaidų?
  4. Kaip klostosi Fausto ir Mefistofelio santykiai? Kaip jie bendrauja: draugiškai, priešiškai, familiariai, dalykiškai?..
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Ola miške

[1/7]

FAUSTAS

vienas

Kilnioji dvasia, tu davei, davei man viską,
​Ko aš prašiau. Tu iš tiesų ne veltui
​Akis į akį pasirodei iš liepsnos.
​Tu atskleidei gamtos didingą grožį
​Ir suteikei man galią juo gėrėtis.
​Ne vien kaip svečias ja džiaugiuosi abejingas –
​Tu leidai man į jos gelmes pažvelgti
​Nelyg į širdį artimiausio draugo.
​Tu man gyvų būtybių įvairovę
​Parodydama, mokai mano brolius
​Pažinti vėjuj, vandeny, brūzgynuos girių.
​O kai audra miške braškėdama suūžia
​Ir šimtametės pušys virsdamos kitų šakas
​Ir išlakius kamienus traiškydamos laužo,
​Ir duslūs pokštelėjimai kalvom nugriaudi,
​Tu paslepi mane saugioj oloj ir leidi
​Pažvelgti man į savo vidų ir išvysti
​Stebuklų paslaptingą gelmę.
​Man prieš akis iškyla tyras mėnuo,
​Ir jo švelnioj šviesoj išplaukia
​Pirmykštės praeities būtybių šmėklos,
​Sutramdančios minčių aistringą tėkmę.

O! Kaip tada jaučiu, kad tobulybės
​Nelemta man pasiekt. Suteikdamas malonę,
​Kuri padaro į dievus mus panašius,
​Tu mums sykiu ir palydovą skyrei,
​Kurio negalim išsilenkti – menką ir niekingą,
​Kuris mus žemina prieš mus pačius,
​Niekais paversdamas mums tavo duotą turtą.
​Jisai įžiebia mumyse laukinę aistrą
​Paskui kiekvieną grožio apraišką vaikytis.
​Taip ir blaškais tarp geismo siekti malonumo
​Ir malonumo vis iš naujo tenkint geismą.

[2/7]

Įeina Mefistofelis

MEFISTOFELIS

Tik pažiūrėk, kaip atsiskyrėlis vienuolis
​Vienatvėj mėgaujasi po egle šlapia!
​Padykinėti kartais galima prapuolus,
​Bet kiek gali trūnyt vienam kampe?

FAUSTAS

Galėtum susirast kokios veiklos,
​Užuot mane sekiojęs visą laiką.

MEFISTOFELIS

Aš tik juokauju, nėr ko rietis nuolatos,
​Nepyk, jei vėl kažkuo tau neįtaikau.
​Netekus tokio atšiauraus atžagareivos
​Nebūtų, po teisybei, ko gailėtis:
​Tai to jam reikia, tai jau kito taikos,
​Tai dar kažko pareikalauti teikias –
​Pats velnias nebežino, kur jam dėtis.

FAUSTAS

Teisingai supratai. Aš nemanau,
​Kad privalau už įkyrumą tau dėkoti.

[3/7]

MEFISTOFELIS

O žemės varganas sūnau!
​Ką be manęs nuveiktų tavo protas?
​Jau kuris laikas, regis, neslegia liga,
​Įsivaizdavimų ir tariamybių kliedesys?
​Ir ar ne mano pastangų dėka
​Tave dar supa šitas žemės gaudesys?
​Ko čia prie urvo tarp šlaitų uolėtų
​Įsitaisei ir tūnai kaip pelėda?
​Ko čia kaip rupūžė tarp akmenų trinies
​Ir drėgnu kerpių oru maitinies?
​Nesugalvoji, kaip geriau praleisti laiką!
​Sunku išgairint kabineto tvaiką.

FAUSTAS

Jeigu žinotum, kokią jėgą svaigią
​Šitie atokūs užkampiai man teikia,
​Jei bent nujaust galėtum, tai turėtum
​Būt šimteriopu velniu, kad nepavydėtum.

MEFISTOFELIS

Tiesiog antgamtiška palaima!
​Nakties rasoj po kalnus laipiot,
​Apglėbus žemės ir padangių pievas,
​Įsivaizduoti, kad esi veik Dievas,
​Besigėrįs šešių dienų darbais,
​Ir tų darbų grožybėj išsiskleist,
​Visai užmiršus, kad esi tik žemės vaikas,
​Kol pagaliau, dar svaigdamas dausom,
​Krenti su savo nuojautom visom –

niekinama mina

Geriau net nesakysiu, kur tai baigias.

[4/7]

FAUSTAS

Bjaurybe, tfu!

MEFISTOFELIS

Žinau, kad nesmagu,
​Tai jūsų teisė mandagiai sakyti „tfu“.
​Labiausiai drovią ausį žeidžia
​Tai, ko drovioji siela geidžia.
​Kiek nori apsimetinėk ir veidmainiauk,
​Dėl to aš nesijaudinu per daug;
​Vis tiek ateina laikas liautis;
​Neverta taip nusivaryti,
​Kad atsibustum vieną rytą
​Siaubo ir įniršio pagautas.
​Tačiau gana! Mieloji tavo Greta
​Neranda vietos, jai trošku ir neramu,
​Vien tavimi įsimylėjus kliedi,
​Ir jei dar kuo gyva – tai laukimu.
​Tu kaip upokšnis tirpstant sniegui
​Nesuvaldei geismų sraujos,
​Dabar aistra tavy atlėgo,
​Tačiau užliejo širdį jos.
​Užuot tūnojęs girioj susigūžęs
​Ir palaimingai slėpęs savo kailį,
​Turėtum lėkt pas naiviąją draugužę
​Ir jai atlyginti už aklą meilę.
​Tu pabandyk įsivaizduot, kaip ji prie lango
​Skaičiuoja debesis, praplaukiančius pro šalį,
​Kurie taip pat lėtai kaip laikas slenka,
​Ir dienąnakt ramybės rast negali,
​Tik tyliai dūsauja: „Jei būčiau aš paukštelė!“
​Tai liūdi, tai nušvinta paliūdėjus,
​Tai vėl, išsiraudojus iki soties,
​Nurimus bando sau nusišypsoti, –
​Ir visąlaik įsimylėjus.

[5/7]

FAUSTAS

Žaltys! Žaltys!

MEFISTOFELIS

sau

Užkibo! Tuoj pasiraitys!

FAUSTAS

Nutilk, prakeiktas! Dink man iš akių!
​Ir kad daugiau nė žodžio apie ją!
​Ar nematai, kad man ir taip sunku,
​Todėl nežadink pamišimo manyje!

MEFISTOFELIS

O jai atrodo, kad pabėgai, metęs viską,
​Ir taip galvodama ji veik neklysta.

FAUSTAS

Kur aš bebūčiau, aš su ja tebūnu,
​Ir kiek betolčiau, ji tiktai artėja.
​Aš jos pavydžiu netgi Kristaus kūnui,
​Kurį jos lūpos švelniai palytėja.

MEFISTOFELIS

O taip! Net aš suvirpu prisiminęs
​Anuodu elniu, besiganančiu rožynuos.

[6/7]

FAUSTAS

Dink, sąvadautojau!

MEFISTOFELIS

Man tavo pyktis juoką
​Tesukelia: mergaitę ir berniuką
​Sutvėręs Dievas visko pats pamokė
​Ir net sukurti sąlygas netruko.
​Gana blaškytis! Laikas eiti,
​Juk į mielosios kamaraitę,
​O ne į pražūtį skubi.

FAUSTAS

Ak, nepajėgsiu taip apsvaigti jos glėby,
​Taip užsimiršti prie švelnios krūtinės,
​Kad nebejausčiau, koks jos laukia prakeikimas.
​Kas aš? Klajūnas be namų, gyva grėsmė,
​Kuri tik nerimą ir kančią sėja,
​Krioklys, kuris ką tik nugriebti spėja,
​Į uolą bloškia ir nusviedžia pragarmėn.
​O čia mergaitė – patikli, bejėgė
​Mažoj trobelėj šlaituose kalnų,
​Pilna naivių ketinimų švelnių,
​Kurie jos mažą pasaulėlį teaprėpia.
​O aš, matai, turiu išskleist savas galias,
​Ir nėr tos galios, kuri prakeiksmą nutildys!
​Aš privalau išjudinti uolas,
​Paverst jas šipuliais, sumalt į smiltis!
​Bet to dar maža – jos ramybė ir taika

[7/7]

Privalo virsti pragaro auka!
​Nebegaliu ilgiau bijodamas kankintis!
​Kam lemta būti, teįvyksta kuo greičiau!
​Geidžiu ją kuo tvirčiau apsikabinti
​Ir atsidurt su ja bedugnėje pačioj.

MEFISTOFELIS

O kad jau užsidegs, kad užsiplieks!
​Keliauk, kvaily, ir ją paguosk!
​Kada galvelė nesumoja išeities,
​Visur vaidenas siaubas pabaigos.
​Be ryžto nėra ko sėkmės tikėtis,
​Nors pats atrodai neblogai velnių priėdęs.
​Niekas labiau nežeidžia mano skonio,
​Kaip velnias, apniktas neryžtingumo ir dvejonių.

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Išnagrinėkite pirmą Fausto monologą.
    1. Į ką monologo pradžioje kreipiasi veikėjas? Už ką jis jaučiasi dėkingas?
    2. Kokius savo ryšius su gamta apmąsto Faustas? Jo santykis racionalus ar emocinis?
    3. Kodėl oloje miške jis gali pažvelgti į savo vidų? Kas gali būti „praeities būtybių šmėklos“? Žmogaus protas? Dieviškumas?
    4. Kodėl Faustas pripažįsta, kad jam nelemta pasiekti tobulybės? Kokia to priežastis?
    5. Ką jis pavadina palydovu, „kurio negalim išsilenkti“? Kur tas palydovas – šalia žmogaus ar tūno jo prigimtyje, jo sieloje? Apie kokį žmogaus dvilypumą Faustas mąsto?
    6. Kokias audras netiesiogiai nurodo užuomina apie audrą miške?
  2. Kaip pasikeitę Fausto ir Mefistofelio santykiai? Kaip dabar kalba ir elgiasi Mefistofelis? Kodėl? Atsakydami remkitės Mefistofelio replikomis „O žemės varganas sūnau!“, „Tiesiog antgamtiška palaima!“.
  3. Įrodykite, kad šitoje scenoje Mefistofelis vaizduojamas kaip biblinis velnias gundytojas, pastūmėjantis žmogų nuodėmėn.
  4. Koks šitame epizode Faustas – aistringas įsimylėjėlis ar mąstytojas, filosofas? Kodėl Mefistofeliui reikia jį gundyti?
  5. Palyginkite, kaip apie Margaritą kalba Mefistofelis ir kaip Faustas.
  6. Scenos kulminacija – paskutinis Fausto monologas.
    1. Kas trukdo visiškai užsimiršti mylimosios glėbyje?
    2. Faustas suvokia, kad jo ir Margaritos pasauliai nedera, kad jie gali tik susiliesti – ne susijungti. Kokias priežastis jis įžvelgia?
    3. Mefistofelis lygina Fausto aistrą su pavasarį pasruvusiu upeliu, Faustas gretina save su kriokliu. Ką šiais srūvančio vandens vaizdiniais atskleidžia poetas?
    4. Kokią santykių atomazgą Faustas apmąsto? Kodėl nesistengia jos išvengti? Ar pateisinamas toks elgesys?
  7. Interpretuokite Fausto žodžius: „O aš, matai, turiu išskleist savas galias…“ Kaip veikėjas save vertina?
  8. Pasvarstykite, ar teisus Mefistofelis ironizuodamas: Faustas atrodo „neblogai velnių priėdęs“. O gal pats Mefistofelis kaltas, kad Faustas pasiduoda pražūtingai aistrai?
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Kalėjimas

„Margarita bažnyčioje“, dail. Augustas fon Krelingas

[1/15]

FAUSTAS

su ryšuliu raktų ir lempa priešais geležines duris

Koks šiurpas mano širdį varsto niūriai,
​Lyg visos žemės kančios būtų išsilieję.
​Jinai čia pat, už tų siaubingų mūrų,
​Ji, nekalta! Prieš ką ji nusidėjo!
​Pirmyn! Ko tu svyruodamas delsi?
​Pati mintis pažvelgt į ją baisi?
​Mirtis nelaukdama prie jos artėja!

Užčiuopia spyną.
​Iš vidaus girdėti dainuojant

BALSAS VIDUJE

Mano motina kekšė
​Nužudė mane,
​Davė tėvui niekšui
​Suėsti mane,
​Kaulelius seselė
​Aukštame kalnely
​Giliai pakavojo;
​Virtau paukšteliu ir aukštai be kelių
​Padangėj lakioju!

[2/15]

FAUSTAS

atrakindamas duris

Ji net nejaučia, kad aš ją girdžiu
​Pro šitą kraupų žvangesį grandžių.

Faustas įeina į kamerą

MARGARITA

gūždamasi ant gulto

O varge! Tai mirtis ateina! Jie jau čia!

FAUSTAS

tyliai

Nurimk! Aš noriu tau išgelbėti gyvybę.

MARGARITA

puldama prieš jį

Jei tu žmogus, palengvink man kančias!

[3/15]

FAUSTAS

Tyliau! Tu tik prižadinsi sargybą!

Bando nutraukti grandines ir ją išlaisvinti

MARGARITA

ant kelių

Kieno valia tu ateini? Nesuprantu,
​Už ką bausmė man krito.
​Dar tik vidurnaktis, o tu
​Jau čia. Palauk bent ryto,
​Juk bausmę tik ryte įvykdyt skirta.

Atsistoja

Aš dar tokia jauna! Tokia jauna.
​O jau turiu numirti.
​Graži buvau – už tai ir baus mane.
​Turėjau draugą – draugo nebeliko.
​Nuplėšė žiedlapius ir sutrypė vainiką.
​Ar aš nusipelniau žiaurumo tiek?
​Nejaugi bergždžios mano raudos ir malda?
​Ką aš tau blogo padariau? Pasigailėk!
​Juk mes net nesimatėm niekada!

[4/15]

FAUSTAS

O, kas padėtų man ištverti jos raudas!

MARGARITA

Aš pasiruošus iš paskos tau sekti,
​Tik leisk dar kūdikį pažindyti, prašau.
​Man leido pasidžiaugti juo per naktį,
​O rytą pagrobė, ir kad man būtų dar skaudžiau,
​Visiems jau skelbia, kad tai aš jį nužudžiau,
​Ir žmonės apie tai piktus
​Dabar dainuoja kupletus,
​Bet taip tik pasakoje buvo kažkada,
​Ir kuo čia aš esu dėta?

FAUSTAS

suklupdamas prieš ją

Aš, mylimoji, čia, prie tavo kojų,
T​ave išgelbėsiu nuo gresiančių pavojų.

[5/15]

MARGARITA

puldama ant kelių greta jo

Suklupkim abu ir melskim Švenčiausią!
​Žvelk! Tenai siaučia
​Rūsčiai įšėlę
Pragaro vėlės!​
​Dvasia piktoji,
​Įnirtusi kraupiai,
​Staugia, kvatoja!

FAUSTAS

garsiai

Gretchen! Gretchen!

MARGARITA

suklusdama

Tai balsas mano draugo!

Ji pašoka. Grandinės nukrenta

[6/15]

Kur jis? Aš jį girdėjau šaukiant.
​Aš išvaduota! Nieks nesukliudys!
​Prie jo peties priglusiu jaukiai,
​Pažvelgsiu tiesiai į akis!
​Jis kviečia Gretchen! Jis ant slenksčio laukia,
​Nors bilda pragaras ir liepsnos kaukia,
​Pro pašaipius balsus šėtono
​Girdžiu jo švelnų, meilų toną.

FAUSTAS

Tai aš!

MARGARITA

Tai tu! Dar pakartok – tu čia!

Apkabindama jį

Tai jis! Kas man dabar kančia!
​Kalėjimo grandinės nebebaisios!
​Tai tu! Tu atėjai manęs išlaisvint!
​Aš vėl regiu gatvelę tykią,
​Kur mudu susitikom pirmą sykį,
​Aš vėl matau tą sodą,
​Kur man ir Martai pasirodei.

[7/15]

FAUSTAS

nekantraudamas

Eime greičiau!

MARGARITA

Ak, dar palauki,
​Jauku tenai, kur mylimasis laukia.

Glaudžiasi prie jo

FAUSTAS

Greičiau!
​Jei nusileisiu tau, tai
​Mums teks labai apgailestauti.

MARGARITA

Tu negali net pabučiuot manęs, brangus?
​Juk laiko teprabėgo tiek mažai,
​O tu jau bučinio saldumą pamiršai?
​Man prisiliesti prie tavęs baugu...
​O juk anksčiau – tik vienas žvilgsnis, vienas žodis –
​Ir, rodės, prasiverdavo dangus,
​Užimdavo man kvapą pabučiuotai...
​Bučiuok mane!
​Arba bučiuosiu aš!

[8/15]

Apkabina jį

O varge! Kokios tavo lūpos
​Šaltos!
​Kur meilė tavo
​Išgaravo?
​Kas čia kaltas?

Nusigręžia nuo jo

FAUSTAS

Greičiau, mieloji, paskubam ištrūkt,
​O ten jau laukia tūkstančiai aistrų.
​Sek iš paskos! Tik to prašau, gerai?

MARGARITA

atsisukdama į jį

Nejau čia tu? Argi čia tu tikrai?

FAUSTAS

Tai aš! Eime!

[9/15]

MARGARITA

Ir tu mane vaduoji iš grandinių,
​Tu vėl mane glaudi apsikabinęs?
​Tu nesišalini manęs – ar tai nekeista? –
​Nejaugi nejauti, ką tu rengies išlaisvint?

FAUSTAS

Nakties tamsa jau sklaidosi. Greičiau!

MARGARITA

Aš savo mamą pražudžiau.
​Aš savo kūdikį nuskandinau.
​Argi ne man jis buvo gimęs ir ne tau?
​Ir tau. – Tu čia. Tu čia tikrai esi?
​Paduok man ranką. Tai ne kliedesys?
​Kokia miela ranka. Bet ji sudrėkus.
​Greičiau nuplauk ją!
​Jaučiu ant tavo rankų kraują.
​O Dieve! Ką tu padarei, žiūrėki!
​Atgal į makštį kardą!
​Tau kalbu.

FAUSTAS

Kas jau praėjo – judinti neverta.
​Tu pražudysi mus abu.

[10/15]

MARGARITA

O ne, tu privalai nemirti,
​Aš noriu darbą tau paskirti:
​Vos tiktai rytas prasiskleis,
​Tu pasirūpinsi kapais;
​Mamai – geriausioji vieta,
​O broliui – visiškai greta,
​Man – atokiau, kiek nuošaly,
​Tačiau nuo jų ne per toli;
​Dukrelę man prie dešinės
​Krūties padėk – kas dar galės
​Gulėt greta ir švelniai glaustis, –
​Ak, koks saldus tai buvo jausmas
​Prispaust brangiausią prie šalies! –
​Bet to daugiau patirt nelemta.
​Kažkas tavęs man liepia vengti,
​Baugu tavęs net prisiliest,
​Tačiau tai tu, ir žvilgsnis kaip tada šviesus.

FAUSTAS

Eime, mieloji, taip, tai aš esu.

MARGARITA

O kur?

FAUSTAS

Į laisvę.

[11/15]

MARGARITA

Ten – kapai,
​Ten – dvelkiantys mirties kvapai
​Virš amžinos ramybės guolio.
​Ten – ir toliau nė žingsnio. Kurgi tu?
​Tu nueini? Ar aš galiu kartu?

FAUSTAS

Visi keliai laisvi, tik reikia panorėti.

MARGARITA

Kelių nebėr. Ko lieka man tikėtis?
​Kur aš pabėgsiu? Jie visur seks įkandin.
​Kaip menka būti elgeta, kuris
​Tik sąžinę nešvarią teturįs
​Pasauly bastosi ir slapstos nuo žmogaus
I​r laukia, kol jį pagaliau sugaus!

FAUSTAS

Tada lieku aš su tavim.

[12/15]

MARGARITA

Greičiau! Skubėti reikia!
​Išgelbėk vargšą savo vaiką!
​Aukštyn palei upokšnį,
​Takeliu,
P​er mišką tiesiai,
​Ten lieptelis,
​Kairėn, ten aptvaras,
​Štai tvenkinys.
​Griebk jį greičiau,
​Dar kapanojas jis!
​Dar laikosi kažkiek!
​Griebk jį! Griebk jį!

FAUSTAS

Atsitokėk!
​Tik vienas žingsnis – ir laisva.

MARGARITA

O dar toliau – ten, ties kalva,
​Ten sėdi ant akmens mama,
​Net kūną varsto šiurpuliai!
​Ten sėdi ant akmens mama,
​Nulenkus galvą nebyliai,
​Ji nepamoja, nepakviečia, ji užminga,
​Ji amžiams miega, mūsų užmigdyta,
​Kad mūsų džiaugsmui niekad netrukdytų.
​Kur jie dabar, anie laikai laimingi?

[13/15]

FAUSTAS

Jeigu geruoju negaliu išmelsti,
​Turėsiu prievarta tave ištraukt.

MARGARITA

Neliesk manęs! Nedrįsk jėga priversti!
​Šalin rankas, aš tuoj pradėsiu šaukt!
​Lig šiol buvau tau nuolanki per daug.

FAUSTAS

Diena jau aušta. Mylimoji!

MARGARITA

Diena! O taip! Mirties diena čia pat!
​Vestuvėms ji turėjo būt skirta!
​Neprasitark, kad pas mane tu jau buvai.
​Nebėr vainiko.
​Viskas jau įvyko.
​Ir nors ne šokyje,
​Bet mes dar susitiksim būtinai.
​Minia skardena, jos riksmai garsėja,
​Aikštė ir gatvės apie ją
​Pilna žmonių, gaudimas minioje,
​Varpai paskelbia nuosprendį teisėjų.
​Suveržia man rankas ir staugiant miniai
​Mane prie ešafoto tempia.
​Ir kardo ašmenys plieniniai
​Sužvilga budeliui pakėlus ranką.
​Kapų tyla virš žemės tvyro!

[14/15]

FAUSTAS

Geriau negimęs būčiau niekados!

MEFISTOFELIS

pasirodęs tarpdury

Greičiau! Abudu neišvengsite bėdos!
​Kiek galit žaist, mėgindami kantrybę,
​Mano žirgai jau pakinkyti trypia.
​Diena visai prašvitus.

MARGARITA

Kas ten išniro iš po žemių? Šitas?
​Tai jis! Jis! Gink iš čia jį veikiai!
​Ko jam šitoj šventykloj reikia?
​Manęs!

FAUSTAS

Tu privalai gyventi! Tu gyvensi!

MARGARITA

Tai Dievo teismas! Tegu jis ir teisia.

MEFISTOFELIS

Faustui

Ateik! Arba paliksiu jus abu.

[15/15]

MARGARITA

Aš tavo, Tėve! Gailestingas būk!
​O, angelai! Šventa minia
​Apsupkit ir apginkite mane!
​Heinrichai! Man tavęs baisu!

MEFISTOFELIS

Ji pasmerkta!

BALSAS

iš aukštybių

Išgelbėta!

MEFISTOFELIS

Faustui

Greičiau! Aš čia esu!

Dingsta su Faustu

BALSAS

iš apačios, tylantis

Heinrichai! Heinrichai!

Faustas ir Margarita (akt. Elžbieta Latėnaitė). 2006 m. spektaklis „Faustas“, rež. Eimuntas Nekrošius

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Glaustai papasakokite Margaritos likimą.
  2. Tragedijos veikėjų jausmai paskutinėje scenoje pasiekia kulminaciją. Patyrinėkite Margaritos emocijų kaitą. Pagrįskite tekstu, kad ji išgyvena ir sielvartą, kančią, ir baimę, ir savigraužą, jaučia ir neviltį, ir viltį.
  3. Paaiškinkite, kaip sunki kaltės našta paveikė Margaritos dvasią. Kaip perteikiama jos vidinė sumaištis ir kančia?
  4. Aptarkite, kodėl Margarita ir atpažįsta Faustą, atėjusį jos vaduoti, ir kartu stebisi, lyg neatpažintų („Nejau čia tu? Argi čia tu tikrai?“). Palyginkite, kaip ji reaguoja į pasirodžiusį Mefistofelį? Kodėl jam ne vieta kalėjime – „šitoj šventykloj“?
  5. Ar nusidėjėlės Margaritos siela išlieka tyra? Argumentuokite.
  6. Pasvarstykite, kodėl Margarita, kurios meilė pražudė artimuosius, sulaukia dieviškosios malonės.
  7. Prisiminkite „Prologe danguje“ Dievo ir velnio lažybas dėl žmogaus prigimties. Jei šia scena būtų baigta tragedija, ką nuspręstumėte: kas laimėjo lažybas?

Rašome

Ką reiškia išgyventa meilės drama Margaritai? Ką Faustui? Pasirinkite vieno ar kito veikėjo poziciją ir jo vardu parašykite 7–10 sakinių apmąstymą ar svarstymą.

Apibendriname

  1. Ką patyrė Faustas, sudaręs sutartį su Mefistofeliu? Ar išsipildė jo troškimai aprėpti „visą būtį“? Kodėl J. V. Gėtė dar nebaigia Fausto ieškojimų ir klystkelių?
  2. Pristatykite savo tyrimo rezultatus: ar ši tragedija anais laikais galėjo būti laikoma populiariosios literatūros kūriniu, tenkinančiu paprastų skaitytojų skonį? Kodėl taip manote?
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Skirtingi pasauliai

Meilės istorijos pabaiga atskleidžia esminius veikėjų skirtumus. Naivi, patikli, dorovinga Margarita kenčia, nes jos meilė pražudė artimus žmones. Ji pati sugriovė jaukų, kuklų pasaulį, kuriuo gyveno. Baisiausia, kad meilė, apie kurią svajojo, kuri skleidėsi kaip šviesus, tyras jausmas, virto blogiu. Nedorovingumas Margaritai iš esmės svetimas: ji intuityviai jaučia ne tik Mefistofelio blogį, bet ir Fausto mefistofeliškąją sielą (paskutinė jos replika Faustui: „Man tavęs baisu!“). Giliai tikinti Margarita negali gyventi slegiama baisios nuodėmės, suvokdama, kiek kančių jos meilė atnešė. Ji nebėga su Faustu, nes jaučia kaltę, gali tikėtis tik Aukščiausiojo malonės. Margaritos meilė, dorumas, kančia išteisina ją mūsų akyse, besąlygiškas tikėjimas Dievu, kaip gėrio įsikūnijimu, gailestinguoju Tėvu, išgano sielą.

Pasak Ž. Ž. Ruso, visos aistros geros, kol jas valdome, visos blogos, jeigu joms paklūstame. Faustas pakluso aistrai, grįžo pas Margaritą, aiškiai suvokdamas, kad nugramzdins ją į bedugnę, kad nušluos kaip krioklys jos idilišką, harmoningą pasaulėlį. Kas lemia Fausto pasirinkimą? Gundytojas Mefistofelis? Žmogaus velniškumas? Beatodairiškas laimės siekimas? Faustas nepaiso papročių moralės, kuri svarbi Margaritai. Mefistofelis ne kartą primena, kad Faustas yra toks pat žmogus, kaip ir kiti, ironizuoja, kad šis įsivaizduoja esąs veik Dievas. Iš tiesų Fausto vertybės kitokios – tai vyriškojo pasaulio vertybės. Šis pasaulis neramus: vis ieškoma naujų patirčių, nesustojama prieš kliūtis, siekiama išskleisti savo galias. Faustas jaučiasi turįs teisę eiti į priekį, nepaisydamas kitų. Autoriaus valia suteikti tokią teisę – J. V. Gėtė nesvarsto, ar taip elgtis etiška. Galima numanyti, kad autoriui svarbu išteisinti Faustą – ieškantį ir klystantį žmogų.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Tragedijos antra dalis

Pirmoje kūrinio dalyje Faustui teko daug patirti: nusivilti racionalaus pažinimo galia, suvokti savo dvilypumą, prieiti nebūties slenkstį, pradėti gyvenimą iš naujo, mylėti ir vėl nusivilti, kankintis. Antroje dalyje veiksmas perkeliamas į plačią pasaulio erdvę. Pajutęs vėl atbudus gyvybines galias, Faustas tikisi siekti aukštesnės būties. Šioje dalyje dėmesys ne vidiniam Fausto pasauliui, o išoriniam, šis dažnai vaizduojamas alegorijomis, simboliais. Faustas patenka į imperatoriaus rūmus, tiesiogiai dalyvauja valdymo reikaluose. Vėliau žavisi antikiniu pasauliu, susituokia su gražiąja Helena (grynojo grožio ir darnos simbolis), sulaukia sūnaus Euforiono, Faustas jaučiasi laimingas. Deja, idilė netvari, amžinos laimės nėra, grožio ir meilės idealas nepasiekiamas – Faustas visa praranda. Laimė su Helena buvo tik iliuzija, sapnas. Todėl Faustas dar nesustabdo lemtingos akimirkos.

Antroje dalyje veikia ir buvęs Fausto asistentas Vagneris. Jis ir toliau įknibęs į mokslus, atkakliai triūsia laboratorijoje ir sulaukia savo žvaigždžių valandos – fioloje (alchemikų naudotas stiklinis indas) jam pavyksta sukurti dirbtinį žmogų Homunkulą. Skirtingai nei Faustas, Vagneris tiki mokslo galia įminti gyvybės paslaptį: „Galėsim iš lemties pasišaipyt; / Didingi žygiai dvelkia beprotybe, / Bet išradingas protas ateity / Sukurs mąstytojo gyvybę.“ Homunkulas ne tik kristalizuojasi iš Vagnerio pagaminto mišinio, jis ir kalba, ir mąsto:

HOMUNKULAS

fiolos viduje, kreipdamasis į Vagnerį

Tėtuši! Tai ne pokštas. Kaip jauties?
​Priglausk mane švelniausiai prie širdies,
​Tik atsargiai, fiolos nesutraiškyk.
​Keistai daiktų savybės reiškias:
​Natūraliam visatoj maža vietos,
​Dirbtiniam uždaros erdvės norėtųs.

į Mefistofelį

Ir tu čia, šelmi pusbroli11, matau!
​Pačiu laiku, labai dėkingas tau.
​Gera lemtis tau liepė čia ateit;
​Nes jei jau aš esu, turiu ir veikt;
​Nedelsdamas norėčiau darbo tvertis,
​O tu pakankamai mitrus ką nors patarti.

11 Homunkulas Mefistofelį pavadina pusbroliu, matyt, turėdamas omeny abiejų demonišką prigimtį. Antra vertus, šiame kontekste vok. Vetter gali reikšti ir krikštatėvį.

Vėliau Homunkulas sudaužo savo kolbą, susilieja su jūra, prasideda jo metamorfozės visaverčio žmogaus link – ištrūkus iš uždaros erdvės, įsiliejus į gyvybės srautą, galima siekti aukščiausiojo žmogiškumo.

Faustas grįžta į savąjį pasaulį. Dramos pabaigoje jis jau senas, vėl kitoks, pasikeitęs. Dabar Faustas, už tarnystę imperatoriui gavęs žemės, yra pasiryžęs čia nuveikti didelius darbus, padaryti gera kitiems. Taigi Faustas dar bandys rasti laimę imdamasis aktyvios praktinės veiklos, svarbios ir pačiam J. V. Gėtei.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Tragedijos finalas

Faustas užsidega idėja nenaudingus, jūros plaunamus plotus paversti gyventi tinkama žeme, kad čia žmonės galėtų kurti savo gyvenimą. Deja, galingi Fausto užmojai reikalauja aukų. Senutė Baukidė stebisi keistais statybos darbais, nujaučia, kad be piktųjų jėgų čia neapsieita:

Plūkdavos perdien dėl vaizdo
​Liaudis, darbui sušaukta;
​Naktį blaškos liepsnos keistos –
​Rytą damba jau baigta.
​Sklido aimanos be galo –
​Mirga kibirkštys nakčia,
​O ryte randi kanalą;
​Daug aukų sudėta čia!
​Jis bedievis, jis dar gviešias
​Mūsų šilo ir trobos,
​Kiek mes galim pasipriešint,
​Ir šėtono jis nebos.

Dviejų senukų namelis trukdo Faustui gėrėtis didingo triūso rezultatais, stebėti, „Ką sugeba žmogaus meistrystė, / Žmogaus dvasia, veiklus jo protas, / Tautos gerovei pažabotas“. Reikalą „sutvarko“ Mefistofelis – senukų namelis supleška su gyventojais.

Tik dabar, kelio pabaigoje, Faustą aplanko alegorinė figūra Graužatis. Į klausimą, ar nepatyrė graužaties, Faustas atsako:

Man kelyje nebuvo nė kliūties.
​Užteko įgeidžio – ir rasdavos auka,
​Į nesėkmes numodavau ranka
​Ir nesigilindavau į kitų jausmus.
​Aš tik geidžiau ir tenkinau geismus,
​Ir troškau vėl, taip nežabojama vaga
​Gyvenimas ir pralėkė; kadais audringas,
​Jis tik dabar ir apdairus, ir išmintingas.
​Nedaug šioj žemėj man beliko paslapčių,
​Anapus krypsta dėmesys minčių:
​Kvailys, kas į padanges žvilgsnį gręžia
​Ir stengias tvert sau į save panašų!
​Stovėk ant žemės ir aplink apsižiūrėk;
​Darbščiam pasaulis kalba tiek ir tiek.
​Ką tu toj amžinybėje pametęs?
​Naudokis tuo, ką čia esi suradęs.
​Taip ir gyvenk; kiek šitoj žemėj duota,
​Užuot vaiduokliais audrinęs vaizduotę,
​Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia,
​Ir nemanyk, kad ta akimirka jau čia.

Tai monologas žmogaus, kuris ėjo į priekį vedamas nepasotinamo smalsumo, kurio gyvenimas tekėjo „nežabojama vaga“ ir kuris dabar pripažįsta: „Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia...“ Savigraužos jo žodžiuose nejusti.

Graužatis apakina Faustą, atsisakiusį paklusti jos valiai, bet šis atkakliai siekia įgyvendinti savo planus. Faustas džiaugiasi girdėdamas kasant žemę, nors iš tikrųjų Mefistofelio vadovaujami lemūrai kasa Faustui kapo duobę. Dar viena iliuzija?

Štai paskutinis Fausto monologas:

[1/2]

Pelkynai, besidriekiantys šlaituos,
​​Naikina, kas sukurta mūsų;
​​Jeigu pavyktų man nusausint juos,
​​Šlovingai vainikuočiau visą triūsą.
​​Čia milijonams ainių būtų lemta
​​Gal ir ne saugiai, bet laisvai gyventi.
​​Laukai, ganyklos, pievos – darbštūs žmonės
​​Vis patogiau gyvens naujuosiuos kloniuos,
​​O nuo bangų juos saugos dambos tvirtos,
​​Narsių, ryžtingų protėvių supiltos.
​​Čia, viduje, bus tikras rojaus kraštas,
​​O ten tegu sau jūra šniokščia, taškos,
​​Ir net jeigu bandys pralaužti angą,
​​Bendrų jėgų jai sulaikyt pakanka.
​​Su šia mintim pradėtas buvo žygis,
​​Tikroji išmintis laikų naujų:
​Tik tas tevertas laisvės ir gyvybės,​
​​Kuris kas dieną grumiasi dėl jų.
​​Taip tarp pavojų, nuolat triūsiant uoliai,
​​Čia augs vaikai, gyvens tėvai ir sens senoliai.
​​Dėl tikslo šio vertėjo susikauti,
​​Stot laisvame krašte su laisva liaudim.
​​​Tada akimirksniui galėčiau tarti:
​​Sustoki, tu toksai puikus!
​​Juk mano pėdsakai, įgavę žemėj vertę,
​​Per amžius laikui nepaklus.
​Nujausdamas palaimą tos dienos,
​Aš jau dabar tuo mirksniu svaiginuos.

[2/2]

Faustas krenta aukštielninkas.
​Lemūrai jį sugriebia ir guldo ant žemės

MEFISTOFELIS

Jis nepasotinamas, jam vis nepakanka,
​Visur jį vien šešėliai klaidūs lydi;
​Net paskutinį mirksnį – tuščią, menką –
​Vis tiek mėgino, vargšas, sulaikyti.
​Jisai, man priešgyniavęs nuolatos,
​Dabar smėly susmukęs, laikui pavaldus.
S​ustojo laikrodis! <…>

[Nors Mefistofelis tikisi, kad jam atiteks Fausto dvasia, ją į dangiškąsias sferas nusineša angelai; aukštybėse jo laukia atgailaujanti Gretchen siela]

KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS

  1. Sudaręs sutartį su velniu, ne vieną žmogų pražudęs Faustas pripažįsta gyvenime nepaisęs kitų: „Užteko įgeidžio – ir rasdavos auka, / Į nesėkmes numodavau ranka / Ir nesigilindavau į kitų jausmus.“ Tad kodėl jo siela sulaukia dangiškosios malonės? Kuo, J. V. Gėtės požiūriu, žmogus nusipelno išganymo?
  2. Graužaties apakintas Faustas pajunta vidinę šviesą. Ką ši aklumo ir regėjimo priešprieša galėtų reikšti?
  3. Remdamiesi abiem monologais (p. 61), paaiškinkite, kokią išmintį suvokė Faustas.
  4. Fausto mirties sceną J. V. Gėtė sukūrė taip, kad ją interpretuoti galima prieštaringai. Kaip jūs atsakytumėte į šį klausimą: ar laimingas Faustas, atradęs gyvenimo prasmę, o gal jo džiaugsmas ir tikėjimas darbų prasmingumu – tik iliuzija?
  5. Kokia, pasak J. V. Gėtės, yra žmogaus gyvenimo esmė ir prasmė (ją žino ne tik Dievas, bet ir vos užgimęs dirbtinis žmogus)?
  6. Faustas miršta tikėdamas, kad palieka nenykstantį ir didžiai vertingą pėdsaką žemėje. Kaip manote, ar tokia viltis pagrįsta?
Daugiau
Daugiau pasirinkimų

Amžini klausimai

„Faustas“ – ypatingas apibendrinimo galia kūrinys. Skirtingas idėjas, situacijas rašytojo vaizduotė suaudžia į margą žmogaus gyvenimo paveikslą.

Meniniame kūrinio pasaulyje, kuriame daugiau fantazijos nei žemiško konkretumo, veikėjai kuriami stambiais potėpiais. Jie neindividualizuoti, greičiau simbolinės figūros. Apibendrinti pagrindinių veikėjų paveikslai atskleidžia skirtingas žmogaus savybes, skirtingus buvimo pasaulyje ar santykio su pasauliu variantus: veiklus, smalsus, neramios sielos Faustas – troškimą pažinti gyvenimo įvairovę, suvokti pasaulio paslaptis, savo paties paskirtį; ironiškas, ciniškas gundytojas Mefistofelis – neigimą, skeptišką visa ko vertinimą, „velniškumo“ principą; J. V. Gėtės išaukštintą „amžinąjį moteriškumą“ įkūnijanti Margarita – meilę kaip gyvenimo tikslą ir esmę; pedantiškas tyrinėtojas Vagneris, visiškai pasitikintis autoritetais, – atsiribojimą nuo realaus gyvenimo tėkmės, nuo žemiškų troškimų ir aistrų. Skirtingi paveikslai kalba apie žmogaus prigimties sudėtingumą, jo būties įvairovę.

Veikėjai dramos scenose dažniausiai pasirodo poromis: Dievas – Mefistofelis, Faustas – Vagneris, Faustas – Mefistofelis, Faustas – Margarita. Grupuodamas personažus priešpriešos principu, J. V. Gėtė atskleidžia žmogaus ir pasaulio prieštaringumą. Gyvenime nuolat kovoja ir jungiasi gėris ir blogis, jausmas ir intelektas, palaima ir kančia, kūryba ir griovimas. Šį būties dėsnį nurodo arkangelų choras prologe, žemės dvasios žodžiai, jis dramoje nuolat primenamas įvairiais būdais. Gyvenimas yra paslaptis, šviesos ir tamsos žaismas. Todėl žmogaus kelionė neišvengiamai kupina džiaugsmų ir kančių, vilčių ir nusivylimų, atradimų ir klaidų.

Faustas nesustabdė nė vienos akimirkos. Paskutinės jo gyvenimo minutės – dar viena iliuzija: jis jaučiasi laimingas vadovaudamas didingiems darbams, o iš tikrųjų Mefistofelis kasa duobę. Faustas kalba apie idealią svajojamą ateitį, kuriai ištartų lemtingus žodžius, ir tikisi ją sukurti naudingais darbais. Pasenęs, vienišas, apakęs Faustas nesijaučia laimingas, kaip ir tada, kai pakėlė prie lūpų nuodų taurę. Stebėdami jo ilgą klaidžiojimų kelią, galime suvokti, kad nėra vienos galutinės tiesos, nėra absoliutaus pažinimo ir absoliučios palaimos, kaip ir nėra tobulo gyvenimo.

Vaizduodamas Fausto ieškojimų ir paklydimų kelią, J. V. Gėtė mąsto apie žmogaus prigimtį, būties esmę ir prasmę. Jis, atrodo, linkęs manyti, kad kiekviena patirtis yra dvilypė, kiekvienas gyvenimo tarpsnis suteikia žmogui palaimos akimirkų ir nusivylimo, nepasitenkinimo, bet tik ieškodamas, keisdamasis žmogus iš tiesų gyvena. Taigi J. V. Gėtė pabrėžia veiksmą, nesibaigiantį tapsmą kaip gyvybės esmę. Veikla, nepaisant nusivylimų, nuopuolių, apgaulingų atradimo iliuzijų, – gal tokia ir yra būties esmė?

Klausimai, keliami „Fauste“, – amžini. Juos svarstydamas, J. V. Gėtė sintetina įvairių laikų Europos žmogaus ir savo patirtį. Bet žmogaus patirtis, pažinimas niekada nėra galutinis. Rašytojas vengia vienareikšmių tiesų, mąsto prieštaringai, paradoksaliai. Tiesa, dramoje gausiai pažarstyta aforistiškai suformuluotų idėjų, bet J. V. Gėtė gali čia pat jas sugriauti (prisiminkime Fausto mirties sceną). Paradoksas, žaismė, fantazija jam svarbiau už sustabarėjusias formas. Todėl „Faustas“ yra ne tik dažniausiai cituojamas vokiečių poetinis veikalas, bet ir nuolat žmogaus mintį provokuojantis kūrinys.

Tai liudija faustiškos temos aktualumas vėlesnėje literatūroje, ypač XX amžiuje. Įvairių tautų rašytojai sukuria dešimtis pjesių ar prozos kūrinių, kuriuose veikia faustiškasis personažas, vyras ar moteris, ir kuriuose neretai polemizuojama su J. V. Gėtės „Faustu“, jo problemos siejamos su moderniąja filosofija. Kaip rašo Silvestras Gaižiūnas, sunku rasti Europoje literatūrą, kur Faustas neiškiltų kaip pagrindinis herojus.

Tiriame

Paieškokite informacijos, ar lietuvių literatūros istorijoje buvo sukurta kūrinių, kurių pagrindinį veikėją kokiu nors požiūriu galėtume sieti su Faustu.

Apibendriname

  1. Nors „Fauste“ gausu viduramžiškų atributų (Dievo ir velnio ginčas, raganos burtai, magiški ženklai ir t. t.), J. V. Gėtė mąsto apie naujųjų laikų žmogų (naujus laikus Faustas mini ir paskutiniame monologe). Kokias ir šiuolaikiniam žmogui svarbias problemas kelia „Faustas“?
  2. Apšvietos epochoje Faustas vaizduojamas kaip didžiai išsimokslinęs, įvairiapusio pažinimo siekiantis žmogus, kuriam būdingas amžinas nerimas, nepasitenkinimas. Fausto prigimtyje pinasi gėrio ir blogio pradai. Kokius šio literatūrinio veikėjo bruožus iškeltumėte jūs, XXI a. skaitytojai? Kaip apibrėžtumėte faustiškąją sielą?
  1. Faustas, kaip ir Hamletas, Don Kichotas, kultūros istorijoje tapo simboline figūra. Kokie universalūs dalykai gali būti siejami su šiuo personažu?
  2. Minėta, kad šioje tragedijoje gausu sąsajų ne tik su Fausto legenda ar gyvenimo tikrove, bet ir su Europos kultūros raida. Kokių kultūros epochų atgarsių įžvelgiate „Fauste“?
  3. J. V. Gėtės „Faustas“ – kultūros istorijoje dar vienas bandymas suvokti, kas yra žmogus, kokia jo prigimtis. Ką jums apie žmogaus prigimtį atskleidė skaityta drama?
  4. Pažiūrėkite animuotą vaizdo įrašą, glaustai pasakojantį Senojo Testamento personažo Jobo siužetą. Kokie motyvai sieja J. V. Gėtės „Faustą“ ir biblinio veikėjo istoriją?
  5. J. V. Gėtė gyvenime domėjosi įvairiais mokslais, o filosofijos nemėgo – ji sausa, nuobodi. Bet jo kūrinys – filosofinis. Kaip paaiškintumėte šį paradoksą?
„Daugiau šviesos!“ (J. V. Gėtės paskutiniai žodžiai), dail. Fricas Fleišeris. Apie 1900 m.

Tiriame

Grįžkime prie vienos iš genialių J. V. Gėtės įžvalgų, kad „išradingas protas ateity / Sukurs mąstytojo gyvybę“. Dirbtinio žmogaus sukūrimas – svarbi Viduramžių alchemikų idėja. J. V. Gėtės poetiniame pasaulyje toks stebuklas įvyksta. Patyrinėkite, kiek dirbtinio mąstytojo idėja aktuali mūsų laikais. Paskaitykite Daliaus Jonkaus straipsnį „Kodėl dirbtinis intelektas neturi vaizduotės“, pasidomėkite informacija Europos Parlamento naujienų svetainėje, išklausykite technologijų žurnalisto Luko Keraičio pamoką „Ką gali kuriantis dirbtinis intelektas?“.

Rašome

Parašykite rašinio įžangą ir dėstymo pastraipą arba rašinį pasirinkta tema.

  • Ar iš tiesų žmogus tik klysdamas randa tikrą kelią?
  • Ar laisvas rinktis žmogus yra atsakingas už savo pasirinkimus?
  • Ar žmogus gali pranokti savo prigimtį?
  • „Visad mums reikia to, ko nežinai“
  • Žmogaus gyvenimo esmė ir prasmė J. V. Gėtės „Fauste“
  • Ar žmogui svarbu palikti pėdsaką pasaulyje? (Remkitės V. Šekspyro „Hamletu“ ir J. V. Gėtės „Faustu“.)

Diskutuojame

  • Ar šiuolaikiniai technikos laimėjimai nesuaktualina Fausto, kaip mokslininko, dramos?
  • Ar, siekiant pažinti gyvenimą, patirti jo įvairovę, atverti pasaulio paslaptis, pateisinamos bet kokios priemonės?
  • Kodėl Fausto legenda jau keturis šimtmečius nesensta? Ar moderniame pasaulyje aktuali žmogaus sutarties su velniu tema?
  • Perskaitykite filosofo, eseisto Leonido Donskio svarstymų apie gyvenimo prasmę ištraukas ir poromis ar grupėmis aptarkite interviu keliamus klausimus.
    1. Intensyvi gyvenimo kaita, siekis kuo daugiau patirti suteikia gyvenimui prasmės ar, priešingai, ją naikina?
    2. Ar bendravimo ir informacijos perviršis kvailina žmones?
    3. Ar pritariate minčiai, kad žmogui būtinos savistabos akimirkos?

[1/2]

<...> vienas sunkiausiai pasiekiamų dalykų pasaulyje lieka žmogaus akistata su pačiu savimi, autentiškos būsenos – niekas jų nebenori, visi nuo jų bėga. Ir antras dalykas – gyvenimo pagreitėjimas, kuris ir nebeleidžia sustabdyti akimirkų, nei mąstymo, nei etinės refleksijos, nei, pagaliau, kokio nors psichologinio žvilgsnio į save, būtinybės susivokti, kad aš keičiuosi ir keičiasi mano santykis su kitais.

Aš bijau, kad tas pagreitėjęs gyvenimas yra pavertęs žmogų įkaitu naujų aplinkybių, kuriose, atrodo, yra svarbu nubėgti tą atkarpą – šiandien nuo A iki B, rytoj – nuo B iki C. Bet juk pirma reikia suvokti, ką mes darėme, ar mes apskritai bėgome, ar stovėjome vietoje. Šitas momentas dingsta iš mūsų gyvenimo.

[2/2]

Kitaip tariant, atsirado intensyvumas be turinio – baisi akceleracija, baisus gyvenimo pagreitėjimas. Dabar didžiausia prabanga, kurios gali palinkėti vienas mąstantis žmogus kitam, tai palinkėti sulėtėjimo: sulėtinto gyvenimo, sulėtinto skaitymo, sulėtintų išgyvenimų, sulėtinto bendravimo su draugais.

Tai beveik faustiškas klausimas. Ką siūlo Mefistofelis Faustui? Nesibaigiančią kaitą. Aš bijau, kad Mefistofelio svajonė yra įgyvendinta: mes turime tokią kaitą, kokios sustabdyti nebėra jokių šansų. Ir klausimas, kada žmogus nuspręs sustoti, supratęs, kad prasmė slypi sustojime, akimirkų sulaikyme, o ne kaitoje.

Daugiau
Daugiau pasirinkimų
Prašau palaukti