Gyvenimas
K. Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynė̃lių kaime. Jo tėvas buvo lietuvis, laisvas nuo baudžiavos ūkininkas. Iki maro ir vėlesnės kolonizacijos Lazdynė̃liai buvo beveik vienų lietuvių gyvenama apylinkė. Kristijono motina anksti liko našlė, bet vis dėlto sugebėjo išleisti vaikus į žmones: sūnus Pričkus tapo žinomu Karaliáučiaus auksakaliu, žymiu muzikos, fizikos instrumentų ir laikrodžių dirbėju. Jis pagarsėjo pirmuoju Prūsijoje padirbtu fortepijonu. Kiti broliai taip pat išsiskyrė nagingumu. Kristijonas pasirinko kunigo mokslus, bet ir jis buvo gabus mechanikas, mėgęs dirbti barometrus, laikrodžius, šlifuoti stiklus, padarė antrąjį Prūsijoje fortepijoną, be to, užveisė sodą.
Iš pradžių Kristijonas mokėsi beturčių mokykloje, vėliau – Karaliaučiaus lotyniškojoje penkiametėje mokykloje. Joje buvo mokomasi po 7–8 valandas per dieną. Be intensyvaus teologinio-religinio mokymo, daugiausia dėmesio skirta lotynų kalbai – buvo mokoma ja kalbėti ir rašyti. Taip pat mokyta ir graikų bei hebrajų kalbų, kurių reikėjo norint suprasti pirminius Biblijos tekstus. Nemažai studijuota antikinių autorių, daugiausia romėnų. Mokiniai buvo mokomi rašyti laiškus, kalbas, pratinti eiliuoti, lotyniškai disputuoti. Per pamokas buvo skaitoma poezija, mokomasi muzikos teorijos ir praktikos. Taip pat mokyta logikos ir retorikos pagrindų, popiečiais – geografijos, istorijos (Vokietijos ir Palestinos), matematikos ir geometrijos. Norintieji galėjo fakultatyviai pramokti prancūzų kalbos, piešimo ir kitų dalykų. Du kartus per metus šioje mokykloje vyko egzaminai. Laisvalaikiu mokiniai turėjo praktikuotis amatininkų dirbtuvėse, kur lankstydavo kartoną, šlifuodavo stiklus ir pan. Mokykloje vyravo kareivinių drausmė ir rūstus darbštumas, įstatymas draudė net mokyklinius vaidinimus, o 1732 m. visose mokymo įstaigose panaikintos vasaros atostogos, palikta tik po laisvą savaitę per didžiąsias šventes.
Mokyklos finansinė būklė nebuvo lengva. Kad gautų papildomų lėšų, mokinių choras giedodavo turtingesnių miestelėnų laidotuvėse, mokiniai keisdamiesi patarnaudavo prie stalų universiteto studentų valgykloje, už tai gaudavo maisto likučių, kartais rinkdavo aukas gatvėse. K. Donelaičio dukterėčios Albertinos liudijimu, jos dėdė, mokydamasis šioje mokykloje, kartą net buvo nualpęs dėl išsekimo.
1736–1740 m. K. Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultete. Be teologinių disciplinų, čia buvo tęsiamos mokykloje pradėtos senųjų kalbų studijos, dėstomas poetikos kursas, pagrįstas daugiausia Antikos autorių pavyzdžiais, gamtos mokslai, matematika, mokomasi muzikos teorijos ir grojimo mažais vargonėliais. Paskaitos vyko lotynų kalba. K. Donelaitis lankė ir Lietuvių kalbos seminarą, kuriam tuo metu vadovavo Francas Šulcas (Franz Schultz), į istoriją patekęs kaip filosofo I. Kanto mokytojas. Seminare buvo mokoma lietuvių kalbos gramatikos, praktikuotasi versti, kalbėti lietuviškai. K. Donelaičio studijų metais Karaliaučiaus universitetas gyveno pereinamąjį laikotarpį. Tradicinė lotyniškoji mokymo kryptis ir pietistiniai religingumo siekiai jau nebeatitiko laiko reikalavimų, į mokymo procesą skverbėsi Švietimo idėjos, o su jomis – ir vokiečių kalba. Universitete K. Donelaitis turėjo progos susipažinti su klasicizmo literatūra, studijuoti jos kūrimo taisykles. Apie gana aukštą mokymo lygį byloja tas faktas, kad šis universitetas išugdė jau minėtą vieną iš žymiausių naujųjų laikų filosofų I. Kantą. K. Donelaitis, baigęs šį universitetą, gebėjo eiliuoti graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų, lietuvių ir vokiečių kalbomis, buvo gerai susipažinęs su antikine, baroko ir klasicizmo literatūra. Todėl, dirbdamas Tolminkiemio bažnyčios pastoriumi, jis buvo vadinamas „mokytuoju“.
1740 m. vasarą K. Donelaitis baigė universitetą ir buvo paskirtas Stãlupėnų mokyklos antruoju mokytoju bei bažnytinio mokinių choro vedėju (kantoriumi), o netrukus – ir šios mokyklos vadovu (rektoriumi). Mokykla rengė kandidatus į universitetą. Manoma, kad čia mokytojaudamas K. Donelaitis jau rašė pasakėčias, kurias galėjo skaityti mokyklos auklėtiniams.
1743 m. pavasarį K. Donelaitis buvo paskirtas Tolminkiemio parapijos pastoriumi ir ėjo šias pareigas iki mirties. Tolminkiemyje jis pastatydino naują bažnyčią, mokyklą, pastorių našlių namą. Pastoriaus pareigos padėjo gerai pažinti valstiečių buitį, moralinę ir socialinę kaimo padėtį. Tolminkiemio parapijoje lietuviai tesudarė trečdalį visų gyventojų. Maišantis tautybėms, nyko senieji papročiai, etnografinis savitumas, iro senoji gyvenimo sankloda. Aštrėjo ir kiti konfliktai, pavyzdžiui, karališkųjų dvarų valdytojai plėtė savo valdas valstiečių žemių sąskaita. Gyvenimo pabaigoje K. Donelaitis pats bylinėjosi su vienu iš tokių valdytojų dėl žemės. Manoma, kad palankesnės kūrybos sąlygos jam susiklostė po 1765 metų. Tada K. Donelaitis vertė į lietuvių kalbą giesmes, parengė mokomąją knygelę ūkininkams. Tuo laiku galėjo būti sukurtos ir keturios epinio pobūdžio giesmės (iš viso 2 968 eilutės): „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“. Be to, išliko šešios K. Donelaičio pasakėčios lietuvių kalba: „Lapės ir gandro česnis“, „Rudikis jomarkininks“, „Šuo didgalvis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, „Vilks provininks“, „Aužuols gyrpelnys“, keli proginiai eilėraščiai vokiečių kalba, atrodo, jis buvo rašęs ir religinių giesmių. Retkarčiais pas K. Donelaitį rinkdavosi nedidelis namų bičiulių – kaimyninių parapijų pastorių – būrelis, šeimininkas jiems skaitydavo savo poeziją, skambindavo namų darbo fortepijonu. K. Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 d., palaidotas Tolminkiemyje.
Nė vieno savo grožinio kūrinio K. Donelaitis neišspausdino. Poetui mirus, rankraščius jo žmona perdavė šeimos bičiuliui, kaimyninio Val̃tarkiemio pastoriui Johanui Gotfrydui Jordanui (Johann Gottfried Jordan). Po to jie pateko į Karaliáučiaus universiteto profesoriaus L. Rėzos (1776–1840) rankas. Šis išleido keturias K. Donelaičio giesmes, pavadinęs jas „Metais“ (1818), ir pasakėčias (1824). L. Rėzos sugalvotas kūrinio pavadinimas ir giesmių išdėstymo tvarka prigijo visam laikui.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Papasakokite, kur gimė ir mokėsi K. Donelaitis.
- Kuo buvo ypatinga mokslų Karaliaučiaus universitete aplinka?
- Kur ir kuo dirbo K. Donelaitis?
- Trumpai nusakykite K. Donelaičio kūrybinį kelią.
Kūrybos savitumas
K. Donelaičio poema „Metai“ – pirmasis didesnės apimties grožinės lietuvių literatūros kūrinys, turiniu, t. y. nauju požiūriu į valstietį, bei stilistiniu savitumu reikšmingas ir Europos literatūros istorijoje. „Metai“ yra sudėtingas ir daugiaplanis kūrinys. Jame jungiasi skirtingų literatūros epochų įtakos. Poemos turinys, eiliavimo būdas, daugelis kitų išraiškos priemonių siejasi tiek su baroko, tiek su klasicizmo literatūros kontekstais. Didelę įtaką K. Donelaičio kūrybai turėjo ir plintančios Švietimo epochos idėjos.
Pavyzdžiui, poeto pomėgis vartoti drastiškus, net vulgarius posakius ir žodžius, hiperbolizuotai vaizduoti būrų gyvenimo scenas yra ryškūs baroko stilistikos pėdsakai. Su klasicizmui būdinga tematika ir stiliumi galima sieti XVIII a. Europoje populiarią keturių metų laikų poemos formą (tokių pavyzdžių buvo ir literatūroje, ir muzikoje), su Antika – epiškai ramų aprašomąjį stilių. Panašaus pobūdžio yra Antikos autorių kūriniai: Hesiodo „Darbai ir dienos“, Vergilijaus „Bukolikos“. Tačiau „Metuose“ beveik nerandama antikinių motyvų, nors aiškiai remiamasi antikiniu eiliavimo būdu – hegzametru. Pagal klasicizmo estetiką „Metai“ neatitinka „gero skonio“, nes autorius labai plačiai vartoja paprastą kaimiečio kalbą. Tad dažniausiai herojiniams kūriniams būdinga eilėdara „Metuose“ panaudota kuriant gruboką, nenudailintą vaizdą. Mažiausiai abejonių galbūt kelia barokinis, bet neprieštaraujantis ir klasicizmui „Metų“ pasakojimo didaktiškumas, paties pasakotojo, mėgstančio būrus pamokyti ir kartais netgi jiems pagrūmoti, paveikslas. Bet griežti klasicistiniai moraliniai vertinimai poemoje neretai perauga į švietėjams būdingesnį norą paaiškinti, patarti (neretai tuo protingu patarėju tampa Pričkus ar kitas kuris „viežlybasis“ būras). Su Apšvietos epocha reikėtų sieti ypatingą dėmesį kaimo žmogui, prancūzų švietėjo Ž. Ž. Ruso idėjas primenantį prigimtinės žmonių lygybės teigimą. Šviečiamojo amžiaus idėjos lėmė tai, kad visas „Metų“ autoriaus dėmesys sutelktas į valstiečių gyvenimą žemiškoje tikrovėje. Be to, reikia priminti, kad švietėjai darbą laikė visuomenės raidos varikliu, todėl tingėjimas, veltėdžiavimas reiškė dieviškos tvarkos pažeidimą.
Vis dėlto labai svarbi ne tik literatūrinė, bet ir asmeninė autoriaus patirtis, jo pasirinkimas lietuviškai, t. y. paprastų žmonių kalba, pasakoti apie gamtos apsuptyje gyvenančių ir jos ritmams paklūstančių lietuvių valstiečių gyvenimą to meto Rytų Prūsijoje.
„Metai“ yra etnografinių duomenų apie XVIII a. lietuvio valstiečio gyvenimą Rytų Prūsijoje šaltinis, kartu ir istorinis ano meto apsišvietusio lietuvio, koks buvo K. Donelaitis ir kiti lietuvių kalbos bei raštijos puoselėtojai, savimonės liudijimas. K. Donelaičio gyvenimas ir kūryba rodo aiškų jo apsisprendimą ginti lietuvių kalbą kaip esminį tautinio savitumo bruožą intensyviai valstybės vykdomos germanizacijos sąlygomis ir užstoti paprastą valstietį nuo grubaus baudžiavinio išnaudojimo ir niekinamo valdžios atstovų požiūrio.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kokių kultūros ir literatūros epochų atgarsių galima pastebėti K. Donelaičio kūryboje? Pateikite kelis pavyzdžius.
- Kokiai kultūros ir literatūros epochai būdingas dėmesys kaimo žmogui?
- Kuo K. Donelaičio „Metai“ svarbūs Lietuvõs kultūros istorijai?
Poemos tematika
Poemà – tai eiliuotas pasakojamojo pobūdžio arba epinis kūrinys, paremtas fabula ir veikėjų charakteriais.
Fãbula – tai nuosekli literatūros kūrinyje vaizduojamų įvykių visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais. K. Donelaičio poema „Metai“ neturi nuoseklios fabulos, net ir poemos dalių eilės tvarką pasiūlė pirmasis kūrinio rengėjas spaudai L. Rėza, o tikrasis autoriaus sumanymas nėra žinomas.
K. Donelaičio „Metai“ yra poema, suskirstyta į keturias dalis pagal keturis metų laikus. Joje piešiami gamtos vaizdai, o greta pasakojama, kaip gyvena Výžlaukio valsčiaus lietuviai būrai, ponai, prievaizdai. Rašoma apie būrų darbus bei papročius kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ar tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi. Kalbama apie būrų santykius su ponais ir kitataučiais. Iš poemos sužinome, apie ką žmonės galvoja, kaip samprotauja, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius naudoja, ką valgo ir geria. Taigi K. Donelaitis aprašo XVIII a. Mažõsios Lietuvõs būrų buitį ir jų pasaulėžiūrą.
Būrų gyvenimas siejamas su gamtos aprašymais: iš pradžių dažniausiai pateikiami gamtos vaizdai, kurie sudaro ne tik veiksmo foną, bet neretai tampa pavyzdžiu žmogui, sukuria vienam ar kitam metų laikui būdingą nuotaiką. Pavasaris – tai gamtos pabudimo laikas, garsų, spalvų, linksmybių ir pavasarinių darbų metas, galimybė kviesti būrus prie šių darbų. Rudens lietūs liūdnai nuteikia būrą, bet kartu tai – sotesnis laikas, kai galima pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, pasisvečiuoti, paplepėti. Aprašydamas sunkius ir begalinius būrų darbus, nuolat juos persekiojančią alkio ir nepriteklių grėsmę, K. Donelaitis pateikia daug ryškių vargingo lietuvių gyvenimo vaizdų. Kartu jis rodo nežmonišką vokiečių ponų ir vachmistrų elgesį, kitataučių šaipymąsi. Nors poemoje būrai peikiami už tinginystę, girtuokliavimą, nepadorų elgesį, savo papročių niekinimą, apie jų ydas kalbama gana nuolaidžiai. O ponai smerkiami kur kas kategoriškiau, jiems neatleidžiama neteisybė, savivalė. K. Donelaitis būrus užstoja ne tik todėl, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet dar ir todėl, kad laiko juos doresniais už ponus, vien dėl savo sunkaus gyvenimo vertais ne paniekos, o pagarbos. Kartais būrai guodžiami įrodinėjant, kad jie kai kuriais atžvilgiais net laimingesni už ponus – daugiau dirbdami, doriau gyvendami, saikingiau valgydami ir gerdami, jie neturį ir poniškų ligų kentėti.
Į vaizduojamus dalykus „Metuose“ žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Pasakojama lėtai, ramiai, vietomis net iškilmingai. Būtent gamtos vaizdai poemai teikia savotiškos rimties. Kūrinyje daug pamokslaujama, tačiau pasakotojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai, pavyzdžiui, Pričkus, Selmas. „Metuose“ vaizduojamas valstietis – konkretus Rytų Prūsijoje gyvenęs lietuvis būras, atsidūręs nutautėjimo pavojuje. K. Donelaitis į jį prabyla jo gimtąja kalba ir su aiškia tautine nuostata. Poemos personažai kalba apie tai, kad „vokiečiai lietuvninką per drimelį laiko“. K. Donelaičio kūrinyje mėginama priešintis bendrajai germanizacijos tendencijai – „Metuose“ teigiama, jog, netekdamas savo kalbos, papročių, būras genda morališkai. Savigynos būtinybė, slėgusi šio krašto lietuvius, žeminamo žmogaus pasiryžimas kovoti dėl savo teisių yra vieni svarbiausių poemos motyvų. Šis tautinis susidūrimas reikalavo paaiškinti, kodėl lietuvis atsidūrė žemesnio žmogaus padėtyje, taip pat reikalavo pagrįsti lietuvio lygiateisiškumą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Apie ką rašoma poemoje?
- Kodėl K. Donelaičiui svarbus lietuvių ir vokiečių santykių klausimas?
- Kaip pasakojama poemoje, kieno vardu kalbama?