Gamtos vaizdai
- Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto. - Tuo laukus orai drungni gaivydami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
K. Donelaičio „Metai“ prasideda aušra, saulės pakilimu pavasarį. Tai ir dienos, ir metų ciklo pradžia, susijusi su gamtos atgimimu po žiemos miego. Šis tobulai pasikartojantis laiko ratas yra vienas svarbiausių krikščionių Dievo sukurto pasaulio tvarkos principų, pagal kurį gyvena visas gamtos pasaulis, laiku nubusdamas, sužaliuodamas, laiku išskleisdamas žiedus, vesdamas vaikus ir pan., kaip yra kūrėjo pamokytas. Žmogus taip pat turi laikytis tvarkos, deja, dažnai ją pažeidžia. Gamta poemoje tampa pavyzdžiu, kaip turėtų gyventi žmonės. Tai aiškinama lyginant gamtos reiškinius su žmogaus gyvenimu, o palyginus, kaip įprasta pasakėčios pabaigoje, apibendrinant ir dažnai pasakant pamokymo žodžius.
Taigi gamtos vaizdams, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu, poemoje suteikiama alegorinių reikšmių. Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, paskui kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su skurdžiu būrų apdaru. Šis palyginimas virsta pamokymu būrams – kukliai atrodanti, bet puikų balsą turinti lakštingala laikoma sektinu pavyzdžiu. Tai taip pat ir priminimas, kad neišvaizdus, lyg paprastas būras paukštis vertas ypatingo pagyrimo už savo giesmes.
- Bet lakštingala, dar ikšiol kytriai pasislėpus,
Laukė vis, iki kožnas bus savo dainą pabaigęs.
Todėl ji paskiaus kasmets vis pradeda šūkaut
Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūžtęs,
Sau viena tamsoj budėdama garbina Dievą,
- O išaušus jau, kad mes iš patalo kopam,
Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis.
Ak, šlovings Dieve, kaip dyvins tavo sutaikyms!
Kad mes rudenyj ar žiemos čėse pasislėpę
Ir susirietę pas meilingą kakalį krankiam,
- Tai ir tu, paukšteli miels, pas mus nesirodai,
Bet taip jau, kaip mes, tamsoj pasislėpusi lindai
Ir mažu savo glūpas muses sapnuodama gaudai.
O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam
Ir savo darbus ant laukų jau dirbt pasitaisom,
- Tuo ir tu, savo skambantį nutvėrusi vamzdį,
Su visokiais balsais ir dainavimų garsais
Ragini mus pasidžiaugt ir mūsų lengvini darbus.
Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus
Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkaut?
- Kodėl taip didei slapais su pasaka savo?
Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs,
Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, –
Kožnas ir kiekviens tavo šauną garbina dainą,
Kad tu mums dyvus linksmų lakštingalų čiauški.
- Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą.
Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti,
Kad rykaudama tu savo saldų pakeli balsą
Ir kinkyt, paplakt, nuvažiuot išbudini Jurgį!
Kad prieš vakarą tu pasislėpus pradedi juoktis,
- O mes daug prisivargę jau į patalą virstam,
Tai tu tarp kitų paukštelių nei karalienė
Vis dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteri šūtką.
O kad kartais kobotą mes tavo pamatom,
Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai.
- Tu sermėgų poniškų, puikiai padarytų,
Ir žiuponiškų turbonų niekini rėdą;
Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.
Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda,
Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam.
- Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs
Ir su rūbais blizgančiais kasdien išsirėdęs,
Nei dievaitis koks tarp būrų skiauturę rodo;
O kad kartais mes jo glūpą girdime kalbą,
Tai ir būrs tur spjaudyt ir didei nusidyvyt;
- Ypačiai kad apjekėlis toks niekina Dievą
Ir besišypsodams kaip pons glūpumą parodo.
Ak! kiek sykių Krizas, į vyžas įsinėręs
Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,
Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,
- Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint.
Tu, paukšteli miels! ne poniškai prisivalgai.
Riebūs mūs lašiniai bei dešros tau nepatinka,
Ir keptų bei virtų valgių mūsų nenori.
Tu neliūbyji pyragų neigi ragaišių
- Irgi nevožyji gardžiausio gėrimo ponų,
Bet, pasisotinusi prastai, tikt vandenio trokšti.
Tikt n’užmiršk, gaidau! per daug giedodama, valgyt.
Imk drąsa, nečėdyk, kas mums birbina galvas.
Valgyk sau sveika, kad nori, vabalą margą!
- Valgyk grikvabalius, muses ir dyviną žiogą!
Valgyk skruzdėles ir jų negimusią veislę;
Bet ir mūs paminėk, į mūsų girę parėjus,
Kad dainuodama dar ilgiaus savo vasarą švęsi
Ir „Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok“ pasakysi.
- Tu, niekings žmogau! mokykis čia pasikakint,
Kad tau kartais tropyjas skūpai prisivalgyt.
Į paukščius žiūrėk! viens prastą kirminą kramto,
O kitsai, stokodams grūdo, gnyba žolelę.
Juk ir jie kasmets, mus aplankyt sukeliavę,
- Kūdą vis ir alkstantį pavasarį randa;
O vei, todėl tikt nei viens niekados nesiskundžia.
Tau, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo,
O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dieną
Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Savais žodžiais perpasakokite epizodą apie lakštingalą. Paaiškinkite šios alegorijos reikšmę.
- Kokie lakštingalos bruožai pabrėžiami poemoje? Kaip suprasti jos lyginimą su karaliene?
- Pagrįskite mintį, kad Diksas vaizduojamas kaip priešingybė lakštingalai.
- Kokios ponaičio Dikso ydos? Kieno akimis šis personažas vaizduojamas?
- Pasvarstykite, kodėl Krizas lyginamas su lakštingala.
- Šiame nedideliame epizode su lakštingala lyginami net trys veikėjai. Koks tokio lyginimo pagrindas? Apibendrinkite.
- Aptarkite epizode su lakštingala pasakotojo ginamas vertybes. Remdamiesi skaitytomis ištraukomis, paaiškinkite, ko gamta moko žmogų.
- Šioje poemos ištraukoje aiškiai girdėti pasakotojo balsas. Pabandykite charakterizuoti pasakotoją.
- Aptarkite adresatą, į kurį kreipiasi pasakotojas. Pagalvokite, kodėl sakoma „niekings žmogau“.
- Raskite ištraukoje tautosakos elementų. Pagrįskite mintį, kad poetas naudojosi kasdienės žmonių kalbos turtais.
Greta alegorinių, pamokomojo pobūdžio gamtos vaizdų poemoje yra ir kiek kitokio pobūdžio gamtos aprašymų. Kartais galima pajusti, kad ir į gamtą žvelgiama būro akimis. Pavyzdžiui, aprašant rudens darganas, gamta tiesiogiai nevaizduojama, jos vaizdas perteikiamas pasakojant, kokia vargana būro buitis šiuo metų laiku. Toks vaizdavimo būdas yra dinamiškesnis ir nebūtinai lydimas pamokymo. Štai „Rudenio gėrybių“ dalies pradžia:
- Ant saulelė vėl nuo mūs atstodama ritas
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
Vei kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia,
O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
- Vėjai su sparnais pamaži jau pradeda mūdraut
Ir šilumos atstankas išbaidydami šlamščia.
Todėl ir orų drungnums atvėsti pagavo
Irgi senystę jau graudena kailinius imtis.
Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia,
- O kitus atšilt į stubą ragina lįsti
Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt.
Žemė su visais pašaliais įmurusi verkia,
Kad mūsų ratai jos išplautą nugarą drasko.
Kur pirm du kuinu lengvai mums pavežė naštą,
- Jaugi dabar keturiais arkliais pavažiuoti nepigu.
Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai
Irgi žemes bjaurias išplėšdams teškina šmotais.
Vei laukų sklypai visur skendėdami maudos,
O lytus žmonėms teškėdams nugarą skalbia.
- Vyžos su blogais sopagais vandenį surbia
Ir bjaurius purvus kaip tašlą mydami minko.
Ak, kur dingot, giedros jūs gi pavasario dienos,
Kaip mes, pirmąsyk stubos atverdami langus,
Šildantį šiltos saulelės spindulį jautėm?
- Lyg kaip sapnas koks, kurį miegodami matom,
Ogi pabudę jo po tam trumpai paminėjam,
Lygiai taip prašoko mums su vasara džiaugsmas.
Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos,
Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška.
- Vislab, kas pas mus lakstydams vasarą šventė
Ar plezdendams ant laukų linksmai šokinėjo,
Vislab, kas linguodams ik debesų pasikėlė
Ir, pasidžiaugęs taip, grūdelius su vabalu valgė,
Vislab jau prastojo mus ir nulėkė slėptis.
- Taip laukai pasiliko mums visur gedulingi,
Irgi grožybės jų nei kapas sens pasirodo.
Krūmus ir gires linksmas jau giltinė suka,
Ir grožybes jų gaišin draskydama vėtra.
Šakos, ant kurių po lapais užgimė veislė
- Ir lizdelyj nei lopšyj čypsėdama verkė
Ar apžėlusi jau po tam lakstydama juokės
Ir savo peną be momos skraidydama gaudė, –
Tos vietelės jau visur taipo nusirėdė,
Kad jos nei žagarai sausi siūbuodami barška.
- Ten, kur meškins ant kelmų bites kopinėjo,
O meška vaikus glūpus murmėdama žindė;
Ten, kur briedžiai draskančių vilkų nusigando,
O vilkai savo veislę kaukt ir plėšt pamokino;
Ten, kur vanags su vaikais daug sulesė vištų
- Ir varnai pulkais žąsyčius pavogė mūsų, –
Ten, žiūrėkit, ten džiaugsmai taipo pasidėjo,
Kad tikt varnos dar bjaurybę rudenio garbin,
O paukšteliai su dainoms ankštai pasislėpė
Irgi be rūpesčių šaltai sapnuodami miegti.
- Ak, daržų grožybės jūs su savo žolelėms,
Jūs kvietkelės jaunos, jūs gi pavasario šlovė,
Ak, kur dingo jūs puikums su savo kvapeliais!
Vei ką sodai mums margai žydėdami rodė,
O ką vasara mums po tam augydama siūlė,
- Tas visas gėrybes jau kampe pakavojam
Irgi su puodais ar skauradoms virdami valgom.
O jūs žąsys, jūs niekus pliuškėdamos antys,
Eikit, maudykitės, pakol dar atviros upės.
Jūs gaidžiai su vištoms ir kas mėžinį krapštot,
- Bėkit, skubykitės ben kartą dar pasilinksmint.
Ale nedingokit, kad mes dėl alaso mielo
Ar dėl jūs dainų šventų jus šeriame tvartuos;
Ne! mes dėl mėsos tiktai jūsų giriame balsą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Rudens aprašymas, palyginti su „Pavasario linksmybių“ pradžia, nėra toks alegoriškas. Jame nesiekiama lyginti žmogaus ir gamtos gyvenimo, nuolat mokyti. Galima sakyti, kad rudens vaizdas tikroviškesnis, jam aprašyti panaudota daug išraiškingų detalių. Surašykite pagrindinius K. Donelaičio minimus rudens bruožus. Atkreipkite dėmesį į šalčio ir šilumos, drėgmės ir purvo bei kitus motyvus.
- Raskite tuos gamtos aprašymo epizodus, kurie perteikia būro gyvenimą rudenį.
- Antroje ištraukos dalyje plėtojamas barokinis mirties motyvas. Kokia prieštara pagrįstas rudens vaizdas šios dalies 35–37 eilutėse? Į ką pavirsta pavasario ir vasaros grožybės?
- Rudens gamtos aprašyme ypatingas vaidmuo tenka aliteracijai. Raskite šios poetinės priemonės pavyzdžių ir juos aptarkite.
Aliterãcija – retorinė figūra – tikslingas, motyvuotas tapačių arba panašiai skambančių priebalsių pasikartojimas mažose teksto atkarpose – eilutėse, frazėse. Aliteracija sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdumą.
Tvarkos ilgesys
Tvarkos idėja poetiniame „Metų“ pasaulyje apima ir gamtą, ir žmonių gyvenimą. Tai, kaip jau buvo minėta, tobulai sutvarkytas augalų ir gyvūnų pasaulis, kuris tampa pavyzdžiu žmogaus gyvenimui, tai ir autoriaus įsivaizduojami harmoningi skirtingų luomų santykiai. Už tokį tobulą pasaulį dangiškajam valdytojui nuoširdžiausiai dėkojama.
Žmonių pasaulis, pirmiausia luominė jo tvarka, pagal šį modelį yra pagrįstas savotišku tarpusavio įsipareigojimo principu. Būrai turi eiti baudžiavą, bet šita priedermė teikia jiems ir išskirtinę vertę („kas būtų ponai, jei būrų nebūtų?“). Atitinkamai ir ponai turėtų būti įsipareigoję būrams. Taigi „Metų“ pasakotojas ar dažnai kalbantys teigiami poemos veikėjai neabejoja šitaip sutvarkyto pasaulio galimybe, ir tai, kas yra pastebima kasdieniame būrų gyvenime, lyginama su minėtuoju idealu.
„Metų“ konfliktai kyla dėl nukrypimų nuo šių idealų: būrai neatlieka savo pareigų, tingi dirbti, veltėdžiauja, o ponai engia, niekina būrus. Už tokį elgesį tiek iš vienų, tiek iš kitų bus pareikalauta Paskutinio teismo dieną.
- Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs,
Vieryt jau bijais, kad Dievs visur tave mato
Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą.
Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys
Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,
- Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.
Vis dėlto pagrindiniais pusiausvyros, harmoningų santykių tarp luomų griovėjais laikomi ponai, į juos nukreipta aštriausia „Metuose“ išsakyta kritika. Kviečiant žmoniškai elgtis su būrais, poemoje ne kartą primenama prigimtinė žmonių lygybė:
- Tu, savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
- Ir, nei žaibas koks žaibuodams, gandini būrą,
Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks, prasidėjai,
Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė?
Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt…
Tas pats klausimas pakartotas ir kalbant apie kitą vaizduojamo pasaulio tvarkos drumstėją – svetimšalius kolonistus:
Tu, prancūziškas žioply! su šveisteriu storu
Ir kas dar daugiaus susibastėt Lietuvą vargyt,
Kas jums liepė mus ir žmones mūsų paniekint?
Tad pagrindinis konfliktas ir poetinė įtampa „Metuose“ kyla tarp dviejų pasaulio pavidalų: koks yra gyvenimas ir koks jis turėtų būti. Tarkime, „Pavasario linksmybėse“ yra epizodų, kuriuose gamtos gyvenimo vaizdelis pateikiamas kaip sektinas žmogui pavyzdys – juk gamtos gyvenimas yra natūralus, todėl arčiausiai dieviškojo idealo. Arba kontrastingai gretinami „viežlybasis“ ir „nenaudėlis“ būrai; arba pavyzdingas būras yra priešinamas neigiamai vertinamam ponui. Dar kitoje vietoje prisimenamas netgi gerasis ponas.
Šie skirtingi vertinimai išsibarstę po visą poemą, bet galima būti tikriems: jei „Metuose“ kas nors kritikuojama, tai sulauksime bent užuominų apie idealią aptariamo dalyko galimybę.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip K. Donelaičio poemoje suvokiama pasaulio tvarka?
- Dėl kokių priežasčių kyla „Metuose“ aprašyti konfliktai?
- Kaip paaiškintumėte, kodėl gamtos vaizdai poemoje tampa sektinu pavyzdžiu?
Būrai ir ponai
K. Donelaičio aprašytame pasaulyje pagal luominę padėtį ponai yra iškilę aukščiau už būrus, bet dorovės požiūriu jie labiau kritikuojami. „Metuose“ sakoma, kad dorovinio būrų blogėjimo šaltinis yra iš ponų sklindantys ir jau būrus pasiekę „mokslai velniški“, kurie „sudūkina visa“:
Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint,
Šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekint…
Tai kelia pasakotojo nusivylimą – juk ponai yra mokyti, jiems skirta valdyti. „Metuose“ laikomasi nuomonės, kad vieni žmonės iš tiesų gyvena nepritekliuose ir varguose, kiti linksminasi ir yra sotūs, bet, priklausydamas vienam ar kitam luomui, žmogus gali įvairiai elgtis – jam, pagal krikščionišką pietistų supratimą, suteikta dorovinio tobulėjimo galimybė. Net ir Biblijoje labiausiai vargstančiam ir paniekintam žmogui paliekama daugiau vilčių. Taigi „Metuose“ teigiama, kad „viežlybas“ gyvenimas būrą gali moraliniu atžvilgiu iškelti aukščiau ir už poną. K. Donelaitis didesnes dorovinio tobulėjimo viltis sieja su būrais. O tai yra argumentai, leidžiantys „Metuose“ griežtai pasisakyti prieš baudžiavinį žmogaus pavergimą. Štai nusigyvenęs būras Dočys, teisiamas už tai, kad jo pusbernis, norėdamas maistui nusišauti keletą varnų, padegė kaimyno daržinę, viešai meta kaltinimą:
Juk jūs, ponai! mus, būrus, jau taip nustekenot,
Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.
Tobulo pasaulio vizija verstų laukti, kad „Metuose“ bus minimas ir teigiamai vertinamas ponas. Šitoks paminėjimas būtų logiškas tvarkos ilgesio įkūnijimas. Gerasis ponas iš tiesų minimas, tačiau dabartyje vietos jam nerandama – tai ponas, kuris „numirė pernai“. „Vasaros darbuose“ yra epizodas apie mėšlavežį ir gerąjį poną. Jame net šiek tiek komiškai vaizduojama, kaip pasipuošę baudžiauninkai skuba į ne tokius jau švarius ir malonius darbus:
- Štai baudžiauninkai visi pulkais susirinko.
Viens savo kablį, o kitsai naujintelę šakę
Nešdams ir besiskubindams tikt bėga, tikt bėga.
- Albas, šūdleteres naujas tyčioms pasidaręs,
O Merčiuks, ratelius taip jau naujus užsimovęs, Su kitais baudžiauninkais į baudžiavą tarškė;
O bernai visi, naujas vyžas nusipynę
Ir autus naujus iš drobės sau pasidarę,
- Vis tekini, kits kitą neigi pranokdami, šoko.
Tačiau tolesnės eilutės paaiškina, kad čia kalbama labiau apie idealą, o ne tikrovę:
Tai išties dyvai, nės taip nedarydavo būrai.
Sako juk visur, kad būrs į baudžiavą slenka
Ir kad kartais su piktu jį reikia pajudint…
Tobulame pasaulyje būro nereikėtų ilgai į darbus raginti, o ponas būtų jam maloningas. Ši logika išlaikoma: būras bėgte bėga, nes „širdings buvo pons“, bet, deja, apie dorą poną galima kalbėti tik būtuoju laiku. Apie šio pono elgesį yra kiek daugiau pasakyta nei apie kitus ponus, paaiškinama, kaip jis bendraudavo su būrais:
- Daug yr ponpalaikių, kurie, pamatydami būrą,
- Spjaudo nei ant šuns ir jį per drimelį laiko;
Lygiai kad žmogutis toks neverts pažiūrėti.
Ale nabašninks amtsrots taip nedarydavo būrui,
Bet visur aštriai, kaip tėvs, užstodavo bėdžių.
Keikesčių niekados iš jo burnos nesulaukėm;
- Ir kad kuočės jis būrus išgirsdavo keikiant,
Tai tuo tėviškai jis juos mokėdavo koliot.
Jis nesakydavo „tu“, bet vis pasakydavo „jūsų“;
Ir iškoliodams jis vis ištardavo „jūsų“,
Nės tikt vokiškai jisai mokėdavo koliot.
- O kad kartais šį ar tą reikėdavo garbint,
Tai jis tam lietuviškai padarydavo garbę.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Pasiklausykite poemos ištraukos apie gerąjį poną, kurią skaito aktorius R. Kazlas. Aptarkite, kaip piešiamas gerojo pono paveikslas.
- Šiame epizode kalbama apie būrų ir ponų bendravimą. Koks turėtų būti idealus bendravimas ir kaip yra iš tikrųjų?
- Aptarkite kreipimosi į būrus formas ir jų reikšmę.
Ponai ir būrai poemoje lyginami įvairiais aspektais, pavyzdžiui, pasakojant apie valgius, apsirengimą. Valgiai, kaip ir apranga, tampa žmonių charakterizavimo ir vertinimo priemone.
Vertinamasis požiūris ypač akivaizdus pasakojime apie poniškas vaišes. Moralinį ponų nuopuolį K. Donelaitis apibūdina kalbėdamas apie neįprastus lietuviams ponų valgius:
Daug yr ponpalaikių, kurie kasdien įsirėmę
Kabiar ir varles visokias svetimas ėda...
„Metuose“ reiškiama nuomonė, jog dorovinis palaidumas ponus pasiekė iš užsienio, tad suprantama, kodėl varlės pavadinamos „svetimomis“. Plačiau apie ponų virtuvę pasakoja Pričkus „Rudenio gėrybėse“. Ir tai nėra vien tik būriškos ir poniškos kulinarijos lyginimas, pabrėžiant jų skirtumus. Šiuo epizodu išraiškingai kuriamas platus moralinis apibendrinimas. Užsukęs į ponų namus, Pričkus stebi ponų vaišes:
- „Ak, – tarė Pričkus, – aš, tiek metų šulcu bebūdams,
Dvariškus būdus ir ponų visą rabatą
Pluk įsitėmyjau, girdėdams irgi žiūrėdams.
- Andai tropyjos, kad aš su gromata pono
Pas vyriausį dumčių raits nukeliauti turėjau,
Pas kurį puikių šlapjurgių daug susibastė.
Aš, kaip tarnui reik, savo prastą mučę nuvožęs
Ir paikiai pasikloniojęs, tuo gromatą rodžiau
- Irgi, padavęs ją, tyčioms į atdarą kuknę
Įlindau pažiūrėt, kokius ten šutina kąsnius,
Nėsa, papratęs jau tarp ponų skiauturę rodyt
Nei koks draugas jų, nebijaus nei šiokio, nei tokio.
Čia trys kukoriai duži man tuo pasirodė;
- Viens nešvankėlis mėsinėjo vanagą juodą,
O kitsai, su nagais draskydams ištisą zuikį,
Kirmėlių gyvų lizdus iš vėdaro krapštė;
Ale trečiasis, du bjauriu ryku nusitvėręs,
Rupuižes baisias į bliūdą tarškino platų,
- Nės tas rupuižes mūsų ponai garbino skaudžiai.
Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo,
Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau.
Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau,
Bet tyčioms nesakiau, dėl ko man taip pasidarė.
- Žinot juk, kaip ponpalaikiai tuo juokiasi būrui;
O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį.
Todėl tykojau tyloms, už durų nulindęs,
Kad pamatyčiau ben, kaip ponai mūs čestavojas.
Kukoriai valgius naujus jau buvo sutaisę,
- Taip kad visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo.
Štai tuo poniški tarnai visi susibėgo
Ir, jau vislab, kas ant stalo reik, sunešioję,
Virtus ir keptus valgius tuojaus sugabeno.
Aš, rankas būriškas kaip reik susiėmęs,
- Poniškų bei nobažnų vis poterių laukiu.
Štai žiūriu, kiekviens tarp jų jau rengiasi sėstis
Ir, visai dangaus užmiršęs, imasi šaukštą
Irgi bezaunydams valgius į gomurį kiša.
Aš, dar tokias bjaurybes kol gyvs neregėjęs,
- Taip nusidyvyjau, kad jau kone rėkti pradėjau.
Tikt susimislyjęs, kad man čia nedera rėkaut,
Vis pamaži šnibždėdams ir kytriai pasislėpdams,
Taip iškoliojau, kad šunys kaukti suniko:
„Jūs išputėliai pilvoti, jūs gi bedieviai,
- Ar jau gėda jums šventai rankas susiimti
Ir aukštyn pažiūrėt, kad riebius imate kąsnius?
Mes, suskretę būrai, mes, vyžoti nabagai,
Šen ir ten vis stumdyti bei daug prisivargę,
Tankiai vos plutas sausas į vėdarą kišam
- Ir tikt su blogu skinkiu gaiviname širdis,
O tikt ir už tai kasdien dėkavojame Dievui.
O jūs neprieteliai, valgius vis rydami riebius
Ir vis rinčvynius į pilvą košdami storą,
Dievo bei dangaus visai paminėti paliovėt.
- Ar nesibijotės užspringt, kad kabiar ėdat,
Ar kad jūsų namus perkūns į plentą supleškys?“
Taip trumpai padūmojęs sau ir atrašą gavęs,
Tuo kone dvilinks ir nesvietiškai nusigandęs
Pro duris iššokau irgi namo parjojau.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Šiame epizode Pričkus pasakoja istoriją, ką jis kartą patyrė apsilankęs dvare. Savais žodžiais papasakokite, apie ką kalbama šioje ištraukoje.
- Ką pamato būras, tyčia įlindęs į „atdarą kuknę“? Remdamiesi tekstu pagrįskite teiginį, kad dvaro virtuvė primena pragaro vaizdą.
- Kaip ponų valgius vertina Pričkus? Iš ko tai matome?
- Ko jis tikisi iš ponų? Dėl ko labiausiai piktinasi?
- Pričkaus papasakotoje istorijoje girdime dar ir jo monologą, skirtą ponams. Ar galėtume šią ištraukos dalį vadinti pamokslu? Argumentuokite.
- Tvirtą moralinę nuostatą – pasipiktinimą ponų elgesiu – Pričkus drąsiai išsako būrams, tačiau visai kitaip jis jaučiasi ir elgiasi dvare. Raskite žodžius, rodančius Pričkaus savijautą pakliuvus į dvarą, ir aptarkite ponų ir būrų santykius bei ypatingą kaimo seniūno padėtį.
Barokiški „kirmėlių lizdai“, šlykščios „rupuižės“ netrukus papildomi kvapų aprašymais: „visas dvars dėl jų smirdėti pradėjo“ – juk tai beveik pragaro vaizdai, kurie vainikuojami blaiviu Pričkaus vertinimu. Žinoma, tai nėra kokia visai netikėta Pričkaus moralinė nuostata, greičiau įspūdingas būdas charakterizuoti poemoje kritiškai vertinamą socialinį sluoksnį.
Lietuviai ir kitataučiai
Jau buvo minėta, kad po XVIII a. pr. Mãžąją Líetuvą nusiaubusio maro ištuštėjusiuose kaimuose greta lietuvių apsigyveno kitataučiai. Bendravimas su jais neišvengiamai ardė tradicinį uždarą lietuvių gyvenimo būdą, tapo dar vienu tautinės asimiliacijos pavojumi. Tad apie lietuvius poemoje kalbama ne tik atsižvelgiant į jų santykį su ponais ir kitais valdžios atstovais, bet ir su greta esančiais kitataučiais. Kitataučių žvilgsnis į lietuvius nuolatos jaučiamas. Jis primenamas pamokslaujant, pavyzdžiui, kai Pričkus bara apsileidusį būrą:
Juk tu jau su savo namais, kasmet šūdinėdams,
Sau ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.
Kitataučiai prisimenami lyginant papročius, gyvenimo būdą, kviečiant lietuvius laikytis savųjų tradicijų, neišsižadėti savosios kalbos. Šiais lyginimais iškeliama lietuvio valstiečio gyvenimo vertė, apgailestaujant prisimenami laikai, kai lietuviai gyveno vien tik tarp savųjų: „Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės!“ Tarkim, girdamas darbščias, daug priverpusias ir priaudusias lietuves moteris, pasakotojas su pasididžiavimu kalba apie galimybę, gražiai pasipuošus, sėst su kitataučiais prie vieno stalo, kaip su sau lygiais:
Ak, išties! mūsų būrai, nei rėdyti ponačiai,
Dar su dumčiais vokiškais susisėst užsigeistų.
Ir prancūzai juos toliaus išpeikt negalėtų.
„Metuose“ apgailestaujama, kad lietuviai pamiršta savo papročius, mėgdžioja svetimtaučius, o šie dar ir šaiposi iš lietuvių. Vis dėlto vienoje vietoje – matyt, tai irgi priskirtina įsivaizduojamam tobulam pasauliui – bandoma pateikti darnesnio santykio tarp tautų galimybę. Pastebėkime, kad palankus požiūris į lietuvius išreiškiamas trimis aspektais: svetimi žmonės kalba lietuviškai, valgo lietuviškus valgius ir rengiasi kaip lietuviai:
- Žinot juk visi, kaip kožnas Lietuvą giria
- Ir kaip daug svetimų žmonių, kad mus pamatytų,
Iš visų kampų šio svieto jau susibėgo.
Ne tikt vokiečiai visoki mus pažiūrėti,
Bet ir daug prancūzų mus mylėt susirinko;
Taip, kad ir lietuviškai kalbėdami valgo
- Ir jau rūbais mūs, kaip mes, vilkėti pagavo;
Tikt margų marginių dar nešioti nedrįsta.
Įdomus šios citatos kontekstas. Iš pradžių Pričkus užsipuola būrus, kad šie vagia mišką ir dar tuo didžiuojasi, be to, geria, apskritai „niekina Dievą“ („Žiemos rūpesčiai“, 157), o Enskys nesutinka su juo ir gina lietuvį. Jis primena ir kitas tautas:
Švėds, maskolius, lenks ir žyds kitaip nepadaro,
O ir vokietis, prancūzui „vui“ pasakydams,
Taip, kaip tikras koks prancūzas, moka prigauti
Į pašnekesį įsikiša išmintingasis pamokslautojas Selmas:
Rods, – tarė Selmas, – nei vienam klastuot nepareitis,
O lietuvninkams dar juo daugiaus nepritinka.
Vėliau jis ir kalba apie tai, kad „kožnas Lietuvą giria“. Taigi diskusijoje apie žmonių elgesį Selmas atitrūksta nuo lietuviškų reikalų ir iškelia visuotinės dorovės principus. Pričkus ir Enskys kalba apie pagedusius papročius, o Selmas primena idealą – dorą žmonių gyvenimą, bet lietuvių sąlygos išskirtinės, todėl jų pastangos ypač svarbios:
- Taigi pameskim jau tokį netikusį būdą,
O viernai visur ir viežlybai pasielkim,
Taip jau ir svetimi mus būrai girt nesigėdės.
- Juk mums Dievs aštriai, kaip žinom, zokaną duodams,
Draudęs yr klastas visas ir visą vagystę
Ir nei šiaip, nei taip prigaut mums nedavė valią.
Priminsime, kad šie apibendrinamieji žodžiai eina po užuominų apie svetimtaučių palankumą lietuviams, jų papročiams. Kai Selmas pasako, kad lietuvninkams ypač netinka nepadoriai elgtis, jis nekalba apie kokį nors lietuvių išskirtinumą, bet apie vienintelį būdą išlikti kitų gerbiamiems – tik doru gyvenimu galima pelnyti kitataučių palankumą sau ir savo tautos papročiams, kalbai, aprangai ir kt. Taigi krikščioniško gyvenimo normų laikymasis yra kartu ir tautiškumo išsaugojimo garantija.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nepritekliuose gyvenantis, vargstantis būras K. Donelaičio poetiniame pasaulyje stovi arčiausiai dieviškojo idealo, su juo siejamos didžiausios viltys. Galbūt todėl „Metuose“ taip smerkiami išeinantys į miestą, ponų tarnais tampantys būrai: juk svetimų papročių nesivaikantis, savo luomo nepaliekantis ir lietuvių kalbos bei papročių nepamirštantis žmogus bus kartu ir geresnis krikščionis. Reikia pastebėti, kad tautos, o šiuo atveju ir lietuvių tautos kaip savaiminės vertybės idėja atsiranda vėliau, XIX a., ir siejama su Romantizmo epochos vertybėmis. Tuomet ir ims formuotis lietuvių tautos ir jos garbingos praeities supratimas.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Dėl kokių priežasčių „Metuose“ kalbama apie lietuvių santykius su kitataučiais?
- Kaip kitataučiai žvelgia į lietuvius?
- Aptarkite Pričkaus, Enskio ir Selmo pokalbį apie miško vogimą. Apie kokias vertybes kalbama?
- Kokiais argumentais „Metuose“ grindžiamas lietuvių tautinis vertingumas?
Tarp pamokymų ir gėrėjimosi
Daugelis „Metų“ epizodų leidžia tvirtinti, kad poemos autorius moko būrus ūkininkauti, pataria, kaip ir kada atlikti vienus ar kitus ūkio darbus. Tačiau šis švietėjiškas tikslas susipina ir su kitais tikslais. Kartais atrodo, kad pasakotojas, kaip etnografas, fiksuoja to meto lietuvio valstiečio gyvenimo būdo detales. Bet pasitaiko ir visai netikėtų požiūrių. Pavyzdžiui, „Rudenio gėrybėse“ yra epizodas, kuriame su didžiausiu pakilimu kalbama apie valgio ruošą:
- Darbo reik, nes taip kožnam Dievs paliepė valgyt,
Valgio reik, kad dirbančius syla nepamestų.
Taigi nečėdykim mušt, pjaut ir skerst savo valgį.
Vaike! numušk drąsa jautuką sau nupenėjęs;
- Pjauk avių kelias, nečėdyk aviną luiną;
Kišk žąsis, pyles, vištas į didelį puodą;
Skersk daglus paršus, pasiskersk nutukusią kiaulę;
Valgyk sveiks dešras, iš kruopo sau pasidaręs.
Imk raumens stukius, sukapojęs kimšk smageninę;
- O kad dar negana, nusitvėręs didelę žarną,
Kimšk drąsa plaučius, n’atbok, kad plyšdama driksters,
Ir kepenų n’užmiršk, kad storą pridrebi dešrą,
Nės tokie daiktai tau gal didei susigadyt.
Juk žinai, koks kūds daugsyk pavasario čėsas.
Iš pirmo žvilgsnio tai įprastas pamokslautojo raginimas imtis būtinų darbų. Tačiau, bepasakojant apie valgio gaminimą, tarsi įsiaudrinama, konkretus pamokymas virsta mėgavimusi darbo aistra, gausybės, pertekliaus pojūčiu, energijos antplūdžiu, o valgio ruošos kulminacijoje net ima plyšti kemšamos žarnos. Kažin ar tokį dešrų kimšimą galima laikyti praktiniu pamokymu? Jame galima justi ir švelnios pasakotojo ironijos, ir savotiško gėrėjimosi ūkininko darbų sėkme. Kitoje „Rudenio gėrybių“ vietoje pasakojama apie kiaulės svilinimą:
O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,
Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,
Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.
Kaip vertinti šią barokinę hiperbolę? Ar tai vien noras stebinti skaitytoją drastiškais žodžiais bei vaizdais? O gal tai noras kritikuoti netinkamą būrų elgesį? Vis dėlto tolimesnės šio pasakojimo eilutės rodo lengvą, geraširdę pasakotojo ironiją aprašant, kaip visas kaimas užsiėmęs mėsos atsargų ruošimu žiemai. Ši hiperbolė apie svilinimo dūmus, kurie paslepia saulę ir žvaigždes, taip pat išreiškia veiksmo intensyvumą, gausą, perteklių, net pasididžiavimą:
Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt,
Nės lašinių bei kumpių jau rūkint pakabintų
Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba;
O dar vis daugiaus mėsos į kaminą kemša.
Šis mėgavimasis kalbant apie gaminamo maisto gausumą nėra kokia nors alegorija, tik tai reikėtų suvokti kaip ryškų kontrastą ašaringiems „Pavasario linksmybių“ pokalbiams apie skurdų būrų gyvenimą ir nuolatinį maisto trūkumą. Be to, pagal jau ne kartą aptartą „Metų“ rašymo logiką, pertekliaus aprašymo sceną lydi blaivaus Lauro balsas, kurio žodžiai primena saiką:
- Ne kasdien vis su smalstumais vėdarą linksmyk
Irgi ne vis durnai ir taip sau uždarą pūstyk,
Kad paskiaus valgius tau reiks išpliurpt nedarytus.
Pastarnoks su morkais, ropės irgi repukai,
- Barščiai su burokais bei rauginta lapienė,
Žirniai, kad su pupoms juos iššutini puode,
Ir šiupinys gardus, taip jau ir mandagi gručė
Su kisielium, kad juos sau išpleškini virdams,
Ar po tam visaip virti kartupelių valgiai
- Ir kelmučiai, kad juos sau su uždaru verdi, –
Vislab bus gardu ir tau didei susigadys...
Galima sakyti, kad ir ši citata skirta būrams pamokyti, priminti jiems, kokias daržoves reikia sėti ir sodinti pavasarį. Tačiau šis epizodas, kaip ir anksčiau aptartieji, rodo, kad K. Donelaičio pasakojimas yra daugiau negu paprasti švietėjiški ūkio patarimai. Kalbėdamas apie valgius, Donelaitis įvertina skirtingus luomus, tautybes, aptardamas alkaną pavasarį, jis primena sotaus rudens džiaugsmus, o rudenį kalba apie saiko jausmą.
Šie pavyzdžiai dar kartą patvirtina mintį, kad atskirų poemos epizodų ar konkrečių vaizdų reikšmę galima suvokti tik poemos visumos kontekste lyginant panašios tematikos motyvus ar vaizdus. Nuolat pasitaikantis skirtingas net ir tų pačių dalykų vertinimas, požiūrio į aptariamus dalykus keitimas priklauso nuo pokalbio aplinkybių, jame dalyvaujančių skirtingų veikėjų, kurių nuomonės, beje, turėtų būti suvokiamos kaip privalomos poemos visumos dalys.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip manote, kodėl „Metuose“ taip detaliai ir vaizdingai aprašomas būriškų valgių gaminimas?
- Aptarkite hiperbolės vartojimą ir reikšmę pateiktose valgio gaminimo scenose.
- Kodėl kalbant apie valgį, jo gaminimą primenamas saiko jausmas?
Poemos veikėjai
„Metuose“ yra nemažai veikėjų: būrų, dvarponių, kitataučių, bet nerandame jų išorės aprašymų, jie mažai individualizuoti. Veikėjai skirstomi į teigiamus („viežlybuosius“) ir vertus pasmerkimo („nenaudėlius“). Toks skirstymas remiasi moraliniu jų vertinimu. Autorius nesistengia nuosekliai kurti charakterių. Ryškiau charakterizuojami ir individualesni yra „nenaudėliai“ būrai: Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas, Dočys ir kt. Poemoje kalbama, kad jie tinginiai, girtuokliai ir nenuoramos bastūnai. Jie ne kartą barami, bet parodoma, kad juos sužalojo gyvenimo sąlygos. Neturtas privertė Dočį ieškoti paguodos smuklėje; būtinybė daugiau dirbti ponui negu sau išmokė Slunkių ypatingu būdu priešintis prievartai. Tokie būrai kaip Slunkius įprato dirbti neskubėdami, taupydami savo jėgas ir išsisukinėdami. Tinginiavimas tapo tartum kokia sena visos Slunkiaus giminės tradicija, kuria jis netgi didžiuojasi. Įdomus Dočio paveikslas. Dočys – didelis savavalis ir neklaužada, nuo jo tenka ir kaimynams nukentėti. Bet jis drąsus, nebijo pasakyti karčių teisybės žodžių ponams, kai yra teisiamas Karaliáučiuje už kaime sukeltą gaisrą. Pats būdamas kaimynų nelaimės kaltininkas, sudeginęs jų trobas, Dočys nusipelno ir pagarbos, nes savo kaltinimais ponams pasako tai, ką mano ir kiti būrai.
Teigiamai apibūdinamų, „viežlybųjų“ būrų – Selmo, Lauro, Krizo – paveikslai abstraktesni, labiau idealizuoti. Selmo išsakomi vertinimai, pomėgis pamokslauti primena to meto kaimuose sutinkamas pietistų sakytojų figūras. Šiek tiek ryškiau piešiamas tiktai Pričkus, įdomiausias „Metų“ veikėjas.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip manote, kodėl „nenaudėlių“ būrų charakteriai ryškesni, įdomesni?
- Pasirinkite kurį nors „Metų“ veikėją ir, remdamiesi keliomis citatomis, jį apibūdinkite.
Pričkaus paveikslas
Šaltyšius Pričkus yra tarpininkas tarp būrų ir ponų. Jis kilęs iš būrų. Dažnai jo sakomi žodžiai artimi pietistams moralizuotojams. Pavyzdžiui, jis griežtai smerkia „ponus bedievius“, jų nepadorų elgesį prie pietų stalo („be poterių“), bibliniais palyginimais aiškina būrų vargo kilmę, neigiamai vertina greta lietuvių gyvenančių kolonistų moralinę įtaką. Kitais atvejais galima kalbėti beveik apie švietėjišką Pričkaus poziciją: jis pasisako už prigimtinę žmonių lygybę, kiekviena proga aiškina darbo vertę, būrų polinkį girtuokliauti laiko esmine jų skurdo priežastimi. Pričkus kritiškas ponų atžvilgiu, tačiau jo orumą ypač žeidžia tai, kad ponas jį muša būrų akivaizdoje:
Kad mane pons kampe tamsiam ir visą nupeštų,
Ale po tam šviesoj kožnam vėl visą pagirtų,
Tai ben dūšiai taip skaudu nei sunku nebūtų.
Mušdamas būrų akivaizdoje, ponas pažeidžia Pričkaus autoritetą ir atskleidžia jo dviprasmišką padėtį. „Metų“ pasaulyje ponas gali mušti būrą, bet Pričkus nenori būti laikomas paprastu būru. Pričkui svarbesnė yra ne pono, o būrų nuomonė, todėl jam priimtina net saviapgaulė – verčiau ponas jį muštų būrams to nežinant. Kai senatvės, liūdno likimo temos papildomos nepelnytos skriaudos motyvais, ši sudėtinga socialinė Pričkaus padėtis skatina jį skaudiems apmąstymams:
O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,
O mano kuinpalaikis klampodams žengt nenujiegia,
Aš jo taip gailiuos, kad kartais ašarų srovės,
Ypačiai kad iškoliots jodau, varva nuo zūbų.
Ašaros Pričkui rieda ir dėl savo, ir dėl arklio senatvės, bet labiausiai dėl to, kad jis yra „iškoliots“. Tai vienintelis atvejis „Metuose“, kai galime kalbėti apie vidines individo problemas, kai aprašomi žmogaus jausmai ir svarstymai. Pričkus, išmintingas kaimo seniūnas, moka ir ponams įtikti, ir būrų nenuskriausti. Jis dažnai apibara tinginius ir neklaužadas, kai kada juos ir apmuša, bet niekuomet nėra be reikalo nei nuskriaudęs, nei piktu žodžiu užgavęs. Daug matęs ir patyręs, Pričkus gerai pažįsta žmones ir blaiviai žiūri į gyvenimą. Pričkaus vardu būrams dažnai aiškinama, kas yra dorybės ir kas – smerktini dalykai. Jo, Selmo ir kitų „viežlybųjų“ būrų lūpomis perteikiami filosofavimai, atskleidžiantys to laiko valstiečių pasaulėžiūrą, gyvenimo vertinimą. Poemos pabaiga sutampa su Pričkaus mirtimi. Donelaičio „Metuose“ Pričkaus paveikslas labiausiai priartėja prie literatūrinio charakterio.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip apibūdintumėte Pričkaus padėtį lygindami su kitais „Metų“ veikėjais?
- Kaip manote, kodėl Pričkui svarbesnė ne ponų, o būrų nuomonė apie jį?
- Kuo Pričkus artimas to meto pietistams moralizuotojams?
- Aptarkite Pričkaus santykius su ponais ir su būrais.
Pasakotojo vaidmuo
K. Donelaičio poemai būdingas vadinamasis visažinis pasakotojas, į įvykius žvelgiantis iš aukštai, nedviprasmiškai juos vertinantis, pasakojantis trečiuoju asmeniu. Didelę dalį „Metų“ teksto sudaro nuasmenintas pasakojimas. Šio anoniminio kalbėtojo negalima tiesiogiai tapatinti su pačiu poetu, nors kartais pamokslaujantis poemos pasakotojas galbūt ir primena Tolminkiemio pastorių. Iš tiesų tekste protestantų pastorius nepasirodo, o pamokslauja „viežlybieji“ būrai. Skirtingose poemos vietose įvairiai galima pajusti pasakotojo buvimą. Kartais jis susitapatinęs su būrais: „Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabagėliai...“, kartais jį išduoda įvardžio forma, pavyzdžiui, šienapjūtės aprašyme sakoma: „Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs...“, „Man dėl to besidyvijant...“ Kalbėjimas pasakotojo arba „viežlybųjų“ būrų vardu „Metuose“ nėra kaip nors atskiriamas, svarbu išsakyti nuomonę apie vieną ar kitą dalyką ir ne tiek svarbu, kas ją išsako. Taigi pokalbiuose nė vienam iš „viežlybųjų“ būrų ir net minėtam pasakotojui nėra suteikiama kokių nors išskirtinių privilegijų. „Vasaros darbuose“ aštriau prieš ponus pasisakiusį Pričkų tildo pasakotojas – moralinis pono pasmerkimas yra pagrįstas, tik primenama, kad apie tai negalima garsiai prie ponų kalbėti. „Žiemos rūpesčiuose“ Pričkus, išgirdęs aštresnį Lauro žodį, primena posakį apie dumples, kurios netinka prieš vėją pūsti. Dar kitoje vietoje „Žiemos rūpesčiuose“ pasakotojo išsakomą kritiką ponams dėl to, kaip jie elgiasi su būrais, nutraukia tokį požiūrį atmesdamas Selmas. Jis ima aiškinti Dievo sukurtą tvarką žemėje, ponams ir būrams Aukščiausiojo suteiktus vaidmenis, bet palengva šis aiškinimas vėl perauga į ponų kritiką. Tad matome, kad autoriui pirmiausia rūpi temos plėtojimo logika, tam tikra mintis ar vertinimas, o ne veikėjo paveikslo nuoseklumas ar labai vieninga pasakotojo pozicija.
Svarbu pabrėžti, kad K. Donelaičio „Metų“ pasakotojas, nors ir išsako konkrečius pastebėjimus, yra pakilęs virš aprašomų dalykų, o jo požiūris apima įvairias išsakytas nuomones. Pasakotojas ir formuluoja gyvenimo idealus, ir pripažįsta skaudžią būrų gyvenimo tikrovę.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip apibūdintumėte poemos pasakotoją? Koks jo santykis su veikėjais?
- Kaip komentuotumėte poemos autoriaus K. Donelaičio ir poemos pasakotojo ryšį?
Atidžiojo skaitymo pratybos
Pateikiama ištrauka iš poemos pabaigos apie paskutinę Pričkaus kelionę į Karaliáučių. Šią ištrauką perskaitysime atidžiau. Iš pradžių bus pateikti trumpus, skaičiais pažymėtus epizodus aptariantys klausimai, o vėliau – visą ištrauką aprėpiantys apibendrinamieji klausimai.
- Tuos žodžius visiems gi begirdint ištarė Pričkus
Ir, į kailinius išverstus tuojaus įsinėręs,
Amtsroto javelius iškultus į Karaliaučių
Su kitais viernais šaltyšiais nuvežė greitai.
Bet ir vakmistrui pons amtsrots buvo paliepęs,
Kad ir jis su Pričkum ant pinigų padabotų,
- Nės to amtsroto šykštumas buvo be soties,
Ir kad kartais jis vargdieniui duodavo grašį,
Tai tuo tris naktis dėl to miegot negalėjo;
O išaušus jau, taip daugel ašarų verkė,
Kad jo slūginės ir bernai visi nusigando.
Tarnas jo Šlapjurgis su merga Susukate
Sako, kad jisai dėl to taip ubago baidos,
Kad jam naktyj apmauduot ir verkt nereikėtų,
Nės jam šilings duots sapne kaip grieks pasirodo
Ir tamsoj vis ik išauštant gandina bėdžių.
- Bet dumčiuks jo, kurs kasdien jam patalą kloja
Ir kasnakts, kad kožnas jau sau miegt įsigūžtęs,
Skarbus sergėt tur, penkias liktis užsidegęs,
Sako, kad jo pons daugsyk didei nusigandęs
Irgi drebėdams prieš gaidžius iš patalo šoka,
Nės prieš gaidgystę vis jam bilduks pasirodo
Ir jo skrynę su skarbais į kaminą velka.
Todėl jis kasryts, kad jau vėl užteka saulė,
Klūpodams kaip tikras nars pas atdarą skrynę
Už išlaikymą skarbų Tėvemūs pasiskaito.
- Todėl irgi dabar šaltyšiams į Karaliaučių
Dergiant su karališkais grūdais nukeliavus,
Verkė jis kasdien ir naktyj rimt negalėjo.
Kartais keikė taip, kad jo vaikai nusigando,
O vėl kartais iš knygelių poterius imdams
Irgi dūsaudams pas knygas aukštyn pažiūrėjo.
Taipgi bevargstant jam ir gėdiškai bedejuojant,
Štai viens jo tarnų pargrįžęs jam pasirodė
Ir pasikloniodams, kaip tarnui reik pasikloniot,
Jam kupčelninko Mikolo gromatą davė.
- Amtsrotui laiškus atplėšiant irgi beskaitant,
Štai ir Pričkus jau parčiuožęs iš Karaliaučiaus,
Ale dūsaudams ir liguostas jam pasirodė,
Nės jau žilas buvo žmogus ir sirgdavo tankiai.
- Amtsrots, tris žakus naujų skarbų pamatydams,
Vėl atsigavo ir sunkiai dūsauti paliovė.
Bet kaip jo tarnai, kiek yr, surokuoti pagavo,
Štai kokia nečėstis! Šilingo pasigedo.
Amtsrots dėl iškados tos taipo nusigando,
Kad per visą naktį vėl miegot negalėjo,
- O, išaušus jau, taipo sumušdino Pričkų,
Kad vos tris dienas sulaukęs numirė bėdžius.
Bet ir vakmistrui taip smarkiai mušė per ausį,
Kad ir jis penkias dienas ant patalo sirgo;
O būrus visus, kurie jo pardavė grūdus,
Liepė todėl pliekt, kad jie pasivėlinę buvo
Ir tiek rūpesčių sunkių jam buvo padarę.
- Tai, broleliai! tai visa šio svieto malonė!
Tiek nusipelnom, kad viernai atliekame slūžbą!
Juk jau, kas tikt nor, tas būrišką nabagėlį
Stumdo šen ir ten nei kokį šunį nevertą.
- „Tič, – tarė Selmas, – ne per daug dėl to nusimykim!
Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti.
Ponai žemės šios negal be jo ponavoti,
O mes, būrai, vėl be jo negalime vargti.
Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakyt.
Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,
Mislyt tur, kad jį tenai miels Dievs pasodino;
O tasai, kurs užgimdams būru prasidėjo,
Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
Kad tikt viežlybai kaip reik atliekt savo darbus
Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo.
- Tu savavalninke didpilvi, vis pasišiaušęs
Ir nei žaibas koks žaibuodams gandini būrą,
Ar tu ne taip jau kaip bėdžius toks prasidėjai,
Ir moma taip tau, kaip jam, pasturgalį šluostė?
Kas tau liepė vargdienį nuliūdusį spardyt
Ir pasidžiaugt dėl to, kad jis vaitoja dejuodams?
Dievs ant sosto prakilnaus tau paliepė sėstis
Ir piktus koravot bei baust tau įdavė šoblę;
Bet teisiuosius kirst ir durt tau nedavė valią.
Taigi dabokis, aštrų kardą savo pakeldams,
Kad n’įžeistumbei tau klausantį nabagėlį.
Ale matau, kad tu, tyčioms akis užsimerkęs,
Vieryt jau bijais, kad Dievs visur tave mato
Ir kad kartą jis atdengs tavo visą raspustą.
Tič tikt, ik sūdžia šio svieto tau pasirodys
Ir ponus taip, kaip ir mus, sūdop suvadinęs,
Algą kiekvienam, kaip pelnęs yr, sudavadys.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Savais žodžiais persakykite, apie ką kalbama 1 epizode. [1]
- Kaip apibūdinamas amtsrotas? [2]
- Kokia retorinė priemonė vartojama aptariant amtsroto šykštumą? Pakomentuokite ją remdamiesi tekstu. [2]
- Ką kiekvieną naktį veikia amtsroto „dumčiuks“ ir ką jis pasakoja apie pono miegą? [3]
- Kaip vertinate šį epizodą? Ar tai yra ankstesnio epizodo tęsinys, ar nauja amtsroto charakteristika, o gal tik tos pačios minties pakartojimas kitais žodžiais? Atsakymą pagrįskite. [3]
- Kas naujo pasakoma 4 epizode? [4]
- Kas 4 epizode kartojama lyginant su ankstesniais ištraukos epizodais? [4]
- Kaip apibūdinamas Pričkus? [5]
- Kaip keitėsi amtsroto nuotaikos parvežus ir ėmus skaičiuoti pinigus? [6]
- Kaip aprašomas amtsroto pyktis pasigedus šilingo? [7]
- Kaip manote, kieno žodžius girdime 8 epizode? [8]
- Persakykite 8 epizodą savais žodžiais. [8]
- Kaip suprantate 468 eilutę? Ką reiškia „Tič“? Kuo ši eilutė siejasi su ankstesniu tekstu? Ką prisimenate apie Selmą? Koks tai veikėjas? [9]
- Su kokiomis mintimis į pokalbį įsitraukia Selmas? [9]
- Selmas nesutinka su tuo, kas anksčiau pasakyta. Dėl ko jis prieštarauja? [8–9]
- Apie kokią pasaulio tvarką kalba Selmas? Paaiškinkite jo požiūrį. [9]
- Kaip kreipiamasi į ponus ir koks pamokslas jiems pasakomas? [10]
- Dėl ko ponai yra barami? [10]
- Kaip kalbama apie žmonių lygybę? [10]
Apibendriname
- Pasidomėkite, kokiame kontekste šykštumas yra laikomas ypač blogu žmogaus bruožu.
- Šioje ištraukoje kelis kartus su mažomis variacijomis kartojama eilutė „per visą naktį vėl miegot negalėjo“. Raskite tas vietas ir pasvarstykite, ar tai reikėtų suprasti kaip tikrovišką žmogaus būsenos aprašymą, ar kaip retorinę priemonę, savotišką klišę, kuria apibūdinamas žmogaus nerimas.
- Dar kartą perskaitykite 8 epizodą ir aptarkite jo ryšį su ankstesniu šios ištraukos pasakojimu. Patvirtinkite arba paneikite mintį, kad šis epizodas gali būti suvokiamas kaip savotiškas pasakėčios moralas.
- Ši ištrauka skyla į dvi dalis: į vaizdais paremtą pasakojimą ir į samprotavimus ar net ginčą moralės klausimais. Kur yra ta riba ir koks šių dviejų dalių santykis?
- Koks amtsroto paveikslas kuriamas šioje ištraukoje? Kuo jis parankus pasakotojui?
- Selmas nutildo pasakotoją ir iš pradžių jam prieštarauja, bet vėliau... Sekite Selmo minties eigą. Ar jis iš tiesų prieštarauja pasakotojui? Savo atsakymą pagrįskite ištraukos citatomis.
- Įsigilinkite į Selmo kalbą. Kieno tvarką jis pripažįsta ir kaip ją aiškina? Pabandykite apibūdinti Selmo pasaulėžiūrą: kaip jis vertina žmogaus gyvenimą, ką mano apie dieviškąją pasaulio tvarką?
- Dar kartą apsvarstykite Pričkaus mirties aprašymą. Kuriai nuomonei pritartumėte:
- tai tikroviškas Pričkaus – pagrindinio poemos veikėjo – mirties aprašymas, kuriuo iš esmės ir baigiama poema;
- Pričkaus mirties aprašymas – dalis sutirštinto amtsroto pykčio vaizdavimo: buvo sumušti visi iš Karaliaučiaus grįžę pavaldiniai. Be to, nėra tikrai žinoma, ar „Žiemos rūpesčiai“ yra paskutinė poemos dalis.
METAI
(ištraukos)
Pavasario linksmybės
[Pavasario vaizdai]
- Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.
Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,
Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto.
- Tuo laukus orai drungni gaivydami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė.
Krūmai su šilais visais išsibudino keltis,
O laukų kalnai su kloniais pametė skrandas.
Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams,
- Vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo
Ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs,
Vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt.
Žiurkės su šeškais iš šalto pašalio traukės.
Varnos ir varnai su šarkoms irgi pelėdoms,
- Pelės su vaikais ir kurmiai šilumą gyrė.
Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų
Mus jau vargyt vėl pulkais visur susirinko
Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.
Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudyt
- Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n’užsimiršo.
Tuo pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo
Ir lakstydami su birbynėms žaisti pradėjo;
O vorai kampuos sėdėdami verpalus audė
Irgi medžiot tinklus tyloms kopinėdami mezgė.
- Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės
Ir suplėšyt ką tyloms į pagirį traukės.
Ale kokie dyvai – nei viens iš didelio pulko
Verkdams ir dūsaudams mus lankyt nesugrįžo;
Ne! ne verkt, bet linksmytis visi susirinko,
- Nės darbai žiemos visur jau buvo sugaišę,
Irgi pavasaris ant visų laukų pasirodė.
Tuo po tam pašaliai visi kribždėti pagavo
Irgi, bešūkaujant pulkams, ošims pasikėlė.
Viens storai, o kits laibai dainuoti mokėdams
- Ir linksmai lakstydams ik debesių kopinėjo,
O kits ant šakų kopinėdams garbino Dievą.
Bet ir valgių dėl skūpų nei viens nesiskundė.
Rūbai šio ir to didei jau buvo nudilę;
O tūls lopytą parlėkdams parnešė kuodą
- Ir pasisotyt ant laukų vos mažumą rado.
O štai ir taipo parvargęs nieks nedejavo,
Bet visi visur sumišai šokinėdami džiaugės.
Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas
Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.
- Taip besidžiaugiant jam štai jau ir jo gaspadinė
Iš šaltos gaspados vėl išlindusi rados
Ir su savo snapu meilingą sveikino draugą.
Kraiką jie visur didei sudriskusį rado;
Ogi namus naujus, užpernai tikt budavotus
- Rado ant visų kampų permier pagadytus.
Sienas ir čytus ir daug naujintelių sparų
Vėjai su sparnais nuo kraiko buvo nuplėšę.
Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę;
Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
- Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,
Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai.
Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį,
O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė.
Taip po tam abu, daug dirbę bei trūsinėję,
- Valgį sau sužvejot pas klaną nulėkė greitai
Ir, kelias varles bei rupuižes paragavę,
Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo.
Tu, žmogau niekings! mokykis čia pasikakyt
Ir pasisotindams gardžiaus n’užmiršk savo Dievą.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Paaiškinkite poetinę donelaitiško pavasario metaforą. Kodėl pavasarį lydi džiaugsmas – juk po žiemos būrai jaučia nepriteklių?
- Ištraukoje nuolat gretinamas gamtos gyvenimas ir žmonių pasaulis. Kokia šios paralelės reikšmė?
- Šioje ištraukoje pasakotojas kai kur prabyla „mes“ vardu. Raskite tas vietas ir pasvarstykite, kodėl pasirenkama daugiskaita.
- Kaip suprantate sakinį: „Musės ir vabalai pulkais visur susirinko / Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo“?
- Kurį šios ištraukos epizodą galima laikyti beveik atskira pasakėčia, turinčia išplėtotą alegorinę dalį ir trumpą pamokomą apibendrinimą – moralą? Išnagrinėkite šį epizodą.
Vasaros darbai
[Būrų ir ponų palyginimas]
- Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,
Yr didžiausi bei brangiausi dovana Dievo.
Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs
- Savo prastus valgius vis su pasimėgimu valgo,
O prisivalgęs ir viernai dėkavojęs Dievui
Linksmas, sveiks ir drūts miegot į patalą kopa, –
Tas apgauna tą, kurs vis kasdien išsirėdęs,
Ale dūsaudams ir vis sirgdams nutveria šaukštą!
- Kas iš to, kad tūls Mikols, išputusį pilvą
Svietui rodydams ir nei pūslė pasipūsdams,
Kaip koks smirdas dėl šelmystų sviete nerimsta,
Bet su Koinu kasdien dangaus išsigąsta!
Kas iš to, kad Diksas nuogs pas kupiną skrynę
- Klūpodams ir vis vaitodams garbina skarbus!
O nei grašio sau, kad reik, išimti nedrįsta,
Bet nei bloznas vis nedarytą viralą srebia
Ir skarots bei pusnuogis kasdien pasirodo.
Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabagėliai,
- Ponams ir tarnams jų rods prilygti negalim;
Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom.
Ak! kaip daug mieste bei dvaruose prisistena,
Kad mus aplankyt pamaži vėl vasara rengias.
Čia viens, rėkaudams durnai, su podagra pjaujas,
- O kits ten, kitaip dūsaudams, daktaro šaukia.
Ai! dėl ko ponus taip skaudžiai kankina ligos?
Kodėl jų taip daug pirm čėso giltinė suka?
Todėl, kad jie, būriškus išjuokdami darbus,
Su griekais kasdien ir vis tingėdami penis.
- O štai mes, mieste per nieką laikomi būrai,
Pasukų kiek ar išrūgų skystų prisisurbę,
Vis tekini, kaip klapams reik, atliekame darbus.
O kad kartais kokį dar lašinių šmotelį
Ar dešros lietuviškos ben kiek paragaujam,
- Tai dar juo dailiaus uždėts mums sekasi darbas.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kuo skiriasi būrų, ponų ir miestiečių gyvenimo būdas? Kaip yra vertinami vieni ir kiti?
- Su kuo ir kodėl šioje ištraukoje tapatinasi pasakotojas? Pagrįskite remdamiesi tekstu.
- Prisiminkite XVIII a. Mažõsios Lietuvõs istorinę padėtį. Kas buvo senieji krašto gyventojai ir kuo dažniausiai tapdavo atkeliavę kolonistai? Kodėl, lygindamas ponus su būrais, pasakotojas keletą kartų užsimena apie lietuviškumą?
[Šienapjūtė]
- Krizui taip besiskundžiant, štai pulkai susibėgo,
- Ir visur rėksmai „šok, kirsk, grėbk, krauk“ pasidarė.
Tuo laukai kaip skruzdėlyns kribždėti pagavo,
Ir gaspadoriai su bernais šienaudami spardės.
Rodės man, kad visas sviets, kovot susibėgęs,
Kardus ir šobles į margas nunešė pievas.
- Štai tuojaus visur išsišiepusi giltinė smaugė
Ir visoms lankelėms raudą didę padarė,
Nės dar daug žiedų tikt vos žydėti pradėjo
Ir daugums jų vos savo blogą pumpurą rodė.
Daugel dar visur nei būrų kūdikiai žaidė,
- O kiti jau su žiloms barzdoms svyrinėjo.
Giltinė su dalgiu, nei seną gremždama barzdą,
Būrams tuo visiems visur ištuštino pievas...
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Vartodami kuo daugiau žodžių ir posakių iš teksto, papasakokite apie K. Donelaičio vaizduojamą šienapjūtę.
- Padalykite šią trumpą ištrauką į dvi dalis. Paaiškinkite, kuo remdamiesi atlikote užduotį. Apibūdinkite kiekvieną dalį atskirai.
- Ištrauka yra turtinga poetiniu požiūriu. Aptarkite joje vartojamas poetines priemones.
- Kuo šioje ištraukoje kuriami vaizdai primena barokinius kūrinius?
[Kelionė į Karaliáučių]
- Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai
- Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs,
Kad jis naktyj, ant tamsų laukų klydinėdams,
Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė
Irgi namon išaušus jau vos vos parsibastė.
Taip jisai paskui, per dieną visą miegodams,
- Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo,
Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė.
Štai Plaučiūns savo dalgio bei budės pasigedo
Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo;
Ik paskiaus, iš papykio beržinį pagavęs,
- Pačią su glūpais vaikais kone numušė smirdas.
Taip po tam jisai, nesvietiškai prisidūkęs
Ir vienausį kuinpalaikį prastai pažebojęs,
Į Karaliaučių dalgį pirkt tiesiog nukeliavo.
O vei ten, dyvų visokių daug pamatydams
- Ir žioplinėdams vis bei būriškai šokinėdams,
Budę su nauju dalgiu nusipirkt užsimiršo;
Bet ir kuinpalaikį taip jau pas Miką pragėręs,
Pėsčias po dviejų nedėlių vos parsibastė
Ir savo pievą pridergtą (tikt gėda sakyti)
- Šnypšdams ir rėplinėdams vis su pjautuvu kirto;
Bet kaimynai jo rugius jau buvo suvalę,
Ir keli kviečių plyckus pasikepę valgė.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kaip vaizduojamas Plaučiūnas? Kuriuos jo poelgius smerkia pasakotojas?
- Tai vienas iš kelių poemoje esančių pasakojimų apie būrų keliones į miestą. Kas Plaučiūnui nutinka mieste?
- Ištraukoje yra užuomina apie kaimo bendruomenės gyvenimą. Kokie kaimynų tarpusavio santykiai atsiskleidžia šiame epizode?
- Palyginkite Plaučiūno kelionę į Karaliaučių su jau vadovėlyje aptarta Pričkaus kelione į šį miestą („Žiemos rūpesčiai“, nuo 411 eil.). Kokios būrų nesėkmių priežastys?
Žiemos rūpesčiai
[Dočio teismas]
- Pričkui taip šaltyšiškai būrus bemokinant,
Štai ant ūlyčios toksai pasidarė šūvis,
Kad ir žemė su visais daiktais padrebėjo,
O stuboj langai, naujai taisyti, sudrisko.
Kožnas, šūvį tą girdėdams, taip nusigando,
- Kad apgaišę tuo keli po suolu nupuolė;
Bet kiti tarp jų, daugiaus turėdami proto,
Iš stubos Plaučiūno tuo kūliais išsirito
Irgi bekapanojant ant kiemo Duraką rado,
Nės Dočys, varnienos ėst permier užsigeidęs,
- Bėdžiui tam glūpam loduotą puloką davė
Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.
Duraks, paikas vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,
Varnų mušt tuojaus kiek reik su puloku bėgo.
Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,
- Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę
Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;
Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.
Tokiai negandai, žėlėk Dieve! nusitikus,
Tuo pons amtsrots su tarnais visais pasirodė
- Ir tyrinėdams klausė, kaip ugnis pasikėlus.
Štai kiekviens, širdingai verkdams irgi dūsaudams,
Dočio neprieteliaus ir varnų jo paminėjo.
Amtsrots su tarnais, kalbas girdėdami tokias,
Dyvyjos didei ir Dočį bardami spjaudė.
- Bet dar to negana. Raspustą reik koravodyt.
Todėl su lenciūgais jį drūtai surakino
Ir surakytą taip ant rogių nuvežė sūdyt.
Po penkių dienų daugums susirinko sūdžių
Ir daugybę liudininkų tuojaus suvadino.
- Štai tuo Milkus ir Enskys su Bleberio žentu,
Lauras ir Laurienė, Jekė su Pakuliene.
Liudyt ir ant Dočio skųst anksti nukeliavo.
Taipgi dabar visiems jau viežlybai susirinkus,
Dočį provninkai atvesdyt urdelį davė.
- Jis didei dūsaudams provninkams pasirodė.
Ponai klausė jį, kaip sūdžioms reik tyrinėti,
Kad jie provą nor kožnam vertai padaryti;
O ir liudininkai visi, provon suvadyti,
Liudyjo taip vertai, kad ponai liudymą gyrė.
- Bet Dočys, girdėkit tikt, rankas įsirėmęs,
Provninkams visiems nei gero nedavė žodžio.
„Kas jums rūp, – tarė jis, – jūs provninkai maloningi,
Kad, varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,
Varnų ben porelę sau pietums nusišauju?
- Ar nepavelyjo gaišyt jas mūsų karalius?
Tarp lietuvninkų daug yr išdykusių būrų
Ir bernų daug yr, kurie tą niekina valgį;
O man vis viens miers, kad tikt mėsos prisivalgau.
O jūs bėdžiui man kąsnelį tokį pavydit?
- Ar ne gana, kad aš jums varnų nunešu kojas
Ir, kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,
Galvas nusuktas kasmets jums duot nesistengiu?
Taigi ben irgi manęs ben kartą jau susimilkit,
Kad aš iš bėdos, gaivydams savo dūšelę,
- Varnų ben kelias išsikept kasmets nusišaudau.
Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,
Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.“
Pričkus su kitais šaltyšiais, Bleberio sėbrais,
Dyvyjos didei, dyvus girdėdami tokius.
- „Ak, – tarė viens tarp jų, – toktu su mūsų gadyne,
Kad savovalninkai, drausmės n’atbodami ponų,
Sau ir artymui biednam iškadą padaro.
Ar ne gana pons amtsrots mus, kaip tėvs pamokydams,
Draudęs yr su pūčkoms ant padvarijų šaudyt?
- O kieksyk kunigai, mišias laikydami, barė,
Kad mes ponams, kaip mums reik, klausyt nenorėjom.
Taigi dabar žiūrėkit tikt, kas mums pasidarė!
Ak Dočy, Dočy! tu mūs klausyt nenorėjai,
Kad tave mes visi viernai graudendami barėm!
- Rods, žėlėk Dieve! mūs viešpatys maloningi
Būrą, vis pinigų daugiaus norėdami, lupa.
Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja
Ar čerpėj nešvankią jų sau šutina mėsą,
Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda.
- Ale ką veiks žmogus stokodams ir badu mirdams?
Dėl bėdos juk kartais daug dyvų nusiduoda.
Tikt permier negerai, kad kuočės glūps savavalninks
Šaudydams durnai kitiems supleškino namą.“
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Epizodą apie Dočio teismą sudaro kelios dalys. Apibūdinkite ištraukos kompoziciją ir pagrindines temas.
- Kokiais argumentais grindžiami kaltinimai Dočiui?
- Kaip savo elgesį pateisina Dočys, gindamasis teisme? Ką jis kaltina dėl sunkaus būrų gyvenimo?
- Atidžiai perskaitykite paskutinę ištraukos dalį nuo 360 eilutės; joje kalba vienas iš dvaro prievaizdų – šaltyšius. Kokia jo nuomonė: jis kaltina ar gina Dočį?
- Kaip manote, ar Dočys yra „nenaudėlis“ būras?
„Metų“ stilius
XVIII a. pr. Mažõjoje Lietuvojè buvo ginčijamasi, kokia turėtų būti lietuviškų raštų kalba. Vieni siūlė remtis senąja religinių raštų kalba, kiti – vartoti šnekamąją liaudies kalbą. Buvo siekiama, kad per pamokslus ir knygas skleidžiamas Dievo žodis būtų suprantamas paprastiems kaimo žmonėms. K. Donelaitis gerai mokėjo lietuvių valstiečių kalbą ir ja aprašė būrų gyvenimą. Jo kalba labai turtinga, lanksti, bet nenudailinta. Galima sakyti, kad K. Donelaitis – pirmasis lietuvių rašytojas, taip plačiai pasinaudojęs kasdienės žmonių kalbos turtais.
Poema „Metai“ turėjo būti suprantama lietuvių valstiečiui, bet kartu neprieštarauti ir to meto literatūriniam išsimokslinusių žmonių skoniui. Poetas nevengia vartoti netgi vulgarių posakių ir žodžių. Galima būtų sakyti, kad, ypač bardamas „nenaudėlius“ būrus arba ponus, autorius nesirenka žodžių ir tiesiog valstietiškai išsiplūsta. Vis dėlto vulgarizmai neišsiskiria iš konteksto, nes kalbama tarsi atsistojus greta būro, o dažnai lyg užsidėjus jo kaukę. Sodraus mėžinio kvapo pabrėžimas tampa ne vien pažeminimo, bet ir išaukštinimo priemone. „Vasaros darbuose“ sakoma:
Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro,
O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.
Mėžinys pakvimpa tik tam, kam jis yra tapęs vertybe, nors dėl to savo kvapo jis tikrai nepraranda:
Kam juokies, žioply! girdėdams mandagų žodį?
Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,
Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?
Taigi pasirinktas žemasis stilius tiesiogiai susijęs su žemiškais būrų darbais ir jų gyvenimu, ir tai atitinka pasakotojo norą iškelti žemąjį socialinį sluoksnį, su kuriuo K. Donelaitis sieja didžiausias viltis. Kai pasakotojo žvilgsnis kyla aukštyn, sodrius žodžius ima keisti deminutyvai. Pavyzdžiui, „Žiemos rūpesčių“ pabaigoje kreipiamasi į „dangiškąjį tėtutį“:
Vislab bus niekai, ką veiksim argi pradėsim,
Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės.
Žemojo stiliaus pabrėžimas ir vertės jam suteikimas aiškiai priešina poemos tematiką su eiliavimo būdu. Poema parašyta antikine eilėdara – hegzametru, kuris tradiciškai buvo vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Be to, hegzametras reikalauja labai tiksliai laikytis nustatyto skiemenų skaičiaus ir kirčiuotų skiemenų tvarkos eilutėje. Taigi „Metuose“ susiduria du dalykai: apie paprastų valstiečių gyvenimą kalbama kasdiene jų kalba, bet šiam pasakojimui pasirenkama iškilminga, epiniams kūriniams būdinga antikinė eiliavimo sistema, o juk, pagal klasicizmo estetiką, pasakojimas apie valstiečių gyvenimą žemajam stiliui būdinga kalba turėtų atrodyti komiškai. Tačiau „Metuose“ tokia eiliavimo forma, gausūs palyginimai, hiperbolės, epitetai pakylėja aprašomus būrų buities vaizdus, sutaurina net ir šiurkštesnius posakius. Visa tai kuria savitą, savajam laikui originalų poemos stilių.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Kodėl „Metų“ pasakojimui K. Donelaitis pasirenka to meto valstiečių lietuvninkų kalbą?
- „Metų“ stilius gali būti siejamas ir su žemuoju, ir su aukštuoju klasicizmo estetikos stiliumi. Argumentuokite.
- Kaip vertinate tai, kad K. Donelaitis poemoje nevengia grubesnio žodžio?
K. Donelaičio hegzametras
K. Donelaitis visus lietuviškus kūrinius rašė antikiniu hegzametru – nerimuotomis šešių pėdų eilutėmis. Pėdą sudaro du arba trys skiemenys, iš kurių pirmasis gauna iktą – intonacinį smūgį, kirtį. K. Donelaičio poezijoje jis sutampa su žodžio kirčiu. Eilutės viduryje būna viena arba dvi pauzės, vadinamos cezūromis.
Pėdas vieną nuo kitos atskirkime vienu brūkšniu, o cezūrą pažymėkime dviem stačiais brūkšniais ir perskaitykime pirmąsias „Pavasario linksmybių“ eilutes:
Jau sau | lelė | vėl || at | kopdama | budino | svietą
Ir žie | mos šal | tos || trū | sus par | graudama | juokės.
XVIII a. vid. hegzametro pritaikymas lietuvių kalbos sistemai buvo naujas reiškinys. Hegzametrą pasakėčiose K. Donelaitis pavartojo anksčiau už šios eilėdaros pradininką vokiečių literatūroje Frydrichą Gotlybą Klopštoką (Friedrich Gottlieb Klopstock). Tyrinėtojai pabrėžia „Metų“ eiliavimo išradingumą, didžiausią nuostabą kelia ypatingas K. Donelaičio mokėjimas kalbėti taip raiškiai, laisvai ir sklandžiai, kad skaitydamas net nepastebi, į kokią griežtą eiliavimo sistemą dedamas kiekvienas poemos žodis, kiekvienas skiemuo ar šiaip garsų derinys. Atrodo, kad poetas kiekvieną „Metų“ eilutę bus šlifavęs taip pat rūpestingai ir kantriai, kaip ir savo garsiuosius didinamuosius stiklus.
KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS
- Paaiškinkite „Metų“ eiliavimo principą.
- Pasidomėkite, kokie antikiniai kūriniai parašyti hegzametru.
- Pasirinkite kelias eilutes ir sužymėkite jose pėdų ribas ir cezūrų vietas. Ištrauką raiškiai perskaitykite.