Kai darai daugiau, nei gali

Pirmas skyrius

1

– Ada! Traukis nuo lango! – sugriaudėjo mamos balsas.

Sugriebusi mane už rankos trūktelėjo taip, kad nupuoliau nuo kėdės ir skaudžiai žnektelėjau ant grindų.

– Aš tik pasisveikinau su Stivenu Vaitu.

Žinojau, nereikia atsikalbinėti, bet mano liežuvis kartais aplenkdavo mintis. Tą vasarą tapau kovotoja.

Mama skėlė man antausį. Galingą. Loštelėjau ir mano galva trenkėsi į kėdės koją. Akimirką pamačiau žvaigždes.

– Negali su niekuo kalbėti! – rėkė mama. – Per savo širdies gerumą leidžiu tau žiūrėti pro langą, bet ir jį tuoj užkalsiu, jei iškiši lauk nosį ir dar su kuo nors šnekėsies!

– Džeimis lauke, – išlemenau.

– O ko jam nebūti lauke? Juk jis ne luošys. Ne toks kaip tu, – atkirto mama.

Kietai suspaudžiau lūpas, kad neišsprūstų žodžiai, kurie jau veržėsi lauk, ir papurčiau galvą nuvydama šalin mintis. Tada pastebėjau ant grindų kraujo dėmę. Vaje. Liko neišvalyta. Jei mama pamatys – kaipmat viską supras. Tada man tikrai galas. Atsargiai nušliaužiau prie dėmės, atsisėdau ant jos ir pariečiau po savim nesveikąją koją.

– Verčiau išvirtum arbatos, – paragino mama.

2

Prisėdusi ant lovos krašto nusitraukė kojines ir pamojavo man prieš akis sveikom pėdom.

– Man netrukus į darbą.

– Taip, mama.

Patraukiau po langu stovėjusią kėdę taip, kad ši pridengtų kraujo dėmę. Nuropojau grindimis, stengdamasi slėpti nuo mamos šašuotą nesveikąją pėdą. Prisitraukusi atsisėdau ant kitos kambary buvusios kėdės, uždegiau dujas ir užkaičiau virdulį.

– Paraikyk duonos ir užtepk spirgų, – paliepė mama. – Ir broliui.

Nusijuokė.

– O jeigu atliktų kokia riekė – galėsi išmesti pro langą. Kažin kaip Stivenui Vaitui patiktų tavo pietūs? Neblogi, ką?

Tylėjau. Atriekiau dvi storas riekes, o likusią duoną paslėpiau už kriauklės. Džeimis vis tiek negrįš namo iki mamai išeinant, o jis visada dalinasi su manim maistu.

Kai paruošiau arbatą, mama priėjo paimti savo puodelio.

– Dukra, iš akių matau, ką galvoji, – pasakė. – Nesumanyk man nepaklusti. Tau pasisekė, kad pakenčiu tave tokią. Nė neįsivaizduoji, kaip nepalyginamai blogiau viskas gali būti.

Įsipyliau į puodelį arbatos. Sriubtelėjau didelį gurkšnį ir pajutau į pilvą srūvančią deginančią karšto skysčio srovę. Mama nejuokavo. Aš irgi.

3

Būna visokių karų.

Istorija, kurią jums pasakoju, prasidėjo prieš ketverius metus, 1939-ųjų vasaros pradžioje. Ánglijai grėsė dar vienas Didysis karas, tas, kurio sūkuryje dabar sukamės. Žmonės bijojo. Man buvo dešimt metų (tiesa, anuomet to nežinojau), ir nors buvau girdėjus apie Hitlerį – nuotrupas ir keiksmus, kurie iš gatvės atsklisdavo iki mano lango trečiame aukšte, – man nerūpėjo nei šis, nei koks nors kitas karas tarp šalių. Gal iš to, ką jau papasakojau, pamanėt, jog kariavau su savo motina. Bet mano pirmas karas, dar birželį, kilo tarp manęs ir brolio.

Džeimis turėjo kupetą dirvos rusvumo plaukų, angelo akis ir velniūkščio sielą. Mama pasakė, kad jam šešeri ir rudenį jis eis į mokyklą. Skirtingai nuo manųjų, jo kojos buvo tvirtos, su dviem sveikom pėdom. Jomis galėdavo nuo manęs pabėgti.

O aš siaubingai bijojau likti viena.

Mūsų vieno kambario butas buvo trečiame aukšte, virš smuklės, kurioje mama dirbdavo vakarais. Rytais ji labai ilgai miegodavo, o aš privalėjau pamaitinti Džeimį ir neleisti jam triukšmauti, kol mama susiruoš keltis. Paskui ji išeidavo apsipirkti ar šiaip į gatvę – paplepėti su moterimis. Kartais vesdavosi ir Džeimį, bet dažniausiai ne. Vakarais mama išeidavo dirbti, aš išvirdavau Džeimiui arbatos, paguldydavau miegoti ir padainuodavau lopšinę. Kiek atsimenu, visada tai darydavau nuo tada, kai Džeimis dar buvo vystykluose, per mažas sėstis ant puoduko.

Mes žaisdavom, dainuodavom ir pro langą stebėdavom pasaulį: ledų pardavėjo vežimėlį, gauruotu arkliuku vediną skudurininką, vakarais iš dokų grįžtančius vyrus, moteris, džiaustančias skalbinius ir besišnekučiuojančias prieangiuose. Gatvėje vaikai šokinėdavo per virvutę ir žaisdavo liestynes.

Net ir tuomet būčiau galėjusi nulipti žemyn. Nuropoti ar nušliaužti laiptais užpakaliu. Nebuvau bejėgė. Bet kai kartą išdrįsau išeiti laukan, mama sužinojusi prilupo mane iki kraujo.

– Begėdė! – klykė. – Pabaisa su pasišlykštėtina pėda! Manai, visi turi matyti mano gėdą?

Ji pagrasino aklinai užkalti langą, jei dar sykį pabandysiu išsigauti į lauką. Visada grasindavo tai padaryti.

4

Mano dešinė pėda buvo maža ir persisukusi taip, kad jos apačia su ore styrančiais pirštais žiūrėjo į viršų, o tai, kas turėjo būti viršus, lietė žemę. Kulkšnis irgi buvo susisukusi, ir kaskart, kai bandydavau atsistoti, nudiegdavo taip, kad vengiau tai daryti. Užtat puikiai ropojau. Nesipriešinau įkalinimui kambaryje, kol su manim buvo Džeimis. Bet paaugęs jis veržėsi lėkti į gatvę žaisti su kitais vaikais.

– Ko jam nelėkti? – tarė mama. – Juk jis normalus vaikas.

O Džeimiui pasakė:

–Tu ne toks kaip Ada. Gali eiti kur nori.

– Negali, – paprieštaravau, – turi likti ten, kur jį matyčiau.

Iš pradžių taip ir būdavo, bet paskui jis susidėjo su būriu berniūkščių – tiek jį ir temačiau. Sugrįžęs pasakodavo apie dokus Temzės pakrantėje, į kuriuos iš didžiulių laivų iškraudavo iš viso pasaulio atplukdytas prekes. Pasakodavo apie traukinius ir už mūsų daugiabutį namą didesnius sandėlius. Jis matė Šv. Marijos bažnyčią, kurios varpai mušė man laiką. Vasaros dienoms vis ilgėjant, grįždavo namo kaskart vis vėliau, kol galiausia parsirasdavo tik mamai seniausiai išėjus į darbą. Jo niekada nebūdavo namie, bet mamai tai nerūpėjo.

Tas kambarys buvo mano kalėjimas. Negalėjau pakęsti karščio, tylos, tuštumos.

Išbandžiau viską, kad sulaikyčiau Džeimį. Užgriozdžiau duris, kad negalėtų išeiti, tik jis jau buvo stipresnis. Maldavau mamos. Grasinau Džeimiui, o vieną karštą dieną miegančiam surišau rankas ir kojas. Priversiu jį likti su manim.

5

Džeimis pabudo. Jis neklykė ir nerėkė. Sujudėjo ir liko tįsoti, bejėgis, įsmeigęs į mane akis.

Skruostais sruvo ašaros.

Kaip mokėdama greičiau išlaisvinau jį. Jaučiausi pabaisa. Ant riešo, kur per stipriai užveržiau virvę, liko raudonas dryžis.

– Pažadu niekada daugiau to nedaryti, – pasakiau. – Niekada daugiau to nedarysiu.

Bet ašaros jam nesiliovė tekėti. Supratau. Dar niekada gyvenime nebuvau įskaudinusi Džeimio. Nė karto nebuvau jam trinktelėjusi.

Dabar buvau kaip mama.

– Liksiu namie, – sušnabždėjo jis.

– Ne, – atsakiau, – neprivalai. Tik prieš išeidamas išgerk arbatos.

Padaviau jam puodelį ir spirgais užteptą duonos riekę. Tą rytą buvom dviese, mama nežinia kur išėjusi. Paglosčiau Džeimiui galvą, pabučiavau į viršugalvį, padainavau jam, dariau viską, kad tik nusišypsotų.

– Netrukus vis tiek eisi į mokyklą, – pasakiau ir nustebau, kodėl anksčiau nebuvau apie tai pagalvojusi. – Tavęs nebus visą dieną, bet aš ištversiu. Pasistengsiu ištverti.

Įkalbėjau jį eiti žaisti ir pamojavau jam pro langą.

O tada ėmiausi to, ką seniai turėjau padaryti. Pradėjau mokytis vaikščioti.

Jei galėčiau vaikščioti, gal mama manęs taip nesigėdytų. Gal kaip nors paslėptume mano luošą pėdą. Galėčiau išeiti iš kambario ir būti su Džeimiu, ar bent nueiti pas jį, jeigu jam prireiktų manęs.

Taip ir atsitiko, tik ne tokiu būdu, kaip tikėjausi. Galiausia jie susiliejo į vieną – mano mažasis karas su Džeimiu ir prasidėjęs Didysis karas, Hitlerio karas, kuris mane išlaisvino.

Antras skyrius

6

Pradėjau tą pačią dieną. Prisitraukusi atsisėdau ant kėdės ir padėjau ant grindų abi pėdas. Sveiką kairę pėdą. Luošą dešinę. Ištiesiau kelius ir atsistojau įsitvėrusi kėdės atkaltės.

Paaiškinsiu, kokia buvo mano bėda. Žinoma, galėjau stovėti. Jei būčiau norėjusi, galėjau šokuoti viena koja. Bet ropodama rankom ir keliais judėjau greičiau, o mūsų butas buvo per mažas, kad vargčiau stačia. Mano kojų raumenys, ypač dešinės, nebuvo pratę prie vertikalios padėties. Nugara linko. Tačiau tai buvo antraeiliai dalykai. Jei būtų reikėję tik stovėti – viskas būtų buvę gerai.

Eidama turėjau atremti į grindis luošąją pėdą. Perkelti ant jos kūno svorį, pakelti nuo grindų sveikąją koją ir nenukristi, netekus pusiausvyros ar nuo deginančio skausmo.

Tą pirmąją dieną stovėjau svirduliuodama, laikydamasi kėdės. Lėtai perkėliau dalį kūno svorio nuo kairės kojos ant dešinės. Aiktelėjau.

Gal nebūtų buvę taip sunku, jeigu būčiau vaikščiojusi nuo pat pradžių. Gal persisukę kulkšnies kaulai būtų prisitaikę. Gal juos dengusi plonytė oda būtų sutvirtėjusi.

Galbūt. Dabar to niekada nesužinosiu, o nepabandžiusi žengti tikrai nenueisiu pas Džeimį. Paleidau kėdės atkaltę. Ištiesiau luošąją koją. Visu kūnu pasvirau į priekį. Skausmas lyg peiliu pervėrė kulkšnį. Parkritau.

Stotis. Įsitverti kėdės. Išsitiesti. Žingsnis pirmyn. Krytis. Stotis. Dar sykį. Šįkart sveikoji koja pirmyn. Aiktelėjau, ištiesiau nesveikąją koją ir – sudribau.

Perplyšo luošosios pėdos oda. Ant grindų pasklido kraujo dėmė. Neištvėriau. Drebėdama atsiklaupiau, susiradau skudurą ir išvaliau kraują.

7

Taip praėjo pirmoji diena. Antrąją buvo blogiau. Antrą dieną skaudėjo ir sveikąją pėdą. Sunkiai pajėgiau ištiesti kojas. Ant kelių švietė mėlynės, o žaizdos ant luošosios pėdos neužsitraukė. Antrą dieną galėjau tik stovėti įsikibusi kėdės. Stovėjau ir žiūrėjau pro langą. Mokiausi perkelti svorį nuo kojos ant kojos. Paskui kritau ant lovos ir ilgai raudojau  – iš skausmo ir nuovargio.

Žinoma, tai buvo mano paslaptis. Nenorėjau, kad mama sužinotų, kol neišmoksiu gerai vaikščioti, ir nepasitikėjau Džeimiu, kad jai neišplepės. Būčiau galėjusi išrėkti naujieną į gatvę, bet kas iš to? Pro langą kasdien matydavau žmones, kartais juos net užkalbindavau, ir nors jie man pamodavo ar net ištardavo: „Sveika, Ada!“ – niekada iš tikro su manim nesikalbėdavo.

Gal mama man nusišypsos. Gal pasakys: „Mano gudruolė.“

Mintimis siekiau dar toliau. Po sunkios dienos, užkėlusi koją ant lovos, tvardydamasi, kad nepravirkčiau, svajojau, kaip mama paims mane už rankos ir nusives laiptais žemyn. Svajojau, kaip mudvi išeisim į gatvę ir ji visiems pasakys: „Čia Ada. Mano duktė. Ne tokia beviltiška, kaip atrodė.“

Juk ji buvo mano mama.

Svajojau, kaip padėsiu jai apsipirkti. Svajojau eiti į mokyklą.

8

– Papasakok man viską viską, – vieną vėlų vakarą paprašiau Džeimio.

Jis sėdėjo man ant kelių prie atviro lango.

– Ką šiandien matei? Ko išmokai?

– Kaip ir prašei, užėjau į krautuvę, – atsakė Džeimis. – Vaisių krautuvę. Visur vaisiai. Sukrauti ant stalų.

– Kokie vaisiai?

– Hmm... obuoliai. Ir panašūs į obuolius, bet ne visai. Ir tokie apvalūs, oranžiniai, blizgantys, o kai kurie buvo žali...

– Turi išmokti jų pavadinimus, – pasakiau.

– Negaliu, – atsakė Džeimis. – Mane pamatęs pardavėjas išvarė lauk. Rėkė neleisiantis suskretusiems elgetoms vogti jo vaisių, ir išvijo su šluota.

– Džeimi, tu ne suskretęs elgeta.

Mes kartais maudydavomės, kai mama nebeapsikęsdavo dvoko.

– Be to, juk nevogei.

– Žinoma, vogiau, – atsakė Džeimis.

Įkišęs ranką į marškinių užantį, ištraukė vieną ne visai obuolį, gumbuotą, geltoną, minkštą. Tai buvo kriaušė, nors tada to dar nežinojom. Kai suleidom į ją dantis, mums per smakrą tekėjo sultys.

Dar niekada neteko ragauti nieko skanesnio.

Kitą dieną Džeimis nukniaukė pomidorą, bet po dienos buvo pagautas mėsinėje vagiantis žlėgtainį. Mėsininkas prikūlė jį tiesiog gatvėje, paskui partempė namo pas mamą ir jai iškalbėjo. Tada mama sugriebė Džeimį už sprando ir dar sykį jį prikūlė.

– Mulki! Suprasčiau, jei vogtum saldainius! Ką būtum daręs su tuo žlėgtainiu?

– Ada alkana, – kūkčiojo Džeimis.

Aš buvau alkana. Mokytis vaikščioti buvo alinantis darbas ir visąlaik jaučiau alkį. Bet Džeimis suprato, kad nereikėjo to sakyti. Pamačiau, kaip akys iš baimės išsiplėtė.

– Ada! Turėjau suprasti!

Mama pasisuko į mane.

– Mokai brolį vogti? Niekam tikusi nuodvasa!

9

Ji užsimojo atpakalia ranka. Aš sėdėjau ant kėdės. Nepagalvojusi pašokau, kad išvengčiau smūgio.

Išsidaviau. Jei norėjau išlaikyti paslaptį, negalėjau žengti nė žingsnio. Mama piktai sužiuro į mane.

– Ar tik neketini šokti į akis? – paklausė. – Ant kelių ir į sandėliuką.

– Mama, ne, prašau, nereikia, – maldavau susmukusi ant grindų.

Sandėliukas buvo spintelė po kriaukle. Vandens vamzdis kartais lašėdavo, todėl ten visada būdavo drėgna ir dvokė. Dar blogiau, ten gyveno tarakonai. Nelabai išsigąsdavau pamačiusi vieną kitą ropojant po kambarį. Galėjau sutraiškyti jį suėmusi popieriaus skiaute ir išmesti pro langą. Spintelėje, tamsoje, negalėjau jų traiškyti. Jie ropodavo per mane. Kartą vienas įsmuko į ausį.

– Lįsk, – šypsodamasi įsakė mama.

– Aš lįsiu, juk aš nukniaukiau mėsą, – pasisiūlė Džeimis.

– Ne, lįs Ada, – atsakė mama, šypsodamasi Džeimiui. – Kaskart, kai būsi pagautas vagiant, Ada praleis naktį spintelėje.

– Ne visą naktį, – sušnabždėjau, bet, žinoma, taip ir nutiko.

10

Kai gyvenimas pasidarydavo nepakeliamas – atsiribodavau. Mokėjau atsiriboti, kad ir kur būčiau – ant kėdės ar spintelėje; nieko nebematydavau, negirdėdavau ir net nejausdavau. Išnykdavau.

Puikus dalykas, tik viskas nutikdavo nepakankamai greitai. O pirmosios minutės sandėliuke buvo baisiausios. Susirietus nutirpo kūnas. Buvau jau augesnė.

Ryte, kai mama mane išleido, jaučiausi apdujusi, pasiligojusi. Pabandžiau išsitiesti, kūną persmelkė skausmas, rankas ir kojas traukė mėšlungis, badė lyg adatom. Atsiguliau ant grindų. Mama nužvelgė mane iš viršaus.

– Bus tau pamoka, – pasakė. – Nebandyk peršokti per save.

Žinojau, kad mama įminė bent dalį mano paslapties. Dariausi stipri. Jai tai nepatiko. Vos ji išėjo, atsistojau ir prisiverčiau pereiti kambarį.

11

Rugpjūtis ėjo į pabaigą. Žinojau, kad netrukus Džeimis pradės lankyti mokyklą. Nebebijojau, kad jis išeis iš namų, bent ne taip, kaip anksčiau, tik baiminausi ilgėliau pasilikti viena su mama. Tądien Džeimis liūdnas anksti grįžo namo.

– Bilis Vaitas pasakė, kad visi vaikai išvažiuoja, – tarė.

Bilis Vaitas buvo Stiveno Vaito jaunėlis brolis ir geriausias Džeimio draugas.

Mama ruošėsi į darbą. Pasilenkusi užsirišo batus ir stenėdama atsitiesė.

– Taip kalba.

– Kaip išvažiuoja? – paklausiau.

– Išvažiuoja iš Londono, – atsakė mama. – Dėl Hitlerio ir jo bombų.

Ji žiūrėjo į Džeimį, ne į mane.

– Kalba, kad miestą bombarduos, todėl visus vaikus reikia išvežti į kaimą, toliau nuo pavojaus. Dar nenusprendžiau, ar ir tave išsiųsti. Galbūt. Viena burna mažiau.

– Kokios bombos? Koks kaimas? – paklausiau.

Mama apsimetė neišgirdusi.

Džeimis klestelėjo ant apsuktos kėdės ir iškišo kojas pro atkaltės stipinus. Jis atrodė toks mažas.

– Bilis sako, kad jie išvažiuos šeštadienį.

Po dviejų dienų.

– Mama jam perka naujus drabužius.

– Neturiu pinigų naujiems drabužiams, – atsakė mama.

– O kaip aš?

Mano balsas suskambo gailiau, nei būčiau norėjusi.

– Aš irgi išvažiuosiu? Kaip aš?

Mama nežiūrėjo į mane.

– Žinoma, ne. Vaikai važiuoja gyventi su maloniais žmonėmis. Kas norėtų tavęs? Niekas. Malonūs žmonės nenori matyti tokios kojos.

– Galėčiau gyventi su bjauriais žmonėmis, – pasakiau. – Būtų visai kaip čia.

Pamačiau atlekiant ranką, bet pasilenkti nespėjau.

– Nesitikėk.

Jos lūpas perkreipė šypsena, nuo kurios man suspausdavo pilvą.

– Tu negali išvažiuoti. Niekada negalėsi. Liksi čia, šiame kambaryje, nesvarbu, kris bombos ar ne.

Džeimis išblyško. Žiojosi kažką sakyti, bet aš papurčiau galvą ir jis užsičiaupė. Mamai išėjus, puolė man į glėbį.

– Nesijaudink, – raminau sūpuodama.

Aš nebijojau. Džiaugiausi praleidusi vasarą taip, kaip ją praleidau.

– Sužinok, kur reikia ateiti ir kelintą turim ten būti, – pasakiau. – Mes išvažiuosim kartu.

Penktas skyrius

1

Įdienojus pasidarė dar blogiau. Kitaip negalėjo nė būti. Traukinys sustojo, vėl pajudėjo, vėl sustojo. Pro langus kaitino saulė, o viduje oras lyg sukrešėjo. Maži vaikai verkė. Vyresnieji pešėsi.

Galiausiai sustojome perone, bet valdinga moteris prie durų niekam neleido išlipti. Ji barėsi su vyriausiąja mokytoja, paskui su visais kitais mokytojais, o paskui net su traukinio mašinistu. Mokytojai maldavo mus išleisti, bet moteris akmeniniu veidu ir uniforma, panašia į kareivišką, tik su sijonu, tukseno į rankoje laikomus lapus ir nieko nenorėjo girdėti.

– Aš laukiu septyniasdešimties motinų su kūdikiais, – kalbėjo, – o ne dviejų šimtų mokinių. Čia taip parašyta.

– Man nerūpi, kas parašyta jūsų lape, – atšovė vyriausioji mokytoja.

Mūsų vagonui priskirta mokytoja papurtė galvą ir atidarė duris.

– Visi išlipat, – pasakė mums. – Stotyje yra tualetai. Surasim jums valgyti ir gerti. Eikit.

Mes išlipom, išsiveržėm lyg jūra. Kiti mokytojai pasekė jos pavyzdžiu ir atidarė vagonų duris. Moteris akmeniniu veidu piktai dėbčiojo ir rėkavo įsakymus, bet jų niekas neklausė.

2

Dar nebuvau mačiusi tokio šurmulio ir triukšmo. Geriau už fejerverkus.

Džeimis padėjo man išlipti iš traukinio. Buvau sustirusi, tačiau man skubiai reikėjo į tualetą.

– Parodyk, kaip juo naudotis, – paprašiau Džeimio.

Skamba juokingai, bet pirmąkart atsidūriau tikrame tualete. Nors namie buvo vienas bendras, koridoriaus gale, aš tuštindavausi į kibirą, o mama ar Džeimis jį išpildavo.

– Manau, man reikėtų eiti į berniukų, – tarė Džeimis.

– Kaip – berniukų?

– Matai?

Jis mostelėjo į dvejas duris. Berniukai ėjo pro vienas, o mergaitės – pro kitas. Dabar už tų durų išsiraitė ilgiausios eilės.

– Tai pasakyk, ką reikia daryti.

– Pasisiok ir nuleisk vandenį.

– Kas tai? Kaip reikia nuleisti vandenį?

– Ten bus tokia svirtelė, nuspausk ją žemyn.

3

Sulaukiau savo eilės, užėjau vidun ir viską supratau, net kaip nuleisti vandenį. Ten buvo ir kriauklė su čiaupu, tad susivilgiau vandeniu įkaitusius skruostus. Kita mergaitė – apgailėtina, bjauriausia mano kada nors matyta mergaitė – stovėjo prie kriauklės priešais manąją. Atrodė keista. Piktai pašnairavau į ją, o ji pašnairavo į mane.

Staiga supratau, kad žiūriu į veidrodį.

Mama turėjo veidrodį. Jis kabojo aukštai ant sienos ir man nerūpėjo. Dabar priblokšta spoksojau į šį. Maniau atrodanti kaip ir visos mergaitės. Bet mano plaukai buvo ne lygūs, o styrojo kuokštais. Oda buvo blyškesnė už jų, pieno baltumo, su pilkšvu atspalviu, ypač kaklo. Iš po išblukusio sijono, kuris, pasirodo, buvo dėmėtas, išaugtinis, kyšojo keliai su purvinom nuospaudom.

Ką galėjau padaryti? Giliai įkvėpiau ir išsvirduliavau lauk. Džeimis manęs jau laukė. Nužvelgiau jį nauju kritišku žvilgsniu. Ir jis buvo labiau apskuręs nei kiti vaikai. Išblukusiais nenusakomos spalvos marškiniais, juodomis panagėmis.

– Reikėjo išsimaudyti, – tariau.

– Nesvarbu, – gūžtelėjo Džeimis.

Bet buvo svarbu.

4

Ten, namuose, žiūrėdama pro langą į skersgatvį, kitoje gatvės pusėje ties kampu mačiau žuvų krautuvę. Kas rytą į ją atveždavo žuvies ir išdėliodavo ant storos šaltos akmeninės plokštės. Per vasaros karščius žuvis greit gesdavo, todėl moterys atsargiai rinkdavosi šviežiausią ir geriausią.

Štai kas buvome mes, vaikai: žuvys ant akmeninės plokštės. Mokytojai nuvedė mus gatve į didelę salę ir išrikiavo prie sienos. Miestelio vyrai ir moterys ėjo pro mus apžiūrinėdami, ar atrodom ganėtinai mieli, dailūs ir sveiki, kad galėtų parsivesti į namus.

Iš jų veidų ir kalbų buvo akivaizdu, kad daugelis mūsų – beverčiai.

– Jergutėliau, – aiktelėjo viena moteris, atšokusi nuo mažos mergaitės, kai pauostė jos plaukus. – Jie nešvarūs!

– Plaukus galima ištrinkti, – pasakė moteris akmeniniu veidu.

Ji stovėjo vidury salės su lapais rankose ir viskam vadovavo.

– Būkime dosnūs, gailestingi. Nesitikėjome tokio būrio. Atlikime savo pareigą.

– Nesu įpareigotas priimti gaujos purvinų gatvės žiurkių, – atkirto vienas senolis. – Jie atrodo taip, lyg galėtų išskersti mus miegančius.

– Juk čia vaikai, – prikišo jam moteris akmeniniu veidu. – Jie nekalti dėl to, kaip atrodo.

5

Apsidairiau. Kaimo mergaitės su arbatos puodeliais rankose buvo išpraustos, su kaspinais plaukuose. Nujaučiau, kad jos ir kvepia maloniai.

– Gal ir ne, – pasakė kita moteris, – bet juk jie nepanašūs į mūsų vaikus, tiesa?

Moteris akmeniniu veidu prasižiojo prieštarauti, bet užsičiaupė netarusi nė žodžio. Kad ir kokie buvom, akivaizdu, kad nebuvom panašūs į jų vaikus.

– Ada, – sušnabždėjo Džeimis, – mudviejų niekas nenori.

Tai buvo tiesa. Minia retėjo. Vaikų vis mažėjo. Mokytojai subūrė mus į krūvą ir kalbėjo apie mus visokius gerus dalykus. Moteris akmeniniu veidu įtikinėjo likusius miestelio gyventojus.

Sena moteriškė melsvais plaukais padėjo ranką Džeimiui ant peties.

– Mergaitės man nereikia, – pasakė, – bet šitą berniuką galėčiau priglausti.

– Tikrai jo nenorėtumėt, – tariau jai. – Jis vagia. Kandžiojasi, o jeigu nebus manęs, kad suvaldyčiau, – jį vėl gali ištikti priepuolis.

Moteriškei burna atvipo į begarsę O. Ji spruko šalin ir išėjo su kažkieno kito broliu.

Galiausiai salė ištuštėjo, joje liko tik mokytojai, moteris akmeniniu veidu, Džeimis ir aš. Mama sakė tiesą. Niekas mūsų nenori ir niekas mūsų nepasirinko.

Šeštas skyrius

6

– Viskas gerai, – tarė mums moteris akmeniniu veidu.

Ko gero, tai buvo kvailiausias mano kada nors girdėtas melas. Ji pabaksnojo į savo lapus.

– Turiu jums puikią vietą.

– Ar jie malonūs žmonės? – paklausė Džeimis.

– Vieniša ponia, – atsakė moteris, – ji labai maloni.

Džeimis papurtė galvą.

– Mama sako, kad malonūs žmonės mūsų nenorės.

Moters akmeniniu veidu lūpų kampučiai virptelėjo.

– Ji ne tokia maloni, – pasakė. – Be to, aš atsakinga už apgyvendinimą. Ne jai spręsti.

7

Tai reiškė, kad toji ponia bus priversta mus priimti. Gerai. Primyniau savo luošąją koją ir aiktelėjau. Galėjau tverti skausmą stovėdama, bet eiti buvo nepalyginamai sunkiau.

– Paeini? – paklausė moteris akmeniniu veidu. – Ką pasidarei kojai?

– Per ją pervažiavo aludario vežimas, – atsakiau, – bet dabar viskas gerai.

– Kodėl neturi ramentų? – paklausė ji.

Nežinojau, kas tie ramentai, tad gūžtelėjau pečiais. Leidausi per salę, bet mano siaubui koja neatlaikė. Susmukau ant medinių grindų. Prikandau lūpą, kad nepradėčiau klykti.

– Dėl Dievo meilės, – pratarė moteris akmeniniu veidu.

Ji priklaupė prie manęs. Maniau, pradės rėkti ar statyti ant kojų, bet ji tik apsivijo mane rankomis ir pakėlė nuo grindų. Tai buvo dar blogiau, nei nukristi. Ji mane nešė.

– Paskubėk, – paragino Džeimį.

Išnešusi į lauką, pasodino ant galinės automobilio sėdynės. Tikro automobilio. Džeimis atsisėdo greta išplėtęs akis. Moteris užtrenkė dureles, atsisėdo į vairuotojo vietą ir užvedė variklį.

– Užtruksim tik minutę, – tarė atsigręžusi. – Čia visai netoli.

Džeimis paglostė blizgantį medinį apvadą po langu.

– Viskas gerai, – atsakė išsišiepęs. – Neskubėkit. Mums tinka.

8

Namas atrodė lyg snaustų.

Jis stovėjo ramaus, purvino kelio gale. Abiejose pusėse augo medžiai susisiekiančiomis viršūnėmis, o kelią buvo nukloję žali šešėliai. Namas stovėjo tolėliau nuo medžių, saulės lopinyje, bet jo raudonų plytų kaminu lipo vijokliai, o apie langus vešėjo krūmai. Virš raudonų kaip kaminas durų buvo stogelis, tačiau namo sienos už krūmų atrodė nuobodžiai pilkos. Užuolaidos ant langų buvo užtrauktos, o durys tvirtai uždarytos. Moteris akmeniniu veidu irzliai pyptelėjo. Sustabdė automobilį ir išjungė variklį.

– Palaukite čia, – paliepė.

Pabeldė kumščiu į duris. Kai nieko nenutiko, riktelėjo: „Panele Smit!“, o dar kiek palaukusi pasuko durų rankeną ir pradingo viduje.

Kumštelėjau Džeimį.

– Bėk paklausyti.

Jis kelias minutes stovėjo prie atvirų durų, paskui sugrįžo.

– Jos barasi, – pasakė. – Ta ponia mūsų nenori. Sako nežinojusi, kad prasidėjo karas.

Nenustebau, kad panelė Smit mūsų nenori, bet sunkiai galėjau patikėti, jog kas nors galėjo negirdėti apie karą. Arba panelė Smit meluoja, arba yra buka kaip bato aulas.

Patraukiau pečiais.

– Važiuosim kur nors kitur.

9

Bet tą pat akimirką, kai ištariau tuos žodžius, viskas pasikeitė. Apsnūdusio namo dešinėje iš už kampo pro krūmus kyštelėjo skaisčiai gelsva ponio galva ir į mane įsmigo jo žvilgsnis.

Mačiau, kad jis stovi kitapus žemo akmeninio aptvaro. Jam per nosį ėjo baltas dryžis, o akys buvo tamsiai rudos. Jis pakarpė ausimis ir slopiai prunkštelėjo.

Kumštelėjau Džeimį ir mostelėjau į ponį. Atrodė, kad tai, apie ką svajojau, pradeda pildytis. Vėl pajutau tą keistą jausmą, kuris buvo apėmęs traukinyje, kai žiūrėjau į mergaitę, šuoliuojančią ant ponio.

Džeimis sušnabždėjo:

– Ar jis čia gyvena?

Pradėjau kabarotis iš automobilio. Jeigu tas ponis čia negyvena – turi gyventi gretimame name, ir aš liksiu ten, kur jis, kad ir kur tai būtų. Bandžiau žengti žingsnį, bet koja manęs neklausė. Timptelėjau Džeimį.

– Padėk man nueiti.

– Iki ponio?

– Ne, į namą.

10

Klupdama užlipau akmenine pakopa ir mes įžengėm pro raudonas duris. Viduje buvo tamsu ir tvanku. Oras kvepėjo kažkuo aitriu. Kambarys, į kurį įėjom, buvo pilnas keistų masyvių baldų, apmuštų tamsiai violetiniu audeklu. Sienos buvo tamsios spalvos, su raštais, kaip ir grindys. Ant vienos iš violetinių kėdžių sėdėjo blyški liesa moteris juoda suknia, labai tiesi ir nejudri, o moteris akmeniniu veidu sėdėjo prieš ją, tokia pat sustingusi. Ant blyškiosios moters – panelės Smit – skruostų švietė ryškiai raudonos dėmės. Jos plaukai garbiniavosi apie liesą veidą lyg geltonas purus debesėlis.

– ... nieko apie juos nežinodama, – užbaigė kalbą.

– Štai ir jie! – šūktelėjo moteris akmeniniu veidu. – Mergaitės koja sužeista. Vaikai, čia panelė Suzana Smit. Panele Smit, čia...

Ji nutilo ir suglumusi įsistebeilijo į mus. Visi vaikai traukinyje turėjo korteles su vardais. Mes neturėjom.

– Kokie jūsų vardai?

Delsiau atsakyti. Čia galėjau turėti naują vardą. Pasivadinti Elžbieta, kaip princesė. Po šimts, galėjau pasivadinti Hitleriu. Jie niekada nesužinotų tiesos.

– Ada ir Džeimis, – atsakė Džeimis.

– Ada ir Džeimis kas? Kokia jūsų pavardė? – paklausė moteris akmeniniu veidu.

– Hitler, – tariau.

Džeimis dėbtelėjo į mane, bet nieko nepasakė.

– Nebūk įžūli, – subarė moteris akmeniniu veidu.

– Negaliu. Nežinau, ką tai reiškia, – atsakiau.

– Tai reiškia, kad tavo pavardė ne Hitler, – pasakė moteris. – Pasakyk panelei Smit savo pavardę.

– Smit, – atsakiau. – Ada ir Džeimis Smitai.

Moteris akmeniniu veidu piktai sušvokštė pro sukąstus dantis.

– Tikrai? Gerai, nesvarbu.

Ji pasisuko į panelę Smit.

– Mokytojai turės jų pavardę sąrašuose. Aš pasiteirausiu. Man metas. Buvo sunki diena.

Ji atsistojo. Aš ryžtingai prisėdau ant kėdės arčiausiai durų. Džeimis klestelėjo ant kitos kėdės.

– Sudie, – atsisveikino moteris akmeniniu veidu.

– Man patiko jūsų automobilis, – tarė jai Džeimis.

– Tikrai? – pašiepė panelė Smit.

Ji atsistojo ir išlydėjo moterį akmeniniu veidu į lauką. Jos dar kelias minutes ginčijosi, bet jau žinojau, kas nugalės. Moteris akmeniniu veidu negalėjo leisti, kad per vieną dieną būtų dukart nugalėta.

Automobilis užkriokė ir nuvažiavo. Panelė Smit tvirtu žingsniu grįžo į kambarį siaubingai įtūžusi.

– Neišmanau, kaip rūpintis vaikais, – pasakė.

Gūžtelėjau. Manim niekada niekas nesirūpino, bet nutariau nutylėti.

Trisdešimt šeštas skyrius

1

Mus pažadino pragariškas beldimas į duris. Džeimis įsitvėrė manęs. „Įsiveržimas?“ – sušnibždėjo.

Girdėjau, kaip daužosi mano širdis. Ar mums pasislėpti? Jau norėjau kišti Džeimį po lova, bet apačioje išgirdau spiegiant ledi Torton: „Suzana! Kelkis, mums tavęs reikia! Mums reikia visų!“

Kol Suzana vilkosi Moterų savanorių tarnybos uniformą, nubildėjau laiptais žemyn. Ledi Torton stovėjo tarpduryje, uždususi, lyg būtų bėgusi, nors kelyje stovėjo jos automobilis.

– Kas atsitiko? – paklausiau.

– Į miestelį ką tik atplaukė laivas, – atsakė ledi Torton. – Pilnas kareivių. Juos apšaudė, kai kėlėsi per Lamanšą.

Ji vėl spygtelėjo aukštyn:

– Suzana!

– Ateinu!

Suzana nuskubėjo žemyn slėpdama plaukus po savanorės kepure. Ji stabtelėjo tarpduryje ir palietė delnu man skruostą.

– Jūs susitvarkysit? – paklausė. – Abudu?

– Taip, – atsakiau.

Apglėbiau Džeimį ir žiūrėjau, kaip ledi Torton apsuka automobilį sukeldama dulkių debesį.

– Tai ne įsiveržimas, – tariau.

Džeimis pakėlė į mane akis.

– Apšaudyti, – pasakė.

Jie buvo apšaudyti iš viršaus, iš lėktuvų.

Giliai įkvėpiau.

– Taip, – atsakiau.

2

Praėjusį vakarą su siaubu klausėmės radijo. Britų kariuomenei teko atsitraukti tiek, kad dabar ji įstrigo vandenyno pakrantėje, prie Prancūzijos uosto Diunkerko. Vanduo prie kranto buvo toks seklus, kad Karališkasis laivynas, bandęs gelbėti kareivius, negalėjo priplaukti dideliais laivais. Per radiją kalbantis vyras prašė visų, turinčių nedidelius laivus, kurie galėtų priplaukti prie kranto, paskolinti juos laivynui, kad būtų galima išplukdyti kareivius.

Mačiau mūsų miestelio žvejų laivus. Juose galėjo tilpti gal tuzinas vyrų. Bandžiau įsivaizduoti 370 000 vyrų, lipančių į laivelius kaskart po tuziną.

Neįmanoma. Laivų niekaip nebūtų užtekę. Jei vokiečiai juos apšaudė, jie visi žuvo.

– Paruošiu pusryčius, – pasakiau, dėl Džeimio nutaisiusi linksmą veidą.

– Aš nealkanas.

– Pakepsiu dešrelių.

Jis nusišypsojo.

Tos dešrelės buvo keisto skonio. Karo dešrelės. Iš avižų, pagalvojau, bet nieko nepasakiau. Svarsčiau, kokia jose mėsa.

Suplovėme indus ir apsirengėm. Girdėjom, kaip aerodrome kyla lėktuvai, vienas po kito. Dešimtys lėktuvų. Išėjom į lauką pasižiūrėti. Jie skrido vandenyno link ir nesugrįždavo.

– Noriu eiti pasikalbėti su lakūnais, – pasakė Džeimis.

– Ne šiandien, – paprieštaravau. – Jie užimti.

Jis linktelėjo.

– Apšaudo vokiečius.

3

Kurį laiką stovėjom žiūrėdami į lėktuvus. Labai norėjau būti naudinga, kaip Suzana. Žinojau, kad galiu kaip nors padėti.

Džeimis maldaujamai pažvelgė į mane.

– Negalim tiesiog čia likti.

– Ne.

Staiga supratau, ką galim daryti.

– Tu eisi pas Fredą, – pasakiau. – Padėsi jam vietoj manęs. O aš eisiu į miestelį.

Džeimis ėmė protestuoti, bet pertraukiau jį.

– Aš esu jaunesnioji Moterų savanorių tarnybos narė, – išpyškinau čia pat šovusią mintį. – Ledi Torton tikisi, kad atliksiu savo pareigą. Aš tikiu, kad tu atliksi savąją.

Džeimiui išsiplėtė akys. Jis linktelėjo.

– Liksi su Fredu, kol Suzana arba aš ateisim tavęs paimti, – pasakiau. – Jis tave pavalgydins, o jei mes šiandien neateitume – miegosi pas jį. Pasakyk, kad aš taip liepiau.

Džeimis vėl linktelėjo.

– Ar galiu paimti Baterį?

– Žinoma.

Jis dažnai jodinėdavo Bateriu po pievą. Padėjau jam uždėti balną ir pakinktus.

Paskui apsivilkau savo skaisčiai žydrą suknelę. Susipyniau plaukus. Prikišau pagalvės užvalkalą drobės atraižų, iš kurių Suzana ruošėsi siūti tvarsčius, pasiėmiau ramentus ir leidausi į miestelį.

4

Jau vėliau mačiau kino kroniką. Filmai manęs nebeslėgė, tik ne po to, kai padėjau iš Diunkerko atplaukusiems kareiviams. Tik juose buvo melas. Juose iš Diunkerko evakuoti kareiviai buvo pavargę, bet laimingi. Po šalmais jų veidai buvo purvini, bet akys švytėjo. Jie šiepėsi, mojavo, kėlė prieš kamerą nykščius. Tvirti britų kovotojai, didvyriai, laimingi grįžę namo.

Gal kur nors ir buvo tokių karių. Atplaukusieji į mūsų kaimą buvo pašauti, negyvi ar merdintys. Pasiligoję po ilgo siaubingo atsitraukimo, ilgų dienų be maisto ar vandens.

Vyrai iš pirmojo laivo, kurie pajėgė vaikščioti, nunešė savo sunkiai sužeistus draugus į rotušės salę, tą pačią, kur aš stovėjau čia atvažiavusi, laukdama, kad mane kas nors pasirinktų.

Kai priėjau miestelį, pamačiau, kaip moterys su Moterų savanorių tarnybos uniformomis eina į rotušės salę. Nusekiau paskui ir pastūmusi atlapojau duris.

Užsispaudžiau burną. Patalpoje lyg tirštas geležinis rūkas tvyrojo kraujo kvapas, ir dar kitas – žmonės apie tai nepasakoja, jie apie tai nerašo ir nerodo kino kronikoje: sužeistieji nebepajėgia suvaldyti savo vidurių. Jie apsidirba kaip kūdikiai. Nuo smarvės ėmė ašaroti akys, supykino.

Patalpa buvo pilna ant neštuvų gulinčių sužeistų vyrų. Pamačiau su kariuomenės daktarais ir moterimis savanorėmis dirbantį daktarą Gremą. Pamačiau ledi Torton su kraujo dryžiais ant veido. Pamačiau Suzaną, ji pakėlė akis ir pamatė mane. „Eik iš čia!“ – piktai šūktelėjo.

Mačiau, ką daro kai kurios moterys, – nutraukusios kelnes, valė kareiviams plikus užpakalius. Nebūtų norėjusios, kad padėčiau dirbti tą darbą. Linktelėjau Suzanai ir išsmukau lauk.

5

Gatvės buvo pilnos lengviau sužeistų vyrų. Miestelio žmonės kreipė juos į smuklę, biblioteką, visus pastatus, kur yra didesnė patalpa. Vyrai klupo, krito, rėkė. „Panele“, – pasakė vienas žiūrėdamas į mane. Jis sėdėjo ant šaligatvio krašto ištiesęs prieš save krauju permirkusią koją. „Vandens?“

Nuėjau į smuklę. Joje buvo sausakimša kareivių ir vietinių žmonių. Jei kas nors ir pastebėjo mane, niekam nerūpėjo. Numečiau ramentus ir pagalvės užvalkalą už baro, radau ąsotį, pripyliau vandens, čiupau puodelį ir nušlubčiojusi gatve pagirdžiau tą kareivį. Jis gėrė, kol ąsotis ištuštėjo.

Vaikščiojau pirmyn atgal nešiodama vandenį. Galiausiai smuklininko duktė, panašaus amžiaus kaip aš, atitempė sklidiną kibirą.

– Stovėk čia su puodeliu, o aš panešiosiu kibirus, – pasakė.

Aplink mane susibūrė kareiviai – smirdintys, dvokiantys, purvini, prakaitu ir krauju permirkusiom uniformom. Jie gėrė ir gėrė. Suskeldėjusios lūpos, paklaikę žvilgsniai. Dar vienas vandens kibiras, ir dar vienas. Smuklininko duktė atnešė daugiau puodelių, sėmiau jais vandenį ir dalinau aplink. Kai dar galinčių paeiti kareivių srautas išseko, – sužinojau, kad visi, kurie tik galėjo, nuėjo į geležinkelio stotį ir išvažiavo į kariuomenės bazę šiauriau miestelio, – nuėjau į smuklę ir padėjau ten buvusiems kariams. Jie atrodė kaip tie rotušės salėje: kraujuoti, purvini, nusilpę. Mudvi su Deize – toks buvo smuklininko dukters vardas – vaikščiojom tarp jų, paduodavom atsigerti, iš pradžių vandens, paskui ir arbatos. Pirmyn atgal, pirmyn atgal tarp jų.

Atrodė neįmanoma, kad visi šie vyrai būtų iš vieno laivo, net jeigu jis didžiulis. Kai pasakiau tai Deizei, įsiterpė kitas vietinis: „Jau trečias ar ketvirtas laivas. Išlaipina juos į krantą kur tik gali ir grįžta paimti daugiau.“

6

Sutemus Deizės mama primygtinai norėjo, kad liktume virtuvėje. Pasodino prie ilgo stalo ir padėjo prieš mus lėkštes su maistu. „Valgykit“, – paliepė.

Deizė sėdėjo nejudėdama. Bandžiau prisiversti paimti šakutę, tik staiga pamačiau kažką lašant į Deizės lėkštę. Pažvelgiau. Veidu jai sruvo ašaros.

– Neverk, – pasakė Deizės mama. – Tai nepadės.

– Jie miršta, – sukūkčiojo Deizė.

– Ne, jie nemiršta. Jie atrodo siaubingai, bet žmonės gali atrodyti dar baisiau ir gyventi. Nustebtum pamačiusi. Valgyk ir nusiramink, arba abi tuojau pat eisit miegoti.

Mes valgėm.

– Sugadinai savo suknelę, – pasakė Deizė.

Pasižiūrėjau. Mano skaisčiai žydra suknelė buvo visa dėmėta.

– Mano mylimiausia, – tariau.

Deizė linktelėjo.

– Labai graži.

Pailsėjusios grįžom į smuklę ir vėl dalinom arbatą.

Vienas kareivis pažvelgė į mane labai šviesiomis akimis.

– Panele? – paklausė. – Galėtumėt padaryti man paslaugą, parašyti laišką? Man visai nutirpo rankos.

– Deizė parašys, – atsakiau.

Rašiau dar labai lėtai, o raidės buvo išklypusios. Suradau Deizę, popieriaus, plunksną. Grįžom atgal, tas vyras gulėjo užsimerkęs.

Jis buvo miręs.

Mirė ten, tiesiai ant smuklės grindų. Net neatrodė sužeistas – nekraujavo. Kitas kareivis buvo prasagstęs uniformą, kad paklausytų širdies, ir nesimatė jokio kraujo. Bet jis buvo negyvas. Kareiviai surado paklodę ir užklojo jo galvą.

Man užgniaužė kvapą. Miręs, nors ką tik su manim kalbėjo. Miręs, nors norėjo parašyti laišką. Užliejo sielvarto banga. Mintimis pradėjau trauktis ten, kur saugu, pas Baterį, Džeimį ar nesvarbu kur, bet Deizė sugriebė mane už rankos, smarkiai suspaudė ir aš atsipeikėjau.

– Dabar jau tikrai karas, – sušnabždėjo. Linktelėjau.

Kažkuris kareivis paprašė arbatos. Mudvi su Deize jam nunešėm.

7

Vėliau tą savaitę per Diunkerko evakuaciją į mūsų miestelį atplukdytuose laivuose nebuvo tiek sužeistųjų kaip pirmuosiuose, bet visuose buvo bent po kelis sunkiai sužeistus vyrus. Laivai plaukdavo kiaurą parą, bangomis, ir rotušės salė niekada neištuštėdavo. Naikintuvai iš mūsų aerodromo kildavo ir leisdavosi šuorais, be paliovos, dieną ir naktį: jie skrido saugoti laivų, kiek pajėgė. O visas miestelis slaugė ir maitino kareivius.

Pirmąją dieną, prieš vidurnaktį, Suzana surado mane smuklėje. Deizės mama pasakė jai, ką mes darėm. Nenoromis Suzana leido man likti miestelyje. Deizės mama pasakė, kad galėsiu miegoti smuklėje, kartu su jais. Moterų savanorių tarnybos narės miegojo pamainomis savo būstinėje, tolėliau toje pat gatvėje.

– Tu esi maža mergaitė, – pasakė Suzana. – Neturėtum to matyti.

– Aš jau gana suaugusi. Aš padedu.

Norėjau papasakoti jai apie mirusį kareivį, bet pabūgau, kad lieps man išeiti.

Ji įsmeigė į mane akis.

– Taip, – pratarė. – Tikrai.

8

Kitą rytą Suzana iš smuklėje buvusio telefono paskambino į ledi Torton namus ir pasikalbėjo su Fredu ir Džeimiu. Paskui darbavomės toliau. Kai Deizė ar aš visai nusivariusios netekdavom jėgų, įsmukdavom į virtuvę ir nusnausdavom ant suoliuko prie durų. Pabudusios vėl kibdavom į darbą. Visi dirbo. Džiaugiausi, kad Džeimis saugus su Fredu. Džiaugiausi, kad išleidom Bovrilį laukan, kur jis gali medžioti. Mudvi su Suzana padėjom kareiviams. Atėjo mūsų eilė stoti į kovą šiame kare.

Galiausiai buvo išgelbėta 330 000 britų karių. Vinstonas Čerčilis tai pavadino „gražiausia Anglijos valanda“. Buvo sunku klausytis jo per radiją, vėl saugiai namuose su Džeimiu, ir galvoti, kad tuose laivuose, pilnuose netekusių vilties, merdinčių vyrų, nebuvo nieko gražaus. Jaučiausi pasikeitusi. Buvau aš iki Diunkerko ir aš po Diunkerko. Toji aš po Diunkerko buvo stipresnė, ne tokia baugšti. Buvo klaiku, bet nepabūgau. Laikiausi. Ir laimėjau tą kovą.