Istorinė literatūra

Pasakojimai apie tautos praeitį labai dažnai siejami su iškiliomis asmenybėmis. Pavyzdžiui, Mindaugas – vienintelis karaliaus titulą turintis senosios Lietuvõs valdovas, Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kurio laikais Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė buvo pasiekusi savo aukščiausią galybę, ir pan. Šiame skyriuje kalbėsime apie dar vieną iškilią asmenybę, tik ne lietuvių, bet jiems giminingų prūsų karo vadą Herkų Mantą. Jis vadovavo Didžiajam prūsų sukilimui prieš Kryžiuočių ordiną. Herkus Mantas, kaip ir minėtieji Vytautas ar Mindaugas, yra tikrai gyvenusios istorinės asmenybės, apie kurias rašo ne tik istorikai, bet ir poetai, prozininkai, dramaturgai. Šiame skyriuje skaitysime ir apie legendinę kovotoją už Lietuvos laisvę – Adomo Mickevičiaus poemos heroję Gražiną, kuri, pasak istorinių pasakojimų, vietoj savo vyro išvedė karius į mūšį su kryžiuočiais.

Atkreipsime dėmesį į dar vieną istorijų apie Herkų Mantą ir Gražiną panašumą. Abiejose kalbama apie kovą su bendru prūsų ir lietuvių priešu – kryžiuočiais. Poemą „Gražina“ lenkų ir lietuvių poetas A. Mickevičius parašė XIX a., kai Lietuva buvo užgrobta carinės Rusijos imperijos. Drama „Herkus Mantas“, kurios autorius Juozas Grušas, pastatyta sovietinės okupacijos laikais – 1957 metais. Ir tai buvo drąsus dramaturgo poelgis, nes prūsų kovą už savo laisvę lietuvių žiūrovai, o vėliau ir dramos skaitytojai tapatino su tuo metu dar nesibaigusiu partizaniniu pasipriešinimu sovietų okupacijai. Taigi šiuose kūriniuose kalbama apie kovas su kryžiuočiais, o daugeliui skaitytojų ar žiūrovų tai siejosi su pasipriešinimu sovietų valdžiai.

Istoriniame pasakojime nėra aiškios ribos tarp dokumentais patvirtintų praeities faktų ir legendų ar tiesiog autoriaus išmonės. Herojus ar įvykiai gali būti iš tiesų tikri, bet rašytojui pasakojant, kaip istorinės asmenybės atrodė, kaip jos elgėsi, kalbėjo ir pan., neišvengiamai tenka pasitelkti fantaziją.

O ar galima sužinoti, kaip iš tiesų atrodė praeities laikų gyvenimas? Į šį klausimą bando atsakyti mokslininkai, rinkdami archeologinius duomenis, etnografinius faktus, studijuodami istorinius šaltinius. Atsakymo ieško ir rašytojai, kurie kartais leidžia savo kūrinių veikėjams pasukti laiko mašiną atgal į praeitį. Tokį bandymą matysime ir šiame skyriuje spausdinamoje Ilonos Ežerinytės romano „Skiriama Rivai“ ištraukoje, kur tėvas su sūnumi leidžiasi į praeitį ir atsiduria XIX a. Lietuvos miestelyje, ieškodami čia gyvenančio žydų tautybės kompozitoriaus. Miestelio vaizdas, jo gyventojai piešiami tikroviškai, remiantis žiniomis apie to laiko gyvenimo būdą, bet greta – neįprastai besijaučiantys, iš kino studijos pasiskolintais drabužiais apsirengę XXI a. gyvenantys tėvas ir sūnus.

Apie istorinį vaizdavimo būdą esame kalbėję 7 kl. vadovėlio I dalies 2 skyriuje „Akistatos su istorija“. Skaitydami jį sužinojote, kuo skiriasi realistinis ir istorinis vaizdavimo būdai, aiškinotės, kaip ir kokiu tikslu kuriant grožinę literatūrą panaudojami istoriniai faktai. Skyriuje „Istorinė literatūra“ dar išsamiau gilinsimės į literatūros, kuri atsigręžia į praeitį, ypatumus. Kalbėsime ne tik apie istorinę literatūrą, bet ir apie literatūros kūrinio ekranizãciją, t. y. vaidybinio filmo pastatymą remiantis literatūros kūriniu.

Kaip kūrinys ekranizuojamas, priklauso nuo režisieriaus sumanymo. Neretai keičiama įvykių eiga, pridedama naujų scenų, atsisakoma filmo kūrėjams ne tokių svarbių kūrinio vietų, gali keistis veikėjai, jų bruožai. Viskas priklauso nuo to, kaip režisierius suprato literatūros kūrinį, dėl ko jį pasirinko: vienais atvejais kino filmas paaiškina, praplečia, kas rašoma kūrinyje, kitais jis gali tapti visai savarankiškas. Bet net ir praplėsdamas ar siaurindamas literatūros kūrinio prasmę režisierius paprastai nenutolsta nuo pagrindinės rašytojo minties.

Pirmas žingsnis kuriant bet kokį kino filmą – scenãrijaus rašymas. Scenarijus – tai kino ar televizijos filmo, serialo, animacinio filmo tekstas, pagal kurį bus kuriama. Iš pradžių rašytojas J. Grušas parašė dramos kūrinį – tragediją „Herkus Mantas“, vėliau rašytojas Saulius Šaltenis pagal šią dramą sukūrė kino apysaką „Henrikas Montė“. Ši kino apysaka rašyta jau galvojant, kaip pritaikyti dramos medžiagą kino filmui, tačiau tai dar nėra filmo scenarijus. Kino scenarijų vėliau parašė taip pat S. Šaltenis, matyt, jau kartu su filmo „Herkus Mantas“ režisieriumi Marijonu Giedriu.

Pasakojimų apie istorinį įvykį – prūsų sukilimą prieš kryžiuočius – aptarimą pradėsime rašytojo J. Grušo įvadiniu žodžiu apie tai, kiek jo drama remiasi istoriniais šaltiniais, ir ištrauka iš trečio veiksmo, kurioje kalbama apie belaisvių kryžiuočių aukojimą. Šią ištrauką palyginsime su tą patį įvykį aprašančiu S. Šaltenio kino apysakos epizodu, o paskui peržiūrėsime, kaip tai pateikiama kino filme.