Herkus Mantas
Juozas Grušas (1901–1986) – novelių, romanų, dramų kūrėjas – gimė Žadžiūnuose, Šiaulių̃ apskrityje. Pirmuosius kūrinėlius paskelbė dar mokydamasis Šiaulių gimnazijoje. Vėliau Lietuvõs universitete studijavo lietuvių ir vokiečių literatūrą, pedagogiką, Vytauto Didžiojo universitete – teisę. Po studijų mokytojavo Kaunè, redagavo, dirbo teatre ir kūrė. Reikšmingiausia J. Grušo kūrybos sritis – dramaturgija. J. Grušas parašė per 20 draminių veikalų, kuriuose tiek žvelgiama į tolimą praeitį, tiek analizuojamos rašytojo gyvenamojo laikotarpio aktualijos.
Sovietmečiu pagal J. Grušo dramas pastatyti spektakliai, filmai tapdavo reikšmingais kultūros įvykiais. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pagal J. Grušo dramas sukurta ne tik teatrų spektaklių, bet ir kino filmas, opera. 1967 m. jaunimui sukurta tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ aktuali ir šiandien – pagal ją statomi spektakliai, filmai tiek mokyklų, tiek didžiosiose scenose.
Dramoje „Herkus Mantas“ pasakojama apie Didįjį prūsų sukilimą prieš kryžiuočius, kuris vyko XIII a. antroje pusėje. Dalis dramos veikėjų išties gyveno XIII a. ir dalyvavo sukilime. Tai sukilimui vadovavęs Herkus Mantas, vokiečių riteris Hirchalsas. Apie Kristiną, Herkaus Manto sužadėtinę, istoriniai šaltiniai nekalba, ji, kaip ir kiti dramos veikiantieji asmenys – vitingai (senieji prūsų bajorai), kanklininkas ir kt., – yra autoriaus sugalvoti veikėjai.
Sukilimo pradžioje prūsams sekėsi, bet jiems nepavyko užimti Kryžiuočių ordino sostinės Karaliáučiaus. Iš visos Europos plūstanti pagalba kryžiuočiams, vidinės išdavystės po dvylikos metų kovų nulėmė karinę sėkmę kryžiuočių naudai, prūsai sukilimą pralaimėjo, o Herkus Mantas didvyriškai žuvo.
Drama pradedama autoriaus paaiškinimu, ką apie prūsų sukilimą rašė tų laikų metraštis, vadinamoji Dusburgo kronika. Tai leidžia aptarti, kas šiame literatūriniame istoriniame pasakojime yra tikroviška, paremta istoriniais dokumentais ir kas autoriaus sugalvota.
Kaip suprasti?
Dramà – literatūros kūrinys, skirtas vaidinti scenoje. Vaiksmas plėtojasi dramos veikėjams kalbantis ir veikiant. Dviejų veikėjų pokalbis vadinamas dialogu, o vieno veikėjo sakoma kalba – monologu.
Įvadinis žodis
Rašydamas tragediją „Herkus Mantas“, daugiausia naudojausi Dusburgo kronika „Scriptores Rerum Prussicarum“. Tik Dusburgas, būdamas kryžiuočių ideologas, aprašinėjo įvykius subjektyviai ir vaizdavo prūsus tendencingai. Teko labai atsargiai vertinti jo medžiagą. Tačiau, aprašinėdamas mūšius, pasakodamas apie plėšimus, žudymus, jis pats parodo nepaprastą kryžiuočių žiaurumą (antai Lencų fogto pilyje sudeginama trisdešimt prūsų vadų, Elbingo kontūras išbado akis dvylikai kūdikių įkaitų).
Istoriškai tikra, kad Mantas dešimt metų Magdeburge išgyveno kaip įkaitas, buvo apkrikštytas, pažino to laiko kryžiuočių karo mokslą. Grįžęs buvo išrinktas natangų genties sukilėlių vadu, bet greitai ėmė vadovauti visiems prūsų sukilėliams.
Mantas kariavo apie dvylika metų. Išginė kryžiuočius iš Prūsijos, paėmė jų pilis. Tik neįveikė Karaliáučiaus, nors keletą kartų jį buvo apsupęs, pastatęs užtvarą ant Priegliaus, marino badu.
Įvykis su buvusiu Manto auklėtoju ir globėju Hirchalsu taip pat paimtas iš Dusburgo kronikos. Hirchalsas pateko į nelaisvę mūšyje prie Pokarbų. Prūsai, švęsdami pergalę, nutarė sudeginti vieną belaisvį savo dievams. Traukė burtus. Tris kartus burtas krito Hirchalsui. Mantas negalėjo jo išgelbėti. Hirchalsas buvęs pririštas prie arklio, apkrautas malkomis ir sudegintas.
Svarbiausiųjų veikėjų vardai taip pat istoriškai tikri. Prūsiškų vardų galūnės – -as, -is: Koltis, Ragūnas, Glapas, Divanis, Pomandis, Eisutis. Tik Mantas vokiečių vadinamas Monte ir bajoras (vitingas) išdavikas Samilis – Samile. Atrodo, kad tie vardai suvokietinti.
AutoriusAptariame tekstą
- Išsiaiškinkite, kodėl teigiama, kad metraščio autorius prūsus vaizdavo tendencingai, t. y. kas buvo Petras Dusburgietis ir kam jis rašė?
- Kaip J. Grušas vertino metraščio medžiagą, ja naudojosi?
- Į pateiktą schemą surašykite tekste minimus svarbiausius faktus apie Herkų Mantą.
- Kaip J. Grušas aiškina vardų savo personažams parinkimą?
Tyrimas
- Padedami istorijos mokytojo patyrinėkite, kur dabar žemėlapyje yra tekste minimos vietovės.
- Išsiaiškinkite, kaip pasikeitę jų pavadinimai.
- Pasidomėkite, kas yra kronika, kas jas paprastai rašydavo.
- Mokytojo padedami išsiaiškinkite, ar Lietuvoje buvo išversta ir išspausdinta Dusburgo kronika.
1
SAMILIS. Vade! Tave sveikina kariai su ryto saule!
MANTAS. Perduok mano padėką kariams, Samili.
SAMILIS. Vade! Kariai sukrovė laužą. Laukia tavo įsakymo, kurį kryžiuotį belaisvį aukoti dievams.
MANTAS. Tegu aukoja jautį ir porą balandžių.
PauzėSAMILIS. Kodėl dievai turi pasitenkinti jaučiu, jei jie gali gauti kryžiuotį, Prūsijos priešą.
I VITINGAS. Vade! Skirk auką! Pagerbk Prūsijos dievus.
MANTAS. Belaisvių nedeginsim! Gana!
VITINGAI.
– Kodėl nedeginsim?
– Kodėl gailėsimės priešų?
– Kodėl gailimės kryžiuočių?
II VITINGAS. Jie mūsų namus sudegino! Šventuosius ąžuolus iškirto!
III VITINGAS. Mirtis kryžiuočiams!
VITINGAI.
– Mirtis!
– Mirtis!
– Ant laužo kryžiuotį!
– Kerštas!
– Kerštas!
2
KOLTIS. Labai užrūstintos prūsų širdys. Perkūnas grūmoja kerštu. Būk teisingas, vade. Auka sustiprins tavo ir mūsų tikėjimą. Nuramins dievų pyktį.
MANTAS. Belaisvių nežudysim! Girdėjote?
SAMILIS. Herkau Mantai! Kai tavo narsųjį tėvą kartu su trisdešimt prūsų vadų Lencų fogtas gyvą sudegino savo pilyje, tai visa Prūsija sukilo ir tave išrinko vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu. O ką tu darai? Vieno kryžiuočio nenori paaukoti! Nenori net už savo tikrąjį tėvą keršyti!
MANTAS. Samili! Ar aš nenuploviau Prūsų žemės kryžiuočių krauju? Ar nesupyliau milžinkapio trisdešimčiai narsiųjų prūsų tautos sūnų? Bet, Samili, argi galima keršyti be saiko ir aukoti žmones be jokios prasmės?
I VITINGAS. Kodėl be prasmės? Jie mūsų tėvus ir motinas žudo!
II VITINGAS. Jie degina kūdikiams akis!
SAMILIS. Aš nesuprantu tavo žodžių, vade. Anksčiau tu taip nekalbėjai. Tu nebetiki prūsų dievais? Atsakyk, vade, jei mes verti išgirsti tavo atsakymą.
I VITINGAS. Vade! Kodėl tu nenori aukoti kryžiuočio? Ar tau atrodo, kad vitingų ir karių reikalavimai neteisingi, ar tau krikščionių gaila?
3
MANTAS. Man gaila prūsų, vitinge. Už vieną sudegintą auką šimtai prūsų turės žūti. Visi krikščioniški kraštai siunčia savo riterius į kryžiaus karą prieš mus, kurie savo dievams deginame gyvus žmones.
SAMILIS. Jei mes belaisvių nebedeginsim, o sodinsim juos už vaišių stalo, ar krikščioniški kraštai nebesiųs prieš mus savo riterių? (Pauzė) Tyli, vade! Neatsakai? Tu viena ranka vadovauji sukilimui, o antra ranka globoji vokiečius, krikščionis.
III VITINGAS. Ką tu kalbi, Samili?
I VITINGAS. Jeigu jis kalba, vadinas, žino.
III VITINGAS. Ką jis žino? Jis nieko nežino!
RAGŪNAS. Mes patys išsirinkome Mantą vyriausiuoju sukilėlių vadu! Ar jis mus apvylė?
V VITINGAS. Ne. Mes visus mūšius su Mantu laimėjom!
VI VITINGAS. Mantas mus išmokė kariauti taip, kaip prūsai dar nekariavo!
III VITINGAS. Kariai eina mirti su Herkaus Manto vardu lūpose! Ką tu kalbi, Samili?
SAMILIS. Žinau, ką kalbu! Vadas globoja vokiečius! Kodėl jis laiko pas save vokietę, krikščionę, ordino šnipę?!
III VITINGAS. Meluoji, rupūže! Galvą nukirsim!
VITINGAI.
– Meluoji, Samili!
– Meluoji!
– Meluoji!
SAMILIS. Dievai girdi! Vokietę vadas pas save slepia! Šnipę! Karaliaučiaus komtūro giminaitę! Kodėl jis tyli? Kodėl neatsako?
VI VITINGAS. Vade! Nubausk vitingą Samilį, jei jis piktžodžiauja, o jei jis sako tiesą – tai vargas mums visiems.
MANTAS. Vitingai! Moteris, apie kurią kalba Samilis, – tai mano sužadėtinė Kristina iš Magdeburgo.
Aptariame tekstą
- Dėl ko susiginčija Mantas su Samiliu ir vitingais? [1]
- Kokiais argumentais Mantas prieštarauja kryžiuočio deginimui? [2, 3]
- Kuo Samilis apkaltina Mantą? [3]
- Dėl ko su Samiliu ginčijasi Ragūnas ir vitingai? Kas kieno pusę palaiko ir kuo tai grindžia? [3]
- Kokia tiesa apie vokietę moterį išaiškėja? Ką apie ją sako Samilis, vitingai ir kas Kristina yra Mantui? [3]
- Kokie šiame dramos epizode minimi įvykiai paimti iš Dusburgo kronikos? [1–3]
4
SAMILIS. Vitingai! Aukojant belaisvį, traukiamas burtas. Tegu pakviečia vadas savo sužadėtinę čia, tegu įsako jai traukti vokiečiui mirtį. Pamatysim, kas vadui brangiau – vokiečiai ar mes, Prūsijos vitingai?!
VI VITINGAS. Įsakyk, vade, ir mes vėl tavim tikėsim.
II VITINGAS. Įsakyk, vade!
III VITINGAS. Įsakyk, vade!
IV VITINGAS. Įsakyk!
V VITINGAS. Įsakyk!
RAGŪNAS. Herkau! Jei nepatenkinsi vitingų reikalavimų, Kristinai vietos čia nebus.
KOLTIS. Mantai! Jei tavo tėvas, žymusis prūsų vadas, ateitų ir paklaustų tave. „Ką darai, sūnau?“ – ką tu jam atsakytum? Įrodyk, Mantai, kad tu ištikimas tėvų žemei.
MANTAS. Kiek belaisvių?
KOLTIS. Per šimtą.
MANTAS. Riterių?
KOLTIS. Tik trys.
MANTAS. Ką gi, nusilenksim dievų ir vitingų valiai. Atvesk riterius, Samili! Pakviesk Kristiną, Ragūnai. Burtai nulems kryžiuočiui mirtį.
Samilis išeina belaisvių, Ragūnas – Kristinos5
MANTAS. Jūs sutinkate priešą šiandien ir jį užmušate. Ir jūs ramūs. O aš matau tą priešą, kurį prūsai sutiks ryt, po metų, po šimtmečio... Tai krikščionių dievas, kuris dar jaunas, nori valdyti pasaulį ir ateina žudyti mūsų pasenusių dievų.
BALSAI (toliau).
– Mirtis vokiečiams!
– Mirtis kryžiuočiams!
EISUČIO BALSAS (toliau). Šalin! Nelieskite belaisvių! Didysis rikis pats paskirs auką!
Įeina Samilis, kariai įveda tris kryžiuočius belaisviusSAMILIS. Štai belaisviai, vade!
MANTAS. Hirchalsas!.. Hirchalsai!.. Broli!.. Šito aš nesitikėjau...
HIRCHALSAS. Štai kaip susitikome, Heinrich!..
MANTAS. Kodėl tu čia atkeliavai?
HIRCHALSAS. Kautis su tavim atkeliavau, Heinrich, – riteriškai, krikščioniškai, taip, kaip aš tave mokiau.
MANTAS. Ar tu žinai, kam čia jus atvedė?
HIRCHALSAS. Žinau.
MANTAS. Tai baisu, Hirchalsai! Aš privalau vykdyti prūsų dievų valią.
HIRCHALSAS. Neskubėk, o išklausyk mano žodžių!
VITINGAI.
– Kas jis?
– Kaip jis kalba su vadu?
– Nutildyti!
KOLTIS. Nurimkite, tegu kalba riteris.
6
HIRCHALSAS (Mantui). Kaip įkaitas Magdeburge tu buvai pavestas mano globai. Dešimt metų aš mokiau tave Šventojo Rašto, karo mokslo ir krikščioniškosios artimo meilės. Aš padariau tave arkivyskupo dvariškiu. Ir pamilau tave kaip brolį, kaip sūnų... Tu žinai, kad aš savo gyvenime neturėjau brangesnio žmogaus už tave...
MANTAS. Žinau... Visa tai tiesa, Hirchalsai, tiesa... Bet ši valanda per daug rūsti... Nekalbėkim apie tai, kas tau ir man buvo brangu.
HIRCHALSAS. Žiaurią pradėjai kovą, Heinrich, prieš krikščioniškąjį pasaulį, kuriame tu galėjai būti įžymus ir garsus. Pasidarei didžiausias priešas, kokį žinojo šimtmečiai! Nuo vieno tavo vardo sudreba kiekvieno krikščionio širdis!
III VITINGAS. Priešai dreba, mes didžiuojamės.
HIRCHALSAS (nekreipdamas dėmesio į vitingo žodžius). Ir štai aš atvykau su tavim kautis mūšio lauke. Arba tu turėjai kristi nuo mano kardo, arba aš turėjau žūti nuo tavo kirvio ir nebematyti tavo darbų.
MANTAS. Hirchalsai! Aš išmokau aukoti savo ir kitų gyvybę už tai, ką laikau tiesa.
HIRCHALSAS. O aš tave mokiau visas žemiškąsias tiesas aukoti vienai dieviškajai tiesai.
MANTAS. Deja, Hirchalsai! Aš negalėjau priimti tavo mokslo. Ir Magdeburge aš slaptai galvojau apie Prūsijos laisvę ir siunčiau prūsams nurodymus, kokius ginklus kalti.
HIRCHALSAS. Ir tu, priėmęs krikšto sakramentą, neatsižadėjai velnio?!
7
KOLTIS. Gana! Bus traukiamas burtas. Duokite tris kardus. (Susmeigia kardus į žemę) Štai trys kardai. Du trumpi, trečias ilgas. Kuriam teks ilgasis, bus sudegintas ant laužo. Likusieji du vado įsakymu prisieks nebekelti ginklų prieš prūsus ir galės laisvai grįžti ten, iš kur atėjo.
I KRYŽIUOTIS. Pasigailėk, kunigaikšti! Aš nenoriu mirti! Aš noriu gyventi! Aš dar jaunas! Sudeginimas baisi mirtis! Pasigailėk, kunigaikšti!
II KRYŽIUOTIS (atstumdamas I kryžiuotį). Nesižemink, riteri! (Prūsams) Barbarai jūs! Šiaurės saracėnai! Į patį pragaro dugną jus nutrenkti!
II VITINGAS. Tylėk, gyvatės liežuvi! Tuoj perskelsiu teutonišką makaulę.
KOLTIS. Belaisvius sužymėsime iš eilės. Pirmasis, antrasis, trečiasis.
Eisutis nugręžia belaisvius į sienąĮeina Kristina ir Ragūnas(Kristinai) Per tave, moterie, turi pasireikšti dievų valia. Trauksi burtus. Matai – trys kardai.
KRISTINA. Ką aš turiu daryti?
KOLTIS. Traukti burtus.
KRISTINA. Burtus? Kokius burtus? Aš netrauksiu.
KOLTIS. Tu privalai traukti.
KRISTINA. Herkau?
MANTAS. Trauk.
KOLTIS. Trauk už pirmąjį!
Kristina paliečia vieną kardąKOLTIS. Trumpas. Už antrąjį!
Kristina paliečia kardąIlgas!
MANTAS. Hirchalsas!..
KOLTIS. Kryžiuotis Hirchalsas bus sudegintas ant laužo.
Hirchalsas atsigręžia8
KRISTINA. Hirchalsas!..
HIRCHALSAS. Kristina! Tu man ištraukei mirtį...
KRISTINA. Jėzau Kristau! Hirchalsai!.. Aš ištraukiau tau mirtį? Herkau! Herkau! Jį gyvą sudegins! Riterį Hirchalsą?! Jis mane išgelbėjo nuo laužo ugnies Magdeburge! Herkau, gelbėk jį! Uždrausk deginti! Juk tai beprotybė! Paleisk jį! Juk tu gali tai padaryti.
MANTAS. Traukti burtus iš naujo. (Pauzė) Traukti burtus iš naujo!
RAGŪNAS. Herkau! Ką tu darai?
I VITINGAS. Tu įžeidi mus, vade!
MANTAS. Traukti burtus iš naujo! Arba aš paleisiu visus tris belaisvius.
SAMILIS. Matote, vitingai! Ar aš nesakiau. Ji kursto Mantą! Ji reikalauja! Mūsų vadą valdo vokietė!
MANTAS. Girdite?! Traukti iš naujo!
KANKLININKAS. Ar ne vis vien, kuris kryžiuotis sudegs ant laužo? Traukite burtus iš naujo.
SAMILIS. Aš traukiu burtus! Sutinkate?
VITINGAI.
– Tegu traukia Samilis!
– Tegu traukia!
– Tegu traukia!
9
SAMILIS (išėmęs iš dėklo tris strėles). Štai trys strėlės. Dvi ilgos, viena trumpa. Trumpoji – mirtis. (Paduoda strėles Kolčiui, kuris jas sudeda į dėklą)
KOLTIS. Trauk! Už pirmąjį!
SAMILIS. Ilga!
KOLTIS. Už antrąjį!
SAMILIS. Trumpa! Hirchalsas! Matyt, tokia dievų valia.
MANTAS (išplėšia iš Samilio rankų strėlę). Šunie! Šunie! Tu turėjai pažymėtą strėlę! (Trenkia Samilį į žemę) Šunie! Suriškite! Jis įžeidė dievus! Suklastojo dievų valią!
SAMILIS. Tai tu šitaip??! Palauk! Neskubėk! Pasigailėsi!
MANTAS. Suriškite jam rankas, uždarykite ir saugokite, kad nepabėgtų.
Kariai suriša SamilįŠiandien pat nuteisime! Eisuti! Tavo atsakomybė! Saugok!
SAMILIS. Dar pamatysime, kuris kurį teis.
Kariai išveda surištą Samilį10
LAUMA. Viską dabar aš supratau, didysis riki! Nesantarvės kirminas ėmė graužti tokius prūsų vyrus, kaip ąžuolus. Va, pažiūrėkite į tą ąžuolą prie pilies sienų. Visa žemelė sudrebėtų, jei virstų jis, kirminų pagraužtas! Ei, jūs, vyrai, jūs, ąžuolai! Vienas kitą norite pagraužti, o priešų ėmėte gailėtis. Kur dingo prūsiška jūsų galybė?! Duokite, aš ištrauksiu kryžiuočiui mirtį!
VITINGAI.
– Trauk kardus, Lauma!
– Trauk!
– Trauk!
– Trauk kardus!
KOLTIS (įsmeigia tretįjį ištrauktąjį kardą, padeda Hirchalsui ant peties ranką). Aš pakeičiu eilę. Na, Lauma, trauk už pirmąjį!
LAUMA. Už sūnų! Už jo akių šviesą! Auga kaip berželis, o saulės nemato. (Ištraukia ilgąjį kardą)
KOLTIS. Hirchalsas!
RAGŪNAS. Raganos čia pasimaišė.
MANTAS. Likimas pasirodė per daug žiaurus ir man, ir tau, Hirchalsai. Aš negalėjau išgelbėti tavęs. Aš bejėgis...
HIRCHALSAS. Tu – niekas! Pagonių minia tave valdo.
KOLTIS. Užtenka, riteri. Tavo laikas baigiasi.
HIRCHALSAS (Mantui). Su tavim noriu atsisveikinti kaip su krikščioniu. Jei tu širdies gilumoje tebesi krikščionis, pažadėk atgailauti už savo darbus ir aš ramiai sutiksiu mirtį.
MANTAS. Aš neatgailausiu už savo darbus. Aš kovoju už Prūsijos laisvę. Mano tauta – už viską aukščiau!
HIRCHALSAS. O dievas?!
MANTAS. Tavo dievas lygiai piktas, kaip ir stabmeldžių dievai. Bet aš buvau pamilęs tavo žmoniškumą, Hirchalsai.
HIRCHALSAS. Mano žmoniškumas baigiasi ten, kur prasideda tikėjimas... Tai būk prakeiktas! Anatema!
KRISTINA. Neprakeik jo, neprakeik!.. Maldauju...
HIRCHALSAS. Jis apsikrikštijo ir išdavė krikščionybę! (Kolčiui) Veskite mane ant laužo.
KOLTIS (kariams). Varykite belaisvius!
KRISTINA. Prūsai! Prūsai! Jis mylėjo Herkų! Prūsai! Prūsai!
Aptariame tekstą
- Kaip Ragūnas, Koltis, kiti vitingai ragina Mantą įrodyti, kad jis ištikimas tėvų žemei? [4]
- Ką Mantas sako apie kryžiuočių dievą ir pagonių dievus? Kaip juos vertina? [5]
- Kaip, pamatę vienas kitą, reaguoja Mantas ir Hirchalsas? Kaip jie vienas į kitą kreipiasi? [5]
- Apie kokį ypatingą ryšį kalba Hirchalsas? Ką apie tai sako Mantas? [6]
- Ko vienas kitą išmokę sakosi Mantas ir Hirchalsas? [6]
- Ką reiškia Hirchalso pasakymas Mantui: „Nuo vieno tavo vardo sudreba kiekvieno krikščionio širdis!“? Kokiais žodžiais Mantas atsikerta Hirchalsui? [6]
- Kokią skaudžią tiesą apie tikrąsias Manto nuostatas sužino Hirchalsas? Kaip jis į tai reaguoja? [6]
- Kokias burtų traukimo sąlygas išdėsto Koltis? [7]
- Ką apie burtų traukimą Koltis pasako Kristinai? [7]
- Smulkiai papasakokite, kaip traukiami burtai pirmą kartą. [7]
- Kokiu būdu Mantas bando išgelbėti Hirchalsą? Kodėl jis taip elgiasi? [8]
- Kuo Mantas apkaltina Samilį traukiant burtus? Kaip manote, ar pagrįstas Manto kaltinimas? [9]
- Kaip susidariusią padėtį apibūdina Lauma? [10]
- Kaip vyksta burtų traukimas trečią kartą? Pacituokite, kaip visa tai apibendrina Mantas. [10]
- Aptarkite Hirchalso ir Manto pokalbį ištraukus burtus. Užpildykite lentelę ir paaiškinkite, kokie dalykai svarbiausi vienam, o kokie – kitam veikėjui. [10]
Veikėjas | Citata | Vertybės |
Mantas | ||
Hirchalsas |
- Paaiškinkite, ką reiškia žodis anatema. Kaip manote, kodėl Kristina maldauja Hirchalso neprakeikti Manto? [10]
- Kaip akistatoje su mirtimi elgiasi Hirchalsas? [10]
- Kas šiame epizode atitinka iš Dusburgo kronikos mus pasiekusias žinias apie belaisvio aukojimą?
Henrikas Montė
Lietuvių prozininkas ir dramaturgas, scenaristas Saulius Šaltenis gimė 1945 m. Utenojè, studijavo filologiją. Rašytojas bene geriausiai žinomas kaip apysakos „Riešutų duona“ kūrėjas. Pagal šią apysaką S. Šaltenis sukūrė pjesę „Škac, mirtie, visados škac“ ir scenarijų kino filmui „Riešutų duona“, kurį neabejotinai galima laikyti Lietuvos kino klasika.
Rašytojas yra aktyvus visuomenės veikėjas, Kovo 11-osios akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys ir kultūros ministras. Už daugialypę literatūrinę kūrybą ir išskirtinį stilių 2019 m. apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
S. Šaltenio kino apysaka „Henrikas Montė“ rašyta jau galvojant, kaip bus kuriamas kino filmas. Iš esmės S. Šaltenis remiasi J. Grušo drama, bet kai kuo papildo, kai kurias scenas išplečia, kai ko atsisako. Pavyzdžiui, dramos veikėjų Samilio ir Manto pokalbyje minimas prūsų genčių vadų sudeginimas kryžiuočių pilyje S. Šaltenio apysakoje virsta ištisa scena. Apskritai apysakoje daugiau dėmesio yra skiriama Manto gyvenimui Karaliáučiuje tarp kryžiuočių. Bet svarbiausias pokytis šiame kūrinyje susijęs su platesniu, detalesniu, nei pateikiama dramoje, veiksmo vietos, veikėjų portretų aprašymu. Tai būdinga proziniam pasakojimui.
Kaip suprasti?
Apýsaka – pasakojamasis kūrinys, tarpinis tarp apsakymo ir romano. Kitaip nei apsakyme, apysakoje vaizduojama daugiau įvykių, platesnė veiksmo erdvė, gali būti ne vienas pagrindinis veikėjas.
1
Hirchalsas ir kiti du gyvi palikti belaisviai žiūrėjo, kaip Montė vaikšto pirmyn atgal. Katryna stovėjo prie palapinės už karių nugarų ir įsitempusi sekė Hirchalso ir Montės judesius.
– Gerai, – pasakė Montė nekantraujančiai karių miniai, – trauksim burtus: vieną iš jų galėsit sudeginti dievų garbei, o kitus du paleisiu...
Kariai nepatenkinti suošė. Koltis, senas vienaakis vitingas, pasakė:
– Monte, dievams aukų niekada nebus per daug.
– Nesiginčyk, Kolti, su manim... Aš ne Alepsis, o karo vadas... Tegul jie traukia burtus!
Koltis atkišo belaisviams strėlinę ir pasakė:
– Dvi strėlės sveikos, trečioji – mirtis! Trauk, vokieti!
Hirchalsas ištraukė nulaužtą strėlę. Katryna tyliai aiktelėjo.
– Iš naujo! – sušuko Montė.
Kariai nepatenkinti ėmė trypti kojom ir žvanginti ginklais. Ir vėl Hirchalsui atiteko ta pati mirties strėlė. Katryna užsimerkė.
– Iš naujo! – užriko Montė ir išsitraukė kalaviją. Minia nutilo.
Hirchalsui pasidarė silpna, jis atsirėmė ranka į strėlinę ir truktelėjo pirmą pasitaikiusią strėlę. Ištraukė mirtį.
– Jūs laisvi, – pasakė Montė kitiems dviem belaisviams, užsikišdamas už juostos kalaviją.
– Tokia dievo valia, – sumurmėjo Hirchalsas.
Katryna puolė prie Montės, šaukdama:
– Ne!
– Aš padariau, ką galėjau, kad jį išgelbėčiau, – niūriai ir tylomis pasakė Montė.
– Ne, tu neleisi jo sudeginti, juk jis mano brolis ir tavo... tavo...
– Jis pats išsitraukė mirtį, eik iš čia, Katryna. – Montė nežiūrėjo į ją.
2
Hirchalsas, tebelaikydamas rankoje nulaužtą strėlę, godžiai ir su viltim žvelgė į Katryną. Ji staigiai pasisuko ir žengė žingsnį į Hirchalsą, karštligiškai žiūrėdama į strėlę jo rankoje, tartum norėdama ją ištraukti. Hirchalsas nulydėjo akimis jos žvilgsnį ir ūmai numetė strėlę. Katryna pakėlė galvą ir lyg tik dabar išvydo pažįstamą nuo vaikystės Hirchalso veidą, rodos, jau apneštą mirties pelenais, ir karščiuojančias fanatiškas jo akis.
– Ar tai tu mano sesuo Katryna? Kuo tu pavirtai? Apsimetėlio sugulove!.. Ir pamiršai savo pareigas bažnyčiai. Tu leidai parduot Montės sielą velniui ir pardavei savąją. Eik šalin! – prakošė su neapykanta Hirchalsas.
– Henrikai, – maldaudama sudejavo Katryna.
– Vėlu, – nusigręždamas nuo Katrynos ir Hirchalso, pratarė Montė.
– Tegul būna prakeikta tavo Prūsija, jeigu tu negali pasigailėt mano brolio! – daužydama kumščiais į suakmenėjusią Montės nugarą, šaukė Katryna.
Montė, staigiai atsisukęs, suspaudė jos rankas ir jėga nuvedė ją prie palapinės.
– Būk čia. Geriau, kad tu nematytum, – sumurmėjo Montė ir paliepė prie palapinės sėdinčiam kariui:
– Saugok ją, Visgaudai.
3
Kai Montė grįžo, sargybiniai jau tempė Hirchalsą už rankų.
Montė sulaikė juos:
– Palaukit, kol sukraus laužą.
Montė ir Hirchalsas stovėjo veidu į kits kitą.
– Tai štai koks tu, Monte. Ir stiprus, ir bejėgis, – lėtai, lyg jųdviejų lauktų ilgi, dienom nesibaigiantys disputai, – prabilo Hirchalsas, neatsigręždamas į laužą.
Montė tylėjo, stebėdamas, kaip prūsai krauna aukojimo laužą.
– Aš mylėjau tave, Henrikai. Pasitikėjau tavim lyg savo vaiku, – Hirchalsas liūdnai ir skausmingai šyptelėjo. – Aš niekada nenorėjau būti tau teisėjas, net ir tada, kai tu, prūsas, neleistinai suartėjai su mano seseria Katryna ir užtraukei nešlovę mano namams. O dabar tas, kuriam aš atidaviau visa, ką žinojau, yra ne tik teisėjas man, bet ir budelis.
– Tu suluošinai mano protą, Hirchalsai, – atitraukęs akis nuo kraunamo laužo, pasakė Montė. – Aš dvigubai kenčiu, nes mąstau kaip krikščionis, o esu pagonis prūsas ir naikinu visa, kas krikščioniška... Gal man palengvės, kai tu virsi laužo plėnimis...
Hirchalsas žiūrėjo į keistą Montės šypseną, svetimą ir nesuprantamą, ir jautė, kaip jį vėl ima kaustyti baimė ir šaltis.
– Tavo protas klastingas kaip angis, Monte, – greitai, lyg norėdamas kažkam užbėgti už akių, pasakė Hirchalsas. – Magdeburge tave padarė išrinktuoju ir išlavino kaip karį ir mokslo vyrą. O dabar tu kerti į tą ranką, kuri tave išmaitino... Kol kas tau sekasi, ir tu kariauji kaip Aleksandras iš Makedonijos.
– Mano sūnus Aleksandras. Kur jis?! – neslėpdamas skausmo, griežtai ir su neapykanta riktelėjo Montė.
– Nežinau. Dievas tave baudžia, nes tu skendi nežmoniškoj puikybėj. Tu pražudei savo sūnų, pražudei mano seserį, žudai mane, bet pražūtis laukia ir tavęs.
– Aš esu tik karys, Hirchalsai, – vėl ramiai šyptelėjo Montė. – Bet tu tikėjimą pavertei politika ir atėjai su kardu į prūsų žemę. O kai mokslo vyras virsta politiku, jis nusipelno šuniško galo. Man gaila tavęs... mokytojau, – su kartėliu ir ironija pasakė Montė ir nusigręžęs nuėjo prie laužo.
4
Laužas jau buvo sukrautas. Kariai atvedė klumpantį mirtinai nuvarytą arklį. Žalios putos dribo jam iš nasrų ant žemės.
Hirchalsą įsodino į balną, pririšo virvėmis ir vilkte užvilko su arkliu ant malkų krūvos. Hirchalsas meldėsi:
– Viešpatie, į tavo rankas atiduodu savo nuodėmingą sielą... Viešpatie, jeigu tu neleidai iki šiol užmušt to pragaro sieroj gimdyto Montės, tai nors išvaryk jį iš proto...
Ugnis palengva įsidegė ir ėmė laižyti šarvais apdengtą Hirchalso koją, perbėgo rankom, prispaustom prie kūno. Jis atlošė galvą iš skausmo ir užgiedojo, springdamas dūmais:
Ave, rosa in Jericho
Purpure vestita,
Maria phoebi spherico
Divinitus polita...4
4 Sveika, Jericho rože,
purpuru apsigaubusi,
Marija, saulės vainiku
dieviškai papuošta.
(Vertė Aušra Šilanskienė)
Katryna draskydamasi veržėsi prie laužo ir šaukė:
– Leiskit ir mane... Leiskit... Aš nebegaliu gyventi tarp jų... Žvėrys!.. Ir tu, Henrikai, toks pat, kaip jie. Sudeginkit mane, dabar aš pati prašausi. Ir savo sūnų tu leisi nužudyti dėl šitos prakeiktos Prūsijos.
Ji daužėsi Visgaudo rankose, paskui sukniubo be žado. Oras įkaito nuo laužo liepsnos, ir juodi degėsiai lėtai krito ant jos plaukų.
Aptariame tekstą
- Papasakokite, kaip vyksta burtų traukimas S. Šaltenio apysakoje. [1]
- Kaip traukiant burtus elgiasi Montė, Katryna, kariai? Kokias emocijas išduoda jų elgesys? [1]
- Remdamiesi tekstu apibūdinkite, kaip elgėsi ir kaip atrodė Hirchalsas traukiant burtus ir paskiau. [1, 2]
- Kaip į besiklostančią situaciją reaguoja Katryna ir kaip su ja kalba bei elgiasi Montė? [2]
- Pasiskirstę vaidmenimis raiškiai perskaitykite Hirchalso ir Montės dialogą ištraukus burtus. Apie ką ir kaip jie kalbasi? Atkreipkite dėmesį, kaip aprašomas veikėjų elgesys ir savijauta. [3]
- Ką apie Montę prisimena Hirchalsas ir kaip vertina bendravimą su juo praeityje? Kokią jo ateitį numato? [3]
- Užpildykite lentelę ir aptarkite, kuo vienas kitą kaltina Hirchalsas ir Montė. [3]
Veikėjas | Citata | Kaltinimai |
Montė | ||
Hirchalsas |
- Kaip paskutinėmis gyvenimo akimirkomis elgiasi Hirchalsas? [4]
- Kodėl Katryna irgi veržiasi į laužą? Kuo ji kaltina Montę? [4]
Apibendriname
- Atkreipkite dėmesį į J. Grušo dramos ir S. Šaltenio kino apysakos pavadinimus. Kaip manote, kodėl keičiasi pagrindinio veikėjo vardas ir pavardė? Kokie dar vardai skiriasi kūriniuose?
- Palyginkite burtų traukimą J. Grušo dramoje ir S. Šaltenio apysakoje. Ko atsisakoma sutrumpėjusioje apysakos scenoje? Kiek abu tekstai susiję su Dusburgo kronikos liudijimu?
- Kaip pasikeitė Hirchalso ir Manto-Montės pokalbių temos ištraukus burtus? Užpildykite lentelę ir aptarkite, apie ką buvo kalbama dramoje, apie ką apysakoje.
Kūrinys | Citata | Hirchalso ir Manto-Montės pokalbio temos |
„Herkus Mantas“ | ||
„Henrikas Montė“ |
- Kaip suprantate Montės žodžius Hirchalsui: „tu tikėjimą pavertei politika ir atėjai su kardu į prūsų žemę“?
- Raskite tekstuose, raiškiai perskaitykite ir palyginkite, kaip į burtų traukimą reaguoja Kristina-Katryna.
- Kurių veikėjų santykiai plačiau vaizduojami J. Grušo dramos ištraukoje, o kurių – S. Šaltenio?
- Ką skaitytojui suteikia platesni veikėjų nuotaikų ir veiksmų aprašymai apysakoje?
- Kurią istoriją jums buvo įdomiau skaityti? Kodėl?
Vaidybinis filmas „Herkus Mantas“
Kino režisierius Marijonas Giedrys (1933–2011) apdovanotas „Auksine gerve“ (2008) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2010). Istorinį meninį filmą „Herkus Mantas“, kurio scenarijaus autorius S. Šaltenis, sukūrė 1972 m. Lietuvos kino studijoje. Per dvejus metus buvusioje Sovietų Sąjungoje 2 val. 25 min. trukmės filmą apie Didžiojo prūsų sukilimo vadą Herkų Mantą peržiūrėjo 16,2 mln. žmonių. Filmas tuo metu sulaukė ne vieno apdovanojimo.
Peržiūrėkite kino filmo „Herkus Mantas“ epizodus apie belaisvių aukojimą (I dalis, nuo 58:23 iki pabaigos; II dalis, nuo pradžios iki 5:05) ir atkreipkite dėmesį į istorinės medžiagos panaudojimą kino menui būdingomis priemonėmis.
Aptariame tekstą
- Peržiūrėkite pateiktus sustabdytus kino filmo kadrus ir aptarkite, kokie siužeto pokyčiai juose vaizduojami. Remdamiesi kadrais trumpai papasakokite, kas juose vyksta.
- Kaip kino filme keičiasi pagrindinių veikėjų vardai, palyginti su S. Šaltenio apysaka?
- Aptarkite pagrindinių vaizduojamų įvykių dalyvių – Kotrynos, Manto, Hirchalso – aprangą, šukuosenas.
- Aptarkite, kaip kino filme vaizduojama veiksmo aplinka.
- Pasakykite, ką Mantas daro prieš pradėdamas traukti burtus. Ar šis epizodas yra S. Šaltenio apysakoje?
- Kuo ypatingi burtų traukimo ir riterio paaukojimo epizodai filme? Kaip manote, kodėl jie atsirado?
- Kokiomis kino priemonėmis filme atskleidžiamos veikėjų emocijos?
Apibendriname
- Raskite penkis dramoje ir apysakoje papasakotų istorijų skirtumus ir užpildykite žemiau pateiktą lentelę (galite neapsiriboti vien pateiktomis dramos ir apysakos bei kino filmo ištraukomis).
- Kuris iš šių trijų istorinio įvykio vaizdavimo būdų – drama, apysaka, kino filmas, – jūsų manymu, yra istorine prasme tikroviškiausias ir įdomiausias? Kodėl taip manote?
- Palyginkite, kaip dramoje, apysakoje ir kino filme kuriami pagrindinių veikėjų – prūsų karo vado ir jo mylimosios – paveikslai ir jų meilės istorija. Kuris vaizdavimo būdas jums pasirodė įtaigiausias?
- Jeigu perskaitėte visą J. Grušo dramą, S. Šaltenio apysaką ir peržiūrėjote abi kino filmo dalis, kuris prūsų sukilimo istorijos variantas jums pasirodė įdomiausias? Kodėl taip manote?
Kūrinys | Kokie veikėjų vardai? | Kaip atrodo veikėjai? | Kaip reiškiami veikėjų jausmai? | Kaip aprašoma ar parodoma veiksmo aplinka? | Kokius dalykus lengviau pasakyti, o kokius parodyti? |
Drama „Herkus Mantas“ | |||||
Kino apysaka „Henrikas Montė“ | |||||
Vaidybinis filmas „Herkus Mantas“ |
Diskusija
Ar ir kaip keistųsi filmo pastatymas, jei jis būtų kuriamas panaudojant šiuolaikines kinematografijos galimybes? Ar šiandien aktualios filme svarstomos problemos?
Tyrimas
Kaip kuriamas scenarijus?
Išsiaiškinkite, kaip kuriamas kino filmo scenarijus.
- Kaip parenkamas siužetas?
- Kaip parinktas siužetas suskirstomas į scenas?
- Į ką reikia atkreipti dėmesį kuriant kiekvienos scenos aprašą?
- Kas bus perteikiama vaizdais, o kam prireiks dialogų? Ką kalbėdami veiks veikėjai?
- Kokiu principu jungiamos gretimos scenos?
- Kokiomis priemonėmis ir būdais apibūdinamas veikėjų vidinis pasaulis?
- Kas turi būti išryškinama kuriant kiekvieną sceną?
- Į ką būtina atkreipti dėmesį tobulinant scenarijų, siekiant kuo įtaigiau atskleisti sumanymą?
- Atlikdami tyrimą galite naudotis filmų kūrimo metodinėmis rekomendacijomis.
Kuriame tekstą
Remdamiesi atliktu tyrimu apie kino scenarijaus rašymą, sukurkite šiuolaikinį J. Grušo dramos ar jos ištraukos scenarijų.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"