Istorinė literatūra kaip laiko mašina

<...>

1

– Aš pavalgiau, tėvai. Prasukau pro piceriją pakeliui namo, – neatsigręždamas atsakė Dovas, pliekdamas pirštais kompiuterio klaviatūrą.

„Meistriškai groja“, – mintyse nusišaipė Fredas.

– Ateik, pakalbėti reikia.

– Na? – nekantriai užklausė sūnus, sėsdamasis iš šono prie mažo virtuvės staliuko.

„Dar paaugo...“ – pagalvojo tėvas, peržengdamas per visą virtuvę ištiestas Dovo kojas.

– Yra toks reikalas, – pradėjo. – Numatoma viena kelionė...

– Jokių problemų, tėvai, varyk. Aš nebe mažas, pagyvensiu vienas, – abejingai atsakė Dovas.

– Palauk, neskubėk. Norėčiau, kad į tą kelionę vyktume kartu.

Dovas pakėlė antakius. Neatrodė labai patenkintas.

– Man reikės tavo pagalbos. Ir tai nėra įprasta kelionė, – tęsė tėvas ir, atsargiai rinkdamas žodžius, papasakojo apie Henriko sumanymą. Paskui nutilo ir net susigūžė, tikėdamasis būti išjuoktas. Bet ne.

– Gerai. Jau galiu eiti? – atsainiai paklausė Dovas. Tai jis nieko nesuprato?

– Ryt paruošk pamokas iki pusės septintos. Važiuosim pas Henriką aptarti kelionės.

Sūnus linktelėjo ir nužirgliojo į savo kambarį.

Pokalbis, dėl kurio Frederikas taip jaudinosi, įvyko.

Tik kažkaip pernelyg lengvai. Abejingai.

Fredas liko stovėti prie lango. Atrodė, kad žiūri iš savo devinto aukšto žemyn, į vaikų žaidimų aikštelę, bet iš tiesų nieko nematė. Galvojo. Bandė prisiminti, kada sūnus nustojo jam sakyti „tėti“. Jis net nebeprašydavo tėvo pinigų – Rasa užsimindavo, kad vaikui reikia daugiau dienpinigių ar naujos striukės...

Brūkšnelis, įbrėžtas virtuvės staktoje, matuojant sūnaus ūgį, juodavo ties įrašu „11 m.“

Kaip pralėkė tie kiti metai?

Frederikas bandė prisiminti. Bet neprisiminė.

~

2

– O kurgi laiko mašina? – ironiškai paklausė Dovas, žengdamas į tuščią svetainę. Jis buvo pasiryžęs atsėdėti pas Henriką tik tam, kad neerzintų tėvo.

– Koks nešiuolaikiškas požiūris, – šyptelėjo Henrikas. – Mintys, bernaiti. Mūsų mintys galingesnės už bet kokias mašinas.

– Ir vis dėlto – kaip tai vyksta? – Frederikas rado progą įsiterpti ir paklausti to, kas jam seniai rūpėjo.

– Bijau, kad jus nuvilsiu, – visai rimtai pradėjo Henrikas. – Kad ir ką būtumėte skaitę nuotykių literatūroje ar matę fantastiniuose filmuose, tikrovėje viskas ne taip įspūdinga. Jokių švytinčių turbinų, jokių mistinių oro uostų, jokių injekcijų į venas. Persikėlimo metodas, kuriuo naudosimės mes, nėra labai sudėtingas, nors jūsų atveju ir ne itin paprastas. Visa esmė – pasitelksime savo dvasinę energiją. Jums, nepatyrusiems keliautojams laiku, gali neužtekti turimų resursų, man teks tam tikra prasme jus stumtelti. Na, o jei kalbėtume apie patį procesą... Čia tokie techniniai dalykai. Žmogui duodama įsižiūrėti į vaizdą vietovės, kur planuojama patekti (tai gali būti fotografija, atvirukas ar piešinys), ir, kai ilgai žiūrint ir kartojant tam tikrą mantrą plokščias vaizdas taps trimatis, įsivaizduoti, kaip įeinama pro pastato duris. Taigi būtina turėti vaizdą su praviromis durimis.

– O mes turime? Vajeris – italų kompozitorius. Turbūt ne taip sudėtinga rasti XIX a. pabaigos Itãlijos vaizdų su durimis? Bet praviromis... – suabejojo Frederikas. Dovas tylėjo.

– Ne, vaizdai tikrai ne problema. Bėda kita – ar nors vienas iš jūsų mokate italų kalbą?

Tėvas ir sūnus susižvalgė.

– Taigi, – tęsė Henrikas. – Į Itãliją keltis nėra prasmės. Aš numačiau kitą galimybę. Titas Vajeris, kaip žinoma iš ne itin detalios jo biografijos, 1899 metais vedė žydaitę iš – čia jau mums labai pasisekė! – iš Lietuvõs. Jo žmona buvo litvakė, ir tuokėsi jie čia, tik vėliau išvyko į Italiją. Kada – nežinoma, bet mes vis tiek neturime jokio kito „kabliuko“, tik šį santuokos faktą. Taigi aplinkybės tinka – pati XIX a. pabaiga, Lietuvos miestelis. Kaip pamenate dar iš istorijos pamokų, Lietuvà tuomet buvo viena iš carinės Rùsijos gubernijų, taigi viešumoje vartota rusų kalba. Frederikas susikalbės, jei tektų reikalų turėti su valdininkais. Nors geriau, kad netektų... Lietuvių kalba, vartojama buityje, tuomet, žinoma, irgi buvo kiek kitokia, bet ją suprasite be vargo. Ir kiti dalykai – apranga, apavas, pinigai – lengviau sugaudomi.

3

– Tai mes ir apsirengti turėsime senoviškai? – dabar jau Dovas įsiterpė į pokalbį. – O taip, ką, netiks? – nusijuokė kraipydamas pėdas, apautas ryškiai salotiniais sportbačiais. Negalėjo patikėti – negi jie rimtai kalba apie kelionę laiku?

– Būsite išaiškinti nė nespėję mirktelti, – linksmiau prabilo ir Henrikas. – Na, keliatės ne į viduramžius, ant laužo jūsų neiškeps, tačiau uždaryti į belangę gali. Arba – tai iš esmės tas pats – į dvasios ligonių gydyklą.

– Bet iš kur mes gausime šimtmečio senumo drabužių? – sunerimo Frederikas. – Ir pinigų... Ir kam, kiek?

– Taigi iki kelionės visi turėsime nuveikti daug parengiamųjų darbų. Pinigais pasirūpinsiu aš – turiu pažįstamą numizmatą, jis turbūt paskolins kiek Rusijos caro rublių mainais už kokį iš praeities parvežtą mažmožį. O štai drabužius teks susirasti jums patiems.

– Gal muziejuje pasiteirauti? – svarstė Frederikas.

– Tėvai, muziejuje švarkus seniai kandys apgraužusios, – nusijuokė Dovas. – Ir eksponatų niekas neskolina, šimtas procentų! Kostiumus aš gausiu, jei jau taip reikia.

Jis suprato bent tiek, kad bus priverstas dalyvauti kažkokiame nerealybės šou. Pasirinkimo neturėjo. Kita vertus, trys dienos be mokyklos – šiokia tokia pramoga.

– Gausi? Kaip?

– Iš Kino studijos. Agnės, klasiokės mano, na, pameni ją, pernai kartu filmavomės masinėse scenose ir po 50 eurų gavom? Pameni? Agnės mama ten dirba. Jokių problemų, – skėstelėjo rankomis Dovas.

– Aaa, ta Agnė... – numykė Frederikas. Jam buvo nesmagu – neprisiminė ne tik Agnės. Kad sūnus kažkur filmavosi, kad užsidirbo pinigų, – jis nieko apie tai nežinojo. Gal... kažką... viena ausimi girdėjo... probėgšmais.

– Tuomet tvarka. Susitinkame penktadienį prieš vidudienį. Patarčiau įsidėti kiek maisto, suvynioto į popierių. Jokių plastiko maišelių – niekada nežinai, kas gali patikrinti bagažą. Prigriebkit antibakterinio muilo, pieštukų, natų sąsiuvinį. Jokio šiuolaikinio daikto – šiukštu! Mažiausia detalė gali jums būti mirtinai pavojinga. Nesugalvokite įsidėti ir kokios knygelės kelionei – turėkite galvoje: 1899 metai, tebegalioja lietuviškos spaudos draudimas, – atsisveikindamas priminė Henrikas ir dar pridėjo šypsodamasis: – Tualetinio popieriaus, vyrai, žinokit, ten irgi nėra – jis išrastas XIX a. antroje pusėje, bet Amerikoje ir iki mūsų užpakalių keliaus dar ne vieną dešimtmetį. Beje, nėra ir viešųjų tualetų. Teks ieškoti tankių krūmų.

~

4

Pirmadienį kukliai, bet moderniai įrengtoje svetainėje buvo trys žmonės – du iš jų ir atrodė, ir jautėsi keistai: jaunesnysis vis spyruokliavo po kambarį, bandydamas pratampyti ankštokus aulinukus, vyresnysis muistėsi prieš veidrodį painiodamasis kaklaskarėje.

– Duokš, padėsiu, – Henrikas vienas du surišo mazgą. – Tvarka.

Frederikas nužvelgė savo atspindį – na, brandus vyriškis pobrangiu tamsiai rudu kostiumu. XIX amžiaus pabaigoje jis galėtų būti koks teisininkas ar ką... „Ponas advokatas“, – pasišaipė iš savęs.

– Prisėskite abu, – pakvietė juos Henrikas. – Reikia aptarti detales.

Šįkart Dovas klausėsi įdėmiai. Viskas nebeatrodė kaip tuščias pramanas ar sunerimusio tėvo vaizduotės darinys. Internete apie keliones laiku rado daug pasakojimų – vieni jų buvo bobučių, kurias periodiškai pagrobia ateiviai, sapalionės, o štai kiti kur kas įdomesni, panašūs į hipnozės patirtis. Ir čia Dovas užkibo. Kadaise, kai buvo trečioje klasėje, jų mokykloje lankėsi magas. Rodė fokusus su šilko skarelėmis, monetomis ir virvagaliais, o paskui, jau visai pasirodymo pabaigoje, pajuokavo galįs užhipnotizuoti, tereikią akimis sekti sidabrinę švytuoklę jo rankose. Visi sekė, o Dovas žiūrėjo į žemę. Tyčia. Bet paskui gailėjosi – viens, du, trys, visi pabudo ir ėmė pasakoti neįtikėtinas istorijas, kur buvę hipnozės metu ir ką matę. „Nesąmonės!“ – šaipėsi iš draugų Dovas, o tie dievagojosi patyrę „kažką TOKIO“. Ir jis pavydėjo. Tyliai. O paskui pamiršo tą istoriją – kol aną vakarą išgirdo Henriką. Sąmonė tie persikėlimai ar nesąmonė, štai ir atsirado proga patikrinti.

Henrikas neslėpė – kelionė pavojinga. Čia ne juokai – tris dienas praleisti nedideliame praeities mieste, štetle, kaip sakytų žydai, kur kone visi visus pažįsta. Kuo mažesnis miestelis, tuo smalsesni jo gyventojai. Kaip išbūti nepastebėtiems? Kaip kalbėti? Kaip elgtis? Kaip sužinoti, kur apsistoję Vajeriai? Kaip užmegzti pažintį? Kaip prisikasti iki natų? Kaip, kaip? KAIP? Henrikas daug ką buvo apgalvojęs, bet gyvenime toli gražu ne viskas vyksta pagal scenarijų. Atsitiks kas nors nenumatyta, ir komedija virs tragedija.

– Yra viena svarbi tiesa, kurią turite suvokti – keliaujant laiku nelieka laisvos valios. Kad ir ką norėtumėt padaryti, įmanoma padaryti tik tai, kas jau padaryta. Mūsų dabartis yra anos praeities pasekmė. Esate girdėję apie problemą, vadinamą „senelio paradoksu“? Kas gi įvyktų, jei keliautojas laiku praeityje užmuštų savo senelį, kol dar nėra pradėtas jo tėvas? Taigi tai neįmanoma – tuomet nebūtų paties keliautojo. Suprantate? KAD IR KĄ PADARYTUMĖT PRAEITYJE, TAI JAU PADARYTA. Atsiminkite, gal tai padės jums kelionėje. O dabar paskutinis nurodymas: kai būsite pasirengę grįžti – jokiu būdu nei anksčiau, nei vėliau – lygiai vidudienį, – turite, kaip mokiau, susikoncentruoti į durų vaizdą ir mintimis įeiti. Aš jus truktelsiu savo energija. Lygiai vidudienį, sutarta? Mantrą kartosite paskui mane, privalote ją prisiminti, kitaip grįžti bus neįmanoma. Štai mano durų nuotrauka, štai pinigai, – tarė Henrikas, tiesdamas Frederikui aptrintą odinę piniginę, išsipūtusią nuo banknotų. – Labai neišlaidaukite. Saugokitės kišenvagių ir žandarų. Jei kas klaus, kaip patekote į miestą, sakykite, jog atkeliavote diližanu. Dovai, viską iš kuprinės perdėk į šį kelionkrepšį. Fredai, lazdą! Tu juk aristokratas! Na, kaip ir viskas... Pradėsime persikėlimo seansą. Ir tepadeda mums Dievas.

Visi trys palinko prie stalo, ant kurio gulėjo senovinė fotografija – kažkoks pilkai tinkuoto namo kampas, akmeniniai laiptukai ir raižyto medžio durys. Praviros...

~

5

Jausmas, kurį iškart abu pajuto, buvo panašus į staigų lifto truktelėjimą, kai kabina jau pajudėjusi, o kūnas, regis, likęs vietoje. Toks malonus paširdžius kutenantis šuoras, ir viskas. Ir aplink nebe Henriko svetainė, o tamsiai žaliai dažytas siauras koridorius, per kurį dėl atidarytų kitame gale durų traukė skersvėjis, nešdamas sprangų dulkių kvapą.

Frederikas pirmas atgavo amą. Paėmė į rankas odinį krepšį, kurį Dovas tebespaudė glėbyje, ir sušnabždėjo:

– Laikomės ramiai. Einam. Turime susirasti nakvynę. Labai nesidairyk.

Ir vis dėlto išlikti ramiems buvo ne taip paprasta – širdis daužėsi lyg ilgą laiką bėgus iš visų jėgų. O nesidairyti – tiesiog neįmanoma. Išėję iš pastato jie pasuko ten, kurlink judėjo žmonės – daugiausia barzdoti skurdžiai apsirengę senyvi vyrai su daiktų prikrautais karučiais ar vandens naščiais, moterys su skarelėmis, pintame krepšyje nešančios daržoves ar žuvį, vaikai – purvini, nukleištais pusbačiais, dažnas visiškai basas, nors lauke gerokai vėsu... Prabanga šiame mieste nedvelkė. Jų pačių – Fredo ir Dovo – batai ir kelnių klešnės netruko aplipti pilkomis kelio dulkėmis. Jos graužė ir gerklę, bet Dovas bijojo kostelti – kad neatkreiptų į save dėmesio. Ėjo nuleidęs galvą ir iš padilbų stebėjo nepažįstamą pasaulį. Neįtikėtina, bet realų.

– Trrrrr! Stui, bestija! – staiga išgirdo už nugaros ir vos spėjo šoktelti į šalikelę.

Vežikas sustabdė arklius ir nusilenkęs pakvietė juos į vežimą – keturratę transporto priemonę su stogu. Žinoma, viešbutį jie greičiau surastų važiuoti, tad abu sulipo.

– Kur ponai pageidaus? – nė neatsisukdamas paklausė vežikas.

– Misliju, pirmiausia reikia susirast nakvynę, – lyg vežikui, lyg sūnui ištarė Frederikas, stengdamasis kalbėti taip, kaip buvo prieš kelias dienas skaitęs XIX amžiaus pabaigos raštuose. – Ar yra čia kur gauti padorų kambarį kelioms naktims?

– Ajakže, pan! Noooo! – ir vežimas pajudėjo.

Dovas ir Fredas iš visų jėgų laikėsi įsikibę sėdynių, nes juos kratė kaip žaidimo kauliukus maišelyje: gatvės buvo negrįstos, duobėtos, žmonės zujo skersai išilgai kada sumanę, ir vežikas staigiai trukteldavo arklius. Žodžiu, kelionė ne pirmąja klase. Gerai tik, kad dabar į juos, važiuojančius, niekas nekreipė dėmesio. O jie akylai stebėjo viską aplink. „Ar čia tas diližanas?“ – tylomis paklausė Dovas. „Ne, diližanas didelis, dengtas drobe ir su langeliais, jį traukia kokie šeši arkliai ir telpa per dešimt keleivių, – paaiškino tėvas. – Mes, ponaiti, manyčiau, važiuojame karieta.“

Fredas davė vežikui kelias smulkias monetas, ir jie išlipo. Tas pažarstė delne gautus pinigus, keistai nužvelgė keleivius ir nieko nesakęs apsuko arklius. Frederikas nesuprato – vežikui užmokėjo gerokai per daug ar šykščiai per mažai. Tik svarstyti nebuvo kada. Tuoj pat prišoko kepurėtas vyras purvina prijuoste – padėsiąs sunešti daiktus, bet Frederikas mostu parodė kelionkrepšį – bagažas tik toks.

6

Vietą, kur jie turėjo gauti nakvynę, vargu ar buvo galima pavadinti prabangiu viešbučiu. Tai buvo dviaukštis raudono mūro namas su nedideliu holu, kur už medinio stalo sėdėjo apyjaunis vyrukas riestais ūseliais.

– Aš jūsų paslaugoms, – tarė jis rusiškai.

– Norėtume kambario, tai yra, nužna komnata.

– Kambario su dviem lovomis? – nusišypsojo vyrukas, prabilęs gryniausia lietuvių kalba. Jis pats užpildė registracijos lapelį, užrašęs svečių pavardes. Henriko pamokytas Frederikas prisistatė Frederiku Luotavičium. Keliauja su sūnumi Jonu. Sumokėjo už tris naktis į priekį ir gavo sunkų geležinį raktą nuo devyniolikto numerio. Jokių dokumentų niekas, ačiūdie, neprašė. Matyt, geri drabužiai ir prikimšta piniginė darė atitinkamą įspūdį. Negi paleisi tokius klientus?

Kambarys buvo didelis, bet niūrus, išmuštas purpuro spalvos apmušalais, prisigėrusiais sunkaus tabako kvapo. Frederikas nusimetė apsiaustą ir liepė sūnui apžiūrėti visus kampus, pats ištyrinėjo sienas, masyvią spintą, palovius (Dovas su pasibjaurėjimu koja išstūmė didelį keraminį naktipuodį įdaužta rankena ir klausiamai pažvelgė į tėvą; tas tik gūžtelėjo pečiais, maždaug, XIX amžius, ko tu tikėjaisi), ir tik kai baigė, užtraukė sunkias užuolaidas ir darkart pasuko spynoje raktą, abu keliautojai žnektelėjo ant metalinių lovų nublizgintais galvūgalių bumbulais ir lengviau atsipūtė.

– Bet tu, tėvai, ir detektyvas, – pirmąkart per visą tą laiką nusišypsojo Dovas. – Manai, čia bus klausymosi įranga?

– Atsarga gėdos nedaro, Jonuk, – pajuokavo Frederikas. – Ne įranga, o tokia skylutė stebėti ir klausyti. Matai, neskaitai knygų, nežinai, o aš skaitau ir žinau. Traukiam iš krepšio sumuštinius.

Abu užkando. Pavalgius įtampa atlėgo, net buvo kažkaip juokinga sėdėti tvankiame XIX amžiaus viešbutyje ir kramtyti duoną, pirktą XXI amžiaus prekybcentry.

Dabar reikėjo aptarti tolesnių veiksmų planą. Geriausia turbūt būtų išklausinėti to vyruko, gal jis žino ką nors, kas pažįsta Vajerius. Kita galimybė – teirautis, ar šiame mieste yra teatras ar bent salė, kur vyksta kokie muzikos koncertai.

7

Deja, apie jokius Vajerius vyrukas negirdėjęs, teatro pastato mieste nėra, „liaudies auditorijos“ patalpose rusų dramas Mysavskio būrelis vaidina, bet kad muzika ten grotų, negirdėjo, ne, pats nebuvęs... Šiaip muzika dažniausiai užsiima sinagogos kantorius. Jis chedere (pradinėje mokykloje) moko žydų berniukus giedoti. Cerkvėje yra choras... Bažnyčia turėjo vargonininką, bet jis prieš mėnesį pasimirė, kito neranda. Žinoma, turtingų ponų salonuose vyksta muzikos vakarai, bet jis nežinąs, kas galėtų svečiams duoti rekomendaciją į tuos namus patekti. Pats esąs paprastas žmogus... Gal ponams kreiptis į miesto burmistrą...

– Prasti reikalai, – sumurmėjo Frederikas, kai jiedu su Dovu jau buvo gatvėje. – Mums nieko nelieka, tik bastytis, kol sugalvosime, ko griebtis.

Ir jie patraukė skersai miesto aikštės. Ji buvo grįsta, ir tėvas smagiai kaukšėjo lazdele į akmenis. Jiedu su Dovu šyptelėjo vienas kitam – pradžia gal ir nekokia, bet fantastinis filmas tęsiasi, ir jie čia pagrindiniai veikėjai!

Nuo stačiakampės turgaus aikštės tiesėsi dvi gatvės, Frederikas patraukė pietų link, gatve kraupiu pavadinimu Tiuremnaja („Kalėjimo“, – išvertė jis sūnui). Vos pasukus nuo vadinamojo centro, lentų šaligatvis baigėsi, tarp ankštai sugrūstų mūrinių namų vis dažniau įsiterpdavo mediniai, kurie, einant tolyn, vis prastėjo, kol virto lūšnomis. Jie bandė užkalbinti kelis žmones, teiraudamiesi Tito Vajerio, bet vietiniai čia beveik nekalbėjo lietuviškai, didžioji dauguma jų, pasirodo, buvo žydai, rusai arba lenkai ir tik gūžčiojo pečiais arba nesuprasdami, ko klausiama, arba ne, negirdėję jokio Vajerio. Frederikas buvo pasiskaitęs – XIX amžiaus pabaigos surašymo duomenimis, iš 3 184 šio nedidelio miesto gyventojų 1 978 buvo žydai. Kaip tarp jų surasi kompozitoriaus nuotaką, nežinodamas nei vardo, nei pavardės?

– Nieko nebus, – nusivylęs ištarė jis, kai su Dovu nuvargę prisėdo ant pakelėje suverstų akmenų krūvos. Vietelė buvo nuošali, ir jie tikėjosi bent truputį atsipūsti, nevarstomi dygių žvilgsnių.

– Tėvai, mes perėjome tik kelias gatves, tik vieną miesto pusę, yra dar ir antroji, – nepasidavė Dovas. Kuo toliau, tuo labiau šita kelionė jam patiko. Dabar jau aplink dairėsi nebesigūždamas, vis timpteldavo tėvą už rankos pamatęs kokią keistenybę – žibalinio žibinto stulpą ar krautuvės iškabą. „Geras! Matei?“ – vos ne riktelėjo, rodydamas vandens pompą aikštės vidury. Žmonės jam atrodė juokingi – vyrai dar ne taip, bet vis dėlto ir drabužiai, ir kaip vėplių nukarę arba kvailai užriesti ūsai... O moterys, moterys ir merginos! Regis, jos buvo susivilkusios kelis sijonus vieną ant kito, apatiniu šlavė žemę ir iš paskos vilko dulkiną medžiagos uodegą. Skrybėlaitės Dovui priminė gerai pakočiotą ir į mazgą surištą katiną, patupdytą ant vienkartinės lėkštutės. Fredas ne kartą turėjo sūnų tramdyti, kad liautųsi kikenęs ir sąžiningai vaidintų orų paauglį iš geros šeimos. Dovas dairėsi automobilių, žinojo, kad XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje jų jau būta – ne kažkiek, bet po vieną kitą miestelyje – tokių keturračių motorinių vežimų dviračių rėmais. Tačiau čia nesimatė nė vieno. Gaila. Važinėjo tik karietos – nelyg mediniai kioskeliai ant ratų.

Grįžti iki aikštės teko tuo pat keliu, kuriuo ir atėjo, nes vadinamoji gatvė (o iš tiesų purvinas, dulkėtas ir šiukšlinas keliukas) baigėsi sąvartynu, po kurį knaisiojosi perkarę šunys.

Dabar jie pasuko į priešingą pusę. Namai čia buvo geresni. Mažiau dvoko iš tarpuvarčių. Miestelyje, pasirodo, gyvenama pasiturinčių žmonių. Pro vienos svetainės langą liejosi fortepijono muzika, ir Fredas kone riktelėjo iš džiaugsmo. Puolė kieme besisukinėjančio namsargio klausti, kieno čia namas. Vieno iš miesto dūmos narių. Jo duktė Váršuvoje studijuoja muziką, tai groja ir groja per dienas. Ech, ne tai....

8

– Pasiduodu, – skėstelėjo rankomis Dovas. Jis buvo labai alkanas ir išsikvėpęs. Žinojo, kad paieškas reikės tęsti, bet gal... ryt, gal, tėvai, ryt...

– Iki viešbučio ilgas kelias, – tarė Frederikas. – Siūlau užeiti į kokią vietinę užkandinę ar smuklę, nežinau... užeigą... pavalgyti ir sušilti.

Dovas energingai sukinkavo galva. Maistas!

Deja, vietą, kur būtų galima pavalgyti „ponams“, pasirodė ne taip lengva rasti. Karčemos, kurių pakeliui pasitaikė ne viena, buvo paprastos medinės trobos, kiemuose stovėjo vežimai, pritrypta arklių mėšlo, purvina ir triukšminga. Be to, paaiškėjo, kad maisto čia ir negausi – prekiaujama tik degtine. Galiausiai dėmesį patraukė vienas padoresnis namas netoli turgaus aikštės. Virš durų kabėjo rusiškas užrašas „Goldmano austerija“.

– Austerija – tai užvažiuojamieji namai, – paaiškino vėl Frederikas, nustebindamas sūnų. Tikrai ne veltui du vakarus naršė bibliotekoje ir internete, bandydamas susivokti, kas darėsi Lietuvoje amžių sandūroje. Gausime geriausiu atveju kugelio ar kiaušinienės, bet surizikuokime.

Patalpa, į kurią jie pateko, buvo ankštai prigrūsta apvalių stalų, prie kurių sėdėjo daugiausia vyrai. Jie kažką marmaliavo sukišę nosis arba garsiai rėkavo skeryčiodamiesi, žodžiu, vieta nė iš tolo nepriminė restorano. Tačiau alkis darė savo. Frederikas užsakė kalną lietinių su spirgučių padažu, nusižiūrėjęs, kad tokius valgo gretimo stalo kaimynai.

– Kvas, – dar pasakė ir gavo giros.

Svarbiausia – toje ūžiančioje tvankioje sumaištyje niekas į atvykėlius nekreipė dėmesio. Tai buvo geras jausmas. Pirmą kartą per visą dieną keliautojai laiku pasijuto ramūs. Ir sotūs.

9

O išėjus Frederiko laukė netikėtumas: vos pasukus už austerijos kampo į Fabričnaja gatvę, ant kalvos pasimatė namas, kurio galinė siena lyg nėriniais buvo išmarginta vijoklinio vynvyčio lapais. Tai buvo TA SIENA ir TAS NAMAS, kurį Frederikas vis išvysdavo savo apkvaitusio grojimo sapnuose... Likimas, privertęs blaškytis visą dieną nepažįstamame mieste, staiga nusprendė būti maloningas.

Atitokus iš nustebimo reikėjo apsitarti, ką daryti. Jeigu Titas Vajeris čia, kaip su juo susitikti?

Dar kiek pavingiavę aklagatviais, apeidami kiemus su skalijančiais sargais, duobėta ir negrįsta Tiomnaja gatve jie pagaliau užkopė iki ištaigingų vartų. Aukšta mūro tvora neleido pažvelgti į sodą, bet Frederikas neabejojo – namas būtent tas. Stumtelėjo vartus – užrakinta.

– Turi būti kitas įėjimas.

Ir tikrai – paėjėję išilgai tvoros, kurią vietomis jau buvo praardę kibūs laiko ir gebenių nagai, rado mažesnius vartelius, visiškai paprastus. Šitie, laimei, buvo praviri.

– Bandysiu pasikalbėti su tarnais ar kuo – ką gyva rasiu. Reikia išsiaiškinti, kieno čia namai. Dviese eiti nėra prasmės. Lauk manęs ir stebėk aplinką. Jei po pusvalandžio negrįšiu, eik man pavymui, gal reikės tavo pagalbos, – tarė Frederikas.

– Kur eiti? Pavymui? – susiraukė nesuprasdamas Dovas.

– Iš paskos, – nekantriai paaiškino tėvas. – Būk atsargus.

– Kaip aš žinosiu, kada baigsis tas pusvalandis?

– Štai, – ištiesė laikrodį. – Na, taip, Henrikas liepė neimti daiktų, galinčių sukelti įtarimą, bet kaip be laikrodžio, be žadintuvo... Paėmiau senelio, na, ne išmanųjį juk.

– Jis elektroninis, tėvai, o čia XIX amžius!

– Tai slėpk kišenėn, – tarė Frederikas ir pasuko namo link.

Palikti jį vieną, kad ir trumpam, Dovui neatrodė gera mintis. Bet su tėvu nepasiginčysi. Ir taip, reikia pripažinti, jie praleido visą dieną dviese nėmaž nesusipykę. Retas atvejis. Taigi Dovas atsisėdo kitapus kelio po kažkokiu krūmu ir ėmė laukti.