Poetizuojama istorija
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798–1855) laikomas žymiausiu su Lietuva susijusiu poetu. Jis rašė lenkų kalba, į pasaulinę literatūrą įėjo kaip kovotojas už tautos ir asmenybės laisvę, kvietė priešintis carinei Rùsijai, puoselėjo meilę Lietuvai bei jos istorijai, vadino Lietuvą savo tėvyne. Kalbėdamas apie Lietuvą, A. Mickevičius turėjo galvoje Lietuvõs Didžiąją Kunigaikštỹstę.
A. Mickevičius gimė 1798 m. gruodžio 24 d. pačiame etnografinės Lietuvõs pakraštyje – Zaòsėje, netoli Naugardùko (dab. Vakarų Baltarùsija, Gardino sritis), smulkiųjų bajorų šeimoje. Jo tėvas buvo Naugarduko advokatas. Kaip ir Simono Daukanto tėvas, jis dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.
A. Mickevičius mokėsi Naugarduko apskrities mokykloje, ją baigęs, įstojo į tuo metu pakilimą išgyvenusį Vilniaus universitetą. Vienu metu mokėsi kartu su būsimu Lietuvos istoriku S. Daukantu. Universitete jis rado bendraminčių, kilusių iš istorinės Lietuvos bajorų šeimų. 1817 m. šie studentai įkūrė Filomatų („mokslo mylėtojų“) draugiją, kurioje buvo ne tik skaitomos eilės, vykdavo poetų turnyrai, bet ir buvo svarbi patriotinė veikla. Veikiamas profesoriaus Joachimo Lelevelio, A. Mickevičius susidomėjo istorija, ypač Lietuvos praeitimi, kuri vėliau tapo labai reikšminga jo kūrybai.
Baigęs mokslus universitete, 1819 m. A. Mickevičius išvyko į Kaũną mokytojauti. Tie keleri metai jaunajam poetui buvo labai sunkūs – jis skundėsi esąs vienišas, nusivylęs, jautėsi Vilniuje palikęs jaunatviškų svajonių, broliškų širdžių pasaulį. Metai, praleisti Kaunè, buvo sunkūs ir dėl to, kad, prieš atvykdamas čionai, sutiko ir pamilo merginą, kurios atvaizdas lydės jį visą gyvenimą, – per atostogas jis susipažino su Marile Vereščakaitė, jausminga, apsiskaičiusia mergina, visiškai atitinkančia sieloje susikurtą romantinės meilės idealą. Ši meilė buvo liepsninga ir kankinanti – juos suvedė pasivaikščiojimai mėnesienoje, bendros svajonės, panašūs troškimai pajusti ir išgyventi paslapties žavesį. Bet Marilė susižadėjo su grafu Laurynu Putkameriu ir už jo ištekėjo. Po atostogų A. Mickevičius labai nenorėjo grįžti į Kauną, apimtas depresijos, Vilniuje susirgo ir į Kauną išvyko tik gavęs raštišką universiteto vadovybės paraginimą. Matydami, kokia bloga draugo būklė, bičiuliai netgi bijojo jam pasakyti, kad mirė motina, todėl A. Mickevičius tai sužinojo tik po kelių mėnesių. Savo skausmą poetas išliejo meilės lyrika, dalis eilėraščių skirti Marilei.
1823 m. pasirodė antrasis „Poezijos“ tomas, kuriame išspausdinta ir poema „Gražina“. Šie metai buvo lemtingi jaunojo poeto gyvenime – caro valdžia susekė Filomatų ir jai artimą Filaretų draugijas, suėmė daug jų narių, tarp jų – ir A. Mickevičių. Šešis mėnesius jis buvo kalinamas Vilniuje esančiame bazilijonų vienuolyne, galiausiai ištremtas iš Lietuvos.
A. Mickevičius, niūrus ir priešiškai nusiteikęs, išvyko į Rùsiją, iš pradžių apsistojo Peterbùrge, ten susipažino ir suartėjo su prieš caro valdžią sukilusiais dekabristais5 – poetui buvo artimos jų idėjos atsikratyti caro valdžios, panaikinti baudžiavą. Kurį laiką poetas gyveno Odesoje, didžiulį įspūdį jam padarė kelionė į Krýmą – taip gimė nuostabūs „Krymo sonetai“ (1826).
5 Dekabrı̇̀stai – XIX a. pr. Rùsijos revoliucionieriai bajorai (daugiausia karininkai, dalyvavę kovose su Napoleono kariuomene), 1825 m. gruodį (rus. dekabr – iš čia pavadinimas) įplieskę sukilimą prieš caro valdžią ir baudžiavą.
Nuo 1825 m. pabaigos Maskvojè poetas gavo tarnybą, literatūros salone skaitė eiles, susipažino su garsiu rusų poetu Aleksandru Puškinu. Gyvendamas Rusijoje, parašė istorinę poemą „Konradas Valenrodas“.
Artimi bičiuliai padėjo A. Mickevičiui 1829 m. pavasarį išvykti į užsienį – taip prasidėjo neramus emigranto gyvenimas. Ròmoje jį pasiekė žinia apie 1830 m. sukilimą Lietuvojè ir Lénkijoje. Poetas norėjo jame dalyvauti, bet dėl įvairių priežasčių negalėjo. O 1831 m., kai atvyko prie Lénkijos sienos, sukilimas jau buvo numalšintas. 1833 m., gyvendamas Dresdene, jis parašė „Vėlinių“ III dalį. Paskutinį didelį kūrinį – poemą „Ponas Tadas“ (1834) – A. Mickevičius baigė rašyti Parỹžiuje. Nuo 1840 m. poetas Paryžiuje skaitė slavų literatūros kursą: per paskaitas supažindino su rusų, lenkų literatūra, taip pat su lietuvių mitologija, kalba bei istorija. Kilus Rusijos ir Tur̃kijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo viltis atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį (dabartinį Stambùlą), kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. mirė.
Poetas palaidotas Parỹžiuje, o 1890 m. jo palaikai pervežti į Krókuvą ir perlaidoti Vãvelio katedroje, šalia karalių. Sarkofago dugnas buvo išpiltas Nẽmuno pakrančių smėliu – taigi, pasak Justino Marcinkevičiaus, poetas padėjo galvą ant savo meilės ir ilgesio žemės.
Aptariame tekstą
- Paaiškinkite A. Mickevičiaus pasakymą, kad Lietuvà yra jo tėvynė.
- Kur ir kokioje aplinkoje gimė A. Mickevičius?
- Ką žinome apie A. Mickevičiaus studijas Vilniaus universitete?
- Kuo ypatinga A. Mickevičiaus meilės istorija?
- Kaip A. Mickevičius nukentėjo per filomatų ir filaretų bylą?
- Kuo buvo ypatingas poeto gyvenimas Rùsijoje?
- Kas vyksta A. Mickevičiui atsidūrus emigracijoje?
- Kurie poeto gyvenimo įvykiai jums labiausiai įsiminė? Kodėl?
Apibendriname
- Kokį A. Mickevičiaus portretą susikūrėte, skaitydami jo biografiją?
- Pasidomėkite, kur Vilniuje kalėjo A. Mickevičius. Kas šiandien yra toje vietoje?
- Sužinokite, kur yra A. Mickevičiaus muziejus ir kaip ši vieta susijusi su poeto gyvenimu ir kūryba.
- Sudarykite svarbiausių A. Mickevičiaus kūrinių sąrašą. Kurie jo kūriniai išversti į lietuvių kalbą?
Tyrimas
Filomatai ir filaretai
- Pasidomėkite, kas buvo filomatai ir filaretai, kokie jų tikslai.
- Kokie asmenys jiems priklausė?
- Kuo ypatinga jų byla?
- Kokie buvo to meto studentai? Kaip vertinate jų veiklą, ar ji buvo prasminga?
- Kaip įamžintas jų atminimas?
- Kokių kilnių tikslų galėtų ar turėtų siekti studentai šiandien?
- Savo tyrimo rezultatus pristatykite bendraklasiams.
Kaip suprasti?
Poemà – stambus eiliuotas poezijos kūrinys. Vienoms poemoms būdinga pasakojimas apie svarbius žmogaus gyvenimo įvykius ir siekiama perteikti tam tikras vertybes, idealus, kitose gilinamasi į išgyvenimus, atskleidžiančius tam tikrą idėją.
Pagal artimumą literatūros rūšims skiriamos epinės, lyrinės ir draminės poemos. Toliau pateikiama A. Mickevičiaus poema „Gražina“ laikoma epine herojine, jos siužeto pagrindą sudaro istoriniai įvykiai.
Gražina
Gražina
Lietuvių sakmė
- Naktis artėja, pučia šaltas vėjas,
Laukus užklojo ūkana vėsi.
Pro tirštą miglą žemėn pažiūrėjęs,
Mėnulis vėl paskendo debesy.
Pasaulis buvo tartumei koks rūmas:
Ir kas dangaus – jo skliautų – per aukštumas!
Lyg langas rodės pilnatis šviesi.
- Ant Naugardùko kalno seną pilį
Mėnulis maudo aukso spinduly.
Velėnų pylimu aukštyn pakilę,
Smėliu šešėliai šliaužia dideli.
Pavargę jie į griovį krinta seną,
Kur tarp žolių, girdėt, vanduo čiurlena.
- Užgeso žiburiai, pily tamsu,
Tiktai ant kuorų, kol dar neprašvito,
Sargai balsu vis šaukia vienas kitą.
Bet kas gi ten boluoja iš tiesų,
Kokie ten žmonės skuba pavėlavę?
Šešėliai bėga paskui juos keisti,
Ir bėga greitai, turi būt raiti.
Antai šarvai, turbūt apsiginklavę.
- Žirgai sužvengia, skamba pasaga,
Trys riteriai prie pylimo sustoja,
Trimitą vienas papučia staiga
Ir tris kartus tą garsą pakartoja.
Nuo kuorų atsiliepia jiems sargai,
Nakties tyloj užgroja jų ragai.
Deglai prie vartų blankią šviesą skleidžia,
Grandinės žvanga, tiltas nusileidžia.
- Sargai žingeidūs13 skubinas bėgte,
Apžiūrinėja raitelius sustoję.
Pirmasis buvo pilna ginkluote –
Kryžiuotis taip tikrai į mūšį joja:
Juodavo kryžius drobėj baltoje,
Spindėjo aukso kryžius ant krūtinės,
Trimitas, ietis, kardas makštyje,
Rožančių prie juosmens pasikabinęs.
13 Žingeidùs dabartinėje bendrinėje kalboje – smalsus, domus.
- Pažinę jį iš aprangos naujos,
Lietuviai šnibždasi: „Žiūrėk, koks snukis!
Tai vienas iš kryžiuočių šunaujos,
Nuo prūsų kraujo, ašarų nutukęs.
O, jeigu mes čia būtumėm vieni,
Išmaudyčiau tą niekšą vandeny,
Pakiščiau aš po tiltu jį, beširdį.“
Taip šnibždas jie, o riteris juos girdi;
Nors kvailas buvo vokietis visai,
Bet kalbą tą suprato ir jisai.
- „Pily valdovas?“ – „Taip, bet naktį vėlią
Pasiuntinių iš svetimos šalies
Priimt valdovas jau nebegalės.
Galbūt rytoj.“ – „Rytoj? Šią valandėlę
Praneškite Liutaurui apie mus,
Tegu greičiau įleidžia į namus;
Paimk šį žiedą, jis pažins iš sykio
Pagal tik jam težinomas žymes,
Iš kur ir kas per žmonės esam mes
Ir ko viešnagėn esame atvykę.“
<...>
Aptariame tekstą
- Kokiu vaizdu pradedama poema? Kokios detalės išryškinamos? [1]
- Kodėl poema pradedama tokiu didingu vaizdu? [1]
- Kaip apibūdinama veiksmo vieta? [2]
- Kas trikdo nakties ramybę? Kaip prasideda veiksmas? [3]
- Kas prijoja prie pilies? Kaip atrodo svečiai? [4]
- Ką sako faktas, kad svečiai trimituoja tris kartus ir jiems nuleidžiamas tiltas? [4]
- Kokios atvykėlių aprangos detalės išryškinamos? Kokį istorinį laiką jos nurodo? [5]
- Koks sargybinių požiūris į kryžiuotį? Kaip jis atskleidžiamas? [6]
- Paaiškinkite žodžius „nuo prūsų kraujo, ašarų nutukęs“. Su kokiais istorijos įvykiais jie susiję? [6]
- Kaip apibūdinamas riteris paskutinėse epizodo eilutėse? [6]
- Ko prašo riteris? Kodėl duoda sargybiniui žiedą? [7]
Savarankiškai perskaitykite Rimvydo pokalbį su kunigaikščiu Liutauru ir atsakykite į klausimus.
- Kodėl Liutauras nemiega? Kas rodo, kad jį kažkas slegia?
- Kodėl būtent Rimvydas siunčiamas pasikalbėti su kunigaikščiu? Kas jis toks?
- Ką Rimvydui rodo mėnulio apšviestas Liutauro veidas?
- Kodėl Liutauras Rimvydui liepia sušaukti karius? Su kuo ir kodėl jis ruošiasi kovoti? Kaip Liutauras kalba apie kryžiuočius?
- Kodėl toks kunigaikščio įsakymas nustebina Rimvydą?
- Kokios mintys ir kokie jausmai užvaldė kunigaikštį? Kokios detalės tai rodo? Išrašykite jas.
- Kokios Liutauro charakterio savybės išryškėja per pokalbį?
- Kaip Rimvydas vertina kunigaikščio planus ir kodėl?
- Ką kunigaikštis Rimvydui atskleidžia apie rengiamą žygį?
- Su kuo ir kodėl kunigaikštis sudarė sąjungą?
- Dėl ko Liutauras pyksta ant Vytauto? Kokių turi nuoskaudų? Ko jis pavydi?
- Kaip baigiasi Liutauro ir Rimvydo ginčas? Kaip po jo elgiasi Rimvydas?
<...>
- Už kunigaikščio buvo ištekėjus
Lydõs kunigaikštytė Gražina,
Tarp Lietuvõs gražuolių pagarsėjus
Kaip už visas gražiausia mergina.
Nors buvo ji nebe pirmos jaunystės,
Gyveno jau vidurdienį jinai,
Bet bruožai išminties ir moterystės
Jaunam jos veidui tiko dyvinai.
Ji rimtumu ir gaivumu patraukia,
Taryt jauti, kad vasara greit bus,
Taryt gėlė, sukrovus žiedą, laukia,
Ar vaisius greit jos įsčiose prabus.
Ir kas pralenks šį grožį stebuklingą?
Didžiavos ji viena visoj pily,
Kad nuo Liutauro – milžino galingo –
Ūgiu nė kiek neatsiliko ji.
Jei tarp tarnų, dvariškių juodu dviese
Po savo pilį vaikščiojo šalia,
Atrodė tartum topoliai šile,
Viršum visų plačius pečius ištiesę.
Ne tik kad kūnas, veidas jos dailus,
Bet ir širdis į vyro panėšėjo.
Į verpstę ir mergautinius žaislus
Iš tolo ji su panieka veizėjo.
Ir kas tiktai nematė jos raitos –
Į šiurkštų lokio kailį įsimovus,
Su lūšena ant marmuro kaktos?
Patiko jai medžioklių triukšmas, kovos.
Ant žemaituko susitikę ją,
Kaimiečiai manė vyrą susitikę,
Jai ir tarnai ne kartą pilyje
Kaip kunigaikščiui lenkės apsirikę.
- Su vyru ji dalijosi mielai
Džiaugsmais, širdim, ne vien tik savo lova,
Ji liūdesy paguosdavo valdovą,
Jai brangūs buvo vyro reikalai.
Su Gražina protingai pasitarus,
Aiškėjo bylos, sąjungos ir karas.
Liutauras paprastai tą visą slepia,
Bet ji gi skyrės nuo kitų žmonų,
Kurios tik džiaugias židiniu namų,
Tuščia galia didžiuojasi išlepę.
O ji rimtai sau tvarkėsi pily,
Nuo svetimų mintis paslėpti mėgo,
Nieks nežinojo, kokią turi ji
Prie kunigaikščio įtaką ir jėgą.
- Suprato senis Rimvydas gerai,
Iš kur galėtų gauti sau pagalbą,
Kunigaikštienei taigi atvirai
Išdėstė visą kunigaikščio kalbą,
Kad karas šis negarbę jam teduos,
O liaudis gi pražūsianti vaiduos.
- Stipriai žinia ši pritrenkė Gražiną,
Bet nepalūžta vyriška dvasia,
Minčių valdovės tarnas tenežino,
Ramybė skamba jos tvirtam balse:
„Žmona tikrai blogesnis patarėjas
Nei kovose užgrūdintas karys,
Liutauras pats nutars, o panorėjęs,
Ką tik nutars – tai tą ir padarys.
Jei pagaliau širdis jo subangavo,
Pakilo pykčio viesulas ūmus,
Ir jei žmogus pačioj jaunystėj savo
Labiau už protą garbina jausmus, –
Palikim jį, ir išaiškės jo klaidos,
Širdy blogi sumanymai užges,
Piktus žodžius užumarštis palaidos.
Nelieskim jo, nevarginkim savęs.“ –
- „Atleisk, valdove! Pasakyti reikia,
Jog buvo mūsų pokalbis nūnai
Ne toks, kurį gali užmiršti veikiai.
O šiandieniniai Viešpaties planai –
Ne dūmai vien, užgulę mūsų žemę,
Kuriuos rytoj vėjelis išsklaidys:
Ši kibirkštis ir gaisrą pagimdys,
O dūmai tie didžiulį karą lemia!
Pažįstu aš valdovą gan gerai,
Su juo kartu praleidau ir vaikystę,
Bet su manim kalbėt taip atvirai
Jis negalėtų niekados išdrįsti.
Atidėliot negalima ilgai,
Nes jis įsakė, vos pradėjus švisti,
Prie Pereseko kapo rinkt pulkus.
Naktis šviesi, o kelias nesunkus.“ –
- „Ak, vargas man! Nejaugi ryt iš ryto?
Nejau gandai pasklis Lietuvojè,
Jog vienas brolis puolęs brolį kitą,
Jog kraitį aš atgavus kovoje!
Einu pas jį, bus viskas pasakyta…
Einu dabar, nakties šios tamsoje,
Pakol rasas surinks šviesi aušrinė,
Tikiuos parnešianti tau gerą žinią.“
<...>
Aptariame tekstą
- Kaip apibūdinama Gražina? Kuo ji skiriasi nuo kitų moterų? [1]
- Kokia Gražinos charakterio savybė itin pabrėžiama? [1]
- Kuo Gražina panaši į savo vyrą kunigaikštį Liutaurą? [1]
- Kokie santykiai sieja Liutaurą ir Gražiną? Kas tai rodo? [2]
- Kodėl būtent iš Gražinos Rimvydas tikisi pagalbos? [3]
- Kokiais žodžiais Gražina atsako Rimvydui? [4]
- Ar Gražinos žodžiai nuoširdūs? Kas rodo, kad ji kažką slepia? [4]
- Kodėl kunigaikštienės žodžiai nenuramina Rimvydo? [5]
- Kodėl kunigaikštienė ryžtasi eiti pasikalbėti su vyru? [6]
Savarankiškai perskaitę ištrauką apie Gražinos apsilankymą Liutauro menėje, atsakykite į klausimus.
- Koks tikslas vienija kunigaikštienę ir Rimvydą?
- Kodėl Rimvydas stengiasi išgirsti, apie ką kalbasi kunigaikštis ir kunigaikštienė?
- Kaip manote, ar pavyko Gražinai perkalbėti Liutaurą? Kodėl?
- Ką pasirodęs kunigaikštienės pažas perduoda kryžiuočiams?
- Kaip į pažo nurodymą reaguoja komtūras Kniprodė? Kodėl?
- Kas ima kelti abejonių Rimvydui anksti rytą ir kodėl?
- Kokia žinia nutraukia Gražinos pasakojimą Rimvydui? Kuo ji svarbi?
- Kokį planą siūlo Gražina?
<...>
- „O kur pasiuntiniai?“ – ji pažą klausia.
Sumišęs jis nutyla, kol galiausiai
Pažiūri tiesiai poniai į akis.
„Ką aš girdžiu? – nustebęs klausia jis. –
Antriems gaidžiams šią naktį nugiedojus,
Liutauro valią perdavei pati,
Kad vokiečiams čia vartai užverti,
Kad jie daugiau nekeltų čia nė kojos!“
„Taip“, – taria ji, išbalusi visa.
Kol sudėlioja sakinį nesklandų,
Ji nuo kitų paslėpti veidą bando.
„Gerai sakai, prisimenu, tiesa…
Ir kaip man buvo iš galvos iškritę!
Skubu – bet ne, žinau jau, kas daryti…“
Kunigaikštienė mąsto tyloje,
Jos galvoje mintis kaip grūdas bręsta,
Kol kas jinai nežinoma, nauja,
Kol kas jinai, tik blykstelėjus, gęsta,
Liepsnoja vėl, užvaldo visą ją –
Ir štai užgimsta naujas planas veikiai,
Dabar jau jį tik įgyvendint reikia.
„Einu, prikelsiu vyrą iš miegų,
O kariauna tegu už vartų suka.
Tu įsakyk balnoti žemaituką,
Išneški dalį Viešpaties šarvų.
Ir nevalia uždelst, atidėlioti!
Kas neklausys – prieš vyrą atsakys.
O Rimvydas te viską sutvarkys.
Neklausinėt iš anksto, nespėlioti,
Į kur, kodėl, kariausime ar ne,
O savo pono laukite kieme.“
Pasakius tai, ji durų linkui žengia.
Ir Rimvydas išbėga paskui ją:
„Kur aš skubu? Kariai jau pasirengę
Ir surikiuoti, viskas tvarkoje.“
Jis atsidūsta, neskuba, sustoja,
Į žemę žiūri, mąsto, o sykiu
Galvodamas jis nieko negalvoja,
Nes tarp daugybės įvykių tokių
Jo netvarkingos mintys išsidraiko,
Ir protas jų daugiau nebesuvaiko.
- „Bereik čia laukiu. Greitai jau prašvis,
Mįslė pati turės man paaiškėti.
Bet su Liutauru reikia pakalbėti.“
Ir Rimvydas jau žengia pas duris.
Tuo tarpu durys tyliai suvaitoja.
Liutauras vienas eina. Ant pečių
Liepsnoja skraistė purpuru skaisčiu.
Jis visuomet su ja į karą joja,
Nuleistas buvo antveidis, beje,
Lengvi šarvai dabino kunigaikštį,
Mažesnį skydą laikė kairėje,
Dešinėje jis nešė kardo raikštį.
Bet eisena valdovo netvirta,
Jis piktas liūdi, kremtasi, atrodo.
Kada kariai praėjo ar svita,
Pasveikint jų žvilgsniu nesusigodo.
Iš pažo ima lanką ir strėles,
O kardą gi prie dešinio sega šono,
Visi šią klaidą regi iš šalies,
Tačiau nedrįsta perspėt savo pono.
- Išsiūtų auksu vėliavų šilkai
Jau išskleisti prie vartų suplazdėjo.
Ant žirgo sėdo, jau karių pulkai
Šauksmais, trimitais sveikint jį turėjo,
Tačiau, ranka pamojęs tris sykius,
Jisai tylėt, neklausinėt įsako,
Tuoj pat už tilto svitą, dvariškius
Pats išveda visai į kitą taką.
O ir jis pats ne vieškeliu plačiu,
Bet dešinėn pavarė žemaituką.
Tarp krūmų ir milžinkapių stačių
Prapuolę, jie į vieškelį vėl suka.
Gilia dauba nujoja jų būrys,
Kaskart labiau platėja dauburys.
Per tankią girią raitėsi upelė.
O buvo ji nuo rūmų tiek toli,
Kad vokiečių patrankas vos gali
Girdėt pily. Artėdama prie kelio,
Platėjo ji ir veržėsi skubi,
Pakol didžiulio ežero glėby
Pati išnyko, o toliau prie šilo
Prieš jojančių akis kalva iškilo.
Išskleidę ten kariauninkus savus,
Greit kryžiuočius lietuviai pastebėjo,
Jų vėliavas, jų ietis ir skydus.
Paskui staiga du priešai sujudėjo,
Ir spaudžia jie krūtinę krūtine,
Tvirtai kryžiuotis laikosi balne.
Taip Paneriuos galingi medžiai linksta,
Kai rudeniop nugelsta lapija,
Kada rasa mėnulio šviesoje
Į perlinius karoliukus sustingsta.
Pakeleivingam ryto tyloje
Vaidenasi, kad miškas tas iš tolo –
Tai sidabrinis, lapai iš krištolo.
- Iškėlęs kardą virš galvos piktai,
Valdovas puolė kryžiuočius įniršęs.
Pamatę tai, stebėjosi vadai –
Kodėl staiga jis komanduot užmiršęs,
Kariai kaip medžiai virsta paskui jį.
Liutauras nenurodė, kaip kariauti:
Jei pats manąs užpulti vidury,
Tai kas sparnams turėtų vadovauti?
Bet Rimvydas – antra visų galva,
Valdovo valią jis iš anksto mato,
Šarvuotus jis rikiuoja ties kalva,
O lankininkus iš kraštų pastato –
Nuo seno taip kariavo Lietuvà.
Užverda vėl sunki, nuožmi kova,
Nakties tyloj paklaikę priešai rėkė:
„Jėzus Marija! – Hop, valio, į priekį!“
Kaskart karščiau, kas kartą vis arčiau.
Nejau naktis ši amžių bėgy dingo,
Kodėl, naktie, tavęs aš nemačiau,
Naktie šauksmų ir pergalių didingų?
Atskirt sunku, kur priešai, kur draugai,
Šalmai ir galvos nuo pečių riedėjo.
Jei kurio nors kardai pasigailėjo
Tą sutrypė pasagomis žirgai.
- O kunigaikštis mūšio ugnyje
Tarp vanagų tarytum aras nardo;
Jį iš šarvų pažino šunauja,
Iš skraistės ir aukštai iškelto kardo.
Gal jie būriu įveikti jį valios?
Bet sumušti pasprunka atgalios.
Nejau jėga apleidusi valdovą?
Gal tai valia aukščiausiųjų dievų?
Juk kas iš to, kad veržiasi į kovą,
Bet kardu net neprakerta šarvų?
Gal kardo jis valdyti nebemoka,
Kad šis dažnai nuslysta ir atšoka?
Pajuto tai kryžiuočiai kaip matai,
Sugrįžo vėl, atgavę drąsą, ūpą,
Ir, ietimis grasindami piktai,
Taryt mišku valdovą jie apsupo.
O jis nemoka pasitikti jų
Nei savo ietim, nei kalaviju.
- Ir būtų jį kryžiuočiai nugalėję, –
Aplink jų pilna buvo kaip uodų, –
Jei ne savi, pagalbon atskubėję,
Pridengę jį ir kardu, ir skydu.
Vieni už jį kapojasi įnirtę,
Kiti nuo jo nukreipia priešo kirtį.
Baisi naktis praėjo. Greitai švis,
Rytuos dangus lyg purpuru nulietas.
Nuožmi kova liepsnoja, verda vis,
O priešai vis nepajuda iš vietos.
Ir pergalės dievaičiui iš tiesų
Pasvert sunku svarstyklėmis jų bylą:
Vienodai kraujo ima iš visų,
Ir nė viena lėkštelė nepakyla.
Taip lygiai senis Nemunas kely,
Prie Rumšiškių sutikęs kietą uolą,
Užgriūva ją, atbėgęs iš toli,
Šlapiais pečiais tą milžiną užpuola
Ir be jokios jį daužo atvangos.
Tačiau akmuo, matyti, irgi kietas, –
Jis Nemunui vis neužleidžia vietos,
O šis taip pat nepasuka vagos.
- Kryžiuočių jėgos baigėsi taipogi,
Teliko pulkas paslėptas toli,
Iš paskutinių jis lietuviams smogė,
Pats komtūras į mūšį vedė jį.
Mūsiškiai po ilgų grumtynių also,
O čia nauja užgriuvo dar jėga, –
Ir neišlaikę traukėsi. Staiga
Nuo kalno jie išgirdo vyro balsą.
- Į jį nustebę pažvelgė visi:
Taryt priaugęs buvo jis prie balno,
Tarytum eglė didelė, tamsi
Šešėlį juodą metė jis nuo kalno,
Nes juodas šalmas buvo ant galvos,
Juoda skraiste pridengęs buvo veidą.
Sušukęs jis į mūšį pasileido,
Tačiau su kuo, prieš ką jisai kovos?
Užpuolė jis kryžiuočių gausų būrį,
Girdėt šauksmai, nuožmios kovos garsai.
Matyt, karys galingą ranką turi,
Nes lyg perkūnas grumiasi jisai,
Ir vėliavos nukrinta prieš tą vyrą,
Sumišę gretos riterių payra.
Taryt miške, kai taką sau valai,
O medžiai gi tau priešinas sustoję,
Tai po kirviu parkrinta ąžuolai,
Po pjūklu lieknos pušys suvaitoja,
Ir tu kerti, kol pro šakas retas
Sušvinta tau vaiski dangaus mėlynė, –
Taip kelią sau pro riterių gretas
Pas lietuvius nežinomasis skynė.
- Skubėk, kary, kol laiko dar yra,
Nes mūšis jau į pabaigą artėja,
Lietuvių gretos yra, ir retėja
Aštrių kardų, ragotinių tvora!
Pats komtūras po mūšio lauką platų
Pikta akim Liutauro ieško jau,
Ir pagaliau jie vienas kitą mato,
Bus žūtbūtinė dvikova tuojau.
Kalaviju Liutauras priešą smogia,
Baisia ugnim kryžiuotis trenkia jį.
Nejau, valdove, sužeistas tu, jogei
Vėl užsimoti jau nebegali?
Jau vadeles iš rankų jis paleido,
Mirties šešėlis palietė jo veidą,
Pagalbon skuba jam savų būrys,
Bet sužeistas iš balno virsta jis.
- Juodasis vyras skaudžiai suvaitojo
Ir priešus jis iššvaistė į šalis,
Vos kardu tik jis smogti užsimojo,
O komtūras jau žemėj begulįs.
Ir juodas žirgas jį kanopom mina,
Karys toliau sau platų kelią skina.
Apspito kunigaikštį karvedžiai,
Juodasis riteris tuoj atskubėjo,
Atsagstė šarvus jo ir atidžiai
Krūtinėj gilią žaizdą apžiūrėjo.
Kraujais paplūdo vėl sunki žaizda,
Skausmai valdovui sąmonę grąžino,
Akis pravėręs, dvariškius pažino.
Jis užsitraukė antveidį tada,
Šalin tarnus ir kareivius nuvarė,
Suspaudė ranką Rimvydo tvirtai.
„Dabar jau galas, seni, – tyliai tarė, –
Tu paslapty laikyki visa tai:
Jau per vėlu man priekaištaut ar pykti.
Norėčiau aš pily ramiai užmigti.“
- Nustebęs klausė Rimvydas. Net jis
Savom akim tikėti negalėjo,
Jo visą kūną purtė drebulys,
O kaktą šaltas prakaitas užliejo:
Pažino vado balsą iš tiesų,
Bet ne Liutauro kalba jis balsu!
Paliepęs Rimvydui vest žirgą už vadelių,
Juodasis riteris ant savo kelių
Valdovą ima, glaudžia jį tvirtai,
Ranka mėgina sutūrėti kraują
Ir duoda ženklą jot greičiau; antai
Iš mūšio jie trise namo keliauja.
O smalsūs miestelėnai pakely
Sutinka juos ir žiūri nusiminę.
Pavaro žirgus jie tiesiog per minią,
Jau ir pilis aukštoji netoli.
Ir štai, vartus sunkiuosius užrakinę,
Įsako jie sargams stovėt šalia,
Atkelti vartų niekam nevalia.
Pulkai garbingai vėliavas jau nešė,
Apvainikuotas pergale nauja,
Tačiau mažai ką džiugino žinia ši,
Kiekvienas skausmą jautė širdyje
Ir su viltim apie valdovą klausė:
O galgi jo žaizda ne per giliausia?
Bet nevalia įeiti jiems pilin,
Nes užrakinti vartai jos tvirtieji.
Antai jie atsivėrė – ir tolyn
Su kirviais, pjūklais skubinas kirtėjai
Ir kerta krūmus, maumedžius, pušis,
Senas egles aštriaisiais pjūklais skina
Ir veža jas į miestą. Vaizdas šis
Pakelyje ne vieną sugraudina.
Pamiškėje, kampely nuošaliam,
Ten, kur Perkūną garbino vaidilos,
Kur vėtrų dievui lenkės galvos žilos,
Tenai, kur arklius, jaučius skerdė jam,
Kur avinus kiekvieną dieną pjovė, –
Dabar ten laužą didelį sukrovė.
Ant laužo to, pritvirtintas balne,
Tarytum stabas vokietis sėdėjo;
Šarvai ir ginklai saulėje spindėjo,
Prie medžio jį pririšo grandine.
Tai jis saviems į pilį kelią rodė,
Tai užmušėjas, Ditrichas Kniprodė.
Subėgę jau miestiečiai, kunigai
Ir laukia galo su viltim ir baime:
O galgi dar aplenks sunki nelaimė,
Tačiau viltis rusena neilgai.
Liūdnom akim sužiuro jie į pilį,
Naujienų laukia, klausosi ir tyli.
- Trimitas pasigirdo iš pilies,
Ir tiltas nusileido. Štai ant skydų
Velionį išnešė. O netolies
Iš lėto traukė pulkas jo palydų.
Prie jo štai kardas, strėlės su lanku,
Lyg purpuras, raudonas rūbas sklaistos.
Valdovo ūgis, bet žmonėms sunku
Pažinti jį, nes antveidis nuleistas.
Tai jis, tai jis, stiprias rankas turįs
Didžios šalies valdovas ir teisėjas!
Ar atsirastų kitas toks, kuris
Tiek daug karų, tiek mūšių būt laimėjęs?
Kodėl, valdove, laidojant tave,
Nieks papročių senųjų nebepaisė?
Ne su tokiom juk apeigom, garbe
Senolį tavo laidojo kadaise.
Kodėl nėra su tavimi kartu
Nė vieno tavo palydovo, pažo?
Kodėl nėra bėrųjų ir sartų,
Ar stainiose jų buvo tau per maža?
Gal sakalų raibųjų pristigai,
Kam skalikus greituosius palikai?
- Ant laužo kūną deda ir nutyla,
Kariai tuo tarpu pieną, midų pila.
Ragams vaitojant liūdesiu tyliu,
Jau giesmes štai vaidilos užgiedojo.
Jau užsimojo kunigas peiliu.
„Sustokite!“ – juodasis vyras joja.
„Kas jis? – teiraujas žmonės. – Kas gi jis?“
Visi dar mena vakarykštę kovą,
Kai mūs pulkams padėjo šis karys,
Kada kryžiuočių apsuptą valdovą
Apgint skubėjo, grūmės už abu
Ir komtūrą nukirto kaip žaibu.
- Tai tiek žinių apie šį vyrą liko.
Tie patys rūbai, žirgas ir šarvai.
Iš kur ir ko jisai pas mus atvyko?
Štai šalmą jis nusiima. Dievai!
Tai jis! Liutauras! Gyvas! Atsirado!
Staigi žinia visiems užkando žadą,
Linksmi šauksmai pakyla pagaliau
Ir sveikina jį, apraudotą jau,
Danguj net žvaigždės krūpčiojo ankstyvos.
„Liutauras gyvas! Kunigaikštis gyvas!“
Stovėjo jis išbalęs ir rūstus,
O aidas dar linksmus šauksmus kartojo,
Akim lėtai jis permetė visus,
Nusišypsodamas atsidėkojo.
Bet tai nebuvo toks šypsnys, kuris,
Širdy užgimęs, reikštų tikrą jausmą,
Tai šypsena pro ašaras ir skausmą,
Nuo lūpų ji kaipmat kažkur nuskris, –
Ji kaip gėlė baltoj velionio saujoj,
Nešildo ji sušalusio jo kraujo.
- „Uždekit laužą!“ – Dūmų sūkurys
Aukštai aukštai pakyla į padangę.
„Ar žinot jūs, kad dega moteris,
Nors ją ir sunkūs kario rūbai dengia?
Nors moteris, bet karžygys dvasia.
Atkeršijau, bet ji jau amžiams miega!“
Pasakęs tai, ant laužo jis užbėga
Ir draug su ja pradingsta liepsnose.
Aptariame tekstą
- Kaip elgiasi Gražina, išgirdusi pažo žinią? Kodėl? [1]
- Kas rodo, kad Gražina imasi iniciatyvos, bet vyro vardu? [1]
- Kaip manote, koks planas gimsta kunigaikštienės galvoje? Kodėl? [1]
- Kokį įsakymą ji duoda ir kodėl? [1]
- Kas sulaiko Rimvydą, skubantį pasikalbėti su kunigaikščiu? [2]
- Kuo valdovo elgesys atrodo keistas ir neįprastas? Išrinkite detales. [2]
- Kaip elgiasi kunigaikštis, kai kariai ruošiasi jį pasveikinti? Kodėl? [3]
- Kaip manote, kodėl kariai vedami ne vieškeliu? [3]
- Kaip aprašomas lietuvių priartėjimas prie kryžiuočių? Su kuo palyginamas dviejų kariuomenių priartėjimas? [3]
- Kuo lietuvių kariams netikėta mūšio pradžia? Kodėl nenustemba Rimvydas? [4]
- Pasvarstykite, į ką ir dėl ko kreipiasi pasakotojas epizodo pabaigoje, kalbėdamas apie naktį. Kokios nakties jis pasigenda? [4]
- Kaip elgiasi mūšio įkarštyje kunigaikštis? Kokias abejones išreiškia pasakotojo klausimai? [5]
- Kaip į pakitusį valdovo elgesį reaguoja kryžiuočiai? [5]
- Kaip apginamas kunigaikštis? [6]
- Kodėl nė viena pusė negali pasiekti pergalės? Su kuo lyginama sunki kova? [6]
- Kodėl lietuviai galiausiai ima trauktis? [7]
- Kas pakeičia mūšio eigą? [8]
- Kuo visus nustebina pasirodęs juodasis raitelis? Su kuo jis lyginimas ir kodėl? [8]
- Kodėl pasakotojas ragina karį paskubėti? [9]
- Kaip baigiasi Liutauro ir komtūro dvikova? [9, 10]
- Kodėl mirštantis kunigaikštis nuvaro tarnus ir kareivius šalin? [10]
- Kas sukrečia Rimvydą ir kodėl? [11]
- Kodėl užrakinami pilies vartai? [11]
- Kam ir kur yra ruošiamasi kertant medžius? Ką ruošiamasi aukoti dievams? [11]
- Kokios laidotuvių apeigos vaizduojamos? Kuo jos pasakotojui atrodo neįprastos? [12]
- Kas sustabdo apeigas ir kodėl? [13]
- Kokia žinia sukrečia ir pradžiugina žmones? [14]
- Kaip elgiasi Liutauras? Kodėl? [14]
- Kodėl valdovas užbėga ant laužo? [15]
Leidėjo epilògas
Jei, skaitytojau, tu išklausei viską tyliai,
Nenustebsiu, jei šia pabaiga nusivylei,
Nes vaizduotė tava ir sujaudintas protas
Po sakmės pabaigos pasiliko nesotūs:
Kam, dėl ko Gražina pavadavus valdovą?
Ir kodėl jis tada pavėlavęs į kovą?
Gal valdovė pati savo valią parodė?
Kam Liutauras staiga savo pakeitė žodį?
Bet, skaitytojau, tu tik be reikalo klausi,
Nes atsakymą jau nežinia ar begausi:
Jau numiręs žmogus, šitą sakmę sudėjęs
Ir užrašęs trumpai, ką regėjęs, girdėjęs.
Iškraipyti tiesos jis ir pats neišdrįso,
O klaidingų gandų neužrašė iš viso.
Kai gavau į rankas seną rankraštį šitą,
Pamaniau: gal skaitys jį eilėm surašytą,
Nes skaitytojui jis atitekti privalo,
Ir ieškojau visur šios istorijos galo,
Naugardùką lankiau ir visų teiravausi, –
Tik menki atgarsiai bepradžiugino ausį.
Ją žinojęs gerai vienas Rimvydas senis,
Bet jau miręs jisai, o tada, kai gyvenęs,
Paslapty visa tai ligi galo išlaikęs.
Laimė, kitas žmogus man tenai pasitaikęs.
Aš valdovės pačios seną tarną regėjau
Ir su juo atvirai apie viską kalbėjau,
Užrašiau jo žodžius (galgi jis apsirinka?).
Bet mačiau – jie visi prie to rankraščio tinka.
Ar čia viskas tiesa, negaliu spręst iš karto,
Kas apkaltins melu, nesigriebsiu už kardo,
Nes nė žodžio aš pats nuo savęs nepridėjau,
Užrašiau viską taip, kaip iš tarno girdėjau.
„Prašė daug Gražina, – šitaip tarnas bylojo, –
Ir maldavo ilgai, puolus vyrui po kojų,
Kad nekviestų jisai Lietuvõn niekadėjų,
O valdovas tada baisiai pykti pradėjo,
Bet su šypsena tų jos maldavimų klausė.
„Ne, – kartojo jai, – ne!“ Ir išvarė galiausiai.
Ji nusprendė palaukt, paprašyti dar kartą,
O magistrą išvyt man įsakė už vartų.
Išvijau juos visus. Mes suklydom abudu.
Pasirodė esąs karšto vokietis būdo.
Užsigavo už tai, kad vartus jam uždaro,
Ir ne paslaugą mums jis pasiūlė, o karą.
O kai aš pasakiau poniai žinią šią naują,
Bėgo vyro ji kelt, aš iš tolo sekiau ją,
Išsiskyrėm staiga. Rūmus sutemos klojo,
Kunigaikštis kietai savo menėj miegojo.
Ji prikelt iš miegų savo vyro nedrįso,
O gal veltui maldaut nenorėjo iš viso.
Pastovėjo jinai, neištarus jo vardo:
Nusitvėrė staiga vyro aštrųjį kardą,
Ant Liutauro šarvų užsivilko jo rūbą
Ir, privėrus duris, jau į prieangį skuba.
Man įsakė tylėt ir nežadinti pono.
Jau įsėdo balnan, o prie kairiojo šono
Ji užmiršo turbūt prisisegt kalaviją,
Apieškojau visur – tartum žemė prarijo.
Kai grįžau atgalios, tiltas vėlei pakilo;
Pažiūrėjau, deja! Pulkas jojo link šilo.
Baimė ima mane, žemė slysta po kojų,
Nežinau, ką daryt, ir svarstau, ir galvoju.
Duslūs šūviai girdėt, ir pašvaistės kaip kraujas.
Supratau aš tada, kad su vokiečiais kaujas.
Mūšio triukšmą turbūt ir Liutauras išgirdo,
Nes tuojau iš miegų savo menėj pakirdo,
Šaukia, ploja delnais. Aš drebu pasislėpęs
Ir klausau jo šauksmų iš tamsiausios palėpės.
Ieško kardo, šarvų, nematyti lyg tyčia,
Nuskubėjo tuoj pat į Gražinos seklyčią,
O paskui aš žiūriu – kiemo durys išlaužta.
Aš prie lango skubu (rytuose, žiū, jau aušta).
Kunigaikštis kieme šaukia, klausosi – veltui,
Nėr visoj pilyje, kas vartus beatkeltų.
Pasimetęs visai, prie arklidžių nuėjo,
Kur valdovo žirgai greitakojai stovėjo.
Ir išjojo jisai, savo žirgo negirdęs,
Pasiklausė, iš kur šūviai, aimanos girdis.
Štai, paleidęs vadžias, jis pašoko kaip žaibas
Ir nuskriejo kovon tartum sakalas raibas.
Aš pro langą žiūriu, ir aušra jau pakilo,
Saulei tekant, staiga mūšio triukšmas nutilo.
O paskui pamačiau – kunigaikštis parvyko
Ir su Rimvydu jis nešė ponią iš tyko.
Prisiminti baisu: kraujas čiurkšlėmis tryško,
O krūtinėj – žaizda, mielas veidas išblyško,
Ir parkrito jinai savo vyrui po kojų,
Ir, užlaužus rankas, ji maldavo, vaitojo:
„Pirmąkart apgavau aš tave, mano vyre!
Dovanok man, meldžiu!“ Suvirpėjo ir mirė.
Kunigaikštis, šalin porą žingsnių nužengęs,
Pastovėjo, ranka sau akis užsidengęs.
Iš palėpės, visus ir girdėjęs, ir matęs,
Aš pabėgau. – Toliau viską žinote patys.
Tiek paporinti man senas tarnas išdrįso
(Draudė Rimvydas jam net kalbėti iš viso).
Mirus Rimvydui, greit ir ta baimė praslinko,
O žinia kaip daina ėmė sklisti aplinkui.
Nesurasi tokios Naugardùko pirkelės,
Kurioje šios dainos neniūniuotų mergelės.
Šia daina ir nūnai apdainuoja Gražiną
Ir Lietuvės lauku mūšio lauką vadina.
Aptariame tekstą
- Apibūdinkite kūrinio pasakotoją: kas jis toks, kaip perteikia visą pasakojamą istoriją ir kodėl.
- Išsiaiškinkite, kas yra epilogas, ir pasakykite, kokius epilogo tikslus nurodo pasakotojas.
- Kokiais šaltiniais remiasi leidėjas, atkurdamas visą istoriją?
- Kas ir kaip sakoma apie šios istorijos tiesą? Kodėl šis klausimas jaudina leidėją?
- Kodėl epiloge net kelis kartus sakoma, kad Rimvydas tikrąją tiesą laikė paslaptyje?
- Kokios Gražinos poelgio priežastys atskleidžiamos epiloge?
- Pasvarstykite, kodėl Liutauras persigalvoja ir stoja į kovą su kryžiuočiais.
- Kaip epilogas papildo vaizduojamus žmonių charakterius ir įvykius?
- Kaip pasakojimas pasklinda tarp žmonių?
- Kokiu sakmišku epizodu baigiasi epilogas? Kodėl taip manote?
Apibendriname
- Perskaitę visą poemą „Gražina“, glaustai papasakokite siužetą, aptarkite svarbiausias jo dalis – ekspoziciją, veiksmo užuomazgą, plėtotę, kulminaciją ir atomazgą. Koks įvykis žymi kiekvieną dalį?
- Aptarkite, kiek laiko trunka kūrinio veiksmas, kuo autoriui svarbus pasirinktas laikas.
- Kur vyksta šio pasakojimo veiksmas? Nusipieškite veiksmo vietų schemą ir veikėjų judėjimo kryptis.
- Prisiminkite poemos pradžioje kuriamą vaizdą. Kuo jis paslaptingas, neįprastas? Koks neatitikimas sukuriamas ir kokiomis detalėmis?
Tyrimas
Istorija ir poezija
Poemoje vaizduojama XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvà, laikas dar prieš Žalgirio mūšį.
- Padedami istorijos mokytojo, šaltiniuose paieškokite informacijos apie vaizduojamus įvykius – lietuvių kovas su kryžiuočiais.
- Raskite informacijos apie istorines asmenybes, kurios minimos kūrinyje, ir jas pristatykite.
- Pasvarstykite, kokie kunigaikščių tarpusavio santykiai ir kodėl būtent tokie parodomi kūrinyje.
- Remdamiesi poema „Gražina“ ir tyrinėtais istorijos šaltiniais, pasvarstykite, kuo istorija skiriasi nuo poezijos, kalbančios apie tą pačią praeitį. Kam reikalinga tokia poezija?
Apibendriname
- Kaip manote, kodėl autorius pateikia gana išsamius paaiškinimus, paremtus istorijos šaltiniais?
- Kaip kūrinyje vertinami kryžiuočiai? Kodėl? Išrinkite iš teksto jų vertinimą atskleidžiančių citatų.
- Charakterizuokite Naugardùko kunigaikštį Liutaurą. Kokie prieštaringi jausmai kamuoja kunigaikštį? Kodėl jis sudaro sandėrį su kryžiuočiais? Kodėl Liutauras nepaiso Gražinos ir Rimvydo žodžių? Kada ir kodėl kunigaikštis supranta savo klaidą?
- Apibūdinkite pagrindinę veikėją Gražiną. Kokios svarbiausios jos savybės išryškinamos kūrinyje?
- Koks kūrinyje pavaizduotas Rimvydas?
- Palyginkite Liutaurą, Gražiną ir Rimvydą, nurodykite jų panašumus ir skirtumus.
- Koks poezijos ir poetų (vaidilų) vaidmuo išryškinamas visame kūrinyje, ypač leidėjo epiloge? Savo mintis pagrįskite citatomis.
- Epiloge kuriamas įspūdis, kad įvykius pasakoja Gražinos ir Liutauro amžininkas. Pasvarstykite, kuo visa ši istorija yra paslaptinga ir kodėl autorius renkasi savotišką priedangą.
- Pasvarstykite, ar tai galėjo būti reali istorija. Kodėl leidėjas nededa galvos, ar papasakoti įvykiai iš tiesų galėjo atsitikti?
- Kuo istorija apie Gražiną yra pamokanti? Kodėl ją reikia prisiminti?
- Kodėl šis kūrinys, pagal žanrą laikytinas epine poema, yra pavadintas sakme? Prisiminkite anksčiau skaitytas sakmes ir pasvarstykite, kuo „Gražina“ artima sakmėms ar padavimams ir kuo nuo jų skiriasi.
- Palyginkite A. Mickevičiaus poemos epilogą su J. Grušo dramos „Herkus Mantas“ įvadiniu autoriaus žodžiu. Kuo jie panašūs ir kuo skirtingi?
- Aptarkite Vladislovo Neveravičiaus raižinius iš 1851 m. išleistos knygos. Kuo šios iliustracijos romantiškos, t. y. atskleidžiančios praeities nepaprastumą?
Diskusija
Pasidalykite grupėmis ir padiskutuokite, ar svarbu jausti ryšį su tautos praeitimi. Savo argumentus apibendrinkite, surašykite ir pristatykite bendraklasiams.
Kuriame tekstą
Pasirinkite kurį nors veikėją, prisiminkite jo aptarimą ir sudarykite išplėstinį jo paveikslo aprašymo planą. Mokydamiesi planuoti, pirmiausia baikite planą, sudarytą ruošiantis rašiniui „Kuo ypatingas A. Mickevičiaus sukurtas Gražinos paveikslas?“.
- Kodėl A. Mickevičiui buvo svarbi pagoniškosios LDK praeitis?
- Gražina – išskirtinė ir herojiška asmenybė.
- Gražinos išvaizda ir pomėgiai:
- Gražina vaizduojama kaip įspūdingo ūgio ir stoto graži moteris;
- …
- Gražinos santykiai su aplinkiniais:
- …
- …
- Nepaprastas nepaprastos moters poelgis:
- …
- paskutiniai Gražinos žodžiai byloja apie jos kuklumą ir atsakingumą;
- aplinkinių reakcija į tiesą atskleidžia...
- Gražinos išvaizda ir pomėgiai:
- Gražina skatina mus...