Lietuvių literatūros ekranizacijos

Šiame vadovėlyje jau aptarėme kino filmą „Herkus Mantas“, pastatytą remiantis literatūros kūriniais. Kino filme siekta tikroviškai perteikti vaizduojamąjį laikotarpį, pavyzdžiui, parodyti prūsų ir kryžiuočių pilis. Prūsų pilis buvo medinė, tokių pilių nėra išlikusių, todėl, kuriant kino filmą, medinė pilis buvo specialiai pastatyta remiantis mokslininkų patarimais. Mūrinių pilių vis dar yra, todėl jas galima buvo rodyti tikras (tiesa, daugiausia filmuota mūrinėje Trakų pilyje). Platesnių pilių aprašymų nėra nei Juozo Grušo dramoje, nei Sauliaus Šaltenio kino apysakoje. Poreikis įvykius vaizduoti tikroviškoje aplinkoje atsiranda tik perkeliant Herkaus Manto istoriją į kino filmą. Vaidybinio filmo pastatymas reikalauja daugybės papildomų detalių, apie kurias literatūros kūrinyje nė neužsimenama. Šia prasme kino filmas praplečia, papildo literatūrinį pasakojimą. Kita vertus, ekranizuojant ypač didesnės apimties literatūros kūrinį į ekraną perkeliamos tik, režisieriaus požiūriu, pačios svarbiausios veiksmo vietos, reikšmingiausi veikėjų pokalbiai. Taigi, taip žiūrint, ekranizuojamas literatūros kūrinys nukenčia.

Šie du požiūriai į literatūros ekranizavimą nuolatos kelia diskusijų: ar ekranizavimas praturtina, praplečia literatūros kūrinio prasmę, ar kaip tik ją siaurina ir paprastina.

Žinodami šiuos du požiūrius aptarsime dviejų kūrinių – Bitės Vilimaitės novelės „Kada piešime perlinę vištelę?“ ir poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Rauda boružei. Vasaros sapnas“ – ekranizavimą. Dėmesio skirsime ir lietuvių liaudies dainos „Pavasario dienelę“ vaizdo klipui.

Literatūrinio teksto ekranizacija – tai nuoseklesnis ar kaip tik fragmentiškas literatūrinio pasakojimo perkėlimas į kino kalbą. Žodis kalba čia turėtų būti suvokiamas plačiau, nes kine jis jungia įprastą žmonių kalbą, t. y. pasakotojo kalbą už kadro, veikėjų pokalbius, veikėjų vaidybą, kuri be žodžių perteikia jų jausmus, nuotaikas, vaizdus, kuriais parodoma veiksmo aplinka, kartu nusakanti ir veiksmo laiką (veiksmas vyksta dabartyje, praeityje ir t. t.), įvykius (veikėjų susitikimai, kovos ir pan.), muzikinį rodomų dalykų foną, vadinamąjį garso takelį. Kino kalba leidžia kur kas įvairiapusiškiau perteikti vaizduojamąjį pasaulį, bet kartu reikalauja specialiai pritaikyti literatūrinį tekstą ekranizavimui: išsirinkti svarbiausius veiksmo epizodus, trumpinti pokalbius, išryškinti svarbias vaizduojamų dalykų detales ir pan. Jei palyginsime vaidybinį ir animacinį kino filmą, matysime, kad pastarajame tik iš dalies galima perteikti tikroviškus veikėjų charakterius, nes jie piešiami animatoriaus, o ne vaidinami aktorių. Kita vertus, animaciniuose filmuose nesunku parodyti fantastinę, pasakišką ar kuo nors ypatingą veiksmo aplinką, veikėjus.

Kitas ekranizavimo žanras yra vaizdo klipai. Dažniausiai tai pagal muzikinius kūrinius, ypač dainas, kuriami trumpi juos iliustruojantys filmai. Jie gali būti vaidybiniai, animaciniai, juose naudojami specialieji vaizdo efektai.

Poezijos iliustravimas piešiniais ar kitomis priemonėmis, o tuo labiau ekranizavimas yra sudėtinga užduotis, kadangi reikia rasti būdą, kaip vizualiai perteikti abstrakčius žodinius simbolius, metaforas ir kt. Eilėraščio ar dainos ekranizavimas – tai serija asociatyviai su tekstu susijusių vaizdų, kurių tikslas išryškinti vieną kitą tekste minimą detalę bei vizualinėmis priemonėmis kurti – o tai dar svarbiau – eilėraščio ar dainos nuotaiką, atliepti emocinius pakilimus ar nuosmukius. Dar viena vaizdo klipo savybė – tam tikrų vaizdų pasikartojimas, kuris atitinka dainos priedainio kartojimą ar prasminių eilėraščio dalių pasikartojimą. Aptardami B. Vilimaitės ir M. Martinaičio kūrinių ekranizacijas, dainos „Pavasario dienelę“ vaizdo klipą, dėmesį kreipsime ir į pačių žodinių tekstų prasmes, ir į tų prasmių perteikimą kino kalba.