Austrãlijos rašytojas Alanas Maršalas (Alan Marshall, 1902–1984 m.) sukūrė daug apsakymų, rašė į periodinius leidinius. Jo kūriniuose aprašoma Austrãlijos gamta, paprastų žmonių kasdienybė ir, svarbiausia, – neįgalaus vaiko pastangos gyventi visavertį gyvenimą. Autorius gerai suprato neįgalius vaikus ir aktyviai juos rėmė, nes pats nuo šešerių metų buvo paralyžiuotas ir sunkiai vaikščiojo. A. Maršalą išgarsino autobiografinis romanas „Aš moku šokinėti per balas“ (1955 m.) – jame pasakojama apie rašytojo vaikystę. 1962 ir 1963 m. buvo išleistos dar dvi jo knygos, pagrįstos autentiška autoriaus patirtimi.
„Ši knyga yra mano vaikystės istorija. Jos puslapiuose aš aprašiau įvykius ir žmones, kurie man padėjo tapti tokiam, koks esu. Bet aš norėjau padaryti daug daugiau, negu tik parodyti, ką išgyveno mažas berniukas, kuris turėjo vaikščioti su ramentais. Norėjau pateikti praėjusios epochos paveikslą“, – rašo autorius knygos įžangoje.
Skaitydami ištrauką, atkreipkite dėmesį, kaip berniukas Alanas ruošiasi jam svarbiam įvykiui, kaip save vertina, kokios reakcijos sulaukia iš greta esančių žmonių.
Aš moku šokinėti per balas
15
1
<...> Kartą Stivas Makintairis pagrasė trenksiąs man per nugarą, o aš jam atsakiau:
– Pamėgink – iš tavęs tik šlapia vieta liks!
Stivas puolė prie manęs. Fredis, kuris viską girdėjo, pasakė Stivui:
– Kas palies šitą berniuką, palies mane.
Stivas po šių žodžių persigalvojo ir nesipešė, bet, kai grįžome į klasę, pasakė:
– Po pamokų aš su tavimi susidorosiu, pamatysi!
Aš užsimojau ramentu ir rėžiau jam per blauzdas; tada berniukai suskilo į dvi grupes: vieni sakė, kad man reikia išvaryti ožį, kiti – kad Stivui reikia išvaryti.
2
Mudu su Stivu susiginčijome tada, kai visi spietėmės prie kvadratinio skardinio bako, stengdamiesi atsigerti. Prie čiaupo buvo pririštas surūdijęs skardinis puodelis, o po čiaupu, įdubime, kurį vaikai buvo išmynę savo batais, telkšojo prilieta vandens. Tie, kurie norėjo atsigerti, trypė šiame purviname liūge tarsi karvės prie girdyklos.
Vasarą, kai žaisdavome kieme, prie bako visada būdavo peštynės, berniukai ir mergaitės vienas kitą stumdydavo ir spardydavo, plėšdami pustuštį puodelį iš tų, kurie dar nespėjo atsigerti, ir skubėjo jį suversti sau į burną, o jo jau siekė kokios dvi dešimtys rankų. Kai vienas paleisdavo puodelį, kiti nučiupę išgerdavo.
Taip visada išdykaudavome, šaukdami ir keldami triukšmą; laimingąjį, geriantį iš puodelio, tąsydavome iš visų pusių; prašydavome, grasindavome, kaltindavome, prisimindavome savo nuopelnus ir liepdavome neužmiršti.
– Klausyk, Bili, aš čia, duok puodelį.
– Ar atsimeni, aš tau paskolinau savo akmenuką? Džimai, aš po tavęs... Ei, Džimai, po tavęs aš! Puodelio mums abiem užteks... Traukitės iš kelio!.. Ko tu stumdaisi... Aš atėjau pirmas... Aš po tavęs... Eik po velnių!
Suknelės, palaidinės – viskas būdavo aptaškyta vandeniu... Berniukai iš šios grūsties iššokdavo viena koja, rankomis spausdami sumuštą kitos blauzdą ir klykdami: „Oi, oi!“ Mergaitės šaukdavo: „O aš pasakysiu mokytojai!“ Tie, kuriems pavykdavo atsigerti, braudavosi pro minią, ranka šluostydamiesi šlapias lūpas ir pergalingai šypsodamiesi.
3
Aš pešdavausi dėl vandens kaip ir visi kiti. Tokiais atvejais niekas nesiskaitydavo su paralyžiuotomis mano kojomis ir mane parversdavo ant žemės arba nustumdavo į šalį, visiškai nepaisydami mano ramentų.
Aš juos tik skatindavau taip su manimi elgtis, įvairiai gąsdindamas visiškai ne pagal savo jėgas ir galimybes. „Kai trenksiu kartą, tada žinosi!“ – šaukiau aš mūsų mokyklos stipruoliui ir didžiausiam peštukui, žinoma, tuo jį gerokai nustebindamas.
Visi buvo tikri, kad aš galiu įvykdyti savo grasinimus, bet iki susikirtimo su Stivu Makintairiu tuo įsitikinti nebuvo progos.
4
Stivas kirto man per ranką, kai aš gėriau, apliejo man visą krūtinę ir atėmė iš manęs puodelį. Aš jam trenkiau į pilvą, bet pastumtas išmečiau ramentą ir pargriuvau. Gulėdamas ant žemės, nutvėriau Stivą už kojos ir parverčiau į purvą. Tačiau jis atsikėlė pirmiau už mane ir jau buvo bepuoląs kumščiuoti, bet pasigirdo skambutis. Visą savaitę po to susirėmimo mes vienas kitam grasinome; mus apspisdavo bičiuliai ir šnibždėdavo į ausį savo patarimus. Visi manė, kad stiprios mano rankos, bet Stivo patarėjai viešai sakydavo, kad, išmušus iš manęs ramentus, mano dainelė sudainuota. O mano šalininkai, atvirkščiai, tvirtindavo, kad kaip tik geriausiai aš pešuosi gulėdamas.
Pats aš nežinojau, kokioje padėtyje geriausiai pešuosi, bet buvau tvirtai įsitikinęs, kad kovą laimėsiu.
– Tai kas, kad jis mane parblokš, – pareiškiau aš Fredžiui Houkui, – aš vis tiek atsistosiu ir vėl jį pulsiu.
Aš taip samprotavau, remdamasis paprasta prielaida: „Jei tu pats nepasiduosi, tai tavęs niekas neprimuš.“ Žinojau, kad niekas pasaulyje manęs neprivers pasiduoti, – vadinasi, aš turiu nugalėti.
5
Skaičiuodamas akmenėlius ir dėdamas juos į drobinį kapšiuką su virvele, Fredis man pasakė:
– Aš kausiuosi už tave su Stivu ir tau padovanosiu dar vieną akmenėlį.
Su tuo aš niekaip negalėjau sutikti. Aš turėjau pats atsiskaityti su Stivu – pats, ir niekas daugiau. Aš turėjau arba kautis su juo, arba visam laikui gauti ištižėlio ir lepūnėlio vardą. Jei aš su juo nesikausiu, niekas iš vaikų netikės mano žodžiais.
Visa tai aš paaiškinau Fredžiui, ir jis man patarė kautis su Stivu, atsišliejus į mūro sieną, nes nepataikęs Stivas kiekvieną kartą trenks kumščiu į sieną.
Šitas planas man patiko.
6
Vakare, parėjęs iš mokyklos, aš papasakojau motinai, kad rytoj kausiuosi su Stivu Makintairiu prie seno stuobrio Džeksono ganykloje.
Motina atsigręžė į mane (ji gamino pietus prie viryklės) ir sušuko:
– Kausiesi? Tu kausiesi?
– Kausiuosi, – atsakiau aš.
Ji pastatė ant viryklės didelį kunkuliuojantį arbatinį ir tarė:
– Man tas nepatinka, Alanai. Argi tu negali išvengti tų peštynių?
– Ne, – pasakiau, – aš noriu su juo kautis.
– Nereikia, – pasakė ji maldaujamu balsu ir staiga nutilo, o jos veide pasirodė nerimas. Motina susimąstė. – Aš... O ką sako tėvas?
– Jam dar nesakiau.
– Eik ir pasakyk.
7
Aš nuėjau prie aptvaro, kur tėvas pažabojęs gainiojo aikštingą jauną kumelį, pãskui save velkantį rąstą. Kumelio sprandas buvo išsirietęs, jis krimto žąslus, ir visas jo snukis buvo apsiputojęs. Jis lėkė šokuodamas, o tėvas jam kažką kalbėjo.
Aš užsikoriau ant tvoros ir tariau:
– Rytoj aš kausiuosi su Stivu Makintairiu.
Tėvas sustabdė arklį ir ėmė tapšnoti per sprandą.
– Ką tai reiškia – kausiuosi? – paklausė jis. – Kumščiais?
– Kumščiais.
– O kas gi atsitiko?
– Jis mane apliejo vandeniu.
– Na, čia nieko blogo, – pasakė jis, – aš ir pats mielu noru pasitaškyčiau vandeniu.
– Jis visą laiką kimba.
– Čia jau blogiau, – tarė jis, žiūrėdamas į žemę. – Kas tavo sekundantas?
– Fredis Houkas.
– Taip, – sumurmėjo tėvas, – jis geras vaikinas. – Ir pridūrė: – Aš žinojau, kad tau teks su kuo nors susikibti, – jis pažiūrėjo į mane: – Bet juk ne tu sukurstei tas peštynes, tiesa, sūneli? Aš to nenorėčiau.
– Ne, – pasakiau aš, – jis prie manęs kimba.
– Aišku, – tarė tėvas ir pažiūrėjo į arklį. – Palauk, aš jį nuvesiu.
8
Aš žiūrėjau, kaip tėvas nuėmė kaklininką ir atleido viržius, paskui nulipau nuo tvoros ir ėmiau jo laukti prie arklidės durų.
Išėjęs iš jos, tėvas tarė:
– Dabar viską išsiaiškinsim iš eilės. Kokio jis ūgio, tas Makintairis, aš kažkodėl jo neprisimenu?
– Jis didesnis už mane, bet Fredis sako, kad jis bailys.
– Pagalvok, – toliau kalbėjo tėvas, – kas bus, jeigu jis tau suduos. Juk jis tave į miltus sumals, o tu jo negalėsi nustverti. Žinoma, ir tu gali jam kokį kartą stuktelėti, bet jeigu jis tau suduos į paširdžius, tu nuvirsi kaip šiaudų kūlys, ne todėl, kad nemokėtum peštis, – paskubėjo jis pridurti. – Aš žinau – tu kulsi, kaip tikra kuliamoji, bet kaip tu išstovėsi ant kojų? Juk negali iš karto ir laikytis už ramentų, ir jį mušti.
– Nieko! – užsidegęs sušukau. – Kai tik atsidursiu ant žemės ir jį pargriausiu, jis nuo manęs nepabėgs.
– Na, o kaip tavo nugara?
– Viskas gerai. Neskauda. Tik jeigu jis suduotų man per nugarą, tada skaudėtų, bet juk aš ant jos gulėsiu.
Tėvas išsiėmė pypkę ir susimąstęs žiūrėjo į savo pirštus, mygiančius tabaką.
– Gaila, kad negalima kautis kaip nors kitaip... Pavyzdžiui, šaudyti iš timpos.
– O, čia jis velnio neštas ir pamestas. Jam vieni juokai užmušti zylę kitoje kelio pusėje.
9
– Ką galvoji dėl lazdų? – paklausė tėvas, kiek abejodamas.
– Lazdos! – sušukau aš.
– O ką, jei kautumėtės lazdomis, tai tu būtum pranašesnis. Juk tavo rankos stipresnės už jo. Tu galėtum su juo muštis, sėdėdamas ant žolės. Kai tik bus duota komanda: „Pradėk!“ – ar kaip ten jūs sakote, stenkis jam kirsti kuo stipriau. Jeigu jis, kaip tau rodosi, bailys, tai po pirmo stipraus smūgio pabruks uodegą.
– O jeigu jis nenorės muštis lazdomis?
– Priversk jį sutikti, – aiškino tėvas. – Jeigu jis nenusileis, vaikų akyse išvadink jį bailiu. Čia jis ir paklius ant meškerės. Griebkis gudrybės. Nesikarščiuok. Jei tau pavyks, iš visų jėgų kirsk jam per pirštus. Jeigu jis panašus į savo tėvą, tai – muilo burbulas, – šiomis dienomis smuklėje aš mačiau, kaip jo tėvas puikavosi. Jis vaizdavo, kad jam niežti kumščius, bet kai senis Reilis pasiūlė jam išeiti į pievą, jis greitai nusmurgo. Ir sūnelis, matyt, toks pat. Žiūrėk, kokia bus jo mina, kai pasiūlysi muštis ne kumščiais, bet lazdomis.
10
Vakare pro atdaras duris mačiau, kaip tėvas šnekėjosi su motina, adančia mano kojines. Girdėjau ir jo žodžius:
– Mes turime jį grūdinti, Meri. Tegu mokosi pasitikti smūgius iš priekio, nors ir kaip būtų skaudu. O jei mes jį saugosime nuo jų, tai viskas baigsis tuo, kad jis bus mušamas per pakaušį, ir dar kaip! Visa tai labai nelinksma. Bet ką padarysi? Dabar mes turime jau galvoti ne apie vaiką, o apie vyrą ir jo ateitį. Aš noriu, kad jis nueitų į tas peštynes, nors ir kaip reikėtų rizikuoti. Juk saugodami jo galvą nuo smūgių, mes galime sudaužyt jam širdį. Verčiau tegu rizikuoja. Taip aš manau. Gal klystu, bet galiu kažin ką atiduoti, nes man rodosi, kad mano teisybė.
Motina kažką paprieštaravo.
– Taip, žinau, – atsakė jis, – bet mes turime rizikuoti. Mane tai irgi velniškai baugina, bet jam daugių daugiausia gresia gumbas galvoje ir vienas kitas įdrėskimas... Nenorėčiau aš būti to bernioko – Makintairio – vietoje, – pridūrė jis po trumpos pertraukos.
Tėvas atmetė galvą ir tyliai nusijuokė; lempa nušvietė jam veidą; motina ilgai ir įdėmiai į jį žiūrėjo.
16
11
Muštynės vykdavo po pamokų. Tą dieną, kai būdavo numatyta kova, visa mokykla vaikščiodavo susijaudinusi ir sunerimusi. Mergaitės vis grasindavo: „Pasakysiu mokytojai.“ O žinomesnės mokyklos skundikės gaudavo išklausyti begalę pasipiktinimo ir užgaulių tiradų, po kurių įsižeidusios užriesdavo nosis ir, atkakliai purtydamos kasytes, pasitraukdavo, lydimos piktų žvilgsnių visų tų, kurie niekindavo skundikus.
Tačiau reikėjo nepaprasto narsumo iš tikrųjų įskųsti, kai visa mokykla su nekantrumu laukė muštynių, tad mergaitės, laikomos skundikėmis, išdidžiai žengusios du tris žingsnius durų link, stabtelėdavo prie jų suabejojusios ir imdavo šmeižti „šituos kiaules berniukus“, nenuleidžiančius nuo jų smerkiančių žvilgsnių.
Mergaitės neidavo žiūrėti muštynių (toks reginys lepiai jų prigimčiai atrodė per daug žiaurus), bet jos viską sekdavo iš tolo ir, kaip man pasakodavo Megi Muligen, iš susijaudinimo keikdavosi ne menkiau už berniukus.
12
Megi visada ateidavo į muštynes. Šį kartą į Džeksono ganyklą ji ėjo su visu mano šalininkų būriu. Nutaikiusi progą, ji pašnibždomis pareiškė man savo atsidavimą:
– Jeigu jis tave primuš, aš primušiu jo seserį.
Kažin ar galima buvo geriau išreikšti savo ištikimybę.
Visiškai pasitikėdamas savimi, pasakiau jai:
– Aš jį taip sudaužysiu, kad tik šlapia vieta liks...
13
Man buvo visai aišku, kaip baigsis kova. Aš labiau atrodžiau susidomėjęs stebėtojas negu svarbiausias dalyvis tų įvykių, kuriems taip energingai ruošėsi mano šalininkai. Jau iš pat pradžių buvo aišku, kas už kurį išgyvena. Kiekvienas berniukas buvo paklaustas, kieno pusę jis palaiko, ir balsai pasiskirstė maždaug po lygiai.
14
Stivas Makintairis iš pradžių suniekino mano pasiūlymą kautis lazdomis, bet visi berniukai taip džiaugsmingai pritarė, kad jis negalėjo atsisakyti, ypač kai aš jį apkaltinau bailumu ir tris kartus sudaviau jam per petį dainuodamas:
– Viens, du, trys – tu esi bailys!
Taigi nusprendėme kautis lazdomis, ir Fredis Houkas man išpjovė tokią lazdą, kad tiesiog negalėjai atsižiūrėti. Tikro žinovo balsu jis man pasakė, kad išrinko tokią akaciją, kurios dar nebuvo palietusios kirvarpos. Lazda buvo trijų pėdų ilgio, ir vienas jos galas buvo storesnis.
– Laikyk ją už laibojo galo, – aiškino Fredis. – Taip užsimok, lyg norėtum tvoti karvei. Suduok jam iš pradžių per ausį, o paskui per nosį.
Aš pagarbiai klausiausi Fredžio, tvirtai tikėdamas, kad nėra pasaulyje tokio dalyko, kurio jis nežinotų.
– Ausis – gera vieta smūgiui, – pritariau.
Šnipai nešiodavo žinias iš vienos stovyklos į kitą, ir pasirodė, kad Stivas ketina mušti iš viršaus, „kaip skaldomos malkos“.
– Viskas baigsis per akimirką, – gyrėsi jis, – aš jam trenksiu, ir jis brinktelės ant žemės.
Fredis, išgirdęs šiuos žodžius iš patikimų šaltinių, niekinamai šūktelėjo:
– Po velnių! O manot, kad Alanas sėdės, sudėjęs rankas?
Mano sekundantai Fredis ir Džo Karmaiklas išmatavo lazdas, kad nė vienas neturėtume pranašumo.
15
Kai mes visi pagaliau susirinkome prie didžiojo kelmo Džeksono ganykloje, Stivo šalininkai jį apspito glaudžiu ratu. Megi Muligen pareiškė, kad Stivas, jos manymu, mielai pasitrauktų iš kovos lauko. Fredis jai nepritarė.
– Geriausiai jis mušasi, kai pradeda bliauti, o kol kas jis nė negalvoja bliauti, – pasakė man Fredis.
Ruošdamasis sėsti priešais mane, Stivas nusivilko striukę, pasiraitojo marškinių rankoves ir pasispjaudė rankas. Tai padarė visiems įspūdį, išskyrus Megi, kuri nutarė, kad jis riečia nosį.
Aš savo švarkelio nenusivilkau: mano marškiniai buvo smarkiai suplyšę, ir aš nenorėjau, kad tas skyles matytų Megi Muligen.
Bet aš taip pat pasispjaudžiau rankas, parodydamas, kad ir man žinomos taisyklės, paskui atsisėdau, parietęs po savimi kojas kaip juodaodis, ir mostelėjau lazda, perskrosdamas orą, lygiai taip, kaip misteris Tekeris savo lazdele.
Pasispjaudęs rankas, Stivas atsisėdo priešais mane taip, kad jo nesiektų mano lazda, bet vaikai privertė jį pasislinkti arčiau. Aš pamatavau, ar galiu pasiekti jo galvą, ir, lengvai pasiekęs, pareiškiau, kad mūšiui pasiruošęs. Stivas irgi pasakė, kad pasiruošęs, ir Fredis davė paskutinius nurodymus.
– Atsiminkite, – kalbėjo jis, – apie viską, kas įvyks – nė žodžio Tekeriui.
16
Visi prižadėjo nieko Tekeriui nesakyti, ir Fredis sukomandavo:
– Pradėt!
Ir tą pačią akimirką Stivas man trenkė lazda per galvą. Pataikė per plaukus, o paskui lazda nuslydo skruostu ir nudrėskė odą. Tai buvo taip netikėta, kad Stivas spėjo man suduoti dar kartą per petį, kol aš pagaliau suvokiau, kad kova jau prasidėjo. Ir tada, pagautas aklo įniršio, aš ėmiau taip pliekti, kad, anot Megi, galima buvo partiesti jautį.
Stengdamasis išsisukti nuo smūgių, Stivas atsilošė, bet aš pasilenkiau į priekį ir toliau jį talžiau, kol jis mėgino nusiristi į šoną. Iš nosies jam ėmė bėgti kraujas, ir jis taip paleido gerklę, kad aš sustojau, daugiau nesiryždamas mušti, bet Fredis Houkas riktelėjo:
– Pribaik jį!
Ir aš vėl ėmiau jam tvoti, vis kartodamas: „Ar jau gana? Ar jau gana?“ – kol pagaliau pro Stivo kauksmą išgirdau jo „gana“.
Džo Karmaiklas priėjo prie manęs su ramentais, o Fredis padėjo man atsikelti; aš virpėjau kaip jauniklis arklys. Visas mano veidas buvo apdraskytas, skaudu buvo prisiliesti, o ant galvos tino guzas.
– Aš primušiau jį, tiesa? – tariau.
– Tu jam gerai kailį išdirbai, – atsakė Megi ir, pasilenkusi prie manęs, su nerimu paklausė: – O kaip „blogoji“ tavo koja?
<...>
Aptariame tekstą
- Kaip įsiplieskia konfliktas? [1]
- Kas ir kaip bando nutraukti prasidedančias peštynes? Kaip pasielgia Alanas? [1]
- Kodėl berniukai suskyla į dvi grupes? [1]
- Trečiuoju asmeniu papasakokite, kas vykdavo prie skardinio vandens bako mokyklos kieme. [2]
- Kaip pasakotojas dalyvaudavo peštynėse dėl vandens? Kaip su juo elgdavosi kiti vaikai? Kaip manote, kodėl jis pats skatindavo tokį elgesį? [3]
- Kuo pasakotojui ypatingas susikirtimas su Stivu Makintairiu? [3, 4]
- Kaip Stivas pasielgė su Alanu ir kaip šis atsakė? [4]
- Kas nutraukė berniukų kivirčą ir kas paskui vyko mokykloje? [4]
- Kodėl Alanas buvo įsitikinęs, kad kovą laimės? Pacituokite ir paaiškinkite jo mintį. [4]
- Ką pasiūlo Fredis? Kodėl Alanas nesutinka su jo pasiūlymu? [5]
- Kokios strategijos kaunantis pataria laikytis Fredis? [5]
- Perskaitykite vaidmenimis 6 epizodą. Aptarkite motinos reakciją į žinią apie Alano planus kautis. Ko ji klausia ir prašo sūnaus? [6]
- Perskaitykite vaidmenimis 7 epizodą. Kaip į žinią apie kautynes reaguoja tėvas? Ko jis klausinėja? [7]
- Kokias būsimų kautynių detales nori išsiaiškinti tėvas? [8]
- Kokią kautynių strategiją yra numatęs Alanas? [8]
- Kokį kovos būdą pasiūlo tėvas? Kodėl būtent tokį? Kokių gudrybių pataria imtis? [9]
- Kuo remdamasis tėvas vertina susiklosčiusią padėtį ir sūnaus priešo pajėgumą? [9]
- Kokių argumentų, kad sūnus turi kautis, tėvas pateikia motinai? Kaip motina juos priima? [10]
- Papasakokite apie mokykloje susiklosčiusias muštynių tradicijas. Palyginkite berniukų ir mergaičių požiūrį į muštynes ir jų elgesį. [11]
- Kas palaiko Alaną prieš muštynes? Ką ir kodėl berniukas priima kaip ištikimybės išraišką? [12]
- Kaip Alanas nusiteikęs prieš pat kovą? Kaip manote, kodėl Alanas prieš kovą jaučiasi labiau stebėtojas? [12, 13]
- Kaip pasiskirsto žiūrovai, stebėtojai? Kodėl tai svarbu? [13]
- Papasakokite, kaip buvo nuspręsta kautis lazdomis. [14]
- Kaip buvo ruošiami kovos įrankiai? Koks vaidmuo tenka Alano ir Stivo šalininkams? [14, 15]
- Ką apie Alano priešininką sako Megi Muligen ir ką Fredis? [15]
- Kaip kovai ruošiasi Stivas? Kaip tai paveikia žiūrovus? [15]
- Kaip kovai ruošiasi Alanas? Kodėl jis nenusivelka švarkelio? [15]
- Dėl ko prieš pat muštynes susitaria vaikai? [15]
- Trečiuoju asmeniu smulkiai atpasakokite pačias kautynes. [16]
- Ką vis kartoja Alanas ir kodėl? [16]
- Kaip Alanas atrodo po kautynių? Su kuo palyginama jo savijauta? Kas ir kaip jam padeda, juo rūpinasi? [16]
Apibendriname
- Kur vyksta ištraukos veiksmas? Išvardykite visas veiksmo vietas. Kuo ypatinga dvikovos vieta?
- Kiek laiko praėjo nuo pirmo Alano ir Stivo susirėmimo iki muštynių? Kas vyko per tą laiką?
- Kieno vardu pasakojama? Ar pasakotojas yra nešališkas, kalbėdamas apie save ir kitus? Kodėl taip manote?
- Užpildę lentelę, apibūdinkite pagrindinį veikėją Alaną.
Citata | Alano bruožas |
| |
- Pažvelkite į Alano istoriją iš šalies – ko siekia šis berniukas, lįsdamas pro minią prie šulinio, eidamas kautis dvikovoje? Kaip jam sekasi siekti savo tikslų ir kokiais kitais būdais jų galima siekti?
- Išvardykite kitus šios ištraukos veikėjus, nusakydami jų ryšį su pagrindiniu veikėju. Kaip jie žvelgia į Alano negalią? Kaip į tai pažvelgtumėte šių dienų aplinkoje, jei jūsų klasėje būtų neįgalus vaikas?
Veikėjas | Ryšys su | Požiūris į |
- Apibūdinkite Stivą, Fredį ir Megi Muligen.
- Kodėl Alaną palaiko tik pusė mokyklos vaikų? Kokie galėtų būti jų argumentai?
- Kur yra ir ką veikia motina ir tėvas, kai Alanas jiems pasisako dalyvausiąs kautynėse? Kaip tai juos charakterizuoja? Pasvarstykite, ar šių laikų tėvai galėtų daryti panašius sprendimus kaip Alano tėvai, o ypač tėtis.
- Kaip suprantate tėvo posakį: „Juk saugodami jo galvą nuo smūgių, mes galime sudaužyti jo širdį“? Ar pritariate šiai minčiai? Kodėl?
- Klausydamasi tėvo argumentų, „motina kažką paprieštaravo“. Kokie galėjo būti jos žodžiai?
- Kalbėdamas apie būsimas muštynes, tėvas pataria sūnui imtis tam tikrų gudrybių. Kaip manote, ar taip, kaip jis pataria, elgtis sąžininga? Argumentuokite.
- Aptarkite tėvo ir motinos, berniukų ir mergaičių požiūrį į muštynes. Kurie požiūriai panašūs, o kurie skiriasi? Kaip manote, kodėl? Koks jūsų požiūris į muštynes? Paaiškinkite, kodėl.
Tyrimas
Dvikovos istorijoje
Kuriais istorijos laikotarpiais buvo įprasta rengti dvikovas? Kokiomis aplinkybėmis galėjo būti kviečiama į dvikovą? Kaip tai vykdavo? Kokia dvikovos prasmė?
- Kokiose vietose būdavo rengiamos dvikovos?
- Kas yra sekundantas? Kokios jo pareigos dvikovoje?
- Kokių dar skaitėte kūrinių ar matėte filmų, kuriuose vaizduojamos dvikovos ar šiaip kautynės, muštynės? Trumpai juos aptarkite ir palyginkite.
- Pasidomėkite, kodėl dvikovos buvo uždraustos.
- Surinktą medžiagą susiekite su skaityta ištrauka. Kas čia atitinka tikros dvikovos reikalavimus?
- Kuo skiriasi dvikova nuo muštynių? Įvertinkite dvikovas ir muštynes šiandienos požiūriu.
- Tyrimo rezultatus pristatykite bendraklasiams.
Diskusija
Pasiskirstę grupėmis ar poromis, padiskutuokite, ar kautynės, muštynės – tikrai geras būdas aiškintis santykius, spręsti konfliktus. Savo argumentus „už“ ir „prieš“ pristatykite visai klasei.
- Ankstesniame knygos epizode Alanas, galvodamas apie savo padėtį, komentuoja:
O aš norėjau, kad mane stumdytų, ir, nors buvau taikus, greitai pasidariau peštukas, nes nepakenčiau to, mano manymu, žeminančio ir nemalonaus atlaidumo.
Mano protas buvo normalus, į gyvenimą žiūrėjau kaip kiekvienas normalus berniukas, ir sužalotos mano kojos negalėjo to pakeisti. Bet su manimi buvo elgiamasi ne taip, kaip su kitais mano žaidimų draugais, ir aš pradėjau priešintis toms išorės įtakoms, kurios galėjo sužaloti mano sielą.
Luošo berniuko pasaulėjauta niekuo nesiskiria nuo sveiko berniuko.
Ką ir kam jis tarsi nori įrodyti, dalyvaudamas muštynėse? Kodėl, jūsų nuomone, per didelis aplinkinių dėmesys nẽgaliai gali žeisti ją turintį žmogų? - Pokalbyje su V. Juknaite Elzė teigia, kad „jei nėra pagalbos, reikia pačiam visom keturiom stumtis į priekį“. Ar galima teigti, kad Alanas šiame epizode sąmoningai atsisako pagalbos, kad pats visomis išgalėmis stumtųsi į priekį? Savo nuomonę pagrįskite.
- Skaitytam epizodui sugalvokite pavadinimą. Kaip manote, kokią gilesnę prasmę turi knygos pavadinimas „Aš moku šokinėti per balas“?
- Glaustai aptarkite tėvo ir motinos požiūrį į sūnų, Alano santykį su tėvais. Naudodamiesi diagrama, apibūdinkite, kuo Alano tėvo ir motinos požiūriai skiriasi, kuo jie panašūs.
- Palyginkite apsakymo „Sunki mama“ ir ką tik skaityto kūrinio pasakotojus. Kuo jie panašūs, kuo skiriasi?
- Prieš pateikiant ištrauką minėta, kad A. Maršalas teigė: „Ši knyga yra mano vaikystės istorija. Jos puslapiuose aš aprašiau įvykius ir žmones, kurie man padėjo tapti tokiam, koks esu. Bet aš norėjau padaryti daug daugiau, negu tik parodyti, ką išgyveno mažas berniukas, kuris turėjo vaikščioti su ramentais. Norėjau duoti praėjusios epochos paveikslą.“ Ar jam pavyko sukurti tokį paveikslą? Ar galima sakyti, kad Alano istorija tikroviška ir šio kūrinio pasakojimo būdą galima laikyti realistišku?
Kuriame tekstą
Skaitytoje ištraukoje visi įvykiai pasakojami žvelgiant pagrindinio veikėjo Alano akimis. Dar kartą perskaitykite 15 ir 16 epizodus. Papasakokite matomus įvykius taip, lyg būtumėte suaugęs žmogus, netikėtai ėjęs pro šalį ir pamatęs dvikovą. Kas, be trečiojo asmens, pasikeis pasakojime?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"