NAŠLAITĖ ELENYTĖ IR JONIUKAS AVINIUKAS
Skaitydami šią pasaką, stebėkite, kurie veikėjai sako tiesą, o kurie meluoja.
NAŠLAITĖ ELENYTĖ IR JONIUKAS AVINIUKAS
Lietuvių liaudies pasaka
1
Buvo brolis ir sesuo – Joniukas ir Elenytė. Tėvai numirė, ir juodu išėjo iš namų laimės ieškotų.
2
Buvo vasara. Saulė kaitino. Joniukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. Eidamas keliu, jis pamatė smėly išmygtą arklio pėdą, pilną vandens, ir sako seseriai:
– Elenyte, taip noriu gerti! Aš išgersiu iš tos pėdos vandenį.
Bet sesuo atsakė:
– Negerk, broliuk, kumeliuku pavirsi.
Nuėjo toliau. Joniukas pamatė jaučio pėdą, pilną vandens, ir panorėjo išgerti vandenį, bet Elenytė vėl pasakė:
– Negerk to vandens, jaučiuku pavirsi.
Nuėjo toliaus. Joniukas trokšta, nebepaeina. Jis pamatė smėly aviniuko pėdą ir, nebeklausdamas sesers, išgėrė iš jo vandenį. Sesuo tik pamatė, kad brolio nebėr, dar apsidairė ir pamatė brolio vietoje aviniuką. Ji ilgai verkė, apkabinusi aviniuką už kaklo, bet tas verksmas nieko negelbėjo: brolis pasiliko aviniuku.
3
Eina ji toliau aviniuku vedina. Apie vakarą priėjo karaliaus rūmus. Kieman bijojo eiti, nes ten buvo piktų šunų; užlipo ant kaugės šieno, užsikėlė aviniuką ir užmigo. Rytą karalius, pamatęs ką gulint ant šieno, išsiuntė tarnus, kad nuėję pasižiūrėtų, kas ten yra. Tarnai pagrįžę sako karaliui, kad ant šieno gulinti tokia graži mergytė ir turinti ant kelių aviniuką. Karalius liepė atvesti mergytę. Tarnai atvedė ją. Karalius, patyręs, kad ji yra našlaitė, ryžos ją užauginti. Ir taip ji pasiliko karaliaus rūmuose.
4
Po kiek laiko karalius užsimanė pjauti aviniuką. Mergytė prašo karaliaus, kad to aviniuko nepjautų, nes tas aviniukas esąs jos brolis. Karalius iš pradžios nenorėjo tikėti, bet paskui paklausė jos ir paliko jai aviniuką.
5
Praėjo keletas metų. Elenytė užaugo. Buvo liekna, graži, gera mergelė. Karaliui ji labai patiko, ir jis vedė ją. Bet ten pat gyveno laumė ragana, kuri baisiai norėjo, kad ją vestų karalius. Toji ragana dabar Elenytei pavydėjo: ar žūt, ar būt ryžos jai galą padaryti.
6
Vienąkart Elena ėjo maudytis. Laumė ragana stūmė ją vandenin, o pati apsitaisė jos rūbais ir nuėjo karaliaus rūmuosna, norėdama užimti Elenos vietą. Elena, įstumta vandenin, ne prigėrė, o pavirto aukso kuoja. Laumė, nuėjusi rūmuosna, apsimetė ligoniu. Ji atsigulė lovon ir tarė karaliui:
– Kaip man įgriso tas avinas! Liepk jį susimildamas papjauti.
Karalius nusigando, sako:
– Ar tu kliedi? Tu nori aviniuką pjauti?! Tu juk visados sakydavai, kad čia tavo brolis Joniukas... Ir jį taip tausojai, mylėjai!
Laumė ragana atsakė:
– Aš tuomet kvaila buvau... aš tyčia taip sakiau... argi avinas bus mano brolis?! Aš dabar sergu, ir jeigu to avino mėsos negausiu – numirsiu.
7
Karalius jai sako, kad šiaip jau avieną valgytų, bet laumė vis sakos negyvensianti, jei karalius to avino nepapjausiąs. Karalius labai gailėjo aviniuko ir nepjovė. Tik jam labai keista išrodė, kad jo pati, kuri aviniuką taip mylėjo, nori jo mėsos pavalgyti.
8
Aviniukas suprato, kad laumė nori jį pjauti; nuėjo ant krašto ežero, kuriame buvo jo prigėrusi sesuo, ir taip ėmė dainuoti:
Elena sese, Elenyte, Elenyte!
Žada ponulis mane pjauti, pjauti, mane pjauti:
Jau visi tarnai peilius galanda,
Dvaro mergelės geldas mazgoja, geldas mazgoja.
Laumė ragana mėselės geidžia.
Elenytė iš ežero atsakė:
Avine broli, avinėli, avinėli!
Pasakyk ponuliui, karaliūnui karaliūnui:
Tegu sušaukia visą valsčių,
Tegu numezga šilko tinklą,
Tegu pagauna aukso kuoją.
9
Tarnai, išgirdę aviniuką dainuojant ir žuvelę jam iš vandens atsakant, papasakojo, ką girdėję, karaliui. Rytą karalius atėjo ant ežero krašto ir palindo po krūmu, kad jo avinėlis nematytų. Aviniukas vėl atėjo ant ežero krašto ir vėl dainuoja:
Elena sese, Elenyte, Elenyte!
Žada ponulis mane pjauti, pjauti, mane pjauti:
Jau visi tarnai peilius galanda,
Dvaro mergelės geldas mazgoja, geldas mazgoja.
Laumė ragana mėselės geidžia.
10
O sesuo jam iš vandens vėl atsakė. Karalius visa girdėjo. Parėjęs namo, sušaukė visą valsčių ir liepė dirbti šilko tinklą. Numegzdinęs tinklą, tuoj liepė pagauti kuoją. Kuoja, ištraukta iš vandens, ir aviniukas tuoj pavirto žmonėmis. Karalius pažino savo tikrąją pačią, tuoj suprato, kad laumė ragana ją buvo prigirdžius, norėdama užimti jos vietą, ir liepė ją užmušti, o pats su Elena ir Jonu pasiliko gyventi rūmuose. Ir gyveno labai labai laimingai.
Aptariame tekstą
- Kokioje situacijoje atsiduria vaikai? [1]
- Kas nutiko Joniukui? [2]
- Papasakokite, kaip mergaitė su aviniuku atsidūrė karaliaus rūmuose. [3]
- Koks aviniuko likimas karaliaus rūmuose? [4]
- Kas įvyko, kai Elenytė užaugo? [5]
- Kada tekste Elenytė pradedama vadinti Elena? Kodėl? [6]
- Kaip Elenytės vietą užėmė laumė ragana? Kaip elgėsi laumė ragana, tapusi karaliene? [6]
- Kodėl karalius nepjovė aviniuko? [7]
- Apie ką aviniukas pasakojo savo seseriai? [8]
- Ką prie ežero išgirdo karalius? [9]
- Kuo baigėsi ši pasaka? [10]
Apibendriname
- Naudodamiesi schema, eilės tvarka surašykite svarbiausius pasakos įvykius.
- Kodėl karalius nusprendė imti Elenytę į žmonas?
- Dėl ko laumė ragana norėjo pražudyti Elenytę?
- Kas karaliui kėlė įtarimų, kai jis kalbėjosi su laume ragana, apsimetusia jo žmona?
- Apibūdinkite šios pasakos veikėjus. Persibraižykite lentelę ir, remdamiesi veikėjų poelgiais, aprašykite jų savybes.
Elenytė | Joniukas | Karalius | Laumė ragana |
| |||
| |||
|
- Pasakoje apie gudrią merginą karalius buvo suktas ir godus. Kaip vertintumėte ką tik skaitytos pasakos karaliaus elgesį?
- Kur ir kokiu tikslu pameluojama šioje pasakoje?
- Kas šioje pasakoje yra visai netikroviška?
- Suskaičiuokite, kiek stebuklų įvyksta šioje pasakoje.
- Raskite patarlę, kuri tiktų šios pasakos moralui.
VARGŠAS IR BESOTIS
Skaitydami šią pasaką, stebėkite, kuris veikėjas kaip ir dėl ko meluoja, o kuris elgiasi priešingai.
VARGŠAS IR BESOTIS
Lietuvių liaudies pasaka
1
Vargingas žmogus girioj ant upės kranto capt capt medžius kirto. Jam becampinant, kirvis nuo koto smukt ir nusmuko, pūkšt į upės gelmę įkrito. Vargšas pravirko:
– Ui ui ui mano kirvelis! Kas man jį sužvejos? Gaila pajėgiojo mano kirvuko!
2
Tuo metu tik pakabakšt pakabakšt, pašlivikšt pašlivikšt ir atšlubavo senas senelis.
– Ko tu taip dejuoji? Kas tau nutiko?
– Mano kirvelis įkrito į gelmę, o kito nusipirkt neįstengiu – labai vargingas esu. Kuo dabar medžius kirsiu ir vaikams duoną pelnysiu?
– Tič, tylėk, nedejuok! Aš tau jį sužvejosiu.
3
Ir, tik brūkšt brūkšt rudinę numetęs, padrumst į upę. Po valandėlės stugt vandeny ir išnešė aukso kirvį.
– Te, imk! Ar tai ne tavo kirvis?
– Ak, ne! Ak, ne! Ne mano! – atsiliepė vargšas.
Vėl drumst senasis po vandeniu panėrė ir po valandėlės kust – iškilo su sidabro kirviu.
– Ne mano, ne mano! – šaukė vargšas, vos pamatęs.
Trečią kartą drumstelėjo senelis ir išnešė geležinį kirvį.
– Tai mano kirvukas! Tai mano kirvukas! – sušuko vargšas nudžiugęs. – Dėkui tau, kad savo kirvuką atgavau.
4
Ir tik čiupt kirvelį iš ano rankos, tik skryst ant namų – jau buvo bebėgąs saviesiems visa pranešti.
– Uhū uhū! – sušaukė jį senelis. – Kad tu toks teisingas ir negodus žmogus, dovanoju tau ir aukso bei sidabro kirvius.
5
Jam namie tik pliopt viską išpliopius, išgirdo vienas godus, besotis kaimynas. Tas susigalvojęs brūkšt į girią ir capt capt kerta medį toj pačioj vietoj. O jo kirvis laisvai užtaisytas, tik pašmukšt nuo koto, papliupt į vandenį.
– Ui ui ui! – pradeda jis dejuoti dėl savo kirvuko.
Pašlivikšt pašlivikšt – senelis jau ir čia.
– O kas tau tikosi?
– Mano kirvukas pūkšt į gelmę įkrito ir paskendo! Kas jį man sugraibys?
– Ogi aš! – atsakė senasis.
Padrykt į vandenį ir po valandėlės tik stugt su geležies kirviu:
– Tai tavo kirvis?
– Ne mano, ne mano! – atsiliepė besotis.
Vėl drumstelėjo senutis ir po valandėlės stugt su sidabro kirviu:
– Ar tai tavasis?
– Ne mano! Manasis kitoks!
Trečią kartą senasis pūkšt į upę ir vėl tik kyšt iš vandens su aukso kirviu.
– Tai manasis! – sušuko besotis nudžiugęs.
6
Bet, jam taip begėdiškai bemeluojant, senelis tik šmūkšt po vandeniu panėrė ir daugiau jau neiškilo. Besočiui šnypšt aukso kirvis pro nosį! Laukė ir laukė, bene jam išneš deimantinį. Rasi, dar ir šiandien bekiunkso.
Aptariame tekstą
- Kas atsitinka vargingam žmogui? [1]
- Kas vargingam žmogui pasisiūlo padėti? [2]
- Ką senelis išneša iš vandens? Kaip vargingas žmogus atsako į senelio klausimus? [3]
- Kas atsitinka, ištraukus geležinį kirvelį? [4]
- Papasakokite, kas prie upės nutinka kaimynui. [5]
- Ką reiškia pasakymas „kirvis laisvai užtaisytas“? [5]
- Kada kaimynas pradeda meluoti? [5]
- Kuo baigiasi pasaka? [6]
- Peržvelkite pasakos tekstą ir atpažinkite, kokia kalbos dalis dažnai vartojama greitam, netikėtam veiksmui išreikšti – smukt ir nusmuko, pūkšt į upės gelmę įkrito, pakabakšt pakabakšt, pašlivikšt pašlivikšt ir atšlubavo ir t. t. Raskite ir išrašykite daugiau panašių pavyzdžių. Ką tokie žodžiai suteikia tekstui?
- Aptarkite pasakos iliustraciją. Pasvarstykite, kurią pasakojimo dalį – užuomazgą, veiksmo eigą, kulminaciją, t. y. aukščiausią įtampos tašką, ar atomazgą – ji vaizduoja.
Apibendriname
- Kuriuo momentu šioje pasakoje prasideda kaimyno apgaulės?
- Pasvarstykite, kodėl ir kaip apdovanojamas vargingas žmogus.
- Kas atskleidžia kaimyno godumą?
- Paprastai pasakose už apgaulę siekiant sau naudos yra skaudžiai baudžiama. Kaip yra nubaudžiamas kaimynas šioje pasakoje?
- Kokia yra šios pasakos tema?
- Sugalvokite šiai pasakai moralą arba pagrindinę mintį.
- Kokia patarlė tiktų šios pasakos pagrindinei minčiai nusakyti?
- Pateikite pavyzdžių iš savo aplinkos, kai tiesą sakantis žmogus yra apdovanojamas.
- Persibraižę lentelę surašykite pagrindinius visų aptartų pasakų veikėjus: gudrią merginą, čigoną, vargšą, ėmusį giltinę į kūmas, neturtingą sergančios mergaitės tėtį, Elenytę ir vargingą kirtėją. Parašykite, kaip pasikeitė jų gyvenimas. Pažymėkite tinkamą variantą, kaip jie to pasiekė.
Kuriame tekstą
Užpildykite schemą ir ją išplėtodami sukurkite pasaką.
Veikėjai |
pradinė padėtis (problema) |
bandymas spręsti problemą |
susidūrimas su kliūtimis |
gudrumo / apgaulės dėl kitų / savanaudiškos apgaulės panaudojimas |
pasekmės (apdovanojimas arba bausmė) |
Veikėjai | Pradinė padėtis | Pasikeitimas | Padėtis pabaigoje | Gudrumas, kuris išgelbsti gyvybę | Apgaulė dėl kitų | Savanaudiška apgaulė |
|