Kaip suprasti?
Stebuklinėse pasakose keičiasi veikėjų pavidalai, veiksmo vieta, bet nesikeičia vienas dalykas. Tai veikėjų elgesio vertinimas pagal žmonių bendrabūvio taisykles – neapgaudinėk, padėk silpnam ir skriaudžiamam, laikykis duoto žodžio, nebūk gobšus, dalykis su kitais tuo, ką turi. Elgsiesi priešingai – neišvengsi pašaipos, pasmerkimo ar net žiaurios bausmės.
STEBUKLINGAS AKMENIUKAS
Skaitydami šią pasaką, stebėkite, kurių veikėjų poelgiai yra dori, o kurių nedori, klastingi. Kokie stebuklai vyksta?
STEBUKLINGAS AKMENIUKAS
Lietuvių liaudies pasaka
1
Tarnavo bernas pas poną, ėmė algos metams po tris skatikus. Trejus metus patarnavęs, uždirbo devynis skatikus, pasiėmė tuos pinigus ir išėjo. Eina keliu, žiūri – piemenys muša šuniuką.
2
– Vaikučiai, kam jį mušate? Parduokit man.
– Gali ir dykai imti. Mums šeimininkas liepė jį užmušti.
Bet bernas davė piemenims tris skatikus ir išpirko šuniuką nuo mirties. Pasiėmęs jį, ėjo toliau ir rado piemenis mušant katiną. Pagailo jam gyvulėlio:
3
– Vaikučiai, kam tą katinuką mušate? Parduokit man.
– Gali ir dykai imti. Mums šeimininkas liepė jį užmušti.
Bernas vis tiek davė už jį tris skatikus. Pasiėmęs katinuką, ėjo toliau, rado piemenis mušant gyvatę. Klausia:
4
– Kam, vaikučiai, ją mušate? Parduokit man.
– O kam tą bjaurybę pirksi? Jei nori, gali dykai imti.
Bernas ir už gyvatę sumokėjo tris skatikus. Nešasi ją, bet gyvatė jo nekanda, ramiai guli ant rankų.
5
Paėjus kelio galą, gyvatė prašneko:
– Mesk mane per kairį petį, o per dešinį pasižiūrėk.
Metė bernas gyvatę per kairį petį, o per dešinį pasižiūrėjo – graži mergelė bestovinti. Ta mergelė jam sako:
– Eikim dabar pas mano tėvą, ir prašyk jį tokio akmeniuko, su juo galėsi gerai gyventi. Kai tą akmeniuką įsidėsi į burną ir švilptelėsi, tai ko tik panorėsi, viskas taip ir bus.
6
Nuėjo bernas pas tos mergelės tėvą ir prašo užmokesčio už dukters išgelbėjimą. Bet nieko daugiau neima, tik vis prašo to akmeniuko. Akmeniuką jam ir davė.
7
Parėjęs namo, bernas rado savo motiną dar gyvą, o jo motina gyveno netoli karaliaus dvaro. Po kelių dienų jis susigalvojo ir nusiuntė motiną pas karalių, kad leistų už jo dukterį.
Karalius davė jai kelis skatikus ir pasakė:
– Kvaila boba – pati nežino, ką šnekanti. Jei tavo sūnus nori vesti mano dukterį, tegu per vieną naktį nutiesia platų kelią nuo savo namų iki mano dvaro, ir kad tas kelias būtų apsodintas medžiais, o tuose medžiuose augtų obuoliai. Rytoj aš tuo keliu nueisiu pas jį pietų, tada susitarsime dėl vestuvių.
8
Motina parėjusi viską apsakė sūnui. Tas įsidėjo akmeniuką į burną ir švilptelėjo – tuoj nusitiesė plačiausias kelias, iš šonų medžiai žaliuoja, juose prinokę obuoliai kvepia. O vietoj prastos pirkelės stovi dailūs rūmai, gražesni nei karaliaus.
Rytą žiūri karalius ir atsistebėti negali: viskas padaryta taip, kaip jis liepė. Nuėjo tuo keliu pas berną pietų, šis gražiai jį priėmė, prie stalo pasodino, gardžiais valgiais pavaišino. Bet karalius galvojo, kad jam kokių monų į akis įleido, ir nedavė bernui savo dukters.
9
Kitą dieną bernas vėl sako savo motinai:
– Eik dar sykį pas karalių, tegu duoda man savo dukterį.
Motina nuėjo, bet karalius jai taip pasakė:
– Tegu tavo sūnus stoja rytoj su manim į karą. Jei įveiks mane, tai atiduosiu dukterį.
10
Rytmetį atsikėlęs, bernas įsidėjo akmeniuką į burną ir pagalvojo, kad jam būtų kariuomenės, kiek reikiant. Kai tiktai švilptelėjo, tuoj stojo didžiausi pulkai kareivių. Su tais kareiviais bernas išžygiavo prieš karalių ir lengvai jį nugalėjo.
11
Nebėra dabar karaliui ką daryti – reikia atiduoti bernui dukterį.
Po vestuvių parsivedė bernas karalaitę į savo namus ir gyvena. Kai ateina laikas valgyti, įsideda akmeniuką į burną, sušvilpia – ir visko atsiranda, ko tik širdis geidžia.
12
Bet karalaitei nepatiko prastas bernas ir ji vis galvojo, kaip galėtų juo atsikratyti. Nužiūrėjusi, kad jis turi tokį stebuklingą akmeniuką, slapta jį paėmė ir nunešė savo tėvui. Karalius, išbandęs akmeniuko galią, vėl šaukė berną į karą.
Dabar bernas nebegalėjo karaliui pasipriešinti, buvo sugautas ir užmūrytas tokiame mūre, kad badu numirtų.
13
Tame mūre buvo mažas langelis, pro jį galėdavo įlįsti katinas ir šuniukas. Jie vis atbėgdavo pas savo šeimininką ir atnešdavo valgyti. Taip katinas ir šuniukas jį maitino mažne trejus metus. O jo pati ištekėjo už kito karaliaus.
Tada katinas ir šuniukas prinešė bernui duonos, lašinių ir kitokių valgymų, o patys išėjo už marių į kitą karalystę, kur neištikimoji karalaitė buvo nutekėjusi.
14
To karaliaus dvare buvo privisę labai daug žiurkių. Kai ėmė katinas ir šuniukas pjauti žiurkes, jos visos suėjo draugėn ir susitarusios apskundė tuos plėšikus žiurkių karaliui. Žiurkių karalius ėmė šaukti:
– Kam jūs mus taip pjaunate?
Katinas atsakė:
– Kad mums nepavogsit iš karaliaus tokio akmeniuko, tai jus visas išpjausim.
Žiurkių karalius sušaukė visas žiurkes ir klausia:
– Ar jūs žinote tokį daiktą?
Viena sena žiurkė atsakė:
– Aš žinau, kur tas akmeniukas: skrynioj yra skrynelė, toj skrynelėj dar mažesnė skrynelė, ir jos visos užrakintos.
Tada žiurkių karalius sako:
– Eik ir atnešk tą akmeniuką.
Žiurkė pradėjo gintis:
– Aš jau sena, nebegalėsiu pragraužti skrynelių ir neprieisiu prie akmeniuko.
Nusiuntė jaunesnes žiurkes. Jos išgraužė skyles, pavogė akmeniuką ir atidavė katinui.
15
Katinas įsikando akmeniuką ir nešasi. Priėjo prie marių. Šuo moka plaukti, o katinas nemoka, tai užlipo šuniui ant nugaros, kad jį perneštų. Šuo sako:
– Duok man akmeniuką, tu dar paskandinsi.
Bet katinas norėjo būti geresnis savo šeimininkui, pats atnešti akmeniuką ir šuniui jo nedavė.
16
Vidury marių staiga ūžtelėjo didelė banga. Katinas gavo į snukį vandens ir paleido akmeniuką.
– Jau, – sako, – neturiu, prapuolė visas mūsų darbas.
17
Perplaukė abu per marias, vaikštinėja nusiminę palei krantą. Tik žiūri – ištraukė žuvininkai iš marių tinklą, pilną žuvies. Šuo sako katinui:
– Gal tos žuvys galėtų surasti mūsų akmeniuką?
Viena žuvelė ėmė ir prašneko:
– Paleiskit mane į vandenį, aš jį atnešiu.
Žuvininkai įleido žuvelę į marias, o toji netrukus atnešė akmeniuką ir padavė šuniui.
18
Sugrįžo katinas ir šuniukas į karaliaus dvarą ir rado berną nusilpusį, vos gyvą. Padavė jam akmeniuką, o kai tas įsidėjo į burną ir sušvilpė – tuoj išėjo iš mūro į laisvę.
Dabar bernas vėl pašaukė karalių į karą, sumušė jį ir su visa šeimyna išvarė už jūrų marių, o pats liko tame dvare karaliauti.
Aptariame tekstą
- Kaip bernas panaudojo pas poną uždirbtus pinigus? [1–4]
- Kodėl bernas gelbsti šuniuką, kačiuką ir gyvatę? [2–4]
- Kodėl gyvatė nekanda berno? Kas buvo berno išgelbėta gyvatė? [5]
- Koks buvo užmokestis už gyvatės išgelbėjimą? [5, 6]
- Kokiu tikslu ir kiek kartų bernas siuntė motiną pas karalių? [7]
- Kokias užduotis ir kiek kartų karalius davė bernui? [7–10]
- Kaip bernas įvykdė karaliaus užduotis? [8, 10]
- Kaip po vestuvių bernas gyveno su karalaite? Kodėl karalaitė buvo nepatenkinta savo gyvenimu? [11, 12]
- Kaip bernas neteko savo galios? [12]
- Kaip su bernu pasielgė karalius? Kaip klostėsi karalaitės gyvenimas? [12, 13]
- Kas bernui padėjo išgyventi? [13]
- Kaip katinas ir šuo padėjo bernui? [13, 14]
- Papasakokite, kaip buvo atgautas stebuklingasis akmeniukas. [14, 15]
- Kaip akmeniukas buvo surastas jūros dugne? [17]
- Kaip pasielgė bernas, atgavęs akmeniuką? [18]
Apibendriname
- Kodėl bernas taip brangiai mokėjo už katę, šunį ir gyvatę? Kurio gyvūno išpirkimas atrodo keisčiausias? Ką tai sako apie berną?
- Kaip manote, kodėl bernas sumanė vesti karaliaus dukrą? Kaip paaiškintumėte tekste vartojamą žodį „susigalvojo“?
- Prisiminkime pasaką „Gudri mergina“. Palyginkite šios ir ką tik skaitytos pasakos karalių skirtas užduotis.
- Kodėl karalaitei nepatiko bernas? Kokią klastą ji sugalvojo? Papasakokite, koks buvo karalaitės likimas šioje pasakoje.
- Kodėl katinas ir šuo praranda surastą akmenuką? Kaip žuvelė tampa gyvūnų pagalbininke?
- Kurie pasakos veikėjai padėjo bernui, o kurie jam kenkė? Surašykite veikėjus į dviejų skilčių lentelę. Nebūtinai visi veikėjai turi į ją patekti.
- Aptarkite visas šioje pasakoje minimas veiksmo vietas. Kuo būna pagrindinis veikėjas tose skirtingose vietose? Kuo jis tampa pasakos pabaigoje?
- Kokias pagrindines vertybes teigia ši pasaka? Ko ji moko?
- Kodėl šią pasaką galima vadinti stebukline?
TROŠKIMŲ AKMENĖLIS
Ši pasaka taip pat apie stebuklingąjį akmenėlį. Skaitydami stebėkite, kaip mergaitė elgiasi su akmenėliu.
TROŠKIMŲ AKMENĖLIS
Islandų pasaka
Kartą viena mergaitė, keliaudama Tindastoulio kalnais, užtiko dailų akmenėlį. Pakėlusi jį nuo žemės, mergaitė staiga pagalvojo sau, kad būtų labai smagu atsirasti pačioje prašmatniausioje puotoje, kokia tik kada būtų buvusi iškelta šioje žemėje. Vos tik ji šitaip pagalvojo, jai staiga apsisuko galva ir viskas prieš akis išnyko, o kai atsipeikėjo, pasijuto besanti prašmatniausioje pilyje, kokios niekada gyvenime nebuvo regėjusi. Kažkoks dailus jaunikaitis žengė prie jos, nešinas aukso taure. Priėjęs prie mergaitės, jis ištiesė rankoje jai tą taurę. Mergaitė nedrąsiai paėmė ją, bet tą pačią akimirką taip persigando, kad panoro kuo greičiausiai grįžti ant Tindastoulio kalno, į tą pačią vietą, kur stovėjusi. Atsimerkusi mergaitė pasijuto vėl stovinti ant kalno, tačiau rankose ji laikė dailiąją aukso taurę, padovanotą jaunikaičio iš stebuklų pilies. Mergaitė tučtuojau sviedė akmenėlį kuo toliau, prisiekdama sau daugiau niekada nepasiduoti jokioms pagundoms, ir nešina taure nuskubėjo namo. Visi namiškiai net žado neteko, pamatę tokią grožybę. Taurę jie nunešė parodyti kunigui, tačiau tas nežinojo, ką su ja daryti. Tada taurė buvo nusiųsta karaliui, ir karalius už ją padovanojo mergaitei tris žemes Skagafiorde.
Aptariame tekstą
- Kaip ir kodėl į mergaitės rankas patenka akmenėlis?
- Kuo ypatingas mergaitės surastas akmenėlis?
- Kas įvyksta, kai mergaitė pakelia akmenėlį?
- Kaip mergaitė pasijunta patekusi į puotą? Kodėl ji nori grįžti „į tą pačią vietą, kur stovėjusi“?
- Kodėl mergaitė, vos grįžusi iš puotos, sviedžia akmenėlį kuo toliau? Ką ir kam ji prisiekia? Kaip suprantate žodžius „prisiekti“ ir „pagunda“?
- Kaip mergaitė pasielgia su aukso taure? Kaip taurę vertina namiškiai ir kunigas? Koks tolesnis taurės likimas?
- Kaip ir už ką apdovanojama mergaitė pasakos pabaigoje?
Apibendriname
- Ką patiria mergaitė, kai randa troškimų akmenėlį?
- Pasvarstykite, kodėl mergaitė atsisako troškimų akmenėlio stebuklų.
- Kodėl aukso taurė buvo perduota karaliui? Kaip karalius tai įvertino?
- Palyginkite karaliaus elgesį su savo pavaldiniais šioje pasakoje ir pasakoje „Stebuklingas akmeniukas“. Ko pavaldiniai tikisi iš karaliaus vienoje ir kitoje pasakoje?
- Kaip veikia akmenėlis šiose skirtingose pasakose?
- Palyginkite, kaip bernas ir kaip mergaitė įgyja savo akmenėlius. Pamąstykite, kaip tai lemia jų elgesį su įgytu turtu.
- Pasvarstykite, ar galima „Troškimų akmenėlį“ laikyti stebukline pasaka. Kodėl taip manote?
- Sugalvokite šiai pasakai moralą arba pagrindinę mintį.
- Šiai pasakai dailininkas turi sukurti vieną iliustraciją. Joje turi būti pavaizduota svarbiausia pasakos vieta. Patarkite dailininkui, kuris pasakos epizodas tai turėtų būti. Jei galite, nupieškite patys.
Kuriame tekstą
Sukurkite panašios apimties pasaką, kuri prasideda, kai jūsų pasirinktas veikėjas randa „dailų akmenėlį“ ir ką nors pagalvoja. Veiksmas gali vykti ir šiomis dienomis. Nepamirškite, kad pasakos pabaigoje gerai besielgiantys veikėjai turi būti apdovanoti, o blogai besielgiantys – nubausti.
KALADE PAVERSTAS JAUNIKAITIS
Skaitydami šią pasaką, atkreipkite dėmesį, kodėl mergina išsiruošė į tokią sunkią kelionę.
KALADE PAVERSTAS JAUNIKAITIS
Lenkų pasaka
1
Vienas našlys, gyvenąs su trimis dukromis mažoj pirkelėj, sykį labai sunkiai susirgo. Nusiminusios mergaitės puolė šen, puolė ten, bet niekas nieko negalėjo padaryti – ligonis ėjo vis silpnyn. Tada jų namų geroji dvasia nykštukas joms pasakė, kad jų tėvą gali išgelbėti tik vanduo, pasemtas iš užžėlusio šaltinio miške. Ligonis žinojo apie tą šaltinį. Mat plačiai ėjo kalbos apie gydomąją to šaltinio vandens galią, tačiau tuo vandeniu dar niekas nesigydė, nes kas tik prie šaltinio prieidavo, turėdavo kaipmat bėgti atgal, – kažkokios šmėklos imdavo gąsdinti. Taigi trys dukterys irgi bijojo ten eiti. Tačiau tėvo sveikatai menkstant ir jam pačiam vis kalbant, jog tasai vanduo veikiausiai padėtų jam atsigauti, vyriausioji duktė pagaliau tarė:
2
– Tėveli, kas bus tas, rytoj aš einu parnešti šito stebuklingo vandens.
Ir nusiminusi, būgštaudama ji išėjo į mišką. Prasibrovusi per tankmę, mėgina semti iš to šaltinio vandens. Tik staiga, nors aplink nieko nesimatė, ji išgirsta paslaptingą nemalonų balsą.
– Neduosiu nė lašelio, jeigu nepasižadėsi tekėti už manęs...
Vyriausioji duktė, tat išgirdusi, prapliupo kvatotis ir, nė žodžio netarusi, nuėjo sau, o namie tėvui pasakė, jog šaltinis taip apžėlęs, kad net prieiti prie jo neįmanoma.
3
– Tada aš pamėginsiu savo laimę, – sako vidurinioji duktė.
Jai atsitiko taip pat, kaip ir vyriausiajai. Ji irgi atstūmė šmėklos pasipiršimą ir sugrįžo namo be sveikatos vandens. Dabar atėjo eilė jauniausiajai ir dailiausiajai – Maženkai. Prieina mergaitė, linksmai šypsodamasi, prie apžėlusio šaltinio, semia vandenį ir girdi malonų, pasitikėjimą žadinantį balsą:
4
– Jeigu pasižadi tekėti už manęs, semk, kiek nori!
Padrąsinta tokio malonaus balso, mergina, net nepagalvojusi, atsakė:
– Gerai. Sutinku eiti už tavęs...
Atsigėręs stebuklingo vandens, tėvas pajuto, kad skausmai regimai mąžta.
5
Kitos dienos vakarą kažkas baladojasi į duris ir sako:
Tuk-tuk-tuk į duris,
Gal miela atidarys?
Vakar man pasižadėjo,
Kai vandens pasemt norėjo...
Maženka suvirpėjo, išgirdusi tą patį malonų balsą. Ir be jokios baimės atidarė duris. Į pirkią įvirto apglitusi kaladė. Maženka pažvelgė į ją maloniai, su užuojauta, padėjo įeiti į vidų. O kai kaladę palytėjo ranka ir skaistus mergaitės žvilgsnis, nukrito ant grindų šlapia žievė ir medis. Kaladės vietoj stovėjo dailus, šviesiaakis jaunikaitis, už bausmę paverstas kalade ir panardintas užžėlusiame šaltiny.
6
Jiedu pamilo vienas kitą iš pirmo pažvelgimo. Jaunikaitis kas vakarą ateidavo pas jauniausiąją našlio dukterį, ir iki dvylikos nakties abu džiaugdavosi. Išmušus dvyliktai, jis užsidėdavo apglitusį medžio luobą ir grįždavo į užžėlusį šaltinį kentėti sunkios savo kančios. Jis tik prašė Maženkos neišduoti paslapties, mat netrukus turėjo baigtis šita jo lemtis. Ji pasižadėjo niekam nė žodeliu neprasitarti apie tai. Tačiau piktos ir pavydžios seserys iš pat pradžių tą paslaptį sužinojo. Žiūrėdamos pro rakto skylutę, jos negalėjo atsigėrėti jaunikaičio gražumu ir kasdien vis labiau pavydėjo Maženkai.
7
Pamačiusios, kad jaunikaitis, prieš įeidamas į kambarį, savo luobą pasideda ant suolo, pavydžios seserys jį sykį pastvėrė ir sukūreno. Išmušus dvyliktai, visas namas suskambo nuo Maženkos aimanų ir verksmo.
– Kas paėmė mano sužadėtinio apdarą?
Jaunikaitis, matydamas mergelės sielvartą, giliai atsiduso ir tarė gailiu gailiu balsu:
– Man iki laisvės tetrūko tik septynių dienų, o dabar vėl reikės septynerius metus kalade būti. Sudie, Maženka, lik sveika!
Ir kūkčiodamas dingo nakties tamsoj.
8
Ilgai nesulaukdama jokios žinios, Maženka sako:
– Einu ieškoti savo mylimojo.
Pirmiausia paprašė savo bateliams pakalti geležinius puspadžius.
– Vaikščiosiu jais tol, kol užtiksiu savo mylimojo pėdas.
Taip pat paprašė nukaldinti geležinę lazdą.
– Ramstysiuos ja tol, kol ji nuves pas mylimąjį.
Ir paprašė kalvio nuliedinti varinį katilėlį.
– Verksiu tol, kol ašaros ims tekėti per kraštus.
Su geležimi pakaustytais batais, pasiramsčiuodama geležine lazda ir rankoj nešdamasi varinį katilėlį ašaroms, mergelė patraukė į platųjį pasaulį.
9
Slinko valandos, dienos, mėnesiai, o Maženka be atvangos vis ėjo ir ėjo. Užtikusi girios glūdumoj nuošalią pirkelę, pasibeldė į duris ir paprašė nakvynės.
– Mano vaikeli, – sako senutė nuo tarpdurio, – negaliu tavęs priimti. Čia Mėnulio būstas. Aš jį sergsčiu. Kai Mėnulis sugrįš iš darbo, savo šviesa persmelks viską, kiekvieną kampelį.
Tačiau mergelė taip jos prašė, kad senutė pagaliau nusileido ir ją priėmė.
– Kas ten miega užpečky? – paklausė Mėnulis, grįžęs pailsėti po nakties triūso.
– Čia viena mergelė, einanti per pasaulį geležinpadžiais batais ieškoti savo mylimojo. Gal tu, Mėnuliuk, jį matei kur nors?
– Ne, niekur nemačiau, bet tegu šita mergaitė, avinti geležinpadžiais batais, eina toliau. Už šimto mylių nuo čia gyvena mano vyriausioji sesuo Saulė.
Gal ji žinos ką daugiau.
10
Jau gerokai priverkusi ašarų į varinį katilėlį, patraukė Maženka pas Saulę. Beldžiasi į jos spinduliuojančią pirkią girių tankmėje.
– Kas ten?
– Tai aš, Maženka, einu ieškoti savo mylimojo. Gal priimsit mane pernakvoti?
Senutė, Saulės sergėtoja, griebiasi už galvos.
– Kaip tu čia atsidūrei, mergele? Čia nei paukštis neatskrenda, nei Mėnulis nežvilgteli, nei vėjas neužpučia.
Maženka sako:
– Jau geležinę lazdą nudilinau, geležinius padus nunešiojau ir katilėlį ašarų priverkiau...
Nusileido Saulė ir sugrįžo namo.
– Sakyk, sergėtoja, ką čia apnakvydinai?
– Čia yra Maženka, jinai ieško po visą pasaulį savo mylimojo. Gal, Saulele, matei jį kur nors?
– Ne, nemačiau. Gal kartais mano pusbrolis žvarbus Šiaurys ką žino apie jį. Jis gyvena už šimto mylių. Gal jis ir atpūstų iš kur nors tai Maženkai mylimąjį.
11
Žvarbusis Šiaurys paleido į darbą savo apledėjusias dumples, ir pakilo nuožmus vėjas. Nuo Báltijos iki Karpãtų siautėjo vėtros, kalnus, miškus, upes apsuko, įsimetė į ramius Odros slėnius, abi Nysas iš krantų varė, išnaršė Ščecino uostą, kiekvieną kampelį išgairino, tačiau Maženkos mylimojo nebuvo niekur nė kvapo.
– Žinai ką? – sako Šiaurys, kai grįžo nuilsęs pas savo sergėtoją. – Tegu ši tavo Maženka eina dar šimtą mylių, pas mano jaunesnįjį brolį. Tegu nebūgštauja, jis visuomet šypsosi, pučia labai švelniai, jo vardas Pietys. Kai buvo mažas, mes jį vadinome Zefiriuku.
12
Jau geležinpadžiai batai vos besilaiko, jau net geležinė lazda sulinko, o Maženka vis eina ir eina, kol nusigavo pas Pietį ir puolė jo maldauti paspirties. Pietys vėjas negaišdamas kibo į darbą. Išpūkštė skersai išilgai visą Afriką, išnaršė Arabijos dykumas, nupleveno net ten, kur pikti grifai lakioja, o žmonių griaučiai, išdžiūvę nuo kaitros, rodo karavanams kelią. Jis nuo Raudonosios jūros per Tibetą ir Gobio dykumą nulėkė net iki Gerosios Vilties kyšulio, tačiau niekur nieko nepešė. Pasitelkė tad jis į paspirtį labai sumanų pusbrolį, gebantį kiekvienam priešui akis smėliu užžerti. Jo vardas Sausvėjis.
Tasai sausas, ūžaująs, labai nemalonus vėjas gerai nusimanė, kas dedasi tose vietose, kur jo draugai nesilankydavo, vengdavo nuožmių dykumų. Tik Sausvėjis dažnai užsukdavo į neprieinamus, žmonėms nė iš tolo nepažįstamus Juodojo žemyno plotus vidur Afrikos.
13
Ilgai abudu naršė, kol pagaliau vidur Afrikos, neįžengiamose džiunglėse, užtiko urvą, kur dar niekad nebuvo prasigavęs nei Saulės, nei Mėnulio spindulys. Jame buvo labai tvanku, joks vėjas ten neužpūsdavo. Ir ten, auksinėj skrynioj uždarytas, sėdėjo Maženkos bernelis.
Dailusis jaunikaitis, šitiek prikentėjęs užžėlusiam šaltiny, dėl nedorųjų Maženkos seserų piktadarystės galėjo dabar, uždarytas tvankioj auksinėj skrynioj, kaip mat pražūti.
14
Pietys ir Sausvėjis norėjo beregint tą skrynią išlakdinti į orą, tačiau niekaip neįstengė šito padaryti, tad pasišaukė Maženką. Ji vargais negalais atsikapstė iki tos vietos, mat, geležiniai puspadžiai jau buvo nukritę, o geležinė lazda taip sudilusi, kad ja nebeįmanoma buvo pasiremti. Tik variniam katilėly trūko keliolikos ašarų, kad jis būtų sklidinas.
15
Šią akimirką ji suprato, jog nevalia pasiduoti nuovargiui, kai jau beveik pasiekusi tikslą. Tad susiėmė iš paskutiniųjų ir kiek pajėgdama sušuko:
Tuk-tuk-tuk atsidaryki,
Man malonę padaryki,
Nes mielam pasižadėjau,
Kai vandens pasemt norėjau.
16
Kai Maženkai nusirito paskutinės ašaros, auksinė skrynia atsivėrė. Iš jos išėjo mylimas bernelis ir paprašė Maženkos rankos. Ir nuo to laiko gyveno juodu laimingai. Ir dar tebegyvena. Ir gyvens dar daug daug metų, iki pat pasaulio pabaigos ir po pabaigos!
Aptariame tekstą
- Kas galėjo išgelbėti sergantį trijų dukterų tėvą? Iš kur tai sužinoma? [1]
- Kokios kalbos sklido apie šaltinį miške ir jo vandenį? [1]
- Kaip sekėsi vyriausiajai, viduriniajai ir jauniausiajai dukterims ieškoti gydomojo vandens? [1–4]
- Ką turėjo pasižadėti jauniausioji duktė, norėdama gauti gydomojo vandens? Kodėl ji taip lengvai davė pažadą? Kas ją padrąsino? [4]
- Kas atsitiko kitos dienos vakarą, tėvui pasveikus? Kaip Maženka priėmė svečią? [5]
- Kaip kaladę paveikė mergaitės prisilietimas ir žvilgsnis? Kas pasirodė esanti kaladė? [5]
- Kodėl Maženka ir jaunikaitis pradėjo susitikinėti kas vakarą? Dėl ko jie susitarė? [6]
- Kaip jautėsi Maženkos seserys, matydamos jaunėlės laimę? Kokią klastą jos sumanė? [6, 7]
- Į kokią kelionę išsiruošė Maženka? Kaip ji ruošėsi tai kelionei? Ką sau pažadėjo? [8]
- Kas ir kaip Maženkai padėjo ieškoti mylimojo? Kuo ypatingi šie pagalbininkai? [9–13]
- Kokiose pasaulio dalyse buvo ieškoma jaunikaičio ir kur jis buvo surastas? [11–13]
- Kaip galų gale Maženka surado jaunikaitį? [14, 15]
- Kaip pasielgė surastasis jaunikaitis, pamatęs Maženką? Kuo baigėsi pasaka? [16]
Apibendriname
- Palyginkite trijų seserų elgesį. Kaip jis vertinamas pasakoje?
- Kodėl vyresnės seserys kenkė Maženkai ir jaunikaičiui?
- Koks buvo jaunikaičio užkeikimas?
- Kokios lietuviškos pasakos veikėją primena Maženka, tokiomis aplinkybėmis duodanti pažadą tekėti?
- Kodėl Saulė, Mėnulis ir vėjai ėmėsi padėti Maženkai?
- Kur vėjai ieškojo jaunikaičio?
Tyrimas
Raskite žemėlapyje visas pasakoje minimas konkrečias pasaulio vietoves ir pasidomėkite, kuo jos ypatingos. Nubraižykite Maženkos ir jos pagalbininkų kelionės maršrutą.
- Surašykite visus Maženkos pagalbininkus ir tuos veikėjus, kurie trukdė jai pasiekti savo tikslą.
- Kokie buvo Maženkos tikslai visoje pasakoje? Kaip jie keitėsi?
- Kaip Maženka buvo apdovanota už savo elgesį?
- Apibūdinkite Maženkos savijautą. Kaip jos savijauta keitėsi per visą pasaką?
- Kas leidžia šią pasaką vadinti stebukline?
- Kokios vertybės teigiamos šioje pasakoje?
DEVYNIABROLĖ
Šioje pasakoje Devyniabrolė girioje sutinka fantastinę būtybę – devyngalvį velnią (kitose pasakose jis vadinamas slibinu). Stebėkite, kaip Devyniabrolė ginasi nuo kur kas stipresnės, galingesnės jėgos.
DEVYNIABROLĖ
Lietuvių liaudies pasaka
1
Gyveno seniau tarp miškų devyni broliai ir viena sesuo. Po kiek laiko sesuo ištekėjo toli už vyro. Tenai pagyvenus, labai pasiilgo savo brolių ir sumanė vieną kartą važiuoti pas juos kieminėti. Prisikepė bandelių – visiems devyniems broliams po vieną. Paskui įsidėjo verpstę ir devynis kuodelius linų, ketindama viešnagėje suverpti ir išausti kiekvienam broliui po marškinius.
2
Viską susitaisius, sėdo ir išvažiavo. Bevažiuodama per didelę girią, sutiko devyngalvį velnią.
Tas jai sako:
– Devyniabrol, devyniabrol, aš tave pjausiu!
Nusigando moteriškė ir, nebežinodama, kas daryti, pradėjo mėtyti jam bandeles, kurias vežės broliams dovanų.
Bet kas devyngalviui tos bandelės! Kiekviena galva prarijo po bandelę ir vėl sako:
– Devyniabrol, devyniabrol, aš tave pjausiu!
3
Nebeturi moteriškė daugiau ką mėtyti, tai numetė verpstę ir kuodelius. Devyngalvis ir tuos sudorojo ir vėl gieda:
– Devyniabrol, devyniabrol, aš tave pjausiu!
Mato devynių brolių sesuo, kad devyngalvis jau ir arklį baigia ryti, jau prie ratų gretinasi. Nebesumodama, kas daryti, šoko iš ratų ir įlipo į ąžuolą.
4
O devyngalvis prarijo ir ratus, bet jos aukštai negali pasiekti, tai ėmė graužti ąžuolą.
Sėdi moteriškė ąžuole nei gyva, nei mirusi. Tik štai pamatė gegužę skrendant ir pradėjo ją prašyti, kad duotų žinią jos devyniems broliams.
Nuskrido gegužė vyresniojo brolio palangėn ir ėmė kukuoti:
Devyni broliai – kukū!
Jūsų seselė – kukū!
Pati dešimta – kukū!
Ąžuole sėdi – kukū!
Devyniagalvis – kukū!
Ąžuolą graužia – kukū!
5
Užgirdo vyresnysis brolis ir tarė:
– Vykit šalin gegužę! Ko čia ji, palangėn atskridus, ausis kurtina.
Priskrido gegužė prie antro brolio palangės ir taip pat užkukavo, bet ir tas liepė nuvaikyti.
Paskui ji skrido prie trečio, ketvirto, prie visų brolių iš eilės, bet visi ją nuvaikė.
6
Tada nuskrido gegužė į girią ir pasakė devynių brolių seseriai, kad visi broliai ją nuvaikė.
Sesuo nusimovė nuo piršto savo žiedą, padavė gegužei ir liepė nunešus atiduoti jaunėliui broliui ir pasakyti, kad devyngalvis jau pusę ąžuolo nugraužė.
Nuskrido gegužė jaunio brolio palangėn ir užkukavo. Kai priėjo jaunis brolis gegužės vaikyti, tada gegužė tilinnnn! ir įmetė žiedą į stiklinę, padėtą ant lango.
7
Pasižiūrėjo brolis ir pažino, kad tai sesers žiedas. Tuoj klausia gegužę, iš kur ji gavusi.
Gegužė atsakydama užkukavo:
Devyni broliai – kukū!
Jūsų seselė – kukū!
Pati dešimta – kukū!
Ąžuole sėdi – kukū!
Devyniagalvis – kukū!
Ąžuolą graužia – kukū!
Baigia jau graužti – kukū!
Lakinkit kurtelius – kukū!
Galąskit šobleles – kukū!
Vaduokit seselę – kukū!
8
Pasakė tada jaunis brolis kitiems, ir sušoko visi broliai galąsti šobles ir lakinti kurtus. Paskui sėdo visi ant arklių ir leidosi šuoliais į girią. O devyngalvis jau baigia graužti ąžuolą. Begrauždamas girdi, kad kas atitrenkia per girią. Paklausė paklausė ir sako:
9
– Devyniabrol, devyniabrol! Ar tik ne tavo broliai su kurtais atmedžioja?
Sulig tuo žodžiu gegužė atsakė:
Kukū! Tai ne jos broliai! Kukū!
Kukū! Tai girios ūžia! Kukū!
Kukū! Tai medžiai griūva! Kukū!
10
Aprimęs devyngalvis vėl ėmė graužti. Visiškai jau baigia pagraužti ąžuolą, jau tas į žemę pradeda linkti, o devynių brolių sesuo, nei gyva, nei mirusi, įsikabinusi į ąžuolo viršūnę...
Tik tuo laiku suūžė, sutraškėjo krūmai – iššoko iš tankumynės devynių brolių kurtai ir visi drauge puolė devyngalvį. Vienukart prišoko visi devyni broliai ir nukapojo jam galvas. Paskui iškėlė iš ąžuolo seserį ir laimingai parkeliavo namo.
Aptariame tekstą
- Kodėl į tolimą kraštą ištekėjusi sesuo sumano aplankyti tarp miškų gyvenančius brolius? [1]
- Išsiaiškinkite, ką reiškia žodis „kieminėti“. [1]
- Kaip sesuo rengiasi kelionei? Kokias ruošia dovanas? [1]
- Ką Devyniabrolė sutinka girioje ir kaip ima gintis? [2–4]
- Kaip jaučiasi Devyniabrolė, sėdėdama ąžuole, kurį ima graužti devyngalvis?
Ką reiškia čia vartojamas posakis „nei gyva, nei mirusi“? [4] - Kaip Devyniabrolei padėjo gegutė? [4]
- Kaip broliai sutiko gegutės žinią pirmą kartą? [5, 6]
- Kaip Devyniabrolė įtikino savo brolius, kad yra jų sesuo? [6, 7]
- Kaip gegutė paaiškino broliams, į kokią padėtį pateko jų sesuo? [7]
- Kaip gegutė apgavo devyngalvį velnią? [8, 9]
- Kaip broliai gelbsti seserį? [10]
- Kuo baigiasi pasaka? [10]
Apibendriname
- Kur įvyksta devyngalvio ir Devyniabrolės susidūrimas? Apibūdinkite tą vietą.
- Kodėl devyngalvis velnias sutrukdo Devyniabrolei vykti pas brolius? Ar Devyniabrolė buvo kuo nors nusikaltusi?
- Papasakokite, kaip devyngalvis velnias aprašomas pasakoje.
- Apibūdinkite Devyniabrolę. Kaip ji vadinama pasakoje? Kaip elgiasi, kokiomis savybėmis pasižymi?
- Kas ir kodėl pagelbėja Devyniabrolei?
- Kada ir kodėl broliai patiki, kad nelaimė ištiko jų seserį?
- Ar devyngalvis velnias bijo brolių? Kas tai rodo?
- Šią pasaką reikia iliustruoti 10–12 paveikslėlių komiksu. Dirbdami poromis, sugalvokite, ką reikėtų vaizduoti kiekviename paveikslėlyje. Jei galite, nupieškite tuos paveikslėlius. Palyginkite savo sukurtą komiksų piešimo planą su kitų mokinių pasiūlytais variantais. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi?
- Dar kartą peržvelkite skaitytas stebuklines pasakas, pasirinkite ir savarankiškai perskaitykite dar vieną. Užpildykite lentelę.
Pasakos pavadinimas | Kokie stebuklai vyksta? | Kaip veikia pagrindinio veikėjo likimą? |
|
- Kaip paprastai baigiasi pasakos? Raskite keliose pasakose pasikartojančią pabaigos formulę – pasikartojančius žodžius.
- Kaip manote, kodėl nepasakojama, kaip toliau gyvena veikėjai?
- Kaip, kokiais žodžiais paprastai prasideda pasakos?
- Kur vyksta pagrindinis jų veiksmas?
- Sudarykite skaitytų stebuklinių pasakų veikėjų ir jų santykių lentelę.
Pavadinimas | Pagrindinis veikėjas | Padedantys veikėjai arba daiktai | Trukdantys veikėjai arba daiktai | Pasiektas tikslas |
„Stebuklingas akmeniukas“ | ||||
„Kalade paverstas jaunikaitis“ | ||||
„Devyniabrolė“ |
Kuriame tekstą
Dirbdami savarankiškai arba grupėmis, sukurkite stebuklinę pasaką, panašią į skaitytąsias. Jums padės klausimai ir užduotys.
- Kur ir kada prasideda pasakos veiksmas?
- Kokie pasakos veikėjai? Kuris iš jų yra pagrindinis?
- Kuo ypatinga pradinė pasakos situacija? Ko stinga veikėjams? Su kokia problema jie susiduria?
- Kas imasi padėti veikėjams?
- Kokių veiksmų jie imasi? Ką daro? Kur keliauja?
- Kaip atrodo ta svetimoji vieta? Kuo ji neįprasta? Raskite kuo įtaigesnių detalių, žodžių tos vietos atmosferai nusakyti. Jei reikia, galite naudotis žodynu.
- Kas toje vietoje nutinka veikėjams ar vienam veikėjui?
- Kiek ir kokių išbandymų patiria pagrindinis veikėjas?
- Kuris iš tų išbandymų svarbiausias, t. y. sunkiausiai įveikiamas ir lemtingas?
- Kas (stebuklingi daiktai, būtybės ir pan.) ir kodėl padeda veikėjui, kai jis susiduria su kliūtimis?
- Kas jam trukdo siekti tikslo?
- Kad pasakojimas nebūtų nuobodus, veikėjo veiksmams įvardyti suraskite kuo vaizdingesnių veiksmažodžių.
- Kaip viskas baigiasi? Kuo skiriasi pradžios ir pabaigos situacija?
- Kokia pasakos pagrindinė mintis arba moralas?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"