Armėnų kilmės rašytojas Viljamas Sarojanas (William Saroyan, 1908–1981 m.) yra žinomas kaip amerikiečių literatūros klasikas. Kūrė prozą ir dramas. Už vieną savo dramą buvo nominuotas garsiajai Pulicerio premijai, bet jos atsisakė. Jo kūryboje jautriai kalbama apie paprastų, dažnai nelaimingų žmonių gyvenimus.
Apysakoje „Tėti, tu keistuolis“ pasakojama apie berniuką, kuris gyvena su tėčiu prie jūros, atskirai nuo mamos ir sesers. Tėtis rašytojas, uždirbti pinigų jam nelengva, o reikia aprūpinti visą šeimą.
Šis pasakojimas prasideda, kai berniukas su tėčiu po imtynių – tai jų mėgstamas žaidimas – išeina per lietų pasivaikščioti pajūriu. Skaitydami stebėkite, kaip keičiasi berniuko nuotaika. Būkite atidūs, neskubėkite, nes čia daug nutylėjimų.
Šiame tekste atkreipkite dėmesį į pasakotoją – jis kartu yra ir veikėjas.
TĖTI, TU KEISTUOLIS
Lietus
1
Liovėmės imtis ir nužingsniavome per lietų.
– Tėti, – pasiūliau aš, – užmirškim rašymą. Tu užmiršk savo kulinarijos knygą ir pjesę, o aš užmiršiu romaną.
2
– Ką tuomet prisiminti?
– Neprisiminkim nieko. Bus mažiau rūpesčių. Tegul mums niekas nerūpi.
– Tai neįmanoma, – atsakė tėtis. – Juk kažkas turi rūpėti. Argi tu nenori parašyti romano?
– Ak, tėti, baik juokauti, ką aš apie tai išmanau? Galiu prisigalvoti visokiausių dalykų kaip ir kiekvienas, bet aš nemoku jų pasakyti žodžiais. Užmirškim rašymą.
3
– Sutarta. Apie rašymą daugiau negalvojam.
– Iškart pasijutau geriau, – pasakiau aš.
– Ko gero, aš irgi. Bet vis viena ramybės neduoda pinigai. Vis viena jų reikia.
– Na gerai, gali trupučiuką pagalvoti apie pinigus.
– Vien galvojimas nepadeda jų gauti.
– Tada ir galvok apie juos, ir gauk.
– Nežinau kaip – nebent rašydamas.
– Po velnių! – sušukau. – Matyt, tikrai esi įklimpęs. Matyt, tau nieko kito nelieka, tik būti rašytoju. Bet aš tai jau ne – trauk jį velniai, tą rašymą. Verčiau būsiu valkata.
– Gerai, – pritarė tėtis. – Aš irgi labai norėčiau būti valkata, bet progą jau esu pražiopsojęs. Matyt, ir toliau teks likti rašytoju.
– O ar negali kaip nors kitaip uždirbti pinigų?
– Deja, turbūt negaliu. Kad ir ne kažin kiek šitaip uždirbu, bet vis šiek tiek.
4
Valandėlę mudu tylėjom. Tiesiog ėjome per lietų, klausėmės jo šnaresio ir aš ėmiau jaustis liūdnas ir vienišas.
– Tėti?
– Ką?
– Sugrįžau.
– Iš kur?
– Aš vėl rašytojas, tėti. Tu rašyk kulinarijos knygą ir pjesę, o aš rašysiu romaną. Išmoksiu – didelio čia daikto.
– Tikrai?
– Tikrai.
– Bet kodėl?
– Tėti, argi nesupranti, kad aš irgi turiu būti rašytojas?
– Ko gero, tai pati didingiausia akimirka mano gyvenime.
5
– Tik, dėl Dievo meilės, tėti, abudu rašykim taip, kad prajuokintume žmones, net jei negautume už tai pinigų, nes kas iš to gyvenimo, jeigu žmonės nesijuokia?
– Nieko gero, – patvirtino tėtis.
6
Ėjome per lietų ir galvojome apie savo darbą. Sunkus tai darbas, bet aš žinau, kad mano tėtis padarys savo dalį, o aš stengsiuosi padaryti savąją.
Lietus dabar jau pliaupte pliaupė, bet mums tai nerūpėjo. Ėjome kaip ėję – tolyn nuo namų.
Mes žinojome, kad jie yra.
Aptariame tekstą
- Kas yra šio teksto veikėjai? [1]
- Kas ir kieno vardu sako pirmąjį sakinį? Kas jame siūloma? [1]
- Ką rašo tėtis, o ką – sūnus? [1]
- Kaip galima suprasti berniuko siūlymą „Neprisiminkim nieko“? [2]
- Kaip į sūnaus pasiūlymą reaguoja tėtis? [2]
- Kaip berniukas išsako savo abejonę, kad gali parašyti romaną? Su kokia problema jis susiduria? [2]
- Kodėl tėtis negali užsimiršti ir turi galvoti apie pinigus? Kaip tai susiję su rašymu? [3]
- Ką reiškia „būti valkata“ sūnui? [3]
- Kodėl tėtis sakosi jau pavėlavęs „būti valkata“? [3]
- Kokiomis aplinkybėmis berniukas pasijunta „liūdnas ir vienišas“? Kodėl, jūsų manymu, tai atsitinka? [4]
- Ką sūnus pasako žodžiu „sugrįžau“? Kaip ir kodėl pasikeičia jo nuomonė apie rašymą? Kaip jis ketina įveikti rašymo sunkumus? [4]
- Po kokių žodžių tėtis pasako, kad tai didingiausia akimirka jo gyvenime? Kodėl ji taip pavadinama? [4]
- Kokie, berniuko nuomone, turi būti literatūros kūriniai? Ką apie tai mano tėvas? [5]
- Aptarkite sakinį „Ėjome per lietų ir galvojome apie savo darbą“. Kodėl pavartota daugiskaitos pirmojo asmens forma „galvojome“? Iki šiol pasakotoju buvo berniukas ir jis kalbėjo „aš“ vardu, o čia jis žino, ką galvoja tėtis, vadinasi, pasikeičia pasakojimo būdas. Kokiu pasakotoju tampa berniukas? Pasvarstykite, kokia šio pasikeitimo priežastis. [6]
- Kuriose dar paskutinio epizodo vietose kalbama ir savo, ir tėčio vardu? [6]
- Kokia tėčio ir sūnaus būsena nusakyta šiais žodžiais: „Lietus dabar jau pliaupte pliaupė, bet mums tai nerūpėjo“? [6]
- Kaip suprantate paskutinius pasakojimo žodžius: „Ėjome kaip ėję – tolyn nuo namų. Mes žinojome, kad jie yra“? [6]
Apibendriname
- Kodėl berniukas siūlo tėčiui pamiršti rašymą?
- Pasvarstykite, kodėl pasakojimo viduryje berniukas pasijunta vienišas.
- Kodėl berniukas apsisprendžia vis dėlto rašyti romaną?
- Palyginkite vienatvės išgyvenimą su pačia pasakojimo pabaiga. Kuo skiriasi berniuko savijauta? Kaip tai susiję su pasakojimo pokyčiu: iš pradžių berniukas kalba apie savo vienatvės pojūtį, o pabaigoje kalba ir tėčio vardu?
- Kokia mintis pasakojimo pabaigoje geriausiai perteikia sūnaus pasitikėjimą tėčiu?
- Kaip jūs vertinate berniuko bendravimą su tėčiu? Kokia padidėjusios bendrystės priežastis?
- Tėtis ir sūnus kalbasi lyjant. Raskite vietas, kur minimas lietus. Kuo jos skiriasi? Kodėl, jūsų manymu, ši apysakos dalis pavadinta „Lietus“?
- Kaip šiame kūrinyje aptariamas rašytojo darbas? Apie kokius šio darbo tikslus kalba tėtis ir apie kokius rašymo tikslus kalba sūnus?
- Kodėl, jūsų manymu, iš pradžių tėtis kalba apie vienus kūrybos tikslus, bet vėliau pritaria sūnui?
- Kodėl berniuko apsisprendimas rinktis nelengvą rašytojo kelią pradžiugina tėtį?
- Kaip galima suprasti berniuko norą rašyti taip, kad skaitytojas būtų prajuokintas? Kuriuos šio skyriaus tekstus skaitant jums buvo juokinga ir kas kėlė juoką?
- Užpildykite lentelę – remdamiesi teksto citatomis, apibūdinkite berniuką ir tėtį.
Berniukas | Tėtis | ||
Savybė | Citata | Savybė | Citata |
| |||
- Paaiškinkite, ką iš kelių galimybių renkasi berniukas ir ką tėtis.
- Kada veikėjai pasijunta turį namus? Kaip manote, kaip ir kodėl namų turėjimas susiejamas su rašymu?
- Kokia šio kūrinio tema? Apie ką kalbama?
- Kokias rašytojų gyvenimo problemas paliečia šis V. Sarojano kūrinys? O gal šiame kūrinyje susipina kelios temos ir kalbama apie kelias problemas? Padiskutuokite apie tai.
- Užpildykite lentelę ir palyginkite kūrybinio rašymo tikslus aptartuose A. Marčėno, J. Erlicko ir V. Sarojano kūriniuose. Pasvarstykite, kokių dar gali būti literatūrinės kūrybos tikslų.
Kūrinys | Rašymo tikslas |
A. Marčėno eilėraštis „Apie rašymą“ | |
J. Erlicko eilėraštis „Bandymai parašyti eilėraštį apie varškę“ | |
V. Sarojano apysakos „Tėti, tu keistuolis“ ištrauka |
Kuriame tekstą
Užrašykite pasakojimą apie ryškiausią knygos skaitymo patirtį.
Prieš pradėdami šį darbą, pasiklausykite pokalbio su rašytoja Ilona Ežerinyte apie jai didžiausią įspūdį padariusią knygą.
- Kokia knyga jums padarė didžiausią įspūdį (kas knygos autorius ir koks jos pavadinimas, koks viršelis, popierius, iliustracijos, dydis, kvapas ir pan.)?
- Prisiminkite, ar pats skaitėte knygą, ar kas nors jums skaitė.
- Aptarkite, ką jautėte, patyrėte, mąstėte skaitydami, kokių klausimų jums kilo.
- Papasakokite, ar su kuo nors pasidalijote šia skaitymo patirtimi.
- Paaiškinkite, kodėl būtent ši skaitymo patirtis jums tokia svarbi.
Rašydami turėkite omenyje, kad pagrindinis pasakojimo tikslas parodyti pasikeitimą. Šiuo atveju – atskleisti, kokie buvote prieš knygos skaitymą ir kas nutiko, ką pajutote, supratote skaitydami.
Savo pasakojimui sugalvokite pavadinimą, pavyzdžiui: „Mano skruzdėlės“, „Kai aš skaičiau knygą...“, „Nuotykis su knyga“ ir pan.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"