Amerikiečių rašytojas Markas Tvenas (Mark Twain, 1835–1910 m.) vaikystę praleido prie Misisipės upės. Tuo metu jis buvo nenuorama ir pramuštgalvis. Galbūt vaikystės patirtys ir įkvėpė rašytoją sukurti istorijas apie Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykius, išgarsinusias jį visame pasaulyje.
Knygoje „Tomo Sojerio nuotykiai“ pasakojama apie mažame miestelyje su teta ir netikru broliu gyvenantį dvylikametį Tomą. Jis niekada nenuobodžiauja, nuolat susigalvoja nuotykių ir patenka į keisčiausias situacijas.
Ištraukoje berniukai jaučiasi atstumti ir nuolat nepelnytai baudžiami, todėl sumano pasirinkti piratų gyvenimo kelią.
Skaitydami stebėkite, kaip berniukų elgesį, kalbas ir mintis vertina pasakotojas.
TOMO SOJERIO NUOTYKIAI
13 skyrius
Piratų gauja iškelia bures
1
Tomas dabar galutinai apsisprendė. Jį buvo apėmusi niūri neviltis. Jis buvo vienišas, visų apleistas, niekieno nemylimas. Kai žmonės sužinos, ką jie su juo padarė, gal tada pasigailės. Jis stengėsi būti geras, teisingas, bet jam neleido. Jeigu jau jie nori žūtbūt juo atsikratyti, tegu taip būna! Ir tegul jį tada kaltina, kodėl ne? Argi vienišas, visų apleistas berniukas turi teisę skųstis? Taip, jis priverstas pagaliau pasukti nusikaltimo keliu. Kitos išeities nėra.
2
Tuo metu jis jau buvo Pievų gatvelės gale, ir jo ausį pasiekė vos girdimas mokyklos varpelis, šaukiantis mokinius į pamokas. Tomas pravirko pagalvojęs, kad niekad niekad neišgirs to gerai pažįstamo garso; su tuo apsiprasti buvo sunku, bet ką gi daryti – jis buvo priverstas taip pasielgti. Jeigu jį žmonės atstūmė ir paliko likimo valiai, reikia susitaikyti, bet jis visiems atleidžia. Ir berniukas ėmė dar dažniau ir garsiau kūkčioti.
3
Kaip tik tuo metu jis susitiko geriausią savo draugą Džo Harperį. Tas irgi atrodė niūrus, ir jo širdyje, matyt, brendo didelis ir baisus pasiryžimas. Be abejo, tai buvo dvi vienodai galvojančios sielos. Tomas garsiai verkdamas ir šluostydamasis rankove akis pasakė draugui pasiryžęs išeiti iš namų, kuriuose taip žiauriai su juo elgiamasi, kur niekas jo neužjaučia, klaidžioti po platų pasaulį ir niekad daugiau nesugrįžti. Ir baigdamas jis pareiškė viltį, kad Džo jo nepamiršiąs.
4
Bet čia paaiškėjo, kad Džo pats ketino pasiūlyti Tomui panašų planą ir kaip tik todėl visur jo ieškojo. Mama išpėrė jam kailį, kad jis išgėręs kažkokią grietinėlę, kurios jis net neragavęs, nė matyti nematęs; aišku, kad jis jai įgriso, ir ji nori juo atsikratyti. Jeigu taip, jam nieko kito nelieka, tik nusileisti; jis tikisi, jog mama bus laiminga ir niekad nesigailės išvariusi vargšą savo berniuką į žiaurų pasaulį kentėti ir mirti.
Taip abu berniukai ėjo drauge, pasakodami vienas antram savo vargus; jie susitarė stoti už kits kitą kaip brolis už brolį ir nesiskirti, kol mirtis juos išgelbės iš kančių. Paskui jie ėmė dėstyti savo planus. Džo norėjo tapti atsiskyrėliu, gyventi vienišoje oloje, misdamas sausomis plutomis, ir mirti nuo šalčio, skurdo ir širdgėlos, bet, išklausęs Tomo kalbos, sutiko, kad kur kas labiau apsimoka pasirinkti nusikaltimų kelią, ir nutarė tapti piratu.
5
Už trijų mylių nuo Sent Pitersbergo, kur Misisipės plotis daugiau kaip mylia, yra ilga siaura mįslinga sala su smėlėta sekluma aukštupyje – puiki vieta plėšikų lizdui. Sala buvo negyvenama, arčiau ano kranto, apaugusio neįžengiamomis giriomis, kur irgi beveik nebūdavo nė gyvos dvasios. Todėl mūsų piratai ir pasirinko Džeksono salą. Jiems net į galvą neatėjo, kas bus jų – piratų – aukos. Po to jie susiieškojo Heklberį Finą, ir tas mielai prie jų prisidėjo; jam buvo vis viena, kokią karjerą pasirinkti, – tam jis buvo visiškai abejingas. Jie išsiskyrė, nutarę susitikti savo mėgstamiausią valandą – vidurnaktį upės pakrantėje, nuošalioje vietelėje, už dviejų mylių nuo miestelio. Ten buvo pririštas nedidelis rąstų plaustas, kurį jie nusprendė pagrobti. Buvo nutarta, kad kiekvienas pasiims meškeres ir kabliukų, taip pat maisto atsargų, kokių tik pasiseks nudžiauti, žinoma, kiek galima klaikesniu ir paslaptingesniu būdu, kaip ir tinka plėšikams. Dar iki vakaro jie spėjo paskleisti gandą, kad netrukus miestelio gyventojai kai ką sužinos. Visi, kam tik buvo apie tai neaiškiai užsiminta, buvo įspėti laikyti liežuvį už dantų ir laukti.
6
Apie vidurnaktį Tomas su virtu kumpiu ir dar šiokiomis tokiomis atsargomis įsitaisė tankiais krūmais apaugusiame neaukštame skardyje, prie pat jų susitikimo vietos. Danguje švietė žvaigždės, ir buvo labai tylu. Milžiniška upė buvo rami kaip miegąs vandenynas. Tomas įsiklausė – nė mažiausias garsas nedrumstė tylos. Tada jis negarsiai pratisai sušvilpė. Iš apačios atsklido švilpimas. Tomas sušvilpė dar du kartus, ir jam vėl buvo atsakyta. Paskui kažkas nesavu balsu paklausė:
– Kas eina?
– Tomas Sojeris, Juodasis Ispanijos Jūrų Keršytojas. Sakykite savo vardus!
– Hekas Finas, Kruvinoji Ranka, ir Džo Harperis, Jūrų Siaubas.
Šiuos vardus Tomas skolinosi iš savo mėgstamiausių romanų.
– Tvarka! Sakykite slaptažodį!
Nakties tyloje du kimūs balsai vienu metu ištarė tą patį baisų žodį:
– Kraujas!
7
Tomas sviedė nuo skardžio kumpį ir pats nusirito iš paskos. Jis persiplėšė drabužius ir susibraižė. Nuo skardžio buvo galima nusileisti į pakrantę puikiu patogiu takeliu, bet takelis, deja, negalėjo suteikti tų sunkumų ir pavojų, kuriuos taip vertina piratai.
8
Jūrų Siaubas atvilko kiaulės šoninę, kurią tempdamas vos galo negavo. Finas, Kruvinoji Ranka, kažkur nudžiovė katiliuką ir visą glėbį drėgnų tabako lapų, taip pat kelis kukurūzų stiebus, kad būtų iš ko pasigaminti pypkes, nors, be jo paties, nė vienas piratas nerūkė ir tabako nekramtė. Juodasis Ispanijos Jūrų Keršytojas pareiškė, kad be ugnies neverta nė pradėti kelionės. Tai buvo protinga mintis, nes tada degtukai buvo dar mažai žinomi. Berniukai pamatė ugnį, rusenančią ant didelio plausto, už kokių dviejų šimtų žingsnių; jie atsargiai prisėlino ir nudžiovė vieną nuodėgulį. Iš to jie pasidarė daugybę nuotykių: nuolat tildė vienas kitą, pridėdami pirštus prie lūpų, graibstėsi rankomis už įsivaizduojamų durklų rankenų ir klaikiu prislopintu balsu įsakinėjo vienas kitam, jeigu tik „priešas“ pajudės, „įsmeigti jam durklą iki pat rankenos“, nes „mirusieji neišduos“. Jie puikiai žinojo, kad sielininkai miega sau mieste arba girtauja, bet vis tiek būtų nedovanotina, jeigu jie nesielgtų kaip tikri piratai.
9
Paskui jie tuoj išplaukė. Tomas buvo viršininkas, Hekas irklavo užpakalyje, Džo – priekyje. Tomas stovėjo plausto viduryje, piktai suraukęs antakius, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, ir rūsčiu prislopintu balsu įsakinėjo:
– Aukštyn, suk pavėjui!
– Klausau, kapitone!
– Vairuok tiesiai, tie-e-siai!
– Klausau, kapitone!
– Atleisk bures!
– Klausau, kapitone!
Kadangi berniukai irklavo ramiai ir vienodai, tai, varant plaustą į upės vidurį, visi tie įsakymai buvo tik šiaip sau ir nieko, tiesą sakant, nereiškė.
– Kuriomis burėmis plaukiame?
– Grotmarseliais ir kliveriais, kapitone.
– Iškelk bramselius! Gyviau! Penketas drąsuolių ant forstengos stakselio. Na, krutėkit!
– Klausau, kapitone!
– Išskleisk grotbramselį plačiau! Įtempk šotus ir brasus! Na gyviau, gyviau!
– Klausau, kapitone!
– Vairuok pavėjui! Kairiuoju kraštu. Būk pasiruošęs sutikti laivą! Kairėn! Na, vyručiai! Paspausk smarkiau! Išlygink greitį!
– Klausau, kapitone!
10
Plaustas praplaukė upės vidurį, berniukai jį nukreipė pasroviui ir užgulė irklus. Vanduo buvo seklus, ir srovė nešė tik dvi tris mylias per valandą. Apie keturiasdešimt minučių berniukai plaukė, nepratardami nė žodžio. Kaip tik tuo metu jie lenkė savo miestelį, kuris dabar atrodė taip toli. Miestelis ramiai miegojo. Tik iš kelių blyksinčių žiburėlių buvo galima spręsti, kur jis – už ūkanotos vandens platybės, mirguliuojančios žvaigždžių smaragdais; niekam miestelyje net į galvą neatėjo, kokie svarbūs dalykai dabar vyksta. Juodasis Ispanijos Jūrų Keršytojas vis dar stovėjo susidėjęs rankas, žvelgdamas paskutinį kartą į tą vietą, kur jis kadaise patyrė tiek džiaugsmo, o pastaruoju metu – tiek kančių. Jam baisiai norėjosi, kad jinai pamatytų šią akimirką, kaip jis plaukia audringa jūra ir be baimės žiūri pavojui ir mirčiai į akis, kaip pasitinka pražūtį su niūria šypsena lūpose. Nedaug tereikėjo, kad Tomo vaizduotėje Džeksono sala atsidurtų be galo toli; Tomas paskutinį kartą pažvelgė į savo gimtinę prislėgta, bet kartu ir džiūgaujančia širdimi.
11
Kiti piratai taip pat žvelgė paskutinį kartą į savo gimtąsias vietas ir taip užsižiopsojo, kad srovė vos nenunešė jų plausto pro salą; bet jie laiku pastebėjo pavojų ir jo išvengė. Apie antrą valandą nakties plaustas užplaukė ant seklumos už dviejų šimtų jardų nuo tos vietos, kur piratai ketino apsistoti, ir jie ilgai braidžiojo į krantą ir atgal, kraustydami į salą viską, ką atsivežė. Jie pasiėmė nuo plausto seną burę ir ištempė ją viršum krūmų pasidarydami lyg palapinę maistui pridengti; bet patys, kai bus gražus oras, jie miegos po atviru dangumi, kaip ir dera plėšikams.
12
Jie susikūrė laužą prie didžiulio rąsto niūrioje tankynėje, už kokių dvidešimties ar trisdešimties žingsnių nuo miško pakraščio, pasikepė ant spirgintuvės šiek tiek kiaulienos vakarienei ir sušveitė pusę kukurūzų paplotėlių. Kokia laimė puotauti laisviems neįžengiamoje girioje, neištirtoje ir negyvenamoje saloje, toli nuo įkyrių žmonių! Jie sakėsi niekad nebegrįšią į civilizuotą pasaulį. Ugnis blykčiodama švietė jiems į veidus, rausvu atspindžiu dažė storus miško šventovės medžių kamienus, žvilgančius lapus ir laukinių vynuogių girliandas.
Kai paskutiniai paspirgintos kiaulienos kąsniai ir kukurūzų paplotėlių trupiniai buvo suvalgyti, berniukai labai patenkinti išsitiesė ant žolės. Tiesa, jie galėjo susirasti vėsesnę vietą, bet gulėti miške prie laužo juk taip romantiška!
– Na, ar ne puiku? – tarė Džo.
– Nuostabu! – atsiliepė Tomas. – Ką pasakytų kiti vaikai, jei mus pamatytų?
– Ką? Jie tiesiog numirtų iš pavydo. Ar ne, Hekai?
– Aš manau, – atsakė Heklberis. – Nežinau, kaip kiti, o aš patenkintas. Nieko geresnio nenoriu. Ne visada tekdavo prisikimšti iki soties, be to, čia jau niekas neateis ir neprikibs prie tavęs, neišplūs paskutiniais žodžiais.
13
– Toks gyvenimas kaip tik man tinka, – pareiškė Tomas. – Nereikia keltis anksti rytą, nereikia eiti į mokyklą, nereikia praustis ir daryti visų tų prakeiktų nesąmonių... Matai, Džo, kol piratas sausumoje, jis neturi jokio darbo – sėdi sau sudėjęs rankas, o atsiskyrėlis – tas privalo nuolat melstis, neturi jokių malonumų ir gyvena visiškai vienišas.
– Tiesą sakai, – tarė Džo. – Anksčiau aš ir nepagalvojau apie tai, o dabar, kai tapau piratu, pats matau, kad plėšikauti kur kas linksmiau.
– Matai, – tarė Tomas, – šiais laikais atsiskyrėliai nėra taip gerbiami kaip anksčiau, o piratui žmonės visad jaučia pagarbą. Be to, atsiskyrėliai turi miegoti kuo kiečiausiai, vilkėti šiurkščiais drabužiais, barstytis galvą pelenais, stovėti lietuje ir...
– O kam jie vilki šiurkščiais drabužiais ir barstosi galvą pelenais? – paklausė Hekas.
– Nežinau... Tokia jau tvarka. Atsiskyrėliai visados taip daro. Jeigu jau tu atsiskyrėlis, tai norom nenorom privalai taip daryti.
– O aš nedaryčiau! – pasakė Hekas.
– Ir ką gi tu darytum?
– Nežinau. Bet tik ne šitai.
– Ne, Hekai, tu būtum priverstas. Kaipgi galima kitaip?
– O aš to nepakęsčiau ir pabėgčiau.
– Pabėgtum! Ir būtum ne atsiskyrėlis, o mulkis. Užsitrauktum nemalonę visam gyvenimui!
14
Kruvinoji Ranka nieko neatsakė, nes buvo užsiėmęs kur kas įdomesniu darbu. Jis buvo baigęs skaptuoti kukurūzo kotą ir taikė prie jo kažkokios žolės stiebą; prikimšęs tabako lapų, kaip tik tą akimirką kišo prie jo žariją ir, išpūtęs kvepiančių dūmų debesį, jautėsi be galo laimingas ir patenkintas. Kiti piratai degė pavydu žiūrėdami į jį ir slapta nutarė kaip galima greičiau išmokti tos nuostabios ydos. Hekas vėl paklausė Tomą:
15
– Tai ką gi piratai veikia?
Tomas atsakė:
– O! Jie gyvena labai linksmai: grobia į nelaisvę laivus ir juos degina, pasiima auksą ir užkasa savo saloje, kokioje nors baisioje vietoje, kur jį saugo vaiduokliai ir piktosios dvasios. O laivo įgulą ir keleivius jie išžudo ir sumeta į jūrą.
– O moteris atsiveža į savo salą, – įsiterpė Džo, – moterų jie nežudo.
– Taip, – patvirtino Tomas, – moterų nežudo – jie per daug kilnūs žmonės. Ir moterys būna visada labai gražios.
– O kokie puikūs jų drabužiai – vien iš aukso, sidabro ir deimantų! – pridūrė Džo su pasigėrėjimu.
– Kieno? – paklausė Hekas.
– Piratų.
Hekas liūdnai pasižiūrėjo į savo drabužius.
– Mano drabužiai tikrai ne piratiški, – tarė jis apgailėdamas, – bet, deja, aš tik juos turiu.
Berniukai jį nuramino garantuodami, kad netrukus jis turės puikius drabužius: reikia tik pradėti ieškoti nuotykių, tai visko bus. Jie privertė jį patikėti, kad kol kas tinka ir jo skarmalai, nors paprastai turtingi piratai, prieš leisdamiesi į žygius, pasirūpina tinkamais drabužiais.
16
Pamažu pašnekesys nutrūko, mažuosius pabėgėlius apėmė snaudulys, ir jų blakstienos susiglaudė. Pypkė išslydo iš Kruvinosios Rankos pirštų, ir nuvargęs jis užmigo palaimintųjų miegu. Jūrų Siaubas ir Juodasis Ispanijos Jūrų Keršytojas užmigo ne taip lengvai. Jie sukalbėjo poterius patylom ir gulėdami, nes niekas jų nevertė klauptis ir garsiai poteriauti. Tiesą sakant, jie buvo nusprendę visai nesimelsti, bet pabijojo, kad dangus neatsiųstų perkūno kaip tik į juos. Netrukus ir juodu jau pradėjo snausti, bet tą akimirką į jų sielą įsibrovė nekviestas svečias, kurio nebuvo galima išprašyti, – sąžinė. Juos apėmė neaiški baimė, kad turbūt jie blogai pasielgė, jog pabėgo iš namų, paskui prisiminė pavogtą mėsą, ir čia prasidėjo tikros kančios. Jie bandė nuraminti sąžinę teisindamiesi, kad anksčiau ne kartą tekdavo vogti saldumynus ar obuolius, bet tokie menki įrodinėjimai nieko nepadėjo. Galų gale jie pamatė, kad norom nenorom turi sutikti su įkyria mintimi, jog nudžiauti saldumyną ar obuolį – tai tik paprasta išdaiga, bet paimti svetimą kumpį, kiaulieną ir panašias vertybes – tikra vagystė, kuriai Biblijoje taikomas atskiras įsakymas. Todėl širdyje jie nutarė, kad, kol bus piratais, niekad neterš savo vardo tokiu nusikaltimu kaip vagystė. Tuo būdu buvo susitaikyta su sąžine, ir šie nepaprastai keisti piratai ramiai užmigo.
Aptariame tekstą
- Kaip jaučiasi Tomas, apsispręsdamas „pasukti nusikaltimo keliu“? Kas jį skatina taip elgtis? [1]
- Ką Tomas pagalvoja, išgirdęs mokyklos varpelį? Kaip manote, kodėl? [2]
- Ką rodo Tomo verksmas? [2]
- Kaip atrodo ir jaučiasi Tomo geriausias draugas Džo Harperis? Kodėl apie Tomą ir Džo sakoma, kad tai „dvi vienodai galvojančios sielos“? [3]
- Kas suartina susitikusius berniukus? Ką jie nusprendžia? [4]
- Dėl kokių priežasčių Džo pasijunta atstumtas? [4]
- Kokius ateities variantus svarsto Džo? [5]
- Kodėl sutinka prisidėti Heklberis Finas? [5]
- Kaip berniukai ruošiasi pabėgimui? [5]
- Į kokią vietą ir kokiu paros metu susitarė vykti trys draugai? Kuo ta vieta ir tas laikas buvo ypatingi? [5]
- Papasakokite, kaip vidurnaktį Tomas susitinka su draugais. [6]
- Kodėl berniukai pasivadina kitokiais vardais? Iš kur juos skolinasi? Kokį slaptažodį susigalvoja? Kaip manote, kodėl? [6]
Tyrimas
- Iš kokios kalbos kilęs žodis piratas? Kaip jis aiškinamas „Tarptautinių žodžių žodyne“?
- Papasakokite, kokių knygų apie piratus esate skaitę ir kokių filmų žiūrėję.
- Kokiais vardais pasivadina piratai ir kodėl?
- Kas būdinga jų išvaizdai? Be kokių daiktų jie paprastai negali išsiversti?
- Kokie būdo bruožai jiems dažniausiai būdingi? Kaip jie gyvena?
- Pasidomėkite, ar šiais laikais dar yra piratų.
- „Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius: Alma literra, 2013, p. 636) teikiama trečia žodžio pirãtas reikšmė „autorių teisių pažeidėjas, kuris pelnosi iš nelegalaus naudojimosi svetima kūryba“; piratáuti – pelnytis iš nelegalaus naudojimosi svetima kūryba. Žodis piratãvimas (angl. piracy) vartojamas ir kaip terminas. Tai nelegalus programinės įrangos naudojimas, platinimas arba pardavimas pažeidžiant jos autorių teises. Pakomentuokite, ką apie tai žinote ar esate girdėję. Kaip šios žodžio reikšmės susijusios su pirmosiomis žodyne pateiktomis reikšmėmis?
Diskusija
Pasvarstykite, kodėl stalo, kompiuterinių žaidimų kūrėjai mėgsta tokius personažus kaip piratai. Kodėl apie juos kuriami filmai?
- Kodėl Tomas į pakrantę nesileidžia patogiu keliu? Ką reiškia toks pasirinkimas? [7]
- Kaip naujieji piratai gauna ugnies? Kas rodo, kad vaikai žaidžia piratus? [8]
- Pasiskirstę vaidmenimis, vaizdingai perskaitykite epizodą, kuriame berniukai plaukia plaustu. [9]
- Kaip suprantate Tomo įsakymus, plaukiant upe? Išsiaiškinkite, ką reiškia Tomo vartojami jūreivystės terminai. [9]
- Kaip iš upės vidurio atrodo miestelis? Kaip jaučiasi berniukai, tolstant gimtajam miesteliui? [10, 11]
- Kaip paaiškintumėte Tomo savijautą, kai jis žvelgia į gimtąjį miestelį „prislėgta, bet kartu ir džiūgaujančia širdimi“? [10]
- Kaip berniukams pavyksta įsikurti saloje? [11, 12]
- Kaip suprantate žodžius „gulėti miške prie laužo juk taip romantiška“? [12]
- Ko berniukams reikėjo, kad jie pasijustų laimingi? [12]
- Kodėl berniukai džiaugiasi naujuoju savo gyvenimu? [12, 13]
- Kaip yra palyginamas plėšiko ir atsiskyrėlio gyvenimas? [13]
- Kodėl Hekas nebūtų pakentęs atsiskyrėlio gyvenimo? Kodėl išsiskiria Tomo ir Heko nuomonės šiuo klausimu? [13]
- Apie kokią Kruvinosios Rankos „nuostabią ydą“ pasakojama? Ką apie ją mano kiti du „piratai“? [14]
Diskusija
Kruvinoji Ranka imasi tabako, nes jam tai patinka, ar todėl, kad rūkymas yra būtinas plėšikų gyvenimo bruožas? Ką daro šiuolaikiniai paaugliai, kurdami savo įvaizdį? Kodėl jiems tai svarbu?
Aptariame tekstą
- Kuo, anot Tomo ir Džo, ypatingas pirato gyvenimas? Kas berniukus ypač žavi? Kaip jie supranta piratų kilnumą? [15]
- Šiame epizode kalbant apie piratų drabužius iš fantazijų pasaulio grįžtama į realybę. Kuriose teksto vietose tai stebime? [15]
- Kaip kiekvienam berniukui sekasi užmigti? Kokį įprotį jie pakartojo ir kodėl? [16]
- Koks „nekviestas svečias“ įsibrauna į Tomo ir Džo sielą? Kokiu momentu tai įvyksta? [16]
- Kodėl Tomą ir Džo kankina sąžinė? [16]
- Ko nedaryti pasižada berniukai būdami piratais? [16]
Tyrimas
Aptarkite, kas yra sąžinė. Kaip suprantate pasakymą, kad ji įsibrovė į berniukų sielą ir jos negalima buvo išprašyti?
Kaip prabudusi sąžinė susijusi su prieš miegą sukalbėtais poteriais?
Tyrimas
Kokie yra pagrindiniai Biblijoje minimi įsakymai? Kaip jie susiję su berniukų sąžinės graužatimi?
Apibendriname
- Perskaitykite dvyliktą knygos „Tomo Sojerio nuotykiai“ skyrių ir paaiškinkite, kodėl Tomas jaučiasi vienišas ir nelaimingas. Kaip manote, ar jis pagrįstai taip jaučiasi?
- Dėl kokių priežasčių į kelionę išsiruošia Džo ir Hekas?
- Apibūdinkite kiekvieną iš šių trijų berniukų.
- Kokie berniukų tarpusavio santykiai? Iš ko tai suprantate?
- Kaip vaikai įsivaizduoja piratų gyvenimą? Kuo jis patrauklus, o ko iš piratiško gyvenimo jie nutaria atsisakyti? Kuo skiriasi pirato ir atsiskyrėlio gyvenimas?
- Kaip vaikai jaučiasi saloje po vakarienės?
- Kuo, anot berniukų, skiriasi saldumyno ar obuolio nudžiovimas nuo kumpio vagystės?
- Kaip suprantate posakį „susitaikyti su sąžine“?
- Kas berniukų planuose ir naktinėje kelionėje yra žaidimas, o kas tikroviška? Kaip tai dera tarpusavyje?
- Kaip šiame tekste yra pasakojama: kuriuo asmeniu, žvelgiant iš šalies ar kurio nors veikėjo vardu? Kurios teksto vietos leidžia taip manyti?
- Kaip pasakotojas vertina berniukų nuotykius? Ar žvelgia į juos rimtai? Kuriose teksto vietose aiškiausiai atsiskleidžia pasakotojo vertinimas? Atsakymą pagrįskite teksto citatomis.
- Kaip jūs vertinate berniukų pasirinkimą „pasukti nusikaltimo keliu“? Ar tai tikrai nusikaltimas?
- Paaiškinkite, nuo kokio pasaulio berniukai bėga į negyvenamą salą ir kokios mintys juos grąžina į realybę.
- Ištraukoje minimi romanai apie piratus ir Biblija. Kokios vertybės siejamos su šiomis knygomis?
- Kaip manote, ar dviejų berniukų mintys prieš užmiegant pakeitė jų požiūrį į save? Atsakymą pagrįskite.
Diskusija
Kaip reikėtų elgtis, pamačius savo draugą ar draugę nusiminusius, prislėgtus, vengiančius bendrauti ar sugalvojusius daryti ką nors neįprasto? Į kokius pasaulius šiandien bėga suaugusiųjų atstumti vaikai? Ar persikėlimas į žaidimo pasaulį (fiziškai ar virtualiai) padeda išspręsti gyvenime kilusias problemas?
Apibendriname
- Kaip skaitytuose skyriaus tekstuose keičiasi veikėjų požiūris į vienas kitą? Apibendrinkite skyrių pildydami lentelę.
Požiūris į kitą pasakojimo pradžioje | Įvykis, kurio metu įvyksta pokytis | Pokyčio priežastis |
Ronja nekenčia Birko | Ronja gelbsti Birką | Pavojus Birko gyvybei |
| ||
| ||
|
Kuriame tekstą
Įsivaizduokite, kad į jūsų klasę ateina naujokas ar naujokė. Parašykite apie tai, kas nutinka jam ar jai atėjus. Galite remtis naujokės ar naujoko aprašymu, kurtu perskaičius P. Hertlingo knygos „Benas myli Aną“ ištrauką. Prieš rašydami nuspręskite, kieno vardu pasakosite. Jums padės toliau pateikiami klausimai ir užduotys.
Rašinys apie naujoką (-ę)
- Papasakokite, kada ir kur tai vyksta.
- Kuriuo mokslo metų laiku tai atsitinka? Iš kokių detalių tai suprantate?
- Kokiu momentu tas žmogus įžengia į klasę? Iš ko tai suprantate? Parašykite bendrą įspūdį ir esmines detales.
- Kaip tuo metu atrodo klasės erdvė? Ką joje matote, girdite, užuodžiate, jaučiate? Kodėl ji atrodo būtent taip?
- Apibūdinkite savo bendraklasius.
- Kaip mokiniai bendrauja tarpusavyje, ar jie yra draugiški ir vieningi? Iš ko tai suprantate?
- Kaip bendraklasiai elgiasi su mokytojais? Iš ko tai suprantate?
- Apibūdinkite naują bendraklasį (-ę).
- Kaip ji ar jis atrodo (kūno sudėjimas, plaukai, veidas ir pan.)? Parašykite bendrą įspūdį ir esmines detales.
- Kaip ji ar jis apsirengęs? Parašykite bendrą įspūdį ir esmines detales.
- Kaip ji ar jis jaučiasi? Iš ko tai suprantate?
- Kaip naują bendraklasį (-ę) sutinka klasė?
- Ką apie ją ar jį mano bendraklasiai? Iš ko tai suprantate?
- Ar visi naują klasės narį sutinka vienodai? Iš ko tai suprantate?
- Kaip naujasis klasės narys atsako į bendraklasių elgesį? Kokios detalės išduoda jo savijautą?
- Koks įvykis pakeičia klasės požiūrį į naują bendraklasį (-ę)? Iš ko suprantate, kad požiūris pasikeitė?
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"