Ką turėtumėte išmokti?
- Įtvirtinti gebėjimą skirti pasakojimo būdus: kai į veiksmą žvelgiama iš šalies ir kai pasakojama veikėjo vardu.
- Įprasti netapatinti prozos pasakotojo ar eilėraščio kalbančiojo su kūrinio autoriumi.
- Atidžiai stebėti pasakotojo ir pagrindinio veikėjo ryšius.
- Palyginti, kaip panašios temos perteikiamos skirtinguose kūriniuose.
Skyriaus įvadas
Kai būni su tėvais, jautiesi ramiau, esi saugesnis. Bet vis dažniau tenka likti vienam ir tada pats turi nuspręsti, ką galvoti, kaip elgtis. Vienumoje neretai aplanko baimė, darosi nejauku, pavyzdžiui, šį vakarą tėvai kažkur išėjo, o tau nepavyksta užmigti. Kita vertus, noras pabūti vienam ir didėja. Tuomet, atrodo, gali daryti, ką nori, tik pačiam tenka ir susidurti su pasekmėmis, įvertinti, ką padarei. Kartais tai smagus nuotykis, o kartais – pamoka visam gyvenimui. Tai metas, kai pasielgi netikėtai – gelbsti kačiuką, nugalėjęs baimę gini namus ar netgi eini į rizikingą žygį. Tai metas, kai nusprendi nepasiduoti, ir už tai esi įvertinamas suaugusiųjų. Aplinkinių žmonių jau nestebina, kad turi savo nuomonę, kad gali prisiimti atsakomybę. O tai ypač svarbu gyvenime, nes šie pokyčiai rodo, kad tampi vis labiau suaugęs.
Kaip suprasti?
Ankstesniuose skyriuose jau aptarėme pròzos pãsakotoją, eilėraščio kalbantįjį. Pabrėžėme, kad, kalbant apie grožinius kūrinius, nereikėtų tapatinti pasakotojo ar eilėraščio kalbančiojo su vardą ir pavardę turinčiu áutoriumi. Jų pažiūros gali būti labai artimos, bet dažnai tai gali būti autoriaus pasirinktas vaidmuo, tarsi užsidėta kaukė. Pavyzdžiui, netrukus aptarsime Valdemaro Kukulo eilėraštį, kuriame suaugęs, barzdotas autorius kalba vienatvės jausmą patiriančio vaiko balsu, – gal jis prisimena savo vaikystę, gal apie tokius vaiko išgyvenimus jam kas nors papasakojo, o gal visa tai jis tiesiog išgalvojo.
Ankstesniuose šio vadovėlio skyriuose taip pat buvo kalbama apie kūrinių veikėjus, apibūdinami jų charakteriai, tarpusavio santykiai, vertybės, kuriomis paremti jų poelgiai. O šiame skyriuje žengsime dar vieną žingsnį – stebėsime veikėjų ir pasakotojo santykius. Dažniausiai pasakotojo ir pagrindinio veikėjo požiūris į gyvenimą, vertybės sutampa, ir tai matome iš to, kaip pasakotojas paaiškina pagrindinio veikėjo jausenas, mintis ir poelgius. Ankstesniame skyriuje, skaitydami apie Tomo Sojerio ir jo draugų nuotykius nusprendus tapti plėšikais, stebėjome epizodą, kai, berniukams migdantis po gausios vakarienės, pateikiamas toks pasakotojo komentaras: „Netrukus ir juodu jau pradėjo snausti, bet tą akimirką į jų sielą įsibrovė nekviestas svečias, kurio nebuvo galima išprašyti, – sąžinė. Juos apėmė neaiški baimė, kad turbūt jie blogai pasielgė, jog pabėgo iš namų, paskui prisiminė pavogtą mėsą, ir čia prasidėjo tikros kančios.“ Šiuo berniukų minčių paaiškinimu pasakotojas, ir toliau likdamas jiems palankus, padeda skaitytojui suprasti vaikus apėmusį nerimą dėl savo poelgių ir primena tikrąsias gyvenimo vertybes – vogti vis dėlto yra negerai. Taigi, siekiant suprasti kūrinio prasmę, verta palyginti pasakotojo ir veikėjų požiūrį.