Sąvokos: ichtiologinis draustinis, žvynai, pelekas, žiaunadangtis, prieširdis, skilvelis, nerštas, ikras, pienis, lerva, mailius, suaugėlė
Ar girdėjote posakį „Jaučiasi it žuvis vandenyje“? Ką juo norima pasakyti kalbant apie žmones? Kodėl žmogaus savijauta lyginama su žuvies vandenyje? Kokius galite išvardyti žuvies kūno požymius, padedančius jai gyventi vandenyje?
Šioje temoje jūs:
- aptarsite žuvų rūšių įvairovę Lietuvoje ir jų vaidmenį gamtoje;
- sužinosite, kodėl žuvys prisitaikiusios gyventi tik vandenyje;
- analizuosite, kaip žuvys kvėpuoja ir kaip jų organizme pernešamos medžiagos;
- sužinosite, kaip žuvys dauginasi ir vystosi;
- daugiau sužinosite apie nykstančias, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas žuvų rūšis ir aptarsite nykstančių rūšių išsaugojimo būdus.
Žuvų įvairovė Lietuvojè
Lietuvos vandenyse nuolat gyvena ar veisiasi 66 žuvų rūšys (8.2.1 pav.). Gaila, tačiau dvi žuvų rūšys – atlantinis eršketas (Acipenser sturio) ir paprastasis sparis (Abramis ballerus) – Lietuvos vandenyse išnyko.
Atlantinės lašišos (Salmo salar) (8.2.2 pav.) – plėšrios žuvys, mintančios vandens bestuburiais ir smulkiomis žuvimis. Užauga iki 1,5 m ilgio ir gali sverti net 40 kilogramų. Atlantinės lašišos neršia spalio–lapkričio mėnesiais, todėl tuo laikotarpiu jas žvejoti draudžiama. Neršti migruoja į sraunias upes. Po neršto grįžta į Baltijos jūrą. Atlantinės lašišos Lietuvoje aptinkamos Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune, Neryje, Žeimenoje, Šventojoje. Saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Šiose vietose lašišų žvejoti negalima.
Ichtiologinis draustinis – teritorijos, kuriose saugomos nykstančios žuvų rūšys, jų buveinės, nerštavietės ir migracijos keliai. Ichtiologiniuose draustiniuose draudžiama tvenkti upes, keisti jų vagas, žvejoti žuvims migruojant į nerštavietes ir joms neršiant.
Didžiausios grėsmės lašišoms yra upių tarša, užtvankų statyba, brakonieriavimas ir žvejyba. Nemažai lašišų išgaudoma jūroje, migracijos keliuose, nerštavietėse.
Juodažiotis grundalas (Neogobius melanostomus) (8.2.3 pav.) – Lietuvos vandenyse sparčiai plintanti svetimžemė žuvų rūšis. Patelės išnerštus ikrelius prilipdo prie vandens augalų, akmenų. Įdomu tai, kad patinėliai ikrelius saugo nuo kitų vandens plėšrūnų. Grundalai – plėšrios ir labai ėdrios žuvys, mintančios vandens bestuburiais ir smulkiomis žuvimis. Manoma, kad dėl to Baltijos jūroje sumažėjo moliuskų. Pastebėta, kad trūkstant maisto mažėja Baltijos jūros plėšrių žuvų (plekšnių) ir plėšrių paukščių (ledinių ančių) gausa.
TAI ĮDOMU! 2017 m. Palangoje pirmą kartą buvo surengtos Grundalinės. Per šią šventę vyko varžytuvės, kas sužvejos daugiau grundalų, išvirs gardžiausią žuvienę, iš sugauto laimikio buvo ruošiami įvairūs patiekalai.
Žuvų prisitaikymas judėti vandenyje
Žuvys gyvena tik vandenyje. Kūno forma, danga ir galūnės padeda joms greitai plaukti.
8.2.4 paveiksle matote išorinę žuvies kūno sandarą. Kaip ji padeda žuviai judėti vandenyje? Žuvų kūnas yra aptakios formos, todėl jos gali lengviau skrosti vandenį.
Ar teko rankose laikyti gyvą žuvį? Tikriausiai pastebėjote, kad ji labai slidi. Žuvų oda – žvynuota ir gleivėta. Kūnas slidus, nes žvynus dengia gleivės. Žvynai – tvirti plokštelių pavidalo odos dariniai. Jie apsaugo kūno paviršių. Žvynų išsidėstymas ir juos dengiančios gleivės mažina vandens pasipriešinimo jėgą plaukiant.
Žuvų pelekai – tai jų galūnės. Jų forma ir išdėstymas padeda greitai plaukti, keisti plaukimo kryptį, nardyti vandenyje. Žinoma, pelekai turi savo paskirtį. Pavyzdžiui, nugaros pelekas ir pauodegio pelekai (jų žuvis turi du) padeda išlaikyti pusiausvyrą plaukiant. Krūtinės ir pilvo pelekai yra poriniai (po vieną iš abiejų kūno pusių). Šiais pelekais žuvis atlieka įvairius judesius: neria gilyn ar kyla į vandens paviršių, keičia plaukimo kryptį, reguliuoja plaukimo greitį (gali staigiai sustoti ir tuoj pat vėl greitai plaukti). Krūtinės pelekais žuvis gali plaukti ir atbula. Uodegos pelekas – pats didžiausias ir stipriausias. Juo žuvis reguliuoja (greitina ar lėtina) plaukimo greitį.
Žuvys puikiai orientuojasi aplinkoje. Jų jutimo organai – akys ir šoninė linija. Šonine linija jaučia vandens temperatūrą, vandenyje esančias chemines medžiagas (pavyzdžiui, plėšrios žuvys gali pajusti sužeistą grobį). Šia kūno vieta žuvys junta vandens srovių kryptį, net sklindančias garso bangas. Štai kodėl žvejojant netriukšmaujama.
Žuvų akys yra abiejose galvos pusėse, todėl regos laukas – platus. Akimis regi siluetus, skiria šviesą ir tamsą.
Žuvų kvėpavimas
Žuvys kvėpuoja žiaunomis vandenyje ištirpusiu deguonimi. Žuvies žiaunas saugo žiaunadangčiai (8.2.4 pav.). Jie ritmingai pasikelia ir nusileidžia, o burna žiopčioja – tai žuvies kvėpavimo judesiai (8.2.5 pav.). Kaip viskas vyksta? Pirmiausia žuvis išsižioja, žiaunadangčiai užsidaro. Burna pripildoma vandens. Tada burna sučiaupiama, žiaunadangčiai atidaromi, žiaunos išskleidžiamos it vėduoklė. Burnoje susidaro didelis vandens slėgis ir vanduo didele jėga išsiveržia lauk. Galiausiai vandeniui judant pro žiaunas vyksta dujų apykaita: deguonis patenka į žuvies kraują, o anglies dioksidas šalinamas iš kraujo į vandenį.
Žiaunų paviršiaus plotas – didžiulis. Jos turi daug žiaunų lankų. Kiekviename žiaunų lanke yra daug žiaunų lapelių. Kiekviename žiaunų lapelyje išsiraizgęs tankus kraujo kapiliarų tinklas. Tokia žiaunų sandara užtikrina, kad dujų apykaita tarp žuvies organizmo ir vandens vyktų greitai ir efektyviai.
Žuvų kraujotaka
Maisto medžiagas, deguonį į žuvies audinių ląsteles atneša kraujas. Į jį surenkami ir ląstelių apykaitos produktai (pavyzdžiui, anglies dioksidas). Kraujas teka tik kraujagyslėmis, todėl žuvų kraujotakos sistema vadinama uždarąja.
Žuvies kraujotakos sistemą (8.2.6 pav.) sudaro vienas kraujo apytakos ratas, kuriuo kraujas teka tarp žiaunų ir viso organizmo. Žuvies širdis sudaryta iš dviejų skyrių: prieširdžio ir skilvelio. Širdyje visada cirkuliuoja tik veninis, anglies dioksido prisotintas kraujas. Širdis veninį kraują stumia į žiaunas. Žiaunose anglies dioksidas iš veninio kraujo keliauja į vandenį, o į kraują patenka deguonis. Deguonies prisotintas kraujas vadinamas arteriniu. Arterinis kraujas iš žiaunų kraujagyslėmis nešamas į viso organizmo audinius. Atidavęs deguonį ir surinkęs anglies dioksidą, kraujas virsta veniniu ir kraujagyslėmis grįžta į širdį.
Žuvų dauginimasis ir vystymasis
Žuvų dauginimosi laikotarpis vadinamas nerštu (8.2.7 pav.). Žuvies patelės lytinėse liaukose subręsta moteriškosios lytinės ląstelės, vadinamos ikrais. Patinėlių lytinėse liaukose bręsta vyriškosios lytinės ląstelės, vadinamos pieniais. Neršdamos patelės į vandenį išleidžia ikrus, o patinėliai – pienius. Vandenyje įvyksta apvaisinimas – lytinių ląstelių branduolių susiliejimas. Ne patelės kūne, o vandenyje įvykęs apvaisinimas vadinamas išoriniu apvaisinimu. Kai kurios žuvų rūšys (pavyzdžiui, grundalai) apvaisintus ikrus slepia ir saugo, o kitos (pavyzdžiui, menkės) nesirūpina.
Žuvų ikruose yra daug maisto medžiagų, reikalingų vystantis naujam organizmui, todėl kiti plėšrūs vandens gyvūnai jais mielai maitinasi. Dalis neapvaisintų ikrų žūsta išblaškyti vandens srovių. Dėl šių priežasčių žuvys dažniausiai brandina ir neršia daug ikrų.
Žuvims būdingas netiesioginis vystymasis, nes besivystanti žuvis išgyvena tarpines vystymosi stadijas (8.2.8 pav.).
Žuvies vystymosi ciklas:
- Iš apvaisinto ikro išsivysto lerva. Ji nesimaitina, reikalingas maisto medžiagas gauna iš trynio maišelio.
- Lerva virsta mailiumi. Mailius maitinasi filtruodamas vandenį, todėl gyvena vandens telkinio pakrantėje, kur yra daugiau suneštų maistingų dalelių.
- Iš lervos vystosi suaugėlė – visiškai išsivysčiusi žuvelė. Ji plaukia į tinkamas vandens telkinio buveines, maitinasi savo rūšiai būdingu maistu. Pavyzdžiui, plėšri žuvelė pradeda maitintis kitais gyvūnais, o augalėdė žuvis maitinasi vandens augalais ir dumbliais.
Žuvų vaidmuo gamtoje
Žuvų gausa ir rūšinė įvairovė vandens telkiniuose nuolat stebima ir kontroliuojama. Draudžiama ir ribojama nykstančių žuvų (pavyzdžiui, sykų, lašišų, menkių) rūšių žvejyba. Draudžiama žuvis žvejoti neršto metu (pavyzdžiui, lydekas). Prižiūrimi vandens telkiniai, kad juose gyventų ir sėkmingai veistųsi Lietuvoje gyvenančios žuvų rūšys. Stengiamasi kontroliuoti svetimžemių žuvų rūšių (pavyzdžiui, grundalų) gausą. Kodėl?
Augalais, dumbliais, kitais gyvūnais (moliuskais, vėžiagyviais, smulkiais stuburiniais) besimaitinančios žuvys kontroliuoja jų gausą vandens telkiniuose. Augalais ir dumbliais besimaitinančios žuvys lėtina vandens telkinių pelkėjimą. Plėšrios žuvys išgaudo pasenusius ar sergančius vandens gyvūnus.
Žuvimis maitinasi kiti gyvūnai: paukščiai (pavyzdžiui, garniai, gandrai, jūriniai ereliai), vandenyje gyvenantys ir medžiojantys žinduoliai (pavyzdžiui, ūdros). Išnykus žuvims, sumažėtų ir jomis besimaitinančių gyvūnų.
Žuvys – svarbus žmogaus maisto šaltinis. Valgydamas žuvį, žmogus gauna svarbių maisto medžiagų ir vitaminų (pavyzdžiui, aminorūgščių, vitamino D). Žuvų rūšys, gaudomos ir naudojamos žmonių reikmėms, vadinamos verslinėmis. Būtina laikytis žvejybos taisyklių, kad būtų išsaugotos vertingos Lietuvos žuvų rūšys.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinius išorinius žuvies požymius.
- Išvardykite žuvies vystymosi etapus.
- Kaip žuvis kvėpuoja?
- Apibūdinkite žuvies kraujotakos sistemą.
- Palyginkite žuvies vystymosi etapus. Kuo skiriasi lerva, mailius ir suaugėlė?
- Žiemą užšalus vandens telkiniams ir susidarius storam ledo sluoksniui kertamos eketės. Paaiškinkite, kodėl.
Praktinė veikla
- Parenkite trumpą pranešimą klasei apie Lietuvos žuvų tyrinėtojus Mykolą Kazimierą Girdvainį ir Juozą Virbicką.
Siūloma medžiaga
∘ Straipsnis apie Mykolą Kazimierą Girdvainį
∘ Straipsnis apie Juozą Virbicką
- Žvejyba – mėgstamas laisvalaikio leidimo būdas gamtoje. Galbūt jūsų šeimoje yra žvejų, o gal draugai mėgsta žvejoti? Parenkite reportažą apie žvejybą viena iš siūlomų temų: „Smagiausios žvejybos istorijos“, „Patarimai, kaip pagauti žuvį“, „Žvejoti ir tausoti gamtą“. Žinoma, galite sugalvoti ir kitą įdomią temą.
- Paruoškite stendą „Nykstančios Lietuvos žuvų rūšys“. Informacijos rasite Lietuvos raudonojoje knygoje.
Apibendrinimas
- Žuvys gerai prisitaikiusios plaukti, nes turi aptakų kūną, žvynuotą ir gleivėtą odą, pelekus.
- Žuvys kvėpuoja žiaunomis. Deguonies ir anglies dioksido difuzija tarp vandens ir kraujo vyksta greitai, nes žiaunų plotas didelis, jos apraizgytos tankiu kapiliarų tinklu.
- Žuvų kraujotakos sistemą sudaro vienas kraujo apytakos ratas. Kraują kraujagyslėmis varo dviejų skyrių širdis.
- Žuvims būdingas netiesioginis vystymasis: apvaisintas ikras → lerva → mailius → suaugėlė.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"