Sąvokos: kailis, poplaukis, plaučių alveolės, atrajotojas, kirmėlinė atauga, ruja, gimda, placenta
Apžiūrėkite 8.6.1 paveikslą. Koks gyvūnas stebi fotografą? Ar jis gyvena Lietuvos teritorijoje? Kaip elgtumėtės sutikę jį gamtoje? Ar jis pavojingas? Kuriai stuburinių klasei jis priklauso? Kodėl?
Šioje temoje jūs:
- aptarsite žinduolių rūšių įvairovę Lietuvoje ir jų vaidmenį gamtoje;
- sužinosite, kaip žinduoliai prisitaikę gyventi savo buveinėse;
- analizuosite, kaip žinduoliai kvėpuoja ir kaip jų organizme pernešamos medžiagos;
- sužinosite, kaip žinduoliai dauginasi ir vystosi;
- daugiau sužinosite apie nykstančias, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas žinduolių rūšis ir aptarsite nykstančių rūšių išsaugojimo būdus.
Žinduolių įvairovė Lietuvoje
Lietuvos žinduoliai gyvena miškuose, pievose, pelkėse, laukuose ir gyvenvietėse, šalia žmogaus. Suskaičiuota, kad Lietuvoje yra 69 žinduolių rūšys. Dauguma – antžeminiai gyvūnai (vilkas, pelė, kiškis). Kiti gyvena rausdamiesi žemėje (kurmis) arba yra vandens žinduoliai (upinis bebras, ondatra, ūdra). Kai kurie (šikšnosparniai) prisitaikę gerai skraidyti.
Tauriųjų elnių, stumbrų, upinių bebrų rūšys buvo išnykusios, bet šiuo metu sėkmingai atkurtos ir vėl gyvena Lietuvos teritorijoje.
Didžioji miegapelė (Glis glis) (8.6.2 pav.) – pati didžiausia Lietuvos miegapelė. Dažniausiai gyvena brandžiuose mišriuosiuose miškuose su senais ąžuolais ir lazdynais. Aktyvi sutemus ir naktį, dieną praleidžia lizde, kurį dažniausiai įrengia medžio uokse, mėgsta įsikurti inkiluose. Minta daugiausia augaliniu maistu: pumpurais, uogomis, vaisiais, riešutais, gilėmis, nors ėda ir kiaušinius, jauniklius ar net suaugusius paukščius. Žiemos miegas trunka nuo spalio pradžios iki gegužės antros pusės. Prieš užmigdama žiemos miegu, gausiai maitinasi, kad užsiaugintų didelį poodinį riebalų sluoksnį. Žiemos guolį įsirengia žemėje, po medžių šaknimis.
Didžioji miegapelė – nykstanti miegapelių rūšis, todėl įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pagrindinė nykimo priežastis – miškų kirtimas didžiųjų miegapelių gyvenamosiose vietose. Stengiantis išsaugoti šiuos gyvūnus, jų buveinių teritorijose steigiami draustiniai, neleidžiama kirsti brandžių medžių, kuriuose aptinkama didžiųjų miegapelių lizdų. Taip pat gaminami ir į brandžius medžius keliami inkilai, kad miegapelės galėtų juose sukti lizdus, poruotis ir auginti jauniklius.
Vandeninis pelėausis (Myotis daubentonii) (8.6.3 pav.) medžioja vabzdžius (uodus, lašalus, drugius, muses) naktimis virš vandens, dažniausiai miškingose vietovėse prie upių ar ežerų. Maistas, kurį vienas šikšnosparnis suryja per naktį, viršija pusę gyvūno svorio. Šių šikšnosparnių kolonijų galima aptikti natūraliuose urvuose, medžių ertmėse, taip pat žmogaus sukurtose slėptuvėse – rūsiuose, griuvėsiuose, tuneliuose ar net po tiltais.
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides) (8.6.4 pav.) – svetimžemis žinduolis, į Lietuvą atkeliavęs iš Baltarusijos ir Latvijos teritorijų. Aptinkamas miškuose, krūmynuose, kirtavietėse, prie vandens telkinių, pievose. Plėšrus ir ėda viską, ką tik nutveria: smulkius žinduolius, paukščius ir jų kiaušinius, roplius, varliagyvius, bestuburius (moliuskus, vabzdžius ir jų lervas, sliekus), įvairius vaisius ir uogas, dvėseną. Dažniausiai gyvena apleistuose lapių, barsukų ir bebrų urvuose. Labiausiai kenkia visiems ant žemės perintiems paukščiams. Nuo jo nukenčia net salelėse, pelkių kupstuose paslėpti paukščių lizdai, nes usūriniai šunys yra geri plaukikai. Jie dažnai serga pasiutlige, niežais, parazitinių kirmėlių sukeltomis ligomis ir yra šių ligų platintojai. Medžiojami dėl gražaus kailio; tai daryti leidžiama visus metus.
Žinduolių kūno danga
Žinduoliai, kaip ir paukščiai, yra šiltakraujai gyvūnai. Pastovią temperatūrą jiems padeda išsaugoti kūną dengiantis kailis: žiemą jis padeda nesušalti, o vasarą – neperkaisti. Lietuvoje gyvenantiems žvėrims prieš žiemą užauga storas kailis su gausiu poplaukiu. Storas ir tankus kailis mažai laidus orui, todėl iš kūno pašalinama mažiau šilumos. Artėjant vasarai, gyvūnai šeriasi, kailis tampa plonesnis, laidesnis, todėl vasarą lengviau pašalinamas kūno šilumos perteklius. Gali pasikeisti ir kailio spalva, pavyzdžiui, šermuonėlio žieminis kailis būna baltas, o vasarinis – pilkas arba rusvas (8.6.5 pav. a, b). Spalvos pokytis padeda geriau prisitaikyti prie aplinkos spalvų, gyvūnai tampa mažiau pastebimi, lengviau pasislepia.
Žinduoliai kailį pašiaušia, kai šalta arba kai nori išgąsdinti kitą gyvūną. Kai šalta, pašiauštame kailyje poplaukio plaukai tampa puresni, todėl iš kūno išleidžiama dar mažiau šilumos. Išsigandę ar supykę pašiaušia kailį tam, kad atrodytų didesni ir pavojingesni priešui.
Žinduolių judėjimas
Visi žinduoliai geba greitai judėti. Jų galūnių forma priklauso nuo judėjimo būdo ir gyvenamosios aplinkos.
Vieninteliai šikšnosparniai yra skraidantys žinduoliai (8.6.3 pav.), jų priekinėse galūnėse esančios plėvės padeda greitai skristi ir sklandyti ore.
Kurmiai gyvena dirvožemyje, todėl jų priekinės galūnės rausiamosios.
Plėšrūs žinduoliai (kiaunės, lapės, lūšys) geba greitai bėgti ir tyliai sėlinti. Jų pėdų pagalvėlės minkštos, kai kurių apaugusios plaukais, kad būtų sugeriamas žingsnių skleidžiamas garsas.
Kanopinių gyvūnų (stirnų, šernų, stumbrų) kojų galuose yra kanopos, padedančios jiems greitai bėgti kieta ar pažliugusia žeme (8.6.6 pav. a–c).
Žinduolių kvėpavimas ir kraujotaka
Žinduolių kvėpavimo sistema pritaikyta kvėpuoti sausumoje. Ji sudaryta iš kvėpavimo takų ir plaučių. Plaučių kvėpuojamasis plotas didelis, nes juose yra daug alveolių (mažų, plonasienių oro pripildytų pūslelių). Alveolių sieneles yra apraizgę daugybė kraujo kapiliarų. Tarp alveolių ir kapiliarų vyksta dujų difuzija: deguonis iš alveolėse esančio oro pereina į kapiliarais tekantį kraują, o anglies dioksidas – iš kraujo į alveoles (8.6.7 pav.).
Žinduolių ir paukščių kraujotakos sistemos labai panašios (8.5.8 pav.) Jų širdis taip pat sudaryta iš keturių skyrių, arterinis kraujas su veniniu nesimaišo. Deguonies prisotintas arterinis kraujas, tekėdamas didžiuoju kraujo apytakos ratu, į audinius neša deguonį ir į širdį grįžta pavirtęs veniniu. Veninis kraujas, nutekėjęs į plaučius, virsta arteriniu ir grąžinamas į kairiąją širdies pusę, kad vėl būtų išstumtas į didįjį kraujo apytakos ratą.
Žinduolių mityba
Gyvūnai pagal mitybos būdus skirstomi į augalėdžius, plėšrūnus ir visaėdžius. Augalėdžiai minta augalinės kilmės maistu: žole, vaisiais, uogomis, sėklomis. Augalais dažniausiai maitinasi atrajotojai (stirnos, briedžiai, elniai, stumbrai) ir graužikai (voverės, kiškiai). Dalis graužikų, pavyzdžiui, miegapelės, pelės, žiurkės, minta ne tik augaliniu maistu, bet ir smulkiais gyvūnais, paukščių kiaušiniais, todėl vadinami visaėdžiais. Visaėdžiams priklauso ir šernai. Plėšrūs žinduoliai (ežiai, kiaunės, lūšys) medžioja smulkesnius gyvūnus ir juos ėda.
Visų žinduolių virškinimo sistemą sudaro šie organai: burna (8.6.8 pav.), ryklė, stemplė, skrandis, žarnynas, kepenys, kasa ir šalinamoji anga. Tačiau virškinimo organų ypatybės ir išvaizda priklauso nuo jų mitybos būdo (8.6.9 pav.).
Augalėdžiai | Plėšrūnai |
Kaukolė ištįsusi, nes augalinis maistas ilgiau ir sunkiau smulkinamas. | Kaukolė trumpesnė, nes mėsa greitai sukramtoma. |
Augalėdžių apatinis žandikaulis juda į keturias puses: į viršų, į apačią ir į šonus. | Plėšrūnų apatinis žandikaulis juda tik į viršų ir į apačią, todėl išvysto didesnę sąkandžio jėgą (stipriau kanda). |
Augalėdžių dantys dideli ir lygiu paviršiumi, nes jie maistą smulkina trindami. | Plėšrūnų dantys mažesni, aštrūs ir nelygiu paviršiumi, nes jie maistą kramto ir smulkina it žirklėmis. |
Augalėdžiai kandžius turi tik apatiniame žandikaulyje. | Plėšrūnai kandžius turi abiejuose žandikauliuose. |
Augalėdžiai ilčių neturi. | Plėšrūnų iltys didelės ir aštrios, nes jomis griebia ir žudo grobį. |
1 lentelė. Augalėdžio ir plėšrūno kaukolių ir dantų palyginimas (8.6.8 pav.)
2 lentelė. Augalėdžio ir plėšrūno virškinimo trakto palyginimas (8.6.9 pav.)
Augalėdžiai | Plėšrūnai |
Augalėdžiai gyvūnai, galintys atryti skrandyje esantį maistą, jį dar kartą sukramtyti ir nuryti, vadinami atrajotojais. Augalinis maistas virškinamas ilgai. Atrajotojai, jį du kartus kramtydami, gerai sumaišo su skrandžio sultimis, kad suėsti augalai būtų gerai suvirškinti. Susitraukdami stemplės raumenys maistą gali stumti iš burnos į skrandį ir atvirkščiai. | Plėšrūnai neatrajoja. Jų stemplės raumenys nurytą maistą gali stumti tik į skrandį. |
Augalėdžių gyvūnų skrandis didelis, sudarytas iš keturių skyrių. Dideliame skrandyje telpa daug maisto, jis ten ilgai virškinamas. | Plėšrūnų skrandis mažas, bet elastingas. Plėšrūnai gali vienu kartu suėsti daug maisto ir vėliau ilgai būti neėdę (kol pasigaus kitą grobį). |
Augalėdžių žarnynas ilgas, kad suėsti augalai būtų visiškai suvirškinti. Tam reikia daug laiko. | Plėšrūnų žarnynas trumpesnis, nes gyvūninis maistas virškinamas greitai. |
Augalėdžių žarnyne esanti kirmėlinė atauga – nedidelė atauga aklosios žarnos gale – didelė, nes ten gyvena bakterijos, padedančios virškinti augalinį maistą. | Kirmėlinė atauga maža, joje nėra virškinti padedančių bakterijų. |
Žinduolių dauginimasis ir vystymasis
Žinduoliai gyvena visose Žemės klimato juostose – nuo Arkties iki Antarktidos. Vienas iš veiksnių, leidusių jiems išplisti visame pasaulyje, – tai gebėjimas prisitaikyti prie vietos sąlygų ir daugintis.
Žinduolių poravimosi laikas vadinamas ruja. Dažniausiai žinduoliai poruojasi tokiu metu, kai jų aplinkoje gausu maisto ir gimus jaunikliams tėvai galės jo lengvai rasti sau ir vaikams. Rujos metu pasikeičia žinduolių elgesys. Vienišiai, pavyzdžiui, lūšys, pradeda būriuotis. Lūšių patelės į savo teritoriją įsileidžia patinėlius. Elnių ir briedžių patinams užauga ragai. Dideli, nepažeisti ragai rodo, kad patinas sveikas ir pajėgus turėti sveikų ir stiprių palikuonių. Ragus patinai naudoja ir kovodami dėl patelių (8.6.10 pav.).
Žinduoliams būdingas vidinis apvaisinimas, kai lytinės ląstelės susilieja patelės kūno viduje. Toks apvaisinimo būdas saugesnis, nes lytinės ląstelės visą laiką būna šiltoje ir drėgnoje aplinkoje.
Po apvaisinimo jaunikliai vystosi patelės kūno viduje – gimdoje. Toks vystymasis vadinamas vidiniu ir yra pats saugiausias. Gimdoje besivystantis palikuonis visą laiką būna tinkamoje aplinkoje (pastovioje temperatūroje). Besivystantys jaunikliai reikiamas medžiagas gauna per placentą iš motinos kraujo. Placenta – laikinas kraujagyslių organas, per kurį vyksta medžiagų apykaita tarp motinos ir besivystančio jauniklio (vaisiaus) kraujo. Placenta taip pat apsaugo vaisių nuo ligų sukėlėjų (bakterijų). Į vaisiaus kraują patenka motinos kraujyje esantys baltymai, saugantys nuo virusinių ligų. Gimstant jaunikliui iš patelės kūno pašalinama ir placenta, ji tampa nebereikalinga.
Gimę jaunikliai būna visiškai išsivystę, tačiau fiziškai silpni. Juos dažniausiai augina ir globoja patelės (pavyzdžiui, stirnos), kartais abu tėvai. Jaunikliai maitinami motinos pienu, kuriame yra visų augti būtinų medžiagų (8.6.11 pav.). Vaikams paaugus, tėvai juos išmoko susirasti maisto, pavyzdžiui, vilkai moko medžioti – dažnai jie tą daro atsivedę jauniklius į besiganančių avių ar karvių bandas. Savaime suprantama, ūkininkai patiria didžiulių nuostolių, nes po vilkų pamokų randa laukuose išpjautų arba labai sužalotų gyvulių. Užaugę jaunikliai atsiskiria nuo tėvų (arba tik nuo motinos), susiranda buveinę ir pradeda gyventi savarankiškai.
Žinduolių vaidmuo gamtoje
Žinduolius saugoti būtina, nes išnykus vienai ar kelioms rūšims būtų sutrikdyta pusiausvyra gamtoje.
Žinduoliai išplatina daug augalų sėklų: kanopiniai (stirnos, šernai, briedžiai) – aktyviai judėdami, augalėdžiai – maitindamiesi maistingais vaisiais. Daug sėklų išbarstoma renkant ir slepiant atsargas (voverės, miegapelės), taip pat sėklos platinamos su išmatomis.
Plėšrūs žinduoliai (ežiai, vilkai, lapės, kirstukai) medžiodami kitus gyvūnus reguliuoja jų gausą. Plėšrūnai vykdo gamtinę atranką, nes pirmiausia sumedžioja paliegusius, pasenusius ar prasčiau prie gyvenamosios aplinkos prisitaikiusius gyvūnus, todėl išlieka tik stipriausi ir sveikiausi individai.
Žinoma, naujų rūšių atvežimas ir apgyvendinimas gamtoje gali pažeisti pusiausvyrą. Pavyzdžiui, usūriniai šunys dėl vertingo kailio buvo įveisti Lietuvos kaimyninėse valstybėse XX a. viduryje. Būdami nereiklūs gyvenimo ir mitybos sąlygoms, greitai išplito ir atklydo į Lietuvos žemes. Pastebėta, kad jie sumedžioja daug paukščių, suėda jų lizduose rastus kiaušinius, o tai kelia grėsmę Lietuvos paukščių rūšinei įvairovei. Lietuvoje šie gyvūnai – pagrindiniai parazitinių ligų (pasiutligės, parazitinių kirmėlių) platintojai, todėl būtina reguliuoti jų gausą.
Klausimai ir užduotys
- Nurodykite pagrindinius žinduolių požymius.
- Kodėl žinduoliams toks svarbus kailis?
- Apibūdinkite žinduolių kvėpavimo sistemą. Kuo ji panaši į paukščių?
- Apibūdinkite žinduolių kraujotakos sistemą. Kuo ji skiriasi nuo roplių?
- Išvardykite žinduolių grupes pagal jų mitybą. Nurodykite po 2–3 kiekvienos grupės gyvūnus.
- Žinduoliai paplitę visoje Žemėje. Paaiškinkite, kodėl.
Praktinė veikla
- Surenkite iškylą gamtoje (miške, parke, prie vandens telkinio).
1.1. Paieškokite stuburinių gyvūnų ir juos kurį laiką stebėkite.
1.2. Duomenis apie šiuos gyvūnus surašykite į lentelę (ją iš anksto persibraižykite).
Stebėtojo užrašai
Stebėto stuburinio gyvūno mokslinis pavadinimas | Stebėto stuburinio gyvūno klasė | Požymiai, pagal kuriuos atpažintas stuburinis gyvūnas | Radavietės apibūdinimas |
|
1.3. Nufotografuokite stebimus gyvūnus.
1.4. Parenkite informacinį stendą ar straipsnį mokyklos svetainei apie išvyką ir stebėtus gyvūnus.
- Su mokytoju apsilankykite Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Lietuvos zoologijos sode arba kitame netoli esančiame zoologijos sode ar muziejuje. Per išvyką atidžiai klausykite gido ar mokytojų, konspektuokite išgirstą informaciją. Nepamirškite fotografuoti. Grįžę parenkite straipsnį apie išvyką mokyklos svetainei arba paruoškite informacinį stendą.
Siūloma medžiaga
∘ Straipsnis apie Lietuvos zoologijos sodus
∘ Straipsnis apie Lietuvos gyvūnų parkus
∘ Tado Ivanausko zoologijos muziejaus svetainė
- Parenkite informacinį stendą apie nykstančius Lietuvos žinduolius.
Siūloma medžiaga
∘ Lietuvos raudonoji knyga
Nepamirškite!
- Apsirenkite patogius, iškylai tinkamus drabužius, apsiaukite patogius batus.
- Per iškylą elkitės atsakingai: nešiukšlinkite, nelaužykite augalų, neimkite į rankas gyvūnų ir jų neskriauskite.
- Gyvūnai nemėgsta triukšmo, todėl būkite tyliai ir elkitės atsargiai.
Apibendrinimas
- Žinduoliai – šiltakraujai gyvūnai, kurių kūną dengia kailis. Kailis žiemą saugo nuo šalčio, o vasarą – nuo karščio, taip pat padeda pasislėpti nuo pavojų.
- Žinduolių kvėpavimo sistemą sudaro kvėpavimo takai ir plaučiai, turintys daug alveolių. Medžiagas kūne perneša kraujas, tekantis mažuoju ir didžiuoju kraujo apytakos ratais. Kraują kraujagyslėmis pumpuoja keturių skyrių širdis.
- Augalėdžiai ir plėšrūs žinduoliai skiriasi kaukolės forma, dantimis, skrandžio dydžiu, žarnyno ilgiu ir kirmėlinės ataugos dydžiu.
- Žinduoliams būdingas vidinis apvaisinimas ir vidinis tiesioginis vystymasis. Gimę jaunikliai maitinami motinos pienu.
- Paslaugą teikia UAB "Biznio mašinų kompanija" ir "Star Cloud OÜ"